- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-11-02
- Bylos Nr.
- 1A-78-531/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-64026-2015-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Valdas Ciesiūnas, Evaldas Vanagas
- Nuteistasis
- E. N.
- Kategorijos
- 4.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Evaldo Vanago,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. N. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. sausio 3 d. nuosprendžio, kuriuo E. N. pripažinta kalta:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 1 d. ir jai paskirta 30 parų arešto bausmė,
- pagal BK 138 str. 1 d. ir jai paskirta laisvės apribojimo bausmė šešiems mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu atlyginti turtinę žalą.
Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. N. paskirta galutinė bausmė – areštas 30 parų, bausmę atliekant areštinėje.
Šiuo nuosprendžiu D. Ž. naudai iš E. N. priteista 5 733,92 Eur turtinės ir 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimas bei 700 Eur atstovavimo išlaidų.
Iki nuosprendžio įvykdymo E. N. turtui: butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu (duomenys neskelbtini), paliktas galioti laikinas nuosavybės teisės apribojimas, o laikinas nuosavybės teisių apribojimas kitam nekilnojamajam turtui: 0,0615 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/1 pastatui – sodo nameliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini) panaikintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. E. N. nuteista už tai, kad ji laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2016 m. balandžio mėnesio, tiksli data nenustatyta, neturėdama teisėto pagrindo, tyčia darydama pavojingą poveikį D. Ž. psichikai, sistemingai, siekdama realiai ją įbauginti ir palaužti jos valią, kad ji vykdytų jai pareikštas turtines pretenzijas, šantažuodama ir grasindama paskelbti kompromituojančią informaciją darbovietei –(duomenys neskelbtini), Panevėžio miesto specialiųjų tyrimų tarnybai (toliau – STT) dėl neva projektinių lėšų iššvaistymo, reikalaudama atlikti įvairius nukentėjusiajai nepriimtinus veiksmus, sukurdama baimę keliančią aplinką, baugindama neigiamomis pasekmėmis, jai pačiai ir jos artimiesiems, tokiais savo veiksmais susargdindama nukentėjusiąją vidutinio sunkumo depresijos epizodu ir kitomis reakcijomis į stiprų stresą, dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta jos sveikata, atvirai savo naudai vertė nukentėjusią D. Ž. perduoti turtą ir, tokios neteisėtos psichinės prievartos įtakoje, pasisavino jai D. Ž. perduotą turtą – pinigus: 2013 m. gegužės 23 d. 5 000 Lt (1 448,10 Eur), 2014 m. gruodžio 15 d. 11 000 Lt (3 185,82 Eur), 2016 m. balandžio 19 d. 600 Eur, o 2016 m. balandžio 19 ir 20 d. – 500 Eur, viso 5 733,92 Eur.
Šalies argumentai
2. Nuteistoji E. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. sausio 3 d. nuosprendį ir priimti naują, ją išteisinantį nuosprendį, o teismui laikantis nuomonės, kad nuteistosios veiksmuose yra kitų nusikalstamų veikų požymių – prašo paskirti teisingumo, protingumo, racionalumo kriterijus atitinkančią bausmę. Mano, kad šis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neišnagrinėjus visų reikšmingų aplinkybių, nepašalinus akivaizdžių prieštaravimų, padarius išvadas iš prielaidų ir neįsigilinus į svarbias detales. Nuteistosios teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai asmeninių santykių aiškinimąsi, santykius dėl bendros veiklos, dėl atsiskaitymų, skolų palaikė turto prievartavimu ir sveikatos sutrikdymu. Skunde kritikuojamas apylinkės teismo atliktas įrodymų vertinimas taikant skirtingus standartus, nenurodant tam tikrų įrodymų vertinimo motyvų, teigiama