- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-21
- Bylos Nr.
- 1A-604-898/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-04729-2018-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- A. M.
- Advokatai
- Gintarė Leškevičienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį 90 MGL dydžio bauda, kuri vadovaujantis BK 64¹ straipsniu sumažinta trečdaliu, A. M. skirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda, nustatant 6 (šešių) mėnesių savanoriško baudos sumokėjimo terminą.
A. M., vadovaujantis BK 68 straipsniu, uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejus) metus, taip pat, vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš jo valstybės naudai išieškota konfiskuotino turto (automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 4 840 Eur.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. A. M. nuteistas už tai, kad 2018 m. sausio 27 d., apie 20.19 val., Vilniuje, Eišiškių pl. – Metalo g. sankryžoje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (alkotesteriu „Drager Alcotest 6810“, patikros sertifikatas Nr. 0715647, A. M. 2018 m. sausio 27 d. 20.36 val. nustatyta 1,95 promilės alkoholio). Konstatuota, jog A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu A. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. nuosprendį ir BK 40 straipsnio pagrindu atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant V. M. atsakomybei pagal laidavimą be užstato ir baudžiamąją bylą nutraukti; panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, išieškant iš A. M. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (4 840 Eur).
2.1. Skunde pažymi, kad teismo išvada, neva šiuo atveju nėra nustatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, pagal kurią asmuo turi visiškai pripažinti kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką, yra neteisėta ir nepagrįsta, prieštaraujanti susiformavusiai teismų praktikai. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga yra visiškai identiška BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, atitinkamai turi būti vertinama ir teismų praktika dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Teismų praktikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama net ir tokiais atvejais, kai kaltinamasis, neigęs savo kaltę ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme kaltę pripažįsta (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-390/2009, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 12 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-10-557/2012). Pirmosios instancijos teisme A. M. visiškai pripažino kaltę ir davė parodymus dėl padarytos nusikalstamos veikos. Nepaisant to teismas padarė išvadą, jog nėra atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Nors A. M. pirmosios apklausos 2018 m. sausio 28 d. metu iš tikrųjų nurodė automobilio nevairavęs, nurodė, kad vairavo jo dukra, šis kaltės nepripažinimas neturėtų būti vertinamas formaliai, turėtų būti atsižvelgiama į šių parodymų davimo aplinkybes – apklausiamas A. M. buvo kitą dieną po veikos padarymo, būdamas sulaikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka, apklausa vyko policijos komisariato areštinės patalpose, kadangi alkoholį vartoja retai, kitą dieną A. M. jautėsi blogai, pirmą kartą atsidūręs areštinėje visą naktį nemiegojo, jautė begalinę gėdą, buvo prislėgtas ir sutrikęs, todėl neadekvačiai įvertino situaciją, neturėjo galimybės pasitarti su advokatu.
2.2. Skunde pažymima, jog antrą kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. M. visiškai pripažino savo kaltę. Veikos padarymo metu A. M. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, todėl suprantama, kad jis neprisiminė visų aplinkybių minučių tikslumu. Todėl nesuprantama pirmosios instancijos teismo argumentas, jog šios apklausos metu A. M. nurodė alkoholį vartojęs penkios minutės iki patikrinimo siekdamas suklaidinti pareigūnus. Tokia išvada tėra prielaida, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. A. M. nurodė alkoholį vartojęs penkios minutės iki patikrinimo, nes jo nuomone taip ir buvo. Paskutinį kartą alkoholį vartojo prieš pat sėsdamas už automobilio vairo, išvažiavus iš buvusios darbovietės (duomenys neskelbtini), pareigūnai jį sustabdė Metalo gatvės ir Eišiškių plento sankryžoje, taigi A. M. buvo nuvažiavęs vos kelis šimtus metrų. Apklausos metu nurodydamas, jog alkoholį vartojo penkios minutės prieš patikrinimą, A. M. turėjo omenyje tai, kad alkoholį vartojo penkios minutės iki kol buvo patikrinimui sustabdytas policijos pareigūnų, o ne iki patikrinimo alkotesteriu. Aplinkybė, kad A. M. išreiškė abejones dėl alkoholio koncentracijos dydžio jo kraujyje, negali būti laikoma nesąžiningumu, toks vertinimas yra subjektyvus dalykas. Pirmosios instancijos teisme A. M. visiškai pripažino kaltę, taip pat pripažino alkotesteriu nustatytą girtumą.
