Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Ernesto Rimšelio, teisėjų: Reginos Pocienės ir Jurgitos Mačionytės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės Audronės Šukienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. išteisintas dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 145 straipsnio 1 dalyje uždraustų nusikalstamų veikų, nesant nusikaltimų požymių, o S. K. išteisintas dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos, nesant nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

A. K. baudžiamojoje byloje kaltintas tuo, kad mušdamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui bei grasino nužudyti: 2015 m. birželio 23 d., apie 16.30 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1.91 promilių girtumas) konflikto su savo sutuoktine T. K. ir svainiu B. P. metu, tyčia spyrė koja T. K. į kairės rankos alkūnę, po to, paėmęs į dešinę ranką žirkles ir jomis užsimojęs grasino juos nužudyti, tokiu būdu nukentėjusiajai T. K. sukėlė fizinį skausmą bei grasino T. K. ir B. P. nužudyti ir dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t. y. kaltintas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje.S. K. baudžiamojoje byloje kaltintas tuo, kad grasino nužudyti šeimos narį: 2015 m. birželio 23 d., apie 22.30 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2.62 promilių girtumas), paėmęs į dešinę ranką peilį ir jį durdamas į prieškambaryje stovėjusią batų spintelę, šalia kurios stovėjo motina T. K., grasino nužudyti savo motiną T. K., tokiu būdu nukentėjusiajai T. K. sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas, t. y. kaltintas padaręs nusikalstamą veiką, numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje.2016 m. balandžio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu A. K. išteisintas dėl nusikalstamų veikų, uždraustų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje. Teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje, nors ir nustatytas A. K. spyris koja į kairės sutuoktinės T. K. rankos alkūnę, tačiau nenustatyta, kad nukentėjusioji iš tiesų patyrė fizinį skausmą. Nukentėjusioji nesikreipė į medikus, spyrio vietoje neliko mėlynės, liudytojai nepatvirtina, kad nukentėjusioji išreiškė kokius nors skausmo pojūčius. Dėl šios priežasties teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą dėl to, kad A. K. veikė tyčia, spyris buvo nukreiptas tiesiogiai į nukentėjusiąją, siekiant sukelti jai fizinį skausmą, t. y. A. K. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių. Pirmosios instancijos teismas taip pat išteisino A. K. dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos, nurodydamas, kad yra abejonių dėl kaltininko tiesioginės tyčios ir pačių nukentėjusiųjų abejotinų A. K. veiksmų vertinimo kaip grasinimo nužudyti, jiems nesant įsitikinusiems, kad tokie grasinimai gali būti įvykdyti. Teismui kilo abejonė dėl to, kaip ir kuo A. K. užsimojo (žirklėmis virš nukentėjusiųjų galvų), stovėdamas maždaug per metrą nuo nukentėjusiųjų, be to, nenustatyta, kad be žodžių „aš jums parodysiu“, asmuo išreiškė kitokius grasinimo žodžius. Tokiomis aplinkybėmis abejonės aiškintinos A. K. naudai. Teisminio nagrinėjimo metu nei vienas iš nukentėjusiųjų tvirtai neišreiškė, jog A. K. grasinimus suvokė kaip realius, kurie gali būti realizuoti. Šių aplinkybių visumoje A. K. išteisintas dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos.Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu S. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, kadangi baudžiamojoje byloje konstatuota, kad S. K. peiliu dūrė į batų dėžę, šalia stovint jo motinai, tačiau teismas nustatė, kad peilio dūris nebuvo nukreiptas į motiną ir tokiu veiksmu jis nesiekė pagrasinti motinai nužudymu, o tuo labiau – realiai tokį grasinimą įvykdyti. Nukentėjusioji patvirtino, kad tokio poelgio realiai nepriėmė kaip grasinimo nužudyti, o tuo labiau nemano, kad toks grasinimas gali būti realiai įvykdytas. Taigi teismas išteisino S. K. dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos, nenustačius jos požymių S. K. veiksmuose.