- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-12
- Bylos Nr.
- TA-80-502/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01660-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiasiojo policijos komisariato
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus AVPK) 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. 4 kartus ir 2018 m. 1 kartą buvo laikomas Vilniaus AVPK areštinėje. Tikslių datų neatsimena, tačiau maždaug 2017 m. balandžio 15-16 d., 2017 m. gegužės 4–5 d., 2017 m. rugpjūčio 29–30 d., 2017 m. rugpjūčio 23–25 d. ir 2018 m. birželio 6–8 d.
3. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus AVPK areštinės kameros buvo nešvarios, tvyrojo nemalonus kvapas. Prieš uždarant areštinės kamerą, pareigūnai liepdavo pasiimti čiužinį iš bendros krūvos, taip pat nebuvo atliekama patikra dėl sveikatos būklės ir parazitų, nesuteikta galimybė pasinaudoti dušu, todėl 2017 m. rugpjūčio 29-30 d. pareiškėjas užsikrėtė drabužinėmis utėlėmis ir patyrė diskomfortą, išmetė dalį savo drabužių. Pareiškėjas pareigūnų prašydavo nelaikyti jo su rūkančiais asmenimis, tačiau į šį prašymą nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjui taip pat nebuvo suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, todėl laiką leisdavo nevėdinamoje areštinės kameroje kartu su rūkančiaisiais asmenimis.
4. Pareiškėjo tvirtinimu, areštinės kameros buvo perpildytos, todėl jis negalėjo tinkamai išsimiegoti ir pailsėti, dėl nuolatinio triukšmo patirdavo įtampą. Trečdalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas, kuris buvo paaukštintas betonine pakyla ir atitvertas maždaug 1 m aukščio sienele. Pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes juo pasinaudoti galėjo tik kitų asmenų akivaizdoje. Kamerose nebuvo lentynėlių ir veidrodžio. Vilniaus AVPK neišdavė pareiškėjui dantų pastos, dantų šepetėlio bei muilo. Kamerose nebuvo galimybės pasikabinti drabužius, taip pat nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas, todėl siekiant prisikviesti pareigūnus tekdavo ilgai daužyti duris rankomis. Dėl nurodytų sąlygų pareiškėjas patyrė išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimo jausmą, pradėjo sunkiau valdyti savo emocijas, atsirado baimė uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamojo ploto dydis. Kiekvieno priėmimo į areštinę metu pareiškėjas buvo apžiūrėtas areštinės medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytojų. Apžiūros metu pareiškėjas patvirtino, kad yra rūkantis ir tai buvo pažymėta nustatyta tvarka. Vilniaus AVPK areštinės administracija pareiškėjo pageidavimo jį perkelti į areštinės kamerą, kurioje nerūkoma, negavo.
7. Vilniaus AVPK pažymėjo, kad Vilniaus AVPK areštinės kameroje Nr. 6 (5,7) vėdinimui užtikrinti yra įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija. Vilniaus AVPK areštinę nuolat tikrina Vilniaus visuomenės sveikatos centro pareigūnai – pažeidimų nenustatyta. Dėl profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų atlikimo Vilniaus AVPK yra sudariusi sutartį su licencijuota šiai veiklai įmone UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri periodiškai (taip pat esant poreikiui) atlieka nariuotakojų ir graužikų stebėjimą ir naikinimą. Visi asmenys laikomi areštinėje nustatyta tvarka, aprūpinami švariu minkštuoju inventoriumi, kuris yra dezinfekuojamas bei skalbiamas. Policijos areštinėje uždaryti asmenys, esant būtinumui, yra aprūpinami būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir kitomis priemonėmis. Asmens higienos priemonės dalinamos pagal poreikį.
8. Atsakovas prašo taikyti senaties terminą skundo reikalavimui dėl žalos, atsiradusios nuo 2017 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. rugsėjo 24 d. Paaiškino, kad minėta areštinė nuo 2019 m. liepos 1 d. uždaryta, todėl negali pateikti konkrečių duomenų (dokumentacijos) apie areštinės išplanavimą (konkrečių įrodymų apie areštinės kameras ir sanitarinius mazgus).
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 10 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.
10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas buvo laikomas vienas arba kartu su kitais asmenimis: nuo 2017 m. balandžio 15 d. 23:40 val. kameroje Nr. 6 (plotas – 17,4 kv. m) ir joje iki 2017 m. balandžio 16 d. 12.06 val. buvo laikomas kartu su dviem asmenimis; nuo 2017 m. gegužės 4 d. 00:24 val. buvo laikomas kameroje Nr. 5 (plotas – 19,4 kv. m) ir šioje kameroje buvo laikomas iki 2017 m. gegužės 4 d. 15.39 val. kartu su vienu asmeniu; nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. 17:40 val. buvo laikomas kameroje Nr. 6 (plotas – 17,4 kv. m) ir joje iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. 16.26 val. buvo laikomas su dviem asmenimis; nuo 2017 m. rugsėjo 24 d. 03:50 val. buvo laikomas kameroje Nr. 7 (plotas – 27,6 kv. m) ir šioje kameroje iki 2017 m. rugsėjo 25 d. 15:37 val. buvo laikomas kartu su penkiais asmenimis; nuo 2018 m. birželio 6 d. 23:01 val. buvo laikomas kameroje Nr. 7 (plotas – 27,6 kv. m) ir šioje kameroje iki 2018 m. birželio 7 d. 17:04 val. buvo laikomas kartu su trimis asmenimis, o nuo 2018 m. birželio 7 d. 17.04 val. iki 2018 m. birželio 8 d. 14.13 val. buvo laikomas kartu su keturiais asmenimis.
