Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo E. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta 2 (dviejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. sausio 30 d. 22.00 val. iki 2021 m. vasario 1 d. 14.55 val. ir nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos – 2021 m. lapkričio 19 d.

Kauno teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas ir priteista iš E. R. 182,84 Eur Kauno teritorinės ligonių kasos naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1.1. 2021 m. sausio 30 d. apie 11.00 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto su savo sugyventine D. B. metu tyčia sugriebė jai už galvos ir pargriovė ją ant grindų, sudavė jai kumščiais ir spyrė nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, smaugė ją su ilgintuvu, tokiu būdu smurtaudamas sukėlė savo šeimos narei fizinį skausmą ir tyčia dūrė peiliu į D. B. dešinės kojos šlaunį, padarydamas apie 2 cm žaizdą, tokiu būdu nukentėjusiajai D. B. sukeldamas nežymų sveikatos sutrikdymą;

1.2. 2021 m. kovo 31 d., laikotarpiu nuo 06.30 val. iki 08.05 val., (duomenys neskelbtini) prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), grasino nužudyti buvusią sugyventinę D. B., t. y. su medine lazda rankoje daužė į buto duris ir langus, keikė ją necenzūriniais žodžiais, brovėsi į butą, grasindamas susidoroti ir ją užmušti, paėmęs akmenį metė juo į buto duris, tokiais savo veiksmais duodamas D. B. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas;

1.3. 2021 m. balandžio 1 d. apie 17.10 val., prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš D. B., t. y. tyčia vieną kartą peiliu dūrė jai į kaklo sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajai D. B. žaizdą kaklo kairėje srityje, tai yra sukeldamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

15. Nuteistasis, kaip minėta, apeliaciniame skunde ginčija tyčinį veikų pobūdį. Vertinant nuteistojo versiją dėl tyčios sužaloti nukentėjusiąją nebuvimo, pažymėtina, kad formuojamoje teismų praktikoje kaltininko kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir panašias aplinkybes. Apie kaltę gali būti sprendžiama pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-501/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-648/2021 ir kt.).

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies.

18. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. R. nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad jo žodžiai ir veiksmai buvo nukreipti prieš A. N., su kuriuo sukonfliktavo ir vienas kitą išvadino necenzūriniais žodžiais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nukentėjusiosios D. B., liudytojų A. N., M. S. parodymais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad E. R. grasino nužudyti nukentėjusiąją ir nukentėjusiajai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.

19. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką, grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkių neigiamų padarinių. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą.

20. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir, kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-238-699/2016 ir kt.).

21. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. R. 2021 m. kovo 31 d. grasino nužudyti buvusią sugyventinę D. B., medine lazda rankoje daužė buto duris ir langus, keikė ją necenzūriniais žodžiais, brovėsi į butą, grasindamas susidoroti ir ją užmušti, paėmęs akmenį metė jį į buto duris, tokiais veiksmais sudarydamas nukentėjusiajai pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nukentėjusioji D. B. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuteistasis E. R. grasino ją užmušti, su ja susidoroti, ją įžeidinėjo, sakė žodžius „vis tiek tu mirsi, negyvensi, kad ir sėsiu, tu mirsi“, buvo nusiteikęs ją nužudyti, ji nuteistojo bijojo, nes nuteistasis yra ne kartą prieš ją smurtavęs (4 t., b. l. 21; 1 t., b. l. 155, 189, 190). Neabejotina, kad tokio pobūdžio bylose, kai asmeniui byra grasinam jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, reikšmingi yra nukentėjusiojo parodymai. Tačiau vertinant nukentėjusiojo parodymus, kaip ir kitus bylos duomenis, turi būti paisoma reikalavimo, kad nei vienam iš byloje esančių įrodymų, nepaisant iš kokio įrodymų šaltinio jie gauti, negali būti suteikiama išskirtinė, prioritetinė reikšmė. Visi duomenys, byloje pripažinti įrodymais, turi vienodą įrodomąją reikšmę ir visi jie vertinami pagal tas pačias įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles. Tik įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą galima konstatuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, atliekami nukentėjusiems asmenims, sukėlė jiems įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai, negu konstatuota skundžiamame nuosprendyje, byloje surinkti įrodymai vis tik neteikia pagrindo daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad nuteistasis E. R. grasino nužudyti nukentėjusiąją D. B. ir jai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad nuteistojo grasinimai gali būti įvykdyti.