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir apeliaciniu skundu, atlikusi įrodymų tyrimą, byloje apklaususi nukentėjusiuosius ir išteisintuosius, nustatė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas nepakankamai atidžiai įvertinus byloje surinktus duomenis ir ypatingai nukentėjusiųjų parodymus apie jų atžvilgiu vartoto smurto aplinkybes. Nukentėjusioji T. K., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, taip pat bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme iš esmės nuosekliai nurodė tiek apie jos vyro, tiek apie sūnaus veiksmus 2015 m. birželio 23 d. Savo parodymais apeliacinės instancijos teisme ji, aiškiai nesiekdama apkaltinti savo vyro ir sūnaus, netgi prašydama jų nebausti, nes yra susitaikę, nedviprasmiškai pasakojo apie ilgą laiką ir nuolat vartotą smurtą jos atžvilgiu, taip pat nurodė, kad 2015 m. birželio 23 d. jos vyras įspyrė jai į rankos alkūnę, kad ji jautė fizinį skausmą, tačiau patikslino, kad jis, lyginant su kitais jos atžvilgiu vartoto smurto atvejais, buvo nežymus ir nedidelis. Nukentėjusioji teigė, kad dėl neblaivaus vyro smurto labai daug kartų yra bėgusi iš namų, nakvojusi parke ir parduotuvėse, kad jis taip elgdavosi būdamas neblaivus. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji patikslino, kad ji kartu su B. P., kaip ir daugeliu kitų atvejų, po jai suduoto spyrio, siekdama išvengti kylančio konflikto, pabėgo iš namų. Būnant lauke S. K. sudavė B. P., o po to, kai konflikto spręsti atvyko jos pakviestas liudytojas K. A., nukentėjusieji grįžo į namus, tačiau ir tuomet A. K. konfliktavo, grasino žirklėmis, todėl jie vėl pabėgo. Nukentėjusioji vėl kvietė liudytoją K. A., vėl grįžo namo ir tik tuomet namo grįžęs sūnus S. K. smūgiavo su peiliu į greta buvusią spintelę. Iš esmės analogiškus parodymus apeliacinės instancijos teisme davė ir nukentėjusysis B. P.. Priešingai nei pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismo posėdyje, savo kaltę pripažino ir išteisintasis A. K., nors detaliau įvykio aplinkybių nepapasakojo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad A. K. 2015 m. birželio 23 d., apie 16.30 val., spyrė koja nukentėjusiajai T. K. į kairės rankos alkūnę. Visgi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi ne tik pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, bet ir apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios T. K. duotus parodymus, visiškai sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad kojos spyriu į ranką, nukentėjusiajai T. K. buvo sukeltas fizinis skausmas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios poziciją dėl šios aplinkybės, pagrįstai pastebėjo gana dviprasmiškus nukentėjusiosios parodymus ir dvejones dėl jai sukelto skausmo (pavyzdžiui, „man nebuvo sukeltas fizinis skausmas“ (t. 3 b. l. 48) „šiek tiek skaudėjo kai spyrė“ (t. 3 b. l. 49) ir pan.), tačiau apeliacinės instancijos teisme šios abejonės buvo pašalintos. Nukentėjusioji jai suduoto smūgio metu sukeltą skausmą lygino su daugeliu kitų atvejų, kai skausmas buvo ženkliai didesnis ir tik šiame kontekste teigė, kad skausmas buvo nedidelis. Visgi pats skausmo faktas aiškiai buvo ir tai visiškai logiška, turint omenyje suduoto smūgio pobūdį, kuris, paprastai, visais atvejais sukelia tam tikrą skausmą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta veika padaroma tyčia, tačiau jos kaltinamojo A. K. veiksmuose neįžvelgė, neįžvelgus fizinio skausmo fakto. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kuri, tyčios aspektu yra ir visiškai nemotyvuota, apeliacinės instancijos teismas sutikti negali.BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta veika subjektyviai pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad A. K. fizinį smurtą savo žmonos atžvilgiu vartojo nuolat, kad inkriminuojamu metu dėl jo girtumo kilo konfliktas, kurio metu A. K. priekaištavo savo žmonai ir B. P. dėl jo gyvenamosios vietos, šaukė ant nukentėjusiųjų „aš jums parodysiu“ (t. 3 b. l. 48). Visa tai aiškiai rodo, kad A. K. neatsitiktinai ir ne neatsargiai koja spyrė į nukentėjusiosios ranką, o tai darė aiškiai sąmoningai, siekdamas įspirti ir norėdamas „parodyti“, t. y. sukelti fizinį skausmą. Taigi, A. K. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprasdamas, kad dėl spyrio koja gali kilti padariniai (fizinis skausmas, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir to siekdamas. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojantys požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis). Pagal BK 248 straipsnio 1 dalį artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Pagal šio straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Šioje byloje nustatyta, kad A. K. smurtą vartojo savo žmonos, t. y. šeimos nario atžvilgiu.Esant tokioms išvadoms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja įrodytomis šias nustatytas aplinkybes: A. K. 2015 m. birželio 23 d., apie 16.30 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1.91 promilių girtumas) konflikto su savo sutuoktine T. K. ir svainiu B. P. metu, tyčia spyrė koja sutuoktinei T. K. į kairės rankos alkūnę ir sukėlė jai fizinį skausmą. Tokie veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji T. K. teigė, kad susitaikė su nukentėjusiuoju, kad kartu jau nebegyvena, todėl pastarąjį galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje taikyti BK 38 straipsnį nėra galimybės ir pagrindo, nes A. K., kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje byloje nustatytą nusikalstamą veiką padarė po to, kai 2015 m. kovo 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje padarymą, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi.Pagal BK 38 straipsnio 4 dalį, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko negalimas kai nusikalstamą veiką padaro „asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau negu ketveri metai.“Esant tokioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms skundžiamas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis minėtoje dalyje naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir priimtinas naujas apkaltinamasis teismo nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Dėl grasinimo nužudyti nukentėjusiuosius T. K. ir B. P.

BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.Teismų praktikoje pripažįstama, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus įgyvendintas. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir kt. Baudžiamosios atsakomybės taikymas už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką suponuoja būtinumą konstatuoti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos siekia. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose reikia vertinti aplinkybių, parodančių grasinimo realumo buvimą ar nebuvimą, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. vasario 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-222/2016).Byloje pareikštas kaltinimas A. K. dėl grasinimo nužudyti savo žmoną ir svainį iš esmės siejamas su kitos inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, aplinkybėmis (po pavartoto fizinio smurto T. K. atžvilgiu, A. K. grasino T. K. ir B. P. žirklėmis). Kaltinimas S. K., kuris yra kaltinamojo A. K. sūnus ir nukentėjusiosios T. K. sūnus, yra susijęs su tą pačią dieną kilusiu konfliktu ir išreikštu grasinimu tiems patiems nukentėjusiesiems peiliu suduodant į spintelę.Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusioji patvirtino savo dar ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog po A. K. spyrio koja į ranką ji kartu su B. P. pabėgo iš namų, nes žinojo, kad išgėręs vyras būna agresyvus. Abu nukentėjusieji analogiškai teigė, kad, pabėgus iš namų, ir lauke sutikus S. K., kuris po savo tėvo skambučio telefonu, sudavė ranka į veidą B. P., nukentėjusioji paskambino ir paprašė pagalbos liudytojo K. A.. Šiam atvykus ir pakalbėjus su A. K., konfliktas aprimo, tačiau vėliau A. K. vėl elgėsi agresyviai ir grasino žirklėmis. Nukentėjusiesiems vėl pabėgus iš namų ir vėl konflikto malšinti grįžus liudytojui K. A., jie vėl pabėgo iš namų ir vėliau grįžo. Kiek vėliau, namo jau grįžus S. K., vėl kilo ginčas ir S. K. smogė peiliu į spintelę. Apeliacinės instancijos teismas, skundo argumentų dėl kritinių pirmosios instancijos teismo išvadų grasinimo nužudyti požymių kontekste, atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nukentėjusieji labai aiškiai ir detaliai papasakojo, kaip nuolat stengdavosi išvengti kontakto su neblaiviu A. K. ir bėgdavo iš namų, nes būdamas neblaivus, jis tapdavo agresyviu. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji patvirtino savo dar tyrimo metu duotus parodymus, jog iš namų ji pabėgo, nes žinojo, kad išgėręs vyras būna agresyvus (t. 2 b. l. 24), o ne dėl to kad ji manė, jog bus nužudyta. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad, kad nukentėjusieji dar iki pirminio konflikto ir smurto, t. y. tik grįžę namo, pamatę miegantį neblaivų vyrą, stengėsi būti tyliai, siekiant nesukelti jau tada numatyto galimo vyro agresyvumo dėl jo neblaivumo. Tokiu būdu, nukentėjusieji dar iki konflikto ir smurto vartojimo numatė, kad kaip ir kitais atvejais, jų atžvilgiu gali būti vartojamas smurtas. Nukentėjusioji teigė, kad po to, kai vyras atsikėlė, ėmė konfliktuoti ir spyrė koja, jie nieko nelaukdami, pabėgo iš namų. Tokiu būdu, priešingai nei nurodoma prokurorės apeliaciniame skunde, nukentėjusieji iš namų pirmiausia pabėgo ne po grasinimo žirklėmis, kuriuo iš esmės ir inkriminuotas grasinimas nužudyti A. K., o dėl žinojimo apie neblaivaus vyro agresiją, jo spyrio koja, kaip ir kitais atvejais siekiant išvengti tolesnio smurto, o ne tokiu būdu išreikšto grasinimo nužudyti realizavimo. Teismas pastebi, kad konflikto eigoje nukentėjusieji ne kartą pabėgo ir vėl grįžo į namus, kas taip pat rodo, jog jie BK 145 straipsnio prasme, nebuvo įbauginti dėl realiai gresiančio jų nužudymo. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusieji išgyveno dėl kilusio konflikto, kad jie, kaip ir daugeliu kitų atvejų, bijojo galimos vyro agresijos dėl jo neblaivumo ir pabėgdami iš namų siekė jos išvengti, o grįždami, tikėjosi, kad agresija jau bus praėjusi ir konfliktas nekils. Iš byloje nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo daryti kategoriškos ir neabejotinos išvados, jog A. K., subjektyviųjų BK 145 straipsnio požymių kontekste, būtų veikęs tiesiogine tyčia - suvokdamas, jog grasina nužudyti T. K. ir B. P., kad savo veiksmais išreiškė grasinimą atimti gyvybę, ne sukelti fizinį skausmą, ir tą išsako taip, kad nukentėjusieji tikėjo, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiųjų būsenos siekė. Nesant galimybės to konstatuoti, A. K. veiksmuose negalima konstatuoti BK 145 straipsniu draudžiamos nusikalstamos veikos padarymo, todėl išteisinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra pagrįstas ir teisėtas. Tokios pat išvados aktualios ir dėl S. K. veiksmų bei grasinimo, kurie sekė po A. K. veiksmų. Dar daugiau S. K. užsimojimas peiliu ne į žmogų ir sudavimas į spintelę, net ir objektyviai, labiau išreiškė jo pyktį (būtent kaip pyktį, o ne kaip grasinimą S. K. veiksmuose apeliacinės instancijos teisme matė nukentėjusioji: „nežinau dėl ko sūnus liejo ant manęs pyktį, buvo labai girtas“), o ne siekį atimti gyvybę (nukentėjusieji matė smūgį peiliu nukreiptą į spintelę, o ne į nukentėjusiuosius). Teismas, vertindamas S. K. veiksmų subjektyviąją pusę, negali konstatuoti aiškiai suvokto siekio išreikšti grasinimą atimti gyvybę, siekio, kad nukentėjusieji tikėtų, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti. Kaip jau minėta ir nustatyta, įvykio vakarą, prieš S. K. veiksmus, nukentėjusieji jau kelis kartus buvo pabėgę iš namų, vengdami prielaidų konflikto eskalavimui ir vėl į juos sugrįžę. Lygiai taip pat jie elgėsi ir daugelyje kitų situacijų, bet jose neįžvelgė grasinimo nužudyti. Taigi ir S. K. veiksmuose apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neįžvelgia visų būtinų BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, todėl ir šioje dalyje pirmosios instancijos išteisinamojo teismo nuosprendžio naikinti nemato pagrindo.