apie Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 4, 5 d. reikalavimų pažeidimus. Apeliantės teigimu, darant išvadas apie turto prievartavimo veiką, pinigų užvaldymą remiamasi liudytojų parodymais, kurie nematė nei pinigų, nei jų perdavimo faktų, ar niekaip nesusiję su veika, o dėl svarbių grasinimo detalių remiamasi parodymais asmens, nemokančio lietuvių kalbos, parodymus davusio pagal nukentėjusios nurodymus. Pažymi, jog nuosprendyje niekaip neanalizuotos ir nenagrinėtos išdėstytos abejotinos ikiteisminio tyrimo aplinkybės, kai tyrimas buvo pradėtas dėl vienos veikos, vėliau nukentėjusios parodymai keitėsi ir jos pateikiami kaltinimai vis sunkėjo papildomomis aplinkybėmis. Apeliantė nurodo, kad vykstant ikiteisminiam tyrimui policija sudarė galimybes tęsti asmens veiksmus, nukentėjusiosios ir jos draugės (vėliau – kaltinamosios) bendravimą, palaikė nukentėjusios iniciatyvą siekiant kontaktų, skatino veiksmus, kad juos galėtų inkriminuoti kaip papildomus epizodus, šiuo tikslu tyrimas buvo tęsiamas labai ilgą laiką, nors tam nebuvo jokių pagrindų. Tyrimo metu nebuvo išsiaiškintas ir aptartas trečio asmens – individualios veiklos bendradarbio ir veiksmų tarpininko D. G. indėlis tarpininkaujant tariamame pinigų perdavime. Apeliantė skunde analizuoja byloje surinktus įrodymus ir pateikia savo poziciją dėl jų vertinimo. Teigia, kad teismas tinkamai neįvertino konflikto atsiradimo esmės, reikšmės, nukentėjusiosios iniciatyvos, neįvertino civilinių teisinių santykių esminės reikšmės vertinant veiksmus. Apeliantės manymu, apylinkės teismo išvados dėl pinigų reikalavimo iš nukentėjusiosios grasinant yra neteisingos ir nepagrįstos, be to, prieštarauja ir pačios nukentėjusiosios iškeltai konflikto priežasčiai. Priešingai nei nurodė apylinkės teismas, užfiksuotos SMS žinutės, kuriose grasinama grotomis jai ir direktorei, nurodoma, kad bus einama į STT, jog dar buvo galima tartis dėl visų šmeižtų ir siūloma paaukoti J., neparodo tokio grasinimo, kuris nurodytas kaltinime, neparodo nepagrįstų turtinių pretenzijų, bet rodo asmeninių santykių aiškinimąsi. Pabrėžia, kad aplinkybės, susijusios su archyvo perdavimu, atsiskaitymais už jį, grindžiamos ne objektyviomis aplinkybėmis, tačiau prielaidomis, nenustatyta archyvo apimtis, sudėtis, vertė. Nurodo, jog archyvas, kurį sudarė keli tūkstančiai failų, kurie E. N. buvo pirkti internete, susisteminti, už kuriuos buvo sumokėti pinigai, taip pat pačios E. N. parengta mokomoji medžiaga, buvo reikalingas rašto darbų rašymui ir buvo naudojamas veikloje, todėl teismas nepagrįstai sprendė apie jo nereikalingumą.
2.1. Skunde teigiama, kad nuteistosios teisme duoti parodymai surašyti padrikai, nevertinant konteksto, išdėstyti nelogiškai, parodymai neanalizuoti veikų vertinimo prasme toje nuosprendžio dalyje, kur pateikiamas teismo ištirtų įrodymų vertinimas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu E. N. buvo užduodami konkretūs klausimai, į kuriuos ji atsakė, esminių neatitikimų parodymuose nėra. Apeliantės teigimu, nukentėjusiosios D. Ž. parodymai, priešingai nei nurodo teismas, nenuoseklūs, nelogiški, nevienareikšmiai ir prieštaringi, o prieštaravimai nepašalinti. Skunde analizuojami D. Ž. parodymai, pabrėžiant jų keitimą bei papildymą vis naujomis aplinkybėmis, pažymint ir tai, kad pastarosios nurodytų išreikalautų sumų nepatvirtina jokie įrodymai. Apeliantės įsitikinimu, tokių D. Ž. parodymų negalima laikyti nei nuosekliais, nei patikimais, juolab egzistuoja įtarimas dėl tyrimo tendencingumo, ką pagrindžia skundai ikiteisminio tyrimo metu. Pažymi, kad teismas neįvertino to, kad nukentėjusioji pati ieškojo kontaktų su E. N., pati siūlė pinigų už tariamą susitaikymą, pati neprašyta pervedė pinigus.
