Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės ir Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-920-920/2016 pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovei D. T. su trečiuoju asmeniu P. D. dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas kilęs dėl bendraturčio teisės į bendro daikto (turto) duodamas pajamas bei teisės išnuomoti daiktą be kito bendraturčio sutikimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog ieškovas V. D., atsakovė D. T. ir trečiasis asmuo P. D. yra nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), bendraturčiai (ieškovui ir atsakovei priklauso po 3/16 dalis turto, trečiajam asmeniui – 5/8 dalys; VĮ Registrų centro išrašas prie ieškinio). Atsakovė nuomoja kambarius bendrojoje dalinėje nuosavybėje tokiu būdu vykdydama individualią veiklą pagal verslo liudijimą ir gauna pajamas. 2014 m. liepos 16 d. susitarimu ieškovė ir atsakovas raštu susitarė nuomoti kambarius ir gautas pajamas už 2014 metų sezoną pasidalinti. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė ieškovui yra sumokėjusi sutartą sumą, kaip ir už 2013 metais gautų pajamų už nuomą dalį. 2015 m. vasario 2 d. pranešimu ieškovas nutraukė 2014 metų susitarimą nurodydamas, jog prieštarauja, kad be jo sutikimo atsakovė nuomotų kambarius dalinėje nuosavybėje. Ieškovas teigia, kad nepaisant to atsakovė toliau vykdo nuomos veiklą neturėdama jo sutikimo, o atsakovė atsikerta, kad 2014 metų susitarimas tebėra galiojantis, sutikimas buvo duotas neterminuotai, ji sutinka mokėti dalį gautų pajamų, tačiau atsižvelgiant į to sezono pajamas ir atskaičius turto išlaikymo išlaidas bei mokėtinus mokesčius, taip pat atsižvelgiant ir į ieškovui priklausančią nuosavybės turte dalį. 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-497-343/2017, užvestoje dėl naudojimosi tvarkos ginčo turtu Skruzdynės g. 5, Neringoje nustatymo bei nuosavybės atidalinimo, nustatyta laikina naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka. Ieškovas ginčo byloje reiškia reikalavimą priteisti iš atsakovės dalį 2015 metais gautų pajamų už patalpų, kurias atsakovė nuomojo be ieškovo sutikimo, nuomą bei uždrausti atsakovei toliau nuomoti bendros dalinės nuosavybės patalpas be atsakovo sutikimo.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, priteisė iš atsakovės jos nurodytą gautų pajamų dalį, paskaičiuotą atsižvelgiant į patirtas išlaidas bei ieškovo dalį bendrojoje nuosavybėje, o reikalavimą dėl uždraudimo nuomoti patalpas be ieškovo sutikimo atmetė.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad ieškovas teismo sprendimo neteisėtumą grindžia iš esmės dviem argumentų grupėmis: 1) dėl procesinės teisės normų pažeidimo (CPK 185 str.) – t. y., kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir be pagrindo sprendė, kad ieškovas neįrodė reikalavimo dėl gautų pajamų dalies priteisimo; 2) dėl materialinės teisės normų pažeidimo (CK 4.67 str., 4.78 str., 4.86 str., 4.88 str., 6.37 str. 6.210 str.,) – teismas netinkamai vertino ieškinio reikalavimą dėl uždraudimo nuomoti patalpas be ieškovo kaip bendraturčio sutikimo ir be pagrindo priteisė procesines palūkanas ne nuo ieškinio priėmimo dienos, o nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

Prieš vertinant skundo argumentų pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas išsprendžia ieškovo kartu su apeliaciniu skundu ir atsakovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktų naujų įrodymų, kurie nebuvo pateikti ir vertinami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priėmimo klausimą.

CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau.

