Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje E. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, pagrindinio išsilavinimo, nevedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini, neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. A., 2012 m. rugpjūčio 1 d., apie 20.30 val., netoli namo, esančio Vilniuje, Katiliškių g. 44, konflikto metu tyčia kumščiu du kartus sudavė nukentėjusiajam R. M. į nosį, taip padarė nukentėjusiajam nosies kaulų lūžį ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados

Teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, konstatuoja, kad E. A., konflikto metu, tyčia kumščiu du kartus sudavė nukentėjusiajam R. M. į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam nosies kaulų lūžį ir nesunkiai sutrikdydamas jo sveikatą (BK 138 straipsnio 1 dalis). Tokią išvadą leidžia daryti nuosekli surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumos analizė.

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą pažymi, kad nekyla abejonių dėl to, jog būtent E. A. kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje sudavė du smūgius nukentėjusiajam R. M. į veidą ir dėl vieno iš šių smūgių pastarajam lūžo nosis. Šio fakto iš esmės neneigia ir pats kaltinamasis E. A., kuris apklausiamas teisme parodė, kad 2012 m. rugpjūčio 1 d., apie 20.30 val., kilus žodiniam konfliktui tarp jo draugų ir nukentėjusiojo R. M., jis, stovėdamas apytiksliai penkių metrų atstumu nuo nukentėjusiojo, šiam pasakė, kad nutiltų, o šis paklausė ar jis nori „vienas ant vieno“. Jis nesutiko su pasiūlymu ir prie R. M. ėjo tiesiog pasikalbėti, kad neįžeidinėtų, tačiau priėjus R. M. jam trenkė į petį, o jis dešine ranka sudavė atgal ir pataikė nukentėjusiajam į nosį. Tikslo sulaužyti nosį neturėjo, tiesiog gynėsi, smogė kur papuolė. Tai, kad būtent E. A. sudavė smūgį nukentėjusiajam į nosį patvirtino ir teisme apklaustas nukentėjusysis R. M., taip pat ir kiti tiesiogiai įvykį matę liudytojai – S. M., M. L., D. L., M. K.. Nukentėjusysis R. M. apklausiamas teisme parodė, kad kilus žodiniam konfliktui tarp jo ir brolių M. ir D. L. bei E. A., pastarasis pasiūlė muštis „vienas prieš vieną“ bei nespėjus nieko atsakyti, priėjęs prie nukentėjusiojo smogė jam kumščiu du kartus – pirmas smūgis į nosį, antras į akį. Liudytoja S. M. parodė, kad apytiksliai 5-10 metrų atstumu girdėjo kaip E. A. kartu su kitais vaikais įžeidinėjo R. M., o šiam atsikirtus, kaltinamasis matė savo dviratį bei sudavė du kartus nukentėjusiajam į veidą. Liudytojas M. K. taip pat parodė matęs konfliktą iš arti ir tvirtino, kad R. M. pirmas sudavė E. A., o šis gindamasis sudavė jam į veidą. Liudytojai M. ir D. L. taip pat parodė, kad smūgius nukentėjusiajam į veidą sudavė tik E. A., tačiau teigė, kad jis tai padarė gindamasis nuo nukentėjusiojo. Taigi, visi tiesiogiai įvykį matę liudytojai patvirtino faktą, jog tik E. A. sudavė nukentėjusiajam smūgius į veidą. Aplinkybę, kad ne kas kitas, o būtent E. A. sudavė nukentėjusiajam R. M. į nosį patvirtino teisme apklausta netrukus po įvykio su juo bendravusi jo motina, liudytoja N. M., kuri parodė, kad sūnus bei liudytoja S. M. jai pasakojo įvykio aplinkybes. Iš byloje esančios 2012 m. rugpjūčio 2 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 1799/12(01) matyti, kad R. M. padaryta: kraujosruvos veide, nosies kaulų lūžis, galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2012 m. rugpjūčio 1 d.) ir būdu. Sužalojimai dėl nosies kaulų lūžio vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 28-29). Pirmiau aptartų įrodymų pagrindu teismas daro išvadą, kad kaltinamasis E. A. suduodamas du smūgius nukentėjusiajam R. M. į veidą, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris pasireiškė nosies kaulo lūžiu.

