- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-28
- Bylos Nr.
- I-3171-739/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00069-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 51.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), 8000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–4) nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2016 m. sausio 28 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose netinkamomis sąlygomis, ir skundžiasi dėl minėto laikotarpio. Minėtu laikotarpiu gyvenamoji patalpa buvo perpildyta, trūko laisvo ploto. Karantinas buvo perpildytas, jame buvo laikoma 5–16 asmenų. Karantine nebuvo jokio lango, kad vėdintųsi patalpa, tad ši patalpa buvo nevėdinama, joje gryno oro visiškai nebuvo. Gyvenamojoje patalpoje nebuvo kur pasikabinti rankšluosčius. Į lauką jį išvesdavo 1 val. per 24 val., tai prilygo kankinimui. Karantine tarakonai lakstė ant spintelių ir lėkščių. Pareigūnų elgesys buvo žiaurus, jie nesiskaitė, ko nors juos paprašius, jie atšaudavo: paskirs į būrį, tai tada ir galėsi prašinėti, ko reikia. Nebuvo kur pasidėti asmeninių daiktų. Dušai buvo atviri, buvo tik vamzdis, tad nebuvo jokio privatumo, dėl to jis patyrė gėdą ir pažeminimą kitų suimtųjų akivaizdoje, nes kiti nuteistieji žiūrėjo į jį nuogą, kai jis maudėsi. Atėjus į dušą ne laiku, jame būdavo daugiau nuteistųjų, tad nebuvo vietos kur išsimaudyti, reikėdavo laukti. Neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 8000 Eur suma, kurią prašė priteisti iš atsakovės. Atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą į skundą (b. l. 77–78) pareiškėjas prašė teismą netaikyti ieškinio senaties termino. Teigė, kad jis nežinojo tokių įstatymų, kad galima taikyti senaties terminą, todėl parašė ir išsiuntė skundą. Be to, buvimo Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2016 m. sausio 28 d. jam buvo padaryti dideli pažeidimai, išlikę visam gyvenimui, nes jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Marijampolės pataisos namai atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 10–14), 2019 m. vasario 19 d. rašte Nr. 9/07-2166 „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 35–37) ir 2019 m. kovo 7 d. rašte Nr. 9/07-2948 „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 83) nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas 22-ame būryje, kurį sudaro trys patalpos, schemoje pažymėtos Nr. 3-1, Nr. 3-3 ir Nr. 3-9. Teigė, kad teisės aktai nenustato pareigos kaupti ir sisteminti informaciją apie nuteistųjų priskyrimą į gyvenamąją patalpą. Nurodė, kad pateikė teismui didžiausią ginčo laikotarpį buvusį nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose. Paaiškino, kad 22-o būrio sanitarinis mazgas yra atskirose patalpose nuo gyvenamųjų patalpų. Marijampolės PN yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Dezinfa“ dėl kenkėjų naikinimo. Teigė, kad teisės aktai nereikalauja dušo patalpoje įrengti sieneles ar bet kokį kitą atskyrimą tarp įrenginių. Paaiškino, kad visi nuteistųjų skundai yra registruojami Marijampolės PN Administracijos reikalų skyriaus Prašymų, pranešimų, skundų, susijusių su nuteistaisiais ir jų nagrinėjimo dokumentais žurnale. Patikrinus šį žurnalą, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Marijampolės PN administraciją dėl dušo patalpų ir kitais klausimais nesikreipė. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės atstovas atsiliepime teigė, kad pataisos įstaigos pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų ir jų nepažeidė, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veikimu ar neveikimu padarė jam žalos. Teigė, kad nėra būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2) ir atsikirtime (b. l. 77) nurodė, kad jis buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2016 m. sausio 28 d., ir prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau bylos duomenų (b. l. 35, 11, 38) nustatyta, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2016 m. sausio 25 d. Atsakovei atstovaujantys Marijampolės PN, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, byloje (b. l. 11, 35) prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį iki 2016 m. sausio 8 d., t. y. iki kreipimosi į teismą dienos (b. l. 5), taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas atsikirtime (b. l. 77) prašė netaikyti ieškinio senaties, motyvuodamas tuo, kad jis nežinojo tokių įstatymų, kad galima taikyti senaties terminą, be to, buvimo Marijampolės PN laikotarpiu jam buvo padaryti dideli pažeidimai, išlikę visam gyvenimui, nes jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Byloje esant duomenims, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2016 m. sausio 25 d. (b. l. 35, 11, 38), byloje spręstinas klausimas dėl ieškinio senaties termino taikymo laikotarpiui nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2016 m. sausio 25 d.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Marijampolės PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pvz., žr., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjo teigimu (b. l. 2, 77), Marijampolės pataisos namuose jis buvo laikomas nuo 2015 m. vasario mėn. netinkamomis sąlygomis, o iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą jis išsiuntė 2019 m. sausio 8 d. (b. l. 5), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.
