Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje S. S., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, faktiškai gyvenantis (duomenys neskelbtini), išsiskyręs, bedarbis, registruotas Užimtumo tarnyboje, atliekantis bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, teistas:

1) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. kovo 28 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 271 straipsnio 1 dalį, 271 straipsnio 2 dalį, 272 straipsnio 2 dalį, subendrinus bausmes, laisvės atėmimu 4 metams su 500 Lt vertės turto konfiskavimu; Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 3 d. nutartimi veikos perkvalifikuotos iš BK 271 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį, iš BK 271 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį, iš BK 272 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį, paskiriant subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams;

2) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. birželio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (trys veikos), subendrinus bausmes, laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 8 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams ir 1 mėnesiui; Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. birželio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirta ir Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 3 d. nutartimi pakeista bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 1 mėnesiui. 2004 m. kovo 17 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi paleistas lygtinai. 2004 m. spalio 14 d. išbrauktas iš įskaitos.

3) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. liepos 14 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 4 dalį, subendrinus bausmes, laisvės atėmimu 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. birželio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams. 2005 m. kovo 17 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo paleistas lygtinai. 2005 m. birželio 13 d. išbrauktas iš įskaitos;

4) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. spalio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams;

5) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. kovo 27 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio l dalį (dvi veikos), subendrinus bausmes, laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. spalio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 10 mėnesių. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. kovo 27 d. nuosprendis pakeistas, paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams. 2007 m. kovo 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartimi paleistas lygtinai. 2007 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi panaikintas lygtinis paleidimas;

6) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (trys veikos), subendrinus bausmes, laisvės atėmimu 1 metams ir 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams. 2010 . gruodžio 23 d. išbrauktas iš įskaitos;

7) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį 30 parų areštu. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 5 mėnesiams;

8) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. spalio 20 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams ir 3 mėnesiams;

14) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 7 d. nutartimi panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas ir jis pasiųstas atlikti paskirtos 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės;

15) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį 16 parų areštu. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 19 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 35 parų areštas, bausmė atlikta;

16) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 16 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (septynios veikos), subendrinus bausmes, laisvės atėmimu 1 metams ir 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 1 mėnesiui;

17) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirta galutinę subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams. Nuosprendis neįsiteisėjęs.

Kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, o būtent jis, 2019 m. spalio 31 d., apie 20.57 val., parduotuvėje „Aibė“, esančioje (duomenys neskelbtini), iš neužrakintos apsaugos darbuotojų tarnybinės patalpos paėmė mobiliojo ryšio telefoną „Xiaomi MI 9“, priklausantį nukentėjusiajam D. K., ir pasišalino iš parduotuvės. Taip savo veiksmais atvirai pagrobė svetimą turtą, kurio vertė 439 Eur, ir tokiu būdu padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Be to, S. S. buvo kaltinamas tuo, kad nežymiai sutrikdė kito asmens sveikatą, t. y. kad jis, 2019 m. lapkričio 3 d., apie 13.30 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, tyčia papurškė dujų iš dujų balionėlio D. K. į akis, taip padarydamas nukentėjusiajam D. K. ragenos ir junginės maišelio nudegimą, pažeidžiant akių gleivines, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šiais savo veiksmais S. S. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Ekspertė Jana Bytautaitė apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusiojo apžiūros metu jo akyse jokių sužalojimų ar uždegiminių požymių nematė, o medicinos dokumentuose nurodyta diagnozė - ragenos ir maišelio nudegimas, bet nenurodytas laipsnis. Paprastai nudegimas yra skirstomas į pirmą, antrą arba trečią laipsnį. Tai pirmo laipsnio pats lengviausias, trečio - sunkiausias. Paprastai bet koks nudegimas praeina maždaug po vienos savaitės, na gal dviejų savaičių maksimum. Negali atsakyti koks akių pažeidimas padaromas papurškus dujų 2-3 metrų atstumu, nes priklauso nuo daugybės faktorių. Pagrindinis faktorius yra tai, koks kiekis tos medžiagos pateko į gleivinę, o tas kiekis priklauso nuo įvairių situacinių aplinkybių. Šiuo atveju žinome, kad įvykis buvo gryname ore, nėra žinoma, ar tą dieną buvo vėjuota ar ne, galbūt lynojo, ne lynojo, kokio dydžio aerozolio debesis susidarė ir taip toliau. Taip pat negalėjo atsakyti, ar nurodytas atstumas turėjo kažkokios įtakos. Galbūt buvo kažkokių kitų faktų, kas galėjo įtakoti aerozolio pateikimą į akis. Akies sužalojimas galėjo atsirasti tiek nuo tiesioginio, tiek netiesioginio papurškimo ir nuo vėjo, nes aerozolis yra smulkus skysčio lašeliai, kurie sklaido ore. Šiuo atveju sužalojimas galėjo būti padarytas ir vienokiu ir kitokiu būdu. Įtaka yra pats kontaktas, cheminės medžiagos patekimu į gleivinę, o kaip tas kontaktas įvyko, tai jau aplinkybės įtakoja. Šiuo atveju negali pasakyti, koks būdas buvo panaudotas.

