Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-42-312/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-01-27
Bylos Nr.: 1A-42-312/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-25840-2020-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Paulius Veršekys, Ugnius Trumpulis
Nuteistasis: A. Č., R. P.
Advokatai: Arvydas Aranauskas, Karolis Barysas

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-42-312/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25840-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.2.14.1.2.2; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ugniaus Trumpulio ir Pauliaus Veršekio,

sekretoriaujant Editai Bekerytei,dalyvaujant prokurorei Viktorijai Baradinskaitei,nuteistajam A. Č. ir jo gynėjui advokatui Karoliui Barysui,nuteistajam R. P. ir jo gynėjui advokatui Arvydui Aranauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės (toliau – ir prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo

R. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams.

Pritaikius BK 75 straipsnio 2 dalį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams be intensyvios priežiūros, paskiriant jam:

1) pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje (BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punktas);

2) pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš savo gyvenamosios vietos nuo 23 val. iki 5 val., išskyrus jei tai susiję su darbu ar gydymusi (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 7 punktas);

3) pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 5 dalies 8 punktas).

A. Č. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimus, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimus.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir A. Č. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieniems) be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimus:

1) bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba, netekus darbo, registruotis Užimtumo tarnyboje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas);

2) bausmės atlikimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalis).

3) bausmės atlikimo laikotarpiu neišeiti iš savo gyvenamosios vietos nuo 23 val. iki 5 val., išskyrus jei tai susiję su darbu ar gydymusi (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalis).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir A. Č. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vienims) metams be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimus:

1) bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba, netekus darbo, registruotis Užimtumo tarnyboje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas);

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. P. ir A. Č. nuteisti už tai, kad, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2020 m. birželio 30 d., apie 19 val., iki 2020 m. liepos 1 d., apie 2.15 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, išlaužus nukentėjusiajam R. K. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), langą, taip sugadinus svetimą, R. K. priklausantį 1120 Eur vertės turtą ir įsibrovus į namo vidų, pasikėsino pagrobti R. K. priklausantį turtą: dujinį šildymo katilą „Protherm“, kurio vertė 1002,65 Eur, keturių vietų kaitvietę „Ikea“, kurios vertė 149 Eur, dušo kabinos sistemą „Masterjero“, kurios vertė 165 Eur, iš viso 1316,65 Eur vertės turtą, ir nukentėjusiajam A. R. priklausantį turtą: suktuką „Makita“, kurio vertė 200 Eur, ir kampinį šlifuoklį „Devalt“, kurio vertė 100 Eur, iš viso 300 Eur vertės turtą, tačiau vagystės nebaigė nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

R. P. ir A. Č. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje 178 straipsnio 2 dalyje, taip pat BK 187 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorė prašo:

- pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 1 d. nuosprendžio dalį, kuria R. P. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 178 straipsnio 2 dalį, nusikalstamą veiką perkvalifikuojant į BK 178 straipsnio 2 dalį ir paliekant paskirtą 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

- pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 1 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Č. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 178 straipsnio 2 dalį, nusikalstamą veiką perkvalifikuojant į BK 178 straipsnio 2 dalį ir skirti jam 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

- A. Č. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, skirtą 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę pakeisti ir skirti jam už šią nusikalstamą veiką 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir A. Č. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, atidėti A. Č. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą 1 metams be intensyvios priežiūros, paskiriant jam:

1) pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje;

2) pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš savo gyvenamosios vietos nuo 23 val. iki 5 val, išskyrus jei tai susiję su darbu ar gydymusi;

3) pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti A. Č. taikyto laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės - suėmimo - laiką.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

2.1. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, kad buvo pasikėsinta įvykdyti vagystę todėl, buvo netinkamai pritaikyta BK 22 straipsnio 1 dalis. Prokurorės teigimu, nuteistieji įvykdė baigtą vagystę ir jų veiksmai kvalifikuotini pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kaip baigtas nusikaltimas.