11. Teismas nustatęs, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiųstas 2020 m. gegužės 6 d. (spaudas ant voko), sprendė, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2017 m. gegužės 6 d. pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismas, atsižvelgęs į atsakovės atstovo atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senatį, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam iki 2017 m. gegužės 6 d. galimai padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė.
12. Dėl minimalaus gyvenamojo ploto, teismas pažymėjo, kad policijos areštinėje laikomam asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos ,,Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – ir Taisyklės), kurių 58 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 17,4 kv. m iki 27,6 kv. m. Kameroje Nr. 5, kurios plotas yra 19,4 kv. m, pareiškėjas buvo laikomas vienas. Kameroje Nr. 6, kurios plotas yra 17,4 kv. m, pareiškėjas buvo laikomas su dviem asmenimis. Kameroje Nr. 7, kurios plotas yra 27,6 kv. m, pareiškėjas buvo laikomas su 3–5 asmenimis. Taigi pareiškėjui ginčo laikotarpiais tekdavo nuo 5,52 kv. m iki 19,4 kv. m ploto. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėją laikant Vilniaus AVPK areštinėje, vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto dydis, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą, buvo didesnis nei 5 kv. m, todėl pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą šiuo atveju nebuvo pažeista. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad skaičiuojant minimalų asmeniui turintį tekti gyvenamosios patalpos plotą į jį neturi būti įtrauktas kameroje esančio sanitarinio mazgo ar baldų užimamas plotas, pažymėjo, jog pagal nacionalinę teisę pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas, todėl nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus AVPK neteisėtus veiksmus.
13. Dėl pareiškėjo apgyvendinimo su rūkančiaisiais asmenimis ir teisės pasivaikščioti gryname ore, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taisyklių 38 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinės vadovo (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojo) funkcijas atliekantis pareigūnas privalo užtikrinti, kad areštantai galėtų kasdien pasivaikščioti gryname ore. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 7 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas iš atsakovo atstovo paaiškinimų nustatė, kad asmenys, laikomi areštinėje, turi teisę į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimą ir šių reikalavimų yra griežtai laikomasi. Teismas nenustatęs pareiškėjo nusiskundimų dėl nesuteikimo teisės pasivaikščioti sprendimo, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore. Teismas, be kita ko, nustatė, kad apžiūrėtas areštinės medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytojų, pareiškėjas patvirtino, kad yra rūkantis, taigi pareiškėjo argumentus, kad jo apgyvendinimas su rūkančiais asmenimis sukėlė diskomfortą dėl kvėpavimo tabako dūmais, atmetė kaip nepagrįstus ir melagingus.
14. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo ir lentynėlių bei veidrodžio nebuvimo kameroje, pažymėjo, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi ir ginčo laikotarpiu galiojusi Higienos norma nenustatė reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009), kurios 20 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Teismas nustatė, kad areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai nėra visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto. Šių aplinkybių neneigė ir atsakovo atstovas, nurodydamas, kad toks sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kadangi pareiškėjas nagrinėjamu atveju buvo laikomas areštinės kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik pertvara ir nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, teismas priėjo prie išvados, kad visą laiką, kurį pareiškėjas praleido areštinėje, atsakovo atstovas neužtikrino jo privatumo, naudojantis sanitariniais mazgais. Nors pareiškėjas teigė, kad kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžio ir tualeto reikmenų lentynėlės, tačiau niekaip nedetalizavo, kokiu būdu dėl šio inventoriaus sanitariniuose mazguose nebuvimo jam pasireiškė prašoma priteisti neturtinė žala. Todėl teismas preziumavo, kad sanitarinių mazgų įranga ir inventorius buvo pakankamas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus.
15. Dėl pareiškėjo argumentų, kad areštinės kameros buvo nešvarios, jose tvyrojo nemalonus kvapas, trūko oro ir nebuvo vėdinimo sistemos, teismas pažymėjo, kad pagal Higienos normos 134:2015 16 punktą, laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 °C, o Higienos normos 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos 14 punktas), natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (Higienos normos 15 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).
