Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NT paslaugos“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NT paslaugos“ ieškinį atsakovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Finiens“ dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio proceso ribų

8. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

9. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas ar absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų. Šio apeliacinio proceso dalykas – Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl pagrindo atsisakyti priimti ieškovės ieškinį

10. Kaip galima suprasti iš ieškovės skundžiamos nutarties turinio, teismas ieškovės ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, kadangi teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (nutarties priėmimo dieną dar nebuvo įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 23 d. nutartis, kuria teismas nusprendė patenkinti ieškovės prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog neįsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 23 d. nutarčiai nėra pagrindo ieškovei kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

11. Nustatyta, kad ieškovė 2022 m. spalio 18 d. atsakovės bankroto byloje Nr. B2-1-794/2023 pateikė prašymą įtraukti ieškovę į antrosios eilės atsakovės kreditorių sąrašą su 426 175 Eur finansiniu reikalavimu. Ieškovė prašyme nurodė, kad svetimo daikto hipotekos davėja UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ (teisių perėmėja – ieškovė) įkeitė savo turtą UAB „Construction ACE“ prievolių pagal 2012 m. spalio 31 d. paskolos sutartį vykdymui. Turtas buvo parduotas iš varžytynių, iš turto pardavimo gauta 426 175 Eur suma, kuri skirta UAB „Construcion ACE“ įsipareigojimų KU „Vilniaus taupomoji kasa“ dengimui. Tačiau 2012 m. spalio 31 d. garantiniu raštu atsakovė įsipareigojo padengti UAB „Construction ACE“ skolas KU „Vilniaus taupomoji kasa“, jei UAB „Construction ACE“ savo įsipareigojimų pagal 2012 m. spalio 31 d. paskolos sutartį nevykdytų ir pardavus atsakovės turtą, esantį (duomenys neskelbtini), visiškam skolos dengimui lėšų neužtektų, kad išieškojimas nebūtų nukreipiamas į svetimo daikto hipotekos davėjų UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir UAB „Emilė“ turtą. Tačiau UAB „Construction ACE“ įsipareigojimų KU „Vilniaus taupomoji kasa“ nevykdė, atsakovės turto pardavimo skolų padengimui neužteko ir išieškojimas buvo nukreiptas į UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ turtą, iš kurio pardavimo buvo gauta 426 175 Eur suma. 2012 m. spalio 31 d. atsakovės išduotos garantijos pagrindu ieškovė (UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ reikalavimo teisių į UAB „Construction ACE“ perėmėja) pareiškė 426 175 Eur reikalavimą atsakovei bankroto byloje.

12. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3354-794/2022, be kita ko, nusprendė ieškovės prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo patenkinti ir įtraukti ieškovę į atsakovės kreditorių sąrašą su 426 175 Eur trečiosios eilės dydžio finansiniu reikalavimu. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-174-798/2023 Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 23 d. nutartį paliko nepakeistą.

13. 2023 m. sausio 25 d. ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei dėl 258 625 Eur žalos atlyginimo. Ieškinyje ieškovė savo reikalavimą grindė iš dalies tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kaip ir savo 2022 m. spalio 18 d. prašymą įtraukti ieškovę į atsakovės kreditorių sąrašą, tačiau papildomai nurodė, kad ieškovei dėl prarasto turto kilo papildoma žala (258 625 Eur), kurios neapima atsakovės bankroto byloje pareikštas reikalavimas 426 175 Eur sumai. Ieškovė nurodė, kad nei atsakovė, nei UAB „Construction ACE“ įsipareigojimų KU „Vilniaus taupomoji kasa“ nevykdė, atsakovės turto pardavimo skolų padengimui neužteko ir išieškojimas buvo nukreiptas į dalį UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ (teisių perėmėja – ieškovė) įkeisto turto, iš kurio pardavimo buvo gauta 426 175 Eur, o tai, kokios vertės ieškovės turtas parduotas dengiant atsakovės naudotą paskolą, patvirtina UAB „ideArt“ 2021 m. sausio 20 d. nekilnojamojo turto ekspertizės aktas, pagal kurį nustatyta, kad parduoto turto vertė – 684 800 Eur. Ieškovė nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovė dėl atsakovės neįvykdytų prievolių prarado savo 684 800 Eur vertės turtą, o Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 23 d. nutartimi atsakovės bankroto byloje patvirtino ieškovės 426 175 Eur finansinį reikalavimą, ieškovė kreipiasi į teismą dėl likusios 258 625 Eur žalos atlyginimo.

14. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad ieškovė iš esmės siekia padidinti savo finansinio reikalavimo, kuris patvirtintas atsakovės bankroto byloje, dydį papildoma 258 625 Eur suma. Iš ieškovės ieškinio turinio matyti, kad ieškovė savo ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės 258 625 Eur žalos atlyginimą iš grindžia iš dalies skirtingu faktiniu pagrindu – pareiškime dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo ieškovė nurodė, kad ieškovės reikalavimas atsakovei kilo pardavus ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą atsakovės neįvykdytoms prievolėms įvykdyti ir ieškovei įgijus teisę reikalauti už turto pardavimo gautos sumos iš atsakovės, o ieškinyje ieškovė nurodė, kad ieškovės turtas atsakovės prievolėms įvykdyti parduotas žemesne nei rinkos kaina, todėl ieškovė neteko finansiškai vertingesnio turto (684 800 Eur vertės), nors jį pardavus gauta mažesnė suma (426 175 Eur), todėl ieškovė papildomai reikalauja priteisti iš atsakovės šių sumų skirtumą (258 625 Eur). Todėl darytina išvada, kad ieškovės ieškinio reikalavimas atsakovei dėl 258 625 Eur žalos atlyginimo nėra išspręstas ir nebuvo sprendžiamas atsakovės bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3354-794/2022, t. y. ieškovės 2023 m. sausio 25 d. ieškiniu pareikštas reikalavimas dėl 258 625 Eur žalos atlyginimo nėra tapatus ir nėra apimamas ieškovės 2022 m. spalio 18 d. prašymo atsakovės bankroto byloje patvirtini ieškovės 426 175 Eur finansinį reikalavimą. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį motyvuodamas tuo, kad skundžiamos nutarties priėmimo dieną ieškovės ieškinio priėmimui kliudė neišspręstas ankstesnis ieškovės prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo atsakovės bankroto byloje (CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Dėl ieškovės ieškinio teisinio vertinimo

15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės ieškinys turėjo būti vertinamas kaip atsakovės kreditorės (ieškovės) prašymas patikslinti (padidinti) atsakovės bankroto byloje patvirtintą ieškovės finansinį reikalavimą.

16. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 42 straipsnyje reglamentuojamas kreditorių reikalavimų tvirtinimas. Kreditoriaus reikalavimo tvirtinimas susideda iš kelių stadijų. Pirma, kreditoriaus reikalavimo vertinimą atlieka nemokumo administratorius, o paskui – teismas (JANĮ 41–42 straipsniai). Nemokumo administratoriaus pozicija dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo teismo neįpareigoja, sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo: pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bendrovės, kuriai iškelta nemokumo byla, nemokumo administratorius pagal kreditoriaus bei bendrovės pateiktus apskaitos dokumentus, ir arba reikalavimus teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1639-381/2020). Taigi klausimas dėl kreditorių finansinių reikalavimų yra sprendžiamas dviem etapais: pirma, kreditoriaus pareikštą reikalavimą tikrina nemokumo administratorius, vertindamas bankrutuojančios įmonės dokumentus bei reiškiamo reikalavimo pagrįstumą (JANĮ 41 straipsnis), ir, antra, nemokumo administratoriaus neginčijami finansiniai reikalavimai teikiami tvirtinti teismui, kuris atlieka preliminarų įrodymų vertinimą ir klausimą dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ne vėliau kaip per 20 d. nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos išsprendžia rašytinio proceso tvarka (JANĮ 42 straipsnio 1, 2 dalys). Skirtingai nei galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ), JANĮ nereglamentuojama patvirtintų kreditorių reikalavimų tikslinimo procedūros juridinių asmenų bankroto procese, tačiau pripažįstama, kad, taikant JANĮ nuostatas, kreditoriaus reikalavimas gali būti tikslinamas: priešingas JANĮ aiškinimas reikštų, jog bankroto procese nėra galima patikslinti patvirtintų kreditorių reikalavimų, kai kyla objektyvus poreikis tai padaryti. Finansiniai reikalavimai gali būti tikslinami teismo iniciatyva, nemokumo administratoriaus arba kreditorių prašymu (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-75-407/2021). Kilus poreikiui tikslinti kreditorių reikalavimus pagal JANĮ, turėtų būti laikomasi ir šioje srityje suformuotos nuoseklios ĮBĮ normas aiškinančios teismų praktikos (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-104-450/2023).

17. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1368-881/2019 yra nurodęs, kad tam, jog būtų nustatyta, ar kreditoriaus reikalavimas pagrįstas, jis turi būti patikrintas. Kaip jau minėta, pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės nemokumo administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009).

18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto teisėje egzistuojantis kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas reiškiantis, jog tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti tikslinami po to, kai jie patvirtinti teismo nutartimi ir ši nutartis įsiteisėjusi. Reikalavimai gali būti tikslinami, kai bankroto procedūrų vykdymo metu atsiranda naujų aplinkybių, dėl kurių keičiasi reikalavimų dydis arba reikalavimas pasibaigia. Prie tokių aplinkybių priskirtini atvejai, kai kreditorius atsisako reikalavimų, perleidžia juos kitiems asmenims, kai su kreditoriumi atsiskaitoma iki likvidavimo procedūros pradžios, kai patvirtintą reikalavimą ginčija kiti turintys tokią teisę kreditoriai ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657-248/2015). Kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimas yra galimas tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms, dėl kurių reikalavimo patenkinimas nebelaikytinas teisėtu ir pagrįstu, kurios iki tol nebuvo žinomos ir dėl kurių teismas nėra pasisakęs įsiteisėjusia nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019).

19. Kadangi ieškovė ieškiniu siekia padidinti bankroto byloje ieškovės, kaip atsakovės kreditorės, patvirtinto reikalavimo sumą (kuri patvirtina 2023 m. vasario 7 d. įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 23 d. nutartimi), iš dalies kitu teisiniu ir faktiniu pagrindu nei esantis patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas, ieškovės ieškinys turėjo būti laikomas reikalavimu patikslinti (padidinti) patvirtintą ieškovės finansinį reikalavimą ir turėjo būti sprendžiama, ar yra pagrindas atlikti ieškovės finansinio reikalavimo patikslinimą (padidinimą).

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors byloje nėra duomenų, kad ieškovė su reikalavimu dėl 258 625 Eur žalos atlyginimo kreipėsi į atsakovės nemokumo administratorę, tačiau tai nesudaro pagrindo vertinti, kad ieškovės ieškinį yra pagrindas atsisakyti priimti. Vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), teismui gavus ieškovės ieškinį, kuris savo esme yra atsakovės kreditorės reikalavimas padidinti patvirtintą finansinį reikalavimą, atsakovės nemokumo administratorei ir kitiems suinteresuotiems asmenims turi būti galimybė pasisakyti dėl ieškovės prašymo padidinti jos finansinį reikalavimą. Minėtiems asmenims pasisakius dėl ieškovės reikalavimo, teismas turėtų spręsti dėl ieškovės ieškinio (reikalavimo padidinti patvirtintą finansinį reikalavimą) pagrįstumo. Taigi byloje nenustatyti pagrindai, kurie galėtų sudaryti pagrindą atsisakyti priimti ieškovės ieškinį.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nurodė ieškovės ieškinio trūkumus: 1) ieškinį pasirašė D. V., tačiau nėra nepateikti dokumentai patvirtinantys, kad ji yra nurodyto juridinio asmens vadovė; 2) nenurodyta ieškovės nuomonė dėl ketinimo bei galimybių ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu; 3) nėra kitų duomenų, įtvirtintų CPK 111, 135 straipsniuose.

22. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sutinka su ieškovės atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo nurodyti ieškinio trūkumai gali būti sprendžiami ieškinio trūkumų šalinimo instituto pagalba (CPK 115 ir 138 straipsniai), be to, teismas dalį duomenų gali pasitikrinti viešuose registruose, todėl minėti trūkumai nesudaro pagrindo atsisakyti priimti ieškovės ieškinį.

Dėl bylos procesinės baigties

23. Apibendrindamas nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK ir JANĮ nuostatas, reglamentuojančias ieškinio (pareiškimo dėl finansinio reikalavimo padidinimo) priėmimo klausimą, ir nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį, todėl ieškovės skundžiama nutartis naikintina ir ieškovės ieškinio priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 1 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 30 d. nutartį ir grąžinti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NT paslaugos“ ieškinio atsakovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Finiens“ priėmimo klausimą.