Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarties.

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d. nuosprendžiu V. J. (V. J.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo ir jo atstovės, prašiusių skundą patenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisintas dėl to, kad 2006 m. birželio 26 d., apie 16 val., Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) namo, konflikto metu ne mažiau kaip du kartus trenkė mediniu pagaliu nukentėjusiajam J. M. per dešinės rankos plaštaką ir taip sulaužė nykštį, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą.

Skunde kasatorius tvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis naikintina dėl esminio BPK pažeidimo. Prokuroras nurodo, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas padarė išvadą, jog byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis būtų galima neabejotinai manyti, kad V. J. su lazda trenkė nukentėjusiajam per pirštus ir taip tyčia jį sužalojo. Tačiau teismas taip pat konstatavo, kad V. J. veiksmuose, tikėtina, yra ne BK 138 straipsnio l dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, o BK 139 straipsnio l dalyje nustatytos nusikalstamos veikos – nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo – sudėtis, nes iš bylos medžiagos matyti, jog V. J., suduodamas mediniu pagaliu per nukentėjusiojo laikomą metalinį strypą, nenumatė, kad dėl tokio jo veiksmo šis pargrius ir patirs sužalojimus, tačiau, būdamas atsargesnis ir rūpestingesnis, tokioje situacijoje galėjo bei privalėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Be to, teismas nurodė, kad nusikalstama veika, numatyta BK 139 straipsnio l dalyje, priskiriama veikoms, dėl kurių procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 straipsnis), esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, kurių byloje nėra, todėl paliktinas galioti išteisinamasis nuosprendis, o nukentėjusiajam neužkirstas kelias kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl neatsargaus sveikatos sutrikdymo. Prokuroro manymu, toks apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos sprendimas pažeidė BPK 417 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimus, nes, nagrinėjant bylą valstybinio kaltinimo tvarka ir esant pagrindui manyti, kad veika gali būti perkvalifikuota į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka (šiuo atveju į BK 139 straipsnio l dalį), teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą bei iki jų pabaigos paklausti nukentėjusiojo dėl galimybės susitaikyti su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota. Jeigu nukentėjusysis reikalautų, kad kaltinamasis būtų nuteistas pagal BK 139 straipsnio l dalį, teismas dėl šios veikos turėtų priimti nuosprendį. Šių veiksmų apeliacinės instancijos teismas neatliko. Be to, apeliacinės instancijos teismas klaidingai nurodė, kad pradinėje nusikaltimo tyrimo stadijoje nukentėjusysis atsisakė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka ir reikalavo, jog būtų atliekamas tyrimas dėl tyčinio sveikatos sutrikdymo pagal BK 138 straipsnį. Akivaizdu, kad teismas ne iki galo nesusipažino su baudžiamosios bylos medžiaga, nes byloje yra Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 20 d. nutartis (T. 1, b. l. 5), kuria atsisakyta priimti J. M. pareiškimą dėl V. J. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn privataus kaltinimo tvarka dėl padaryto sveikatos sutrikdymo. Šioje nutartyje teismas nurodė, kad J. M. padarytas kūno sužalojimas pagal specialisto išvadą vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas ir už tai numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 straipsnį, o šios kategorijos bylos nenagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka. Nukentėjusysis J. M. kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus miesto 1–ąjį policijos komisariatą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo pagal BK 138 straipsnį 2007 m. rugsėjo 11 d., t. y. po teismo nutarties priėmimo (T. 1, b. l. 6, 7). Taigi Vilniaus apygardos teismo priimta nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes padarytas BPK 417 straipsnio 2 bei 3 dalių pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, todėl šis pažeidimas laikytinas esminiu BPK pažeidimu.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 417 straipsnio 2 ir 3 dalių taikymo

BPK 417 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, jog kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusiojo, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio kodekso 407 straipsnyje nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius.

To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro pateiktą kaltinamąjį aktą, kuriuo V. J. buvo kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, kad šis neįvykdė jam inkriminuotos veikos ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, jį išteisino. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą ir nustatęs, jog byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad konfliktą pradėjo V. J. ir kad pirštus J. M. jis sužalojo tyčia suduodamas per juos pagaliu, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pagrįsto ir teisėto V. J. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas kartu pripažino, kad, tikėtina, jog V. J. atliktuose veiksmuose yra BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėtis.

Kolegijos vertinimu, prokuroras be pagrindo kasaciniame skunde teigia, kad apeliaciniam teismui padarius tokią išvadą, šis privalėjo atlikti BPK 417 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytą procedūrą dėl perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą.

BPK 407 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą tvarka taikoma tik tada, kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju, teismui pripažinus, kad V. J. veiksmuose, tikėtina, yra BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis, veikos perkvalifikavimo iš BK 138 straipsnio 1 dalies į 139 straipsnio 1 dalį galimybės nebuvo. Tokia išvada darytina dėl to, kad V. J. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį inkriminuotos veikos požymiai ir faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo teismo nustatytos veikos aplinkybių, kurios, tikėtina, atitiko BK 139 straipsnio 1 dalį.

Pagal kaltinamąjį aktą V. J. buvo kaltinamas dėl tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo, t. y. tuo, kad konflikto su J. M. metu ne mažiau kaip du kartus sąmoningai trenkė mediniu pagaliu nukentėjusiajam per dešinės rankos plaštaką ir taip sulaužė jam nykštį. Tuo tarpu teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad kaltinamajame akte nurodytu laiku ir vietoje, V. J. elgiantis neatsargiai nukentėjusiojo J. M. atžvilgiu, šis sužalojimus patyrė, tikėtina, ne nuo V. J. smūgių lazda, bet grumtynių metu, neišlaikęs pusiausvyros ir nugriuvęs ant žemės. Taigi, nors veikos padarymo vieta, laikas ir padariniai tiek vienos, tiek kitos veikos atveju sutapo, tačiau skyrėsi nusikalstamų veikų padarymo kaltės formos (vienu atveju – tyčia, kitu – neatsargumas) bei sužalojimų atsiradimo mechanizmas, kurie ir lėmė veikos perkvalifikavimo galimybės nebuvimą teismo iniciatyva.

Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminio BPK 417 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimo, todėl tenkinti kasacinį jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą.