Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-232-290/2016

2016 m. balandžio 25 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Viktoro Preikšo ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Ramučiui Mickui, išteisintajam S. M., nuteistajam E. D., jų gynėjoms advokatėms Aušrai Bračiulienei ir Alvydai Rimai Medišauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Ramučio Mickaus apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., kadangi neįrodyta, jog jis padarė veiką, turinčią BK 284 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių. Byla pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. S. M. atžvilgiu nutraukta, jį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, jam susitaikius su nukentėjusiuoju R. R..

E. D. išteisintas pagal BK 284 str. 1 d., kadangi neįrodyta, jog jis padarė veiką, turinčią BK 284 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių, bei pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p., ir nubaustas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 str., jam paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant E. D. bausmės vykdymo atidėjimo metu neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusiojo R. R. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, jam iš nuteistojo E. D. priteisti 1448,10 Eur (tūkstantis keturi šimtai keturiasdešimt aštuoni eurai 10 ct) neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiajam R. R. iš nuteistojo E. D. priteista 150 Eur (šimtas penkiasdešimt eurų) turėtų išlaidų dėl advokato darbo apmokėjimo.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš E. D. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

kad S. M. ir E. D. pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. buvo kaltinami už tai, kad jie 2014-05-03, apie 06.00 val., (duomenys neskelbtini), esančios degalinės „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje ir netoli jos, t. y. viešoje vietoje, veikdami bendrininkų grupe kitų asmenų akivaizdoje, be jokios dingsties ir motyvo, niekindami elementarias moralės ir elgesio normas, t. y. dėl chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, nesunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam R. R. bei sutrikdė visuomenės rimtį: S. M. prilaikant R. R. už kaklo, E. D. R. R. sudavė keturi kartus kumščiu sudavė į galvos sritį, o pastarajam vieną kartą sudavus kumščiu E. D. į galvos sritį ir jam parkritus ant žemės, S. M. R. R. nutempė žeme netoli buvusios įvykio vietos, čia jį metė keturis kartus į žemę, sudavė kumščiu į peties sritį, suko kairę koją, užgulė, po ko E. D. suko R. R. kairę koją, dėl to R. R. plyšo kairio kelio šalutinis šeivikaulinis raištis.