2.3. Skunde nurodoma aktuali Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika bei pažymima, jog turto konfiskavimas gali būti taikomas tik įvertinus šios priemonės proporcingumą. Taip pat pažymima, kad neribotos apyvartos daiktų, pavyzdžiui transporto priemonių, konfiskavimas turi ribotą prevencinį poveikį, kadangi dėl konfiskavimo juos praradęs asmuo gali nesunkiai vėl jų įsigyti. Taigi tokių daiktų konfiskavimas faktiškai labiau veikia ne kaip prevencinė, o kaip turtinio pobūdžio bausmė. BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytas konfiskuotino turto vertės išieškojimas yra tiesiogiai nukreiptas ne į nusikalstamos veikos padarymo priemonę ar įrankį, o į kaltininko asmeninį turtą. Taigi ši priemonė yra akivaizdžiai baudinio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas proporcingumo principo aspektu skiriamos sankcijos visiškai nevertino, neatsižvelgė į EŽTT praktiką, nors tai padaryti privalėjo. Teismas rėmėsi ne konkrečios bylos aplinkybėmis, o bendro pobūdžio teiginiais. A. M. buvo skirta 60 MGL dydžio bauda, dvejus metu atimta teisė vairuoti. A. M. yra 57 metų amžiaus, nusikaltimą padarė pirmą kartą, dėl padaryto nusikaltimo prarado darbą saugos tarnyboje, būnant tokio amžiaus susirasti darbą yra itin sunku, šiuo metu A. M. yra registruotas darbo biržoje, jokių pajamų negauna. Teismas visiškai nemotyvavo, kodėl A. M. paskirta sankcija – iš tiesų didelė bauda, kuri jam kaip bedarbiui yra labai reikšminga, ir uždraudimas naudotis specialia teise nebuvo pakankamai efektyvi, atgrasanti ir baudžianti bei kodėl papildoma konfiskavimo sankcija buvo reikalinga ir pagrįsta.
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šioje baudžiamojoje byloje neginčijamos A. M. padarytos veikos faktinės aplinkybės, jų kvalifikavimas, A. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti jo atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatų, taip pat kelia klausimą dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo ir šios baudžiamojo poveikio priemonės proporcingumo. Taigi, baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik šioje apimtyje.
Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo
5. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Šios sąlygos konstatavimas reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką savanoriškai, o ne verčiamas byloje surinktų įrodymų, duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien nuoširdžiais apgailestavimo pareiškimais ar atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539/2006, 2K-193/2010, 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K–241/2012). Nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminiame tyrime bei teisme nuoseklumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176-303/2018).
6. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, pirmojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu A. M. savo kaltės nepripažino, nurodė, kad automobilį vairavo jo dukra. Nors skunde pažymima, jog A. M. tokius parodymus davė dėl blogos savijautos (buvo sulaikytas, apklausa vyko areštinėje, A. M. areštinėje visą naktį nemiegojo, jautė gėdą, buvo sutrikęs), pirmųjų parodymų turinys teisėjų kolegijos vertinimu patvirtina, jog A. M. aiškiai suprato situacijos rimtumą, todėl, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, pareigūnams pateikė nuoseklią versiją, kaip automobilį neva vairavo jo dukra, kaip ji atvažiavo pasiimti A. M. iš darbo, kokiu automobiliu atvažiavo, kur A. M. sėdėjo automobilyje, kuomet juos sustabdė policija (47 b. l.). Nors skunde teigiama, neva A. M. pirmosios apklausos metu neturėjo galimybės pasitarti su advokatu, su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Ikiteisminio tyrimo metu A. M. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatas (44 b. l.), jis dalyvavo ir pirmojoje A. M. apklausoje (47 b. l.). Kaip matyti, apklausa vyko nepažeidžiant BPK 188 straipsnio nuostatų, A. M. buvo sudaryta galimybė nurodyti įvykio aplinkybes, tačiau jis nusprendė kaltę neigti.
