Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. T. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Partneriai“ dėl kredito sutarties modifikavimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, antstolis I. G., Vilniaus m. 22 notaro biuro notarė J. S., J. K., D. K., O. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

Dėl ginčo sutarties kvalifikavimo

12. Teismas darė išvadą, kad ieškovė atitinka CK 6.228¹ straipsnio 3 dalyje įtvirtintą verslininko apibrėžimą – yra fizinis asmuo, savo verslo tikslais sudaręs ginčo sutartį, t. y. faktiškai siekė kredito, kaip verslininkė, taipogi, jog kredito gavėja – ieškovė, yra ūkinės–komercinės veiklos vykdytoja. Atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus, konstatavo, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie reguliuojami bendrosiomis civilinės teisės normomis, tai reiškia, jog ieškovei nėra taikomos VKĮ ir NT kredito įstatymo nuostatos. Pažymėjo, kad, prašydama taikyti NT kredito įstatymą, ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, galinčių patvirtinti, jog paskolos sutartį ji sudarė asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms, todėl vadovautis vien ieškovės paaiškinimais (prielaidomis) apie sutarties sudarymo aplinkybės bei kredito panaudojimą, teismas neturėjo pagrindo.

Dėl netesybų (delspinigių, baudų)

Dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

23. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir trečias asmuo O. K. 2019 m. sausio 5 d. užpildė kredito paraišką (komercijai) 27 000 Eur kredito sumai gauti, kredito terminas – 120 mėn., pageidaujama įmoka kas mėnesį – 460 Eur, kredito paskirtis – komercija, buto remonto išlaidoms, apdailai užbaigti, butas bus naudojamas veiklai pagal verslo liudijimą. Taip pat nurodyta, kad butas įkeistas arba areštuotas.

24. Ieškovė, trečiasis asmuo O. K. (kredito gavėjos) ir atsakovė UAB „Partneriai“ (kredito davėja) 2019 m. sausio 28 d. sudarė kredito sutartį, kurios pagrindu atsakovė suteikė kredito gavėjoms 28 860 Eur kreditą. Kredito grąžinimo terminas – 2029 m. vasario 28 d., metinės palūkanos – 15 proc. Bendra grąžintino kredito suma – 55 873,52 Eur.

25. Kredito sutarties 8.1 papunktyje šalys susitarė, kad, jei kredito gavėjas neįvykdė kasmėnesinio mokėjimo pagal mokėjimų grafiką, už kiekvieną uždelsimo dieną kredito gavėjas moka kredito davėjui uždelsimo netesybas ir netesybas už kiekvieną iš jų 4 proc. dydžio tokia tvarka: uždelsimo palūkanas nuo uždelsto kredito ir netesybas nuo uždelstų palūkanų. Kredito sutarties 9.1 papunktyje nustatytu atveju kredito gavėjas moka kredito davėjui 3 proc. dydžio uždelsimo palūkanas nuo pareikalavime nustatytos sumos už kiekvieną uždelstą dieną.

26. Kredito grąžinimo užtikrinimui 2019 m. sausio 28 d. buvo patvirtinta hipotekos sutartis, kuria buvo įkeistas ieškovei, tretiesiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis butas. Buto vertė – 55 000 Eur, maksimalios hipotekos dydis – 57 720 Eur. Hipotekos sutarties 1.1 papunktyje nustatyta, kad užtikrinamo kredito tikslas – ūkinė–komercinė veikla, įkeičiamo buto remonto, apdailos užbaigimo, įrengimo išlaidos, butas bus nuomojamas. Hipotekos sutarties 2.2.8 papunktyje nustatyta, kad skolininkas patvirtina, jog kredito paskirtis yra verslo reikmėms. Kreditas bus naudojamas skolininkų ūkinės–komercinės veiklos plėtrai. Dėl to kredito gavėjas supranta, kad jis nėra vartotojas, todėl jam netaikomas vartotojų teisių apsaugos įstatymas.