Dėl pareiškėjo nurodomų argumentų, kad jis nežinojo tokių įstatymų, kad galima taikyti senaties terminą, teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika (2018 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2018 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-579-442/2018, 2017 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-549-143/2017) pažymi, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui per nuo atvykimo į Marijampolės PN iki skundo išsiuntimo teismui praėjusius 3 metus ir 11 mėnesių bet kuriuo laikotarpiu buvo sudarytos kliūtys gauti pageidaujamą informaciją arba kreiptis teisinės pagalbos, pavyzdžiui, pareiškėjas nepateikė raštiškų atsisakymų suteikti informaciją, draudimų iš bibliotekos gauti teisinę literatūrą, pareiškėjo skundų dėl nesuteikiamos informacijos. Pareiškėjas turėjo teisę paskambinti telefonu (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 73 straipsnio 4 punktas (šis punktas taikytinas pareiškėjui, nes jis buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 39, 84), BVK 102 straipsnis), siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų (BVK 73 straipsnio 3 punktas, 99 straipsnio 1 dalis), kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas (BVK 100 straipsnio 1 dalis), gauti teisinę pagalbą (BVK 101 straipsnis), pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis (BVK 73 straipsnio 2 punktas, 94 straipsnis), kurie pareiškėjo prašymu galėjo be jam taikomų apribojimų rinkti informaciją, ir kitas teises. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs aktyvus ir domėjęsis jam aktualiais teisės aktais, ir neįrodyta, kad pareiškėjas būtų teikęs žodinius prašymus suteikti informaciją, kuriuos Marijampolės PN administracija būtų atsisakiusi tenkinti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Byloje taip pat nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimųsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos nesikreipimo į teismą su skundu (ir dėl to praleistas ieškinio senaties terminas) priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015). Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2016 m. sausio 7 d., ir kad nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį. Dėl šios priežasties Marijampolės PN prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2016 m. sausio 7 d. atmetama kaip nepagrįsta.
Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. sausio 25 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).
Pareiškėjas skunde teigė, kad jis buvo laikomas „karantine“ ir skundėsi dėl laikymo sąlygų „karantine“ (b. l. 2–3). Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 22-ame būryje (b. l. 36, 39), t. y. atsakovės atstovas nenurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas karantine. Kadangi pareiškėjas skunde aiškiai įvardino, kad jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis bei neturtinę žalą patyrė visą skunde nurodytą laikotarpį (b. l. 2), nors ir nurodė kitokį gyvenamosios patalpos pavadinimą nei atsakovės atstovas, teismas nagrinėja pareiškėjo reikalavimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. sausio 25 d., t. y. nagrinėja visą ginčo laikotarpį.
Pareiškėjas skundėsi, kad gyvenamoji patalpa buvo perpildyta, trūko laisvo ploto; karantinas buvo perpildytas, jame buvo laikoma 5–16 asmenų.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹ punktas, jo 11¹.1 papunktis nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų bendrabučio tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Ginčo laikotarpiu iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojusi Vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punkto redakcija nustatė tokį pat minimalų gyvenamųjų patalpų plotą pataisos įstaigų bendrabučių tipo ir patalpose. Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Vyriausybės nutarimo 12 punktas).
Nors pareiškėjas skunde ir nurodė gyvenamojoje patalpoje laikytų asmenų skaičių, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo 2019 m. vasario 19 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 36), 2019 m. kovo 7 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 83), Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus viršininko 2019 m. vasario 18 d. pažymoje (b. l. 39) ir 2019 m. kovo 7 d. pažymoje (b. l. 84), nurodytais duomenimis. Todėl teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi atsakovės atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis apie gyvenamojoje patalpoje buvusį asmenų skaičių.
