Kauno apylinkės teismo nuosprendis

sekretoriaujant Silvijai Gervienei, Laurai Jarušaitei, Aidai Gaučienei, Vaidai Banišauskienei, Ramunei Bulavaitei, Gitanai Žitinevičienei ir Ritai Kinderienei,

kaltinamojo gynėjai advokatei ir civilinių atsakovų J. Z. ir G. Z. įgaliotai atstovei advokatei Neringai Grubliauskienei,

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. R. įgaliotam atstovui advokatui Gintarui Platūkiui,

neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

E. Z., gimęs (duomenys neskelbtini) Kaune, asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), 9 klasių išsilavinimo, besimokantis Kauno Vaidoto pagrindinės mokyklos 10 klasėje, nevedęs, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. (įstatymo redakcija galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.) ir 284 str. 1 d., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamasis E. Z. smurtaudamas nežymiai sutrikdė mažamečiui sveikatą:

jis, 2013 m. sausio 17 d., apie 14 val., prie prekybos centro „Maxima“, esančio Kaune, Vaidoto gatvėje ties 122 namu, naudodamas fizinį smurtą, tai yra ne mažiau kaip vieną kartą pastumdamas nukentėjusįjį mažametį L. R. į sniego pusnį ir taip padarydamas nukentėjusiajam L. R. nubrozdinimus plaštakose, kraujosrūvą dešinėje blauzdoje, tokiu būdu padarė mažamečiui L. R. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kaltinamasis E. Z. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2013 metų sausio mėnesį, tikslios dienos neprisimena, apie 14 val., jis su D. atėjo prie stotelės, esančios prie „Maximos“ Vaidoto gatvėje. Po to atėjo L. ir priėjęs prie jo norėjo pasisveikinti, jis pasakė, kad nesisveikins su juo. Tada L. pradėjo jį visaip pravardžiuoti. L. vadino jį žodžiais „piderastas“, „gaidys“ ir visokiais panašiais. Tada jis L. pasakė „baik tu taip šnekėt, nes aš tave pastumsiu“. Vieną kartą jis jį įspėjo, tačiau L. vėl pradėjo pravardžiuotis, o tada jis L. atstūmė nuo savęs. Pirmą kartą kai stūmė L. nenukrito. Po to jį pastūmė antrą kartą, L. nukrito, apsiverkė ir pabėgo. Stotelėje buvo žmonių, tačiau jie niekaip nereagavo, niekas nepadarė jokių pastabų. Kur vyko įvykis, ten buvo pieva, sniego buvo, L. nukrito į sniegą, jis niekur nesitrenkė, jis tiesiog nugriuvo. Kadangi L. pats pirmas pradėjo prie jo lįsti, todėl jis jį ir atstūmė.

Nukentėjusysis L. R. parodė, jog atėjęs į stotelę jis laukė autobuso ir tada atėjo E. Z. su D. K.. Jie priėjo prie jo ir kažką sakė, ką sakė neatsimena. E. Z. ir D. K. jį tempė, jis bandė priešintis, tada griovė jį į sniego krūvą. Jis jau atsistovinėjo ir pasakė negražų žodį ant jų. Tada E. Z. vėl jį stūmė. Po kelių kartų susipynė jo kojos ir jis krito ne į pusnį, o į namą, susižalojo galvą ir apsiverkė. E. pastūmė jį maždaug 3-5 kartus. Kai jis atsikėlė ir E. Z. jį stūmė antrą kartą, E. Z. numovė pirštines ir pripylė sniego. Nežino, kodėl šis taip darė. Kaltinamąjį pažinojo jau anksčiau, iš mokyklos. Anksčiau su E. Z. yra konfliktavę, bet neatsimena dėl ko. Stotelėje buvo dar vienas žmogus, kažkoks nusisukęs vyras, jis neatėjo padėti. Kitų žmonių aplinkui nematė. Tuo metu D. K. nieko nedarė, tik šalia stovėjo.

Liudytojas D. K. parodė, kad yra E. Z. klasiokas. L. jis nepažįsta. Įvykio dieną jis ėjo su E. iš mokyklos į stotelę. Kai nuėjo į stotelę, atėjo L. ir pradėjo sakyti visokius necenzūrinius ir rusiškus žodžius ant E., neatsimena kokius. E. jį pastūmė nuo savęs kokius tris kartus. L. nukrito, apsiverkė ir nuėjo į mokyklą. L. nukrito ant kelių ir ant rankų, galva jis nieko nekliudė. Pirmas konfliktą pradėjo L., jis priėjo prie E. ir pradėjo ant jo šnekėti visokiais žodžiais, ką jis konkrečiai pasakė neatsimena. Viskas įvyko šalia stotelės, stotelėje tuo metu buvo žmonių, kiek žmonių buvo neatsimena, jie tikriausiai šį įvykį matė, tačiau jokių pastabų niekas nepadarė. Kad kimštų E. į pirštines sniegą, tokios situacijos nebuvo, L. nebuvo tampomas, voliojamas po sniegą. Vieta, ant kurios nugriuvo L. buvo minkšta, ten buvo minkštas sniegas.

Liudytoja L. Č. parodė, jog dirba Kauno Vaidoto pagrindinėje mokykloje. Ji penktadienį atėjusi į darbą iš L. auklėtojos sužinojo, kad buvo įvykęs tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo konfliktas, susistumdymas. L. R. pažįsta, jam veda fizinio pamokas. Apie įvykį sužinojo prieš pamoką. Kitą dieną po įvykio ji nieko nepastebėjo, kad kas nors būtų L. nutikę. Tą dieną kaip tik buvo pamoka. Jis kaip ir eilinę pamoką sportavo, o pertraukų metu mergaitės buvo paruošusios šokius. L. buvo toje pamokoje - „Mankštiadoje“. Tą dieną L. sportavo, šoko su savo draugais, sužalojimų ji nepastebėjo. L. nesiskundė, nebuvo požymių, kad kas nors būtų įvykę, nebuvo jokių bendravimo sutrikimų.