2.2. Baudžiamojoje byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, gautais iš policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų, šių pareigūnų apklausų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusiųjų parodymų, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolų, specialistų išvadų, taip pat nuteistųjų parodymų, nustatyta, kad R. P. ir A. Č. automobiliu atvyko į Vilnių ir paliko jį prie (duomenys neskelbtini), t. y. toliau nuo gyvenamųjų namų kvartalo. Atstumas tarp nuteistųjų paliktos transporto priemonės vietos ir nukentėjusiojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), buvo apytiksliai 1,5 km. Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. Č. iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), paėmė ir išnešė nukentėjusiajam R. K. priklausantį turtą: dujinį šildymo katilą „Protherm“, keturių vietų kaitvietę „Ikea“, dušo kabinos sistemą „Masterjero“, ir nukentėjusiajam A. R. priklausantį turtą: suktuką „Makita“, kampinį šlifuoklį „Devalt“. Teisiamojo posėdžio metu A. Č. parodė, kad paimtus daiktus per du kartus nunešė prie krūmų, kurie buvo pusiaukelėje tarp nukentėjusiojo namo ir nuteistųjų palikto automobilio, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotas adresas – (duomenys neskelbtini). Atstumas nuo nukentėjusiojo namo iki vietos (miško masyvo), kurioje rasti daiktai, buvo apie 700 m. Taigi, neteisėtai paimti daiktai nebuvo nešami iškart į automobilį, jie pirmiausiai buvo paliekami būtent A. Č. pasirinktoje vietoje, t. y. miško masyve. Svarbu pažymėti, kad A. Č., paėmęs svetimus daiktus, pasišalino iš įvykio vietos bei iš asmenų, galinčių sutrukdyti pagrobti turtą, akiračio, jo niekas nesivijo ir jis tai suvokė, todėl svarbu pabrėžti tai, kad nei A. Č., nei R. P. nebuvo žinoma, kad netoliese yra policijos pareigūnai, todėl darytina išvada, kad A. Č. savo nuožiūra pasirinko vietą, kuri buvo apie 700 m nuo nukentėjusiojo namo, ir joje laikinai paliko daiktus. Aplinkybė, kad A. Č. buvo pasišalinęs iš nusikaltimo padarymo vietos su svetimu turtu, rodo, kad jis turėjo realią galimybę daiktus išmesti arba paslėpti ir vėliau galimai tuo turtu naudotis, disponuoti ir valdyti, todėl jo, bendrininkaujant kartu su R. P., padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina kaip baigtas nusikaltimas. Ta aplinkybė, kad nuteistieji pagrobtu turtu nespėjo pasinaudoti veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nes svarbu ne tai, ar turtu buvo pasinaudota, o tai, kad jie turėjo galimybę juo pasinaudoti savo nuožiūra nors ir trumpą laiko tarpą. Pažymėtina, kad A. Č. pasirinktas miško masyvas, kuriame buvo sudėti neteisėtai užvaldyti daiktai, buvo nutolęs nuo nukentėjusiojo namo, kaip ir nuo palikto automobilio, pakankamai dideliu atstumu. Liudytojas L. Č. parodė, kad tai galėjo būti apie 300 - 400 m, kitas liudytojas A. K. parodė, kad tai galėjo būti apie 500 m. Todėl darytina išvada, kad šioje vietoje, kurią žinojo tik nuteistieji, jie įgijo galimybę su daiktais elgtis savo nuožiūra. Jie galėjo likusius daiktus nešti į automobilį, galėjo toliau juos laikyti miško masyve, paslėpti, išmesti ir pan. Be to, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pasikėsinimo įvykdyti vagystę remiantis liudytojų (policijos pareigūnų) parodymais, kuriuose pastarieji nenurodė, kad pagrobtus daiktus buvo sudėtinga pastebėti bei šie daiktai buvo palikti viešoje vietoje. Vertintina, jog nebuvo atsižvelgta į aplinkybes, kad pareigūnai pagrobtus daiktus rado ne atsitiktinai, o nakties metu, vykdant vietovės apžiūrą siekiant surasti nuteistąjį A. Č. bei pagrobtus daiktus. Šie daiktai buvo rasti ne aiškiai matomoje vietoje, o miško masyvo krūmuose, sudėti į juodos spalvos plastikinius maišelius, kurie nakties metu gali būti nepastebimi.