Vadovaujantis atsakovės atstovo 2019 m. vasario 19 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 36), Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus viršininko 2019 m. vasario 18 d. pažymoje (b. l. 39) ir 2019 m. kovo 7 d. pažymoje (b. l. 84) pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 22-ame būryje, kurį sudaro trys gyvenamosios patalpos, šios patalpos schemoje (b. l. 73) yra pažymėtos Nr. 3-1, Nr. 3-3 ir Nr. 3-9. Atsakovės atstovas nepateikė duomenų, kurioje iš šių trijų gyvenamųjų patalpų buvo laikomas pareiškėjas, 2019 m. kovo 7 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 83) paaiškinęs, jog teisės aktai nenustato pareigos kaupti ir sisteminti informaciją apie nuteistųjų priskyrimą į gyvenamąją patalpą. Todėl teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, analizuoja ir vertina duomenis apie visų trijų 22-o būrio gyvenamųjų patalpų – Nr. 3-1, Nr. 3-3 ir Nr. 3-9 – plotą ir joje buvusį nuteistųjų skaičių. Atsakovės atstovas patvirtino (b. l. 83), kad teismui pateiktas didžiausias ginčo laikotarpį buvęs nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose. Remiantis minėtais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 36, 39, 73, 84), nustatyta, kad 22-o būrio (kuriame ginčo buvo laikomas pareiškėjas) gyvenamojoje patalpoje Nr. 3-1, kurios plotas 144,92 kv. m, buvo laikoma iki 46 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto (144,92 / 46 = 3,15); 22-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 3-3, kurios plotas 28,11 kv. m, buvo laikoma iki 9 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,12 kv. m gyvenamojo ploto; 22-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 3-9, kurios plotas 28,67 kv. m, buvo laikoma iki 9 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,18 kv. m gyvenamojo ploto.
Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus viršininko 2019 m. kovo 7 d. pažymoje (b. l. 84) yra nurodyta, kad 22-as būrys yra priskiriamas bendrabučio tipo gyvenamosioms patalpoms. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.7 papunktį, pagal ginčo laikotarpiu galiojusias Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2010 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (toliau – Aprūpinimo normos), nuteistieji, gyvenantys bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, naudojasi prausykla ir tualetu, dušo patalpomis, įrengtais viso būrio nuteistiesiems, t. y. minėtos patalpos yra bendro naudojimo. Tuo tarpu drausmės grupei priskirti nuteistieji (šie nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, BVK 75 straipsnio 2 dalis) bei kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji naudojasi sanitariniu mazgu ir praustuvu, esančiu jų gyvenamojoje patalpoje (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.5 ir 16.5 papunkčiai, Aprūpinimo normų skirsnis, reglamentuojantis pataisos namų kamerų tipo patalpų įrengimą). Nagrinėjamu atveju, iš atsakovės atstovo paaiškinimų 2019 m. vasario 19 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 36), 22-o būrio sanitarinio mazgo fotografijų (b. l. 68–72) ir schemos (b. l. 73) matyti, kad 22-o būrio sanitarinis mazgas buvo atskiroje patalpoje, o ne gyvenamojoje patalpoje. Tad ir iš aptartų bylos duomenų matyti, kad 22-o būrio gyvenamoji patalpa, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo bendrabučio tipo.
Remiantis byloje nustatytais duomenimis, daroma išvada, kad visose trijose 22-o būrio gyvenamosiose patalpose (Nr. 3-1, Nr. 3-3 ir Nr. 3-9) Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktyje įtvirtinta minimalaus gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, kadangi vienam asmeniui teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto. Todėl daroma išvada, kad nepaisant to, kurioje iš šių trijų gyvenamųjų patalpų buvo laikomas pareiškėjas, pareiškėjas buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, kadangi jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis). Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl gyvenamojo ploto trūkumo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad karantino patalpoje nebuvo jokio lango, kad vėdintųsi patalpa; karantino patalpa buvo nevėdinama, joje gryno oro visiškai nebuvo.