2.2. Skunde teigiama, kad kaltinime nurodytieji teiginiai apie grasinimus paskelbti kompromituojančią informaciją darbovietei ir STT dėl neva projektinių lėšų iššvaistymo yra kaltinimo prielaidos, nepagrįstos jokiais faktiniais duomenimis. Nurodo, kad visa darbovietė ir visi darbuotojai jau žinojo apie tokius tariamus grasinimus, patys juos vertino kaip nekonkrečius, prasimanytus, atvykus į darbovietę – patys išprašė įtartinus asmenis. Teigia, kad visi liudytojai yra draugystės, asmeniniais ar giminystės ryšiais susiję asmenys, kurie davė parodymus iš esmės pagal nukentėjusiosios pateiktą versiją. Pažymi ir tai, jog apylinkės teismas nenustatinėjo ir nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) šmeižiančias žinutes rašė būtent E. N. – tokių duomenų byloje nėra. Tuo tarpu liudytojo D. G. veiksmai, kad jis kartu su E. N. buvo nuvykęs į darbovietę, taip pat išsakė priekaištus dėl darbo, galimo lėšų švaistymo, buvo surinkęs informaciją apie galimą lėšų švaistymą teismo niekaip neanalizuoti. Be to, nurodo, kad grasinimas kreiptis į teisėsaugos institucijas negali būti laikomas grasinimu, jei asmuo iš tiesų turėjo informacijos apie galimai padarytas neteisėtas veikas ir ketino tą informaciją perduoti teisėsaugai. Ši aplinkybė teismo neįvertinta.
2.3. Apeliantė skunde teigia, kad teismas neteisingai konstatavo, kad nusikalstamos veikos tiksli data nenustatyta, nes jei remiamasi nukentėjusiosios parodymais kaip teisingais ir išsamiais, atskleidžiančiais pinigų reikalavimo faktus, toks konstatavimas neatitinka faktinių aplinkybių. Ir priešingai – jei veikos tiksli data nenustatyta, tokios veikos nebuvo.
2.4. Skunde vardinami, apeliantės manymu, reikšmingi liudytojų parodymai, nenurodyti teismo nuosprendyje, pabrėžiama apie jų reikšmę ir būtiną vertinimą nuteistosios naudai. Pažymi, jog apylinkės teismas neaptarė ir nuosprendyje nenurodė liudytojo B. M. parodymų, kurie patvirtina civilinius asmeninius santykius tarp dviejų individualia veikla besiverčiančių asmenų, tarpusavio atsiskaitymus, nepriemokas ir finansinių klausimų derinimą, bei paneigia kaltinimo pagrįstumą.
2.5. Apeliantė nurodo, jog apylinkės teismas neįvertino liudytojo D. G., artimai bendravusio su kaltinamąja ir nukentėjusiąja, dalyvavusio tariamame pinigų perdavime, teisme duotų parodymų apie abipusį konfliktą, pinigus, kurie taipogi patvirtina buvus civilinius santykius dėl verslo, atskleidžia tikrąją asmeninę konflikto priežastį, aiškius asmeninius turinius santykius ir galimai – ieškojimą kompensacijos už partnerės padarytą skriaudą. Apeliantės manymu, apylinkės teismas liudytojo parodymus išdėstė palankia kaltinimui ir šiam liudytojui linkme, nes jo parodymai nėra vienareikšmiai, ką atspindi teismo posėdžio garso įrašas ir teisiamojo posėdžio protokolas. Be to, teismas nenurodė apie liudytojo D. G. akivaizdžius parodymų skirtumus visų apklausų metu – ir teisme, ir ikiteisminio tyrimo metu. Pažymima ir tai, kad tinkamai neištirtas mobilusis telefonas, kad 2014 m. gruodžio 12 d. dienos vakare D. Ž. iš E. N. telefono rašytos žinutės apie „nindzes“, kurias iš jos telefono rašė D. G.. Teismas nuosprendžiu nepašalino abejonių dėl D. Ž. pinigų perdavimo D. G. fakto, kurių E. N. negavo, taipogi neaptarė D. G. galimo bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką galimai dalį inkriminuotos sumos (3000 arba 4000 Lt) jam pasisavinant ir užvaldant. Apeliantė pažymi, kad liudytojas D. G. turėjo pagrindą apkalbėti ją, nes turėjo asmeninių nesutarimų su ja, pyko ant jos už tai, kad ji akcentavusi, kad jį užaugino viena motina, taipogi siekdamas išvengti atsakomybės dėl pinigų perdavimo E. N., kurių ji negavo, fakto.
