Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-11-07 · Administracinė byla Nr. eI2-11344-331/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-11-07
Bylos Nr.
eI2-11344-331/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07905-2023-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Henrikas Sadauskas (pirm.), Eglė Žulytė-Janulionienė, Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
V. P.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-11344-331/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07905-2023-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2023 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 23S119400 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) panaikino pareiškėjui V. P. (V. P.) leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2023 m. rugsėjo 17 d., nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

1.1. Departamentas 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 23S122109 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino ir prašo panaikinti: Departamento 2023 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. 23S119400 (Sprendimas Nr. 1) bei Departamento 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 23S122109 (Sprendimas Nr. 2).

2.1. Paaiškino, kad Departamentas 2021 m. rugpjūčio 19 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) 40 str. 1 d. 4 p. nustatytu pagrindu. Leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2023 m. rugsėjo 17 d., buvo įteiktas 2021 m. rugsėjo 20 d. Pareiškėjas 2023 m. birželio 5 d. Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Departamentas 2023 m. liepos 26 d. priėmė sprendimą Nr. 23S117805 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal UTPĮ 35 str. 1 d. 1 p., kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Po leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo, neatsirado jokių kitų aplinkybių, dėl kurių būtų atsiradęs pagrindas pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

2.2. Pareiškėjas įsitvirtino Lietuvoje, nuo 2020 m. rugsėjo 26 d. iki 2021 m. spalio 11 d. dirbo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nuo 2021 m. spalio 22 d. iki 2022 m. rugpjūčio 2 d. dirbo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas nuo 2022 m. rugpjūčio 5 d. iki šiol dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonėje pagal darbo sutartį Nr. 20220805, Tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pareiškėjas Lietuvoje, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonėje dirba Tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, sąžiningai vykdė savo darbo funkcijas, nėra gavęs jokių įspėjimų iš darbdavio, nėra baustas administracine tvarka, nėra padaręs kitų nusižengimų, tačiau Migracijos departamentas dėl nesuprantamų priežasčių, išdavęs leidimą gyventi, jam dar nepasibaigus priėmė sprendimą Nr. 1, o po to ir sprendimą Nr. 2. Skundžiami Sprendimai yra formalaus pobūdžio ir turi būti panaikinti kaip nepagrįsti bei neteisėti.

2.3. Pareiškėjo atveju, nėra nei vieno Įstatymo 50 straipsnyje numatytų savarankiškų leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindų. Anot atsakovo, atsižvelgus į Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) vertinimą, kad pareiškėjas gali būti potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos ar Baltarusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti, yra pagrindas daryti išvadą, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia konstatuoti, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Departamento vertinimu, pareiškėjui leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, ir užkardyti galinčias kilti grėsmes. Departamento vertinimu, Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui laikinai gyventi, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse. Be to, nors užsienietis, atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Ukrainai, tai savaime nepaneigia užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl užsieniečio požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jo darbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje. Pareiškėjo vertinimu, Departamentas, priimdamas Skundžiamus sprendimus, rėmėsi formaliais pagrindais, nesusijusiais su pareiškėjo asmeniu, nes vien tik formalaus ir abstraktaus pobūdžio argumentas, jog užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, be konkrečių šį faktą pagrindžiančių duomenų, nėra pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėjo laikiną gyvenimą Lietuvoje keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo vertinimu, vien tik jo buvęs darbas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje, kur jis dirbo vairuotoju, vykdavo tik į gautus iškvietimus, nedirbo su jokia slapta medžiaga ir slapta informacija, negali būti ir nėra pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėjo laikiną gyvenimą Lietuvoje keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Dėl VSD atsakovui nurodyto argumento, kad pareiškėjas gali būti potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos ar Baltarusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti, pareiškėjo manymu, tuomet tokį formalaus pobūdžio argumentą galima taikyti visiems asmenims, dirbusiems (duomenys neskelbtini).