22. Nuteistasis E. R. neneigė aplinkybių, kad 2021 m. kovo 31 d. buvo atėjęs į A. N. namo kiemą, prieš tai buvo pasiėmęs ir į kurpinę įsidėjęs surastą vamzdelį, akmenį, A. N. atžvilgiu išsakė necenzūrinius žodžius, buvo pribėgęs prie namo durų, paleido akmenį, norėjo pagąsdinti A. N.. Tačiau E. R. viso proceso metu kategoriškai neigė grasinęs nukentėjusiajai ją užmušti ir tvirtino, kad jo pyktis buvo nukreiptas į A. N. (4 t., b. l. 36; 3 t., b. l. 27). Pirmosios instancijos teismas šiuos nuteistojo parodymus vertino kaip jo gynybos priemonę siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, pagrindu atmesti E. R. parodymus ir jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas laikė liudytojo A. N., M. S. parodymus, vaizdo fiksavimo kameros bei pareigūnų naudojamų Body kamerų vaizdo įrašus, kurie, teismo vertinimu, neabejotinai patvirtina nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes. Tačiau išanalizavus šių įrodymų turinį darytina priešinga išvada.

23. Liudytojas A. N. patvirtino, kad nuteistasis E. R. puolė su mediniu pagaliu, rėkė, keikėsi, girdėjo žodžius „užmušiu“, buvo agresyviai nusiteikęs. Taip pat nurodė, kad į E. R. žodžius nekreipė dėmesio, jų rimtai nevertino, nes E. R. dažnai tokius žodžius naudoja (4 t., b. l. 23, 24; 2 t., b. l. 5,6). Nors šis liudytojas teigė, kad E. R. ištarti grasinantys žodžiai buvo skirti D. B., tokie liudytojo parodymai neatitinka 2021 m. gegužės 14 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuoto vaizdo ir garso įrašo iš vaizdo kameros (duomenys neskelbtini), turinio (2 t., b. l. 18). Šis įrašas patvirtina, kad prie namo (duomenys neskelbtini) eina vyras, atpažįstamas kaip E. R., išsitraukęs iš kuprinės lazdą artėja link namo, pradeda bėgti link namo durų Nr. (duomenys neskelbtini), grįžta atgal, tada iš kuprinės išsitraukia akmenį ir meta link buto Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau šiame įraše užfiksuotos nuteistojo E. R. pasakytos frazės nesuponuoja vienareikšmės išvados, kad jos buvo skirtos būtent nukentėjusiajai D. B.. Apžiūros protokole užfiksuoti E. R. žodžiai „nachui, kurva, „kaziolas“, suka tu, blet, ateik čia, kurva“, kuriuos vertinti kaip aiškiai skirtus būtent nukentėjusiajai, nėra pagrindo. Kaip minėta, nuteistasis E. R. tvirtino, kad jo veiksmai ir žodžiai buvo nukreipti prieš A. N. ir minėta įraše fiksuota frazė šių nuteistojo paaiškinimų nepaneigia. Be to, garso įraše iš viso nėra užfiksuota, kad nuteistais E. R. būtų grasinęs užmušti ar sakęs nukentėjusiosios nurodytą frazę „vis tiek tu mirsi, negyvensi, kad ir sėsiu, tu mirsi“.

24. Apie E. R. būtent nukentėjusiosios atžvilgiu išsakytus grasinimus negalima spręsti ir iš liudytojo M. S. parodymų bei pareigūnų Body kameros vaizdo įrašų. Liudytojas M. S. parodė, kad 2021 m. kovo 31 d. ryte atvykus nurodytu adresu, D. B. sakė, kad E. R. visą naktį vaikščiojo apie namą, ją gąsdino, bandė suduoti jos draugui, daužė langus (4 t., b. l. 33). Taigi, šiam liudytojui įvykio aplinkybės buvo žinomos tik iš nukentėjusiosios, tačiau, kaip minėta, nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės dėl nuteistojo vaikščiojimo apie namą visą naktį, langų daužymo, konkrečiai jos atžvilgiu išakytų grasinimų užmušti, gąsdinimo, neatitinka aptarto vaizdo įrašo turinio. Be to, kaip matyti iš 2021 m. gegužės 15 d. kitų objektų (pareigūno Body kameros vaizdo įrašų) apžiūros protokolo, nukentėjusioji pokalbio su pareigūnų metu vis tik nenurodė, kad E. R. ją grasino nužudyti, kad nuteistojo E. R. veiksmus ji vertino kaip nukreiptus būtent prieš ją. Iš nukentėjusiosios pokalbio su pareigūnų turinio matyti, kad ji nurodo tik tai, jog E. R. atėjo su pagaliu, bandė įsibrauti, grasino, bandė pulti buto šeimininką. Į pareigūno klausimą, ką padarė būtent jai, nukentėjusioji pasakoja apie praeityje buvusius įvykius (2 t., b. l. 27, 28). Nors nukentėjusioji, be kitų aplinkybių pareigūnui aiškino, kad E. R. ją nuolatos terorizuoja, persekioja, skambina, grasina, kad užmuš, kad „išmals“ langus, atkreiptinas dėmesys, kad tokios aplinkybės nuteistajam E. R. pareikštame kaltinime pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nebuvo inkriminuotos ir įrodinėjamos.

