- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-11
- Bylos Nr.
- I1-626-1066/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01660-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiasiojo policijos komisariato
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas V. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
2. Savo skundą grindžia šiais argumentais:
2.1. 2017 m. 4 kartus ir 2018 m. 1 kartą buvo laikomas Vilniaus AVPK areštinėje. Nurodo, kad tikslių datų neatsimena, tačiau maždaug 2017 m. balandžio 15–16 d., 2017 m. gegužės 4–5 d., 2017 m. rugpjūčio 29–30 d., 2017 m. rugpjūčio 23–25 d. ir 2018 m. birželio 6–8 d.
2.2. Teigia, kad Vilniaus AVPK areštinės kameros buvo nešvarios, tvyrojo nemalonus kvapas. Prieš uždarant į areštinės kamerą, pareigūnai liepė pasiimti čiužinį iš bendros krūvos, taip pat nebuvo atlikta patikra dėl sveikatos būklės ir parazitų bei pareigūnai nesuteikė galimybės pasinaudoti dušu, todėl 2017 m. rugpjūčio 29–30 d. pareiškėjas užsikrėtė drabužinėmis utėlėmis ir patyrė diskomfortą, išmėtė dalį savo drabužių.
2.3. Taip pat nurodo, kad pareigūnų prašydavo, jog nebūtų laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau į šį prašymą nebuvo atsižvelgta. Jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore, todėl visą laiką turėjo praleisti nevėdinamoje areštinės kameroje kartu su rūkančiais asmenimis.
2.4. Areštinės kameros buvo perpildytos, todėl negalėjo išsimiegoti ir pailsėti, dėl nuolatinio triukšmo patirdavo įtampą. Trečdalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas, kuris buvo paaukštintas 40 cm betonine pakyla ir atitvertas maždaug 1 m aukščio sienele. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo gamtinius reikalus pareiškėjas turėjo atlikti kitų asmenų akivaizdoje, todėl, jo įsitikinimu, buvo pažeista garbė ir orumas. Nurodo, kad kamerose nebuvo lentynėlių ir veidrodžio.
2.5. Vilniaus AVPK neišdavė pareiškėjui dantų pastos su dantų šepetėliu bei muilo. Kamerose nebuvo galimybės pasikabinti drabužius, taip pat nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas, todėl norint pasikviesti pareigūnus, pareiškėjas turėdavo ilgai daužyti į duris.
2.6. Dėl tokių nurodytų sąlygų Vilniaus AVPK areštinės kamerose, jis patyrė išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimo jausmą, pradėjo sunkiai valdyti savo emocijas, atsirado baimė uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia iš esmės šiais argumentais:
3.1. Laikant pareiškėją Vilniaus AVPK areštinėje, jam buvo užtikrintas minimalus gyvenamojo ploto dydis (5 kv. m). Taip pat kiekvieno priėmimo į areštinę metu pareiškėjas buvo apžiūrėtas areštinės medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytojų. Taip pat paaiškina, kad apžiūros metu pareiškėjas patvirtino, kad yra rūkantis ir tai buvo pažymėta nustatyta tvarka. Vilniaus AVPK areštinės administracija pareiškėjo pageidavimo jį perkelti į areštinės kamerą, kurioje nerūkoma, negavo.
3.2. Nurodo, kad Vilniaus AVPK areštinės kameroje Nr. 6 (5,7) vėdinimui užtikrinti yra įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija. Vilniaus AVPK areštinę nuolat tikrina Vilniaus visuomenės sveikatos centro pareigūnai – pažeidimų nenustatyta. Dėl profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų atlikimo Vilniaus AVPK yra sudariusi sutartį su licencijuota šiai veiklai įmone UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri periodiškai (taip pat esant poreikiui) atlieka nariuotakojų ir graužikų stebėjimą ir naikinimą.
3.3. Pažymi, jog visi asmenys laikomi areštinėje nustatyta tvarka aprūpinami švariu minkštuoju inventoriumi, kuris yra dezinfekuojamas bei skalbiamas nustatyta tvarka. Policijos areštinėje uždaryti asmenys, esant būtinumui, yra aprūpinami būtiniausiomis asmens higienomis priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir kt. Asmens higienos priemonės dalinamos pagal poreikį.