2.4. Pažymi, kad gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sudarė sutartį dėl būsto nuomos Lietuvos Respublikoje, investavo į buitį, dirbo, nes nesitikėjo, kad išduotas leidimas laikinai gyventi, be jokio realaus pagrindo ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, bus panaikintas dėl esą teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios Migracijos departamentui buvo žinomos iki jam išduodant minėtą leidimą. Skundžiamiems Sprendimams priimti nepakanka faktinių aplinkybių, jog būtų galima pripažinti, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, gavęs skundžiamus Sprendimus yra sudėtingoje padėtyje, jog leidimas jau yra panaikintas ir jis staiga, be jokios rimtos priežasties netenka savo pragyvenimo šaltinio, pajamų, netenka galimybės gyventi savo namuose Lietuvoje, kurioje jis jau ilgą laiką gyvena. Tai neadekvati ir neteisinga, neproporcinga priemonė. Šio Sprendimo pareiškėjui neapskundus kompetentingam administraciniam teismui ir jam įsigaliojus, atsiranda Aprašo 135 p. nurodytos teisinės pasekmės. Pareiškėjo atžvilgiu būtų priimamas UTPĮ 125 str. 1 d. 2 p. numatytas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi.

2.5. Mano, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes yra nepagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės nemotyvuotos, skundžiamame Sprendime buvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, išdėstytos faktinės aplinkybės formalaus pobūdžio, nesusietos su taikomomis teisės normomis. Pareiškėjo nuomone, skundžiami Sprendimai turi būti pagrįsti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir galiojančiu teisiniu reglamentavimu, atitikti VAĮ 8 str. nuostatas, turi būti motyvuoti ne vien tik formaliais, bendro pobūdžio argumentais. Individualiame administraciniame akte turi būti įvardyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Šiuo atveju atsakovas skundžiamus Sprendimus priėmė vienašališkai ir formaliai, argumentai bendro pobūdžio ir visiškai nesusiję su pareiškėju. Iš skundžiamų Sprendimų turinio matyti, kad jie yra grindžiami tik bendro pobūdžio argumentais, kurie nepagrindžia konkrečių faktų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos saugumui. Pareiškėjas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, jokios žalos valstybei ir viešiesiems finansams padaryta nebuvo, visą buvimo Lietuvoje laiką, jis sąžiningai atliko savo darbo funkcijas, nebuvo padaręs jokių administracinių nusižengimų, nebuvo teistas ir savo veiksmais nesukėlė grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui ar net viešajai tvarkai. Pareiškėjo manymu, skundžiami Sprendimai pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus. Pareiškėjas dirba tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pareiškėjas įsitvirtino Lietuvoje, užmezgė ekonominius bei socialinius ryšius, turėjo pragyvenimo šaltinį, kurio, dėl priimtų skundžiamų Sprendimų, neteks. Nors Sprendimas ir nėra atsakomybės taikymo aktas, tai individualus administracinis aktas ir minėtas pasekmes jis sukelia, šiuo atveju, pareiškėjui. Atsakovas neturėjo objektyvaus pagrindo pagal Sprendimų priėmimo metu surinktus duomenis panaikinti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Konstitucijos straipsnio 3 dalies nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis).

2.6. Pažymi, kad būtina įvertinti realios grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumą, akivaizdumą ir gautus faktus įvertinti visų aplinkybių kontekste, t. y., vertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu buvo prašoma (šiuo atveju darbo pagrindu), vertinti individualią, prašymą pateikusio užsieniečio, situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika) bei kitas reikšmingas aplinkybes. Tačiau toks vertinimas nebuvo atliktas. Šiuo atveju, pareiškėjui buvo išduotas leidimas gyventi, tai reiškia, kad tokios grėsmės nebuvo įžvelgta, todėl ir naikinti laikino leidimo gyventi, nebuvo jokio teisėto pagrindo. Pareiškėjo manymu, skundžiami Sprendimai grindžiami vien tik spėjimais ir įtarimais. Šie spėjimai ir įtarimai neparemti tokiais faktais, dėl kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog tai, kad pareiškėjas anksčiau (duomenys neskelbtini) dirbo vairuotoju, kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo darbas vairuotoju, apsiribojo tik vairuotojo darbo funkcijomis. Tokio pobūdžio darbas niekuo nesiskiria nuo vairuotojo darbo kitose darbovietėse. Tai, kad pareiškėjas dirbo vairuotoju milicijoje, nesudaro jokio pagrindo išvadai, kad gali kilti, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui. Tai savaime nesuteikia pagrindo išvadai, jog jis dirbdamas vairuotoju atliko kokius nors neteisėtus ir valstybės saugumui grėsmę keliančius veiksmus. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. Šiuo atveju tokių aplinkybių nebuvo nustatyta, o sprendimai buvo priimti remiantis akivaizdžiai bendro pobūdžio informacija, kuri buvo žinoma prieš išduodant leidimą laikinai gyventi.