27. Hipotekos sutarties 2.3.2 papunktyje nustatyta, kad pirminės hipotekos kreditorė UAB „Apollona“ sutinka, jog butas pakartotinai būtų įkeistas maksimaliąja hipoteka ir įsipareigoja panaikinti vykdomąjį įrašą, jeigu jai bus sumokėta 15 665,99 Eur suma ieškovės ir trečiojo asmens O. K. įsipareigojimams pagal paskolos sutartį Nr. ALT61117-1 įvykdyti. Antstolis A. N. leido ieškovei įkeisti areštuotas 3/16 dalis buto, jeigu antstoliui bus sumokėta 1 443,30 Eur išieškoma suma.

28. Ieškovė, O. K. ir atsakovė 2019 m. sausio 28 d. pasirašė aptarimo protokolą dėl sutarčių sąlygų. Atsakovės atstovė ranka įrašė, kad: susitikimo metu, prieš pasirašant sutartį, klientui išaiškintos visos sutartyje esančios sankcijos (delspinigiai, baudos ir kt.) pagal sutarties bendrųjų sąlygų 8 ir 10 punktus. Klientas supažindintas su esančiomis ir gresiančiomis rizikomis bei nutraukimą pagal sutarties bendrųjų sąlygų 9 punktą. Viskas pasakota, kaip teisingai kada ir kaip atlikti mėnesines įmokas. Klientui paaiškintos ir papasakotos visos galimybės, esant norui, dengti kreditą iš anksto.

29. 2019 m. sausio 28 d. protokole ieškovė ranka įrašė, kad: su visomis kredito sutarties sąlygomis supažindinta ir aptarti visi klausimai, ji įsipareigojo jas vykdyti; ji žino sutartyje nustatytą terminą ir pasekmes; neturi pretenzijų; kredito tikslas yra komercijai; kreditas reikalingas remonto išlaidoms padengti ir užbaigti įrengimą, apdailą, kuris bus nuomojamas; veikla bus vykdoma pagal verslo liudijimą.

30. Ieškovė mokėjimus atsakovei atliko 2019 m. balandžio 11 d. (464,61 Eur) ir 2019 m. liepos 29 d. (800 Eur).

31. Atsakovė 2019 m. birželio 28 d. raštu (įspėjimu) įspėjo kredito gavėjas ir įkaito davėjus, kad: kredito gavėjos nemoka įmokų pagal mokėjimų grafiką ir vėlavimas viršija 60 dienų; tai yra esminis kredito sutarties pažeidimas; įspėjimo surašymo dieną įsiskolinimo suma yra 1 863,44 Eur, kurią pareikalavo sumokėti iki 2019 m. liepos 27 d., taip pat nurodė, jog, jeigu skola bus nesumokėta, atsakovė reikalaus grąžinti visą 28 755,14 Eur negrąžintą kreditą, 1 428,99 Eur palūkanas, 4 212,23 Eur delspinigius iki 2019 m. birželio 28 d. (iš viso – 34 396,36 Eur).

32. Atsakovė 2019 m. rugsėjo 20 d. pranešė kredito gavėjoms ir įkaito davėjams, kad nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. nutraukia kredito sutartį ir pradeda skolos išieškojimo procedūrą iš hipoteka įkeisto turto.

33. Atsakovė 2019 m. rugsėjo 23 d. pateikė notarei J. S. prašymą atlikti vykdomąjį įrašą, nurodė, kad skolos dydis – 39 577,10 Eur, metinės palūkanos – 15 proc., delspinigiai – 3 proc. už kiekvieną uždelstą dieną. Notarė 2019 m. rugsėjo 23 d. pranešimu skolininkams ir įkaito davėjams pasiūlė per 20 dienų sumokėti skolą, tačiau skolos nesumokėjus, 2019 m. gruodžio 9 d. atliko vykdomąjį įrašą ir antstolis I. G. pradėjo priverstinį skolos išieškojimą. Neįvykus varžytynėms, neparduotą hipoteka įkeistą butą antstolis pasiūlė perimti išieškotojai – atsakovei. Atsakovė 2020 m. balandžio 1 d. pateikė sutikimą perimti turtą, tačiau per antstolio nustatytą terminą nesumokėjo vykdymo išlaidų, todėl antstolis 2020 m. balandžio 28 d. nutarė tęsti išieškojimą ir skelbti antrąsias varžytynes.

