- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-14
- Bylos Nr.
- 2A-2282-273/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-01949-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Izolda Nėnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“
- Atsakovas
- L. Č., V. Č.
- Kategorijos
- 2.5.29.3Vartojimo kreditas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Izolda Nėnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 24 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-2680-979/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovams L. Č. ir V. Č. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų solidariai 925,50 Eur pagrindinę skolą, 543,35 Eur palūkanas, 339,79 Eur delspinigius, 197,30 Eur palūkanų delspinigius, 110,04 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, (iš viso 2 116,01 Eur), 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 9,5 procentų dydžio palūkanas nuo 925,50 Eur pagrindinės skolos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 63 Eur žyminį mokestį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 24 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 1 634,76 Eur skolą, 9,5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 925,50 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. gegužės 25 d. iki sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. gegužės 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir po 24,61 Eur žyminio mokesčio iš kiekvieno atsakovo, likusią ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad 2006 m. kovo 7 d. tarp „Swedbank“, AB ir atsakovų buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 06-057107-VA, pagal kurią atsakovams bankas suteikė 6 000 Lt kreditą su 9,50 procentų dydžio metinėmis palūkanomis, nustatant galutinį kredito sugrąžinimo terminą iki 2011 m. liepos 17 d. Atsakovai netinkamai vykdė sutarties sąlygas, todėl „Swedbank“, AB sutartį nutraukė. „Swedbank“, AB ir ieškovės 2009 m. gegužės 21 d. sudarytos Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 09-20-54 pagrindu „Swedbank“, AB atlygintinai perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovų skolą. Ieškovė pranešė atsakovams apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, tačiau atsakovai prievolės neįvykdė ir su ieškove neatsiskaitė. Ieškovė atsakovams paskaičiavo 9,5 procentų dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 27 d. iki 2015 m. balandžio 20 d., net už 2093 dienas, kurių suma sudaro 511,17 Eur, taip pat 0,1 procento dydžio palūkanų delspinigius 195,61 Eur. net už 2093 dienas. Teismas nustatė, kad atsakovams apie susidariusį įsiskolinimą ieškovas informavo po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, t. y. 2009 m. rugpjūčio 5 d., kai buvo paskaičiuotos 34,14 Eur palūkanos, o į teismą dėl skolos priteisimo kreipėsi tik 2015 m. gegužės 13 d. Teismas įvertinęs tai, kad ieškovė būdama stipresniąja šalimi, atsižvelgiant į sutartimi sulygtų palūkanų dydį, sprendė, kad savo teise kreiptis dėl susidariusios skolos priteisimo iš atsakovų galėjo pasinaudoti anksčiau bei operatyviau, taip nepažeisdama šalių teisių ir pareigų pusiausvyros bei sumažindama galimų nuostolių atsiradimo riziką, todėl atsižvelgęs į nesumokėtos kredito sumos 925,50 Eur ir prašomų priteisti palūkanų 543,35 Eur dydį, laikotarpį, už kurį paskaičiuotos palūkanos, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais bei atsižvelgęs į ieškovės veiklos specifiką, savo iniciatyva prašomų priteisti palūkanų dydį sumažino iki 271,67 Eur, laikant, kad toks dydis atitinka abiejų šalių teises bei teisėtus interesus, priteisiant šią sumą iš atsakovų. Teismas nurodė, kad sumažinus paskaičiuotas palūkanas taip pat turi būti sumažinti ir palūkanų delspinigiai, todėl iš atsakovų priteisė 97,80 Eur (271,67 Eur x 0,1% x 360 d. = 97,80 Eur). Likusią reikalavimo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą (CPK 178 str.). Kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių išklotinėje nurodytas ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas (CPK 42 str., 178 str.), teismas reikalavimą dėl ikiteisminio skolos išieškojimo atmetė kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 str.). Teismas, įvertinęs, kad buvo patenkinta 77,25 procento ieškinio reikalavimų, sprendė, jog iš atsakovų priteistino žyminio mokesčio dalis sudaro 49,22 Eur.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė prašė panaikinti 2015 m. liepos 24 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo už akių dalį, kurioje atmestas ieškovės prašymas priteisti 271,68 Eur palūkanas ir 99,50 Eur palūkanų delspinigius ir papildomai iš atsakovų priteisti 271,68 Eur palūkanas ir 99,50 Eur palūkanų delspinigius, priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliaciniame skunde nurodė tokius motyvus:
1. Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.). Apelianto manymu, Vartojimo kredito sutartyje Nr. 06-057107-VA numatytos 9,5 proc. dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Teismo sprendimas, toje dalyje, kurioje nepriteistos 271,68 Eur palūkanos yra nepagrįstas ir neteisėtas;
2. Teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus. Šioje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 10,78 proc. per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį Vartojimo kredito įstatymo įstatyme 21 str. 2 d. - 200 proc.;
3. Nagrinėjamoje byloje atsakovai teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepimo į ieškinį, prieštaravimų nepateikė, nebuvo reiškiama reikalavimų dėl šalių sudarytų kredito sutarčių sąlygų dėl palūkanų normos modifikavimo. Nepaisant to, kad tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovai kaip vartotojai yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo;
4. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė ilgai nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių bei tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovų priteistinas palūkanas. Su ieškiniu pateiktoje ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje yra nurodyti apelianto atlikti skolos išieškojimo veiksmai, t.y. neregistruotu paštu siųsti pranešimai dėl įsiskolinimo, telefono skambučiai ir kt., todėl pagrindo mažinti palūkanas nėra. Be to, tokios pozicijos laikosi ir kiti teismai nagrinėdami analogiškas bylas;
5. Teismo sprendimas palūkanų ir palūkanų delspinigių sumažinimo dalyje yra akivaizdžiai prieštaringas. Teismas sumažino ieškovės prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas, priskaičiuotas iki kreipimosi į teismą, kaip neprotingai dideles, iš kitos pusės, nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė Vartojimo kredito sutartyje Nr. 06-057107-VA numatyto dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas, nes šį ieškovės reikalavimą laikė teisėtu ir pagrįstu;
6. Nepagrįstai sumažinus palūkanas, nepagrįstai buvo sumažinti ir palūkanų delspinigiai.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą atsakovai nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Apeliaciniu skundu keliamas teismo teisės mažinti sutartimi nustatytas mokėjimo (pelno) palūkanas ir delspinigius, skaičiuojamus nuo palūkanų, klausimas. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria teismas iš atsakovų ieškovei prašomą priteisti 543,35 Eur palūkanų sumą sumažino iki 271,67 Eur, o delspinigius, skaičiuojamus nuo palūkanų, sumažino nuo 197,30 Eur iki 97,80 Eur. Apeliantės teigimu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai ir nesant tam teisinio pagrindo sumažino sutartines palūkanas ir delspinigius, kuriuos atsakovai, kaip kredito gavėjas, privalėjo mokėti už naudojimąsi pinigais. Apeliacinis teismas sutinka su apeliantės apeliacinio skundo argumentacija.
Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, kompensuojamosios palūkanos). Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis. Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006 m. kovo 7 d. tarp „Swedbank“, AB ir atsakovės L. Č. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 06-057107-VA, pagal kurią atsakovams bankas suteikė 6 000 Lt kreditą su 9,50 procentų dydžio metinėmis palūkanomis, nustatant galutinį kredito sugrąžinimo terminą iki 2011 m. liepos 17 d. 2009 m. liepos 9 d. pranešimais bankas informavo atsakovus, kad nesumokėjus 3 313,20 Lt įsiskolinimo pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 06-057107-VA, sutartis per 7 d. nuo pranešimo dienos bus nutraukta. AB „Swedbank“ AB vartojimo kredito sutartį Nr. 06-057107-VA nutraukė ir 2009 m. gegužės 21 Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 09-20-54 pradinis kreditorius AB „Swedbank“ reikalavimo teises pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 06-057107-VA perleido ieškovei UAB „Gelvora“.