2.3. Šios aplinkybės, anot prokurorės, patvirtina, kad nuteistieji realizavo visus nusikaltimo objektyviuosius požymius, atitinkančius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl nusikaltimas (vagystė įsibrovus į patalpą) turi būti kvalifikuojamas kaip baigtas.

2.4. Pokurorė sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad A. Č. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė išnykus teistumui, taigi, jis teisiškai, BK 55 straipsnio prasme, gali būti traktuotinas kaip pirmą kartą teisiamas asmuo. Vien tik šios aplinkybės vertinimas, neatsižvelgiant į kitas A. Č. asmenybę iki nusikalstamos veikos, nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo apibūdinančias aplinkybes ar padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, reikštų prezumpciją, kad pirmą kartą teisiamo asmens padaryta nusikalstama veika visais atvejais yra atsitiktinio pobūdžio ir toks elgesys jam yra nebūdingas.

2.5. Prokurorės manymu, Vilniaus miesto apylinkės teismas, spręsdamas dėl A. Č. skirtinos bausmės, nepakankamai įvertino A. Č. asmenybės pavojingumą, kitas reikšmingas baudžiamosios bylos aplinkybes, todėl su teismo išvadomis dėl bausmės rūšies parinkimo nesutinkama. A. Č. paskirta 1 metų laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros bausmė, paskiriant įpareigojimus, nepadės įgyvendinti bausmės paskirtį ir tokia bausmė nebus teisinga.

2.6. Visų pirma, svarbu akcentuoti, kad A. Č. nagrinėjamu atveju padarė dvi nusikalstamas veikas. BK 55 straipsnyje kalbama apie bausmės skyrimą asmeniui nuteistam už vieną nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Įstatymų leidėjas tokį nusikaltimą apibrėžia vienaskaitos forma. Nors teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 55 straipsnis gali būti taikomas esant kelių nusikalstamų veikų idealiajai sutapčiai, vis tik šioje baudžiamojoje byloje turėjo būti įvertinta, kad buvo padaryta ne viena, o kelios nusikalstamos veikos.