Dėl A. K. pripažinimo kaltu padarius veikas, už kurias jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir bausmės skyrimo

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo laikomasi teismų praktikoje nustatytų reikalavimų, kaip turi vykti baudžiamasis procesas, kai paaiškėja, jog asmuo, nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį, per vienerius metus padaro naują tyčinį nusikaltimą. 2016 m. vasario 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje tiek dėl naujų veikų, tiek dėl nustatytų 2015 m. kovo 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu. Bylos buvo sujungtos, įrodymų tyrimo metu pagarsinta ir ankstesnės baudžiamosios bylos medžiaga, todėl šiuo teismo nuosprendžiu pripažinus A. K. kaltu dėl nusikalstamos veikos, padarytos po jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, turi būti sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (BK 38 straipsnio 4 dalis, BK 307 straipsnis), t. y. kaltinamasis pripažįstamas kaltu padaręs veiką (veikas), dėl kurios (kurių) buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir, laikantis BK normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą bei bausmių subendrinimą, skiriamos bausmės už visas veikas ir galutinė subendrinta bausmė. Atsižvelgiant į tai, šio nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomos ne tik nustatytos naujos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, bet ir nuosprendžiu, kuriuo A. K. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės:

31.1. A. K., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2105 m. kovo 19 d. nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis, pripažintinas kaltu dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos dėl to, kad 2015m. sausio 1 d. apie 7 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2.28 prom. girtumas), bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sakydamas sutuoktinei T. K. „užmušiu, nužudysiu tave šiandien, papjausiu“, akivaizdžiai demonstruodamas rankoje lenktinį peilį, juo subadė lovos patalynę, virtuvės kėdę, duris, ką T. K. suprato kaip realų grasinimą nužudyti, tokiu būdu grasino ją nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

31.2. Be to, A. K. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2105 m. kovo 19 d. nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis, pripažintinas kaltu dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos padarymo dėl to, kad 2015 m. sausio 3 d., apie 1.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,69 prom. girtumas), mojavo dešinės rankos kumščiu ir sakė sutuoktinei T. K., kad su ja ,,susidoros“, ką T. K. suprato kaip realų grasinimą nužudyti, tokiu būdu grasino ją nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).2015 m. kovo 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu nustatyta, kad A. K. visiškai pripažino savo kaltę dėl 2015 m. sausio 1 d. ir 2015 m. sausio 3 d. padarytų veikų, kvalifikuotų pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Ši nusikalstama veika įstatymų leidėjo priskiriama nesunkių nusikalstamų veikų kategorijai (BK 11 straipsnis). Šiuo nuosprendžiu nustatyta ir BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika – taip pat nesunkus nusikaltimas. Taigi, nuteistasis padarė tris nesunkius nusikaltimus. Visi jie padaryti tiesiogine tyčia, A. K. esant neblaiviam, kas, kaip nurodė byloje apklausti asmenys, buvo pagrindine nusikalstamų veikų padarymo priežastimi. 2015 m. kovo 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu konstatuota A. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas ir nuoširdi atgaila dėl padarytų veikų (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), sunkinančių aplinkybių įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje neįžvelgta, bet įvertinta, kad A. K. dirbo, turi gyvenamąją vietą, atsiprašė nukentėjusiosios ir anksčiau nebuvo teistas. Skirdamas bausmes teismas įvertina ir tai, kad visos trys nusikalstamos veikos savo pavojingumu ir padarymo būdu (pavartoto smurto intensyvumu, veikų išraiškos būdu ir sukeltais padariniais) nebuvo aiškiai pavojingesnės nei bendras BK 140 ir 145 straipsnyje numatytų šių veikų pavojingumas, atvirkščiai - teismų praktikoje nustatomos aiškiai pavojingesnės pagal tuos pačius BK straipsnius inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Šiuo atveju veikos