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras skundžia Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nuosprendį, prašo jį pakeisti ir pripažinti S. M. kaltu ir jį nuteisti: pagal BK 284 str. 1 d. 3 mėn. laisvės atėmimo bausme, pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. 1 m. laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą 1 m. laisvės atėmimo bausmę; taikyti BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti 2 metų laikotarpiui, įpareigojant S. M. neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą leidimo. Taip pat prašo pripažinti E. D. kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir jį nuteisti 6 mėn. laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p. paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu su pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. paskirta bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą 1 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę; taikyti BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti 3 metų laikotarpiui, įpareigojant E. D. neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą leidimo, gydytis priklausomybės ligas bei neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 06 val., jeigu tai yra nesusiję su darbu ar mokymusi. Be to, prašo tenkinti nukentėjusiojo – civilinio ieškovo R. R. ieškinį ir solidariai iš kaltinamųjų S. M. ir E. D. priteisti 1448,10 Eur neturtinei žalai atlyginti; pripažinti proceso išlaidomis 400 Eur nukentėjusiojo sumokėtus už atstovės – advokatės Vilijos Kavaliauskienės dalyvavimą procese ir šias priteisti solidariai iš kaltinamųjų S. M. ir E. D. nukentėjusiojo – civilinio ieškovo R. R. naudai.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl BK 38 str. taikymo S. M. atžvilgiu, jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir bylos nutraukimo, prokuroras skunde nurodo, kad teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, jog taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, teismai nuosprendyje turi ne tik konstatuoti, bet ir pagrįsti visų BK 38 str. 1 d. nurodytų sąlygų buvimą, ir, tik esant visoms šioms sąlygoms, apsvarstyti galimybę taikyti asmeniui atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir kaltininko asmenybę, t. y. ir esant visoms sąlygoms teismas gali netaikyti kaltininko atžvilgiu susitaikymo instituto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-582/2011, 2K-589/2011). Pažymi, kad dvi iš būtinų sąlygų atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju yra prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas ar susitarimas dėl žalos atlyginimo. Teigia, kad, nors S. M. prisipažino dėl veikų, numatytų BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., padarymo, tačiau iš jo apklausos matyti, kad jis pripažįsta ne visas kaltinime nurodytas aplinkybes, t. y. bendrininkavimą, jog jis su E. D. bendrai smurtavo prieš nukentėjusįjį R. R. bei kartu padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, nurodydamas, jog E. D. jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko. Be to, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad S. M. atlygino nukentėjusiojo patirtą žalą ir taip nepagrįstai atleido jį nuo turtinės žalos atlyginimo ir nuo baudžiamosios atsakomybės, taikydamas BK 38 str. Tvirtina, kad apylinkės teismas netinkamai taikė CK normas, reglamentuojančias solidariąją skolininkų pareigą, kreditoriaus reikalavimų atsisakymą (CK 6.6 ir 6.23 straipsniai). Be to, pagal BPK 107 str. nuostatas įtariamasis ar kaltinamasis gali bet kuriuo proceso metu savanoriškai atlyginti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą žalą. Kai gaunamas pareiškimas, kad nusikalstama veika padaryta žala atlyginta, procesas dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nepradedamas, o pradėtas nutraukiamas. Nukentėjusysis civilinio ieškinio teismui, kuriame reikalautų priteisti žalą tik iš S. M., nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas nukentėjusiojo pareikštą 1448,10 Eur ieškinį neturtinei žalai atlyginti, iš E. D. jį tenkino. Byloje nustatyta, kad sveikatos sutrikdymai R. R. padaryti bendrais S. M. ir E. D. nusikalstamais veiksmais. Taigi, jie veikė kaip bendrininkai, todėl sutinkamai su CK 6.279 str. 1 d. bendrai padarę žalą asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Todėl S. M. ir E. D. už bendrais veiksmais padaryta žalą ieškovui R. R. turi atsakyti solidariai. Tokia taisyklė įtvirtinta ir CK 6.6 str. 3 d., kuriame nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Tokiu atveju, jei vienas iš kaltininkų atlygina nukentėjusiajam visą turtinę žalą, žala laikoma atlyginta, o žalą atlyginęs asmuo turi regreso teisę išsiieškoti iš bendrininko pusę sumokėtos sumos. Kadangi R. R., teigia, jog S. M. jam atlygino žalą, tačiau prašo iš E. D. priteisti 1448,10 Eur neturtinei žalai atlyginti, daro išvadą, kad nukentėjusiajam nėra atlyginta visa nusikaltimu padaryta žala, todėl teismas negalėjo S. M. atžvilgiu taikyti BK 38 str. nuostatas ir jį atleisit nuo baudžiamosios atsakomybės, nes neįvykdytos būtinos sąlygos atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju – savu noru atlyginti ar pašalinti padarytą žalą, ar susitarti dėl žalos atlyginimo bei prisipažinti padarius nusikalstamą veiką. Taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, neteisingai išsprendęs klausimus, susijusius su nukentėjusiojo pareikštu civiliniu ieškiniu, apsunkino R. R. galimybę į visišką nusikaltimais padarytos žalos atlyginimą, nes vienas iš kaltininkų, t. y. S. M. ūkininkauja ir turi lėšų atlyginti visą ieškinį.

Anot skundo autoriaus, taip pat nepagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti pagrįstomis proceso išlaidomis už advokato pagalbą tik 150 Eur (iš prašomų priteisti 400 Eur) bei šias išlaidas nukentėjusiojo naudai priteisti tik iš nuteistojo E. D., kuris prieštarauja BPK 106 str. 2 d. nuostatoms. Apelianto teigimu, byloje nėra surinkta duomenų, kad kaltinamųjų E. D. ir S. M. turtinė padėtis yra bloga, jie to nenurodė ir teisme, todėl pripažintinos proceso išlaidomis 400 Eur nukentėjusiojo sumokėtus už atstovės – advokatės Vilijos Kavaliauskienės dalyvavimą procese ir šios priteistinos solidariai iš S. M. ir E. D. nukentėjusiojo R. R. naudai.

