Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Daivos Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės L. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. Š., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant L. Š. laiduotojos I. Ž. atsakomybei be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla dėl L. Š. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nutraukta.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 68 straipsniu, L. Š. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 2 (dviejų) metų terminui, terminą pradedant skaičiuoti nuo 2024 m. gruodžio 7 d.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 1, 3 dalimi, 72 straipsnio 2-3 dalimi, L. Š. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, t. y. konfiskuota automobilio „Mercedes-Benz C 180 BlueTec“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, dalį vertės atitinkanti pinigų suma – 7 000 Eur.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) sustabdymas – paliktos galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

Kardomąją priemonę dokumento – vairuotojo pažymėjimo (vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimą nuspręsta palikti galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – perduoti VĮ „Regitra“, juridinio asmens kodas 110078991.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

2. Pirmos instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad L. Š. kaltė įrodyta byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, tačiau yra pagrindas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant laidavimo institutą. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju L. Š. skirtinos dvi baudžiamojo poveikio priemonės: draudimas naudotis specialiąja teise – vairuoti transporto priemones 2 metams ir konfiskuota automobilio dalį vertės atitinkanti pinigų suma.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai.

3. Apeliaciniame skunde atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą L. Š. (toliau – ir apeliantė) prašo: 1) panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. vasario 24 d. nuosprendžio dalį, kuria L. Š. uždrausta naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 2 (dviejų) metų terminui arba šį terminą sumažinti iki 1 metų; 2) pakeisti šio nuosprendžio dalį, kuria iš apeliantės valstybės naudai išieškota transporto priemonės – automobilio „Mercedes-Benz C 180 BlueTec“ vertę atitinkančią 7 000 Eur (septynių tūkstančių eurų) sumą, ir šią sumą sumažinti bei leisti (nustatyti) sumokėti per dviejų metų terminą. Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą. Apeliantė pažymi, jog baudžiamojo poveikio priemonių pritaikymas negali tapti teisiamojo, kuris yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmės, nubaudimo forma, todėl tokios priemonės gali būti teismo naudojamos tik siekiant kitų BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų. Manoma, kad pirmosios instancijos teismo apeliantei pritaikytos baudžiamojo poveikio priemonės buvo paskirtos nesilaikant nei logikos, nei baudžiamosios teisės taisyklių.

4. Atsiliepimas į nuteistosios L. Š. apeliacinį skundą negautas.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje atleista nuo baudžiamosios atsakomybės L. Š. ir jos gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

6. Iš atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės L. Š. apeliacinio skundo turinio matyti, jog skundžiamas nuosprendis yra ginčijamas tik jai paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių (uždraudimo naudotis specialiąja teise ir automobilio vertę atitinkančios sumos dalies išieškojimo) individualizavimo aspektu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) įtvirtintas apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, bylą patikrina neperžengdama skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise

7. Atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą L. Š. apeliaciniame skunde prašoma neskirti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones arba šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą sutrumpinti iki 1 metų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliaciniame skunde ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo apeliantei paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metų terminu.

8. Apeliantė skundą šioje dalyje grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs L. Š. asmenybę teigiamai apibūdinančias aplinkybės vertino, jog yra pagrindas manyti kad ji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tačiau prieštaraudamas pats sau tuo pačiu metu sprendė, kad būtina imtis papildomų prevencinių baudžiamojo poveikių priemonių tam, kad atimti ar apriboti apeliantei galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas.

9. Pasisakant dėl šių argumentų ir juos atmetant kaip nepagrįstus, pažymėtina, kad BK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Šio straipsnio 2 dalis leidžia baudžiamojo poveikio priemones taikyti ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui BK VI skyriuje numatytais pagrindais. Asmeniui, atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonė skiriama vadovaujantis šių priemonių prevencine paskirtimi. Pagal susiformavusią teismų praktiką atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą šios kategorijos bylose (dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 281¹ straipsnio 1 dalyje), paprastai skiriama baudžiamojo poveikio priemonė, susijusi su uždraudimu naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, derinant ją su turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemone (priemonėmis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. vasario 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-511/2019). Nagrinėjamu atveju būtent tokios aplinkybės ir yra nustatytos. Taigi, BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė L. Š. buvo paskirta pagrįstai.

10. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad sprendimą paskirti apeliantei baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, nustatant dvejų metų terminą, apylinkės teismas grindė tuo, kad ji vairavo transporto priemonę, kai jai jos iškvėptame ore buvo nustatyta 1,98 promilių etilo alkoholio koncentracija. Nors L. Š. padarė nesunkų nusikaltimą, savo kaltę pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailėjosi, anksčiau neteista, per paskutinius 5 metus bausta administracine tvarka už administracinius nusižengimus kurie nelaikytini šiurkščiais, paskirtos baudos sumokėtos, nedirba, registruota Užimtumo tarnyboje, tačiau svarbu įvertinti ir tai, kad nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, jog L. Š. jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė naudodamasi specialia teise, tai yra teise vairuoti kelių transporto priemones. Ji padarė vieną pavojingiausių ir šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, kadangi būdama neblaivi, kai jai nustatytas 1,98 promilių neblaivumas, ji transporto priemonę vairavo dienos metu, kuomet eismas yra intensyvesnis, ir dalyvavo viešajame eisme tol, kol patikrinimui buvo sustabdyta policijos pareigūnų. Taigi, nėra abejonių, kad ji kėlė realų pavojų tik savo, tiek kitų eismo dalyvių saugumui. Aukštesnysis teismas pažymi, kad toks apeliantės elgesys neabejotinai laikytinas pavojingu, keliančiu pavojų tiek eismo saugumui, tiek kitų žmonių sveikatai, gyvybei ir turtui, todėl tai suponuoja teismo pareigą užkirsti kelią galimam analogiškam elgesiui ateityje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones.

11. Be kita ko, nagrinėjamu atveju svarbus ir L. Š. motyvas vairuoti transporto priemonę, kai asmuo suvokia, kad yra apsvaigęs nuo alkoholio ir tokį elgesį draudžia valstybėje galiojantys įstatymai bei teisės aktai. L. Š. parodymais nustatyta, jog transporto priemonės vairavimas būnant neblaiviai buvo sąlygotos poreikiu važiuoti parsivežti sūnų iš gimtadienio po to, kai namuose ji išgėrė tris taures vyno. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos paaiškinimus, sprendžia, kad toks motyvas vairuoti transporto priemonę yra iškeliantis savo asmeninius poreikius bei interesus aukščiau visuomenės saugumo bei negali būti pateisinamas, nes šioje situacijoje apeliantė turėjo ir kitų alternatyvių būdų šiai problemai išspręsti (pavyzdžiui, paprašyti pagalbos susiklosčiusioje situacijoje pažįstamų asmenų ir pan.), tačiau sąmoningai jų net nebandė įgyvendinti, o spontaniškai ir be jokios pateisinamos priežasties pasirinko automobilio vairavimą. Taigi, toks nusikalstamą veiką padariusio asmens elgesys, kai dėl to buvo realus pavojus visuomenės saugumui, negali būti toleruotinas ir valstybė privalo į tai reaguoti įstatymais apibrėžtose ribose. Nors žala kitų asmenų sveikatai ar gyvybei neteisėtais apeliantės veiksmais padaryta nebuvo, kas akcentuojama skunde, tačiau vien tik ši aplinkybė jos įvykdyto nusikaltimo pavojingumo nemenkina. Ši pozicija neabejotinai atitinka ir įstatymo leidėjo valią, kadangi kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, įstatymo leidėjas jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, kad vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, kai nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas, gali sukelti didelį pavojų aplinkiniams. Teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas apeliantei turi svarbią prevencinę reikšmę, tam, kad tokie atvejai nepasikartotų. Jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti apeliantės atsakomybę, paskiriant jai draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones jos prašomam 1 metų terminui, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantė patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent minimalaus, apeliantės poreikius atitinkančio, draudimo naudotis specialia teise termino nustatymas, pažeistų proporcingumo, teisingumo principus ir kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, skatintų nebaudžiamumo jausmą.

12. Pastebėtina, kad už panašaus pobūdžio, tačiau mažesnio pavojingumo teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos teisę (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalis) yra privalu vairuotojui skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienerių metų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju L. Š. nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės terminas nevertintinas kaip neatitinkantis proporcingumo principo reikalavimų ir nevaržo jos teisių daugiau, nei to reikalauja siekiami tikslai.

13. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje skirdamas L. Š. baudžiamojo poveikio priemonę – specialiosios teisės atėmimą – ir nustatydamas jos terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė.

Dėl automobilio vertę atitinkančios sumos dalies išieškojimo

14. BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Remiantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

15. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nustatytais pagrindais (taip pat ir vadovaujantis BK 40 straipsniu), gali būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Taigi turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymo atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės teisinis pagrindas nurodytas BK 67 straipsnio 2 dalyje. Iš šioje normoje pateikto teisinio reguliavimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pakankamai išsamiai argumentavo, kodėl atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės L. Š. nagrinėjamu atveju skirtas transporto priemonės vertės dalies atitinkančios pinigų sumos išieškojimas. Teismas tinkamai analizavo šios poveikio priemonės taikymą proporcingumo ir teisingumo principų aspektais, nuosprendyje pateikė pagrįstus motyvus dėl konfiskuotino turto dalies (7 000 Eur) priteisimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilis, kuris buvo nusikalstamos veikos padarymo priemonė, priklauso ne kaltinamajai, o trečiajam asmeniui – akcinei bendrovei Šiaulių bankas. Taigi, buvo priimtas pagrįstas sprendimas išieškoti iš automobilio vertę atitinkančios sumos dalį.

17. Pagal pateiktą VšĮ „Emprekis“ pažymą vidutinė transporto priemonės „Mercedes-Benz C 180 BlueTec“ kaina yra 11 770,00 Eur su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM). Kaltinamoji pateikė Beep Partner, UAB 2020 m. liepos 28 d. komercinį pasiūlymą Nr. KP-1016, kuriame nurodyta bendra transporto priemonės kaina 14 386,90 Eur su PVM. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsižvelgęs į tai, kad kaltinamoji padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nusikaltimas padarytas pirmą kartą, kaltinamoji davė parodymus, nevengė atsakomybės, visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, padarė tinkamas išvadas dėl neteisėto savo elgesio, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, atsižvelgęs ir į kaltinamosios finansinę padėtį (nedirba, registruota Užimtumo tarnyboje, turi finansinių įsipareigojimų, viena augina nepilnametį vaiką), sprendė, kad taikant transporto priemonės vertės (11 770,00 Eur) konfiskavimą visa apimtimi, būtų tinkamai neatsižvelgta į kaltinamosios individualią situaciją, turėtų didelį neigiamą poveikį jos turtinei padėčiai ir trukdytų įgyvendinti tikslus, kurių siekiama atleidžiant L. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, vadovaujantis proporcingumo, teisingumo ir protingumo principais, konfiskuotiną pinigų sumą apylinkės teismas sumažino iki 7 000 Eur. Su šiuo procesiniu sprendimu sutinka ir apygardos teismas.

18. Apeliaciniame skunde nesutinkama su tokia paskirta baudžiamojo poveikio priemone – konfiskuotino turto (automobilio) vertę atitinkančios sumos dalies išieškojimu, kadangi, pasak apeliantės, teismas nepagrindė kokiu būdu turto vertės konfiskacija padės daryti prevencinį poveikį. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pažymėtina, kad turto konfiskavimas yra turtinės ir prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti tikslą ne tik nubausti kaltininką, paskiriant jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą. Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią atvejams, kai kaltininkas sąmoningai daro nusikalstamas veikas su svetimu naudojamu turtu, žinodamas, kad toks turtas negali būti konfiskuojamas, ir kartu užtikrinamos teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019).