2.6. Apeliantė nesutinka su teismo išvadomis dėl pinigų pervedimo J. K. psichinio smurto įtakoje, pažymi apie nukentėjusiosios parodymų dėl to ikiteisminio tyrimo metu keitimą, grasinimus ar kitokį psichinį smurtą bei E. N. tyčios prievartauti turtą, susidoroti, jei pinigai nebus pervesti, patvirtinančių duomenų nebuvimą.
2.7. Apeliaciniu skundu ginčijamas BK 138 str. 1 d. inkriminavimui būtino priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių, kurie be kita ko teismo neaprašyti ir neįvertinti, buvimas. Apeliantė atkreipia dėmesį į bylos duomenimis patvirtintą ankstesnę nukentėjusiosios psichikos būklę, jos psichikos ligas. Pažymi, kad teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvados paviršutiniškos, o teismo psichologė-psichiatrė teisme patvirtino, kad susirgimas depresija ir reakcijomis į stiprų stresą galėjo atsirasti ir dėl kitų aplinkybių, ne vien dėl E. N. siųstų žinučių. Todėl, atsižvelgus į prašymų dėl papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo atmetimą, taip pat į nukentėjusiosios pripažinimą apie jos pačios noru buvusius skambučius ir susitikimus su E. N., neįtikinamos teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvados, kad nukentėjusioji susirgo dėl jos atžvilgiu atsiųstų kelių žinučių. Apeliantė pabrėžia, kad jokių pagrįstų objektyvių duomenų apie liekamuosius reiškinius nukentėjusios psichinei sveikatai byloje nėra, kaip ir nėra jokių duomenų apie tariamai patirtas gydymosi išlaidas.
2.8. Apeliantė nurodo apie tam tikrų procesinių veiksmų neatlikimą (jos kompiuterio, mobiliojo ryšio telefono) neištyrimą, teigia apie apylinkės teismo tendencingumą ir priešiškumą jai, kuris pasireiškė jos nutraukinėjimu užduodant klausimus liudytojams, teismo leidimu ir patarinėjimu neatsakyti į kai kuriuos kaltinamosios klausimus, nesuteikimu jai paskutiniojo žodžio dėl teismo darbo laiko pasibaigimo, jos administracinio baustumo nurodymu jam nebegaliojant ir neturint teisinės reikšmės. Nuteistoji pastebi, kad apylinkės teismas nevertino to, kad ikiteisminis tyrimas buvo tendencingas, visiškai neatsižvelgė į jos išsakytas abejones ir nenagrinėjo galimų D. Ž. ir ikiteisminio tyrimo pareigūno A. S. giminystės ryšių, neįvertino ir galimus nukentėjusiosios ryšius su (duomenys neskelbtini), kuriuo D. Ž. grasino E. N.. Jos manymu, apylinkės teismas tik perrašė kaltinamojo akto nuostatas, nesigilindamas į veikų detales, tuo pažeisdamas baudžiamojo proceso principus. Teigia apie ikiteisminio tyrimo neteisėtumą, nes policija ikiteisminio tyrimo metu atliko slaptus veiksmus, o toks įrodymų rinkimo būdas visiškai neteisėtas, pažeidžia teisėto, sąžiningo proceso principus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Apeliantė taip pat kelia galimos provokacijos klausimą, kuomet policija viską fiksuodama vis laukė tolesnių veiksmų. Mano, kad iš karto po kratos namuose atlikta apklausa buvo neteisėta, nes ją apklausė keli asmenys vienu metu pagal iš anksto paruoštą scenarijų dėl jos būsimo vaidmens tyrime ir jai inkriminuotinų nusikalstamų veikų, atlikdami apklausą garsiai skaitė žinutes telefone ir iš jų šaipėsi, ji, neturėdama gynėjo, prieš ją naudojant psichologinį spaudimą, turėjo atsakyti į menamus, neprofesionaliai ir tendencingai užduodamus klausimus, suformuluotus be jokio konteksto.