Atsikirtimų į prokuroro apeliacinį skundą, negauta.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro prašymą tenkinti jo skundą, išteisintojo S. M., nuteistojo E. D. ir jų gynėjų prašymus atmesti prokuroro apeliacinį skundą bei įvertinusi visas bylos aplinkybes ir įrodymus, padarė išvadą, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

BPK 320 str. 3 d. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais. Suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–561/2014).

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo: 1) pripažinti kaltais S. M. ir E. D. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.; 2) netaikyti S. M. atžvilgiu BK 38 str. nuostatų ir jo neatleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.; 3) nukentėjusiojo R. R. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisti solidariai iš S. M. ir E. D.; 4) padidinti priteistų proceso išlaidų, patirtų dėl advokato teisinės pagalbos, dydį, ir jas nukentėjusiojo R. R. naudai priteisti solidariai iš S. M. ir E. D..

Dėl BK 248 str. 1 d. taikymo.

Pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 str. 1 d. veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141/2015). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, intensyvumą, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2013, 2K-171/2015). Kasacinės instancijos praktikoje įžūlūs veiksmai asmeniui inkriminuojami paprastai tada, kai jie susiję su akivaizdžiu, demonstratyviu agresyvumu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-563/2009). Įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai visada demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tačiau nebūtinai sukelia padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą.