16. Teismas nenustatė duomenų, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – NVSC) ginčo ar jam artimu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų nustatęs Higienos normų reikalavimų pažeidimus, kuriuos nurodo pareiškėjas. Priešingai, pagal byloje pateiktus NVSC 2017 m. gruodžio 14 d. ir 2019 m. kovo 18 d. patikrinimo aktus nustatė, kad minėta įstaiga patikrinimo metu pažeidimų nenustatė, t. y. HN 134:2015 normos nebuvo pažeistos. Nors 2017 m. gruodžio 14 d. buvo nustatytas nežymus bendras dirbtinės apšvietos pažeidimas areštinės kameroje Nr. 6, tačiau pareiškėjas šioje kameroje nebuvo laikomas 2017 m. gruodžio mėnesį (pagal patikrinimo aktą šis pažeidimas turėjo būti pašalintas iki 2018 m. sausio mėnesio 18 d.). Taigi šiuo atveju teismas nekonstatavo, kad atsakovės atstovas, kaip teigia pareiškėjas, padarė pareiškėjo minėtus pažeidimus dėl netinkamos kamerų būklės (nešvaros, blogo kvapo, vėdinimo sistemos).
17. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Vilniaus AVPK administracijos tariamai neteisėtų veiksmų, neišduodant pareiškėjui dantų pastos su dantų šepetėliu bei muilu, nurodė, kad gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis iki 2017 m. birželio 7 d. buvo aprūpintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – ir TM įsakymas). Pagal TM įsakymo 4 punktą pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis, higieniniai paketai (10 vnt., moterims) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Pagal TM įsakymo 5 punktą drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nuteistiesiems arešto bausme, taip pat nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.
Atsiliepimas
18. Teismas, vadovaudamasis atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, kad visi asmenys laikomi areštinėje nustatyta tvarka aprūpinami švariu minkštuoju inventoriumi ir būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis, nenustatė pagrindo abejoti šiais argumentais, atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas dėl jam tariamai neišduotų higienos priemonių nesikreipė į administraciją.
Žemesnės instancijos teismas
19. Dėl pareiškėjo argumento, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui skundžiamu laikotarpiu buvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, taigi Vilniaus AVPK suteikdamas pareiškėjui galimybę nusiprausti vieną kartą per savaitę, pareiškėjo teisių nepažeidė.
20. Teismas pareiškėjo argumentus dėl atliekamų patikrų dėl sveikatos būklės ir parazitų pripažino nepagrįstais, kadangi byloje yra pateikti duomenys, patvirtinantys, kad dezinfekavimo darbai nuolat buvo vykdomi. Byloje nenustatė duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas užsikrėtė utėlėmis, taigi tokį teiginį teismas pripažino deklaratyviu. Teismas, iš byloje esančios medicininės kortelės nustatė, kad pareiškėjui buvo atliekamos patikros, todėl pareiškėjo teiginius dėl neatliktos sveikatos patikros laikė nepagrįstais.
21. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad kameroje nebuvo iškvietimo mygtuko, teismas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai išsakyti galbūt neteisėtas veikas, nes tokiu atveju turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik išsakė savo teiginį dėl kameroje nebuvusio aliarminio iškvietimo mygtuko, tačiau visiškai nepagrindė šios faktinės aplinkybės tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Remiantis bylos duomenimis, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl neveikiančios iškvietimo sistemos nebūtų galėjęs išsikviesti pagalbos (pareigūnų), todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.
22. Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau nors pripažino, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau sprendė, kad nėra pagrindo visiškai patenkinti pareiškėjo skundą.
23. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą (teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista keturias dienas) taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjo prašomą priteisti neturtinės žalos dydį sumažino, pareiškėjo skundą patenkindamas iš dalies ir priteisdamas 10 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas vertino, kad toks neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus ir yra adekvatus padarytam teisės pažeidimui.
III.
24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.
25. Pareiškėjas, apeliacinį skundą grįsdamas analogiško pobūdžio argumentais, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, papildomai nurodo, kad atsakovo atstovas klaidina teismą, pateikė tik tą informaciją, kuri naudinga Vilniaus AVPK.
Atsiliepimas
26. Atsakovo atstovas Vilniaus AVPK atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
27. Atsakovo atstovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindė tais pačiais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, priteisdamas pareiškėjo naudai 10 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 500 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų jo laikymo sąlygų Vilniaus AVPK, atlyginimo.
29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo atstovo 10 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo skundas turėjo būti patenkintas, jam turėjo būti priteista piniginė kompensacija.
31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
32. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
33. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
34. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Vilniaus AVPK areštinėje sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl nustatytų Vilniaus AVPK pažeidimų ir, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, jų papildomai nekartoja.
35. Pareiškėjas nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
36. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).
37. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).
38. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2373-520/2016, 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2803-624/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
39. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo prieiti prie išvados, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus.
40. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę (keturias paras neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais), dėl kurio pareiškėjas galėjo jausti neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, atsižvelgusi į tai, kad nenustatyta, jog Vilniaus AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma (10 Eur) jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra adekvati.
41. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.