2019 m. spalio 31 d. D. K. protokole-pareiškime ir bendrojo pagalbos centro duomenyse nurodoma, kad 2019 m. spalio 31 d., apie 20.57 val., parduotuvėje „Aibė“, darbo metu, iš tarnybinės patalpos, kuri buvo neužrakinta, bet aiškiai atskirta nuo lankytojų ir kurioje pašaliniams asmenims aiškiai draudžiama lankytis, pavogtas mobiliojo ryšio telefonas „Xiaomi Mi 9“ (t. 1, b. l. 1, 10).

Iš Bendrojo pagalbos centro duomenų matyti, jog 2019 m. lapkričio 3 d., 13.46 val., buvo gautas pranešimas iš D. K., kad jam bandant sulaikyti S. S., kuris iš jo pavogė telefoną, S. S. papurškė ašarinių dujų (t. 1, b. l. 11).

Iš uždarosios akcinės bendrovės užklausos matyti, kad nukentėjusysis yra telefono „Xiaomi Mi 9“ savininkas (t. 1, b. l. 63)

2019 m. spalio 31 d. įvykio vietos apžiūros protokole (su priedais) nurodyta, kad parduotuvėje „Aibė“ esantis apsaugos postas nuo parduotuvės salės yra atskirtas metalinėmis rudomis durimis su tamsiu stiklu, durų spyna nesugadinta. Apsaugos kabinete, prekybos centro salėje bei prie įėjimo į prekybos centrą yra filmavimo kameros (b. l. 13-15). Apžiūrėjus vaizdo įrašą matyti, kad jame užfiksuotas vaizdas atitinka 2019 m. lapkričio 5 d. kitų objektų apžiūros protokole nurodytas aplinkybes.

Žiūrint vaizdo įrašą (video-56c5898cf1e62a8937d2ce94dc02cddc-V) matyti, kad kamera filmuoja įėjimą į parduotuvę. Nuo 0.00 vaizdo įrašo sekundės matosi kaip atsidaro parduotuvės pirmosios įėjimo durys, 0.05 vaizdo įrašo sekundę už parduotuvės pirmųjų durų matomas vyras, trumpų juodų plaukų, apsivilkęs ruda striuke su balto kailio apykakle, baltu megztiniu, mūvi mėlynus džinsus (nustatyta, kad tai kaltinamasis). 0.08 vaizdo įrašo sekundę užsidaro pirmosios parduotuvės durys, tas pats vyras stovi tarp pirmųjų ir antrųjų parduotuvės durų iki vaizdo įrašo 0.39 sekundės. Vaizdo įrašo 0.40 sekundę tas pats vyras įeina pro antrąsias parduotuvės duris į parduotuvę.

Žiūrint vaizdo įrašą (video-cd60bd3b3b8063e1731ad17b51718a92-V), nuo vaizdo įrašo 0.00 sekundės filmuojama apsaugos posto patalpa. Apsaugos poste matosi kompiuterių ekranai ant stalo padėta kompiuterinė pelė ir mobilusis telefonas. Vaizdo įrašo 0.04 sekundę apsaugos posto durys atsidaro ir į apsaugos darbuotojo patalpą įeina vyras, juodų plaukų su ruda striuke, baltu megztiniu ir tamsiai mėlynais džinsais (nustatyta, kad tai kaltinamasis). Vaizdo įrašo 0.05 sekundę minėtas vyras su kairia ranka paima apsaugos poste ant stalo gulintį mobilųjį telefoną ir staigiai išeina iš apsaugos posto patalpos. Vaizdo įrašo 0.07 sekundę durys užsidaro ir vaizdo įrašo 0.08 sekundę vaizdo įrašas baigiasi (b. l. 66-69).