Remiantis bylos medžiaga neabejotinai nustatyta, jog 2014-05-03, apie 6.00 val., (duomenys neskelbtini), esančios degalinės „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje ir netoli jos tarp E. D. bei S. M. iš vienos pusės ir R. R. iš kitos pusės įvyko konfliktas. Nukentėjusysis R. R. nuo pat pradžių nuosekliai ir detaliai nurodė jam padaryto sveikatos sutrikdymo aplinkybes t. y. tai, kad 2014-05-03, apie 6.00 val., degalinės „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje ir netoli jos, konflikto su juo metu, iš matymo pažįstamas E. D., paprašęs nukentėjusiojo 10 Lt, o jam nesutikus jų duoti, sudavė jam į lūpą, smūgiavo į galvą, S. M. uždėjus ranką jam ant kaklo, tada jis (nukentėjusysis) išsilaisvino ir ranka sudavė E. D. į kaktą, pastarasis nukrito, po ko S. M. nuvilko jį (nukentėjusįjį) už kamerų iš degalinės, jam sudavė kumščiu į galvos sritį, metė keturis kartus į žemę, jį užgulė, atsipeikėjęs ir atėjęs E. D. išsuko jam koją (t. 1, b. l. 11, 13-15, 16, 17, t. 2, b. l. 77-78). Pastebėtina, kad tai, jog tarp E. D. ir R. R. kilo konfliktas, jiems nepasidalinus 10 Lt, į kurį įsitraukė S. M., ir kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pripažino ir S. M. (t. 1, b. l. 98, 101-102, t. 2, b. l. 45-46). Nors E. D. nurodė kitokias ginčo su R. R. kilimo aplinkybes, taip pat neigė R. R. sužalojimo aplinkybes, tačiau patį faktą, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje įvyko konfliktas, patvirtino, nurodydamas, jog degalinėje R. R., sakydamas žodžius „ką kolonėlė vierchai“ ir provokuodamas ginčą, sudavė jam į galvos sritį, po ko jis prarado sąmonę (t. 1, b. l. 129-130, t. 2, b. l. 46-47). Be to, tai, kad vyko konfliktas, patvirtino ne tik patys konflikto dalyviai, bet ir įvykio vietoje buvę liudytojai V. N., L. O., M. B., G. V., T. S.. Liudytojas V. N. parodė, kad jam su L. O. automobilyje laukiant sugrįžtančio už degalus sumokėjusio R. R., matė, jog prie degalinės langelio tarp jo ir kaltinamųjų įvyko konfliktas, t. y., kad S. M. laikė nukentėjusįjį, kitas jaunuolis (E. D.) sudavė jam smūgius, R. R. pastarajam taip pat sudavė smūgį, šis nukrito ant žemės, degalinės darbuotojai pasakius, jog iškvies policiją, nenorėdamas veltis į nemalonumus su L. O. išvažiavo palikęs nukentėjusįjį, vėliau grįžęs jo paimti matė ištinusią viršutinę lūpą, R. R. jam skundėsi viso kūno, kojos skausmu (t. 1, b. l. 34-36, t. 2 , b. l. 50-51). Liudytoja L. O. pirmos instancijos teismo posėdžio metu taip pat paaiškino, kad matė kaip R. R. su kaltinamaisiais susistumdė, susimušė – E. D. pastvėrė nukentėjusįjį, nuėjo tolyn nuo degalinės langelio, R. R. norėjo eiti, bet jį dviese laikė, jam išsimuisčius, jis E. D. sudavė į galvą (t. 2, b. l. 49). Liudytojas G. V. parodė, kad jam su S. M. prie degalinės langelio laukiant kavos, kartu su jais atvykęs E. D. apsižodžiavo su R. R., kuris vienu momentu sudavė E. D. į veidą ir pastarasis nukrito ant žemės, jis (liudytojas) kartu su degalinės darbuotoja jį gaivino, kur tuo metu buvo S. M. nematė, atsipeikėjus E. D. jį kartu su S. M. ir T. S. nuvežė namo (t. 1, b. l. 54-56, t. 2, b. l. 49-50). Liudytojas T. S. paaiškino, kad jam būnant automobilyje su M. B., kurį ketino parvežti namo, kol kartu važiavę E. D., S. M. ir G. V. degalinėje nupirks kavos ir maisto, matė, jog E. D. stovėjo priešais R. R., kažką kalbėjosi, R. R. sudavė ranka E. D. į kaktą ir jis nukrito ant žemės, prie jo priėjus G. V. ir degalinės darbuotojai, jis (liudytojas) išvežė M. B. namo, grįžo, matė kaip S. M. rankos kumščiu suduoda ne mažiau kaip du kartus R. R. į kūno sritį, tada pastarasis kumščiu sudavė S. M. į kūno sritį ne mažiau kaip du kartus, tada abu susikibo rankomis, parito ant žemės, S. M. atsistojus, jis paėmė besistojančiam R. R. už kojos, ją pakėlė ir paleido, kas vyko toliau nematė (t. 1, b. l. 75-77, t. 1, b. l.51-52). Liudytojas M. B. taip pat parodė, kad matė degalinės teritorijoje priešais R. R. stovintį E. D., ką jie kalbėjo negirdėjo, taip pat matė, jog R. R. su ranka sudavė vieną kartą E. D. į veido sritį, po kurio pastarasis nukrito (t. 1, b. l. 42-43, t. 2, b. l. 122). Pažymėtina ir tai, kad byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. G391/14-(09) (t. 1, b. l. 46-47) R. R. konstatuoti kairio kelio šalutinio šeivikaulio raiščio plyšimas, odos nubrozdinimai dešinio antakio, nosies, abiejų lūpų, dešinio momens, kairio peties, kairės alkūnės, kairio dilbio, kairio riešo, dešinio žasto, dešinės alkūnės, nugaros, juosmens ir dešinio kelio srityse, kraujosruva ir odos nubrozdinimas dešinės ausies kaušelyje. Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad sužalojimai padaryti veikiant kietais bukais bukabriauniais daiktais, artimu laiku vienas kitam, galimai užduotyje atlikti tyrimą nurodytu laiku (2014-05-03). Sužalojimai kvalifikuojami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kita vertus, kaip anksčiau minėta, sveikatos sutrikdymų padarymas dar nereiškia viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymo, nes pagrindinė BK 284 str. saugoma vertybė yra viešoji tvarka ir jos pažeidimas turi būti konkrečiai įvardytas teismų sprendimuose.