19. Apeliantė, vertindama, jog konfiskuotino turto dalis galėtų būti mažesnė, skundą grindžia ir aplinkybėmis, jog ji (duomenys neskelbtini) nuomojasi gyvenamąjį bustą dėl to turi išlaidų nuomai, kurių nepadengia nuompinigiai gaunami iš buto Vilniuje nuomos; ji 2020 m. lizingu pirko apynaujį automobilį Mercedes-Benz C 180 BlueTec, kad galėtų saugiai vežioti vaiką į mokyklą ir atgal, kuri moka iki šiol ir mokės dar kelis metus, kad turi sūnų, kurį išlaikė ir išlaiko viena ir vaiko tėvas prie išlaikymo neprisideda, dėl ko, pasak apeliantės, pareiga sumokėti valstybei (ir juolab iš karto) tokią didelę pinigų sumą jai yra nepakeliama, įvykdyti jos ji neturi jokios objektyvios galimybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės buvo žinomos pirmosios instancijos teismui, tokie argumentai nėra nauji ir negali būti laikomi išskirtinėmis aplinkybėmis, leidžiančioms svarstyti galimybę dar labiau sumažinti dalį konfiskuotino turto – transporto priemonės - vertę atitinkančią pinigų sumą. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtos aplinkybės egzistavo dar iki apeliantei padarant nusikalstamą veiką ir jai buvo žinomos, t. y. ji aiškiai suvokė, jog transporto priemonės turėjimas yra reikalingas, tačiau nei atitinkamos aplinkybės, nei numatomos ateityje kilsiančios pasekmės nuo nusikalstamo veikimo nesulaikė. Pasirinkdama neteisėtai veikti, apeliantė prisiėmė riziką dėl teisinių pasekmių ir turi prisiimti visas neigiamas pasekmes už nusikalstamos veikos padarymą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju taikytas tik dalinis turto vertės išieškojimas, todėl dar mažesnis dalies konfiskuotino turto vertę atitinkančios sumos išieškojimas gali susiformuoti nebaudžiamumo arba per švelnaus nubaudimo praktiką už visuotinai pavojingas veikas. Juo labiau, kad L. Š. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, dėl ko ji neturės teistumo bei dėl ko jai nebuvo skirta BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019).

20. Apibendrinus šioje dalyje aptartų faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskuotino turto (automobilio) vertę atitinkančios sumos dalies išieškojimas (t.y. 7 000 Eur (septynių tūkstančių eurų) suma) yra pakankamas garantas užkardyti nusikalstamo elgesio pasikartojimą ateityje, jokių išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą dar labiau mažinti konfiskuotino turto (automobilio) vertę atitinkančios sumos dalį, šioje byloje nenustatyta. Apeliantės nurodytos aplinkybės nėra teismui pagrindas skundžiamą teismo nuosprendį šioje dalyje keisti.

21. Apeliantė pateiktu skundu išreiškė prašymą leisti konfiskuotino turto vertę sumokėti per dviejų metų terminą. Pasisakant dėl šio prašymo, visų pirma pažymima, kad BPK apskritai nenumato galimybės išdėstyti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos mokėjimo, ar nustatyti mokėjimo terminą. To nenumato ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK). Šio kodekso 22 straipsnyje numatyta tik bausmės – baudos išdėstymo galimybė. Turto konfiskavimas (šiuo atveju – konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas) kaip baudžiamojo poveikio priemonė negali būti prilyginama baudai, kaip bausmei, ir negali būti vykdoma BVK nustatyta tvarka. Įsiteisėjus nuosprendžiui ši baudžiamojo poveikio priemonė vykdoma priverstinai, pateikiant ją vykdyti antstoliui (BPK 342 straipsnio 4 dalies 7 punktas). Pagal BPK 357 straipsnio 6 dalį, BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytu atveju teismui nusprendus išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, nuosprendį paskelbęs teismas nuosprendžio nuorašą, <...>vykdomąjį raštą išsiunčia nuosprendžio vykdymo vietos antstoliui. Taigi, pirmosios instancijos teismo įsiteisėjęs nuosprendis dėl BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės perduodamas bausmę vykdančiai institucijai – antstoliui, kuris nuosprendį vykdo vadovaudamasis atitinkamomis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatomis (CPK 584 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to, apeliantei neturint galimybės iš karto sumokėti visos iš jos priteistos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos, ji galės kreiptis į antstolį dėl skolos mokėjimo išdėstymo vykdomojoje byloje.

22. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. vasario 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

23. Pagal galiojančią BPK 106 straipsnio 2 dalies redakciją, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Analogiškos nuostatos taikytinos ir sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.

24. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant L. Š. sudaro 154,17, kurios turi būti priteistos iš jos valstybei.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti L. Š. gynėją numato BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo jos valios. Taip pat teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021). Nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės L. Š.skundą, tačiau byloje nustatyta, kad apeliantė nedirba, registruota Užimtumo tarnyboje. Esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinus tai, kad antrinė teisinė pagalba L. Š. šioje byloje buvo teikiama ne jos iniciatyva, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už L. Š. teiktą antrinę teisinę pagalbą iš jos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės – L. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės – L. Š. nepriteisti.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.