Nagrinėjamu atveju ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – duomenis iš ikiteisminio tyrimo institucijų ir prašo šiuos įrodymus prijungti prie bylos. Kaip matyti, apeliantas pateikė 2015 m. birželio 1 d. priimtą Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, ir ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 90-A7-00017-15, kuri surinkta dar prieš priimant minėtą nutarimą. Kolegija konstatuoja, jog visa ši medžiaga buvo surinkta net iki ieškinio pateikimo teismui dienos (ieškinys priimtas 2015 m. rugsėjo 4 d.), dėl to kaip įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Svarbių priežasčių, kodėl ji nebuvo pateikta, kolegija nenustatė, todėl šie įrodymai atsisakomi priimti (CPK 314 str.). Kiti pateikiami įrodymai, t. y. 2016 metų Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Neringos policijos komisariato medžiaga, neapima ginčo laikotarpio (byloje prašoma priteisti gautų pajamų dalį už 2015 metus), todėl šioje byloje negalėtų būti vertinami, nes neatitinka įrodymų sąsajumo kriterijaus (įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas). Todėl teisėjų kolegija atsisako priimti ir šiuos ieškovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktus rašytinius įrodymus (CPK 180 str., 181 str. 1 d., 314 str.).

Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė naujus rašytinius įrodymus – Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Neringos policijos komisariato 2016 m. liepos 21 d. atsakymą dėl pareiškimo nagrinėjimo ir fotonuotrauką, kuriais grindžia atsiliepime nurodomas aplinkybes apie tai, kad ieškovas pats nuomoja jam priskirtą naudotis turto dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pateiktas rašytinis įrodymas vėlgi apima ne tą laikotarpį, už kurį prašoma priteisti pinigus, be to jis neatitinka sąsajumo kriterijaus, nes įrodo tik tai, kad tarp šalių kyla ginčai, bet ne turtinio pobūdžio santykius (pajamų dydžius, išlaidų dydžius ir pan.). Kas liečia fotonuotrauką, atsakovė pati atsiliepime nurodo, kad ieškovas po 2016 m. gegužės 16 d. nutarties, priimtos Kauno apygardos teismo pirma instancija nagrinėjamoje byloje, pradėjo nuomoti patalpas ginčo objekte. Sprendimas byloje priimtas 2016 m. liepos 4 d., todėl, kolegijos vertinimu, atsakovė turėjo visas galimybes šiuos argumentus ir fotonuotrauką pateikti pirmosios instancijos teismui. Kodėl ji to nepadarė – neaišku, o svarbių aplinkybių dėl šio įrodymo priėmimo taip pat nenurodo. Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes kolegija atsisako priimti ir atsakovės pateiktus naujus rašytinius įrodymus (CPK 180 str., 181 str. 1 d., 314 str.).

Dėl bendraturčio teisės į bendro daikto duodamas pajamas

Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad ieškovas, kaip nekilnojamojo turto bendraturtis, turi teisę į bendro daikto duodamas pajamas vadovaujantis CK 4.75, 4.76 straipsniais. Ieškovo vertinimu teismas, spręsdamas dėl ieškovo teisės į bendro turto duodamų pajamų dalį, netinkamai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, todėl nepagrįstai ieškinio netenkino visiškai, t. y. pažeidė proceso teisės normas (CPK 185 str.). Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais apelianto argumentais.

CK 4.76 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą, tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Taigi, bendroji nuosavybės teisė kiekvienam savininkui reiškia jo teisę į visą bendrą daiktą, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir autonomiją. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį visų su bendru turtu susijusių klausimų sprendimui taikytini interesų derinimo, proporcingumo, tarpusavio supratimo principai (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2010).