Kaltinamasis E. A. bei jo gynėjas teismo posėdžio metu kėlė versiją, kad įvykio metu buvo kilusi būtinosios ginties situacija ir E. A. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą (t. y. padarė jam nosies kaulų lūžį) gindamasis nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiojo kėsinimosi (BK 28 straipsnis). Teismas tokią gynybos versiją atmeta, nes byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įvykio metu apskritai buvo kilusi būtinosios ginties situacija.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012, 2K-275/2013). Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas.

Nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visumos sisteminė analizė bei šiais įrodymais remiantis nustatytos faktinės įvykio aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusysis R. M. apskritai kėsinosi į kaltinamojo E. A. sveikatą ir dėl to, įvykio metu buvo kilusi būtinosios ginties situacija. Pažymėtina, kad nukentėjusysis R. M. bei liudytoja S. M. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad kilus žodiniam konfliktui tarp nukentėjusiojo bei kaltinamojo ir jo draugų, kaltinamasis E. A. pats metė dviratį ir priėjęs prie nukentėjusiojo R. M., pastarajam pirmas sudavė du smūgius į veido sritį, o šis užsidengė rankomis ir bandė įspirti kaltinamajam. Teismas neturi pagrindo abejoti liudytojos S. M. parodymais ir spręsti, kad ji nematė įvykio, nes, neva, buvo toli. Pažymėtina, kad aplinkybę jog, netoli įvykio vietos buvo ir S. M. patvirtino iš esmės visi byloje apklausti liudytojai, tik nurodydami vieni didesnį, kiti mažesnį atstumą. Visgi visi liudytojai parodė, kad išgirdo S. M. šaukiant, kad iškvies policiją. Šis faktas pats savaime sudaro pagrindą išvadai, kad S. M. nebuvo taip toli nuo įvykio vietos, kad negalėjo matyti įvykio aplinkybių. Juo labiau, kad ji pati parodė, kad smūgius matė 5-10 metrų atstumu. Faktą, kad šis atsumas nebuvo didelis patvirtina ir liudytojos N. M. parodymai, jog ji per namo langą matė vaikinų susibūrimo vietą. Nukentėjusiojo R. M. ir liudytojos S. M. parodymus apie tai, kad E. A. pirmas smūgiavo nukentėjusiajam, iš dalies patvirtina ir paties kaltinamojo bei liudytojų M. L., D. L. bei teisme kitiems įrodymams patikrinti perskaityti D. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad kaltinamasis nukentėjusiajam R. M. sudavė tiesiog neapsikentęs šio netinkamo, provokuojančio elgesio, o ne atsakydamas į jo smurtinius veiksmus. Tuo tarpu kaltinamojo E. A. bei liudytojų M. L., D. L. ir M. K. teisme duoti parodymai apie tai, kad nukentėjusysis R. M. pirmas sudavė smūgį kaltinamajam, o šis po to suduodamas smūgį nukentėjusiajam į veidą tik gynėsi, atmestini kaip nenuoseklūs ir prieštaringi. Šie asmenys apklausiami teisme savo anksčiau duotuose parodymuose esančių prieštaravimų įtikinamai paaiškinti negalėjo. Pastebėtina, kad tiek kaltinamasis E. A., tiek liudytojai M. L., D. L. ir M. K. apklausiami teisme tvirtino, kad nukentėjusysis R. M. kaltinamajam E. A. pirmas sudavė smūgį, todėl pastarasis gindamasis sudavė nukentėjusiajam į veidą. Vis dėlto teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamasis E. A. ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. lapkričio 2 d. paaiškinime nurodė, jog įvykio metu R. M. pradėjo prie jo kabinėtis, provokuoti, todėl jis neiškentęs sudavė nukentėjusiajam į veidą (b. l. 39). Taigi apie jokį R. M. panaudotą smurtą E. A. šiame paaiškinime nenurodė. Apklaustas įtariamuoju E. A. 2012 m. lapkričio 7 d. apklausoje parodė, kad įvykio metu R. M. jį provokavo, todėl jis neapsikentęs prie jo priėjo ir jie susikibo, tada R. jam trenkė į ranką, tačiau smūgis buvo nestiprus, o jis trenkė R. į veidą (b. l. 45). Taigi ir šios apklausos metu E. A. parodė, kad pats neapsikentęs dėl nukentėjusiojo provokacijų priėjo prie jo ir dėl to prasidėjo grumtynės (muštynės), kurių metu R. jam sudavė nestiprų smūgį į ranką. Liudytojas M. L. ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. spalio 31 d. apklausoje taip pat nurodė, kad įvykio metu R. pradėjo kabinėtis prie E., todėl šis neiškentęs sudavė vieną kartą nukentėjusiajam į veidą (b. l. 32). Šios apklausos metu M. L. nenurodė jokių R. M. smurtinių veiksmų. Apklaustas 2013 m. kovo 27 d. M. L. taip pat parodė, kad nepamena ar R. M. trenkė E. A., tačiau pamena, kad nukentėjusysis kaltinamąjį provokavo (b. l. 38). Pastebėtina, kad ir apklausiamas teisme M. L. nors ir tvirtino, kad nukentėjusysis pirmas pradėjo muštis, tačiau negalėjo nuosekliai ir nedviprasmiškai paaiškinti į kurią kūno vietą R. M. sudavė E. A.. Vertinant liudytojo D. L. parodymus taip pat atkreiptinas dėmesys į juose esančius nenuoseklumus ne tik tarpusavyje, bet ir prieštaravimus nukentėjusiojo bei kitų liudytojų parodymams. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. spalio 31 d. apklausoje liudytojas D. L. parodė, kad R. M. pradėjo prie visų kabinėtis, trenkė E. per dviratį, tada E. neiškentęs trenkė R. į veidą (b. l. 31). Tuo tarpu 2013 m. kovo 27 d. apklausoje D. L. teigė, kad R. M. pirmas bandė trenkti E. A. į krūtinę, į galvą, tačiau nepataikė, o vėliau trenkė į rankas ir tik tuomet E. A. sudavė nukentėjusiajam į veidą (b. l. 37). Taigi D. L. pirmosios apklausos metu tvirtino, kad R. M. trenkė per dviratį, antrosios apklausos metu nurodė, kad bandė suduoti ir daugiau smūgių E. A. į krūtinę ir galvą, tačiau nepavykus sudavė per rankas, nors tokių parodymų nedavė nei kaltinamasis, nei nukentėjusysis, nei kiti liudytojai, tuo tarpu apklausiamas teisme parodė, kad nukentėjusysis pirmas rankomis sudavė kaltinamajam. Dėl šių aplinkybių D. L. parodymai atmestini, nes proceso metu jie buvo itin nenuoseklūs. Pažymėtina, kad iš dalies kritiškai vertintini ir liudytojo M. K. parodymai. Šis liudytojas apklausiamas teisme tvirtino, kad jiems pravažiuojant R. M. paklausė E. A. „Ko čia žiūri?“, o šis atsakė „Kas čia tokio“ ir tada nukentėjusysis pasiūlė kaltinamajam muštis „vienas prieš vieną“ ir priėjęs prie E. sudavė jam į krūtinę, o šis gindamasis sudavė R. į veidą. Jis visko gerai nematė, nes buvo už E. A. nugaros ir šis jam užstojo vaizdą. Tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. spalio 15 d. M. K. parodė, kad R. pasiūlius muštis „vienas prieš vieną“ E. priėjo prie nukentėjusiojo, tada nukentėjusysis, nepamena ar koja ar ranka, pirmas trenkė E. į ranką. Jis tai matė septynių metrų atstumu (b. l. 107). Taigi liudytojas M. K., išskyrus kategoriškai nurodomą faktą, kad pirmas smūgį sudavė R. M., nuosekliai negalėjo parodyti, kokiu atstumu jis stovėjo nuo besimušančiųjų, kuris iš jų priėjo prie kito, į kurią kūno vietą sudavė nukentėjusysis kaltinamajam. Esant pirmiau aptartiems kaltinamojo E. A., liudytojų M. K., M. L. ir D. L. parodymų neatitikimams, nenuoseklumams, jų parodymus apie tai, kad pirmas smūgį E. A. sudavė R. M., teismas atmeta. Juo labiau, kad apie šių asmenų parodymų nepatikimumą leidžia spręsti ir jų pačių nurodyta aplinkybė, kad jie buvo bloguose santykiuose su nukentėjusiuoju R. M. dėl ankstesnių konfliktų su juo pačiu bei jo tėvu. Be pirmiau minėtų parodymų nenuoseklumo, sprendžiant dėl būtinosios ginties situacijos šioje byloje, teismo vertinimu svarbios ir tos aplinkybės, kad įvykio vietoje R. M. buvo vienas, tuo tarpu priešiškai nusiteikę kaltinamasis ir jo draugai buvo mažiausiai penki (E. A., M. K., M. L., D. L. ir D. A.), taip pat faktas, kad kaltinamasis buvo aukštesnis ir, jo paties parodymais, vyresnis bei fiziškai stipresnis už nukentėjusįjį (tai jis patvirtino apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 45), tai patvirtino ir teisme apklaustas nukentėjusysis). Be to, R. M. buvo nesenai išsigydęs onkologinę ligą, jis žinojo, kad jam negalima muštis, nes kaulai yra trapūs, o M. K. teisme parodė, kad nukentėjusysis yra drovus vaikas, su juo sunku užmegzti kontaktą. Taigi logiškai mąstant, abejotina ar jis galėjo pirmas imti smurtauti. Šiame kontekste svarbus ir tas faktas, kad prie nukentėjusiojo R. M. kaltinamasis, nulipęs nuo dviračio ir jį palikęs, apie penkis metrus priėjo pats neva pasikalbėti. Teisme kaltinamasis E. A. negalėjo įtikinamai paaiškinti tokio savo elgesio motyvų, teigdamas, kad norėjo tiesiog pasikalbėti, nors penkių metrų atstumas nėra toks didelis, kad negalima būtų bendrauti ir susikalbėti.

