Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų E. A., Eduardo Maškevičiaus ir L. P. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios F. P. ir jos gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo F. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie neatliktos pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. kovo 3 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir nustatyta galutinė bausmė – 11 (vienuolika) mėnesių 8 (aštuonios) dienos laisvės atėmimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. F. P. (anksčiau K.) nuteista už tai, kad 2022-07-12 apie 20.00 val. viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, prie šoninio įėjimo į prekybos centrą „Molas“, Taikos pr. 139, Klaipėdoje, konflikto dėl automobilio pastatymo metu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, priėjusi prie stovinčio automobilio „KIA Soul“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atidarė vairuotojo pusės dureles ir tyčia vieną kartą kumščiu sudavė R. D. į galvą, taip sukėlė jai fizinį skausmą. Tęsdama nusikalstamus veiksmus, apie 20.10 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, prie centrinio įėjimo į prekybos centrą „Molas“, Taikos pr. 139, Klaipėdoje, griebė už plaukų B. B., braižė veidą, rankas, ne mažiau kaip du kartus sudavė kairės rankos kumščiu į ranką, keliu spyrė į pilvą, taip sukėlė jai fizinį skausmą. Tokiu būdu F. P. (anksčiau K.) įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

6. BK 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Nuteisdamas asmenį, t. y. paskirdamas jam bausmę už nusikalstamą veiką, dėl kurios padarymo jis pripažįstamas kaltu, teismas bausmę skiria vadovaudamasis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, kaip antai dėl bausmės skyrimo asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 straipsnis), dėl bausmės skyrimo pavojingam recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą (BK 56 straipsnis), bausmės skyrimo, esant atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, įvertindamas kiekvienos šių aplinkybių reikšmę, atsižvelgdamas į šių aplinkybių kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parinkdamas švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys), ir kt. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga ir proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2009, 2K-428/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo ir jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

7. Už BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas F. P. už šio nusikaltimo padarymą paskyrė griežčiausią savo rūšimi bausmę – laisvės atėmimą 6 mėnesiams, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas nesunkus nusikaltimas), F. P. kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apeliantės F. P. asmenybę, t. y. kad ji nusikalto būdama praeityje eilę kartų teista, turėdama neišnykusį teistumą, lygtinio paleidimo metu, neatlikusi pagal Klaipėdos apylinkė teismo 2020-03-03 nuosprendį 8 mėnesių ir 8 dienų laisvės atėmimo bausmės, be to, bausta administracine tvarka. Įvertinęs šias nuteistąją F. P. apibūdinančias ir kitas anksčiau minėtas aplinkybes, apylinkės teismas padarė išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, kad nuteistajai už padarytą tyčinį nusikaltimą turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant mažesnį nei jai inkriminuoto nusikaltimo sankcijos vidurkis.

8. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajai F. P. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41 ir 54 straipsnių nuostatas. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų F. P. bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tiek nustatant konkretų šios bausmės dydį nuteistajai.