2019 m. lapkričio 3 d. medicinos dokumentu išrašo ir 2019 m. lapkričio 8 d. specialisto išvadoje Nr. G3971/2019 (01) D. K. nustatytas ragenos junginės maišelio nudegimas, galimai padarytas chemine medžiaga pažeidžiat akių gleivines, galimai nurodyto įvykio metu ir būdu (2019 m. lapkričio 3 d.) (b. l. 58-59, 61).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 178 straipsnį vagystė yra svetimo turto pagrobimas. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu, arba ji yra pasunkinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012, 2K-228/2013).??? ???Veika kaip vagystė kvalifikuojama tuomet, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais (kasacinė nutartis Nr. 2K-183-511/2019).

S. S. neginčija, kad užvaldė nukentėjusiajam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, tik teigė, kad tikslo vogti neturėjo, paėmė supykęs dėl tarp jų parduotuvėje įvykusio konflikto. Taigi S. S. neigia tyčią vogti telefoną.

???Būtinas aptariamos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis yra tyčia, todėl sprendžiant apie tyčios buvimą būtina vadovautis jos apibūdinimu, pateiktu BK 15 straipsnyje. Teismų praktikoje aiškinant vagystei būdingą tyčios turinį pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokia, jog paima svetimą daiktą, numato, kad šio daikto savininkas neteks, o kaltininkas jį turės kaip nuosavą, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012) arba suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad svetimo turto užvaldymas padaromas tikslu jį pasisavinti, t. y. paversti savu turtu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2013, 2K-517/2015). Nustačius, kad paimdamas svetimą turtą (daiktą) asmuo neturėjo tikslo jį pasisavinti, paversti savu, o tik laikinai norėjo juo pasinaudoti ir vėliau grąžinti jį savininkui, tokia veika neturi visų būtinųjų vagystės (svetimo turto pagrobimo) sudėtį sudarančių požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2012, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).

Iš kaltinamojo parodymų matyti, kad jis pasisavino nukentėjusiojo telefoną, kurį vėliau, pasak kaltinamojo, išmetė, tikslo grąžinti jo nukentėjusiajam neturėjo. Pats S. S. pripažino, kad žinojo, jog nukentėjusiojo nėra apsaugos darbuotojų tarnybinėse patalpose, suvokė paimantis svetimą daiktą ir to norėjo. Vaizdo medžiaga patvirtina šiuos jo parodymus, iš jos matyti, kad kaltinamasis atidaro apsaugos darbuotojų tarnybinių patalpų duris, paima ant stalo gulintį telefoną ir iš karto išeina. Taigi, teismas konstatuoja, jog kaltinamasis numatė, kad pagrobiamo daikto savininkas neteks, o jis jį turės kaip nuosavą (galės daryti su juo ką panorėjęs, t. p. ir išmesti) ir to norėjo. Visa tai rodo, kad jo veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip BK 178 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika.

Tačiau teismas nesutinka su kaltinamajame akte nurodytu kaltinamojo veiką kvalifikuojančiu požymiu, o būtent tuo, kad S. S. atvirai pagrobė svetimą turtą. Byloje nustatyta, kad telefonas paimtas iš tarnybinių patalpų, į kurias svetimiems užeiti draudžiama, t. y. į apsaugos darbuotojų tarnybines patalpas ir tai kaltinamasis suvokė. Grobdamas turtą jis nebuvo užkluptas. Teismų praktikoje įsibrovimas – tai slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibraunama gali būti įveikiant kliūtis (pvz., išlaužiant duris, išjungiant signalizaciją) ir patenkant be kliūčių (pvz., kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti). Neteisėtumas šiuo atveju reiškia, kad kaltininkui į patalpą apskritai draudžiama įeiti be atskiro, patalpų savininko ar teisėto naudotojo leidimo. Dėl šių aplinkybių įsibrovimu laikomas ir neteisėtas patekimas į patalpą ne tik pašalinant tam tikras kliūtis, trukdančias patekti į jas, tačiau įsibrovimu laikomas ir patekimas į atviras, neužrakintas patalpas be leidimo. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas laiko nustatyta, kad vagystė padaryta ne atvirosios vagystės būdu, o įsibraunant į patalpą, todėl šioje dalyje kaltinimą tikslina, nurodant, kad vagystė padaryta įsibraunant į patalpą.

