- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-01-30
- Bylos Nr.
- e2A-7-650/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-44-3-00721-2024-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Jurgelienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „F.“
- Atsakovas
- D. Š.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Jurgelienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „F.“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. rugsėjo 17 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-10721-1104/2024 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „F.“ ieškinį atsakovui D. Š. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pateiktu ieškiniu ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „F.“ (toliau – ir ieškovė) prašė priteisti iš atsakovo 6 896,07 Eur negrąžintą paskolą, 682,90 Eur mokėjimo palūkanas, 412,30 Eur administravimo mokestį, 90,77 Eur nuostolių (negautų pajamų) atlyginimą už laikotarpį nuo 2024 m. birželio 21 d. iki 2024 m. liepos 11 d., 23 proc. nuostolių atlyginimą (negautas pajamas) skaičiuojamus už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2028 m. sausio 15 d.), nuo pagal paskolos sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 3 007,24 Eur sumos, 482,16 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 39,72 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei 866 Eur (605 Eur už advokato teisinę pagalbą ir 261 Eur žyminis mokestis) bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. rugsėjo 17 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies - priteisė ieškovei UAB „F.“ iš atsakovo D. Š. 6 896,07 Eur negrąžintą kreditą, 682,90 Eur mokėjimo palūkanas, 412,30 Eur administravimo mokesčio, 90,77 Eur negautų pajamų, 23 procentų dydžio negautas pajamas, skaičiuotinas už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos (2024 m. liepos 15 d.) iki visiško vartojimo kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Paskolos (vartojimo kredito) sutarties termino pabaigos (2028 m. sausio 15 d.), nuo pagal Paskolos (vartojimo kredito) sutarties mokėjimų grafike tą mėnesį turėjusio būti negrąžinto kredito dalies likučio ir neviršijant 3 007,24 Eur sumos, 39,72 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 8 121,76 Eur sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. liepos 24 d.) iki teismo sprendimo už akių visiško įvykdymo bei 831,36 Eur bylinėjimosi išlaidų, ieškovės UAB „F.“ naudai.
3. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatavo, kad 2022 m. gegužės 10 d. ieškovė ir atsakovas sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu atsakovui buvo suteikta 9 000 Eur paskola, kurios dalis skirta refinansavimui, o 146,65 Eur buvo pervesta atsakovui. Pagal sutartį atsakovui suteiktas kreditas, kurį atsakovas turėjo grąžinti kartu su palūkanomis, remiantis mokėjimo grafiku. 2024 m. birželio 21 d. pranešimu ieškovė atsakovui pranešė, kad sutartis nuo 2024 m. birželio 21 d. laikoma nutraukta. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs suteiktą kreditą pagal minėtą sutartį (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neįvykdė visų savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, tokiu būdu pažeidė savo sutartinę prievolę atsiskaityti su ieškove, todėl esant šioms aplinkybėms, tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 6 896,07 Eur negrąžintos paskolos.
4. Teismas įvertinęs byloje pateiktus duomenys, kad ieškovė su atsakovu paskolos sutartį nutraukė 2024 m. birželio 21 d. (elektroniniu laišku), o ieškovė mokėjimo (pelno) palūkanų prašo priteisti už laikotarpį nuo 2024 m. vasario 16 d. iki 2024 m. birželio 20 d., t. y. palūkanos paskaičiuotos iki sutarties nutraukimo, sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti 682,90 Eur dydžio palūkanas yra pagrįstas, todėl tenkino. Taip pat, teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas praleido terminą piniginei prievolei įvykdyti, bei ieškovės paskaičiuoti delspinigiai neviršija įstatyme nustatyto dydžio ir termino, sprendė ieškovės naudai priteisti iš atsakovo 39,72 Eur delspinigius.
5. Teismas iš bylos rašytinių įrodymų nustatęs, kad bendra vartojimo kredito kaina pagal Sutartį neprieštarauja VKĮ 21 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, ir ieškovės prašomas priteisti be kita ko administravimo mokestis iš esmės iki sutarties nutraukimo dienos, todėl esant šioms aplinkybėms, darė išvadą, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 412,30 Eur administravimo mokesčio yra pagrįstas.
