Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Daivos Kazlauskienės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. Š. ir jos gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. Š. paskirta 40 MGL (2000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, M. Š. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas dvejus metus naudotis teise vairuoti transporto priemonę.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, buvo konfiskuotas M. Š. priklausantis automobilis Volvo V70, v. n. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. Š. nuteista už tai, kad ji 2018 m. gegužės 6 d., apie 20.32 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį Volvo V70, v. n. (duomenys neskelbtini) būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,48 promilių etilo alkoholio). Tokiais savo veiksmais M. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatleido M. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Aiškinama, jog išvada, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų, turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis, liudijančiais asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą, ar priešingai – polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat turi būti įvertintos aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje. Apeliantų įsitikinimu, nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos atleisti M. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistosios ir jos gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su BK 40 straipsnio nuostatų taikymu.

13. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi aptartoje normoje yra įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šios normos nuostatų taikymo svarstymas. Tuo pačiu pabrėžtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse esančias sąlygas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52-648/2017, 2K-116-1073/2018, 2K-153-976/2018 ir kt.). Tai reiškia, jog teismui atsisakius atleisti ar atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir tinkamai motyvavus savo sprendimą aukštesnės instancijos teismas tokio sprendimo neturėtų keisti.

14. Asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat ir vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis, reiškia nusikalstamą veiką padariusio asmens atleidimą nuo jo pasmerkimo valstybės vardu oficialiai pripažįstant jį kaltu padarius nusikalstamą veiką ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuo bausmės skyrimo ir teistumo. Taigi kiekvienu atveju net ir esant baudžiamajame įstatyme numatytoms sąlygoms, kurios, jas vertinant formaliai, leistų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, privalu įvertinti, ar konkretaus asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra tikslingas, ar bus įgyvendinta BK paskirtis, t. y., ar bus apgintos žmogaus ir piliečio teisės bei laisvės, visuomenės ir valstybės interesai nuo nusikalstamų veikų (BK 1 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes, apibūdinančias nuteistosios asmenybę bei jos padarytą nusikalstamą veiką, nėra pakankamo pagrindo M. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą teisinės pasekmės, kurios apima tiek baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimą, tiek galimybę spręsti asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, jeigu laiduotojas atsisako laidavimo, tiek galimybę būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas nusikalstamas veikas, esant BK 40 straipsnio 7, 8 dalyse nurodytiems atvejams, M. Š. nebus pakankamos baudžiamosios atsakomybės tikslams pasiekti.

15. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad M. Š. vairavo automobilį būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai alkoholio koncentracija jos kraujyje žymiai viršijo 1,5 promilės ribą, nuo kurios kyla įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė, t. y. jos kraujyje buvo nustatyta 2,48 promilės etilo alkoholio. Be to, M. Š. vairavo automobilį, kuriame tam tikrą laiko tarpą buvo keleivis, gyvenamojo namo kieme, kur yra laikomi ir kiti automobiliai, tokiu paros metu, kai kieme paprastai dar gali būti kitų asmenų, ji savo valdomu automobiliu atsitrenkė į namo balkoną bei į kitą automobilį, apgadindama minėtus objektus. Taigi nekyla abejonių, kad nuteistoji savo neteisėtais veiksmais kėlė pavojų aplinkai (kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui) bei sau pačiai. Čia būtina įvertinti ir tai, kad M. Š. anksčiau buvo bausta administracine tvarka už KET pažeidimus (tris kartus buvo bausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124 straipsnio 3 dalį ir vieną kartą pagal 124¹ straipsnio 4 dalį), jai paskirtos nuobaudos nusikalstamos veikos padarymo metu negaliojo, tačiau paminėtas faktas yra reikšmingas, vertinant apeliantės asmenybę, ir rodo, kad ji ne visuomet laikosi KET reikalavimų.