Civiliniame kodekse palūkanų apibrėžimas neįtvirtintas, tačiau sistemiškai aiškinant įstatymą palūkanos gali būti apibrėžiamos dvejopai: a) kaip mokestis kreditoriui už pinigų skolinimą (šios palūkanos vadinamos mokėjimo ar pelno palūkanomis); b) kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės termino praleidimą (šios palūkanos vadinamos kompensuojamosiomis palūkanomis). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 str. 2 d.) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi, ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pelno palūkanų (jų dydžio). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi paskolintais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.
Nagrinėjamu atveju tarp AB „Swedbank“ ir atsakovų 2006 m. kovo 7 d. vartojimo kredito sutartyje Nr. 06-057107-VA nurodyta, kad metinė palūkanų norma yra 9,50 procento, metinė kredito grąžinimo norma yra 10,78 procento, delspinigių dydis – 0,10 procento, t. y. palūkanų ir delspinigių dydžiai nustatyti šalių susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.).
Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, tai šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pvz., CK 6.223, 6.228 str. ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas. CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Remiantis teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Nagrinėjamu atveju toks prašymas byloje pareikštas nebuvo. Pažymėtina, kad pelno palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.37 straipsnio trečiosios dalies, CK 1.5 straipsnio nuostatomis, nes šios normos taikytinos tik sprendžiant dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo.
Byloje nėra ginčo, jog tarp šalių sudaryta sutartis yra vartojimo kredito sutartis. Teismų praktikoje nustatyta, jog vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38 str., 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-537/2014).
Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta, jog ginčo kredito sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Bendra vartojimo kredito kaina nustatyta Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. Sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių sudarytoje sutartyje buvo aiškiai nurodytas palūkanų dydis. Šalių sutartimi nustatytos palūkanų normos neviršija Vartojimo kredito įstatyme nustatytų bendros vartojimo kredito kainos metinės normos. Pažymėtina, kad Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc.
Nagrinėjamoje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 10,78 procento. Toks dydis yra daug mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, pirmosios instancijos neturėjo teisinio pagrindo sumažinti šalių sutartyje nustatytas palūkanas, remdamasis tik faktine aplinkybe, jog ieškovė savo teises gynė neoperatyviai.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių pakeistinas, 271,68 Eur padidinant priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t. y. iki 543,35 Eur ir 99,50 Eur padidinant palūkanų delspinigių sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t. y. iki 197,30 Eur, iš viso priteistos skolos 1 634,76 Eur sumą padidinant iki 2 005,94 Eur sumos, priteistas 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojant nuo 2 005,94 Eur sumos (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.). Ieškovės patenkintų reikalavimų dalis sudaro 94,80 procento (2005,94/2116,01x100). Proporcingai padidintinas ir žyminis mokestis (CPK 93 str. 2 d.). Ieškovė už ieškinį sumokėjo 63,72 Eur (220 Lt) žyminį mokestį. Ieškovei priteistinas žyminis mokestis padidintinas iki 60,40 Eur (63,72x94,80/100). Ieškovei iš kiekvieno atsakovo priteistina po 24,61 Eur žyminio mokesčio suma padidintina iki 30,20 Eur sumos (CPK 93 str. 2 d., 5 d.). Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 15 Eur. Apeliacinį skundą patenkinus, ieškovei iš kiekvieno atsakovo priteistina po 7,50 Eur žyminiam mokesčiui atlyginti (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 24 d. sprendimą už akių pakeisti.
Priteistą ieškovei uždarajai akcinei bendrovei Gelvora“ (juridinio asmens kodas 125164834) solidariai iš atsakovų L. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 634,76 Eur skolą padidinti iki 2 005,94 Eur sumos, o 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti ne už priteistą 1 634,76 Eur sumą, o už priteistą 2 005,94 Eur sumą.
Priteistą ieškovei uždarajai akcinei bendrovei Gelvora“ (juridinio asmens kodas 125164834) iš kiekvieno iš atsakovų L. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 24,61 Eur žyminio mokesčio sumą padidinti iki 30,20 Eur sumos.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei Gelvora“ (juridinio asmens kodas 125164834) iš atsakovų L. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 7,50 Eur iš kiekvieno žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą apmokėti.