Teismo vertimu, pirmiau išdėstyta įrodymų analizė bei nustatytos faktinės įvykio aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad aptariamo įvykio metu buvo kilusi būtinosios ginties situacija, kurios matu kaltinamasis turėjo gintis nuo pavojingo kėsinimosi, kuris buvo realus ir akivaizdus. Priešingai minėti įrodymai ir nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis E. A. prie nukentėjusiojo R. M. priėjo ir jam du smūgius į veidą sudavė tyčia, supykęs dėl to, kad šis jam, vyresniam ir fiziškai stipresniam atsikirto, todėl konstatuotina, kad E. A. suduodamas du smūgius nukentėjusiajam R. M. į veidą suvokė, jog tokiais veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai, numatė, kad taip gali nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą ir to norėjo, t. y. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Teismas šiuo atveju neturi teisinio pagrindo rematis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57/2010, nes šios bylos aplinkybės nėra analogiškos, jos iš esmės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Esant pirmiau aptartoms aplinkybėms teismas konstatuoja, kad E. A. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidmų

Teismo posėdyje kaltinamojo gynėjas prašė baudžiamąją bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, nes byloje yra priimti du nutarimai nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš E. A., kurie panaikinti neteisėtai, nes skundai dėl jų paduoti praleidus 20 dienų apskundimo terminą, taigi apskundimo metu jie buvo įsiteisėję, o kartu su skundais nebuvo pateikti prašymai atnaujinti praleistą terminą.

Tokie gynėjo argumentai atmestini.

Pažymėtina, kad išties iš bylos medžiagos matyti, jog byloje buvo priimti 2013 m. balandžio 29 d. ir 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimai nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš E. A., skundai dėl šių nutarimų paduoti praėjus daugiau nei 20 dienų terminui nuo jų priėmimo, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kada šie nutarimai buvo įteikti nukentėjusiajam. Iš 2013 m. gegužės 6 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos rašto matyti, kad 2013 m. balandžio 29 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš E. A. nukentėjusiajam išsiųstas 2013 m. gegužės 6 d. ir jame išaiškinta nutarimo apskundimo tvarka (b. l. 78). Iš N. M. skundo dėl 2013 m. balandžio 29 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš E. A. matyti, kad jis surašytas 2013 m. gegužės 31 d. data, prokuratūroje gautas 2013 m. birželio 3 d. (b. l. 80). Tuo tarpu iš 2014 m. sausio 17 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos rašto matyti, kad 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš E. A., nukentėjusiajam išsiųstas 2014 m. sausio 17 d. ir jame išaiškinta nutarimo apskundimo tvarka (b. l. 118). Iš N. M. skundo dėl 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš E. A. matyti, kad jis surašytas 2014 m. vasario 11 d. data, prokuratūroje gautas 2014 m. vasario 13 d. (b. l. 120-122). Taigi, nesant duomenų apie šių nutarimų įteikimo datą, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad jų apskundimo terminas buvo praleistas. Juo labiau, kad ir nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą skundus nagrinėjęs aukštesnysis prokuroras priežasčių nepriimti šių skundų nenustatė.

Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad net ir konstatavus, jog buvo padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, teismo vertinimu, toks pažeidimas atsižvelgiant į minimų nutarimų priėmimo bei jų išsiuntimo nukentėjusiajam datas, negalėtų būti pripažintas esminiu. Tuo tarpu neesminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai negali būti kliūtis vykdyti teisingumą ir nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, nes tokiu būdu būtų pažeistos nukentėjusiojo teisės.

Dėl E. A. skirtinos bausmės

Teismas, skirdamas E. A. bausmę atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes bei BK XI skyriaus, reglamentuojančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuostatas, tarp jų ir į BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.

Pirmiausia, teismas atsižvelgia į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – E. A. padarė nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai; nors nukentėjusiajam R. M. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau dėl sužalojimo pobūdžio (nosies lūžio), žalos padariniai ilgalaikiai, nukentėjusiojo gydymas užsitęsė. Antra, atsižvelgiama ir į tai, kad E. A. padarė baigtą nusikaltimą veikdamas spontaniškai, apimtas pykčio staiga susiformavusia tiesiogine tyčia, be to, nusikaltimas padarytas dėl menkavertės priežasties, kilus žodiniam konfliktui dėl to, kad nukentėjusysis žodžiu atsikirto į paties kaltinamojo bei jo draugų išsakytus užgauliojimus. Šias aplinkybes teismas vertina neigiamai. Kartu teismas įvertina ir kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. tai, kad jis anksčiau neteistas (b. l. 63), administracine tvarka nebaustas (b. l. 62), paties teigimu dirba (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, ruošiasi studijuoti, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė, Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitoje neįrašytas (b. l. 65-67). Šie duomenys vertintini kaip palankūs kaltinamajam. Įvertinamos ir kaltinamojo E. A. gyvenimo ir auklėjimo sąlygos veikos padarymo metu, kurios taip pat teigiamos: tėvai juo rūpinosi, motina nuolat dalyvavo procese, atlygino žalą ligonių kasoms. Domenų apie E. A. išskirtinai blogą sveikatos būklę ar ypatingai menką socialinę brandą byloje nėra, yra duomenys apie tai, kad 2005 metais konsultuotas vaikų psichiatro, nustatytas socialinės raidos sutrikimas – elektyvus mutizmas. Taip pat nėra duomenų apie jam anksčiau taikytas poveikio priemones. Kaltinamojo E. A. elgesys po nusikalstamos veikos padarymo itin teigiamas, jis rodė norą susitaikyti ir atlyginti žalą, tačiau pozicijų suderinti nepavyko, baigė mokyklą, ruošiasi studijuoti, šiuo metu įsidarbino (duomenys neskelbtini).

Teismas, įvertinęs pirmiau išdėstytų ir bausmės rūšies bei dydžio parinkimui reikšmingų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad E. A. padaryta veika buvo greičiau atsitiktinio pobūdžio, tai nėra jo netinkamo gyvenimo būdo pasekmė, jo bylos aplinkybės jį apibūdina labiau teigiamai, jo elgesys po veikos padarymo taip pat teigiamas, todėl BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams pasiekti šiuo atveju pakankama švelniausia BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės apribojimas, kurio dydis nustatytinas artimas minimaliam, t. y. laisvės apribojimas keturių mėnesių laikotarpiui, kartu nustatant kaltinamajam teismo įpareigojimus – kiekvieną dieną nuo 22 iki 6 val. būti namuose gyvenamosios vietos adresu, jei tai nesusiję su mokslu ar darbu; atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą. Teismo požiūriu būtent tokia bausmė ir įpareigojimai nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus bei padės pasiekti bausmės tikslus.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas šios teisės realizavimo būdų yra civilinio ieškinio pareiškimas įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese (BPK 109 straipsnis). Tokiu atveju civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109–117 straipsniai). Civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal BPK taisykles, o tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismai, nustatydami žalą ir priimdami sprendimą dėl jos atlyginimo, vadovaujasi atitinkamomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, t. y. civilinės atsakomybės bendrosiomis nuostatomis (CK 6.245–254 straipsniai), deliktinės atsakomybės taisyklėmis (CK 6.263–291 straipsniai) ir kt. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Teismas konstatuoja, kad šioje byloje nustačius, kad kaltinamasis E. A. atsakingas už nukentėjusiojo R. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pagal pirmiau nurodytas BPK ir CK nuostatas kalinamasis turi atlyginti nukentėjusiojo patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

Nepilnamečio nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą N. M. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo atlyginti nukentėjusiajam R. M. padarytą 4409,80 Lt turtinę žalą ir 10 000 Lt neturtinę žalą.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. M. atstovės pagal įstatymą N. M. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies.