Liudytoja I. S. parodė, kad įvykio metu ji dirbo Kauno Vaidoto pagrindinėje mokykloje geografijos mokytoja. Ji buvo L. R. auklėtoja. Po įvykio jai paskambino L. mama ir pranešė, kad pastarajai paskambinęs L. buvo sutrikęs, prašė pagalbos, nes jį nuskriaudė. Ji išsikvietė kaltinamąjį ir nukentėjusįjį pokalbiui. L. R. pasakojo, kad E. ir D. jį išprausė sniegu. Ji suprato, kad L. kažko užsikabino prie berniukų, o E. pamurgdė jį į sniegą. Išoriškai nesimatė nei mėlynių, nei nubrozdinimų, kad būtų labai rimtai sumuštas, ji nematė. Jau kitą dieną L. buvo pamokose, ji nepastebėjo jokių jo sveikatos pakitimų, nusiskundimų iš jo tikrai nebuvo. Dėl nukentėjusiojo elgesio ji yra turėjusi problemų, jis linkęs į konfliktus, sugebėdavo prilįsti ten, kur jam nereikia būti.

Liudytoja I. V. parodė, kad įvykio metu dirbo socialine pedagoge Kauno Vaidoto pagrindinėje mokykloje. Apie įvykį sužinojo iš auklėtojos I. S.. Ši jai pasakė, kad skambino L. mama ir sakė, kad L. nuskriaudė devintokas. Jis sakė, kad atėjo į sustojimą, kad jį įstūmė į pusnį. Ji buvo pasikvietusi nukentėjusįjį ir kaltinamąjį pokalbiui, juos apklausė, E. Z. jai pasakė, kad L. R. aplinkui straksėjo, negražiai kalbėjo, todėl šiam atsibodo ir jis jį pastūmė į pusnį. Tuo tarpu L. R. pasakojo, kad jis stovėjo, o E. Z. pastūmė jį į pusnį, jis atsistojo iš pusnies ir nuėjo. Lukas tikrai nesiskundė. Mokykloje paprastai jeigu reikia yra kviečiama į „Vaiko gerovės“ posėdį. Bet šiuo atveju ji nematė ypatingo poreikio daryti tokį posėdį. L. R. yra judrus berniukas, mėgdavo provokuoti, klasėje pykosi, buvo svarstytas „Vaiko gerovės“ komisijoje. Tuo tarpu E. Z. šioje mokykloje mokosi nuo pirmos klasės, yra ramus, paprastas berniukas, jei kokį renginį reikėdavo suorganizuoti, tai visada padėdavo, prisijungdavo.

Nukentėjusiojo L. R. atstovė pagal įstatymą V. R., apklausta kaip liudytoja parodė, kad įvykio dieną jai paskambino verkdamas jos sūnus L. R. ir skundėsi, kad jį nuskriaudė vyresnis mokinys, kad jam skauda galvą, jis sušalęs ir prašė padėti. Ji iš karto paskambino policijai ir prašė policijos pagalbos, bandė visą laiką palaikyti ryšį su vaiku. Jis tik po kiek laiko galėjo nusiraminti, kai įlipo į autobusą. Ji jo paklausė, ar jis žino, kas jį sumušė, šis pasakė, kad jų mokyklos mokinys, bet jis nežinojo nei vardo, nei pavardės, nei kurioje tiksliai klasėje mokosi. Jis tik galėjo pasakyti, kad tai vyresnis tos pačios mokyklos mokinys. Tada ji paskambino sūnaus auklėtojai ir pasakė, kad tos pačios mokyklos mokinys nuskriaudė jos sūnų. Prieš šį įvykį sūnus susižalojęs nebuvo. L. labai skaudėjo galvą ir rankas, todėl nuvyko su juo į klinikas. Sūnaus delnai buvo raudoni, oda truputėlį pašerpetojusi, kokias keturias dienas rankos tino ir buvo raudonos. Ant kojos buvo mėlynė ir galvoje guzas.

Kaltinamojo E. Z. atstovas pagal įstatymą J. Z. apklaustas kaip liudytojas parodė, kad jo sūnus E. Z. jam sakė, kad einant prie stotelės, priėjo prie jo nukentėjusysis ir pakišo jam ranką pasisveikinti. E. atstūmė jo ranką ir pasakė šiam atstoti. Tada L. R. pradėjo pravardžiuotis, jis jį atstūmė nuo savęs, o kai pastūmė antrą kartą, nukrito į pusnį ir apsiverkė. Po to E. sėdo į autobusą ir nuvažiavo namo. Jo sūnus E. Z. yra gero būdo, nėra piktas ir tikrai negalėjo nuskriausti L. R. be priežasties.

Iš 2013 m. sausio 28 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykis įvyko Kaune, Vaidoto g. ties 122 namu. Apžiūros metu nustatyta, jog ties minėtu namu yra autobusų stotelė „Panemunė“. Nuo stotelės į dešinę pusę už 5 metrų stovi medinis vieno aukšto namas (1 t. 5-6 b.l.).

Iš 2013 m. kovo 19 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad nukentėjusysis L. R., iš jam pateiktų atpažinti 5 asmenų fotonuotraukų, atpažino asmenį pažymėtą Nr. 4, apie kurį jis davė parodymus ir jį atpažįsta iš bendrų veido bruožų. Nuotraukoje pažymėtoje Nr. 4 yra E. Z. (1 t. 18-21 b.l.).

Iš 2013 m. balandžio 18 d. nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad nukentėjusiajam L. R. pasiūlius parodyti vietą, apie kurią jis davė parodymus, ir jam sutikus, nukentėjusysis nurodė važiuoti prie Kaune, Vaidoto gatvėje esančio prekybos centro „Maxima“. Važiuojant Vaidoto gatve nukentėjusysis parodė į dešinėje kelio pusėje stovintį prekybos centrą „Maxima“ bei parodė į Vaidoto gatvės kairėje pusėje esančią stotelę ir paaiškino, kad šioje stotelėje buvo įvykis, apie kurį jis davė parodymus. Išlipus iš automobilio nukentėjusysis paėjo arčiau sustojimo ir parodė, kur jis stovėjo prieš pat įvykį, tada jis parodė į prekybos centrą „Maxima“ ir paaiškino, kad nuo šios parduotuvės įtariamasis su savo draugu atėjo į stotelę, tada parodė į kurią pusę įtariamasis nusitempė jį ir paėjęs nurodyta kryptimi parodė vietą, kur jį stumdė ir tada paėjęs arčiau namo, parodė, kur jis trenkėsi su galva į sieną (1 t. 22-25 b.l.).