34. Ieškovė 2020 m. balandžio 9 d. pateikė Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai prašymą ištirti atsakovės veiklą teikiant kreditus. Tarnyba persiuntė ieškovės prašymą Lietuvos banko Priežiūros tarnybai, kuri 2020 m. birželio 8 d. rašte nurodė, kad ieškovę ir atsakovę sieja civiliniai teisiniai santykiai, nes kreditas buvo suteiktas verslo reikmėms, todėl netaikomas nei VKĮ, nei NT kredito įstatymas.

35. Antstolis 2020 m. gegužės 28 d. patvarkymu sustabdė vykdymo veiksmus, nes ieškovė nurodė, kad kreipsis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovė ir O. K. pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo teisme dienos. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 5 d. nutartimi patenkino prašymą – viešame registre įrašė įrašą apie draudimą perleisti nuosavybės teisę į butą bei sustabdė išieškojimą iš nurodyto buto.

36. UAB „Infomet“ pranešė trečiajam asmeniui, kad 2020 m. gegužės 29 d. baigėsi varžytynės ir ji 2020 m. birželio 23 d. taps buto savininke.

37. Ieškovė pateikė teismui ieškinį, kurį išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 1 d. sprendimu patenkino iš dalies ir pripažino nesąžininga bei negaliojančia ab initio (nuo pradžios) kredito sutarties bendrųjų sąlygų 8.1 punkto sąlygą; netaikė kredito sutarties bendrųjų sąlygų 8.1 punkte nustatytų visų uždelsimo netesybų (palūkanų) ir netesybų; kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

38. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. vasario 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 1 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikino ir perdavė šioje dalyje bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

39. Pirmosios instancijos skundžiamu sprendimu ieškovės reikalavimą pakeisti kredito sutarties sąlygą, sumažinant palūkanas ir nustatant, kad fiksuotos kredito palūkanos yra 3,21 proc. per metus, paliko nenagrinėtu, nes nustatė, jog Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 1 d. sprendimo dalis, kuria atmestas šis ieškovės reikalavimas, yra įsiteisėjusi. Taip pat teismas, nusprendęs, kad ieškovė yra ūkinės–komercinės veiklos vykdytoja, o kredito siekė kaip verslininkė, be to, konstatavęs esminį kredito sutarties pažeidimą, kredito gavėjoms nesilaikant nustatyto grafiko dėl įmokų grąžinimo, ieškovės reikalavimus dėl netesybų mažinimo bei kredito sutarties nutraukimo ir vykdomojo įrašo pakeitimo atmetė kaip nepagrįstus. Apeliantė su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad teismas nepagrįstai netenkino jos prašymo dėl ieškinio reikalavimo dalies atsisakymo sumažinti pelno palūkanas; taip pat teigia, jog teismas vien tik remdamasis kredito sutarties tekstu nusprendė, kad ji atitinka verslininkės apibrėžimą – ieškovė negalėjo ir neketino nuomoti buto, nes įkeistas hipoteka butas yra vienintelis jai priklausantis nekilnojamasis turtas, kuriame ji pati gyvena.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl procesinių teisės normų, reglamentuojančių atsisakymą nuo ieškinio (jo reikalavimo) ir civilinės bylos nutraukimą, bei dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vartotojo sąvoką bei paskolos sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties.

