Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Partneriai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-931-912/2021 pagal ieškovės V. T. ieškinį atsakovei UAB „Partneriai“ dėl kredito sutarties modifikavimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, antstolis I. G., J. K., D. K., O. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys dėl kredito sutarties modifikavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

16. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir trečias asmuo O. K. 2019 m. sausio 5 d. užpildė kredito paraišką (komercijai) 27 000 Eur kredito sumai gauti, kredito terminas – 120 mėnesių, pageidaujama įmoka kas mėnesį – 460 Eur, kredito paskirtis – komercija, buto remonto išlaidoms, apdailai užbaigti, butas bus naudojamas veiklai pagal verslo liudijimą. Taip pat nurodyta, kad butas įkeistas arba areštuotas.

17. Ieškovė, trečiasis asmuo O. K. (kredito gavėjai) ir atsakovė 2019 m. sausio 28 d. sudarė kredito sutartį, kurios pagrindu atsakovė suteikė kredito gavėjoms 28 860 Eur kreditą. Kredito grąžinimo terminas – 2029 m. vasario 28 d., metinės palūkanos – 15 proc. Bendra grąžintino kredito suma – 55 873,52 Eur.

18. Pagal kredito sutarties 8.1 papunktį šalys susitarė, kad, jei kredito gavėjas neįvykdė kasmėnesinio mokėjimo pagal mokėjimų grafiką, už kiekvieną uždelsimo dieną kredito gavėjas moka kredito davėjui uždelsimo netesybas ir netesybas už kiekvieną iš jų 4 proc. dydžio tokia tvarka: uždelsimo palūkanas nuo uždelsto kredito ir netesybas nuo uždelstų palūkanų. Kredito sutarties 9.1 papunktyje nustatytu atveju kredito gavėjas moka kredito davėjui 3 proc. dydžio uždelsimo palūkanas nuo pareikalavime nustatytos sumos už kiekvieną uždelstą dieną.

19. Kredito grąžinimo užtikrinimui 2019 m. sausio 28 d. buvo patvirtinta hipotekos sutartis, kuria buvo įkeistas ieškovei, tretiesiems asmenims D. K., J. K. ir O. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis butas. Buto vertė – 55 000 Eur, maksimalios hipotekos dydis – 57 720 Eur. Hipotekos sutarties 1.1 papunktyje nustatyta, kad užtikrinamo kredito tikslas – ūkinė-komercinė veikla, įkeičiamo buto remonto, apdailos užbaigimo, įrengimo išlaidos, butas bus nuomojamas. Hipotekos sutarties 2.2.8 papunktyje nustatyta, kad skolininkas patvirtina, jog kredito paskirtis yra verslo reikmėms. Kreditas bus naudojamas skolininkų ūkinės-komercinės veiklos plėtrai. Dėl to kredito gavėjas supranta, kad jis nėra vartotojas, todėl jam netaikomas vartotojų teisių apsaugos įstatymas.

20. Hipotekos sutarties 2.3.2 papunktyje nustatyta, kad pirminės hipotekos kreditorė UAB „Apollona“ sutinka, kad butas pakartotinai būtų įkeistas maksimaliąja hipoteka ir įsipareigoja panaikinti vykdomąjį įrašą, jeigu jai bus sumokėta 15 665,99 Eur suma ieškovės ir trečiojo asmens O. K. įsipareigojimams pagal paskolos sutartį Nr. ALT61117-1 įvykdyti. Aptariamame punkte taip pat antstolis Arminas Naujokaitis leido ieškovei įkeisti areštuotas 3/16 dalis buto, jeigu antstoliui bus sumokėta 1 443,30 Eur išieškoma suma.

21. Ieškovė, trečiasis asmuo O. K. ir atsakovė, atstovaujama direktorės A. K., 2019 m. sausio 28 d. pasirašė aptarimo protokolą dėl sutarčių sąlygų. Atsakovės atstovė ranka įrašė, kad „susitikimo metu, prieš pasirašant sutartį, klientui išaiškintos visos sutartyje esančios sankcijos (delspinigiai, baudos ir kt.) pagal sutarties bendrųjų sąlygų 8 ir 10 punktus. Klientas supažindintas su esančiomis ir gresiančiomis rizikomis bei nutraukimą pagal sutarties bendrųjų sąlygų 9 punktą. Viskas pasakota, kaip teisingai kada ir kaip atlikti mėnesines įmokas. Klientui paaiškintos ir papasakotos visos galimybės, esant norui, dengti kreditą iš anksto“.