Bylos kontekste aktualu pažymėti, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 str. 1 d.). Taigi, formuluojant bendrosios dalinės nuosavybės teisės sąvoką įstatyme specialiai pabrėžta, kad turimos omenyje dalys nuosavybės teisėje į bendrą turtą, bet ne pačiame bendrame turte. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje bendrosios nuosavybės teisės dalys vadinamos idealiosiomis dalimis, kurios nenusako, kokia daikto dalis kam priklauso ir apibūdinamos tik matematine išraiška (ginčo atveju – ieškovui ir atsakovei priklauso po 3/16 dalis, trečiajam asmeniui – 5/8 dalys turto). Bendraturčių tarpusavio sutarimu, o tokio sutarimo nesant – teisminiu keliu, gali būti nustatoma naudojimosi daiktu, kuris yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, tvarka. Tokios naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas vadinamas realiųjų dalių nustatymu. Realiosios dalys nustatomos siekiant užtikrinti galimybę įgyvendinti vieną iš nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių – naudojimosi teisę. Skirtingai nei idealioji dalis, realioji dalis parodo, kokia konkrečia daikto dalimi (zona) koks bendraturtis naudojasi. Vadovaujantis nurodytu konstatuojama, jog iki bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo šalys disponuoja idealiosiomis, bet ne realiosiomis dalimis. Todėl ginčo byloje atsakovė, neturėdama bendraturčių sutikimo, turėjo teisę išnuomoti tik 3/16 patalpų dalį nepriklausomai nuo to, ar buvo kiekvienam bendraturčiui priskirtos konkrečios objekto patalpos, ar ne (tai, kad sutikimas būtinas nuomojant didesnę nei turima nuosavybės teise turto dalį, pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2011). Atsakovė neginčijo, kad nuomojo ne tik jai, bet tiek ieškovui, tiek ir trečiajam asmeniui priklausančias turto dalis ir už tai gavo pajamas. Atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes kolegija konstatuoja, jog ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovui turi būti priteista gautų pajamų dalis.

Apeliaciniame skunde ginčijamas priteistos sumos dydis, nes, ieškovo vertinimu, pajamos, gautos iš bendro turto, bendraturčiams turi būti dalintinos proporcingai jų nuosavybės daliai. Be to ieškovui ir atsakovei lygiomis dalimis dalintina ir suma, priklausanti pagal turimą nuosavybės dalį trečiajam asmeniui, nes trečiasis asmuo yra išreiškęs savo valią dėl tokio turto naudojimo.

Byloje nustatyta, kad atsakovas 2014 m. liepos 16 d. sutartimi buvo davęs sutikimą atsakovei nuomoti ir jo nuosavybės daliai priskirtinas patalpas. Sutartimi šalys buvo numatę atsakovui mokėtiną sumą, susidedančią iš gautų pajamų už patalpų nuomą dalies. 2015 m. birželio 22 d. pasiūlymu-raginimu atsakovas išreiškė nesutikimą dėl tolimesnės jo dalies patalpų nuomos nurodydamas, kad 2015 metų sezonui sutikimo nuomoti bendrąja daline nuosavybe priklausančias patalpas nėra davęs. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į nutarties 18 punkte išdėstytą teisinį reguliavimą bei suformuotą teisminę praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė neturėjo teisės be ieškovo sutikimo nuomoti ir jam priklausančią turtą dalį 2015 metų sezonu. Taip pat pažymėtina, kad trečiasis asmuo P. D. 2016 m. balandžio 25 d. prašymu Kauno apylinkės teismui patvirtino, kad nors yra turto bendrasavininkė, tačiau savo sūnui ir dukteriai yra leidusi naudotis jos turto dalimi susitariant dėl turto valdymo gražiuoju. Šias aplinkybes papildomai patvirtina ir tai, kad kitoje civilinėje byloje, užvestoje pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovėms D. T., P. D., trečiajam asmeniui P. T. dėl turto atidalinimo iš bendrosios nuosavybės ir atsakovės D. T. priešieškinį dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo, P. D. išreiškė valią jai priklausančią nuosavybės dalį vaikams (V. D. ir D. T.) padovanoti lygiomis dalimis (civ. byla Nr. e2-497-343/2017 DOK-20282, CPK 179 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovė neturėjo jokio teisinio pagrindo viena gauti nuompinigius už trečiajam asmeniui priklausiusio turto dalies nuomą (CK 6.242 str.). Todėl pripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovui turi būti priteistina gauta pajamų dalis ir už trečiajam asmeniui priklausančio nekilnojamojo daikto dalies nuomą, už tai atsakovės gautos pajamos turi būti padalintos lygiomis dalimis tarp šalių.