7. Antrosios apklausos metu A. M. pripažino pats vairavęs automobilį, tačiau šioje apklausoje kėlė jau kitą klausimą, svarbų traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio 7 dalį – trumpą laiko tarpą nuo alkoholio vartojimo ir jo patikros alkotesteriu, t. y. nurodė darbe išgėręs 200 gramų viskio, nesulaukęs dukters, kuri turėjo jį pasiimti, išgėrė dar 50 gramų viskio, tuomet sėdo už automobilio vairo ir išvažiavo, pavažiavo nedaug, gal šimtą metrų, kai jį sustabdė policijos pareigūnai, kurie davė pūsti į alkotesterį, nuo to laiko, kai paskutinį kartą vartojo alkoholį, buvo praėjusios penkios minutės (61 b. l.). Nors skunde teigiama, neva apklausos metu nurodydamas, jog alkoholį vartojo penkios minutės prieš patikrinimą, A. M. turėjo omenyje tai, kad alkoholį vartojo penkios minutės iki kol buvo patikrinimui sustabdytas policijos pareigūnų, o ne iki patikrinimo alkotesteriu, vis dėlto aptarti A. M. parodymai patvirtina, jog šioje apklausoje įtariamasis akcentavo būtent laiką nuo paskutinio alkoholio vartojimo iki patikrinimo alkotesteriu. Tokie parodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, vis dėlto negali būti vertinami kaip nuoširdus kaltės pripažinimas. Apsvaigimo nuo alkoholio laipsnis yra itin svarbus sprendžiant kokia – baudžiamoji ar administracinė – atsakomybė turi būti taikoma konkrečioje situacijoje, tad A. M., teigdamas, jog alkoholį vartojo visai neseniai prieš patikrinimą alkotesteriu, dėl ko nustatytas alkoholio laipsnis galėtų būti vertinamas kaip netikslus, paprasčiausiai siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės ir tai vėlgi patvirtina, jog ir šį kartą jis nebuvo visiškai nuoširdus ir kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepripažino.
8. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teisme A. M. ir vėl teigė, jog nuo alkoholio išgėrimo iki patikrinimo galėjo praeiti apie 10 minučių, nors kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, tokie parodymai yra paneigti rašytine bylos medžiaga, t. y. vaizdo įrašo apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad nuo automobilio vairavimo pradžios iki A. M. neblaivumo patikrinimo praėjo mažiausiai 20 minučių. Apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog pagal teismų praktiką kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas turi būti kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015). A. M. prisipažino kaltu ir davė parodymus tik dėl byloje surinktų nenuginčijamų jo kaltės įrodymų, turėdamas išskaičiavimą būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte (visiško kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi). Nenustačius bent vienos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, pagrindo taikyti BK 40 straipsnio nuostatų nėra.
Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo
9. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Iš esmės analogiškos praktikos laikosi ir LAT (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016).
10. Nagrinėjamu atveju teismas nusprendė išieškoti iš A. M. konfiskuotino turto – automobilio – vertę atitinkančią pinigų sumą (4 840 Eur). Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas šia baudžiamojo poveikio priemonę, nevertino šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo aspektu. Priešingai, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas visų pirma aptarė aktualią tiek Lietuvos teismų, tiek EŽTT praktiką, be kita ko pažymėdamas, kad taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, turėtų būti apsvarstoma, ar tokia priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, taip pat įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas, nurodoma, jog skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas turi būti individualizuotas. Įvertinęs automobilio vertę, A. M. skiriamos baudos dydį, teismas nusprendė konfiskuoti iš A. M. automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą.
11. Anot apelianto, paskirta didelė bauda bei uždraudimas naudotis specialia teise yra pakankamai efektyvios, atgrasančios ir baudžiančios priemonės. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog A. M., priešingai nei teigiama skunde, buvo paskirta ne didelė, o artima sankcijos minimumui bauda – už nesunkų nusikaltimą galima skirti baudą nuo 50 iki 2 000 MGL. A. M. buvo skirta šiek tiek numatytą minimumą viršijanti bauda – 60 MGL. Teismas šiuo atveju taip pat nustatė ilgesnį savanoriško baudos sumokėjimo terminą - šešis mėnesius. Antra, sprendžiant, ar veikos padarymo priemonės vertės išieškojimas yra proporcinga priemonė, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į automobilio vertę, kuri nagrinėjamu atveju nėra itin didelė (4 840 Eur). Nors A. M. ir nurodė šiuo metu neturintis darbo, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip priežastis netaikyti BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Apeliantas yra darbingo amžiaus, todėl turėtų dėti pastangas darbo paieškoms. Skunde kaip priežastis netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų taip pat nurodoma aplinkybė, jog A. M. nusikaltimą padarė pirmą kartą. Dėl tokių argumentų teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad asmuo BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padaro pirmą kartą, teismų nėra pripažįstama kaip aktuali sprendžiant BK 72 straipsnio nuostatų taikymo klausimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122-699/2018, 2K-80-511/2018).
12. Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog išskirtinių aplinkybių, dėl kurių automobilio vertės išieškojimas šiuo atvejų būtų neproporcingas, byloje nenustatyta. Šioje situacijoje visuomenės ir A. M. interesų pusiausvyra būtų pažeista, jei iš pastarojo nebūtų išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti piniginė suma – taip būtų formuojamos asmens nebaudžiamumo nuotaikos bei nepagarba baudžiamajam įstatymui, tokiu būdu neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių tikslo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
A. M. apeliacinį skundą atmesti.