22. 2019 m. sausio 28 d. protokole ieškovė ranka įrašė, kad: su visomis kredito sutarties sąlygomis supažindinta ir aptarti visi klausimai, ji įsipareigojo jas vykdyti; ji žino sutartyje nustatytą terminą ir pasekmes; ji neturi pretenzijų; kredito tikslas yra komercijai; kreditas reikalingas remonto išlaidoms padengti ir užbaigti įrengimą, apdailą, kuris bus nuomojamas; veikla bus vykdoma pagal verslo liudijimą.

23. Ieškovė mokėjimus atsakovei atliko 2019 m. balandžio 11 d. (464,61 Eur) ir 2019 m. liepos 29 d. (800 Eur).

24. Atsakovė 2019 m. birželio 28 d. raštu (įspėjimu) įspėjo kredito gavėjas ir įkaito davėjus, kad: kredito gavėjos nemoka įmokų pagal mokėjimų grafiką ir vėlavimas viršija 60 dienų; tai yra esminis kredito sutarties pažeidimas; įspėjimo surašymo dieną įsiskolinimo suma yra 1 863,44 Eur, kurią pareikalavo sumokėti iki 2019 m. liepos 27 d., taip pat nurodė, kad, jeigu skola bus nesumokėta, atsakovė reikalaus grąžinti visą 28 755,14 Eur negrąžintą kreditą, 1 428,99 Eur palūkanas, 4 212,23 Eur delspinigius iki 2019 m. birželio 28 d. (iš viso – 34 396,36 Eur).

25. Atsakovė 2019 m. rugsėjo 20 d. pranešimu pranešė kredito gavėjoms ir įkaito davėjams, kad nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. nutraukia kredito sutartį ir pradeda skolos išieškojimo procedūrą iš hipoteka įkeisto turto.

26. Atsakovė 2019 m. rugsėjo 23 d. pateikė notarei J. S. prašymą atlikti vykdomąjį įrašą, nurodė, kad skolos dydis – 39 577,10 Eur, metinės palūkanos – 15 proc., delspinigiai – 3 proc. už kiekvieną uždelstą dieną.

27. Notarė J. S. 2019 m. rugsėjo 23 d. pranešimu skolininkams ir įkaito davėjams pasiūlė per 20 dienų sumokėti skolą.

28. Notarė 2019 m. gruodžio 9 d. atliko vykdomąjį įrašą ir antstolis I. G. pradėjo priverstinį skolos išieškojimą. Neįvykus varžytynėms, neparduotą hipoteka įkeistą butą antstolis pasiūlė perimti išieškotojai – atsakovei. Atsakovė 2020 m. balandžio 1 d. pateikė sutikimą perimti turtą, tačiau per antstolio nustatytą terminą nesumokėjo vykdymo išlaidų, todėl antstolis 2020 m. balandžio 28 d. nutarė tęsti išieškojimą ir skelbti antrąsias varžytynes.

Dėl naujų rašytinių įrodymų priėmimo

31. Remiantis CPK 314 straipsniu apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal toje byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Teisėjų kolegija, susipažinusi su naujai pateikiamo įrodymo turiniu, sprendžia, kad atsakovė neįrodė šio įrodymo pateikimo būtinybės apeliacinės instancijos teisme, taip pat nenurodė jokių aplinkybių apie tai, kodėl teikiami nauji įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui anksčiau, todėl šiuos įrodymus atsisakoma priimti.