3.4. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose, pateiktuose teismui 2020 m. gruodžio 17 d., atsakovas prašo taikyti senaties terminą skundo reikalavimui dėl žalos, atsiradusios nuo 2017 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. rugsėjo 24 d.
Tuo pačiu paaiškina, kad minėta areštinė nuo 2019 m. liepos 1 d. uždaryta, todėl negali pateikti konkrečių duomenų (dokumentacijos) apie areštinės išplanavimą (konkrečių įrodymų apie areštinės kameras ir sanitarinius mazgus).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas vienas arba kartu su kitais asmenimis: nuo 2017 m. balandžio 15 d. 23:40 val. kameroje Nr. 6 (plotas – 17,4 kv. m) ir joje iki 2017 m. balandžio 16 d. 12.06 val. buvo laikomas kartu su dviem asmenimis; nuo 2017 m. gegužės 4 d. 00:24 val. buvo laikomas kameroje Nr. 5 (plotas – 19,4 kv. m) ir šioje kameroje buvo laikomas iki 2017 m. gegužės 4 d. 15.39 val. kartu su vienu asmeniu; nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. 17:40 val. buvo laikomas kameroje Nr. 6 (plotas – 17,4 kv. m) ir joje iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. 16.26 val. buvo laikomas su dviem asmenimis; nuo 2017 m. rugsėjo 24 d. 03:50 val. buvo laikomas kameroje Nr. 7 (plotas – 27,6 kv. m) ir šioje kameroje iki 2017 m. rugsėjo 25 d. 15:37 val. buvo laikomas kartu su penkiais asmenimis; nuo 2018 m. birželio 6 d. 23:01 val. buvo laikomas kameroje Nr. 7 (plotas – 27,6 kv. m) ir šioje kameroje iki 2018 m. birželio 7 d. 17:04 val. buvo laikomas kartu su trimis asmenimis, o nuo 2018 m. birželio 7 d. 17.04 val. iki 2018 m. birželio 8 d. 14.13 val. buvo laikomas kartu su keturiais asmenimis.
5. Byloje ginčas kilo dėl 500,00 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Vilniaus AVPK areštinėje, atlyginimo.
6. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) (ginčo laikotarpiui aktuali teisės akto redakcija) 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
7. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3 teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017 ir 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).
8. Atsakovės atstovas su pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad pareiškėjo kildinama neturtinė žala iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų yra nepagrįsta. Taip pat prašo taikyti 3 metų senaties terminą skundo reikalavimui.
Dėl senaties termino pasakytina, kad pagal CK 1.124 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiųstas 2020 m. gegužės 6 d. (spaudas ant voko), todėl reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2017 m. gegužės 6 d. pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009).
Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).
Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo netinkamų kalinimo sąlygų, kurios, pasak jo, buvo nežmoniškos, kankinančios, žeminančios žmogaus orumą. Pažymėtina, kad asmuo turi suprasti, jog su juo yra elgiamasi netinkamai, jis žeminamas ir kankinamas. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, jaučiami nepriklausomai nuo suėmimo vykdymą reglamentuojančių teisės aktų turinio, todėl įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku realizuoti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių.
Teismas, atsižvelgęs į atsakovės atstovo atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senatį, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam iki 2017 m. gegužės 6 d. galimai padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
9. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameros buvo perpildytos ir jose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui.
9.1. Policijos areštinėje laikomam asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos ,,Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 58 punktas nustato, kad policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
9.2. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 17,4 kv. m iki 27,6 kv. m. Kameroje Nr. 5, kurios plotas yra 19,4 kv. m, pareiškėjas buvo laikomas vienas. Kameroje Nr. 6, kurios plotas yra 17,4 kv. m, pareiškėjas buvo laikomas su dviem asmenimis. Kameroje Nr. 7, kurios plotas yra 27,6 kv. m, pareiškėjas buvo laikomas su 3–5 asmenimis. Atlikus skaičiavimus, nustatyta, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiais tekdavo nuo 5,52 kv. m iki 19,4 kv. m ploto. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėją laikant Vilniaus AVPK areštinėje, vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto dydis, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą, buvo didesnis nei 5 kv. m, todėl pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą šiuo atveju nebuvo pažeista.