2.7. Atkreipia dėmesį, kad savo veiksmais visą buvimo Lietuvoje laiką, pareiškėjas sąžiningai atliko savo darbo funkcijas, nebuvo padaręs jokių administracinių nusižengimų ir savo veiksmais nesukėlė grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui. Nėra pagrįstų duomenų išvadai, jog pareiškėjas gali kelti ar kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamento argumentavimas neatitinka teisėtumo reikalavimų, kadangi grįsti svarbius sprendimus vieninteliu argumentu, jog asmuo kelia grėsmę, yra neteisėta, o tokie sprendimai laikomi neišsamiais ir nemotyvuotais. Sprendimuose nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie leistų teigti, jog užsienietis neatitinka reikalavimų ir šiuo metu ar ateityje gali kelti kokią nors grėsmę valstybei. Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, jog, jei pareiškėjas keltų grėsmę valstybės saugumui, net nebūtų buvusi svarstoma galimybė jam leisti laisvai judėti, dirbti ir gyventi Lietuvoje prieš išduodant jam laikiną leidimą gyventi Lietuvoje. Formalių išvadų darymas, nesant pakankamai duomenų išvadoms pagrįsti, neatitinka VAĮ įtvirtinto reikalavimo viešojo administravimo subjektams savo priimamus sprendimus grįsti objektyviais, išsamiais duomenimis, bei prireikus – pasitikslinti informaciją ar surinkti (pareikalauti pateikti) papildomus duomenis.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad Departamentas 2023 m. liepos 26 d. priėmė sprendimą Nr. 23S117805 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris nėra ginčijamas šioje byloje. Pareiškėjas 2023 m. birželio 5 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu (pareiškėjas ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju). Kartu su prašymu pateiktame klausimyne pareiškėjas nurodė, kad dirbo vairuotoju (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje (2016–2020). VSD pateikė išvadą, kad pareiškėjas, tarnaudamas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo.

3.1. Ginčijami Sprendimai buvo priimti remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas ginčijamus Sprendimus Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Ginčijami Sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo socialinius ir kitus ryšius Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2020 m. rugsėjo 20 d. iki 2021 m. rugsėjo 17 d. Pareiškėjas nuo 2021 m. rugsėjo 18 d. Lietuvoje gyvena su leidimu laikinai gyventi, kuris galioja iki 2023 m. rugsėjo 17 d. Pareiškėjas nuo 2020 m. rugsėjo 26 d. iki dabar dirba Lietuvoje. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Taigi, pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja iš esmės tik darbo santykiai. Migracijos departamentas vertino, ar leidimo laikinai gyventi neišdavimas, draudimo atvykti nustatymas laikomas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui (užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą) pasiekti. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo ryšiai nevertintini kaip ilgalaikiai. Kaip ir nurodyta ginčijamame Sprendime, nebuvo nustatyta šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Esant tokiai pareiškėjo situacijai, atsižvelgus į geopolitinę situaciją, taip pat aplinkybę, kad VSD pateikė išvadą dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, Migracijos departamentas priėmė pagrįstus Sprendimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad VSD išvada nėra nemotyvuota – išvadoje nurodyti jos motyvai ir aiškiai konstatuojama pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui, ši grėsmė grindžiama individualiomis pareiškėjo situacijos aplinkybėmis (karine tarnyba). Nors pareiškėjas akcentuoja, kad dirbo virėju ir sandėliu vedėju, tačiau mano, kad šios aplinkybės nepaneigia ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi grėsmė grindžiama ne konkrečiomis pareigomis kariuomenėje, o lojalumu ir (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veikla išnaudojant (duomenys neskelbtini) piliečius.