Dėl ginčo sutarties kvalifikavimo

33. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė ir trečiasis asmuo O. K. 2019 m. sausio 28 d. kredito sutartį sudarė siekdamos gauti kreditą ne verslo reikmėms, bet asmeniniams poreikiams tenkinti, padarė išvadą, jog kredito sutartis yra kvalifikuotina kaip su nekilnojamuoju turtu susijusi kredito sutartis (NT kredito įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 11, 13, 18 dalys), taip pat padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovė yra vartotoja, o atsakovė – verslininkė. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė iš esmės remdamasis ieškovės paaiškinimais, duotais teismo posėdžio metu.

35. CK 6.886 straipsnio 1 dalis įtvirtina vartojimo kredito sutarties sampratą, o šio straipsnio 3 dalis nustato, kad su vartojimo kreditu susijusius santykius reglamentuoja CK ir kiti įstatymai. Prie kitų įstatymų, reglamentuojančių su vartojimo kreditu susijusius santykius, priskirtinas VKĮ, kuriuo buvo įgyvendinta 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB).

36. Pagal VKĮ 2 straipsnio 14 dalį vartojimo kredito gavėju (vartotoju) laikomas fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Pagal minėto straipsnio 13 dalį vartojimo kredito davėju laikomas asmuo, išskyrus fizinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas ginčo sutartį pripažino vartojimo sutartimi, tačiau tokią išvadą iš esmės padarė vadovaudamasis vien ieškovės paaiškinimais (prielaidomis) apie sutarties sudarymo aplinkybės ir nevertino kitų byloje esančių duomenų, todėl netinkamai aiškino šalių sudarytą sutartį.

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į sutarčių aiškinimo taisykles, pagal kurias sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Nagrinėjamu atveju šalys sudarė rašytinę sutartį, pagal kuriose nurodytas sąlygas galima teigti, jog buvo sudaryta verslui kredituoti sutartis.

39. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalys). CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į minėtą teisinį reglamentavimą ir šalių pateiktų įrodymų visumą, pagrįstos išvados, kad atsakovė šiuo atveju išdavė vartojimo kreditą, o ne paskolą verslui (refinansuoti) vystyti, negalima. Pagal ginčijamos sutarties sąlygas, ieškovė atitinka CK 6.228¹ straipsnio 3 dalyje įtvirtintą verslininko apibrėžimą – yra fizinis asmuo, savo verslo tikslais sudaręs ginčo sutartį, tačiau tam, kad nustatyti, jog ieškovė faktiškai siekė kredito kaip vartotoja ir, ar VKĮ ginčo santykiams yra taikytinas, pirmosios instancijos teismas iki galo tinkamai esminių ginčo aplinkybių neišsiaiškino. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad pinigai, gauti pagal kredito sutartį, buvo panaudoti kitiems tikslams, negu nurodyta sutarties specialiosiose sąlygose, t. y. nei ieškovė, nei atsakovė teismui nepateikė jokių faktinio kredito išmokėjimo ir panaudojimo įrodymų (mokėjimo pavedimų, išrašų iš banko sąskaitų, sąskaitų, kvitų).

41. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos manymu, reikšmingos aplinkybės, jog, atsižvelgiant į tai, kad, jei, atsakovės teigimu, buvo sudaryta rašytinė sutartis dėl paskolos išdavimo verslui refinansuoti ir vystyti, tai turėjo būti tiriamos aplinkybės, susijusios su ankstesne paskola, apie kurią matomi tik minimalūs duomenys iš Hipotekos sutarties, ir poreikiu papildomo finansavimo. Be to, byloje nepakanka duomenų pripažinti, kad atsakovė, prieš išduodama atitinkamos paskirties paskolą ieškovei, nesiėmė pakankamų veiksmų ir priemonių tam, kad garantuoti ir užtikrinti savalaikį paskolos grąžinimą. O būtent: ieškovė kredito paraiškoje suteikė informaciją, kad bus vykdoma individuali veikla (iki galo suremontuojamas ir išnuomojamas butas, iš to gaunamos pajamos), o sutarties įvykdymo užtikrinimui pakartotinai įkeitė ieškovei ir tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, valdomą nuo 2009 m., kai tik trečiojo asmens O. K. gyvenamoji vieta buvo deklaruota minėto turto adresu. Todėl akivaizdu, jog kredito davėjas (atsakovė) neturėjo pareigos aiškintis, kaip konkrečiai kredito lėšomis bus finansuojamas verslas, o pati ieškovė turėjo pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose ir tinkamai atskleisti atsakovei visą informaciją (CK 6.163 straipsnio 1 dalis).

42. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą VKĮ netaikomas kredito sutartims, kurių įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise. Kadangi šiuo konkrečiu atveju sutartis buvo užtikrinta hipoteka, todėl VKĮ ginčo sutarčiai nėra taikytinas.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė vartojimo sutartį reglamentuojančias teisės normas, nes savo išvadas padarė vadovaudamasis prielaidomis, todėl nepagrįstai kvalifikavo ieškovės ir atsakovės sudarytą kredito sutartį kaip vartojimo sutartį, todėl nevykdė pareigos vertinti šalių sudarytos sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, dėl to galėjo būti nenustatytos bylai reikšmingos aplinkybės ir galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

44. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią teismo veiksmus įrodinėjimo procese, įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Šios nuostatos visa apimtimi taikytinos dispozityviosiose bylose, kilusiose iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybė laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis nėra ribojama, ir jų nagrinėjimas bei sprendimas nėra susijęs su viešojo intereso apsauga. Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjamo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesiėmė procesinių priemonių ir išnagrinėjo bylą neišsiaiškinęs šalių ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių.

45. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

46. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskleidė ginčo esmės. Pirmiausia pažymėtina, kad ieškovė iškėlė ginčą teisme dėl kredito sutarties sąlygų modifikavimo jau esant sutarties nutraukimui ir pradėtam neginčo tvarka perduotam skolos išieškojimui – priverstiniam vykdymui pagal notaro atliktą veiksmą, t. y. išduotą vykdomąjį įrašą pagal sutarties sąlygas nustačius skolos sumas. Iš ieškinio turinio būtų galima numanyti, jog ieškovė neginčija kredito sutarties nutraukimo, tačiau siekia skolos dalies, skaičiuotinos pagal ginčijamas kredito sąlygas, perskaičiavimo, tačiau byloje nėra pareikšto jokio reikalavimo dėl notaro atlikto vykdomojo įrašo (tokio dokumento byloje nėra) pakeitimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, jo palikimo galioti atveju, nesukeltų ieškovei, taigi ir atsakovei, jokių tiesioginių teisinių pasekmių vykdytinumo prasme, be to, nėra pasisakyta ir dėl pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 5 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (turto perleidimo draudimo ir išieškojimo vykdymo sustabdymo galiojimo (kokiam tikslui pasiekti). Tokia situacija iš esmės pažeidžia bylos šalių teisinius lūkesčius ir prieštarauja teisingumo įgyvendinimo principui (CPK 2, 6 straipsnis).

47. Šios nutarties 16–29, 40, 46 punktuose nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas dėl padaryto procesinės teisės normų esminio pažeidimo neatskleidė ginčo esmės, todėl yra pagrindas iš dalies tenkinti atsakovės apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Tačiau įvertinus tai, kad nurodytas aplinkybes pirmą kartą reikėtų visa apimtimi aiškintis, sudaryti galimybes šalims pateikti papildomą įrodomąją, galbūt didelės apimties, medžiagą apeliacinės instancijos teisme, todėl tokia situacija pažeistų ginčo šalies, nesutinkančios su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, panaikinus pirmosios instancijos teismo, netinkamai kvalifikavusio ginčo šalių teisinius santykius, sprendimą, byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

48. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis šios nutarties 47 punkte, taip pat spręstina, kad buvo padarytas procesinės teisės normų pažeidimas, kuris apeliacinėje instancijoje negali būti ištaisytas (dėl ieškinio reikalavimų patikslinimo), todėl skundžiamo sprendimo dalis, kuriuo patenkintas ieškinys apeliantės atžvilgiu, naikinama ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 313 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

49. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kai yra priimamas procesinis sprendimas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kasacinio proceso stadijoje nėra galimybės paskirstyti šalių patirtų ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų. Šiuo klausimu turi pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568-313/2015). Analogiška praktika taikoma bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai priėmus sprendimą dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kartu grąžinamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 1 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.