Dėl ieškinio reikalavimo (ne)atsisakymo

41. Nustatyta, kad, bylą nagrinėjant pakartotinai, pirmosios instancijos teisme 2022 m. liepos 22 d. teismo posėdžio metu ieškovė pareiškė prašymą dėl ieškinio reikalavimo – sumažinti palūkanas ir nustatyti, jog fiksuotos kredito palūkanos yra 3,21 proc. per metus, atsisakymo. Pirmosios instancijos teismas tokį ieškovės prašymą atmetė, nes nustatė, kad ieškovei nėra suprantamos atsisakymo pasekmės, kurias teismui išaiškinus, ieškovė atsisakė savo prašymo dėl aptariamo ieškinio reikalavimo atsisakymo.

42. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės reikalavimą pakeisti kredito sutarties sąlygą, sumažinant palūkanas ir nustatant, kad fiksuotos kredito palūkanos yra 3,21 proc. per metus, paliko nenagrinėtu, nes nustatė, jog Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 1 d. sprendimo dalis, kuria atmestas šis ieškovės reikalavimas, yra įsiteisėjusi.

43. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad jai neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti jos prašymą dėl reikalavimo atsisakymo, nors pats teismas skundžiamame sprendime aptariamą reikalavimą paliko nenagrinėtu. Pasak apeliantės, tokiu būdu teismas suvaržė jos teises, nes jai gali tekti mokėti didesnes proceso šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

44. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas proceso šalių dispozityvumo principas, kuris yra būdingas privatinei teisei. Ieškinio ar jo reikalavimų dalies ieškovo atsisakymas yra dispozityvumo principo civiliame procese įgyvendinimo išraiška, nes teisminis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis šalių ar vienos iš jų iniciatyva. Šis principas leidžia šalims, neperžengiant įstatyme nustatytų ribų, pasirinkti savo elgesio variantą bylos nagrinėjimo procese. Vienas iš dispozityvumo principo turinio elementų yra šalių teisė baigti bylą taikos sutartimi; ieškovas turi teisę atsiimti ieškinį ar jo atsisakyti, o atsakovas – pripažinti ieškinį (CPK 42, 139, 140 straipsniai).

45. Ieškinio atsisakymas reiškia, kad ieškovas atsisako ir paties materialiojo teisinio reikalavimo ne tik šiame procese, bet ir ateityje. CPK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio.

46. Tiek rašytiniam, tiek ir žodiniam ieškinio ar jo reikalavimų dalies atsisakymui įstatyme yra nustatytas specialus reikalavimas – ieškovas turi nurodyti, kad jam žinomos tokio atsisakymo procesinės pasekmės (CPK 140 straipsnio 1 dalis).

47. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas automatiškai nepriima ieškinio atsisakymo, ieškinio ar jo dalies atsisakymas nėra besąlyginis pagrindas teismui nutraukti bylą ar jos dalį. Teismas turi pareigą patikrinti, ar šis procesinis veiksmas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, viešajai tvarkai, kitų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, ar ieškovas žino ieškinio atsisakymo teisinius padarinius (CPK 42 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2013; 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2013, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-684/2017 27 punktas).

48. Taigi teismas turi įsitikinti, kad ieškovo pareiškimas dėl ieškinio ar jo reikalavimų dalies atsisakymo išreikštas laisva valia ir nepažeidžia nei dalyvaujančių byloje asmenų, nei kitų asmenų interesų. Toks teisinis reguliavimas įtvirtintas dėl to, jog ieškinio atsisakymo atveju teismas bylą nutraukia ir vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 293 straipsnio 4 punktas, 294 straipsnio 2 dalis).

49. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad 2022 m. liepos 22 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovė pareiškė prašymą dėl ieškinio reikalavimo – sumažinti palūkanas ir nustatyti, jog fiksuotos kredito palūkanos yra 3,21 proc. per metus, atsisakymo. Pirmosios instancijos teismas išaiškino ieškovei ieškinio reikalavimo atsisakymo teisinius padarinius ir, ieškovės prašymu, padarė pertrauką, kurios metu ieškovė susisiekė su teisininku, siekdama pasikonsultuoti dėl dalies ieškinio reikalavimo atsisakymo. Pasibaigus pertraukai, pirmosios instancijos teismas ieškovei pakartotinai išaiškino teisines ieškinio reikalavimo atsisakymo pasekmes ir aiškinosi, ar ieškovė tokias pasekmes tikrai suprato; ieškovė pareiškė, kad jai nėra suprantamas dalies ieškinio reikalavimo atsisakymo teisinės pasekmės, dėl ko ji nebepalaikė savo prašymo dėl ieškinio dalies reikalavimo atsisakymo.

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgdama į aukščiau cituotą kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl ieškinio reikalavimo atsisakymo, yra teisėta ir pagrįsta. Pirmosios instancijos teismui įsitikinus, kad ieškovė nesupranta teisinių ieškinio reikalavimo atsisakymo pasekmių ir nebepalaikius savo prašymo dėl ieškinio dalies reikalavimo atsisakymo, spręsti klausimo dėl bylos dalies nutraukimo procesinių prielaidų nebuvo. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai aptariamą reikalavimą paliko nenagrinėtu, nes nustatė, jog Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 1 d. sprendimo dalis, kuria atmestas šis ieškovės reikalavimas, yra įsiteisėjusi.

Dėl ieškovės pripažinimo vartotoja ir šalių sudarytos paskolos sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties

51. Apeliaciniame skunde ieškovė laikosi pozicijos, kad ji atitinka vartotojo sąvoką, o ginčo kredito sutartis – vartojimo sutartį. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas priešingą išvadą padarė tik vadovaudamasis paskolos sutarties tekstu, nevertindamas tikrosios šalių valios, sudarant paskolos sutartį.

52. Pagal CK 6.228¹ straipsnio 1 dalį, vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą. Analogiškas vartotojo ir verslininko sampratas nustato tiek VKĮ 2 straipsnio 14 ir 13 dalys, tiek ir NT kredito įstatymo 3 straipsnio 13 punktas.

53. Atsižvelgiant į pirmiau aptartose normose pateiktą vartojimo sutarties sampratą, kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis savo verslo (plačiąja prasme) tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktus; 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018 29 punktą ir kt.). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas. Jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo.

54. Byloje nustatyta, kad ginčo sutarties šalys kredito gavėjos (ieškovė ir trečiasis asmuo) yra fiziniai asmenys, o kredito davėja (atsakovė) – juridinis asmuo, užsiimantis verslo veikla (verslininkas). Taigi aptariama kredito sutartis atitinka vartojimo sutartims keliamą subjektiškumo požymį, ginčo dėl to nėra. Tačiau tam, kad asmuo būtų laikomas vartotoju, turi būti įvykdytos abi kumuliatyvios sąlygos, t. y. tai turi būti fizinis asmuo ir jis turi veikti siekdamas tikslo, nesusijusio su jo verslu, prekyba ar profesija.

55. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė dar kredito paraiškoje atsakovei pateikė informaciją, kad ji vykdys individualią veiklą, t. y. iki galo suremontuos ir išnuomos butą bei iš to gaus pajamas. Hipotekos sutarties, kuria buvo įkeistas ieškovei ir tretiesiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis butas, 1.1 papunktyje taip pat nurodyta, kad užtikrinamo kredito tikslas – ūkinė–komercinė veikla, įkeičiamo buto remonto, apdailos užbaigimo, įrengimo išlaidos, butas bus nuomojamas. Hipotekos sutarties 2.2.8 papunktyje skolininkės patvirtino, kad kredito paskirtis yra verslo reikmėms; kreditas bus naudojamas skolininkių ūkinės–komercinės veiklos plėtrai; dėl to kredito gavėjos supranta, jog jos nėra vartotojos ir joms netaikomas vartotojų teisių apsaugos įstatymas. Kredito sutarties šalių 2019 m. sausio 28 d. pasirašytame aptarimo protokole ieškovė, be kita ko, ranka įrašė, kad kredito tikslas yra komercijai; kreditas reikalingas remonto išlaidoms padengti ir užbaigti įrengimą, buto apdailą, kuris bus nuomojamas; veikla bus vykdoma pagal verslo liudijimą.

56. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė atitinka CK 6.2281 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą verslininko apibrėžimą, kuri, sudarydama kredito sutartį su atsakove, siekė gauti pajamų buto remontui užbaigti ir vėliau jį nuomoti, taip gaunant pajamų. Aptariamu atveju nėra esminio požymio vartojimo santykiams identifikuoti – sandorio sudarymo tikslo tenkinti būtent apeliantės asmeninius, šeimos, namų ūkio poreikius, dėl ko nėra pagrindo ieškovės veiksmų, jai nuosekliai tiek ikisutartiniuose šalių santykiuose, tiek ir pačiose kredito bei hipotekos sutartyse nurodant aiškų paskolos gavimo tikslą – buto, kuris bus nuomojamas, remonto užbaigimas, t. y. nurodant, kad paskolos tikslas yra ūkinė–komercinė veikla, kvalifikuoti vartojimo sandoriu, o apeliantę laikyti vartotoja. Nors apeliantė teigia, kad kredito sutartyje nurodomas paskolos gavimo tikslas ir faktinis pinigų panaudojimo būdas skyrėsi, tačiau vien aplinkybė, jog apeliantė gautą paskolą panaudojo ne šalių raštu sudarytoje sutartyje išviešintam paskolos gavimo tikslui, nors turėjo pareigą elgtis sąžiningai ir atsakovei atskleisti visa informaciją, nesudaro pagrindo apeliantę laikyti vartotoja. Tokiu atveju būtent apeliantei laikantis tokios pozicijos teko procesinė pareiga įrodyti, kad gautos lėšos buvo panaudotos kitiems asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, jog tarp šalių kilusiam ginčui būtų galima taikyti vartotojo apsaugos teisės normas, tačiau apeliantė, išskyrus savo prielaidų, į bylą tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis), t. y. jai nustatytos įrodinėjimo pareigos neįvykdė. Byloje nesant jokių duomenų, patvirtinančių, kam buvo panaudota iš atsakovės gautos paskolos dalis (viena dalis buvo panaudota ankstesnės paskolos refinansavimui), pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė kredito sutartį kvalifikuoti vartojimo paskolos sutartimi, o tuo pačiu ir ieškovę laikyti vartotoja.

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas teisiškai reikšmingą išvadą, kad ieškovė yra fizinis asmuo, savo verslo tikslais sudariusi ginčo sutartį, t. y. faktiškai siekė kredito, kaip verslininkė, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ar būtų netinkamai pritaikęs materialiąsias teisės normas, kvalifikuojant ginčo teisinius santykius. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pateikia tik savo nuomonę dėl šalis siejusių santykių turinio, kurią grindžia prielaidomis, tačiau niekaip nepagrindžia savo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės paaiškinimais (prielaidomis), bet ir visa bylos medžiaga.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

58. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai procesines ir materialines teisės normas bei kvalifikavo šalis siejusius teisinius santykius. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

59. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Nagrinėjamu atveju įvertinus, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovė.

60. Atsakovė pateikė prašymą dėl 721 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (PVM sąskaitą faktūrą, lėšų pervedimo nurodymą). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius, sprendžia, kad atsakovei kompensuotinos visos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, nes pastarosios neviršija Rekomendacijose nustatytų rekomenduojamų priteisti maksimalių dydžių – pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis yra 2 248,87 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Partneriai“, juridinio asmens kodas 303168006, naudai 721 Eur (septynis šimtus dvidešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.