2013 m. balandžio 3 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G826/13(02) nurodyta, kad L. R. buvo nustatyta nubrozdinimai plaštakose, kraujosruva dešinėje blauzdoje. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai galėjo būti padaryti trijų ar daugiau trauminių poveikių į atskiras kūno sritis pasėkoje. Sužalojimai galėjo būti padaryti ir užduotyje nurodytomis aplinkybėmis (1 t. 38 b.l.). Apklaustas teisiamojo posėdžio metu specialisto išvadą surašęs teismo medicinos ekspertas G. A. C. parodė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis, tačiau kategoriškai teigti negali, nes jis pats asmeniškai nematė nei nubrozdinimų, nei kraujosruvos. Guzas galvoje gali būti riebalinis audinys, pakilimas dėl kraujosruvos. Jis negali patvirtinti, kad tai kraujosruva, todėl negali pasakyti, kad trauminės kilmės. Kūno sužalojimo laipsnio vertinti negalėjo, nes nebuvo medicininiuose dokumentuose parašyta kokios kilmės guzas (1 t. 46 b.l.).

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kauno meteorologijos stoties viršininko V. L. 2014m. vasario 11 d. pažymoje apie hidrometeorologines sąlygas nurodyta, kad Kauno meteorologijos stoties duomenimis 2013 m. sausio 17 dieną 14 val. oro temperatūra buvo minus 7,0 C. Pūtė šiaurės 5 m/s, gūsiuose iki 11 m/s vėjas. Vidutinis sniego dangos aukštis 11 cm (2 t. 59 b.l.).

Vertinant teisiamojo posėdžio metu tiesiogiai ištirtus įrodymus pažymėtina, kad nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d. ( įstatymo redakcija galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.) sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik atsiradus straipsnio dispozicijoje nurodytoms pasekmėms, tame tarpe ir padarius nežymų nukentėjusio asmens - mažamečio - sužalojimą. Tačiau šiuo atveju baudžiamajai atsakomybei atsirasti vien pasekmių nepakanka, nes straipsnio dispozicijoje yra nurodytas ir kitas būtinas objektyviosios pusės elementas - pasekmių sukėlimo būdas. Vadinasi, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. 2 d. (įstatymo redakcija galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.) yra galima tik už veiką – nežymų sveikatos sutrikdymą konkrečiais, straipsnio dispozicijoje nurodytais alternatyviais veiksmais: arba mušimu, arba kankinimu, arba kitokiu smurtavimu, o jei pasekmės sukeliamos kitais, straipsnio dispozicijoje nenurodytais būdais, negalima ir baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį.

