- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-08
- Bylos Nr.
- 2K-46/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Benediktas Stakauskas, Tomas Šeškauskas (pran.)
- Nukentėjusysis
- K. D.
- Advokatai
- Žilvinas Mišeikis, Egidijus Bičkauskas
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo K. D. (K. D.) ir jo atstovo kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. (A. T.), padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės bei jam taikytos tokios auklėjamojo poveikio priemonės: 1) elgesio apribojimas aštuoniems mėnesiams, įpareigojant jį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos per šį laikotarpį būti savo namuose nuo 22.00 iki 5.00 val., dirbti, uždraudžiant žaisti azartinius žaidimus, vartoti alkoholį bei narkotines ar psichotropines medžiagas; 2) paskyrimas per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlikti 40 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 2 d. nutartis, kuria A. T. gynėjo, nukentėjusiojo K. D. ir jo atstovo apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, nukentėjusiojo atstovo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, A. T. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. T. buvo kaltinamas tuo, kad nesunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų, t. y. kad jis 2007 m. sausio 2 d., apie 23.00 val., kavinėje ,,Helena“, esančioje Vilniaus r., Lavoriškių sen., Lavoriškių k., užstodamas duris ir tokiu būdu neleisdamas išeiti iš minėtos kavinės nukentėjusiajam K. D., šiam einant link išėjimo, dešine ranka pagriebė už K. D. striukės rankovės ir ją suplėšė, o išėjus iš kavinės į lauką, tyčia iš chuliganiškų paskatų dešinės rankos kumščiu vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į kairę veido sritį, padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairiame žande su apatinio žandikaulio lūžimu kairėje pusėje, t. y. sukeldamas nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusysis K. D. ir jo atstovas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 2 d. nutartį ir paskirti A. T. teisingą bausmę. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 5 punkto bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“). Teismai netinkamai pritaikė BK 93 straipsnio 1 dalį, nes nenurodė pagrindų ir motyvų, dėl ko A. T. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir nevertino aplinkybių, dėl kurių A. T. nebuvo galima taikyti šio instituto. Teismai nevertino aplinkybių, susijusių su A. T. elgesiu šeimoje, jo santykiais su tėvais, bei nepakankamai atsižvelgė į tai, kad konfliktinę situaciją išprovokavo būtent jo netinkamas elgesys, nusikalstamą veiką jis padarė dėl chuliganiškų paskatų ir to nesigailėjo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 332 straipsnio 5 dalį, nes nevertino apeliacinio skundo argumentų ir atmesdamas skundą nenurodė tokio sprendimo motyvų, nutarties nepagrindė faktinėmis bylos aplinkybėmis, o tik atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginius.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 93 straipsnio taikymo
Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus reglamentuoja BK XI skyriaus nuostatos. Valstybė, diferencijuodama nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę nuo suaugusių asmenų, įstatymu apibrėžė šių asmenų baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį, kur inter alia numatė riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo nepilnamečiams galimybes bei padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu (BK 80 straipsnio 2 ir 3 punktai). Taigi priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio priemonės, turinčios auklėjimo ir bausmės požymius, ribojančios nepilnamečio elgesį ir kartu turinčios auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, yra svarbi baudžiamoji teisinė priemonė, kuriai taikyti BK normos teikia pirmenybę prieš kitas nepilnamečių nubaudimo priemones – kriminalines bausmes.
Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas privalėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo nubaudimas ir siekimas teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties ir humaniškumo principo esmės.
Iš kasacinės teisminės praktikos pavyzdžių matyti, kad pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nutraukti jam baudžiamąją bylą ir taikyti jam auklėjamojo pobūdžio priemones, esant šiame įstatyme numatytoms trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai (kasacinės bylos Nr. 2K-438/2005, 2K - 541/2005, 2K-P-85/2008, 2K-503/2008).