2.7. Antra, teismas, skirdamas bausmę, neįvertino A. Č. vaidmens darant nusikalstamas veikas. Iš surinktų įrodymų akivaizdu, jog pastarasis buvo pagrindinis nusikaltimų vykdytojas, jo aktyviais veiksmais buvo sugadintas nukentėjusiojo turtas, jis realizavo visą vagystės objektyviąją pusę. Taip pat, remiantis liudytojų A. K. ir D. A. parodymais nuteistasis A. Č. sulaikymo metu bandė bėgti, priešinosi pareigūnams. Tai rodo didesnį šio asmenybės pavojingumą. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pirmojoje apklausoje jis neigė padaręs nusikalstamas veikas, o tik surinkus pakankamai jo kaltę pagrindžiančių duomenų ikiteisminio tyrimo eigoje ir teisiamojo posėdžio metu jis vis tik pripažino kaltę. Akcentuotina, kad A. Č. kaltę pripažino iš dalies, t. y. neigdamas bendrininkavimą ir kito nusikaltimo (turto sugadinimo) padarymą, taip siekdamas sušvelninti savo atsakomybę. Baudžiamojoje byloje nuteistasis A. Č. charakterizuojamas neigiamai: nors teisiškai jis laikomas neteistu, tačiau faktiškai jis buvo teistas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 13 d. baudžiamuoju įsakymu dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, 286 straipsnyje. Atkreiptinas dėmesys, jog jis buvo teistas taip pat dėl vagystės. Be to, po šioje baudžiamojoje byloje įrodytų nusikalstamų veikų padarymo, Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. nuosprendžiu jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 258 straipsnio 2 dalį. Jis baustas administracine tvarka. Neabejotinai visos išvardintos aplinkybės leidžia konstatuoti didesnį A. Č. asmenybės pavojingumą, o pirmosios instancijos teismas, skirdamas laisvės apribojimo bausmę, tinkamai šių aplinkybių neįvertino. Visos nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, jog nuteistasis kritiškai nevertina savo veiksmų, nėra linkęs laikytis visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių ir daryti teigiamų išvadų iš ankstesnio išnykusio teistumo, jis ir toliau pažeidžia įstatymus. Švelnesnės bausmės rūšys jam nedarytų teigiamo poveikio ir nėra pakankamos jį sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Nuteistojo A. Č. nusikalstamas elgesys rodo susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdo ir nedaryti nusikalstamų veikų. Akivaizdu, kad A. Č. padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės. Nors teismas pažymėjo, kad nuteistasis dirba, turi šeimą, tačiau šioje situacijoje išimtinai remtis A. Č. turimais socialiniais ryšiais ir finansais, o jų pagrindu spręsti, jog bausmės - terminuoto laisvės atėmimo paskyrimas būtų neproporcingas, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Bausmė - tai valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, todėl neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl skiriant A. Č. laisvės apribojimo bausmę šiuo atveju nebūtų įgyvendintas teisingumo principas. Todėl manytina, kad terminuoto laisvės atėmimo paskyrimą nuteistajam nėra pagrindo laikyti neproporcinga bausme, kurią paskyrus būtų aiškiai pažeista pusiausvyra tarp tikslo nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti. Be to, skiriant laisvės atėmimo bausmę taip pat gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, dėl to A. Č. turimi socialiniais ryšiai ir finansai nebūtų paveikti. Pažymėtina, kad teismas nuteistajam A. Č. paskyrė įpareigojimus bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba, netekus darbo, registruotis Užimtumo tarnyboje, bausmės atlikimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bausmės atlikimo laikotarpiu neišeiti iš savo gyvenamosios vietos nuo 23.00 val. iki 05.00 val., išskyrus jei tai susiję su darbu ar gydymusi. Šie įpareigojimai ir jų pagrindu siekiami tikslai A. Č. taip pat gali būti užtikrinti ir pasiekti taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktus, todėl atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo ir asmenybės pavojingumą vertintina, kad terminuotas laisvės atėmimas, pritaikant bausmės vykdymo atidėjimą, yra proporcinga bausmė, kuria bus pasiekti bausmės tikslai.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistieji R. P. ir A. Č. bei jų gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti. R. P. gynėjas taip pat pateikė prašymą dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Apeliaciniu skundu prokurorė ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo kvalifikuojant R. P. ir A. Č. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, taip pat dėl neteisingai paskirtos bausmės A. Č..

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų bei teismų praktikos, išsamiai ištyrė visas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pritaikė baudžiamąjį įstatymą, R. P. ir A. Č. veiką kvalifikavęs pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį kaip pasikėsinimą padaryti vagystę, o ne kaip baigtą nusikaltimą. Skundžiamame nuosprendyje taip pat tinkamai išspręstas A. Č. paskirtos bausmės klausimas, nuteistajam paskirta bausmė tinkamai individualizuota, ji nevertintina kaip per švelni.

Dėl R. P. ir A. Č. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 178 straipsnio 2 dalį

8. Tiek apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, tiek prokurorė apeliaciniame skunde aptarė baigtos vagystės ir pasikėsinimo įvykdyti vagystę atribojimo kriterijus, remdamiesi teismų praktika, todėl apygardos teismas tų pačių teorinio pobūdžio argumentų nekartoja ir jų nedetalizuoja.

Atskiriant pasikėsinimą nuo baigtos vagystės, yra būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo realią galimybę valdyti, naudotis bei disponuoti pagrobtu turtu pagal savo valią. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstai A. Č. ir A. P. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį kaip pasikėsinimą įvykdyti vagystę įsibraunant į gyvenamąjį namą.