2.9. Skundu nesutinkama ir su nuteistajai paskirtąja bausme, teigiama, kad ji netinkama, neadekvati, neatitinka bausmei keliamų tikslų. Nors areštas formaliai ir laikomas švelnesne bausme už laisvės atėmimą, apeliantė prašo svarstyti galimybę taikyti alternatyvą, numatytą įstatyme, kuri leistų pritaikyti bausmės vykdymo atidėjimą, kas, jos manymu, būtų tinkamas sprendimas. Taipogi skunde teigiama apie ieškinio nepagrįstumą, prašoma jo netenkinti, nes jame nurodytos sumos yra nepagrįstos, ieškinyje nurodyti padariniai nekilo, nėra jokių objektyvių duomenų apie liekamuosius reiškinius sveikatai, nukentėjusioji niekaip nenukentėjo, neprarado darbo, nei bendro, nei specialaus profesinio darbingumo ar jokių kitų vertybių, kurias galima apčiuopiamai pamatuoti. Mano, kad teismo priteista suma neatitinka protingumo, teisingumo principų, šią sumą pridėjus prie tariamai išreikalautų sumų išeina neadekvatus, nelogiškas, aiškiai per didelis teisinis kompensavimas, kuris siejamas su realiu laisvės apribojimu.
Atsiliepimas
3. Nukentėjusioji D. Ž. atsiliepimu į nuteistosios apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą, nes jis yra teisingas, priimtas išnagrinėjus visus byloje pateiktus įrodymus, tinkamai įvertinus E. N. veiksmus ir ją nubaudus sankcijos ribose. Pažymi, jog nuteistoji tiek apeliaciniame skunde, tiek ir bylos eigoje klaidingai interpretuoja savo veiksmus jos atžvilgiu.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė skundą tenkinti, o prokuroras bei nukentėjusiosios atstovė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 181 str. 1 d. padarymo
7. Pagal BK 181 str. 1 d. atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 str., neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011, 2K-62-976/2017).
8. Nuteistoji E. N. apeliaciniu skundu nesutinka su jos nuteisimu pagal BK 181 str. 1 d. bei teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neišnagrinėjus visų reikšmingų aplinkybių, nepašalinus akivaizdžių prieštaravimų, neatlikus visų būtinų procesinių veiksmų, padarius išvadas iš prielaidų, neįsigilinus į svarbias detales bei pažeidžiant BPK 20 str. 4 ir 5 d. reikalavimus.
9. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamų veikų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, bylos medžiagą bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytas apylinės teismo išvadas, konstatuoja, kad E. N. kalta pagal BK 181 str. 1 d. buvo pripažinta nepagrįstai, kadangi byloje esantys įrodymai nėra pakankami pripažinti, jog E. N. veiksmai atitinka turto prievartavimo požymius.
10. Aplinkybę, jog D. Ž. E. N. sumokėjo 5000 Lt už rašto darbų archyvą patvirtina D. Ž. ir E. N. 2013 m. gegužės 23 d. pasirašytas raštas, iš kurio matyti, kad D. Ž. patvirtina sumokėjusi E. N. tokią sumą, o E. N. nurodo, kad jokių pretenzijų dėl archyvo naudojimo D. Ž. neturi. Tai, kad nukentėjusioji nuteistajai perdavė 11000 Lt, pagrindžia išimtinai tik nukentėjusiosios bei liudytojų D. Ž. ((duomenys neskelbtini)) ir D. G. parodymai, kurie yra nuoseklūs ir sutampa tarpusavyje. Likusių nukentėjusiosios sumokėtų sumų nuteistajai faktą, taip pat patvirtina ir byloje esantis (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad nukentėjusioji 2016 m. balandžio 19 d. E. N. pervedė 600 Eur, o J. K. – 2016 m. balandžio 19 d. – 400 Eur, 2016 m. balandžio 20 d. – 100 Eur. J. K. (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašas patvirtina minėtų sumų gavimus ir tai, jog 2016 m. balandžio 19 d. iš J. K. sąskaitos į E. N. sąskaitą buvo pervesta 200 Eur suma. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad visas šias sumas D. Ž. sumokėjo E. N. jos reikalavimu, grasinant paskelbti kompromituojančią informaciją D. Ž. darbovietei ir STT dėl neva projektinių lėšų iššvaistymo. Šią išvadą apylinkės teismas grindė nukentėjusiosios D. Ž., liudytojų D. G., J. B., N. G., A. F., B. M. parodymais, SMS žinutėmis.