Mušimas ar kitoks smurtavimas BK 140 str. prasme reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant nežymiai sužaloti nukentėjusį (mažametį) asmenį, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus (mažamečio) kūną: smogiant ranka, koja, kietu daiktu, stumiant, tempiant ir pan. Iš to darytina išvada, kad baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį už nežymų sveikatos sutrikdymą atsirasti yra būtinas ir subjektyviosios pusės požymis – tyčia. Šio nusikaltimo subjektyviosios pusės požymis - tyčia gali pasireikšti tiek tiesiogine tyčia, tiek netiesiogine tyčia. Tai yra, kaltininkas suvokia ir numato, kad savo veiksmais gali sutrikdyti kito asmens sveikata?, tačiau vienu atveju, jis nori tokių pasekmių, o kitu atveju, jis nors ir nenori jų, tac?iau sąmoningai leidz?ia joms atsirasti.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos atveju, nors kaltinamasis E. Z. kaltu neprisipažino, tačiau teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis atėjo su D. K. į stotelę, po to atėjo L. R.. L. priėjo prie jo, norėjo pasisveikinti, jis pasakė, kad nesisveikins su juo, tada L. pradėjo visaip pravardžiuotis, jis L. pasakė „baik tu taip šnekėt, nes aš tave pastumsiu“, tačiau L. vėl pradėjo pravardžiuotis, o tada jis L. atstūmė nuo savęs. Pirmą kartą L. nenukrito. Po to, antrą kartą jį pastūmė ir jis nukrito, apsiverkė ir pabėgo (2 t. 67-68 b.l. ). Iš šių kaltinamojo parodymų matyti, kad nors E. Z. neigia padaręs nusikalstamą veiką, tačiau pripažįsta, jog stūmė nukentėjusįjį nuo savęs, nukentėjusysis nuo pastūmimo nukrito į sniego pusnį. Jo teisme duoti parodymai visiškai sutampa su jo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 66, 69 b.l.), yra nuoseklūs, o taip pat iš esmės neprieštarauja teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų D. K., I. V. ir I. S. duotiems parodymams (2 t. 47-49 b.l., 65-66 b.l.). D. K. tiesiogiai matęs įvykį parodė, kad nukentėjusysis pravardžiavo E. Z., todėl šis pastūmė nukentėjusįjį apie tris kartus ir jis nuo pastūmimo nukrito ant kelių ir ant rankų, visos trys liudytojos – pedagogės I. V., I. S. bei L. Č., kurioms buvo žinoma apie šį įvykį, teismui davė panašius kaip ir kaltinamasis bei liudytojas D. K. parodymus. Priešingai nei nukentėjusysis, visi minėti liudytojai, teismui parodymus davė įspėti dėl melagingų parodymų davimo ir teismui prisiekę, o nepilnametis D. K. siekiant užtikrinti, kad jam nebūtų daromas neigiamas poveikis ir būtų gauti objektyvūs parodymai buvo apklausiamas su psichologės pagalba, naudojantis garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo sistema, todėl teismui nėra pagrindo šiais liudytojų parodymais netikėti ir todėl teismas jais bei kaltinamojo parodymais vadovaujasi. Tai, kad kaltinamasis stūmė L. R. ne vieną kartą į sniego pusnį, dėl ko jis nukrito ant rankų ir susižalojo, patvirtino ir nukentėjusysis, kad nukentėjusysis tikrai galėjo nukristi ant sniego bei tokiu būdu susižaloti rankas patvirtina byloje esanti Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kauno meteorologijos stoties viršininko pažyma apie įvykio metu buvusias hidrometeorologines sąlygas, tai yra kad Kauno meteorologijos stoties duomenimis 2013 m. sausio 17 dieną 14 val. oro temperatūra buvo minus 7,0 C, vidutinis sniego dangos aukštis buvo 11 cm (2 t. 59 b.l.). Šias aplinkybes nepaneigia ir byloje esanti specialisto išvada bei teismo medicinos eksperto G. A. C. paaiškinimai teisiamojo posėdžio metu (1t. 46 b.l., 2 t. 45-46 b.l.). Tačiau teismui kelia abejonių nukentėjusiojo L. R. nurodytos aplinkybės apie tai, jog kaltinamasis jį pasitempė į šoną, jį voliojo po sniegą, prigrūdo į pirštines sniego ir jis po kaltinamojo pastūmimo atsitrenkė į sieną, kadangi nukentėjusiojo teismui duoti parodymai apie minėtas aplinkybes prieštarauja liudytojų parodymams, yra nenuoseklūs, šių aplinkybių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys ir teismo ištirti tiesioginiai įrodymai. Kadangi pagal susiformavusią teismų praktiką visos abejonės yra vertinamos kaltinamojo naudai, todėl aplinkybės, kad kaltinamasis E. Z. jėga pasitempė mažametį L. R. į šalį ir toliau tęsdamas savo smurtinius veiksmus, įstūmęs nukentėjusįjį į sniego pusnį voliojo jį po sniegą bei atėmęs iš mažamečio L. R. pirštines prigrūdo į jas sniego, šalintinos iš kaltinimo kaip neįrodytos. O kaltinime nurodyta aplinkybė, kad E. Z. naudodamas fizinį smurtą, tai yra mažamečiui nukentėjusiajam atsistojus, stūmė mažametį, nuo ko nukentėjusysis griūdamas galva trenkėsi į namo sieną, taip padarydamas L. R. nubrozdinimus plaštakose, kraujosrūvą dešinėje blauzdoje, tokiu būdu padarė mažamečiui L. R. nežymų sveikatos sutrikdymą, patikslintina šioje byloje, teismo nuomone, įrodytomis aplinkybėmis, tai yra, kad E. Z. naudodamas fizinį smurtą, tai yra ne mažiau kaip vieną kartą pastūmė nukentėjusįjį mažametį L. R. į sniego pusnį ir taip pastarajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, t.y. kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, patvirtina, jog kaltinamasis E. Z. darė poveikį į mažamečio nukentėjusiojo L. R. kūną, t.y. jis pastumdamas ne mažiau kaip vieną kartą nukentėjusįjį L. R. į sniego pusnį ir šiam nukritus, padarė nukentėjusiajam nubrozdinimus plaštakose, kraujosruvą dešinėje blauzdoje. Kaip matyti iš specialisto išvados, kaltinamojo tyčiniais neteisėtais veiksmais padarytas nukentėjusiajam sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t. 38 b.l.). Nukentėjusysis, prieš kurį smurtavo kaltinamasis, įvykio metu buvo 11 metų amžiaus, kaltinamasis suvokė, jog smurtauja prieš asmenį, jaunesnį nei 14 metų, todėl laikytina, kad veika padaryta prieš mažametį. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos atveju kaltininkas, būdamas vyresnis, stambesnio sudėjimo ir aukštesnis už nukentėjusįjį suvokė ir numatė, kad savo veiksmais, t.y. pastumdamas nukentėjusįjį, kuris buvo smulkesnio sudėjimo ir žymiai mažesnio ūgio už kaltinamąjį, gali sutrikdyti jo sveikata?, tačiau nors ir nenorėjo tokių pasekmių, bet sąmoningai leido joms atsirasti, tai yra jis veikė netiesiogine tyčia. Taigi, darytina išvada, jog E. Z. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d. (įstatymo redakcija galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.) ir jo padaryta nusikalstama veika kvalifikuota teisingai.

Teismų praktikoje provokuojančiu pripažįstamas nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką, elgesys, kuriuo jis sąmoningai skatina kaltininką atlikti prieš jį nusikalstamus veiksmus, pvz., įžeidinėja, smurtauja (Panevėžio apygardos teismo nutartis Nr. 1A-37-134/2014). Toks elgesys iš esmės prieštarauja moralės normoms, yra smurtinis ar kitaip pavojingas, įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį ir taip sukeliantis jam emocinę įtampą, nesiekiančią didelio susijaudinimo lygio. Nustatydami ar nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šios aplinkybės nustatymui, tarp jų ir nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius bei jų asmenybes. Atitinkantys teismų praktiką bei BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasmę laikytini ir tokie atvejai, kai pripažįstami nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu teismai įvertina ne tik jo elgesį prieš nusikaltimo padarymą, bet ir ankstesnį elgesį (Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis Teismų praktika, Nr. 28).