9. Pažymėtina, kad nuteistosios F. P. padaryta veika yra tyčinė ir smurtinė. Inkriminuotą nusikaltimą ji padarė būdama praeityje ne kartą teista (daugiausia už nusikaltimus nuosavybei – vagystes, sukčiavimą; paskutinį kartą buvo teista Klaipėdos apylinkės teismo 2020-03-03 nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (8 nusikalstamos veikos) ir 182 straipsnio 3 dalį galutine subendrinta 2 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme), naują nusikaltimą, už kurį buvo nuteista šioje byloje, padarė lygtinio paleidimo metu, praėjus vos daugiau nei 8 mėnesiams po paleidimo iš pataisos įstaigos (lygtinai paleista 2021-11-05 – t. 1 b. l. 157), be to, praeityje ji daug kartų bausta administracine tvarka pagal ANK 108 straipsnį („Smulki vagystė, sukčiavimas, svetimo turto pasisavinimas ar iššvaistymas“), turi galiojančių administracinių nuobaudų, duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (t. 1, b. l. 139–151). BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, o būtent į praeityje įvykdytas nusikalstamas veikas ir asmens požiūrį į įstatymo saugomus teisinius gėrius, jo daromų nusikalstamų veikų sistemingumą ir dinamiką. Todėl apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad F. P. nusikalto būdama anksčiau ne kartą teista, esant neišnykusiam teistumui, todėl ji laikytina recidyviste. Kita vertus, nors skundžiamame nuosprendyje nurodytą nusikalstamą veiką F. P. padarė būdamas recidyviste, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis kaltinamojo akto ribų ir prokurorei neprašant sunkinti kaltinimo, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytos aplinkybės nepripažino nuteistosios atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nors skirdamas bausmę ir atsižvelgė į ankstesnius neišnykusius F. P. teistumus. Apygardos teismas, nesant prokurorės apeliacinio skundo, negali bloginti nuteistosios teisinės padėties, todėl sprendimas dėl F. P. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, pripažinimo nepriimamas, tačiau šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas vertina kartu su kitomis bausmės individualizavimui svarbiomis aplinkybėmis, kurios, kaip aptarta anksčiau, nesudaro pagrindo pripažinti, kad nuteistajai F. P. buvo paskirta neproporcinga padarytam nusikaltimui ir jos asmenybei bausmė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, paskyrus F. P. švelnesnę bausmę – laisvės apribojimą – arba neskiriant jai realios laisvės atėmimo bausmės, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nuteistoji nepajus baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo ir griežtumo, tai neskatins jos laikytis įstatymuose įtvirtintų reikalavimų ir paisyti nustatytų draudimų, taip pat suformuos požiūrį, jog ateityje, padarius nusikalstamas veikas, jai ir toliau gali būti sušvelninta baudžiamoji atsakomybė, nes, kaip matyti, ji iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, teismo jai parodyto pasitikėjimo nepateisino (kaip minėta, nusikalto lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu), tokiu savo elgesiu demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymuose numatytų draudimų ir įpareigojimų. Padarytas tyčinis nusikaltimas, pavartojant smurtą, ir nuteistosios F. P. asmenybė sudaro prielaidas išvadai, kad socialinio statuso ir vertingumo grąžinimas ugdymo priemonėmis nuteistajai, kuri yra praradusi aplinkos socialinį pasitikėjimą, negalimas be realaus bausmės atlikimo.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, neva F. P. nusikalto išprovokuota pačios nukentėjusiosios, kai ši, fotografuodama ją viešoje erdvėje be jos ir jos artimųjų sutikimo, primygtinai raginama, tačiau nesutikdama ištrinti padarytas fotonuotraukas, elgėsi provokuojamai, ir tai, pasak apeliantų, reikėtų traktuoti kaip nuteistosios F. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Sutikti su šiais apeliantų teiginiais nėra pagrindo. Visų pirma pažymėtina, jog F. P., kaip pati pripažįsta, smurtavo prieš R. D. dėl menkavertės priežasties, suduodama jai kumščiu į galvą, kai ši pareiškė pastabą dėl galimo jos automobilio apibraižymo, kai nuteistosios motina, lipdama iš automobilio, kaip neginčijamai nustatyta, durelėmis kliudė nukentėjusiosios automobilį, po to F. P. nuėjo į prekybos centrą, o grįžusi, kaip pati nurodė, kibo B. B. „į plaukus ir tempė ją link žemės“, kai ši ją nufotografavo ir pasakė, kad ji niekur nevažiuos. Pažymėtina, kad nukentėjusioji B. B. po to, kai F. P., kaip pati pripažįsta, trenkė kumščiu R. D., nors ši jokių neteisėtų veiksmų prieš ją neatliko, turėjo teisę techninėmis priemonėmis užfiksuoti smurtaujantį asmenį – F. P., kuri po nukentėjusiajai R. D. suduoto smūgio nuėjo į prekybos centrą, o jos tėvas, su kuriuo ji atvažiavo, po to, kai nukentėjusioji pasakė, jog kvies policiją, nepaisydamas to, nuvažiavo prie kito prekybos centro įėjimo. Todėl nagrinėjamu atveju per atstumą atliktas smurtavusio asmens fotografavimas / filmavimas negali būti vertinamas kaip provokuojamas nukentėjusio asmens elgesys. Priešingai, tai buvo menkavertė dingstis F. P. užsipulti B. B., pavartojant prieš ją fizinį smurtą, kurį apeliantė interpretuoja savaip, nors ši jokių veiksmų prieš ją neatliko, tik norėjo užfiksuoti (nufotografuoti / nufilmuoti) ją kaip prieš R. D. smurtavusį asmenį – F. P., kurios tėvas, kaip ji pati nurodė 2022-09-09 įtariamojo apklausos metu (t. 1, b. l. 169–170), po jos smurtinių veiksmų prieš R. D., pamatęs, kad automobilyje sėdėjusi moteris nufotografavo jo automobilį ir pasakė, jog iškvietė policiją, perstatė jį į kitą vietą (L. K., F. P. tėvo, 2022-09-14 liudytojo apklausos protokolas, t. 1 b. l. 103–104). Esant tokioms aplinkybėms, kurių nuteistoji neginčija, nėra pagrindo pripažinti, kad jos smurtinius veiksmus išprovokavo pati nukentėjusioji, kuri, kaip matyti, jokių neteisėtų veiksmų prieš F. P. neatliko, tik norėjo ją nufotografuoti, kai jos tėvas po dukters F. P. pavartoto smurto prieš R. D., šiai pasakius, jog iškvietė policiją, nuvažiavo prie kito prekybos centro įėjimo, o ji, B. B., R. D. prašymu, nuėjo juos užlaikyti, kad spėtų atvažiuoti policija, ir buvo F. P. užpulta, pavartojant prieš ją fizinį smurtą. Atsižvelgiant į šiuos duomenis nukentėjusiosios B. B. elgesį pripažinti provokuojamu nėra jokio pagrindo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismų praktikoje provokuojamu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012 ir kt.). Tačiau tokios aplinkybės nagrinėjamu atveju nenustatytos. Priešingai, būtent pati nuteistoji, kaip minėta, dėl menkavertės dingsties smurtavo prieš abi nukentėjusiąsias, nors šios jokių neteisėtų veiksmų prieš ją neatliko, o B. B., fotografuodama F. P. po šios pavartoto smurto prieš R. D., tik norėjo užfiksuoti pažeidimą padariusį asmenį, jei ši pasišalintų, nespėjus atvykti policijai. Akivaizdu, kad tokioje situacijoje jokia grėsmė F. P. nebuvo iškilusi, todėl nėra pagrindo ir pripažinti, kad jos neteisėtą smurtinį elgesį išprovokavo nukentėjusioji B. B., kaip nepagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde. Taigi nagrinėjamu atveju nekonstatuotina BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta aplinkybė – nukentėjusio asmens rizikingas ar provokuojantis elgesys – kaip nuteistosios F. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