16. Iš liudytojo M. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad M. Š. savo nusikalstamus veiksmus ketino tęsti net ir po to, kai jos vairuojamas automobilis kliudė namo balkoną bei kitą automobilį, o jų nebetęsė tik dėl įvykį pastebėjusių ir pilietiškai pasielgusių asmenų veiksmų. Šis liudytojas nurodė, kad M. Š. išlipusi iš automobilio svyravo, negalėjo tiesiai pastovėti (b. l. 17). Iš liudytojo D. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad M. Š. tvirtino, jog yra blaivi ir į kitą automobilį neatsitrenkė, nors nuo jos sklido alkoholio kvapas, jos kalba buvo nerišli, judesiai nekoordinuoti (b. l. 20). Šie liudytojų parodymai patvirtina, kad nuteistosios elgesys įvykio metu buvo neadekvatus, ji stokojo kritiško požiūrio į savo nusikalstamą elgesį, suvokimo, kad jos veiksmai kelia pavojų jai pačiai bei kitiems.

17. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog M. Š. sėsdama už vairo neblaivi visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, ji veikė tiesiogine tyčia – žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis, kas, teisėjų kolegijos manymu, rodo apeliantės neatsakingumą, kuris taip pat yra vertintinas sprendžiant jos atsakomybės klausimą. Nuteistoji privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydama nusikaltimą, todėl ji privalo prisiimti neigiamas tokio elgesio pasekmes, dėl kurių atsiradimo ji pati ir yra kalta.

18. Konstatuotina, jog baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nuteistoji akivaizdžiai turi problemų, susijusių su neatsakingu bei nesaikingu alkoholio vartojimu, kurių efektyviam sprendimui anksčiau nebuvo skirta pakankamai dėmesio, kas galimai ir nulėmė nusikalstamos veikos padarymą. Iš pačios M. Š. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad ji pripažino, jog alkoholį vartoja retai, tačiau, kai neišlaiko įtampos, problemas sprendžia būtent vartodama alkoholį ir tai trunka kelias dienas. Faktą, kad nuteistoji alkoholį vartoja nesaikingai ir nesugeba šio vartojimo kontroliuoti, patvirtina jos pačios nurodyta aplinkybė, kad ji ne kartą buvo apsinuodijusi alkoholiu, dėl to yra vykusi į gydymo įstaigą. Iš D. J. paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teisme, taip pat matyti, jog M. Š. turi problemų, susijusių su alkoholio vartojimu, kurio negali kontroliuoti. Pažymėtina, kad minėtas problemas D. J. pastebėjo tik tuomet, kai kartą nuteistajai prasidėjo abstinencija bei epilepsijos priepuolis. D. J. aiškino, kad jos dukra gali ilgai nevartoti alkoholio, tačiau, kai pradeda vartoti, tai trunka kelias dienas. M. Š. pradėjus vartoti alkoholį, D. J. vyksta pas šią į namus, bando padėti. Tuo atveju, jei pačiai nesiseka pagelbėti dukrai, kai ši alkoholį vartoja pasislėpusi, ją veža į gydymo įstaigą. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. Š. alkoholio vartojimo ypatybės, pasikartojantis nesugebėjimas savarankiškai kontroliuoti alkoholio vartojimo, dėl kurio iškyla grėsmė net pačios nuteistosios sveikatai, vertinant kartu su jos padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu bei padarymo aplinkybėmis, leidžia abejoti tuo, kad apeliantės atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės atitiks teisingumo bei protingumo principų reikalavimus, padarys jai pakankamą poveikį.

19. BK 40 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, privalo atsižvelgti į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Iš byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad laiduotoja norinti tapti D. J. nėra teista ar bausta administracine tvarka, ji dirba, palaiko nuolatinius santykius su M. Š., kuria rūpinasi bei stengiasi padėti. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad paminėti faktai nėra pakankami tam, jog būtų galima daryti išvadą, kad D. J. darys efektyvią teigiamą įtaką M. Š..