Žemesnės instancijos teismas
BK 93 straipsnio 1 dalis numato tris bendrąsias būtinas nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas: pirma, asmuo turi būti nepilnametis, t. y. veikos padarymo metu dar nesulaukęs aštuoniolikos metų; antra, pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką; trečia, jo padaryta veika turi būti baudžiamasis nusižengimas ar neatsargus arba nesunkus, ar apysunkis tyčinis nusikaltimas.
Šioje byloje tokios sąlygos yra nustatytos: A. T. nusikalto pirmą kartą; tiesiogine tyčia padarė apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte; veikos padarymo metu jis buvo šešiolikos su puse metų amžiaus.
Pirmosios instancijos teismas, be minėtų bendrųjų atleidimo pagrindų, nurodė ir vieną iš papildomų alternatyviųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatytų BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkte – tai, kad yra pagrindų manyti, jog nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šią sąlygą teismas motyvavo tuo, kad A. T. atlygino padarytą žalą nukentėjusiajam bei Valstybinei ligonių kasai, administracine tvarka nebaustas, po padaryto nusikaltimo šioje baudžiamojoje byloje nėra padaręs kitų nusikalstamų veikų, turi legalų pragyvenimo šaltinį, mokymosi įstaigoje ir darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, gyvena su tėvais, neįrašytas į narkologinę ar psichiatrinę įskaitą, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
Pažymėtina, kad BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta papildoma sąlyga, jog „yra pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų“, nesietina vien su nepilnamečio kaltės prisipažinimu bei nuoširdžiu gailėjimusi. Aktyvi kaltininko atgaila (kaltės pripažinimas, gailėjimasis, nukentėjusiojo atsiprašymas) iš tiesų yra svarbi aplinkybė, tačiau, byloje esant kitų palankių A. T. aplinkybių visumai, neturėtų būti lemianti, kuri neleistų šį nepilnametį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismo diskrecija šioje srityje yra įvertinti visas bylos aplinkybes, ir teismas visiškai pagrįstai rėmėsi palankiomis bylos aplinkybėmis, susijusiomis su A. T. asmenybe, gyvenimo, darbinės veiklos, auklėjimo sąlygomis, sveikatos būkle, socialine branda, elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo, faktu, kad anksčiau nepilnamečiui nebuvo taikytos poveikio priemonės. Būtent į tokias aplinkybes ir rekomenduojama atkreipti dėmesį svarstant, ar nepilnametis ateityje nedarys nusikaltimų ir laikysis įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimas Nr. 30 „Dėl teismų praktikos atleidžiant nepilnamečius nuo baudžiamosios atsakomybės“). Tai, kad būtent A. T. atvykęs į Lavoriškių kaimo kavinę išprovokavo konfliktinę situaciją, kuri nebuvo netikėta nuolat konfliktuojančioms jaunimo grupėms, nėra aplinkybė itin neigiamai apibūdinanti šį nepilnametį. Motyvas ir kvalifikuojantis požymis, kad A. T. įvykdytas nukentėjusiojo nesunkus sveikatos sutrikdymas yra padarytas dėl chuliganiškų paskatų, taip pat nėra kliūtis taikyti BK 93 straipsnio nuostatas.
Taigi laikytina, kad A. T., atitinkantis bendruosius atleistinam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį asmeniui keliamus reikalavimus, išpildo ir vieną alternatyvių papildomų sąlygų. Pagal nustatytas bylos aplinkybes A. T. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Priešingai negu teigiama skunde teismai šiuo atveju nenukrypo nuo tokios baudžiamojo įstatymo taikymo praktikos. Skunde kasatorių nurodoma nutartis 2K-66/2004 nagrinėjamoje byloje nelaikytina precedentu, pagrindžiančiu būtinybę tenkinti kasacinį skundą ir naikinti BK 93 straipsnio taikymą. Nagrinėjamos bylos ir kasaciniame skunde nurodomos bylos aplinkybės skiriasi, be to nurodomoje nutartyje nėra pateikti jokie išaiškinimai, kuriais remiantis galėtų būti daromos išvados apie netinkamą įstatymų taikymą nagrinėjamoje byloje. Spręsdamas kausimą dėl bausmės paskyrimo A. T. ar jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir taisyklėmis bei nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais. Todėl atmestini kasacinio skundo argumentai, kad apylinkės teismas nepagrįstai pritaikė A. T. BK 93 straipsnio nuostatas, nenurodė motyvų, dėl ko A. T. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir įvertino ne tas aplinkybes, kurios turėtų būti įvertintos.