11. Bausmės švelninimui neduoda pagrindo ir nuteistosios ir jos gynėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad F. P. dirba, nors yra tik iš dalies darbinga (pagal byloje pateiktus duomenis, jai terminuotai (nuo 2023-03-08 iki 2024-03-07) nustatytas 55 procentų darbingumo lygis (t., 2, b. l. 54), augina nepilnametį sūnų, kuriam dėl didelių specialiųjų ugdymo poreikių trūkumo reikalinga specialioji pedagoginė pagalba. Akivaizdu, jog pačios nuteistosios gyvenimiškai įprasta šeiminė situacija egzistavo ir prieš nuteistajai nusikalstant, tačiau nepaisant nepilnamečio sūnaus interesų, ji vis tiek rinkosi nusikalstamą gyvenimo būdą, kai praėjus vos daugiau nei 8 mėnesiams po lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, vėl padarė tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį buvo nuteista šioje byloje, užuot stojusi į doros kelią ir pakeitusi ydingus įpročius.

12. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajai F. P. už padarytą tyčinę smurtinę nusikalstamą veiką bausmės rūšį – laisvės atėmimą – ir nustatydamas šios bausmės dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pačios nuteistosios asmenybę, todėl darytina išvada, jog nėra pagrindo skirti jai švelnesnę bausmę. Simbolinės, nuteistosios F. P., kuri, kaip minėta, praeityje ne kartą buvo teista, nusikalto lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios F. P. ir jos gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą atmesti.