Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas V. Gedeikis Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00124-2010-7

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2015 m. gruodžio 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Zigmo Pociaus ir Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2015 m. liepos 16 d., į bausmės laiką įskaitant laikino sulaikymo laiką nuo 2010 m. kovo 15 d. iki 2010 m. kovo 17 d. imtinai, ir nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2011 m. kovo 16 d. imtinai.

Nuosprendžiu R. J. dėl kaltinimo pagal BK 214 str. 1 d. išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties (BPK 3 str. 1 d. 1 p.)

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasikėsino apiplėšti A. A. S., t. y. 2010 m. kovo 15 d. apie 17 val., išgertuvių metu savo bute Plungėje, (duomenys neskelbtini) R. J., turėdamas tikslą pagrobti A. A. S. nenustatytą kiekį pinigų, kumščiu sudavė ne mažiau tris smūgius A. A. S. į veidą ir vieną smūgį į krūtinę, ko pasekoje dėl poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimo veide nukentėjusiajam A. A. S. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, suplėšyti nukentėjusiojo marškiniai, apieškojo nukentėjusiojo rūbų kišenes ir taip pasikėsino pagrobti pinigus, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes pinigų nukentėjusysis neturėjo.

Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Nuteistasis R. J. apeliaciniame skunde neneigia kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, teigia, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, prašo ją sušvelninti bei taikyti BK 64¹ straipsnį, be to, nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, netinkamai vadovavosi BK 56 str.

BK 54 str. 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

Nustatant R. J. bausmės rūšį ir dydį, laikantis bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 str. 1 ir 2 d.) vertintina visuma bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių: jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis – BK 180 str. 1 d. priskiriamas tyčinių apysunkių nusikaltimų kategorijai, nusikaltimas yra smurtinio pobūdžio, nusikaltimo metu nukentėjusysis buvo sužalotas; kaltės forma ir rūšis – tiesiogine tyčia; nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas – savanaudiškais tikslais, noras pasipelnyti iš neteisėtos veikos; nusikaltimas yra nebaigtas – nutrūko pasikėsinimo stadijoje dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Taip pat atsižvelgiama į kaltininko asmenybę – jis teistas 13 kartų už tyčinius analogiškus, į vieną labiausiai saugomų teisinių gėrių – nuosavybę nukreiptus nusikaltimus: vagystes, plėšimus, turto grobimą (t. 1, b. l. 58-60), nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Apylinkės teismas nustatė R. J. atsakomybę lengvinančią atsakomybę – R. J. pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintas neblaivumas darant nusikalstamą veiką. Akivaizdu, jog ankstesnės, net ir pačios griežčiausios bausmės nebuvo pakankamos, jog paveiktų nuteistąjį R. J. taip, kad daugiau nebenusikalstų, jis ir toliau elgėsi nusikalstamai. Iš išdėstytų aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad nuteistasis, darydamas nusikaltimus, sąmoningai nesilaiko įstatymų ir nerodo noro taisytis, keisti savo gyvenimo būdą. Tokiu savo elgesiu nuteistasis demonstruoja aiškų nenorą stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai nusprendė, kad bausmės tikslai nuteistojo R. J. atžvilgiu nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

BK 61 str. 2. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. To paties straipsnio 3 d. numatyta, kad nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau. Jeigu straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis už padarytą nusikalstamą veiką nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį, vadovaujamasi tos rūšies bausmės minimaliu dydžiu. Už BK 180 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą numatyta laisvės atėmimo iki 6 metų bausmė. BK 50 str. 2 d. numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė – 3 mėnesiai. Taigi BK 180 str. 1 d. sankcijoje įtvirtintos laisvės atėmimo bausmės vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų.

R. J. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 56 str. 2 d. numatė, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė, tokia pati baudžiamojo įstatymo nuostata išliko ir nuo 2015-03-24 įsigaliojusioje BK 56 str. redakcijoje Nr. XII-1554.