3.2. Visų pirma, išvada yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje dirbo pakankamai ilgą laiką (4 metus), nesenu laikotarpiu. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie keliamą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija, lojalumas (duomenys neskelbtini) gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą.

4. Trečiasis suinteresuotasis asmuo VSD pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Paaiškino, kad Sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD vertinimu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šių šalių valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus.

4.1. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistema. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje nebetarnauja (tarnavo 2016-2020 m. laikotarpiu), savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. VSD vertinimu, ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Toks VSD vertinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) poziciją analogiškomis aplinkybėmis grindžiamoje byloje, kurioje teismas pagrįstai sprendė, jog nuo 2014 iki 2019 metų pagal sutartį (duomenys neskelbtini) valstybinėje institucijoje tarnavęs (duomenys neskelbtini) pilietis gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais (duomenys neskelbtini) lojaliais asmenimis, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia Pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartis admin. byloje Nr. eA-2006- 520/2023). Akcentuotina ir tai, kad VSD teikiamos analogiškos išvados dėl Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių piliečių, ėjusių pareigas šių valstybių institucijose, tarnavusių kariuomenėje, ir remiantis jomis priimti MD sprendimai yra LVAT vertinami kaip teisėti ir pagrįsti. VSD, atlikęs vertinimą, tiek Departamentas savo Sprendimuose pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o nustatytų faktinių aplinkybių visuma (su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių turėjimas) leidžia teigti, kad pareiškėjo išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos pozicijai karo Ukrainoje ir Krymo priklausomybės klausimu (atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus) nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui.

4.2. Anksčiau išduotas leidimas laikinai gyventi negali sukurti pagrįsto teisėto lūkesčio, kad toks leidimas užsieniečiui bus išduotas naujas, (pratęstas) automatiškai ir (ar) nebus panaikintas susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Departamentas įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir nustatė, kad jis šiuo metu tokių ryšių neturi, kadangi Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Apie turėtus ar turimus šeiminius ryšius pareiškėjas nenurodė ir pateikdamas patikslintą skundą. Vieninteliai pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra darbas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas minėtoje įmonėje įsidarbino tik prieš metus. Kitose darbovietėse pareiškėjas taip pat nedirbo ilgiau nei vienerius metus, taigi akivaizdu, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublikoje esančiomis įmonėmis nėra ilgalaikiai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, VSD vertinimu, pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, negali būti pripažintas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Grėsmių valstybės saugumui pašalinimas tokiomis priemonėmis, kaip leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinimas, yra mažiausią represinį, o daugiau prevencinį elementą turinti priemonė, todėl siekiamo tikslo aspektu yra proporcinga. VSD vertinimu, priimant Departamento Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat Departamento Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Departamento Sprendimai priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo Nr. 1, kuriuo panaikintas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi, ir Sprendimo Nr. 2, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), teisėtumo bei pagrįstumo.

6. Nustatyta, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2023 m. rugsėjo 17 d.

6.1. Pareiškėjas 2022 m. liepos 7 d. pateikė Departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį.

6.2. Departamentas 2022 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu leido pareiškėjui pakeisti darbdavį.

6.3. Pareiškėjas 2023 m. balandžio 24 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog ketina dirbti pagal darbo sutartį, jo profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams (leidimo laikinai gyventi keitimas). Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2021 m. rugpjūčio 18 d. dirba UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.

6.4. Departamentas 2023 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 23S117805 nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Šiame sprendime pažymėta, jog pareiškėjas 2016–2020 metais dirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje. Darbas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

6.5. Departamentas Sprendimu Nr. 1 panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2023 m. rugsėjo 17 d., nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Departamentas 2023 m. liepos 4 d. gavo 2023 m. liepos 3 d. VSD išvadą Nr. 18-7281 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas vairuotoju (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje (2016–2020), privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo.