10.1. Nukentėjusioji D. Ž. parodė, kad E. N. ją šantažavo, rašė SMS žinutes, skambino, reikalaudama ją sumokėti 5000 Lt už rašto darbų archyvą, ką ji ir padarė. E. N. ją persekiojo, oro uoste gąsdino netikra gyvate, nors žinojo, kad ji bijo gyvačių. Grasino, jog kreipsis į STT, jog neva ji švaistė europines lėšas. E. N. buvo atvažiavusi į jos darbovietę, skambino direktorei, ją šmeižė. Reikalavo mokėti pinigus.
10.2. Liudytojas D. G. paaiškino, kad E. N. nuolat kalbėdavo apie tai, kad paduos D. Ž. į STT, jog švaisto pinigines lėšas, o nuvykus į nukentėjusiosios darbovietę (duomenys neskelbtini), E. N. pasakojo bendradarbiams, jog D. Ž. juos apkalba, šmeižia.
10.3. Liudytoja J. B. teigė, kad 2014 m. gruodžio mėnesį prasidėjo skambučiai ir žinutės iš E. N.. E. N. šmeižė D. Ž. bei jos vadovaujamą instituciją, jog neva yra švaistomi europiniai fondai, sakė, kad kreipsis į STT. E. N. buvo atvažiavusi į darbovietę, reikalavo nukentėjusiosios atsiprašyti dėl kažkokio vyro. Iš E. N. skambučių suprato, kad ji norėjo, jog D. Ž. būtų atleista iš darbo.
10.4. Liudytoja N. G. parodė, kad į jos asmenį telefoną, o vėliau ir darbinį paskambino moteriškė ir vyriškis ir kalbėjo apie nusikalstamas veikas, daromas darbovietėje, sakė, kad darbovietėje dirba aferistės.
10.5. Liudytojas A. F. paaiškino, kad maždaug prieš tris metus nukentėjusioji bijodavo darbe atsiliepti telefonu, prašydavo, jo atsiliepti. Atsiliepus telefonu buvo kalbama apie D. Ž. ir jos giminaičio mirtį, išsakyti necenzūriniai žodžiai, apie tai, jog įstaigoje yra švaistomi pinigai.
10.6. Liudytojas B. M. parodė, kad žino, jog D. Ž. kartu su E. N. turėjo darbinių santykių. Rašydavo darbus studentams. Iš pradžių jų santykiai buvo geri, jos buvo geros draugės, santykiai pradėjo prastėti, kai pas E. N. atsirado draugas, kurio D. Ž. nevadino vyru. E. N. pasiūlė D. Ž. pirkti dalį rašto darbų ir ji už tai sumokėjo. E. N. pradėjo jam skambinti, rašinėti laiškus apie D. Ž., tačiau jis užblokavo jos numerį. Žino, jog E. N. skambino D. Ž., jos draugams, buvo atvykusi į D. Ž. darbovietę ir šmeižė ją, jog neva yra švaistomi europiniai pinigai.