Patirta turtinė žala ieškinyje grindžiama dokumentais: policijos komisariato kvitu 32 Lt sumai už bylos kopijų darymą (b. l. 192), Valstybinės teismo medicinos tarnybos nurodymu 65 Lt pervesti už teismo medicinos specialisto išvados pateikimą ir komisinis 5 Lt mokestis (b. l. 192), Vaikų ligoninės mokamų paslaugų apskaitos lapu 77,80 Lt sumai, iš kurio matyti, kad R. M. atlikti reikalingi medicininiai tyrimai (b. l. 193). Pirmiau nurodyti dokumentai patvirtina, kad su bylos tyrimu ir nukentėjusiojo sveikatos būklės stabilizavimu civilinis ieškovas patyrė viso 179,8 Lt turtinę žalą, todėl ši civilinio ieškinio dalis tenkintina visiškai.

Civilinio ieškovo atstovė su ieškiniu pateikė ir „Baltijos ir Amerikos terapijos ir chirurgijos klinikos“ išrašą iš paciento asmeninės kortelės, kuriame nurodoma, kad nukentėjusiajam R. M. būtina atlikti konchotomiją ir septoplastiką (nosies korekcijos operacija), kurios bendra kaina siekia 4080 Lt, kartu pateiktas kvitas, patvirtinantis, kad už šioje klinikoje suteiktą konsultaciją sumokėta 150 Lt (b. l. 197). Ši civilinio ieškinio dalis netenkintina ir pirmiau minėtos sumos (4080 Lt ir 150 Lt) nepriteistinos iš kaltinamojo. Pažymėtina, kad teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą N. M. paaiškino, kad kreipėsi į Santariškių klinikas ir ten jiems pasakė, jog R. M. būtina dar viena nosies korekcinė operacija, tačiau jos šiuo metu jos daryti negalima, nes vaikas buvo po intensyvios chemoterapijos, todėl jie kreipėsi į „Baltijos ir Amerikos terapijos ir chirurgijos kliniką“, nes buvo įdomi ne vieno daktaro nuomonė. Liudytojas nukentėjusiojo tėvas S. M. teismo posėdyje parodė, kad Baltijos ir Amerikos terapijos ir chirurgijos klinikoje“ jam pranešė, kad būtina dar viena nosies korekcijos operacija (b. l.197-199), kurios kaina 4080 Lt, tačiau dėl to, kad vaikas auga, rekomendavo operaciją atlikti kai vaikui sueis 18-19 metų. Teismas pažymi, kad byloje yra duomenys, jog R. M. VšĮ Vaikų ligoninės Santariškių klinikų filiale buvo atlikta nosies korekcijos operacija, t. y. nosies kaulų repozicija, komplikacijų nebuvo (b. l. 194). Už šią operaciją 780,62 Lt apmokėjo Vilniaus teritorinė ligonių kasa (b. l. 50-52). Kaltinamojo E. A. motina R. A. šią sumą Vilniaus teritorinei ligonių kasai atlygino, todėl ligonių kasa atsiėmė byloje civilinį ieškinį (b. l. 58-59). Vėlesniuose medicininių dokumentų išrašuose nėra informacijos apie būtiną pakartotinę operaciją (b. l. 195-196). Šie duomenys leidžia teigti, kad objektyvių duomenų apie būtinybę nukentėjusiajam papildomai kreiptis į privačią kliniką nebuvo, todėl 150 Lt šioje klinikoje sumokėtas mokestis jam iš kaltinamojo nepriteistinas. Tuo tarpu ateityje galimai atsirasiančios 4080 Lt žalos dėl operacijos teismas neturi teisinio pagrindo priteisti, kadangi vien išrašas iš paciento asmeninės istorijos apie būtinybę atlikti operaciją ir joje nurodytos sumos yra nepakankami konstatuoti, kad tokia žala ir būtent tokio dydžio apskritai atsiras. Pirmiausia, byloje, išskyrus minimos klinikos pateiktą paciento asmeninės kortelės išrašą, nėra duomenų apie būtinybę atlikti nukentėjusiajam pakartotinę operaciją, tokios išvados nėra Santariškių klinikos, kur buvo atlikta nukentėjusiojo operacija, pateiktuose dokumentuose. Antra, pasak liudytojo S. M. operaciją rekomenduota atlikti ateityje, t. y. neaiškus jos atlikimo laikas ir tuo metu galiosianti tokios operacijos kainodara. Trečia apskritai nėra jokių objektyvių duomenų, kad operaciją išties nukentėjusysis planuoja atlikti būtent nurodytoje klinikoje ir nurodytomis kainomis. Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių teismas konstatuoja, kad ateityje galimai atsirasianti nurodyto dydžio turtinė žala (4080 Lt) šiuo atveju ir šiuo metu negali būti priteista iš kaltinamojo E. A., tačiau dėl tokios žalos atlyginimo, jei nukentėjusysis R. M. ją patirs ateityje, jis galės kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Teismas neturi galimybės bloginti kaltinamojo padėties remdamasis tik prielaidų pobūdžio informacija apie galimai atsirasiančią turtinę žalą.

Nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą N. M. civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat tenkintina iš dalies.

CK 6.250 straipsnyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, bei argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra pažymėjęs, neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-397/2012).

Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajam R. M. priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti dydžio, atsižvelgia į nusikalstama veika sukeltus padarinius, kurie yra atstatomi, tačiau sukėlė jam skausmą bei nepatogumų, jis turėjo gulėti tris dienas ligoninėje, vėliau apie mėnesį namuose, kvėpavimas buvo sutrikęs, teko nuolat plauti nosį, buvo sudėtinga valgyti. Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio tik iš dalies atsižvelgia į tai, kad R. M. bendravimo galimybės buvo sumažėjusios, nes teko nuolat tam tikrą laikotarpį būti namuose, kita vertus jis pats bei kiti apklausti liudytojai parodė, kad nukentėjusysis neturėjo daug draugų, buvo uždaras, be to R. M. pats parodė ir tai, kad iki įvykio didesnę dalį laiko leido namuose prie kompiuterio. Pastaroji aplinkybė sudaro pagrindą kritiškai vertinti jo teiginiu ir apie tai, kad neturtinė žala pasireiškė ir tuo, kad jis nebegalėjo sportuoti. Juo labiau, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad jis iki įvykio užsiėmė kokia nors sporto šaka. Be to, bylos duomenimis, dar iki įvykio nukentėjusiojo fizinis aktyvumas buvo ribojamas dėl onkologinės ligos, kuria jis anksčiau sirgo. Nors ieškinyje nukentėjusysis nurodo, kad jis patyrė nepatogumų dėl žlugusių jo atostogų su šeima, tačiau į šią aplinkybę atsižvelgtina tik iš dalies. Byloje nėra jokių duomenų, išskyrus jo ir jo šeimos narių parodymus, apie tai, kad nukentėjusysis planavo išvykti į kelionę prie jūros 2012 m. rugpjūčio 16-17 dienomis. Pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiojo motinai N. M. atostogos buvo suteiktos nuo 2012 m. liepos 23 d. iki 2012 m. rugpjūčio 5 d., objektyvių duomenų, kad 2012 m. rugpjūčio 16-17 dienomis nukentėjusiojo motinai ar jo tėvui buvo taip pat suteiktos atostogos ir jie su R. M. ketino vykti prie jūros byloje nėra, juo labiau, kad minėtos dienos buvo darbo dienos. Kita vertus teismas pripažįsta, kad dėl įvykio R. M., kuris yra nepilnametis ir vasarą atostogauja, atostogos buvo išties sutrikdytos ir dėl to jis turėjo atsisakyti dalies malonumų ir pomėgių. Pažymėtina ir tai, kad siekiant užtikrinti civilinio atsakovo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą bei realų nukentėjusiojo teisės į neturtinės žalos atlyginimą įgyvendinimą, teismas įvertina ir į tai, kad turtinė nusikaltimu padaryta žala nėra itin didelė, taip pat atsižvelgia į žalą sukėlusio asmens kaltę, kuri pasireiškė tiesiogine tyčia, taip pat į kaltinamąjį apibūdinančius duomenis bei jo turtinę padėtį. E. A. yra jauno amžiaus, šiuo metu įsidarbino, t. y. jis darbo rinkoje yra naujas asmuo, o tai leidžia spręsti, kad jo turtinė padėtis nėra gera. Byloje apklausta jo motina R. A. parodė, kad nukentėjusiojo reikalauta ikiteisminio 10 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti jų šeimai buvo itin didelė, todėl ir nepavyko susitarti bei susitaikyti. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad kaltinamojo turtinė padėtis nėra itin gera. Teismo vertinimu, pirmiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą nustatyti mažesnį neturtinės žalos atlyginimo dydį, negu prašoma ieškinyje. Teismas, atsižvelgęs į pirmiau aptartas aplinkybes konstatuoja, kad nukentėjusiajam R. M. atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatytinas 3000 Lt. Teismo vertinimu, būtent tokia sumos nagrinėjamu atveju atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei užtikrina civilinio atsakovo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą. Pažymėtina, kad toks neturtinės žalos dydis atitinka ir teismų praktiką bylose dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2007, 2K-730/2007, 2K-253/2009, 2K-190/2010, 2K-249/2010, Nr. 2K–469/2013, Nr. 2K-68/2014 ir kt.), kuriose buvo priteista nuo 800 Lt iki 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir sprendimai kasacine tvarka nepanaikinti bei nepakeisti.