Vertinant anksčiau minėtų liudytojų parodymus, pažymėtina, kad nėra jokių duomenų apie tai, kad dėl E. D. ir S. M. veikomis būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Priešingai nei teigia prokuroras, nėra duomenų apie tai, kad liudytojai būtų išgąsdinti, šokiruoti, sutrikdytas jų darbas, poilsis, kad būtų sutrikdytas eismas ar viešas renginys. Nors dalis liudytojų prasidėjus konfliktui paliko įvykio vietą, tačiau iš jų parodymų matyti, jog L. O. buvo išvežta V. N., kuris nenorėjo veltis į nemalonumus, be to, pastarasis liudytojas vėliau grįžo pasiimti nukentėjusiojo, tuo tarpu T. S. ir M. B. dar iki įvykio planavo išvykti, pats T. S., nuvežęs M. B. namo, taip pat sugrįžo į įvykio vietą. Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad nebuvo galimybės apklausti įvykio dieną degalinėje dirbusios darbuotojos, todėl išvadai, kad buvo sutrukdytas jos darbas, taip pat nėra pakankamai duomenų. Be to, apibendrinant aptartus liudytojų parodymus akivaizdu, kad šiuo atveju nors konfliktas vyko viešoje vietoje ir kilo dėl mažareikšmės priežasties, tačiau veiksmai buvo nukreipti į privatų asmenį, t. y. nukentėjusįjį, o ne į aplinką ar viešosios tvarkos sutrikdymą. Atkreiptinas dėmesys į, tai kad, nukentėjusysis nurodė, jog konfliktas prasidėjo E. D. jo paprašius 10 Lt, ką patvirtino ir S. M.. Tuo tarpu pats S. M. pripažino, kad nukentėjusiojo atžvilgiu atliko veiksmus, dėl kurių galėjo atsirasti R. R. nustatyti sužalojimai, tačiau, jo teigimu, tai jis darė ne tikslu sužaloti nukentėjusįjį, o tikslu apginti E. D., kuris po R. R. smūgio praradęs sąmonę nukrito.

Taigi, kolegija pripažįsta, kad nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog E. D. ir S. M. būtų turėję tikslą demonstruoti nepagarbą aplinkiniams, juos šokiruoti, ir taip sutrikdyti visuomenės rimtį. Smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu nors ir naudotas viešoje vietoje, bet dominuojant asmeniniams motyvams, o ne norint parodyti savo viršenybę prieš nukentėjusį ir tokiu būdu pažeidžiant viešąją tvarką bei rimtį. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, konfliktas vyko trumpai – keletą minučių, pasireiškė abipusiu santykių aiškinimusi. Be to, kaip jau minėta, nors veiksmas vyko viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, tačiau byloje nėra duomenų leidžiančių konstatuoti, kad tokie E. D. ir S. M. veiksmai sukėlė pašaliniams žmonėms išgąstį, kilo sumaištis, ar buvo nutrauktas žmonių darbas. Be to, nenustatyta kitų aplinkybių, kurios leistų pripažinti realų viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą, taigi veika neperžengė privataus konflikto ribų.

Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis ir vertindamas įrodymus nepadarė jokių baudžiamojo proceso pažeidimų. Pritartina nuosprendžio išvadai, jog E. D. ir S. M. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 str., požymių, todėl šioje dalyje keisti ar naikinti nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl S. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str.