9. Byloje neginčijamai nustatyta, kad iš namo, į kurį buvo įsibrauta, buvo paimti šie daiktai: dujinis šildymo katilas „Protherm“, keturių vietų kaitvietė „Ikea“, dušo kabinos sistema „Masterjero“, suktukas „Makita“ ir kampinis šlifuoklis „Devalt“. Be to, į nusikaltimo vietą, esančią Vilniuje, nuteistieji naktį iš Šiaulių atvyko automobiliu. Įvertinus šias aplinkybes, tai yra pavogtų daiktų kiekį, gabaritus ir svorį, darytina išvada, kad R. P. ir A. Č. turėjo tikslą visus šiuos daiktus per kelis kartus sukrauti į automobilį ir tik tuomet pasišalinti, tačiau to padaryti nespėjo, nes buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

10. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad policijos pareigūnai L. Č., T. R. A. K., D. A. ir S. G. kriminalinės žvalgybos viršininko pavedimu vykdė užduotį – vykti į (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dėl iš Šiaulių atvykusių R. P. ir A. Č., kurie gali padaryti vagystę iš gyvenamųjų namų. Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu liudytojai L. Č. ir A. K. parodė, jog atvykę į įvykio vietą (galimai (duomenys neskelbtini)), pastebėjo tamsios spalvos automobilį Mercedes-Benz Vito, iš kurio po kažkiek laiko išlipo du tamsiai apsirengę asmenys ir nuėjo nuosavų namų rajono link. Po pusvalandžio ar valandos vienas asmuo grįžo, nešinas dėže. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo R. P., kuris buvo sulaikytas iš karto po to, kai į automobilį įdėjo dėžėje esančią dušo kabinos sistemą. Po R. P. sulaikymo, pareigūnams pasiskirsčius ieškoti galimai apvogto namo, netrukus šalikelėje buvo pastebėti sudėti daiktai – maiše esantis dujinis šildymo katilas, kaitlentė ir sportinis krepšys su įrankiais, o netoliese pastebėtas ir sulaikytas A. Č.. Taigi, atvykę policijos pareigūnai matė prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pastatytą automobilį, taip pat tai, kad iš jo išlipo du asmenys, t. y. automobilis buvo policijos pareigūnų akiratyje ir sekamas, taip pat policijos pareigūnams buvo žinoma, kuria kryptimi pajudėjo nuteistieji, kurie buvo ieškomi ir neužilgo sulaikyti.

11. Prokurorė, teigdama, jog R. P. ir A. Č. turėjo realią galimybę valdyti, naudotis bei disponuoti pagrobtu turtu pagal savo valią, nurodo, jog A. Č. jau buvo pasišalinęs iš įvykio vietos, pagrobti daiktai buvo palikti miško masyve, paslepiant juos už krūmo, o miško masyvas tiek nuo nukentėjusiojo namo, tiek ir nuo palikto automobilio buvo nutolęs pakankamai dideliu atstumu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog iš baudžiamojoje byloje esančio 2020-07-01 įvykio vietos apžiūros protokolo ir fotolentelės matyti (t. 1, b. l. 20-28), kad pagrobti daiktai buvo palikti priešais (duomenys neskelbtini) gatvėje esantį gyvenamąjį namą Nr. (duomenys neskelbtini), dešinėje pusėje, išminto takelio, vedančio link (duomenys neskelbtini) gatvės, pradžioje. Nors, kaip matyti iš fotolentelės, jie buvo palikti už krūmo, tačiau, kaip minėta, visai netoli gatvės, šalia pat takelio, o ne giliai miško masyve. Byloje nenustatyta, kad policijos pareigūnams buvo sudėtinga pastebėti šiuos paliktus daiktus, kas patvirtina nuteistųjų ketinimą visus pagrobtus daiktus sukrauti į automobilį ir juos išvežti, o ne paslėpti. Akivaizdu, kad nuteistieji veikė konspiruotai, dėl ko automobilį pastatė toliau nuo nusikaltimo vietos. Peržiūrėjus interneto žemėlapių svetainėje www. google.maps.lt esantį žemėlapį matyti, jog teritorija tarp (duomenys neskelbtini), kur buvo paliktas automobilis, ir namo, esančio (duomenys neskelbtini), yra rečiau apgyvendinta, o (duomenys neskelbtini), kur buvo rasti pavogti daiktai, yra būtent tarp aukščiau nurodytų objektų, t. y. pakeliui į automobilį, kas patvirtina, jog pagrobti daiktai šioje vietoje buvo palikti laikinai, negalint jų dėl didelių gabaritų ir sunkaus svorio vienu nešimu nunešti iki automobilio. Be to, nors www. google.maps.lt platformoje įvedus pėsčiųjų maršrutus tarp objektų, atstumai tarp jų yra pakankamai dideli (atstumas tarp namo, iš kurio buvo pagrobti daiktai, ir palikto automobilio – 1,3 km; atstumas tarp namo ir vietos, kur pagrobti daiktai buvo palikti – 600 m; atstumas tarp vietos, kur pagrobti daiktai buvo palikti ir automobilio – 750 m), tačiau šie maršrutai yra nurodyti keliaujant gatvėmis ir keliais, o tiesūs atstumai ne tik gatvėmis ir keliais, bet ir žaliąja zona, yra ženkliai mažesni. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šios prokurorės nurodytos aplinkybės nėra pagrindas pripažinti, kad nuteistieji turėjo realią galimybę valdyti, naudotis bei disponuoti pagrobtu turtu pagal savo valią. Kaip jau minėta aukščiau, akivaizdu, kad visi daiktai nebuvo nunešti iš karto į automobilį, o palikti pakeliui dėl didelų jų gabaritų ir svorio. Tik sudėjus daiktus į automobilį ir juos nuvežus į tinkamą vietą, nuteistieji turėtų realią galimybę valdyti, naudotis bei disponuoti šiuo turtu pagal savo valią. Be to, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistieji pagrobtais daiktais disponavo ilgą laiko tarpą, dušo kabinos sistema automobilyje buvo itin trumpą laiką, nes R. P., ją įkėlęs, iš karto buvo sulaikytas.

12. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad A. Č. ir A. P. šiuo atveju savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo stebimi ir sulaikyti policijos pareigūnų, nespėję įgyvendinti savo sumanymo - pakrauti visų pagrobtų daiktų į automobilį, su kuriuo būtų pasišalinę, todėl A. Č. ir A. P. veiksmai tinkamai įvertinti ne kaip baigta vagystė, o kaip pasikėsinimas padaryti šią nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino baigto nusikaltimo ir pasikėsinimo jį įvykdyti sampratą ir dėl to tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl A. Č. paskirtos bausmės

13. Prokurorė skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nuteistajam A. Č. paskirtos aiškiai per švelnios, bausmės. Teigia, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas, spręsdamas dėl A. Č. skirtinos bausmės, nepakankamai įvertino A. Č. asmenybės pavojingumą bei kitas reikšmingas baudžiamosios bylos aplinkybes. Prokurorės manymu, terminuotas laisvės atėmimas, pritaikant bausmės vykdymo atidėjimą, yra proporcinga bausmė, kuria bus pasiekti bausmės tikslai.

14. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas bausmę skiria įvertinęs šių aplinkybių visumą, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020). Iš skundžiamo nuosprendžio dalies, kurioje išdėstyti bausmės skyrimo motyvai, matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad A. Č. padarė vieną baigtą tyčinę (tiesiogine tyčia) nusikalstamą veiką nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 187 straipsnio 1 dalis, BK 11 straipsnio 3 dalis), taip pat pasikėsino padaryti vieną tyčinę (tiesiogine tyčia) nusikalstamą veiką nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 178 straipsnio 2 dalis, BK 11 straipsnio 4 dalis). Teimas vertino bei atsižvelgė į sugadinto svetimo turto vertę, taip pat į pasikėsinto pagrobti turto vertę, į tai, kad abu kaltinamieji veikė kaip vykdytojai. Teismas nenustatė A. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatė vieną sunkinančią aplinkybę - nusikalstamos veikos padarytos veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad A. Č. dirba, praeityje teistas, tačiau teistumas išnykęs, po šioje byloje įrodytų nusikalstamų veikų padarymo jis pripažintas kaltu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį (Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. nuosprendis), bauda sumokėta. Jis baustas administracine tvarka. Byloje nėra duomenų apie gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ar įrašymą į priklausomybių ligų įskaitą.