padarytos tos pačios nukentėjusiosios, t. y. T. K. atžvilgiu, kuri apeliacinės instancijos teismo posėdyje ne vieną kartą (ir teismui abejonių nekyla) nuoširdžiai, prašė nebausti A. K., su kuriuo šiuo metu jau nebegyvena ir nors susitaikė, bet ketina skirtis. Nukentėjusioji atkreipė dėmesį ir į aiškiai pablogėjusią A. K. sveikatą, kas taip pat teismui nekelia abejonių (teismų praktikoje pripažįstama, kad proceso metu nukentėjusiųjų reiškiama pozicija dėl traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui skirtinos bausmės laikytina vienu iš kriterijų, leidžiančių nuspręsti, kokia bausmė gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2009)).Teismas atsižvelgia į tai, kad šiuo nuosprendžiu nustatyta, t. y. 2015 m. birželio 23 d. nusikalstama veika, padaryta po nukentėjusiosios ir valstybės išreikšto pasitikėjimo kaltinamuoju, kuris anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, tačiau netrukus ir vėl padarė nusikalstamą veiką savo žmonos atžvilgiu. Priešingai nei dėl 2015 m. kovo 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytų nusikalstamų veikų, teismas negali įžvelgti A. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – jo prisipažinimo ir nuoširdžios atgailos. Teismas pastebi, kad A. K. dėl nusikalstamos veikos prisipažino tik apeliacinės instancijos teisme, po nukentėjusiųjų apklausų. Šis prisipažinimas buvo gana lakoniškas ir nerodantis nuoširdžios asmens atgailos. Jos teismas neįžvelgia ir iš jokių kitų aplinkybių. Atsakomybę už naują nusikalstamą veiką sunkinanti aplinkybė – asmens neblaivumas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas, spręsdamas dėl A. K. skirtinos bausmės įvertina ir tai, kad pagal BK 55 straipsnį, asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Kaip jau minėta, iki 2015 m. kovo 19 d. nuosprendžiu nustatytų nusikalstamų veikų A. K. nebuvo teistas, todėl teismas, įvertindamas visas prieš tai jau minėtas aplinkybes, ypač nusikalstamų veikų pavojingumą, lengvinančias atsakomybę aplinkybes, A. K. sveikatos būklę ir itin svarbią nukentėjusiosios poziciją, neįžvelgia pagrindo dėl 2015 m. kovo 19 d. nuosprendžiu įrodytų nusikalstamų veikų skirti A. K. griežčiausios sankcijoje numatytos bausmės rūšies – laisvės atėmimo. Teismo nuomone, bausmės paskirtį už BK 145 straipsnio 1 dalyje uždraustas nusikalstamas veikas užtikrintų sankcijoje numatyta laisvės apribojimo bausmė su teismo nustatytais apribojimais. Bausmė už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, padarytą 2015 m. sausio 3 d. skirtina griežtesnė, nes ji padaryta sekančią dieną po to, kai A. K. buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2015 m. sausio 1 d., t. y. A. K. suprantant galimą baudžiamąją atsakomybę už atitinkamą elgesį, bet tai ignoruojant (t. 1 b. l. 49-50). Skiriant bausmes už 2015 m. kovo 19 d. nuosprendžiu nustatytas nusikalstamas veikas, yra pagrindas taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas, nes A. K. prisipažino dėl padarytų veikų ir teismas išnagrinėjo bylą atlikęs sutrumpintą įrodymų tyrimą. Skiriant bausmę A. K. dėl šiuo teismo nuosprendžiu įrodytos nusikalstamos veikos, teismas nurodo, kad baudžiamosios atsakomybės realizavimą ir bausmės tikslų įgyvendinimą A. K. užtikrinti galima tik skiriant laisvės atėmimo bausmę. Tokia išvada darytina dėl to, kad A. K. 2015 m. kovo 19 d. nuosprendžiu atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, nepateisino valstybės išreikšto pasitikėjimo, nepakeitė savo elgesio, nepadarė teigiamų išvadų ir pakartotinai padarė analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką prieš tą patį asmenį, taip pažeisdamas BK 38 straipsnio taikymo sąlygas. Tai rodo, kad A. K. turi būti skiriam griežtesnė bausmė – laisvės atėmimas. Kita vertus, teismas įvertina tai, kad realus laisvės atėmimas yra ultima ratio priemonė, kuri turi būti skiriama tik tais atvejais, kai yra būtinas nuteistojo izoliavimas, kadangi priešingu atveju visuomenei grėstų neginčijamas pavojus, nebūtų matoma galimybės jos apsaugos užtikrinti niekaip kitaip, kaip tik realiai atėmus nuteistajam laisvę. Šiuo atveju tokia kraštutinė situacija nėra nustatyta. Taigi, apygardos teismo požiūriu, A. K. bausmės tikslus galima pasiekti taikant BK 75 straipsnį ir atidedant A. K. laisvės atėmimo bausmės vykdymą.Paskyrus bausmes už visas tris nusikalstamas veikas, bausmių bendrinimas BK 