9.3. Vertinant pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad skaičiuojant minimalų asmeniui turintį tekti gyvenamosios patalpos plotą į jį neturi būti įtrauktas kameroje esančio sanitarinio mazgo ar baldų užimamas plotas, pažymėtina jog, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), buvo sprendžiama, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Spręsdamas, ar buvo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, teismas taip pat turėtų atsižvelgti į tai, jog baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Taigi tiek pagal EŽTT, tiek pagal LVAT teismo praktiką, sanitarinio mazgo užimamas plotas išskaičiuojamas iš bendro kameros ploto tik sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, t. y. sprendžiant, ar vienam asmeniui kameroje teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, išskyrus atvejus, kai nacionaliniuose teisės aktuose yra aiškiai nurodyta kitaip; į baldų ir įrenginių užimamą kameros plotą atsižvelgiama tik sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas jau buvo konstatuotas ir yra vertinamas asmeniui realiai tekęs asmeninės erdvės plotas (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, kt.).
9.4. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjui Vilniaus AVPK areštinės kamerose pagal nacionalinę teisę buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas (pareiškėjui teko nuo 5,52 kv. m iki 19,4 kv. m ploto), todėl nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus AVPK neteisėtus veiksmus šiuo aspektu, kadangi, kaip minėta, tik sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje, iš bendro kameros ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Atsakovės atstovas nurodė, kad kamerose sanitarinis mazgas užima apie 1,5 kv. m, todėl nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo – iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m ploto.
10. Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore, todėl jis visą laiką turėjo praleisti nevėdinamoje areštinės kameroje kartu su rūkančiais asmenimis.
10.1. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taisyklių 38 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinės vadovo (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojo) funkcijas atliekantis pareigūnas privalo užtikrinti, kad areštantai galėtų kasdien pasivaikščioti gryname ore. Apie areštanto išvedimą pasivaikščioti ar atsisakymą eiti pasivaikščioti pažymima policijos areštinių vidaus administravimo informacinėje sistemoje. Pasivaikščioti į saugomoje policijos areštinės teritorijoje įrengtus specialius pasivaikščiojimo kiemus areštantai vedami laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų (Taisyklių 39 punktas).
10.2. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 7 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. LVAT praktikoje taip pat akcentuojama įkalinimo įstaigos administracijos pareiga užtikrinti, kad nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr., pvz., 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016).
10.3. Pažymėtina, jog LVAT praktikoje vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017; 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017; 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015).
10.4. Atsakovės atstovas paaiškino, kad asmenys, laikomi areštinėje, turi teisę į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimą ir šių reikalavimų yra griežtai laikomasi. Nagrinėjamu atveju, nesant pareiškėjo išreikštų nusiskundimų (pateiktų skundų) dėl nesuteikimo teisės pasivaikščioti, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore. Esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėjo skundo teiginiai, kad jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad apžiūrėtas areštinės medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytojų, pareiškėjas patvirtino, kad yra rūkantis, taigi šiuo atveju pareiškėjo argumentai, kad jo laikymas su rūkančiais asmenimis sukėlė diskomfortą dėl kvėpavimo tabako dūmais, yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti ir netgi melagingi. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus AVPK administracijai buvo išreiškęs pageidavimą būti patalpintam į nerūkančiųjų kamerą, o įstaigos administracija būtų netenkinusi tokio prašymo. Priešingai, kaip jau minėta, atsakovės atstovas nurodė, jog pareiškėjas pats patvirtino, jog yra rūkantis ir tai buvo pažymėta nustatyta tvarka medicininėje kortelėje. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad vien tik pareiškėjo abstrakčių teiginių dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis nepakanka konstatuoti jo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
11. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat kamerose nebuvo lentynėlių, veidrodžio.
11.1. Pažymėtina, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi ir ginčo laikotarpiu galiojusi Higienos norma nenustatė reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009), kurios 20 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.
11.2. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pertvaromis. Iš šių aplinkybių matyti, kad areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai nėra visiškai izoliuoti nuo likusio kamerų ploto. Šios aplinkybės neneigia ir atsakovės atstovas, nurodydamas, kad toks sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
11.3. LVAT, vadovaudamasis EŽTT suformuota praktika, yra konstatavęs, kad nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normų reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonių išgyvenimų (žr., pvz., 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018 ir kt.). Atsakovės atstovas turi teisinę pareigą užtikrinti pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017).
11.4. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik pertvara ir nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, todėl darytina išvada, kad visą laiką, kurį pareiškėjas praleido areštinėje, atsakovė neužtikrino jo privatumo, naudojantis sanitariniais mazgais.