Iš baudžiamojoje byloje esančio Kretingos rajono apylinkės teismo 2000-03-21 nuosprendžio (t. 1, b. l. 82-84) matyti, kad R. J. buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu pagal tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 26 str. Vadovaujantis “Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo” 9 str. 2 d., asmenys, pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą pripažinti itin pavojingais recidyvistais, po naujojo Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo laikomi pavojingais recidyvistais. Šiuo atveju asmuo, pripažintas pavojingu recidyvistu, pavojingo recidyvisto statuso netenka pagal naujojo Baudžiamojo kodekso 27 str. 5 d. BK 27 str. 5 d. numatyta, kad asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta arba panaikinamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad R. J. nuo jo pripažinimo itin pavojingu recidyvistu iki nusikalstamos veikos, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo teistumas nebuvo išnykęs ar panaikintas. Iš byloje esančių Teistų asmenų žinybinio registro duomenų bei Kretingos rajono apylinkės teismo 2015-11-25 rašto matyti, kad Kretingos rajono apylinkės teismo 2000-03-21 nuosprendžiu pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą kvalifikuotos nusikalstamos R. J. veikos nebuvo perkvalifikuotos pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą ir teismo sprendimas pripažinti jį itin pavojingu recidyvistu nebuvo panaikintas. Tokiu būdu pirmos instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog R. J., sutinkamai su BK 56 str., skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už BK 180 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką nustatytos bausmės vidurkis ir, atsižvelgdamas į jo atsakomybę sunkinančią bei lengvinančią aplinkybes, asmenybės ir veikos pavojingumą, paskyrė tik nežymiai bausmės vidurkį viršijančią 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nors apeliantas teigia, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į prokurorės siūlytą bausmės dydį ir dėl to neteisingai paskyrė didesnę bausmę, teisėjų kolegija pažymi, kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, pripažinti asmenį kaltu nusikaltimo padarymu ir paskirti bausmę gali tik teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, šiuo atveju teismas nėra saistomas prokuroro pasiūlymų dėl bausmės dydžio. Remdamasi tuo, kas anksčiau aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam R. J. griežčiausią bausmės rūšį - laisvės atėmimą ir nustatydamas jo dydį, nedaug viršijantį sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nusikalstamos veikos stadiją, nuteistojo asmenybę, kaltės formą, atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes ir tai, kad švelnesne bausme nebus pasiekti BK 41 str. numatyti bausmės tikslai.

Apeliantas skunde nurodo, kad apylinkės teismas jo atžvilgiu turėjo taikyti BK 64¹ str. ir sumažinti paskirtą bausmę vienu trečdaliu, nes jis nuoširdžiai prisipažino. BK 64¹ str. numato, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. BPK 273 str. numatyta, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 str. 2 d. nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 str. reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Kaip matyti iš 2015-10-06 teisiamojo posėdžio protokolo (t. 2, b. l. 26-29), nors formaliai posėdžio metu teisėjas nepaskelbė, kad bus atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, tačiau bylos nagrinėjimas faktiškai vyko atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą: kaltinamasis buvo kaltinamas pasikėsinimu padaryti apysunkį nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo kaltinamasis pareiškė kad prisipažįsta esąs kaltas, pageidavo iškarto duoti parodymus, sutiko, kad byloje nebūtų apklausiami liudytojai ir nukentėjusysis. Taigi, šiame teisiamajame posėdyje buvo apklaustas tik kaltinamasis R. J., nukentėjusysis A. S. teismo posėdyje nedalyvavo, jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai įstatymo nustatyta tvarka (BPK 291 str.) buvo perskaityti balsu (t. 2, b. l. 27), jokie liudytojai ar dar kokie kiti proceso dalyviai teismo posėdžio metu nebuvo apklausiami. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju yra pagrindas pripažinti, jog baudžiamoji byla išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą. Praktikos taikyti BK 64¹ str. nuostatas, kai byloje faktiškai buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, laikosi ir kiti teismai (pvz., Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-679-468/2015).

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, nustačiusi, kad nuteistasis R. J. prisipažino kaltu ir baudžiamoji byla išnagrinėta faktiškai atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, bei vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais kolegija mano, jog egzistuoja pagrindas taikyti nuteistajam BK 64¹ str. nuostatas ir sumažinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę vienu trečdaliu. Nuosprendis keistinas, mažinant nuteistajam paskirtos bausmės dydį.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 64¹ str., nuteistajam R. J. paskirtą 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu trečdaliu, nustatant galutinę bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 2 mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.