10.7. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo atveju D. Ž. nurodomos aplinkybės, jog E. N., grasindama paskleisti apie ją kompromituojančią informaciją ir kreiptis į STT, reikalavo D. Ž. mokėti pinigus, nepatvirtina nei vieno iš pateiktų liudytojų parodymai. Įvertinus juos, galima daryti tik išvadą, jog tarp E. N. ir D. Ž. buvo kilęs asmeninio pobūdžio konfliktas, kurio pasekoje E. N. siekė apšmeižti nukentėjusiąją, sumenkinti jos autoritetą, o nukentėjusioji to bijojo. Tai rodo ir 2015-11-10 D. Ž. Pareiškimas (duomenys neskelbtini), kuriame ji E. N. kaltina tik įžeidimu, tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimu, terorizavimu ir nuolatiniu skambinėjimu bei SMS žinučių siuntimu (1 t. 37 - 38 b.l.). Pati D. Ž. savo pirmojoje apklausoje 2015-11-11 nurodo , jog ji E. N. nėra skolinga ir jokie turtiniai santykiai jų nesieja (1 t. 42 - 43 b.l.). Matyti, kad tiek D. G., tiek J. B. nurodė, kad E. N. teigė, jog dėl D. Ž. vykdomos veiklos kreipsis į STT, tačiau vien tik to nepakanka, konstatavimui, jog tai buvo daroma siekiant gauti turtinės naudos iš nukentėjusiosios. Aplinkybės, jog E. N. iš D. Ž. reikalavo pinigų nepatvirtina ir byloje esantys jos nukentėjusiajai siųsti SMS pranešimai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad šių SMS pranešimų turinys yra įžeidžiančio, žeminančio ir tam tikrais atvejais grasinančio pobūdžio, tačiau yra vertintinas tik kaip E. N. ir D. Ž. pasirinktas tarpusavio santykių aiškinimosi ir bendravimo būdas, nesusijęs su turtiniu reikalavimu. Nei viename iš byloje esančių SMS pranešimų E. N. neišreiškė reikalavimo D. Ž. jai sumokėti minėtas pinigų sumas. Taigi, vertindamas šią susiklosčiusią situaciją, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog D. Ž. pinigus E. N. sumokėjo savanoriškai, t.y. pati priimdama tokį sprendimą, siekdama išsaugoti savo asmeninę ir dalykinę reputaciją.
10.8. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, pirmosios instancijos teismas E. N. nepagrįstai pripažino kalta pagal BK 181 str. 1 d., todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.)
Dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 138 str. 1 d. padarymo
11. Apeliaciniame skunde E. N. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas ją kalta dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 138 str. 1 d. padarymo neįrodė, jog būtent dėl jos veiksmų nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, t. y. nukentėjusioji susirgo depresija.
11.1. Pagal BK 138 str. 1 d. atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 str. 1 d. nurodytų padarinių. Šios nusikalstamos veikos būtinieji objektyvieji požymiai – veika, padariniai ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 138 str. 1 d. būtina nustatyti visų trijų įvardytų požymių buvimą.
11.2. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priežastinis ryšys yra vienas iš nusikalstamos veikos požymių, kurį konstatuoja teismas, nors nemažai klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio vertinimui, išsprendžiama atliekant ekspertizes. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, jo įrodinėjimas yra teismo, o ne specialistų (ekspertų) kompetencija, ir rėmimasis vien tik specialisto (eksperto) išvada gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-359-697/2017).
11.3. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog būtent dėl E. N. veiksmų D. Ž. atžvilgiu jai sutriko sveikata, vadovavosi išimtinai tik teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, jog D. Ž. susirgimas vidutinio sunkumo depresija ir kita reakcija į stiprų stresą buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su patirta psichine prievarta. Jokių kitų motyvų pagrindžiančių priežastinio ryšio buvimą pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė.
11.4. Teisėjų kolegijos vertinimu vien tik ekspertizės akto turinio, grindžiant aplinkybę, jog būtent nuteistosios veiksmai buvo nukentėjusiosios susirgimo priežastis, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuose pateikimas, teismui neatliekant jokio papildomo bylos aplinkybių vertinimo, nėra pakankamas išvadai, jog E. N. padarė veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. Taigi skundžiamas nuosprendis šioje dalyje taip pat naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Dėl teismo šališkumo ir apeliaciniame skunde keliamų kitų BPK pažeidimų
12. Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą buvo tendencingas ir priešiškas jos atžvilgiu. Priešiškumas šiuo atveju pasireiškė tuo, kad ji buvo nutraukiama užduodant klausimus liudytojams, jiems leidžiant ir patariant neatsakyti į kai kuriuos apeliantės klausimus, nesuteikiant jai paskutinio žodžio.
12.1. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo veiksmus apeliantės argumentų kontekste, daro išvadą, kad apeliantės skundo teiginiai bei bylos duomenys nepagrindžia fakto, kad apeliantės skundžiamą teismo nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas. Pažymėtina, kad šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl apeliantės E. N. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio nepalankumu, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Be to, iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, jog teismas apeliantės teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims bei kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu.
