Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romano Klišausko,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,

2024 m. liepos 25 d. nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl 2024 m. balandžio 18 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. 24S102508, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei dėl 2024 m. balandžio 18 d. Departamento sprendimo Nr. 24S102722, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 60 mėnesių (5 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja yra Baltarusijos Respublikos pilietė. Pareiškėja 2024 m. vasario 29 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, prašymą pateikė darbo pagrindu, ketindama dirbti pakavimo įrangos operatore.

Pareiškėja, pildydama Departamento klausimyną, nurodė, kad 2014 - 2015 m. dirbo Baltarusijos Respublikos „Alfa-bank“ banko finansų konsultante.

VSD 2024 m. balandžio 11 d. Departamentui pateiktame Rašte Nr. 18-3461 nurodė, kad Alfa-Bank“ yra „Alfa Group“ dalis ir yra vienas didžiausių privačių tarptautinių finansų ir pramonės sektoriaus dalyvių Rusijoje ir užsienyje. Pagrindiniai „Alfa-Bank“ galutiniai naudos gavėjai – su Kremliaus režimu susiję asmenys. Iki 2022 m. kovo mėn. daugiau nei 80 proc. AO „Alfa-Bank“ akcijų valdė Rusijos oligarchai M. F., G. C., A. K. ir P. A.. Dėl ryšių su Kremliaus režimu jiems nuo 2022 m. vasario 28 d. taikomos ES sankcijos, nustatytos ES Tarybos reglamentu Nr. 269/2014 „Dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi“. ES įvedus jiems sankcijas, G. C. ir A. K. savo valdytus aktyvus perleido Rusijos piliečiui A. K., o M. F. ir P. A. išlaikė savo aktyvų kontrolę.

M. F. yra „Alfa Group“, kuriai priklauso Rusijos „Alfa-Bank“, steigėjas ir vienas pagrindinių akcininkų. Jis turi ryšių su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir jo aplinka, yra vertinamas kaip vienas svarbiausių Rusijos finansininkų, užtikrinančių paramą V. Putinui artimiems asmenims. Vladimiras Putinas už „Alfa Group“ lojalumą Rusijos valdžios institucijoms teikė politinę paramą „Alfa Group“ investuojant užsienyje. P. A. – Vladimirui Putinui ir jo aplinkai artimas oligarchas. Jis yra vienas iš Rusijos verslininkų, turinčių galimybę reguliariai susitikti su Vladimiru Putinu Kremliuje. Remiantis viešųjų šaltinių informacija, jis palaiko ryšius su Rusijos bendrovės „Rosneft“ vadovu, Kremliuje įtakingu I. S.. M. F. bendradarbiaudamas su P. A. teikė finansinę paramą Rusijos sprendimus priimantiems asmenims, atsakingiems už Krymo aneksiją ir Ukrainos destabilizaciją, ir gavo iš jų naudos, rėmė veiksmus ar politiką, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi.

VSD Rašte taip pat pažymėjo, kad kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, jog Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo ir kitų šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę ar dirba Rusijos ar Baltarusijos valstybinėse ir privačiose įmonėse, veikiančiose strategiškai svarbiuose sektoriuose ir turinčiose prieigą prie strategiškai svarbios infrastruktūros. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos, taip pat ir Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, ginkluotosiose pajėgose, strateginės reikšmės valstybinėse ir privačiose įmonėse sistema.

Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Rusijos ir Baltarusijos valstybės institucijose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos bei Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.

Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo ir kitų šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą.

VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

Departamentas Sprendimu Nr. 1 nusprendė atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Departamentas Sprendimu Nr. 2 nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendime Nr. 2 nurodytos analogiškos aplinkybės kaip VSD Rašte. Taip pat pažymėta, jog Departamentas sprendimą Nr. 24S102508 atsisakyti asmeniui išduoti leidimą laikinai gyventi priėmė tuo pagrindu, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Vertinant socialinius ir ekonominius asmens ryšius Lietuvos Respublikoje ir patikrinus užsieniečio duomenis Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse, nustatyta, kad Lietuvos Respublika anksčiau pareiškėjai nebuvo išdavusi vizų ar leidimų laikinai gyventi. VSAT informacinėje sistemoje duomenų, kad pareiškėja būtų atvykusi į Lietuvos Respubliką, nėra. Aktualiausiais 2024 m. balandžio 18 d. VSDFV informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja nuo 2024 m. vasario 21 d. iki šiol yra įdarbinta įmonėje UAB „Altairas“. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja buvo nurodžiusi, kad nėra susituokusi, ir Departamentas nenustatė, kad ji turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nes Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jos šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsižvelgdamas į surinktą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD įvertino, kad Baltarusijos Respublikos pilietės H. K. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Departamentas Sprendimą Nr. 1 priėmė konstatavęs, kad asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ginčo santykius reguliuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba VSAT. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekanti plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pagal darbo pažymą, pareiškėja „Alfa-Bank“ dirbo 2014 – 2015 metais. VSD ir Departamento vertinimu, pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui yra susijusi su jos darbu „Alfa-Bank“, o pagrindiniai „Alfa-Bank“ galutiniai naudos gavėjai yra su Kremliaus režimu susiję asmenys.

Minėta, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.