6.5.1. Vertinant pareiškėjo ryšius Lietuvos Respublikoje bei patikrinus informaciją Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose, nustatyta, kad Lietuvos Respublika jam buvo išdavusi nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2020 m. rugsėjo 20 d. iki 2021 m. rugsėjo 17 d. Šiuo metu pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2021 m. rugsėjo 18 d. iki 2023 m. rugsėjo 17 d. Aktualiausiais 2023 m. liepos 28 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2020 m. rugsėjo 26 d. iki 2021 m. spalio 11 d. dirbo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2021 m. spalio 22 d. iki 2022 m. rugpjūčio 2 d. dirbo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2022 m. rugpjūčio 6 d. iki dabar dirba įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“. Vertinant šio užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis šiuo metu tokių ryšių neturi, kadangi Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

6.5.2. Pareiškėjas VSD pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, šio užsieniečio šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, o esamų ekonominių ryšių negalima vertinti kaip galinčių atsverti grėsmės valstybės saugumui svarbą, todėl atsižvelgus į VSD vertinimą, kad jis gali būti potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos ar Baltarusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti, yra pagrindas daryti išvadą, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia konstatuoti, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, ir užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui laikinai gyventi, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse. Be to, nors užsienietis, atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Ukrainai, tai savaime nepaneigia užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl užsieniečio požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jo darbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje.

6.6. Departamentas Sprendimu Nr. 2 nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendime Nr. 2 nurodyta, jog pareiškėjas, dirbdamas vairuotoju (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kad šio užsieniečio (patikrinus duomenis informacinėse sistemose) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, kad šiam užsieniečiui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 p. bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 p., pareiškėjui nustatytinas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

7. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo (redakcija, galiojusi leidimo laikinai gyventi išdavimo metu) nuostatos. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) pateikia rašytinį pasižadėjimą, kad deklaruos savo gyvenamąją vietą gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, bus ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai ( 2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija); 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija); 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija).

8. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: 1) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; 2) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 5 metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus; 3) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

9. Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas reiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas ir kad šis leidimas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui gali būti panaikintas tik esant Įstatymo 50 straipsnyje numatytiems pagrindams.

10. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

11. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

12. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 11 punkte nustatyta, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

13. Kriterijų vertinimo tvarka nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Sąrašo ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką, priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio.

14. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 p. nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 p. užsieniečiui, kurio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir kuris neturi šeiminių ryšių Lietuvoje, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.

15. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 p. nustato, jog tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka šioje tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka šioje tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei šioje tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į šioje tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

16. Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata. Nacionalinio saugumo politikos tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) išaiškino, kad, sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (žr. pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr. pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).

18. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr. pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

19. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). LVAT yra nurodęs, jog negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė (LVAT 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). Grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

20. Pareiškėjo teigimu, vien tik jo buvęs darbas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje, kur jis dirbo vairuotoju, vykdavo tik į gautus iškvietimus, nedirbo su jokia slapta medžiaga ir slapta informacija, negali būti ir nėra pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėjo laikiną gyvenimą Lietuvoje keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas dirba Bendrovėje tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, sąžiningai vykdė savo darbo funkcijas, nėra gavęs jokių įspėjimų iš darbdavio, nėra baustas administracine tvarka, nėra padaręs kitų nusižengimų, todėl negali kilti reali grėsmė valstybės saugumui.

21. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2023 m. rugsėjo 17 d. Pagal 2022 m. rugpjūčio 5 d. darbo sutartį Nr. 20220805 ir pagal Bendrovės direktoriaus 2022 m. rugpjūčio 5 d. įsakymą, pareiškėjas nuo 2022 m. rugpjūčio 5 d. dirba Bendrovėje tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Iš byloje pateiktos 2020 m. spalio 2 d. (duomenys neskelbtini) Vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamento (duomenys neskelbtini) skyriaus ((duomenys neskelbtini)) pažymos Nr. 27 matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2020 m. spalio 31 d. tarnavo vidaus reikalų organuose.

22. Departamento ginčijamas Sprendimas Nr. 1 priimtas vadovaujantis kompetentingos institucijos – VSD Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, kadangi pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. VSD Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Šis VSD vertinimas grindžiamas aplinkybe, kad pareiškėjas 2016-2020 metais tarnavo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje. Pareiškėjas, tarnaudamas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose.