Ieškovas savo reikalavimą priteisti gautų pajamų dalį įrodinėjo pateiktais preliminariais skaičiavimais už 2015 metų nuomos sezoną vadovaudamasis pačios atsakovės patalpintuose internetiniuose puslapiuose nurodomais kambarių nuomos įkainiais, įvertindamas sezoniškumą bei paėmus minimalų nuomojamų dienų skaičių ir jį padauginus iš nurodytų atsakovės nuomos kainų, atėmus 30 proc. išlaidų bei paskaičiavus sumą atsižvelgiant į ieškovui priklausančią nuosavybės dalį. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad jam sunku įrodyti atsakovės gautas pajamas, kadangi visi duomenys yra pas atsakovę. Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškovui priteistinos gautų pajamų už patalpų nuomą dalies dydžio, atsižvelgia į atsakovės pateiktus duomenis, nes ieškovo paskaičiavimai yra daugiau teorinio pobūdžio ir nepagrindžiami faktiniais duomenimis.

Nustatyta, kad atsakovė pirmosios instancijos teismui kartu su tripliku pateikė paskaičiavimus ir duomenis apie 2015 metais gautas pajamas ir patirtas išlaidas turtui išlaikyti ir veiklai vykdyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodydamas, kad nevertina atsakovės triplike ir prie jo pridedamuose dokumentuose nurodytų duomenų bei skaičiavimų apie nekilnojamojo turto išlaikymą, pažeidė procesinės teisės normas, įpareigojančias teismą vertinti visus byloje pateiktus įrodymus, kuriais šalys grindžia savo argumentus, o teismo sprendime argumentuotai pagrįsti, kodėl tam tikri įrodymai atmetami (CPK 185 str., 270 str. 4 d. 3 p.).

Pažymėtina, kad bendraturčiai privalo apmokėti išlaidas turtui išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms proporcingai jų turimai nuosavybės daliai (CK 4.76 str.). Todėl sprendžiant dėl ieškinio reikalavimo priteisti bendraturčiui bendro daikto duodamų pajamų dalį, atsižvelgiama ir į patirtas sąnaudas turtui išlaikyti bei pajamoms gauti (mokėtinus mokesčius, rinkliavas, komunalines paslaugas ir kt.).

Kolegija, įvertinusi pateiktus atsakovės įrodymus, nustatė, jog atsakovė savo atsikirtimus apie gautas pajamas už patalpų nuomą, grindė pateikta pajamų žurnalo kopija (DOK-3290) (pagal šį žurnalą gautos pajamos už nuomą per 2015 metus sudaro 11 293,64 Eur). Duomenys apie gautas pajamas nėra paneigti. Patirtas išlaidas turtui išlaikyti, prižiūrėti ir pajamoms gauti atsakovė grindė mokėjimo kvitais už elektrą (1 387,70 Eur), už asenizaciją (20,73 Eur), reklamos paslaugas (107,16 Eur), vandenį (490,28 Eur), Teo paslaugas (206,76 Eur), už komunalinių atliekų tvarkymą (281,5 Eur), verslo liudijimo mokesčius (195 Eur), įmokas Sodrai (18,01 Eur), žemės nuomos mokestį (26,25 Eur), išlaidas, patirtas įvykdant nurodymus dėl statinio techninės priežiūros (242,13 Eur) (iš viso: 2 975,52 Eur). Pateikti įrodymai, kolegijos vertinimu, patvirtina patirtas išlaidas bendro naudojimo turtui Skruzdynės g. 5, Neringoje, išlaikyti 2015 metais. Ieškovas nurodytų išlaidų dydžio ir pagrįstumo neginčijo.

Atsakovė taip pat pateikė kvitus už statybinių medžiagų bei kitų prekių UAB „MAXIMA LT“, UAB „STAMEX“, UAB „Klaipėdos Lytagra“, UAB „Senukų prekybos centras“, UAB „Žolmedis“ pirkimą. Teismas atmeta nurodytus atsakovės pateiktus įrodymus, kadangi duomenys apie statybinių medžiagų bei kitų prekių pirkimą nėra patvirtinami jokiais kitais įrodymais, kurie leistų spręsti, kad pirktos medžiagos ir prekės panaudotos būtent Skruzdynės g. 5, Neringa turtui išlaikyti ir pagerinti.

Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš viso per 2015 metus atsakovė įrodė gavusi 11 293,64 Eur pajamų ir įrodė turėjusi 2 975,52 Eur išlaidų. Atsižvelgiant į tai bei į nutarties 20 punkte išdėstytus argumentus dėl pajamų padalinimo tarp ieškovo ir atsakovės lygiomis dalimis, teismo sprendimas nurodytoje dalyje keistinas padidinant iš atsakovės ieškovui priteistiną sumą nuo 621 Eur iki 4 159,06 Eur (11 293,64 Eur – 2 975,52 Eur) / 2).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas ieškinį 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą priteisė nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tokį savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad ieškovas palaikė savo ieškinio reikalavimus, kurie vėliau teismo buvo pripažinti nepagrįstais, nors atsakovė ir išreiškė sutikimą su dalimi ieškinio. Apeliaciniu skundu ieškovas nesutinka su tokiu teismo vertinimu, kaip pažeidžiančiu materialinės teisės normas (CK 6.210 str. 1 d., 6.37 str. 2 d.). Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šioje normoje įtvirtintos procesinės palūkanos, kurios pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Kartu procesinių palūkanų priteisimas skatina skolininką kuo greičiau vykdyti prievolę. Reikalavimas priteisti šias palūkanas yra akcesorinis, ir tenkinamas, jei patenkintas pagrindinis reikalavimas. Faktinis pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Atsižvelgiant į tai, kad palūkanų dydis nustatytas įstatyme (CK 6.210 str. 1 d.), pagrindas šių palūkanų priteisimui yra ieškovo prašymas jas priteisti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė, nors ir pripažinusi ieškinį iš dalies, ieškovui pripažintos sumos nesumokėjo, o CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato būtent tokią palūkanų mokėjimo tvarką, kad jos skaičiuojamos nuo ieškinio priėmimo teisme dienos. Todėl teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, ieškovui iš atsakovės priteisiant 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (CPK 137 straipsnio 1 dalis) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl uždraudimo atsakovei be bendraturčių sutikimo nuomoti patalpas bendrojoje dalinėje nuosavybėje

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė uždrausti atsakovei be bendraturčių sutikimo nuomoti patalpas bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Teismas, atmesdamas šį ieškinio reikalavimą, nurodė tik tiek, kad ieškinio patenkinimas šioje dalyje prieštarautų civilinėje byloje (dabartinis Nr. e2-497-343/2017) nustatytai laikinai naudojimosi tvarkai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir šioje dalyje teisingai išsprendė dėl pareikšto reikalavimo, tačiau turėdamas tam pareigą nei kvalifikavo susiklosčiusių teisinių santykių, nei nurodė taikytinas materialinės teisės normas, kuriomis rėmėsi priimdamas sprendimą, nei teisingai ir pagrįstai motyvavo, kodėl būtent toks sprendimas priimamas. Šie trūkumai ištaisytini apeliacinės instancijos teismo.

Ginčo atveju nustatyta, kad ieškovas siekia išvengti jam kilsiančios žalos dėl turto nusidėvėjimo ir naudojimosi, jei atsakovė be jo sutikimo nuomos jam priklausančio turto dalį ir taip gaus naudą vykdydama individualią veiklą ir gaudama pajamas už viso bendro turto nuomą. Teisėjų kolegijos vertinimu toks ieškinio reikalavimas atitinka prevencinio ieškinio pobūdį, nes siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo grėsmę ateityje (CK 6.255 str. 1 d.). Nors ieškovas, reikšdamas nurodytą reikalavimą neįvardijo teisinio pagrindo, teisėjų kolegija pažymi, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Atsižvelgiant į tai, teismas, įvertinęs susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, parenka tinkamą taikytiną teisės normą. Taip pat pažymėtina, kad tokie atvejai, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, nelaikoma ieškinio pagrindo keitimu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015 ir joje nurodytą praktiką).