6. Teismas, remdamasis ieškinyje nurodytais ieškovės duomenimis, sprendė atsakovui taikyti civilinę atsakomybę, iš jo priteisiant ieškovei 90,77 Eur negautų pajamų atlyginimą už laikotarpį nuo 2024 m. birželio 21 d. iki 2024 m. liepos 11 d. ir 23 proc. dydžio negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos (2024 m. liepos 15 d.) iki visiško vartojimo kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Sutarties termino pabaigos (2028 m. sausio 15 d.), nuo pagal Sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio ir neviršijant 3 007,24 Eur sumos.
7. Teismas, vertindamas ieškovės reikalavimą priteisti 482,16 Eur sutarties sudarymo mokestį, pažymėjo, kad šioje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriui vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio. Todėl ieškovės argumentus dėl įsipareigojimų paskolos davėjams, vertino, kaip negalinčius pakeisti VKĮ 253 straipsnio 6 dalies reguliavimo dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriui vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio. Ieškovę sieja teisiniai santykiai tiek su paskolos davėjais, tiek su kredito gavėjais, tačiau įsipareigojimai pagal paskolos sutartį, kurie yra šios bylos nagrinėjimo dalykas, apima ieškovės teisinius santykius tik su kredito gavėju – atsakovu. Sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti ieškovės ir paskolos davėjų įsipareigojimų. Nustatęs, kad prašomas priteisti sutarties sudarymo mokestis apskaičiuotas nesilaikant VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyto reikalavimo ir nesant pagrindo taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje numatytos išimties, ieškovės reikalavimą priteisti sutarties sudarymo mokestį atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas įvertinęs, kad atsakovui neįvykdžius piniginės prievolės, jam kyla prievolės neįvykdymo teisinės pasekmės, priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą (8 121,76 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. liepos 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Taip pat ieškovei iš atsakovo priteisė 831,36 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (866 Eur × 96 procentai) (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo argumentai
9. Ieškovė UAB „F.“ (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. rugsėjo 17 d. sprendimo už akių dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio, bei prašo priteisti visą nesumokėtą 482,16 Eur sutarties sudarymo mokestį, ir iš atsakovo ieškovės sumokėtą 22 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Apeliantė nesutinka su sprendime nurodytais argumentais dėl nesumokėto 482,16 Eur sutarties sudarymo mokesčio. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo sutarties sudarymo mokesčio paskirtį. Remiantis portalo naudojimosi sutarties 7.5 punktu, Organizatorius turi teisę investuoti į Paskolos gavėjų Paskolas Aukcione, o tokio investavimo atveju Organizatoriui taikoma pirmenybė – t. y. Organizatoriaus siūlymas yra visuomet pirmas;
10.2. Paaiškina, kad bendrovė, atsižvelgdama į VKĮ pakeitimus, kuriais buvo leista koinvestuoti į paskolas savo platformoje, taip pat remdamasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, šiuo metu yra pritaikiusi tokį veiklos modelį, kai į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina kitus minėtoje normoje nustatytus reikalavimus, todėl netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų proporcingai skaičiuoti platformos operatoriui mokamo atlygio;
10.3. Nurodo, kad bendrovei kaip Platformos operatorei mokamas atlygis pagal paskolų sutartis sudarytas iš sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, kuriuos privalo sumokėti paskolos gavėjas. Sutarties sudarymo mokestį paskolos gavėjas skolinasi iš investuotojų, t. y. skolintojų paskolintą sumą sudaro paskolos suma (bendra vartojimo kredito suma) bei sutarties sudarymo mokestis, kurį bendrovė atskaito iš paskolos gavėjo paskolos išmokėjimo metu;