38 straipsnio 4 dalies taikymo atveju nėra numatytas nei BK 63 straipsnyje, nei BK 64 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. lapkričio 27 d. nutartyje (Nr. 2K–P–429/2007) yra pasisakyta, kad kaltinamasis pripažįstamas kaltu padaręs veiką (veikas), dėl kurios (kurių) buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir, laikantis BK normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą bei bausmių subendrinimą, skiriamos bausmės už visas veikas ir galutinė subendrinta bausmė. Plenarinės sesijos nutartyje nenurodytas konkretus BK straipsnis, pagal kurį bendrinamos bausmės. Šiuo aptariamuoju atveju A. K. nusikalstamą veiką padarė po nuosprendžio priėmimo (2015 m. birželio 23 d.), o tai sąlygoja išvadą, kad turėtų būti taikomas BK 64 straipsnyje numatytos bausmių bendrinimo taisyklės. Tačiau 2015 m. vasario 20 d. nuosprendžiu A. K. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam bausmė nebuvo paskirta. BK 64 straipsnis reglamentuoja bausmių subendrinimą, kai per neatliktos bausmės laiką vėl padaroma nusikalstama veika, todėl, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad A. K. paskirtos bausmės bendrinamos pagal BK 63 straipsnio taisykles. Būtent tokių bausmių bendrinimo taisyklių taikant BK 38 straipsnio 4 dalį, laikomasi teismų praktikoje ir kitose bylose (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-131/2013, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. birželio 30 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-233-519/2016). Teismas netenkina Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo. Nors nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme ir yra įtvirtinta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, tačiau tokios įstatymo nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Tiek proceso pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinės instancijos teisme gynėjai A. K. ir S. K. buvo paskirti nepriklausomai nuo jų valios, o pagal teismų praktiką tokiais atvejais (kai byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą gynėjo dalyvavimas pripažįstamas būtinu nepriklausomai nuo asmens valios), valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos neatlygintinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014), todėl teisinės pagalbos išlaidos šiuo atveju nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

prokurorės Audronės Šukienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį:

A. K. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį ir skirti bausmę - laisvės atėmimą 8 mėnesiams;

A. K. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. sausio 1d. veikos) ir skirti bausmę - laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, sumažinti vienu trečdaliu ir nustatyti laisvės apribojimo bausmę 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant šį laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.;

A. K. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. sausio 3 d. veikos) ir skirti bausmę - laisvės apribojimą 9 (devyniems) mėnesiams, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, sumažinti vienu trečdaliu ir nustatyti laisvės apribojimo bausmę 6 mėnesiams, įpareigojant šį laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, laisvės apribojimo bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu ir pakeitus laisvės atėmimo bausme 4 (ketveriems) mėnesiams (BK 65 straipsnio 1 dalis), bausmes iš dalies sudėti, prie griežtesnės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir skirti subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, 71 ir 72² straipsniais paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant A. K.:

visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nuo 22 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, jei tai nesusiję su darbu, per vienerius metus ir dešimt mėnesių sumokėti 10 MGL (376,60 eurų (trys šimtai septyniasdešimt šeši eurai, 60 euro centų)) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą;per vienerius metus ir šešis mėnesius įvykdyti pareigą - dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į atliktos laisvės atėmimo bausmės terminą įskaityti A. K. laikinojo sulaikymo ir suėmimo terminus nuo 2015 m sausio 2 d. iki 2015 m. kovo 2 d. ir nuo 2015 m. birželio 23 d. iki 2015 m. birželio 25 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.