Kaip jau rašyta, byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 22-ame būryje (b. l. 39, 84).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11 punkto (reglamentuojančio lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimus), 11.5 papunktis nustato, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą; langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis; jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Jų 11.8 papunktis nustato, kad gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 39, 84), todėl nagrinėjamu atveju taikytini minėtų teisės normų reikalavimai dėl langų įrengimo. Iš pateiktų į bylą 22-o būrio (kuriame buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotapriu) gyvenamųjų patalpų fotografijų matyti, kad gyvenamojoje patalpoje yra langai (b. l. 56, 58–61, 65). Be to, bylos duomenimis, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentas (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) 2016 m. spalio 25 d., t. y. po ginčo laikotarpio, patikrinęs visus Marijampolės pataisos namus, jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų (taip pat ir dėl gyvenamųjų patalpų vėdinimo) nenustatė (2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA.4-432(23.22.4.14.4.12), b. l. l. 23), 2016 m. rugpjūčio 30 d., t. y. po ginčo laikotarpio, patikrinęs Marijampolės pataisos namų 22-o būrio (kuriame ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas) gyvenamąją patalpą Nr. 3-1, nustatė, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąją patalpą per atidaromus langus (atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus), ir Higienos normos Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatė (2016 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo aktas Nr. PA.4-311(23.14.1.4.12), b. l. l. 44). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas tokioje patalpoje, kurioje nebuvo langų, kaip jis teigė. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti faktą, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje nebuvo langų ir nebuvo galimybės gyvenamąją patalpą išvėdinti per langą. Todėl pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo kur pasidėti asmeninius daiktus ir pasikabinti rankšluosčius.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Aprūpinimo normos numatė, kad bendrabučio gyvenamoji patalpa aprūpinama spintele prie lovos (1 vnt. vienam asmeniui). Aprūpinimo normos neįtvirtino reikalavimo gyvenamojoje patalpoje pastatyti spintą bei įrengti pakabas rankšluosčiams. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punkte yra išvardintos patalpos, įrengiamos pataisos namuose nuteistųjų, priskirtų lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, tačiau daiktų sandėlio patalpa nėra nurodyta. Tad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės neįtvirtino reikalavimo gyvenamajame korpuse įrengti daiktų sandėlį. Iš pateiktų į bylą 22-o būrio gyvenamųjų patalpų fotografijų matyti, kad gyvenamojoje patalpoje yra spintelės prie lovos (b. l. 57–59, 61, 63–64, 67). Teismas sprendžia, kad toks gyvenamosios patalpos aprūpinimas baldais, kai yra spintelė prie lovos, atitinka aptartą teisinį reglamentavimą. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad į lauką jį išvesdavo 1 val. per 24 val., tai prilygo kankinimui.
Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 39, 84). BVK 103 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi ir ginčo laikotarpiu) nustato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. BVK 73 straipsnyje išvardintos pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teisės, tačiau šiame straipsnyje ginčo laikotarpiu nebuvo nurodyta šių nuteistųjų teisė į pasivaikščiojimą ir nebuvo nustatyta pasivaikščiojimo trukmė. Tik nuo 2016 m. balandžio 1 d., t. y. jau po ginčo laikotarpio, BVK 73 straipsnio 5 punkte buvo įtvirtinta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Vidaus tvarkos taisyklių XXXVII skyrius „Nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore tvarka“ ginčo laikotarpiu taip pat nenustatė paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų pasivaikščiojimo trukmės. Galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, jos 11 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, tačiau minėta Higienos norma neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., t. y. iki ginčo laikotarpio. Ginčo laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN 134:2015 neįtvirtino tokios nuteistųjų teisės pabūti gryname ore ir atitinkamai neįtvirtino to trukmės. Kadangi ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reglamentavimas (BVK 103 straipsnio 1 dalis) nors ir įtvirtino nuteistųjų teisę kasdien pasivaikščioti, tačiau neįtvirtino konkrečios pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų pasivaikščiojimo trukmės, o pareiškėjas neginčijo to, kad jis buvo išvedamas kasdien pasivaikščioti 1 val., nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Todėl pareiškėjo skundo argumentas dėl pasivaikščiojimo trukmės atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad karantine tarakonai lakstė ant spintelių ir lėkščių.
Kaip jau rašyta, byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 22-ame būryje (b. l. 39, 84).