VSD Rašte yra nurodoma šiandieninė geopolitinė situacija, aptariamos galimos grėsmės valstybės saugumui, nurodoma, kad pareiškėja klausimyne nurodė savo darbą „Alfa-Bank“, vertinama tikimybė būti išnaudotai Rusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti. Departamentas, atlikęs individualų pareiškėjos situacijos vertinimą bei vadovaudamasis VSD Rašte pateikta informacija dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui, priėmė ginčijamus Sprendimus.

Papildomai teismui pateiktame raštiškame paaiškinime pareiškėja nurodė, kad pareiškėja yra netradicinės orientacijos, homoseksualus asmuo, turinti sužadėtinę Lietuvos Respublikoje. Kadangi ši informacija yra itin jautri, nevienareikšmiškai vertinama visuomenėje, ji pareiškėjos atstovui buvo atskleista gerokai vėliau, jau po skundo teismui pateikimo momento. Pareiškėjos atstovas nurodo, kad pareiškėja su savo sužadėtine susipažino 2023 m. rugpjūčio mėnesį. Netradicinės orientacijos asmenims (homoseksualiems asmenims) Baltarusijos Respublikoje yra nesaugu, kyla pavojus jų sveikatai ir gyvybei. Šį faktą patvirtina ne tik Baltarusijos teisės aktai, bet ir visuomenės informavimo priemonėse nurodomi atvejai, nevyriausybinių organizacijų atlikti tyrimai. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, žinodama, jog netradicinės orientacijos asmenims Baltarusijos Respublikoje yra nesaugu, jie yra persekiojami, kyla pavojus jų sveikatai ir gyvybei, pareiškėja tokios informacijos nei nagrinėjant jos prašymus Departamente, nei kreipdamasi su skundu į teismą, nepateikia. Neaišku kodėl, pareiškėjos nuomone, šią itin jautrią informaciją pareiškėja nusprendžia teismui pateikti tik prieš pat bylos nagrinėjimą teismo posėdyje. Pareiškėja teismui pateikia nuotraukas bei susirašinėjimą mobiliuoju telefonu su jos įvardijama sužadėtine, kuriuose užsimenama apie jų bendro ūkio vedimą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nepateikė teismui įtikinamų duomenų apie savo ryšius su Lietuva bei joje gyvenančia sužadėtine. Todėl pareiškėjos pateikta informaciją dėl jos netradicinės orientacijos, taip pat ketinimo susituokti su Lietuvos Respublikoje gyvenančia drauge, vertintina kritiškai.

Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, nes VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Sprendime Nr. 2 nustatyta, kad pareiškėjos šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, o ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai ir negali atsverti grėsmės valstybės saugumui svarbos. Dėl nurodytų aplinkybių, Departamentas darė išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas sutinka su Departamento Sprendimuose padarytomis išvadomis, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime nurodyta, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad vien faktas, jog nuo pareiškėjos darbo banke praėjo daug laiko, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis įstaigomis, institucijomis, tarnybomis yra išnykusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjos galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo niekaip paneigti. Be to, Valstybės saugumo departamento surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, kurie anksčiau yra dirbę strateginės reikšmės įmonių darbuotojais, pvz., bankų darbuotojais.

Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Nustačius, jog bendrovė, kurioje dirbo pareiškėja – „Alfa-Bank“ yra „Alfa Group“ dalis ir yra vienas didžiausių privačių tarptautinių finansų ir pramonės sektoriaus dalyvių Rusijoje ir užsienyje, o pagrindiniai „Alfa-Bank“ galutiniai naudos gavėjai – su Kremliaus režimu susiję asmenys, darytina išvada, kad pareiškėjos keliama grėsmė nėra laikytina tariama. Nagrinėjamu atveju įvertinus minėtas aplinkybes, surinkti duomenys apie pareiškėją leidžia daryti išvadą, jog ji galėtų kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjos keliamos grėsmės realumą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sutinka su Departamento ginčijamuose Sprendimuose padarytomis išvadomis, todėl neturi pagrindo jų panaikinti.

Dėl Departamento 2024 m. balandžio 18 d. sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metų) laikotarpiui teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, laikotarpis, kuriam uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti ir ilgesnis negu penkeri metai.

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 straipsnio 7 dalis).

Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Lietuvos Respublika Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 straipsnio 8 dalis).

Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjai nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, šis nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

Teismo vertinimu ginčijamuose Sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų Sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Departamentas atliko pareiškėjos vertinimą (pvz., įvertino jos socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva), todėl negalima teigti, jog Departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

Atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir VAĮ reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys LVAT praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT administracinėse bylose Nr. A556-336/2011; Nr. A56-997/2014). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (LVAT administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (LVAT administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (LVAT administracinėse bylose Nr. A520-2294/2012, Nr. A398- 442/2015).

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus teismas konstatuoja, kad Departamentas ginčijamuose Sprendimuose atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, priimant Sprendimus buvo atsižvelgta ir į VSD Rašte pateiktą informaciją, ir įvertinus šiandieninę geopolitinę situaciją. Be to, buvo vertinti pareiškėjos ekonominiai, socialiniai ir šeiminiai ryšiai. Sprendimai pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, yra motyvuoti, todėl atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad Departamento Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 yra teisėti bei pagrįsti, naikinti jų pareiškėjos skunde nurodomais, ar kitais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).

Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Pareiškėja skunde nurodė daugiau argumentų, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra reikšmingi bylai teisingai išspręsti ir niekaip nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja nagrinėjamoje byloje prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas nėra tenkinamas, nėra pagrindo pareiškėjai priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos H. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Netenkinti pareiškėjos H. K. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.