Pirmosios instancijos teismas, atleisdamas A. T. nuo baudžiamosios atsakomybės, aiškiai motyvavo savo sprendimą, tik pastebėtina, kad nuosprendyje nenurodė konkrečių BK bendrosios dalies baudžiamųjų įstatymų, kuriuos taikė, t. y. BK 93, 82, 85, 87 straipsnių. Reikiamų BK bendrosios dalies normų nenurodymas nuosprendyje teismų praktikoje ne visada laikomas netinkamu įstatymo pritaikymu, t. y. pagrindu nuosprendžiui pakeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 16 punktas). Šiuo atveju, atsižvelgiant į nuosprendžio aprašomosios dalies, kurioje atskleisti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir išdėstyti jų taikymo motyvai, turinį bei į tai, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas nurodė, jog priima sprendimą nepilnametį A. T. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir skirti jam konkrečias terminuotas auklėjamojo poveikio priemones, laikytina, kad teismas suprantamai suformulavo savo sprendimus, ir jie visiškai atitinka būtent BK 82, 85, 87 ir 93 straipsnius. Kartu teismas nepadarė ir esminių BPK 303 straipsnio 4 dalies, 305 ir 307 straipsnių pažeidimų, nes baudžiamųjų įstatymų, numatančių pagrindus atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, nenurodymas nesukliudė teismui priimti iš esmės teisingą nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla A. T. buvo nutraukta. Tai, kad ne tik kitiems proceso dalyviams, bet ir kasatoriams buvo aišku, jog A. T. buvo pritaikytos būtent BK 93 straipsnio nuostatos, matyti ir iš kasacinio skundo argumentų, kuriuose nukentėjusysis ir jo atstovas esminiu nuosprendžio trūkumu įvardija būtent netinkamą šio baudžiamojo įstatymo taikymą, nors teismo nuosprendyje toks baudžiamasis įstatymas ir nebuvo nurodytas. Kolegijos manymu, šis nuosprendžio trūkumas gali būti pripažintas netikslumu, nekeičiančiu nuosprendžio esmės.
Dėl BPK 332 straipsnio 5 dalies taikymo
Kasaciniame skunde nukentėjusysis ir jo atstovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino jų apeliacinio skundo argumentų ir nemotyvuotai šį atmetė, todėl pažeidė BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinio teismo nutartyje nebuvo atsakyta į apeliacinio skundo esminius argumentus apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo atleisti A. T. nuo baudžiamosios atsakomybės ir taip netinkamai taikė BK 93 straipsnį bei pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje turi išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Iš apygardos teismo nutarties matyti, kad apeliacinis teismas, nagrinėdamas nukentėjusiojo ir jo atstovo apeliacinio skundo teiginius, svarstė A. T. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrįstumo bei teisėtumo klausimus ir skundžiamoje nutartyje motyvuotai nurodė, kodėl BK 93 straipsnio nuostatos šiam nepilnamečiui gali būti taikomos, pažymėjo, kad tai neprieštarauja teisingumo principui. Todėl darytina išvada, kad teismas skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų. Nagrinėjamu atveju A. T. paskirtos dvi auklėjimo priemonės – aštuonių mėnesių trukmės elgesio apribojimas su įpareigojimais ir draudimais bei auklėjamojo pobūdžio darbai – yra pakankamai efektyvios ir teisingai parinktos įgyvendinant šio nepilnamečio atsakomybę už jo padarytą nusikalstamą veiką.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nukentėjusiojo K. D. ir jo atstovo kasacinį skundą atmesti.