Nukentėjusiojo R. M. atstovas advokatas A. Keidūnas prašo iš kaltinamojo E. A. priteisti nukentėjusiajam 2500 Lt advokato išlaidoms atlyginti.

Šis prašymas tenkintinas iš dalies.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-687/2012 ir kt.). Pažymėtina, kad šioje byloje kartu su ieškiniu pateiktas nukentėjusiojo atstovo advokato A. Keidūno pinigų priėmimo iš nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą N. M. kvitas 2500 Lt sumai. Nors nei posėdyje, nei ieškinyje nebuvo nurodyti konkretūs advokato veiksmai, už kurių atlikimą buvo sumokėta minima suma, tačiau iš kvito matyti, kad jis išrašytas už atstovavimą, dokumento surašymą, patarimą (t. 2, b. l. 50). Teismas, spręsdamas dėl priteistinos sumos nukentėjusiojo patirtoms išlaidoms advokato pagalbai atlyginti dydžio, atsižvelgia į tai, kad bylos medžiagoje duomenų, jog advokatas A. Keidūnas dalyvavo ikiteisminio tyrimo metu, nėra. Iš atstovavimo sutarties matyti, kad A. Keidūnas su nukentėjusiojo atstove pagal įstatymą N. M. atstovavimo sutartį sudarė 2014 m. birželio 30 d., t. y. kai byla jau buvo perduota teismui. Taigi atsižvelgiama ir į tai, kad advokatas po sutarties sudarymo byloje pateikė civilinį ieškinį, dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose, konsultavo nukentėjusįjį ir jo atstovus pagal įstatymą. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad kaltinamasis E. A. yra neseniai įsidarbinęs, jo turtinė padėtis nėra itin gera, tai, kaip jau minėta, iš dalies patvirtino ir R. A., parodydama, kad dėl didelės nukentėjusiųjų reikalaujamos sumos nepavyko susitaikyti ikiteisminio tyrimo metu. Dėl šių aplinkybių teismas sprendžia, kad prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra aiškiai per didelė, todėl ji mažintina ir iš kaltinamojo E. A. priteistina 1500 Lt suma bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Tokia suma neišeina už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nustatytų priteistinų sumų ribų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

E. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per šį laikotarpį kiekvieną dieną nuo 22 iki 6 val. būti namuose gyvenamosios vietos adresu, išskyrus laiką, susijusį su darbu ar mokslu ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Iš E. A. priteisti nukentėjusiajam R. M. 179,8 Lt turtinei ir 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš E. A. išieškoti nukentėjusiojo R. M. naudai 1500 Lt jo turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

1. Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

2. Jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas, bausmę vykdančios institucijos teikimu, gali atleisti jį nuo bausmės, vietoj jos paskirdamas baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

3. Jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal BK 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.