BK 38 str. 1 d. dispozicija numato, jog asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tokia įstatymo konstrukcija įtvirtina, kad net ir nustačius numatytų sąlygų visumą, teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, ar ne. Esant neprivalomai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiai, teismas ad hoc sprendžia, ar tikslinga atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismo sprendimą atleisti ar ne nuo baudžiamosios atsakomybės, remiantis BK 38 str. nuostatomis, gali lemti realus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltininko asmenybė ir kitos aplinkybės. Tai, kad nukentėjusieji atleido nuteistajam, taip pat nustatytos kitos BK 38 str. numatytos sąlygos, kaip minėta, nereiškia imperatyvo teismui taikyti BK 38 str. nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nusikaltimą padariusį asmenį. Baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose nukentėjusiojo privataus intereso kompensuoti nusikaltimu padarytą žalą patenkinimo negalima laikyti lemiančia aplinkybe taikyti BK 38 str. nuostatas, kadangi nusikaltimu yra padaroma žala ne tik nukentėjusiajam, tačiau ir valstybei bei teisės saugomam interesui, todėl teismai turi atsižvelgti į nusikaltimo pobūdį. Nustatant šio intereso pažeidimo mastą, įvertinamas realus veikos pavojingumas, kaltininko asmenybė, jo atgaila ir tikimybė pasitaisyti. Pažymėtina ir tai, jog BK 38 str. 1 d. 4 p. nurodyta sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismas, net ir pripažinęs 1–3 punkte esančias sąlygas, išvadą dėl 4 punkte esančios sąlygos buvimo gali padaryti tik įvertinęs su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe susijusias aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas, spręsdamas dėl S. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, atsižvelgė į tai, kad jis prisipažino padaręs teismo nustatytą nusikalstamą veiką, jis nukentėjusiajam R. R. nusikalstama veika padarytą žalą atlygino, pastarasis jam atleido, jis su nukentėjusiuoju R. R. susitaikė, šis jam materialinių, moralinių pretenzijų neturi, S. M. nusikalto pirmą kartą, pasižadėjo ateityje nebenusikalsti, ūkininkauja, nenustatyta jį itin neigiamai charakterizuojančių aplinkybių, taip pat, kad jis iki nusikaltimo padarymo nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu. Nors prokuroras nurodo, kad teismas nepagrįstai vertino, jog S. M. atitinka atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas, numatytas BK 38 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose, iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu S. M. savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažino ir gailėjosi. Tai, kad jis tam tikrų aplinkybių neprisiminė ar jas nurodė ne taip, kaip norėjo prokuroras, nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog jis neprisipažino dėl inkriminuotos veikos. Be to, bylos medžiaga nustatyta, kad nors civiliniu ieškiniu nukentėjusysis R. R. prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš abiejų kaltininkų, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tikslinantis dėl civilinio ieškinio, jis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, jog S. M. savo noru atlygino jam padarytą žalą (pusę, nurodytos ieškinyje) ir jie susitaikė, prašė S. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir žalos atlyginimą priteisti tik iš E. D.. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis, atsakydamas į prokuroro klausimą, nurodė, jog supranta ieškinio atsisakymo pasekmes. Taigi, vertinti, kad nėra BK 38 str. 1 d. 2 p. numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, kolegija taip pat neturi pagrindo.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. M. asmenybės, elgesio ir jo padarytos nusikalstamos veikos analizė leidžia manyti, kad jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl, tenkinti prokuroro prašymą netaikyti jo atžvilgiu BK 38 str. nuostatų ir neatleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų priteisimo solidariai iš S. M. ir E. D..

Įvertinus tai, kad bylos duomenimis S. M. savo noru atlygino nukentėjusiajam R. R. padarytą žalą, pats nukentėjusysis civilinio ieškinio dalies priteistinos iš S. M. atsisakė ir nurodė, jog jam pretenzijų neturi, apeliacinį skundą nagrinėjančios kolegijos vertinimu, taip pat nėra jokio pagrindo tenkinti prokuroro prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir proceso išlaidas R. R. naudai tiek iš S. M., tiek iš E. D.. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino nurodytas aplinkybes ir pagrįstai civilinį ieškinį (pusę, nurodyto ieškinyje, t. y. sumažinus S. M. atlyginta dalimi) bei proceso išlaidas priteisė iš R. R. savo noru žalos neatlyginusio E. D..

Dėl proceso išlaidų dydžio.

BPK 106 str. 2 d. nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sumažino prašomų priteisti proceso išlaidų už advokato pagalbą nuo 400 Eur iki 150 Eur. Tokį sprendimą teismas grindė bylos apimti ir nagrinėjimo trukme. Pastebėtina ir tai, kad nukentėjusiojo atstovės atlikti procesiniai veiksmai, surašytas civilinis ieškinys taip pat nėra sudėtingi. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas atsižvelgė į visas šiam klausimui reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai sumažino proceso išlaidas, todėl jų dydis paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

prokuroro apeliacinį skundą atmesti.