Žemesnės instancijos teismas
Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Pareiškėjo nurodytų tarakonų naikinimas vadinamas dezinsekcija (Dezinsekcija – kenksmingų vabzdžių ir voragyvių naikinimas (Vaitkevičiūtė, Vilija. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: „Žodynas“, 2007, p. 236), o žalingų graužikų naikinimas vadinamas deratizacija (ten pat, p. 231). Atsakovės atstovas 2019 m. vasario 19 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 36) nurodė, kad Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl dezinsekcijos. Teismo vertinimu, šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikta Paslaugų teikimo sutarties Nr. 27/10-157 (KN-P-2014/422), sudarytos 2014 m. gruodžio 20 d. tarp Marijampolės PN ir UAB „Dezinfa“, kopija (b. l. 48–51), ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akto Nr. PA.4-432(23.22.4.14.4.12) (b. l. 21–23), duomenys. Šiame patikrinimo akte nurodyta, kad Marijampolės PN yra atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas (UAB „Dezinfa“ kenkėjų kontrolės paslaugos) (vertinta pagal 2014 m. gruodžio 30 d. sudarytą sutartį Nr. KN-2014/422/27/10-157) (atitinka Higienos normos HN 134:2015 20 punktą) (b. l. 22). Paminėti bylos įrodymai leidžia daryti išvadą, kad Marijampolės pataisos namuose yra skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui. Todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Pareiškėjo skundo argumentas dėl tarakonų buvimo atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pareigūnų elgesys buvo žiaurus, jie nesiskaitė, ko nors paprašius, jie atšaudavo, kad paskirs į būrį, tai tada ir galėsi prašinėti, ko reikia.
Vidaus tvarkos taisyklių 50 punktas nustato, kad pataisos įstaigų darbuotojų ir nuteistųjų tarpusavio santykiai grindžiami abipusės pagarbos principu. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 13) ir 2019 m. vasario 19 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 37) paaiškino, kad visi nuteistųjų skundai yra registruojami Marijampolės PN Administracijos reikalų skyriaus Prašymų, pranešimų, skundų, susijusių su nuteistaisiais ir jų nagrinėjimo dokumentais žurnale. Atsakovės atstovas taip pat nurodė (b. l. 37), kad patikrinus šį žurnalą, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Marijampolės PN administraciją nesikreipė. Iš šių duomenų darytina išvada, kad Marijampolės PN neturi duomenų apie tokius pareiškėjo skundus, ir atitinkamai neturi duomenų apie tokį pareigūnų elgesį su pareiškėju (netinkamus žodžius), kurį nurodė pareiškėjas. Bylos medžiagoje nėra duomenų apie tokius pareiškėjo skundus, pateiktus Marijampolės PN. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Vis dėl to pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus, ar, kai įmanoma, nuotraukas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas teismui nenurodė jokių konkrečių atvejų ir nepateikė tai patvirtinančių duomenų, o byloje nenustatytos pareiškėjo teiginį patvirtinančios aplinkybės. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu, kadangi byloje nėra tokių duomenų, kad įstaigos, kuri veikia laikydamasi imperatyvių teisės aktų reikalavimų, pareigūnai netinkamai elgėsi su pareiškėju. Bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad Marijampolės PN pareigūnai elgėsi su juo netinkamai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušai buvo atviri, buvo tik vamzdis, tad nebuvo jokio privatumo, dėl to jis patyrė gėdą ir pažeminimą kitų suimtųjų akivaizdoje.
Ginčo laikotarpiu galiojusiose Aprūpinimo normose nurodyti dušo patalpai minimaliai būtini baldai ir kitas inventorius. Detalesnio dušo patalpos įrengimo minėtas teisės aktas nereglamentuoja ir nenustato, kad dušai turi būti atskirti pertvaromis ar užuolaidomis. Higienos norma HN 134:2015, Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės taip pat nenustato tokių reikalavimų. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 12) paaiškino, kad teisės aktai nereikalauja dušo patalpoje įrengti sieneles ar bet kokį kitą atskyrimą tarp įrenginių. Tad byloje nėra ginčo dėl to, kad Marijampolės PN dušo patalpoje nėra įrengtos pertvaros tarp dušų, tai patvirtina ir į bylą pateiktos dušo patalpos fotografijos (b. l. 28–30). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)), konstatavo, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, ir konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Todėl nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiamas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad atėjus į dušą ne laiku, jame būdavo daugiau nuteistųjų, tad nebuvo vietos kur išsimaudyti, reikėdavo laukti.