25. Pažymėtina, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių pašalinti bylos nagrinėjimo metu nėra galimybės, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014), o neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Būtent tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.

26. Teisėjų kolegijos vertiniu, aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad nuteistojo E. R. elgesys nebuvo priimtinas, buvo amoralus – jis elgėsi agresyviai, vartojo necenzūrinius žodžius, su pagaliu rankose puolė A. N., metė link namo akmenį. Toks nuteistojo elgesys yra nepriimtinas, tačiau priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, tokį nuteistojo elgesį vertinti kaip nukentėjusiosios atžvilgiu nukreiptą, realumo kriterijų atitinkantį grasinimą, nėra pagrindo. Pakankamai patikimų įrodymų, leidžiančių daryti abejonių nekeliančią išvadą dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių E. R. veiksmuose vertinamu atveju nėra. Vien tai, kad nukentėjusioji išsigando nuteistojo pykčio protrūkio ir vartojamų necenzūrinių žodžių, nereiškia, kad E. R. iš tikrųjų grasino ją nužudyti ar sunkiai sužaloti.

27. Grasinimas yra realus (tikras), kai jo išorinė išraiška atitinka grasinančiojo tyčią įbauginti. Taigi tam tikras žmogaus išorinis elgesys vertintinas kaip tikras grasinimas, kai šis žmogus taip elgdamasis suvokė savo elgesio pavojingą bauginamąjį pobūdį ir norėjo kelti kitam baimės jausmą. Grasinimo įgyvendinamumui nustatyti būtina, kad šis grasinimas būtų gana konkretus (apibrėžtas) ir gebėtų sukelti pagrįstą konkrečių pasekmių baimę konkrečiam asmeniui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta pakankamai neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, kad nuteistasis E. R. grasino su nukentėjusiąja susidoroti, ją užmušti, o nukentėjusioji turėjo pagrindo manyti, kad grasinimai bus įvykdyti realiai ir to bijojo. Šios išvados kontekste atkreiptinas dėmesys ir į nukentėjusiosios elgesį po šio įvykio: jau kitą dieną 2021 m. balandžio 1 d. pati nukentėjusioji inicijavo susitikimą su nuteistuoju E. R., nors 2021 m. kovo 31 d. atvykusiam pareigūnui tvirtino, kad E. R. ji bijo ir neis iš namų, kol jis nebus sulaikytas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, įrodančių E. R. tyčios padaryti BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą kryptingumą. Neįrodyta, kad E. R., su pagaliu bėgdamas link A. N., daužydamas duris, išsakydamas necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius, suprato, jog savo veiksmais būtent nukentėjusiajai sukelia baimę, nerimą dėl savo gyvybės ar sveikatos, nesaugumo jausmą, ir tokios nukentėjusiosios būsenos sąmoningai siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad nors agresyvus, konfliktiškas elgesys yra nepriimtinas, tačiau negalima teigti, kad šiuo atveju nuteistojo tyčia buvo nukreipta išimtinai nukentėjusiosios bauginimui. Nuteistasis E. R. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jis nukentėjusiajai negrasino ją užmušti ir ši nuteistojo pozicija bylos įrodymais nebuvo paneigta.

28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį – teismas nepagrįstai pripažino E. R. kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nesant byloje šio nusikaltimo sudėties požymius E. R. veiksmuose įrodančių duomenų. Todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl E. R. pripažinimo kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį naikinama ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo E. R. dėl šios nusikalstamos veikos išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas). Panaikinus šią nuosprendžio dalį, keičiama ir nuosprendžio dalis dėl nuteistajam paskirtų bausmių bendrinimo.

29. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus patikslinta pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, teikiant teisinę pagalbą nuteistajam E. R., kurias sudaro 242,34 Eur. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Tačiau išlaidų advokato paslaugoms apmokėti klausimą sprendžiant apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas taip pat į tai, ar nuteistasis buvo informuotas apie tokių išlaidų išieškojimo iš jo galimybę.

30. Baudžiamoji byla nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris tenkinamas iš dalies. Nuteistasis E. R. 2022 m. kovo 2 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, tačiau apie galimybę išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidas buvo informuotas išsiunčiant jam Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 17 d. nutartį dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkto gynėjo paskyrimo nuteistajam (4 t., b. l. 103, 104). Nors nuteistajam šiuo atveju buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, atsižvelgiant į tai, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, taip pat į tai, kad nuteistasis nedirba (3 t., b. l. 72), duomenų apie jo turimą turtą, iš kitų šaltinių gaunamas pajamas byloje nėra, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo E. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria E. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį

E. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, E. R. paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta 2 (dviejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes, paskirtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį, subendrinti jas iš dalies sudedant ir paskirti galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Iš nuteistojo E. R. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 242,34 Eur, neišieškoti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.