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos atveju, pažymėtina, kad nusikalstamas kaltinamojo E. Z. elgesys nebuvo be priežasties, t. y. tokį jo elgesį nulėmė nukentėjusiojo provokuojantis elgesys. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog nukentėjusysis L. R. pirmas priėjo prie tik iš matymo pažįstamo kaltinamojo E. Z., L. norėjo su E. pasisveikinti, tačiau pastarajam atsisakius, nukentėjusysis pradėjo jį vadinti necenzūriniais žodžiais. Tai patvirtina paties kaltinamojo, nukentėjusiojo bei liudytojo D. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai. Liudytoja I. S., kuri buvo nukentėjusiojo L. R. auklėtoja, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusįjį apibūdino kaip specialių poreikių vaiką, dėl L. elgesio yra turėjusi problemų. L. linkęs į konfliktus, sugebėdavo prilįsti ten, kur jam nereikia būti. Liudytoja I. V., kuri dirbo socialine pedagoge Vaidoto mokykloje, nukentėjusįjį taip pat apibūdino kaip judrų berniuką, kuris mėgdavo labai provokuoti, klasėje pykosi, buvo svarstytas „Vaiko gerovės“ komisijoje. Tuo tarpu E. šioje mokykloje mokosi nuo pirmos klasės, ramus, paprastas berniukas, jei kokį renginį reikėdavo suorganizuoti, tai visada padėdavo, prisijungdavo. Atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nukentėjusiojo ir kaltinamojo tarpusavio santykius, jų asmenybes, nukentėjusiojo elgesį tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek ankstesnį elgesį, konstatuotina, jog nukentėjusysis L. R. tokiu savo elgesiu, t.y. necenzūrinių žodžių vartojimu, išprovokavo kaltinamąjį atlikti nusikalstamus veiksmus, tačiau ši aplinkybė nešalina kaltinamojo atsakomybės, o pripažintina kaltinamojo atsakomybę švelninančia aplinkybe.

Kaltinamasis E. Z., be BK 140 str. 2 d. (įstatymo redakcija galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.), taip pat buvo kaltinamas ir pagal BK 284 str. 1 d.

Viena iš principinių baudžiamosios teisės nuostatų, įtvirtintų BK 2 straipsnio 4 dalyje, skelbia, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis, tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama šio straipsnio dispozicijoje numatytais, savarankiškai būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais ir, atsižvelgiant į šio straipsnio materialiąją sudėti, bet kuris iš šių veiksmų sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius yra pakankamas veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir, kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Taip pat šis nusikaltimas yra padaromas tiesiogine tyčia – tai yra kaltininkui suvokiant, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, numatant, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka ir šių padarinių norint. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012 ir kt.).

Apibrėžiant viešosios vietos sąvoką reikšminga yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika baudžiamosiose bylose. Viešoji vieta teismų praktikoje aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešojoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo metu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Taigi viešąja vieta laikytina tiek vieta, kurioje įprasta lankytis žmonėms, tiek vieta, kurioje žmonės paprastai nesilanko, tačiau turi teisę lankytis ir gali bet kurią akimirką ten atsirasti. Pažymėtina ir tai, kad kitais įvykio vietoje galinčiais atsirasti asmenimis laikomi tiesiogiai įvykyje nedalyvaujantys asmenys, t. y. bet kokie asmenys, išskyrus kaltininką ir nukentėjusįjį. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nurodyta, kad nusikalstamą veiką E. Z. padarė šalia autobusų stotelės, esančios priešais prekybos centrą „Maxima”, Vaidoto g., Kaune. Autobusų stotelė yra apibrėžiama kaip viešojo transporto (autobusų ir troleibusų) sustojimo vieta, skirta įlaipinti ir išlaipinti keleivius. Paprastai būna įrengta kelio važiuojamosios dalies pakraštyje. Taigi šios vietos priskyrimas viešajai vietai abejonių nekelia, kadangi joje bet kuriuo metu gali atsirasti kitų asmenų.

BK 284 straipsnyje 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, tai yra asmuo baudžiamojon atsakomybėn pagal minėto straipsnio 1 dalį gali būti traukiamas tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdytos. Taigi visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo kaip padarinių nustatymas ar paneigimas turi labai didelę reikšmę viešosios tvarkos pažeidimo bylose. Teismų praktikoje visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius ir kas nukentėjo (vaikai, nėščia moteris, pagyvenęs žmogus, invalidas ir pan.), kurioje vietoje buvo atlikti neteisėti veiksmai ir kiek jie truko, ar kaltininkas panaudojo daiktus, skirtus kūnui žaloti ar gyvybei atimti, ar veika padaryta vieno asmens, ar jų grupės ir t.t. (kasacinės nutartys Nr. 2K-135/2011, 2K-364, 2K-410/2011, 2K-452/2011).

Kaltinamojo E. Z. veiksmai – mažamečio nukentėjusiojo stumtelėjimas - buvo padaryti viešoje vietoje ir, remiantis paties kaltinamojo E. Z., nukentėjusiojo L. R. bei liudytojo D. K. parodymais, autobusų stotelėje buvusių žmonių akivaizdoje. Tačiau analizuojant tyrimo metu surinktų duomenų visumą matyti, kad E. Z. veiksmuose nebuvo tyčios padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, veiksmai buvo nukreipti į vieną asmenį – L. R., iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tarp E. Z. ir nukentėjusiojo L. R. buvo kilęs asmeninio pobūdžio konfliktas, jų santykiai nebuvo draugiški ir E. Z. spontaniškas poelgis, kaip matyti iš įvykio situacijos, buvo nukentėjusiojo elgesio (necenzūrinių žodžių vartojimo) išprovokuota pasekmė. Dėl E. Z. neteisėtų veiksmų jokie pašaliniai, su konfliktu nesusiję asmenys, nesureagavo, nei vienas asmuo pastabos nepareiškė, nepasitenkinimo neišreiškė, į policijos įstaigą nesikreipė. Nors šių dviejų moksleivių nesutarimų aiškinimosi vieta šiuo konkrečiu atveju buvo viešoji vieta, t.y. autobusų stotelė, tačiau tai dar neduoda pagrindo pripažinti, jog E. Z. norėjo tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Pastebėtina, kad jokių asmenų poilsis ar darbas nebuvo nutrauktas, minėtų asmenų veiksmai neturėjo įtakos ir organizacijų ar įstaigų normaliai veiklai. Tai, kad liudytojas D. K. matė vykstantį konfliktą, taip pat negali būti vertinama kaip nenuginčijama aplinkybė, kurios pagrindu galima būtų daryti pagrįstą išvadą dėl visuomenės rimties ar viešosios tvarkos sutrikdymo. Būtina pažymėti, kad liudytojas D. K. nenurodė, jog dėl nagrinėjamo įvykio jis išsigando, pasijuto šiurkščiai pažemintas, buvo šokiruotas ar kitaip nukentėjo ir turi pretenzijų. Jokie kiti asmenys dėl šio įvykio į policijos įstaigą taip pat nesikreipė. Be to, viešosios tvarkos ar visuomenės rimties sutrikdymo faktas gali būti nustatomas ir tuomet, kai yra padaryta didelė materialinė žala, tuo tarpu nagrinėjamu atveju ši aplinkybė taip pat nenustatyta. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Nagrinėjamos bylos atveju, neginčijamai įrodyta, jog kaltinamasis keliskart stumtelėjo nukentėjusįjį dėl to, jog pastarasis jį plūdo necenzūriniais žodžiais, t.y. jo elgesio paskatas nulėmė asmeninio pobūdžio nesutarimai su nukentėjusiuoju. Tą patvirtina ne tik kaltinamasis, bet ir liudytojas D. K. bei pats nukentėjusysis L. R.. Tokios veikos aplinkybės skatina daryti išvadą, jog kaltinamojo veika nebuvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą, jis nesiekė demonstruoti nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai ar sutrikdyti visuomenės rimtį, o turėjo tikslą užkirsti kelią nukentėjusiojo necenzūriniams žodžiams, kaltinamojo veiksmai yra atsakas į nukentėjusiojo necenzūrinius žodžius ir jo provokaciją.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad kaltinamojo E. Z. veiksmai neatitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties būtinųjų požymių, kadangi kaltinamojo veika nesukėlė minėtame straipsnyje nurodytų padarinių, t.y. visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo, taip pat nėra ir kito šios nusikalstamos veikos būtinojo požymio - kaltinamojo tyčios, todėl E. Z. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintinas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Dėl BK 93 straipsnio taikymo.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog „valstybė, diferencijuodama nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę nuo suaugusių asmenų, įstatymu apibrėžė šių asmenų baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį, kur inter alia numatė riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo nepilnamečiams galimybes bei padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu (BK 80 straipsnio 2 ir 3 punktai). Taigi priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio priemonės, turinčios auklėjimo ir bausmės požymius, ribojančios nepilnamečio elgesį ir kartu turinčios auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, yra svarbi baudžiamoji teisinė priemonė, kuriai taikyti BK normos teikia pirmenybę prieš kitas nepilnamečių nubaudimo priemones – kriminalines bausmes. Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas privalėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo nubaudimas ir siekimas teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties ir humaniškumo principo esmės “ (kasacinės nutartys Nr. 2K-438/2005, 2K-541/2005, 2K-P-85/2008, 2K-503/2008, 2K-46/2009).

Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-85/2008).

BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta papildoma sąlyga, jog „yra pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų“, nesietina vien su nepilnamečio kaltės prisipažinimu bei nuoširdžiu gailėjimusi. Aktyvi kaltininko atgaila (kaltės pripažinimas, gailėjimasis, nukentėjusiojo atsiprašymas) yra svarbi aplinkybė, tačiau byloje esant kitų palankių kaltinamajam aplinkybių visumai, neturėtų būti lemianti, kuri neleistų šį nepilnametį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismo diskrecija šioje srityje yra įvertinti visas bylos aplinkybes, t. y. aplinkybes, susijusias su kaltininko asmenybe, gyvenimo, darbinės veiklos, auklėjimo sąlygomis, sveikatos būkle, socialine branda, elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat būtina atsižvelgti į tai, ar anksčiau nepilnamečiui buvo ar nebuvo taikytos poveikio priemonės. Būtent į tokias aplinkybes ir rekomenduojama atkreipti dėmesį svarstant, ar nepilnametis ateityje nedarys nusikaltimų ir laikysis įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimas Nr. 30 „Dėl teismų praktikos atleidžiant nepilnamečius nuo baudžiamosios atsakomybės“, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46/2009).

Teismo vertinimu, kaltinamasis E. Z. atitinka visas tris nurodytas būtinąsias sąlygas, t.y. jis padarė nusikalstamą veiką būdamas nepilnametis, pirmą kartą, jo padaryta veika priskiriama nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 140 str. 2 d., (įstatymo redakcija galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.), 11 str. 3 d.). Be minėtų bendrųjų atleidimo pagrindų, kaltinamasis atitinka ir alternatyviąją atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygą, numatytą BK 93 str. 1 d. 3 p. – tai, kad yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Kaltinamasis E. Z. yra neteistas, jo atžvilgiu kitų ikiteisminių tyrimų nėra pradėta (1 t. 60 b.l.), administracine tvarka nebaustas (1 t. 59 b.l.), Kauno Vaidoto pagrindinės mokyklos administracijos charakterizuojamas kaip gerai lankantis mokyklą, draugiškas, atsakingas, rūpestingas, komunikabilus, nekonfliktiškas, puikiai sutariantis su klasės draugais, mokytojais. Mokykloje jis jokių konfliktų nėra turėjęs ir nebuvo baustas už mokyklos vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus (1 t. 42 b.l., 2 t. 6 b.l.). Jis į policiją dominančių vaikų apskaitą ir policijos profilaktinę įskaitą neįrašytas (1 t. 46 b.l.), kaltinamojo E. Z. šeima Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitoje neregistruota (1 t. 44 b.l.), priklausomybės ligų centre neužregistruotas (1 t. 48 b.l.), psichiatro ir gydytojo narkologo įskaitoje neužregistruotas (1 t. 50 b.l.), po padaryto nusikaltimo šioje baudžiamojoje byloje nėra padaręs kitų nusikalstamų veikų, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra išlaikomas ir prižiūrimas tėvų, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jo atsakomybę lengvina, kad nusikalto išprovokuotas pačio nukentėjusiojo L. R., todėl, teismo nuomone, yra pagrindo manyti, jog E. Z. nebedarys naujų nusikalstamų veikų ir laikysis įstatymų.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog yra visos BK 93 str. numatytos būtinosios ir viena iš alternatyvių sąlygų, leidžiančios atleisti kaltinamąjį E. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės, o baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 93 str. 2 d., kaltinamajam E. Z. taikytinos auklėjamojo poveikio priemonės - įspėjimas ir elgesio apribojimas, taikant įpareigojimą (BK 82 str. 1 d. 1 p., 5 p., 87 str. 1 d., 2 d. 2 p.).