20. Visų pirma pabrėžtina, jog D. J. apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad jos dukra neturi problemų dėl alkoholio vartojimo, ji nepamena dukros užgėrimų, žino, kad po įvykio dukra nuėjo gydytis, tačiau ji nėra tikra, ar to iš tikrųjų reikėjo, nors pirmosios instancijos teisme aiškino apie aplinkybes (jos aptartos šio procesinio sprendimo 18 pastraipoje), kurios leidžia teigti ne tik, kad M. Š. turi problemų, susijusių su alkoholio vartojimu, bet ir tai, jog D. J. ne visuomet sugebėdavo padėti savo dukrai, kai ši pradėdavo vartoti alkoholį, kadangi dukra jos paprasčiausiai neklausydavo (pavyzdžiui, vartodavo alkoholį pasislėpusi). Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teisme nurodytos D. J. aplinkybės neatitinka ir pačios M. Š. pirmosios instancijos teisme pripažintų faktų. Šiuo atveju darytina išvada, jog D. J. apeliacinės instancijos teismą klaidina dėl praeities faktų ir taip siekia palengvinti savo dukros teisinę padėtį, ji pakankamai formaliai vertina laiduotojui priskiriamas funkcijas, nesuvokia ir nesugeba identifikuoti nuteistosios problemų, galinčių nulemti neteisėtą elgesį, keliantį grėsmę tiek aplinkiniams, tiek pačiai nuteistajai. Taigi, esant aptartoms aplinkybėms, manytina, kad D. J. negali būti vertinama kaip pakankamai patikimas asmuo, kuris galėtų daryti teigiamą poveikį nuteistajai.

21. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad D. J. turėjo įtakos tam, jog M. Š. pakeitė požiūrį į alkoholio vartojimą, pradėjo gydytis. Nurodyta aplinkybė įvertinus D. J. paaiškinimus, duotus apeliacinės instancijos teisme, akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Kaip jau minėta, D. J. suabejojo, ar M. Š. turi problemų dėl alkoholio vartojimo, kurias turėtų spręsti gydydamasi. Be to, D. J. nurodė, jog dukra nuėjo gydytis pati, apie gydymosi faktą ji sužinojo iš dukros. Taigi akivaizdu, jog M. Š. sprendimui gydytis Priklausomybės ligų centre motina jokio poveikio neturėjo. Abejones dėl to, ar apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės atitinka tikrąją situaciją, kelia ir tai, jog skunde nurodoma, kad M. Š. gyvena su D. J., tačiau apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo, jog nuteistoji iš tikrųjų tik lankosi pas savo motiną ir padeda prižiūrėti savo močiutę. Taip pat skunde nurodoma, kad nuteistoji yra pradėjusi visapusišką gydymąsi, tačiau D. J. apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog dukra šiuo metu nesigydo, o tik lanko anoniminių alkoholikų grupę (pažymėtina, jog M. Š. ir anksčiau lankydavo anoniminių alkoholikų grupę, tačiau, akivaizdu, kad šia priemone nebuvo pasiekta pageidaujamų tikslų).

22. Apibendrinant visa, kas buvo aptarta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad klausimas dėl laidavimo instituto nuostatų taikymo galimybės M. Š. pirmosios instancijos teismo, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, buvo išspręstas tinkamai, neatsietai nuo nuteistosios asmenį apibūdinančių duomenų, jos padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, pavojingumo bei kitų reikšmingų aplinkybių. Iš tikrųjų M. Š. nusikalto pirmą kartą, kaltę pripažino, ji gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, kritiškai vertina savo veiksmus, dirba, darbovietėje bei buvusiose darbovietėse charakterizuojama teigimai, yra sukūrusi šeimą, po nusikaltimo padarymo gydėsi, lanko anoniminių alkoholikų grupę, tačiau net ir šių aplinkybių visuma, įvertinus tai, kas buvo aptarta anksčiau, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog M. Š. negalima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

23. Nuteistąją teigiamai apibūdinančios aplinkybės nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui leido jai paskirti pačią švelniausią BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje numatytą bausmę – baudą (minėtos normos sankcijoje yra numatytos arešto bei laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės). M. Š. buvo paskirta bauda, kurios dydis yra artimas minimaliam šios bausmės dydžiui, numatytam baudžiamajame įstatyme, ši bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu ir M. Š. buvo paskirta bauda, kurios dydis yra net mažesnis nei įstatyme numatytas šios bausmės minimalus dydis, skiriamas už nesunkių tyčinių nusikaltimų padarymą (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra nustatyta, jog už nesunkaus nusikaltimo padarymą galima skirti baudą nuo 50 MGL (2500 Eur)). Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė žymiai ilgesnį, nei įstatymo numatytą, terminą savanoriškam baudos sumokėjimui.

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su BK 72 straipsnio nuostatų taikymu.

24. Teismų praktikoje pripažįstama, jog kelių transporto priemonė, kuri buvo panaudota darant nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018 ir kt.). BK 72 straipsnyje yra nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Taigi nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad automobilis, kurį 2018 m. gegužės 6 d., apie 20.32 val., būdama neblaivi, vairavo M. Š., yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius. BK 72 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016 ir kt.).

25. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog M. Š. automobilis, kuris buvo nusikalstamos veikos padarymo priemone, buvo pagrįstai konfiskuotas. Jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog turto konfiskavimas yra akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė, nėra nustatyta. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatydamas nuteistajai skiriamos baudos dydį atsižvelgė į tai, kad bus konfiskuojamas automobilis.

26. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad automobilio konfiskavimas nuteistąją varžo labiau nei reikia, siekiant įgyvendinti bausmės tikslus, kadangi vien draudimas vairuoti transporto priemonę M. Š. sukelia didelius netekimus. Vis tik su tokiu teiginiu negalima sutikti. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis), o pagal teismų praktiką dėl padarytų BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-511/2018), taip pat ir konfiskavimas. Atkreiptinas dėmesys, kad turto konfiskavimas yra galimas net ir tais atvejais, kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Įvertinus visumą nagrinėjamos bylos aplinkybių (esminės yra aptartos šio procesinio sprendimo 15-18 pastraipose), apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia teiginių, kad baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas M. Š.– būtų paskirta aiškiai pažeidžiant baudžiamojo poveikio priemonių taikymo proporcingumo principą ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su BK 68 straipsnio nuostatų taikymu.

27. Nepagrįsta apeliantų nuomonė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo M. Š. uždrausti naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemonę vieneriems metams, o ne dvejiems metams. Atsižvelgus į aplinkybes, kurios yra aptartos šio procesinio sprendimo 15-18 pastraipose, nėra pagrindo tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė per ilgą specialios teisės atėmimo terminą M. Š. net ir įvertinus tai, jog yra viena nuteistosios atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nėra jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ji anksčiau nėra bausta už kelių transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, galiojančių administracinių nuobaudų už KET reikalavimų pažeidimus neturi. Pastebėtina, kad teisės vairuoti transporto priemonę terminas neviršija BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyto šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino vidurkio, be to, net už panašaus pobūdžio, tačiau mažesnio pavojingumo, teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos teisę (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalis) yra privalu vairuotojui skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienų metų. Taigi nuteistajai nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės terminas nevertintinas, kaip neatitinkantis proporcingumo reikalavimų ir nevaržo jos teisių daugiau nei to reikalauja siekiami tikslai.

28. Teismų praktikoje pripažįstama, jog baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones – terminas yra skaičiuojamas nuo tos dienos, kai asmeniui buvo realiai atimta galimybė vairuoti transporto priemonę (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-144-628/2018). M. Š. kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas buvo paskirta 2018 m. gegužės 6 d., tą pačią dieną buvo paimtas jos vairuotojo pažymėjimas Nr. 00702371 (b. l. 31-32). Taigi M. Š. realiai neteko teisės vairuoti transporto priemones nuo 2018 m. gegužės 6 d., todėl būtent nuo šios dienos ir turi būti skaičiuojamas jai paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė, nuo kada yra skaičiuotinas minėtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį tikslina, nustatydama, kad baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones – terminas skaičiuotinas nuo 2018 m. gegužės 6 d.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios M. Š. ir jos gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 25 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį, nustatant, kad baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminas skaičiuojamas nuo 2018 m. gegužės 6 d.