Ieškovas kaip faktinį reikalavimo pagrindą nurodo aplinkybes, kad atsakovė be jo sutikimo nuomoja patalpas bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde remiasi CK 4.86, 4.88 straipsnių nuostatomis, reguliuojančiomis bendraturčio sutikimo dėl bendro turto valdymo klausimus, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios materialinės teisės normos taikomos bendraturčių, valdančių turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, atžvilgiu. Tuo tarpu ginčo byloje nustatyta, kad ieškovas, atsakovė ir trečiasis asmuo turtą valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Dėl nurodytų priežasčių ginčo atveju sprendžiant apie bendraturčių sutikimo nuomoti patalpas bendrojoje dalinėje nuosavybėje reikalingumą, taikytinos ne CK 4.86, 4.88 straipsnių, o CK 4.75, 4.76, 4,78 straipsnių nuostatos.

Pažymėtina, kad pagal CK 4.78 straipsnį kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. CK 4.78 straipsnyje nurodytos bendraturčio teisės, tarp jų ir teisė išnuomoti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, kai naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarka buvo nustatyta, yra neribotos ir jų įgyvendinimas niekaip nesuvaržytas, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Nurodyta išimtimi, kuri varžytų (ribotų) bendraturčio teisę laisvai išnuomoti savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, negali būti laikoma CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti bendraturčių sutarimą. Kasacinio teismo išaiškinimu, CK nenumato tokių teisės normų, kurios galėtų būti vertinamos kaip CK 4.78 straipsnyje nurodytos išimtys, ribojančios arba varžančios bendraturčio teisę (šios teisės įgyvendinimą) laisvai išnuomoti savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2011). Taigi, vieno iš bendraturčių sutikimas būtinas tik tais atvejais, kai kitas bendraturtis nuomoja didesnę, nei jam priklausanti nuosavybės dalis, turto dalį.

Byloje nustatyta, kad atsakovė 2015 metų laikotarpiu nuomojo ne tik jai, bet ir apeliantui priklausančią nuosavybės dalį, todėl tokiems veiksmams buvo reikalingas ieškovo sutikimas. Tačiau iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nesutariančių ieškovo ir atsakovės reikalavimų dėl bendrai valdomo daikto (turto) atidalinimo ir naudojimo tvarkos pagrindu yra užvesta atskira civilinė byla, kurioje kaip laikinoji apsaugos priemonė yra nustatyta laikina naudojimosi turtu tvarka, pagal kurią konkrečios patalpos priskirtos kiekvienai iš šalių naudotis (Kauno apygardos teismo civ. bylos Nr. e2-497-343/2017). Be to atsakovės atsiliepime nurodoma, jog ieškovas šiuo metu ir pats vykdo jam priskirtos dalies patalpų nuomos veiklą.

Pažymėtina, kad prevencinį ieškinį pareiškęs asmuo, kuriam gresia žala, turi įrodyti, kad atsakovės veikla kelia realų pavojų ir yra reali žalos tikimybė. Reiškiant prevencinį ieškinį žala gali būti jau padaryta, gali būti dar nepadaryta, bet turi būti ieškovo įrodoma potenciali žalos atsiradimo grėsmė ateityje, atsakovės veiksmų neteisėtumas ir siekiama žalos grėsmę pašalinti. Jeigu panašaus pobūdžio ar analogiški veiksmai jau yra atlikti ir sukėlė žalą, tai tokia aplinkybė gali būti pagrindas tęsiamų veiksmų ar numatomų analogiškų veiksmų žalingoms pasekmėms vertinti analogiškai, bet pagal CK 6.255 straipsnį minėtos aplinkybės nenumatytos kaip realios grėsmės prezumpcija. Ši aplinkybė turi būti konkrečioje situacijoje įvertinta kaip vienas iš svarbių bylos aspektų (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. 4 vasario d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-248/2015). Nagrinėjamu atveju nustačius nutarties 33 punkte aprašytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas ginčo byloje neįrodė atsakovės veiklos, kuri keltų realų pavojų ir būtų reali žalos atsiradimo ateityje tikimybė, taip pat neįrodė, kad yra tikimybė, jog jo teisės bus pažeistos ateityje. Realios grėsmės nepatvirtina ir ankstesni atsakovės veiksmai nuomojant patalpas, kadangi, kaip rodo bylos medžiaga, šalys dėl nuomos 2013-2014 metų sezonais buvo susitarę, tik vėliau tarp ieškovo ir atsakovės kilus tarpusavio nesutarimams dėl lėšų, gautų už nuomą pasidalinimo, ieškovas atšaukė sutikimą dėl patalpų nuomos išdėstydamas pageidavimą pats naudotis jam priklausančia turto dalimi. Taigi konkretūs atsakovės ankstesni veiksmai, kuriais ji nuomojo ir ieškovo nuosavybės teise valdomų patalpų dalį, nepagrindžia aplinkybės, jog yra žalos grėsmė ar ieškovo interesų pažeidimas ar tikėtinas žalos atsiradimas ateityje (CPK 178 str.).

Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį šioje dalyje. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos kontekste nutarties 30 punkte nurodytas teisinis kvalifikavimas (CK 6.255 str.), neturi įtakos teisingam bylos išsprendimui, todėl nesudaro pagrindo skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje keisti ar naikinti.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, ieškovo reikalavimas priteisti gautų pajamų dalį tenkintinas iš dalies padidinat priteistą sumą nuo 621 Eur iki 4 159,06 Eur, ieškovui iš atsakovės priteisiant 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Apeliantas ginčijo teismo sprendimo dalį ir dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau pakeitus teismo sprendimą apeliacinės instancijos teisme, atitinkamai keistinas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.), todėl dėl nurodytų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ieškovas patyrė 221 Eur žyminio mokesčio išlaidų paduodant ieškinį, 250 Eur atstovavimo išlaidų; atsakovė patyrė 200 Eur atstovavimo išlaidų; valstybė patyrė 4,36 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Apeliacinės instancijos teisme ieškovas patyrė 100 Eur žyminio mokesčio išlaidų, likusio žyminio mokesčio mokėjimą apeliaciniame skunde išdėstytu prašymu prašė atidėti. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 200 Eur atstovavimo išlaidų.

Patenkinus ieškovo apeliacinį skundą iš dalies ir atsižvelgiant į galutinį procesinį rezultatą byloje – ieškinį patenkinti iš dalies (iš pareikštų dviejų reikalavimų, kas sudaro 100 proc. viso ieškinio, patenkinta 52 proc. turtinio reikalavimo (4 159,06 Eur x 100 / 8 000 Eur), sudarančio 50 procentų viso ieškinio; ir 0 proc. neturtinio reikalavimo, sudarančio likusią 50 proc. ieškinio dalį), iš atsakovės ieškovui priteistina 26 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų (52 proc. nuo 50 proc. sudarančio reikalavimo (50 x 52 % = 26%), t. y. 57,46 Eur žyminio mokesčio ir 65 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme (CPK 79 str., 80 str., 88 str. 1 d. 6 p.), 57,46 Eur žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme (CPK 80 str.). Atitinkamai iš ieškovo atsakovei priteistina 74 proc. patirtų išlaidų pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme – t. y. 296 Eur atstovavimo išlaidų (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 6 p.). Visos bylinėjimosi išlaidos vienarūšės, todėl įskaičius priteistinas sumas nustatytina, kad ieškovas atsakovei turi sumokėti 116,08 Eur bylinėjimosi išlaidų (296 – 57,46 – 65 – 57,46 Eur). Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu valstybei iš šalių nepriteistinos, kaip sudarančios mažesnį nei numatyta Teisingumo ministro kartu su Finansų ministru dydį (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 6 d.). Taip pat iš apelianto į valstybės biudžetą priteistinas 121 Eur žyminis mokestis, kurio mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (CPK 96 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės D. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui V. D. (a. k (duomenys neskelbtini) 4 159,06 Eur (keturis tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt devynis eurus 6 centus) negautų pajamų už bendro turto nuomą 2015 metais, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4 159,06 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. rugsėjo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš ieškovo V. D. (a. k (duomenys neskelbtini) atsakovei D. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 116,08 Eur (vienas šimtas šešiolika eurų 8 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo V. D. (a. k (duomenys neskelbtini) valstybei 121 Eur (vieną šimtą dvidešimt vieną eurą) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą įmokos kodu 5660.“

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.