23. Vertindamas skundo argumentus teismas pažymi, kad vien faktas, kad pareiškėjas dirbo vairuotoju, vykdavo į gautus iškvietimus bei nedirbo su slapta informacija, nereiškia, kad jis negali kelti grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui. Pažymėtina, jog ginčijami Sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo darbą (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje, tačiau ne dėl pareiškėjo darbo Bendrovėje. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui yra pakankamai reali. Tokią išvadą padarė ir Departamentas ginčijamuose Sprendimuose.

24. Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023 pažymėjo, kad išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų VSD Išvados tiesiog perkelti į ginčijamus Sprendimus, o būdamas viešojo administravimo subjektu, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD Išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, turi atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą. Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja Įstatymas bei kiti su juo susiję teisės aktai, taip pat tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.

25. Iš atsakovo Sprendimo Nr. 1, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, matyti, kad esminis Sprendimo Nr. 1 priėmimo pagrindas yra VSD Išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo 2016–2020 m. vairuotojo darbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje. Tačiau, iš minėto Sprendimo Nr. 1 turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2020 m. rugsėjo 20 d. iki 2021 m. rugsėjo 17 d., Sprendimo Nr. 1 priėmimo metu pareiškėjo turimas leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2023 m. rugsėjo 17 d., pareiškėjas nuo 2022 m. rugpjūčio 6 d. iki šiol dirba Bendrovėje, anksčiau taip pat dirbo keliose Lietuvos įmonėse, pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nepagrįsti laikytini pareiškėjo skundo teiginiai, jog jo keliama grėsmė nėra reali, kadangi Departamentas pareiškėjo keliamą grėsmę sieja su pareiškėjo dirbtu darbu (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje. Nustatyti pareiškėjo trumpalaikiai ekonominio pobūdžio ryšiai su Lietuvos Respublika niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl pareiškėjo buvusio darbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje vairuotojo pareigose bei iš to galinčių kilti grėsmių, jog pareiškėjas gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti. VSD Išvados turinys, kita byloje esanti medžiaga suponuoja išvadą, kad VSD Išvadoje pareiškėjo vertinimas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui buvo tinkamai pagrįstas.

26. Iš į bylą pateikto klausimyno matyti, kad pareiškėjas 10-ame klausime (Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?) pažymėjo, jog nepritaria, o 11-ame klausime (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?) pareiškėjas pažymėjo, jog Ukrainai. Sprendime Nr. 1 nurodyta, nors pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Ukrainai, tai savaime nepaneigia užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl užsieniečio požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jo darbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje. Teismas sutinka su Departamento Sprendime Nr. 1 nurodyta aplinkybe, kad grėsmė šiuo atveju kyla dėl pareiškėjo buvusios darbovietės, o ne dėl klausimyne pasirinktų atsakymo variantų, susijusių su nepritarimu Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams. Pareiškėjo nepritarimas Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams nėra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui.

27. Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo Nr. 1, jame remtasi VSD Išvada, papildomai vertinti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje bei nustatyta, kad pareiškėjas turėjo galiojusią nacionalinę vizą bei leidimą laikinai gyventi, taip pat dirba vienoje iš Lietuvos įmonių. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Priimant ginčijamą Sprendimą Nr. 1 remtasi informacija, susijusia su pareiškėjo keliama grėsme valstybės nacionaliniam saugumui, bei duomenimis apie pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtus LVAT išaiškinimus, darytina išvada, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD Išvada, tačiau galutinį sprendimą atlikęs visų aplinkybių vertinimą priima būtent Migracijos departamentas. Ginčo Sprendime Nr. 1 atliktas individualus pareiškėjo vertinimas, atsižvelgta į aplinkybę, jog pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje vairuotoju. Nurodytų aplinkybių kontekste, Departamentas, atlikęs visų aplinkybių vertinimą, nustatė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, o pareiškėjo noras gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje yra nepakankamas, užsienietis privalo atitikti UTPĮ reikalavimus. Teismas nesutinka, kad Sprendimas Nr. 1 priimtas vadovaujantis vienintele aplinkybe, t. y. pareiškėjo darbu (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje, kadangi, kaip minėta, Departamentas atliko individualų pareiškėjo vertinimą. Teismo vertinimu, Migracijos departamento skundžiamuose sprendimuose visiškai pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada daroma turint omenyje paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Tad Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Toks vertinimas, esant panašioms situacijoms, iš esmės atitinka ir LVAT formuojamą praktiką (LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; ir kt.).

28. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sudarė sutartį dėl būsto nuomos Lietuvos Respublikoje, investavo į buitį, dirbo, nes nesitikėjo, kad išduotas leidimas laikinai gyventi, be jokio realaus pagrindo ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, bus panaikintas dėl esą teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios Migracijos departamentui buvo žinomos iki jam išduodant minėtą leidimą, pažymėtina, jog išdavus asmeniui leidimą laikinai gyventi nereiškia, jog toks leidimas negali būti panaikintas. Kaip matyti, pareiškėją su Lietuva sieja trumpalaikiai ekonominiai ryšiai, kadangi pareiškėjas nuo 2020 m. rugsėjo 26 d. iki 2021 m. spalio 11 d. dirbo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2021 m. spalio 22 d. iki 2022 m. rugpjūčio 2 d. dirbo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2022 m. rugpjūčio 6 d. iki dabar dirba Bendrovėje. Nagrinėjamoje byloje nenustatyti pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, taip pat byloje nėra duomenų apie pareiškėjo būsto nuomos sutartį, ar duomenų, kaip pareiškėjas investavo į buitį. Vien tik pareiškėjo darbas Bendrovėje ir siekis gyventi bei dirbti Lietuvoje nėra vertintinas aukščiau nei nacionalinio saugumo užtikrinimas, todėl nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamus Sprendimus.

29. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas Sprendimas VAĮ reikalavimų, kadangi yra nepagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės nemotyvuotos, skundžiamame Sprendime buvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, išdėstytos faktinės aplinkybės formalaus pobūdžio, nesusietos su taikomomis teisės normomis. Skundžiami Sprendimai pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus.

30. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą Nr. 1, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu turi teisę remtis išvadomis dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi priimti vadovaudamasis VAĮ 10 straipsniu, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017 ir kt.).

31. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

32. Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

33. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sprendimas Nr. 1 yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismas daro išvadą, jog ginčijamas Sprendimas Nr. 1 atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus. Sprendimą Nr. 1 priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Sprendime Nr. 1 neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimo Nr. 1 motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami, todėl ginčijamas Sprendimas Nr. 1 paliekamas nepakeistas.

34. Teismo vertinimu, atsakovas, spręsdamas dėl uždraudimo atvykti, tinkamai ir išsamiai įvertinimo pareiškėjo individualią situaciją, kaip nustato Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatos. Pažymėtina, kad valstybės nacionalinis saugumas, kuris susijęs su tautos suvereniteto išsaugojimu, yra aukščiausia kiekvienos valstybės vertybė. Be to, pareiškėjas, siekdamas paneigti atsakovo Sprendime Nr. 2 padarytas išvadas teismui nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad pritaikytas minimalus 5 metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis jo atžvilgiu yra neproporcingas.

35. Iš Sprendimo Nr. 2 turinio matyti, kad atsakovas priimdamas sprendimą dėl uždraudimo atvykti atsižvelgė į Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytus reikalavimus dėl draudimo atvykti. Sprendime Nr. 2 pažymėta, jog įvertinus UTPĮ 133 str. 5 dalyje įvertintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai), kad buvo nustatyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kad šio užsieniečio (patikrinus duomenis informacinėse sistemose) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, kad šiam užsieniečiui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 p. bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 p., pareiškėjui nustatytinas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

36. Uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti į šalį ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui – ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti, būti ar gyventi Lietuvoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

37. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad priimdamas Sprendimą Nr. 2 atsakovas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, Sprendimas Nr. 2 laikytinas teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo jo naikinti skundo argumentais.

38. Teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, jog skundžiami Sprendimai Nr. 1 ir Nr. 2 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo administraciniam sprendimui nustatytus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, juose nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertintos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, o motyvų išdėstymas yra adekvatus, pakankamas, paremtas surinktais duomenimis. Ginčo Sprendimais nėra pažeidžiami teisėtų lūkesčių, teisingumo, protingumo, proporcingumo principai. Nustačius, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti ar keisti skundžiamus Sprendimus, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

39. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Violeta BalčytienėHenrikas SadauskasEglė Žulytė-Janulionienė