Dėl civilinio ieškinio.

BPK 115 straipsnio 1 dalyje civilinio ieškinio tenkinimas siejamas su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu. BPK 115 straipsnio 3 dalis numato, kad priimant išteisinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys atmetamas arba paliekamas nenagrinėtas. BPK niekaip nereglamentuoja klausimo, koks sprendimas dėl civilinio ieškinio turi būti priimamas, kai baudžiamoji byla yra nutraukiama. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. lapkričio 27 d. nutartyje Nr. 2K–P–429/2007) yra išaiškinta, kaip turi būti sprendžiami baudžiamojoje byloje spręstini klausimai, nustačius teisinio reguliavimo spragą. Išaiškinimai teikti remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu, kuriame nurodyta, kad teisės spragas galima užpildyti „...taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją)“. Taigi ir civilinio ieškinio klausimas baudžiamosios bylos nutraukimo atveju turi būti sprendžiamas vadovaujantis Konstitucinio Teismo nurodytais kriterijais. Civilinio ieškinio tenkinimas priimant nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, yra galimas, jei priimant tokį nuosprendį nustatomi civilinės atsakomybės pagrindai (kasacinė nutartis Nr. 2K-296/2012).

Byloje yra pareikštas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. R. civilinis ieškinys (1 t. 117-118 b.l.), kuriuo prašoma priteisti civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo naudai iš kaltinamojo E. Z., o E. Z. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti iš J. Z. ir G. Z. 3 000 litų neturtinei žalai atlyginti. Ieškinyje nurodyta, kad dėl kaltinamojo neteisėtų veiksmų nukentėjęs L. R. patyrė fizinį skausmą, pažeminimą, emocinę depresiją, po šio įvykio jam pablogėjo sveikata ir jis blogai jaučiasi iki šiol. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovė pagal įstatymą V. R. parodė, jog civilinį ieškinį palaiko ir prašė teismo jį tenkinti (1 t. 120 b.l.). Kaltinamasis E. Z. ir civiliniai atsakovai J. Z. bei G. Z. dėl civilinio ieškinio prieštaravo (2 t. 22, 68 b.l.).

Civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos CK 6.283 str. 1 d. nustato, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.

Pagal CK 6.250 str. 2 d. neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Teisiamojo posėdžio metu tiesiogiai ištyrus visus byloje esančius įrodymus nustatyta, jog nukentėjusiajam L. R. nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl kaltinamojo E. Z. tiesioginių neteisėtų veiksmų, dėl kurių jis patyrė fizinį skausmą, stresą, išgąstį, nes smurtą panaudojo daug vyresnis už jį asmuo (1 t. 117-118 b.l.), todėl yra pagrindo daryti išvadai, kad nukentėjusysis patyrė neturtinę žalą.

Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Taigi, neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-371/2003, Nr. 3K-3-394/2006). Ieškovo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra tik vienas kriterijų, į kuriuos teismas atsižvelgia. Nukentėjusiojo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis negali būti vertinamas kaip nustatytas, nes jo nustatymas yra priskirtas teisingumą vykdančiam subjektui – teismui (kasacinės nutartys Nr. 3K-7-255/2005, Nr. 3K-3-81/2013).

Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 str. 2 d. Taigi teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kurie reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, CK 6.250 str. yra vadovaujamasi ir baudžiamosiose bylose.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą dėl kaltinamojo nusikalstamos veikos, neabejojama ir tuo, jog nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos patyrė stresą ir išgąstį, kadangi tiek kaltinamasis, tiek liudytojas D. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusysis, atsistojęs po nukritimo, apsiverkė ir nubėgo. Tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis patyrė emocinę depresiją, kad būtent po šio konkretaus įvykio jam pablogėjo sveikata, jis pasidarė nervingas ir jautrus, kaip teisiamojo posėdžio metu teigė apklausta įstatyminė jo atstovė V. R. ir kad pasekmės yra išlikusios iki šiol. Nukentėjusiojo įstatyminės atstovės teismui pateikta VšĮ Psichologinės paramos ir konsultavimo centro pažyma dėl L. R. 2013 metais teiktos psichologinės pagalbos nėra pakankamai informatyvi, joje nenurodyta kokia konkrečiai pagalba nukentėjusiajam buvo suteikta, ar psichologinė pagalba jam buvo teikta būtent dėl kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos ir kad tas gydymas reikalingas nusikalstamos veikos padarinių šalinimui, todėl negali būti laikoma įrodymu pagrindžiančių nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą nurodytus teiginius, jog dėl šio įvykio metu patirtų išgyvenimų nukentėjusiajam buvo teikta psichologinė pagalba (2 t. 2 b.l.).

Atsižvelgiant į sveikatos sužalojimo laipsnį, patirtų sužalojimų pobūdį, į tai, kad nukentėjusiajam L. R. nebuvo reikalingas stacionarus gydymas ir nenustatyti jokie liekamieji reiškiniai, nebuvo padaryta ilgalaikių, negrįžtamų pakitimų, priešingai liudytojų parodymais nustatyta, kad jis kitą dieną sportavo, sveikatos pablogėjimu pedagogams nesiskundė, į kaltinamojo kaltės formą, į tai, kad kaltinamojo elgesį lėmė provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, į tai kad nepadaryta turtinės žalos, kad kaltinamasis yra jauno amžiaus, moksleivis, taip pat į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo L. R. naudai iš kaltinamojo E. Z. priteistina 500 litų suma nusikalstamais veiksmais padarytai neturtinei žalai atlyginti. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki nukentėjusiojo L. R. pilnametystės paskiriama jo atstovė pagal įstatymą V. R. (CK 3.185 str.).