10.4. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad pagal su atsakovu sudarytą paskolos sutartį, sutarties sudarymo mokesčio paskirtis yra kompensuoti patirtus nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo. Remiantis paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 1.27 punktu, Sutarties sudarymo mokestis - šios Sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas mokestis už Sutarties sudarymą, vartotojo mokamas Organizatoriui. Sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis apeliantei už paskolos (vartojimo kredito gavėjo) pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie Vartojimo kredito gavėją surinkimą iš Valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Aplinkybė, kad ši suma buvo išskaidyta visam paskolos terminui, nesuponuoja išvados, kad sutarties sudarymo mokestis sietinas su paskolos administravimu. Tai yra mokestis, kuris yra apibrėžtas konkrečia suma. Taip pat jis sudaro Paskolos davėjų (Investuotojų) paskolintos sumos dalį. Ir paskolos suma (8307,00 Eur), ir sutarties sudarymo mokestis (693,00 Eur) yra skolintojų investuojama suma;
10.5. Apeliantė nurodo, kad sutarties sudarymo mokestis yra dalis Operatoriui mokamo atlygio ir atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies reikalavimus. Kaip nurodyta specialiose sąlygose bei bendrųjų sąlygų 127 bei 1.23 punkte - sutarties sudarymo mokestis yra skolintojų paskolintos sumos dalis, t. y. jį finansuoja skolintojai ir paskolos gavėjas įsipareigoja šį mokestį grąžinti. Remiantis bendrųjų sąlygų 3.18 punktu, paskolos davėjas suteikia įgaliojimus (paveda) organizatoriui išmokėti paskolos sumą iš paskolos davėjo elektroninių pinigų sąskaitos į paskolos gavėjo banko sąskaitą. Paskolos davėjo įgaliojimo suteikimas organizatoriui paskirstyti lėšas jo elektroninių pinigų sąskaitoje bei depozitinėje sąskaitoje yra esminė šios Sutarties sąlyga, be kurios organizatorius nebūtų sudaręs Sutarties.
10. Atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl sutarties sudarymo mokesčio
12. Apeliantė prašė priteisti iš atsakovo 482,16 Eur sutarties sudarymo mokestį. Pirmosios instancijos teismas apeliantės ieškinio dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio atmetė, motyvuodamas tuo, kad prašomas priteisti sutarties sudarymo mokestis apskaičiuotas nesilaikant VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyto reikalavimo, todėl nesant pagrindo taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje numatytos išimties, ieškovės reikalavimą priteisti sutarties sudarymo mokestį atmetė kaip nepagrįstą. Taigi, byloje kilo ginčas dėl reikalavimo priteisti 482,16 Eur sutarties sudarymo mokestį teisėtumo.
13. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad 2022 m. gegužės 20 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu šalis siejo vartojimo kredito teisiniai santykiai, kuriuose atsakovas yra skolininkas, o ieškovė (apeliantė) – tarpusavio skolinimo platformos operatorius. Nėra ginčo ir dėl to, kad atsakovas tinkamai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, dėl ko pirmosios instancijos teismas priteisė apeliantei iš atsakovo negrąžintą paskolos sumą, pradelstas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, nuostolių dėl negautų pajamų atlyginimą, sutarties administravimo mokestį, netesybas ir procesines palūkanas.
14. Kaip matyti iš su ieškiniu į bylą pateiktų paskolos sutarties bei įmokų grafiko, šalys taip pat susitarė dėl 693,00 Eur sutarties sudarymo mokesčio ir 735,02 Eur sutarties administravimo mokesčio. Ginčo dėl to, kad šios sumos vertintinos kaip apeliantės atlygis, byloje nekilo. Apeliantė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo likusias neapmokėtas šių mokesčių dalis – 482,16 Eur sutarties sudarymo mokesčio ir 412,30 Eur sutarties administravimo mokesčio.
15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių atmetė ieškinio reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, o reikalavimą priteisti sutarties administravimo mokestį tenkino, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 412,30 Eur sutarties administravimo mokesčio, apskaičiuoto už laikotarpį iki paskolos sutarties nutraukimo.
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis VKĮ 25³ straipsnio 6 dalimi, ne mažiau kaip 75 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Toks reglamentavimas tam tikrą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį (ne mažiau kaip 75 proc.) tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant paskolos sutartį grąžinama įmokų suma, kartu imperatyviai nustatydamas su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą (iki 25 proc.), kurią draudžiama viršyti. Įstatyme taip pat įtvirtinta išimtis, kada toks ribojimas netaikomas – kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos (VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis). Tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti nurodyta išimtimi, turėtų vartojimo kredito dalį (ne mažesnę kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos) finansuoti savo lėšomis. Kitaip tariant, tarpusavio skolinimo platformos operatorius tokiu atveju veiktų ne tik kaip tam tikras tarpininkas tarp kreditoriaus ir skolininko, bet ir pats įgytų kreditoriaus statusą, kuris lemtų ir galimybes taikyti kitokią atlygio skaičiavimo tvarką (Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1083-945/2024; Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3-730/2025).
17. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti sutarties sudarymo mokestį, būtent ir prašo taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išimtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokios savo pozicijos apeliantė nepagrindžia jokiais įrodymais. Priešingai, apeliaciniame skunde aiškiai nurodė veikianti kaip tarpininkė tarp platformoje užsiregistravusių skolintojų ir paskolų gavėjų, tiek paskolos suteikimui, tiek ir sutarties sudarymo mokesčiui naudojusi platformoje užsiregistravusių skolintojų lėšas (Paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 1.20 punktas). Nurodytos aplinkybės pripažįstamos pagrindu apeliantės argumentui dėl VKĮ 25³ straipsnio 61 dalyje įtvirtintos išimties taikymo atmesti.
18. Kaip minėta, įstatymas draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi. Nagrinėjamu atveju savo atlygį ieškovė suskaidė į dvi dalis: 693 Eur sutarties sudarymo mokestį, kurį nurodė taikanti už sutarties sudarymo metu teikiamas paslaugas, ir 735,02 Eur sutarties administravimo mokestį. Bendra ieškovės atlygio suma sudaro 1 428,02 Eur (693 Eur + 735,02 Eur), o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 48,52 proc. (693 Eur ÷ 1 428,02 Eur × 100 proc.). Kitaip tariant, tiek ieškiniu, tiek apeliaciniu skundu apeliantė įrodinėja, kad jos atlygio dalis, sietina su sutarties sudarymo momentu, neviršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą, kas lemia tokio mokesčio neteisėtumą (Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1083-945/2024).
19. Tokios išvados nepaneigia ir sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka. Kaip minėta, apeliantė pateikė sutarties bendrąsias sąlygas. Minėtų sąlygų 1.27 punkte įtvirtinta nuostata, jog sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka nurodyta specialiosiose paskolos sąlygose. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde apeliantė aiškiai nurodė sutarties sudarymo mokestį įsiskaičiusi būtent sutarties sudarymo metu. Akcentuotina ir tai, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu išskaityti draudė tiek iš paskolos gavėjo atsakovo, tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų (platformos).
20. Nors apeliantė akcentuoja, kad atsakovas sutarties sudarymo mokestį turi mokėti periodinėmis įmokomis viso sutarties galiojimo laikotarpiu, ji aiškiai nurodo, jog pats mokestis nėra susijęs su besitęsiančiu sutarties administravimu, kad tai tik atidėtas jau sutarties sudarymo metu atsiradusių išlaidų kompensavimas. Kitaip tariant, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovę (apeliantę) sieja teisiniai santykiai tiek su paskolos davėjais, tiek su kredito gavėjais, tačiau įsipareigojimai pagal paskolos sutartį, kurie yra šios bylos nagrinėjimo dalykas, apima ieškovės (apeliantės) teisinius santykius tik su kredito gavėju – atsakovu. Todėl ieškovės argumentai dėl įsipareigojimų paskolos davėjams, vertinti, kaip negalintys pakeisti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reguliavimo dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriui vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus dėl sutarties sudarymo mokesčio atmeta kaip nepagrįstus, ir prieštaraujančius minėto įstatymo nuostatoms.
21. Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika).
Dėl bylos procesinės baigties
22. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, reglamentuojančias vartotojo atsakomybę kredito teisiniuose santykiuose, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
23. Atmetus teiktą apeliacinį skundą, ieškovės bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. rugsėjo 17 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.