13. E. N. apeliaciniame skunde taip pat teigia apie ikiteisminio tyrimo neteisėtumą, tendencingumą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į galimus nukentėjusiosios ir ikiteisminio tyrimo pareigūno A. S. giminystės ryšius, kelia galimos provokacijos, atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir ikiteisminio tyrimo vilkinimo klausimus.
13.1. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundo argumentus, susijusius su ikiteisminio tyrimo tendencingumu ir galimais nukentėjusiosios ryšiais su ikiteisminio tyrimo pareigūnu, kadangi ji nepateikė jokių šiuos teiginius patvirtinančių duomenų. Be to, nei pati apeliantė nei jos gynėjas, nurodomu pagrindu, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ikiteisminio tyrimo metu nušalinimo nereiškė.
13.2. Vertindama ikiteisminio tyrimo trukmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo trukmė, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, reikiamus atlikti procesinius veiksmus ir byloje apklaustų liudytojų skaičių, nelaikytina per ilga ir pažeidžiančia E. N. teises.
13.3. Pagal formuojamą teismų praktiką provokacija laikytinas spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189-895/2018).
13.4. Iš bylos medžiagos matyti 2016 m. kovo 31 d. Anykščių rajono apylinkės teismo nutartimi buvo leista nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. klausytis E. N. telefoninių pokalbių, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pateiktą provokacijos sąvoką, konstatuoja, kad vien tik pasyvi E. N. telefoninių pokalbių ir kitos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė negali būti laikoma provokacija, o ir pati apeliantė šiuo atveju, nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų provokacijos fakto buvimą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad visi, vykdant minėtą teismo nutartį padaryti E. N. telefoninių pokalbių įrašai, remiantis 2017 m. kovo 24 d. prokuroro priimtu nutarimu, buvo sunaikinti, nes nebuvo gauta ikiteisminiam tyrimui reikšmingos informacijos. Taigi, įvertinus tai, kad išdėstyta, apeliantės skundo teiginiai dėl galimos provokacijos atmetami.
13.5. E. N. teigia, jog iš karto po kratos jos namuose atlikta jos apklausa buvo neteisėta, naudojant psichologinį smurtą ji buvo verčiama atsakyti į menamus klausimus. Be to, nebuvo užtikrintas jos gynėjo dalyvavimas. Iš byloje esančio kratos protokolo matyti, kad krata jos namuose buvo atlikta 2016 m. balandžio 26 d. Byloje nėra duomenų, jog tą pačią dieną būtų vykusi ir jos apklausa. Taigi teismas neturi pagrindo konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumo ir apeliantės skundo teiginius atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl kitų su priimamu nuosprendžiu susijusių klausimų
14. Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių, byloje pateiktas D. Ž. civilinis ieškinys, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p. paliekamas nenagrinėtas. Remiantis BPK 106 str. 2 d. nuostatomis, D. Ž. patirtos procesinės išlaidos jai nepriteisiamos.
15. E. N. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinama (BPK 139 str. 3 d.). E. N. turtui: butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu(duomenys neskelbtini),0615 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/1 pastatui – sodo nameliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems(duomenys neskelbtini), taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, panaikinamas.
16. CD, DVD laikmenos, USB atmintinė paliktinos prie bylos kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga (BPK 94 str. 1 d. 3 p.), o mobiliojo ryšio telefonas (duomenys neskelbtini) ir kompiuteris (duomenys neskelbtini) grąžinami E. N. (BPK 94 str. 1 d. 5 p.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Nuteistosios E. N. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. sausio 3 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį:
Išteisinti E. N. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 str. 1 d. jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Išteisinti E. N. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
D. Ž. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
E. N. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
E. N. turtui: butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu(duomenys neskelbtini),0615 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/1 pastatui – sodo nameliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems(duomenys neskelbtini), taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą, panaikinti.
CD, DVD laikmenas, USB atmintinę palikti saugoti prie bylos.
Mobiliojo ryšio telefoną (duomenys neskelbtini) ir kompiuterį (duomenys neskelbtini) grąžinti E. N..