CK 6.276 str. 1 d. nustatytas bendrasis principas, kad nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų yra savarankiški prievolių dėl žalos atlyginimo subjektai, todėl už padarytą žalą atsako patys. Jeigu nustatoma, kad nepilnametis neturi pakankamai turto (lėšų), kurių pakaktų padarytai žalai atlyginti, kaip bendraatsakoviai į bylą įtraukiami CK 6.276 str. 2 d. nurodyti asmenys - tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės, tai yra jiems taikoma subsidiarioji (papildoma) atsakomybė. Bendra nepilnamečio ir jo tėvų (rūpintojo) atsakomybė pagal dalinės civilinės atsakomybės taisykles galima dėl to, kad žala gali būti ir netinkamo tėvų (rūpintojo) auklėjimo bei priežiūros padarinys. Jau pats nepilnamečio padarytos žalos faktas suponuoja prielaidą, kad tėvai (rūpintojas) kalti dėl padaryto teisės pažeidimo, nes jų kaltė suprantama kaip netinkama nepilnamečio priežiūra arba pareigos auklėti nepilnametį nevykdymas.

Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą ir įvertinus tai, kad kaltinamasis E. Z. yra nepilnametis (17 metų amžiaus), jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, aukščiau minėta suma civiliniam ieškovui L. R. priteistina iš jo tėvų- civilinių atsakovų J. Z. ir G. Z. solidariai, nustatant, kad ši jų pareiga pasibaigia, kai jų vaikas - kaltinamasis E. Z. - sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-497/2009).

Dėl proceso išlaidų.

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. R. įgaliotas atstovas ir atstovė pagal įstatymą taip pat prašė teismo išieškoti nukentėjusiojo naudai iš kaltinamojo E. Z. procesines išlaidas, tai yra 1 500 litų išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti ir 57, 43 Lt sumokėtus už pažymą Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai ( 2 t. 3, 60-61 b.l.).

Lietuvos Respublikos BPK 103 str. 1 d. 6 p. nurodyta, kad proceso išlaidas sudaro kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis.

BPK 106 str. 2 d. numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti <...> nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad advokatas Gintaras Platūkis dalyvavo ir atstovavo nukentėjusiojo L. R. interesus viso šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, paruošė nukentėjusiajam civilinį ieškinį ( 2 t. 60-63 b.l.). Kaip matyti iš byloje esančio pinigų priėmimo kvito Nr. 637929 už šias paslaugas advokatui Gintarui Platūkiui buvo sumokėta 1 500 litų ( 2 t. 3 b.l.). Taip pat iš byloje esančio pinigų priėmimo kvito Nr. 2829109 matyti, kad už teismui pateiktą ir prie bylos prijungtą Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pažymą apie įvykio metu buvusias oro sąlygas nukentėjusiojo įstatyminė atstovė sumokėjo 57 litus ir 43 centus, ir šios išlaidos laikytinos proceso išlaidomis (2 t. 60 b.l.).

Tačiau įvertinus visas aplinkybes, tai yra E. Z. pareikšto kaltinimo sunkumą ir tai, kad dėl vienos veikos jis teismo išteisintas, bylos medžiagos, kurią sudaro 2 tomai apimtį, nukentėjusiajam suteiktos advokato pagalbos kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, kaltinamojo turtinę padėtį, tai yra kad jis nepilnametis, moksleivis, nedirbantis, išlaikomas tėvų, prašomas priteisti išlaidas teismas laiko pagrįstomis tik iš dalies, nukentėjusiajam L. R. iš E. Z. priteisiant 750 Lt advokato, kuris byloje dalyvavo kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti ir 28, 71 Lt procesines išlaidas už pažymą iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki nukentėjusiojo L. R. pilnametystės paskiriama jo atstovė pagal įstatymą V. R. (CK 3.185 str.).

Pažymėtina, kad proceso išlaidas ir jų atlyginimą reglamentuojantis BPK VIII skyrius numato proceso išlaidų išieškojimo galimybę iš nuteistojo ir nenumato jų išieškojimo iš įstatyminių atstovų. Nors pagal CK 6.276 straipsnio 2 dalį, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės, tačiau proceso išlaidos nėra laikytinos žala, todėl pastaroji teisės norma negali būti taikoma. Atsižvelgiant į tai, nors šiuo atveju kaltinamasis E. Z. yra nepilnametis, proceso išlaidos priteistinos tik iš jo, ir nėra pagrindo jas priteisti subsidiariai iš civilinių atsakovų (2009 m. gegužės 26 d. Panevėžio apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-398-193/2009).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 298 str., 301- 302 str., 303 str. 1 d., 2 d., 304 – 305 str., 307 -308 str., 313 str. 3 d.,

nusprendžia:

E. Z., vadovaujantis BK 93 str., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d. (įstatymo redakcija galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.), padarymą ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Vadovaujantis BK 93 str. 2 d., 82 str. 1 d. 1p., 5 p., 83 str., 87 str. 1 d., 2 d. 2 p., E. Z. skirti auklėjamojo poveikio priemones:

- įspėjimą, jam išaiškinant, kad jeigu jis padarytų naują nusikalstamą veiką, jis negalėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir teismas jam galėtų skirti bausmę, ir;

- elgesio apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį tęsti mokslą arba dirbti. E. Z. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. R. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš E. Z., o šiam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti iš civilinių atsakovų J. Z. ir G. Z. solidariai 500 Lt (penkis šimtus litų) nusikalstamais veiksmais padarytai neturtinei žalai atlyginti nustatant, kad ši jų pareiga pasibaigia, kai jų vaikas – E. Z. sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti.

Priteisti nukentėjusiajam L. R. iš E. Z. 750 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų) advokato, kuris byloje dalyvavo kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti ir 28, 71 Lt (dvidešimt aštuonis litus ir 71 centą) procesines išlaidas už pažymą iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos.

Nukentėjusiajam L. R. priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki jo pilnametystės nustatyti jo atstovę pagal įstatymą V. R..

E. Z. dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.