11.5. Kaip jau minėta, HN 37:2009 20 punktas nustatė, kad <...> sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Pareiškėjas, nors ir teigė, kad kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžio ir tualeto reikmenų lentynėlės, tačiau niekaip nedetalizavo, kokiu būdu dėl šio inventoriaus sanitariniuose mazguose nebuvimo jam pasireiškė prašoma atlyginti žala. Todėl darytina išvada, kad sanitarinių mazgų įranga ir inventorius buvo pakankamas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Tokiu atveju neturtinė žala pareiškėjui, kuris nepagrindė dėl veidrodžio ar lentynėlės nebuvimo atsiradusių realių, objektyvių neigiamų pasekmių, nebuvo padaryta.
12. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus AVPK areštinės kameros buvo nešvarios, jose tvyrojo nemalonus kvapas, trūko oro ir nebuvo vėdinimo sistemos.
12.1. Vadovaujantis Higienos normos 134:2015 16 punktu, laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 °C, o Higienos normos 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos 14 punktas), natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (Higienos normos 15 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).
12.2 Byloje nėra pateikta duomenų, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – NVSC) ginčo ar jam artimu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų nustatęs Higienos normų reikalavimų pažeidimus, kuriuos nurodo pareiškėjas. Priešingai, pagal į bylą pateiktus NVSC 2017 m. gruodžio 14 d. ir 2019 m. kovo 18 d. patikrinimo aktus matyti, kad minėta įstaiga patikrinimo metu pažeidimų nenustatė, t. y. HN 134:2015 normos nebuvo pažeistos. Nors 2017 m. gruodžio 14 d. buvo nustatytas nežymus bendras dirbtinės apšvietos pažeidimas areštinės kameroje Nr. 6, tačiau pareiškėjas šioje kameroje nebuvo laikomas 2017 m. gruodžio mėnesį (pagal patikrinimo aktą šis pažeidimas turėjo būti pašalintas iki 2018 m. sausio mėnesio 18 d.). Taigi šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės atstovas, kaip teigia pareiškėjas, padarė pareiškėjo minėtus pažeidimus dėl netinkamos kamerų būklės (nešvaros, blogo kvapo, vėdinimo sistemos).
13. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus AVPK administracija jam neišdavė dantų pastos su dantų šepetėliu bei muilo.
13.1. Gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis iki 2017 m. birželio 7 d. buvo aprūpintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – TM įsakymas). Pagal TM įsakymo 4 punktą pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis, higieniniai paketai (10 vnt., moterims) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Pagal TM įsakymo 5 punktą drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nuteistiesiems arešto bausme, taip pat nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą patvirtino, kad visi asmenys laikomi areštinėje nustatyta tvarka aprūpinami švariu minkštuoju inventoriumi, kuris yra dezinfekuojamas bei skalbiamas nustatyta tvarka. Policijos areštinėje uždaryti asmenys, esant būtinumui, yra aprūpinami būtiniausiomis asmens higienomis priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir kt. Asmens higienos priemonės dalinamos pagal poreikį. Teismui nėra pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateikta informacija. Kaip teigia atsakovės atstovas, pareiškėjas, būdamas areštinėje, į areštinės administraciją dėl neišduotų higienos priemonių ir rankšluosčio nesikreipė, dėl ko darytina išvada, kad jis tuo metu nemanė, jog teisės buvo pažeistos. Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo konstuoti, kad pareiškėjui buvo neišduotos higienos priemonės ir tuo padaryta žala. Be to, atsižvelgtina į tai, jog teisės aktai nenumato higienos priemonių išdavimą fiksuoti raštu.
13.2. Pasak pareiškėjo, jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu. Su kuo teismas taip pat nesutinka. Atsakovės atstovas paaiškino, kad Vilniaus AVPK areštinėje laikomi asmenys nusiprausti vedami šeštadieniais (vieną kartą per savaitę), kaip to reikalauja HN 134:2015 44 punktas, pagal kurį laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui skundžiamu laikotarpiu buvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, tuo pačiu pastebint, kad tada, kai pareiškėjas buvo laikomas areštinėje, iš visų sulaikymo laikotarpių ištisinė savaitė (t. y. nepertraukiamas laikotarpis) nesusidarė. Taigi Vilniaus AVPK, suteikdamas galimybę dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, pareiškėjo teisių nepažeidė. Teismas, nenustatęs, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovės atstovą dėl suteikimo galimybes pasinaudoti dušu, šiuos nusiskundimus atmeta kaip nepagrįstus.
14. Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo atlikta patikra dėl sveikatos būklės ir parazitų, ko pasekoje, jis Vilniaus AVPK areštinės kamerose užsikrėtė drabužinėmis utėlėmis.
Teismas, pasisakydamas dėl šių pareiškėjo argumentų, pažymi, kad pagal byloje esančią medžiagą (jau minėtus NVSC 2017 m. gruodžio 14 d. ir 2019 m. kovo 18 d. patikrinimo aktus) matyti, kad patikrinimo metu (užvalkalai, pagalvės, antklodės) buvo laikomi uždaroje spintoje, lentynose, čiužiniai buvo laikomi ant lentynų uždengti ir tai savaime suprantama, kad atitiko HN 134:2015 27 punkto reikalavimą, kad švarūs skalbiniai iki jiems patenkant į gyvenamąsias laisvės atėmimo vietų patalpas, laikomi jiems skirtose, švariose, uždarose spintose arba talpyklose atskirai nuo nešvarių skalbinių. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad areštinėje panaudotos antklodės ir kitas inventorius yra dezinfekuojamas dezinfekcinėje kameroje, čiužiniai ir pagalvės buvo su užvalkalais ir nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms, valomi ir dezinfekuojami naudojant biocidus, o tai atitiko HN 134:2015 41 punkto reikalavimus, kuriame numatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio, tinkamo skalbti ir / ar dezinfekuoti policijos areštinėje esančiomis priemonėmis. Dėl minkštojo inventoriaus dezinfekcijos pasakytina, kad 2018 m. spalio 18 d. sudaryta minkštojo inventoriaus dezinfekcijos paslaugų pirkimo sutartis su VšĮ „Vilniaus universiteto Ligoninės Santarų klinika“. Taip pat nustatyta, kad areštinėje yra pildomas dezinfekuojamų daiktų registracijos žurnalas. Dėl skalbinių skalbimo 2018 m. sausio 26 d. sudaryta sutartis su UAB „Vilniaus skalbykla“. Visos sutartys yra pateiktos į bylą ir patvirtina šias aplinkybes. Tuo pačiu teismas pažymi, kad į bylą taip pat pateiktos dezinfekavimo kortelės, kurios patvirtina, kad dezinfekavimo darbai nuolat vykdomi. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas užsikrėtė utėlėmis, taigi toks pareiškėjo teiginys laikytinas deklaratyviu.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą taip pat nurodė, kad areštinėje visomis dienomis pagal iš anksto sudarytą darbo grafiką dirba sveikatos priežiūros specialistai. Dėl pareiškėjo medicininės patikros pasakytina, kad pareiškėjas buvo nuolat tikrintas medicinos darbuotojų (2017 m. balandžio 16 d., 2017 m. gegužės 4 d., 2017 m. rugpjūčio 23 d., 2017 m. rugsėjo 24 d. ir 2018 m. rugsėjo 24 d.) ir tai aiškiai patvirtina byloje esančios areštinės medicinos darbuotojų asmens patikros išvados, pagal kurias pareiškėjas nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, nurodė, kad yra rūkantis, pareiškėjo bendra būklė gera, pareiškėjas buvo teisingo elgesio, sąmonė aiški, širdies veikla ritmiška, kūno sužalojimo nėra, konvojuoti galima. Taigi pagal byloje esančias medicininės kortelės išvadas galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl neatliktos sveikatos patikros yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.
15. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad kameroje nebuvo iškvietimo mygtuko, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai išsakyti galbūt neteisėtas veikas, nes tokiu atveju turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik išsakė savo teiginį dėl kameroje nebuvusio aliarminio iškvietimo mygtuko, tačiau visiškai nepagrindė šios faktinės aplinkybės tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Remiantis bylos duomenimis, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl neveikiančios iškvietimo sistemos nebūtų galėjęs išsikviesti pagalbos (pareigūnų), todėl teismas šioje situacijoje daro išvadą, jog pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.
16. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą (teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista 4 dienas, tarp šių dienų buvo tarpai, pareiškėjui buvo užtikrintas pakankamas plotas, kas mažino pažeidimo intensyvumą), taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 10 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, priteistina ... Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, 10 Eur (dešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.