Vadovaujantis Higienos normos HN 134:2015 44 punktu ir Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2016 m. spalio 25 d., t. y. po ginčo laikotarpio, patikrinęs Marijampolės pataisos namus, nustatė, kad laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (atitinka Higienos normos HN 134:2015 44 punktą), ir jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų (taip ir dėl prausimosi duše) nenustatė (b. l. 22–23). Pareiškėjas nesiskundžia dėl to, kad jam nebuvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kaip numato šios teisės normos. Pareiškėjas skundžiasi dėl to, kad jam atėjus į dušą ne laiku, tekdavo laukti, nes nebūdavo kur nusiprausti. Teismas pažymi, kad pataisos įstaiga neprivalėjo sudaryti galimybės pareiškėjui nusiprausti bet kuriuo metu. Iš bylos medžiagos matyti, kad Marijampolės PN direktorius 2015 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 4/07-48 yra patvirtinęs Nuteistųjų dušinės darbo grafiką (b. l. 12, 18, 20), pagal kurį 22-o ir 19-to būrio nuteistiesiems yra skirtas laikas nusiprausti duše penktadieniais nuo 9 val. iki 11.30 val. (b. l. 20). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo 22-ame būryje (b. l. 39), tad jam buvo skirtas laikas nusiprausti duše penktadieniais nuo 9 val. iki 11.30 val. Pareiškėjas skunde pats nurodė, kad jis ateidavo į dušą ne laiku. Teismas sprendžia, kad pareiškėjui todėl ir nebuvo vietos kur nusiprausti, kad jis ateidavo į dušą ne nustatytomis dušinės darbo grafike valandomis. Teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Byloje buvo nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės pataisos namuose buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu. Pripažintina, jog tokios laikymo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai (CK 6.246 straipsnis), žala (CK 6.249 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 straipsnis).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Barbulescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 61496/08; 2014 m. spalio 2 d. sprendimą Hansen prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 15319/09; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą O’Keeffe prieš Airiją, § 202, pareiškimo Nr. 35810/09; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, § 33, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2012). Administracinėse bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą (2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018; 2017 m. vasario 1 d. nutartis byloje Nr. A-376-662/2017; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis byloje Nr. A146-601/2013).
Šioje byloje nebuvo nustatyta kitų pažeidimų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylą, yra konstatavęs, kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas visą ginčo laikotarpį, tačiau ta aplinkybė, kad pareiškėjas dušu naudojosi 1 kartą per savaitę, turi įtakos vertinant pažeidimo mastą (2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Šiuo atveju, pareiškėjo privatumas dušu buvo pažeidžiamas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. sausio 25 d., t. y. trumpą laikotarpį. Be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu dušu pasinaudojo tik 3 kartus (kiekvieną penktadienį pagal grafiką (b. l. 20), t. y. 2016 m. sausio 8, 15 ir 22 d.). Tad ši aplinkybė, kad pareiškėjas dušu pasinaudojo tik 3 kartus, turi įtakos vertinant pažeidimo mastą.
Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, patikrinus Marijampolės PN Administracijos reikalų skyriaus Prašymų, pranešimų, skundų, susijusių su nuteistaisiais ir jų nagrinėjimo dokumentais žurnalą (kuriame yra registruojami visi nuteistųjų skundai), nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Marijampolės PN administraciją dėl dušo patalpų nesikreipė (b. l. 13).
Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2019 m. sausio 29 d. pažymos (b. l. 17) ir Psichologinės tarnybos 2019 m. sausio 28 d. pažymos (b. l. 16) duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į šias tarnybas su nusiskundimais, kildinamais iš netinkamų kalinimo sąlygų, nesikreipė.
Pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus beveik trejiems metams nuo paskutinio atsakovės atstovo neteisėto veiksmo atlikimo dienos (b. l. 2, 5). Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.
Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Marijampolės pataisos namuose buvo pažeista M. M. teisė į privatumą naudojantis dušu.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.