Kaltinimo keitimas šiuo atveju nepažeidžia kaltinamojo teisės į gynybą, nes teisiamojo posėdžio metu jis apie nusikalstamą veiką kvalifikuojančios aplinkybės keitimą informuotas. Kita vertus, tiek atvira vagystė, tiek vagystė įsibraunant į patalpą yra vagystę kvalifikuojantys alternatyvūs požymiai, nustatyti BK 178 straipsnio 2 dalyje, todėl kaltinimo pakeitimas neturi įtakos kaltinamojo nusikalstamo veikos kvalifikacijai pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuojama, jog S. S. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje

Kaltinime nurodyta, kad S. S. 2019 m. lapkričio 3 d., apie 13.30 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, tyčia papurškė dujų iš dujų balionėlio D. K. į akis, taip padarydamas nukentėjusiajam D. K. ragenos ir junginės maišelio nudegimą, pažeidžiant akių gleivines, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Kaltinamasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kaltę dėl šios nusikalstamos veikos neigė. Jo parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. S. S. paaiškino, kad jis tiesiog ėjo, kai staiga sustojo automobilis ir iš jo išlipęs nukentėjusysis pradėjo jį vytis. Jis tik bėgo, bėga greitai, nes kažkada sportavo, todėl lengvai pabėgo. Jis nukentėjusiojo rankose matė kažkokį juodą daiktą. Mano, kad būtent nukentėjusysis purškė dujas bėgdamas, vėjas galimai pūtė į nukentėjusįjį, dėl ko dujos pateko jam į akis.

Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jam sustojus S. S. vos tik jį pamatęs iš karto pradėjo bėgti į kiemus. Jis jį vijosi, taip pat paskui bėgo ir jo sūnus. Staiga S. S. sustojo ir atsisuko į nukentėjusįjį, Matė kaip ištiesė ranką joje laikydamas dujų balionėlį ir papurškė dujų būdamas nuo jo apie 2 m (t. 1, b. l. 37). O teisme iš pradžių teigė neatsimenantis kaip buvo papurkštos dujos; prisimenantis tik tiek, kad kaltinamasis bėgo, atsisukinėjo, daugiau nieko neatsimena. Vėliau nurodė, kad kaltinamasis papurškė dujų būdamas nuo jo per 2-3 žingsnius, nematė ar purškė atsisukęs, nes pats bėgo.

Liudytojas G. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ėjo paskui tėvą, kuris vijosi S. S. ir matė kaip S. S. atsisuko ir išsitraukęs dujų balionėlį papurškė tėvui į veidą (t. 1, b. l. 43). O teisme nurodė, kad jis nematė kaip S. S. purškė dujų tėvui, nes tuo metu iš automobilio užvedimo spynelės traukė raktą. Kai ištraukė raktą pamatė jau klūpantį tėvą.

Taigi, tiek nukentėjusysis, tiek jo sūnus (liudytojas G. K.) teisme iš dalies pakeitė savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu: kad abu matė kaip kaltinamas asmuo sustojo, atsisuko į nukentėjusįjį, išsitraukė dujų balionėlį ir purškė dujas; kad nukentėjusiojo sūnus ėjo/bėgo paskui nukentėjusįjį, kai pastarasis bėgo paskui kaltinamąjį. Abu nurodė, nebeprisimenantys kaip kaltinamasis purškė dujas, nors visas kitas įvykio aplinkybes abu prisiminė pakankamai aiškiai ir tiksliai. Be to, liudytojas G. K. teisme parodė, kad tėvą jau matė tik klūpantį, kai ištraukė automobilio raktą iš užvedimo spynelės. Taigi, priešingai nei buvo nurodęs ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas nėjo paskui nukentėjusįjį, kai pastarasis bėgo paskui kaltinamąjį. Teismas nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų keitimo objektyvių priežasčių nenustatė. Galimybės pašalinti minėtus prieštaravimus liudytojo ir nukentėjusiojo parodymuose galimybių nėra, todėl teismas, atsižvelgęs į nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų baudžiamojo proceso metu prieštaringumą, remiasi jų parodymais duotais teisme tik tiek, kiek juos patvirtina kiti įrodymai.

Esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, yra šie: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad teismo pateiktas įrodymų vertinimas turi turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, jų palyginimu tarpusavyje, o išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančius faktus daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymas turi būti paremtas duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis), kiekvienu konkrečiu atveju teismui argumentuotai įvertinus įrodymų patikimumą bei pakankamumą.

Nors akių gleivinės sužaliojimą nukentėjusiajam patvirtina specialisto išvada, kaip nustatyta pirmiau - kitų aobjektyvių duomenų, galinčių neabejotinai patvirtinti, kad kaltinamas asmuo bėgdamas sustojo, atsisuko į nukentėjusįjį ir purškė dujas pastarajam į akis, byloje nėra. Taip pat kaip minėta nėra galimybės esančių abejonių pašalinti. Abejonėms pašalinti buvo kviečiama į teisiamąjį posėdį specialisto išvadą surašiusi ekspertė Jana Bytautaitė, kuri parodė, kad visų pirma gydytojas, apžiūrėjęs nukentėjusįjį po įvykio nenurodė akių pažeidimo laipsnio; antra, įvykis įvyko lauke, todėl purškiant dujas, jų smulkūs lašeliai galėjo patekti nukentėjusiajam į akis tiek dujas purškiant kaltinamam asmeniui, tiek pačiam nukentėjusiajam, nes tai priklauso nuo daugelio faktorių, taip pat ir oro sąlygų, todėl konkrečios išvados pateikti negali.

Teismas , įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatytus prieštaravimus nukentėjusiojo ir liudytojo parodymuose, duotuose teisme ir ikiteisminiame tyrime, konstatuoja, jog kilusių abejonių kontekste nagrinėjamoje byloje aktualūs kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos reikalavimai. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta: ,,Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.“ Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

Teismas , remdamasis pirmiau išdėstytais motyvais dėl bylos duomenų vertinimo, sprendžia, kad, nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių dėl S. S. veiksmų ir jais sukeltų padarinių, šioje byloje neįrodytas būtinas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymis, t. y. veika – kitoks smurtavimas. Todėl S. S. išteisinamas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl bausmės

S. S. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Už šiame straipsnyje nustatytą nusikaltimą asmuo gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

BK 41 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvenimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, skiriant bausmę turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-6/2013, 2K-391/2013 ir kt.).

S. S. atsakomybę lengvina aplinkybė, kad jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi dėl jos padarymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkina tai, kad tyčinį nusikaltimą padarė būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, tai yra nusikaltimas padarytas recidyvisto (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

S. S. padarė baigtą, tyčinį, apysunkį nusikaltimą. Žala neatlyginta. Nukentėjusiojo atsiprašė ir šis jam atleido. Iki šio nagrinėjamo nusikaltimo padarymo S. S. teistas 15 kartų. Visi nusikaltimai susiję su svetimo turto neteisėtu užvaldymu. Jis ne kartą yra atlikęs laisvės atėmimo bausmę, jam ne kartą taikytas bausmės vykdymo atidėjimas ir lygtinis paleidimas, tačiau S. S. išėjęs iš laisvės atėmimo vietos ir toliau renkasi nusikalstamą gyvenimo būdą ir pragyvenimui lėšas gauna neteisėtai užvaldydamas svetimą turtą. S. S. daug kartų baustas ir administracine tvarka (nuo 2019 m. rugpjūčio iki 2020 m. gegužės 11 kartų), taip pat ir už smulkias vagystes, narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo (t. 1, b. l. 93-97); paskirtų baudų nemoka. Ši nusikalstama veika padaryta esant neišnykusiam teistumui.

Aptarti duomenys rodo, kad bausmės tikslai, ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų (taikant socialinės reabilitacijos priemones), gali būti pasiekti tik paskyrus S. S. pačią griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Ši bausmė, teismo nuomone, yra logiška nuteistojo netinkamo gyvenimo būdo ir elgesio pasekmė. Šiuo atveju švelnesnės, su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, tuo pačiu ir BK 75 straipsnio taikymas (laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas) yra nepakankama priemonė įtakoti nuteistojo elgesį ir neužtikrintų bausmės tikslų: sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikaltusį asmenį; atimti ar apriboti asmeniui daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, S. S. skirtina 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, teismo nuomone, atitinka bausmės paskirtį, proporcinga padarytam nusikaltimui, kaltininko asmenybei, neprieštarauja teisingumo principui.

Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, iki šio nuosprendžio priėmimo S. S. buvo nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžiu, kuriuo paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 16 d. nuosprendžiu. Nuosprendis neįsiteisėjęs, todėl šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė su pirmesniu nuosprendžiu nebendrintina. Šis klausiamas bus sprendžiamas nuosprendžiams įsiteisėjus.

Vilniaus teritorinė ligonių kasa pateikė civilinį ieškinį, kuriame prašė priteisti iš kalto asmens Privalomojo sveikatos fondo biudžetui padarytą 16,79 Eur žalą už nukentėjusiojo gydymą bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis dėl nukentėjusiojo sužalojimo išteisintas, civilinės ieškovės ieškinys atmetamas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Nukentėjusysis D. K. buvo pareiškęs civilinį ieškinį 576 Eur žalai atlyginti, kurią sudaro 76 Eur turtinė žala (50 Eur draudimo franšizė, 20 Eur atminties kortelė, 6 Eur kortelės atstatymo mokesčiai) dėl pagrobto telefono ir 500 Eur neturtinė žala dėl sveikatos sutrikdymo. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis ieškinio atsisakė.

Atsižvelgiant į tai, kad dėl nukentėjusiojo sužalojimo kaltinamas išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atmetamas (BPK 115 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kitoje dalyje, dėl turtinės žalos už pagrobtą telefoną, civilinis procesas nutraukiamas.

BPK 112 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog civilinis ieškovas turi teisę atsisakyti pareikšto ieškinio iki to laiko, kol teismas neišėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio. Tačiau BPK nereglamentuoja, kokį sprendimą tokiu atveju turi priimti teismas. BPK 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 140 straipsnio 1 dalį, bet kurioje proceso stadijoje ieškovas turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Tokiu atveju teismas priima nutartį priimti ieškinio atsisakymą ir nutraukia bylą. CPK 294 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Nukentėjusiajam išaiškintos ieškinio atsisakymo teisinės pasekmės, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 294 straipsnio 2 dalyje. Nukentėjusysis suprato ieškinio atsisakymo pasekmes, prašymą nutraukti civilinį procesą palaikė. Nukentėjusysis paaiškino, kad ieškinio atsisako suprasdamas sunkią kaltininko materialinę padėtį, atsižvelgdamas į tai, kad jis turi du vaikus ir tikėdamas, kad pastarasis atsisakys nusikalstamo elgesio. Teismas nenustatė pagrindo nepriimti nukentėjusiojo ieškinio atsisakymo šioje dalyje, todėl ieškinio atsisakymas priimamas ir procesas dėl civilinio ieškinio šioje dalyje nutraukiamas (BPK 112 straipsnio 3 dalis, CPK 140 straipsnis, 294 straipsnio 2 dalis).

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam buvo skirtos dvi kardomosios priemonės. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir periodinis registravimasis policijos įstaigoje. Periodinis registravimasis policijos įstaigoje panaikintas perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Rašytinis pasižadėjimas neišvykti naikintinas pradėjus vykdyti bausmę (BPK 139 straipsnio 3 dalis).

Daiktų, turinčių nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas sprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka. Su byla teismui yra pateiktas vaizdo įrašas (t. 1, b. l. 69), kuris po nuosprendžio įsiteisėjimo paliktinas saugoti byloje (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 301 straipsnio 1 dalimi, 303 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, 307-308 straipsniais, 313 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

S. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

S. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Laisvės atėmimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti pradėjus vykdyti bausmę.

Atmesti Vilniaus teritorinė ligonių kasos civilinį ieškinį, dėl 16,79 Eur žalos už nukentėjusiojo gydymą bei 5 procentų metines palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Atmesti civilinio ieškovo D. K. civilinį ieškinį dalyje dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nutraukti civilinį procesą civilinio ieškovo D. K. ieškinio dalyje dėl 76 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Kompaktinį diską su vaizdo įrašu po nuosprendžio įsiteisėjimo palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą. Nuteistasis nuosprendį per dvidešimt dienų gali skųsti nuo nuosprendžio vertimo į rusų kalbą įteikimo dienos.

Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik esant apeliacinių skundų, paduotų nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 325¹ straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.