15. Visų pirma, pažymėtina, jog, vadovaujantis BK 55 straipsniu, asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, į ką atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, jog A. Č. anksčiau vieną kartą trauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau šioje byloje įrodytų nusikalstamų veikų padarymo metu jam teistumas buvo išnykęs ir jis nusikalto praėjus ilgam laikui nuo Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 13 d. teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo. Taigi, teismas pagrįstai laikė, kad šioje byloje A. Č. laikomas pirmą kartą teisiamu asmeniu BK 55 straipsnio prasme.

16. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. Č. skirtinos bausmės, nepakankamai įvertino jo asmenybės pavojingumą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad paskirta bausmė laikytina teisinga, kai ji atitinka ne tik kaltininko asmenybės, bet ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. A. Č. padarė vieną nesunkią baigtą tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, bei vieną apysunkę tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, kuri nutrūko pasikėsinimo stadijoje, visi paimti daiktai buvo surasti, jie nebuvo sugadinti, buvo grąžinti nukentėjusiesiems, civilinio ieškinio daiktų savininkai nereiškė, taigi, nusikalstama veika nesukėlė sunkesnių pasekmių, o tai reiškia, kad tokia veika yra mažiau pavojinga. Be to, dar ikiteisminio tyrimo metu A. Č. parodė, jog pageidauja atlyginti padarytą žalą. Nuteistasis apibūdinamas teigiamai – turi šeimą, dirba.

17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą A. Č., tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė nėra per griežta, neatitinkanti A. Č. padarytų nusikalstamų veikų ir asmenybės pavojingumo. Teisėjų kolegijos teigimu, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytus ir teismui pateiktus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis, nuteistajam A. Č. paskyrus terminuotą laisvės atėmimo bausmę, net ir pritaikius bausmės vykdymo atidėjimą, nebus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, ir įgyvendintas teisingumo principas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis nuteistajam A. Č. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos pritaikytos tinkamai, todėl prokurorės prašymas griežtinti nuteistajam paskirtą bausmę atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

18. Teismo posėdyje, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, R. P. gynėjas advokatas A. Aranauskas, atsižvelgdamas į 2021 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priėmtą nutarimą Nr. KT45-A-N3/2021, pateikė prašymą, prašydamas tuo atveju, jei prokurorės apeliacinis skundas bus atmestas, iš valstybės nuteistajam R. P. priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei pateikė 2021 m. lapkričio 17 d. PVM sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas (pasirengimas teismo posėdžiui apeliacinės instancijos teismo procese ir gynimas 2021-12-08 10 val. teismo posėdyje) Serija NEXUS Nr. 21/279.

19. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka pats įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

20. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. priėmė nutarimą Nr. KT45-A-N3/2021, kuriuo pripažino, kad: 1) Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹ straipsnis (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 142-7257) tiek, kiek jame nebuvo nustatyta, kad, teismui nusprendus nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ar sudėties, asmeniui, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginamos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnis (su 2020 m. birželio 26 d. pakeitimu; TAR, 2020 m. liepos 3 d., Nr. 15006) tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagristos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir naujausia kasacinio teismo praktika, spręstina, kad vien dėl to, jog šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekse ar BPK nėra tinkamai sureguliuoti proceso išlaidų atlyginimo klausimai tuo atveju, kai byla asmeniui nutraukiama nenustačius administracinio nusižengimo įvykio ar sudėties, arba asmens atžvilgiu yra priimamas išteisinamasis nuosprendis, negali būti laikoma, kad jas patyrusiam asmeniui jos nepriklauso. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad A. P. atžvilgiu Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 1 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, šiuo apeliacinės instancijos teismo sprendimu R. P. nėra išteisinamas, todėl nėra pagrindo tenkinti R. P. gynėjo prašymo priteisti iš valstybės R. P. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti R. P. iš valstybės patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Virginija Pakalnytė-TamošiūnaitėUgnius TrumpulisPaulius Veršekys