- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-20
- Bylos Nr.
- 2A-2545-611/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01948-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Andrutė Kalinauskienė, Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- J. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus rajono policijos komisariatas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos ir Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo, trečiasis asmuo Vilniaus rajono policijos komisariatas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 20 000 Lt neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jai buvo surašytas kaltinimas pagal LR Baudžiamojo kodekso 201 str. 2 d. dėl to, kad neturėdama tikslo realizuoti, neteisėtai laikė virš 10 l namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų. Prieš pateikiant kaltinimus pas ją buvo atlikta krata, nedalyvaujant namo savininkei. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. nuosprendžiu ieškovė buvo išteisinta. Nuo 2009 m. balandžio mėnesio iki nuosprendžio priėmimo ieškovė buvo nuolatinėje įtampoje, apie ją suformuota neigiama nuomonė, ji jautė nuolatinius galvos skausmus, gydytojai ją įspėjo dėl infarkto ar insulto tikimybės. Dėl pareikštų įtarimų ir pareigūnų apsilankymo jos namuose su grasinimais atsirado didelis kraujospūdis, ieškovė patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus. Jos miestelio žmonės yra įsitikinę, kad ieškovė iš tikrųjų verčiasi nelegalia veikla, o tai neigiamai veikia jos sveikatą. Ji priversta vartoti vaistus ir būti įtampoje.
LR Generalinė prokuratūra prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad krata pas ieškovę buvo atlikta remiantis teismo nutartimi, pagrindas kratai atlikti pasitvirtino – jos metu buvo rasti ieškomi daiktai – neteisėtai laikomi namų gamybos alkoholiniai gėrimai, denatūruotas etilo alkoholio mišinys. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 17 d. nuosprendyje nurodė, kad krata buvo atlikta teisėtai. Kratos metu rasti namų gamybos alkoholio gėrimai buvo pakankamas pagrindas pradėti ikiteismini tyrimą pagal BK 201 str., o byloje nėra įrodymų, sudarančių pagrindo teigti, jog pranešimas apie galimai padarytą nusikalstamą veiką buvo akivaizdžiai neteisingas ar kad tuo metu buvo aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Pranešimas apie įtarimą ieškovei įteiktas jos namuose, dalyvaujant gynėjai ir gydytojui, ten ji apklausta kaip įtariamoji. Ieškovės dalyvavimas ikiteisminiame tyrime buvo minimalus. Tai, kad ji buvo ne kartą kviečiama atvykti pas tyrėją, tačiau nenuvyko, dėl ko tyrėjai turėjo vykti pas ją, bei pati kreipėsi su skundais dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo, nėra pagrindas vertinti pareigūnų veiksmus kaip neteisėtus, ar ikiteisminį tyrimą laikyti ilgu bei su tuo sieti sveikatos pablogėjimą, stresą, pažeminimą ir patirtą neturtinę žalą. Pažymėjo, kad kartu su ieškiniu pateikti dokumentai, liudijantys ieškovės kreipimąsi ir gydymąsi sveikatos priežiūros įstaigose laikotarpiu nuo 2009-12-10 iki 2012-04-24, nepatvirtina, kad toks gydymasis yra sąlygotas vykusio baudžiamojo proceso. Neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo veiksmų ieškovės atžvilgiu faktas nenustatytas, todėl nesant civilinės teisės pažeidimo (delikto) sudėties, valstybės prievolė atlyginti ieškovui žalą dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo veiksmų pagal LR CK 6.272 str. 1 d. neatsirado, todėl ieškinys turi būti atmestas.
Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, pagal byloje surinktą medžiagą matyti, kad ieškovė savo gyvenamojoje vietoje laikė neturėdama tikslo realizuoti mažiau nei dešimt litrų namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų skiedinio (mišinio), dėl ko numatyta administracinė atsakomybė. Todėl nors teismas ir pripažino, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir ieškovė pagal LR BK 201 str. 3 d. išteisinta, bet už šią veiką numatyta administracinė atsakomybė, kurią patvirtina Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. nuosprendžiu konfiskuotų virš dešimties litrų namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, paimtų sankcionuotos kratos metu iš ieškovės namų. Todėl ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti, o prašomos atlyginti žalos dydis prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.
Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė neįrodė visų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti. Nei Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. nuosprendyje, nei Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartyje nėra konstatuoti neteisėti valstybės institucijų veiksmai. Ieškovė buvo išteisinta tik todėl, kad nepavyko įrodyti, jog visas jos gyvenamosiose patalpose rastas alkoholis priklauso jai. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažinta, kad ieškovės veiksmai buvo neteisėti. Bendrasis teisės principas teigia, jog iš neteisės negali kilti teisė, todėl ieškovė negali reikalauti atlyginti žalos, atsiradusios dėl jos pačios neteisėtų veiksmų. Ieškovės nurodomos neigiamos pasekmės, kilusios dėl ikiteisminio tyrimo, yra nepagrindžiamos įrodymais, be to, jos argumentai prieštarauja vienas kitam. Pažymėjo, kad ieškovė jau yra bausta tiek baudžiamąja, tiek administracine tvarka už neteisėta stiprių alkoholinių gėrimų ar jų mišinių (skiedinių) laikymą. Dėl šios priežasties negalima sutikti, kad būtent dėl šio ikiteisminio tyrimo suprastėjo jos reputacija.
Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariatas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nei Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 17 d. nuosprendyje, nei Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 21 d. nutartyje nekonstatavo pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl, nesant šios sąlygos, žalos atlyginimo klausimas nespręstinas. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK pareigūnai jokių norminių aktų nepažeidė, atlikdami ikiteisminio tyrimo veiksmus vadovavosi LR BPK, kitais ikiteisminį tyrimą reglamentuojančiais teisės aktais, o pareiškėja apie galimus pažeidimus nepateikė jokių rašytinių įrodymų. Ieškovė savo teiginių dėl to, kad pareigūnai ją terorizavo, reikalavo duoti parodymus, grasino, nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis. Be to, Vilniaus rajono apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, jog krata buvo atlikta teisėtai. Vilniaus rajono apylinkės teismui nutraukus ikiteisminį tyrimą ir priėmus išteisinamąjį nuosprendį, ji buvo tinkamai reabilituota, o pats ikiteisminio tyrimo nutraukimas nesuponuoja pareigūnų veiksmų neteisėtumo ir neduoda pagrindo žalos atlyginimui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 550 Lt bylinėjimosi bei 11,80 Lt pašto išlaidų valstybei.
Teismas nustatė, kad krata ieškovės atžvilgiu buvo atlikta remiantis teismo nutartimi, pagrindas kratai atlikti pasitvirtino – jos metu buvo rasti ieškomi daiktai – neteisėtai laikomi namų gamybos alkoholiniai gėrimai, denatūruotas etilo alkoholio mišinys. Teismas pažymėjo, kad dėl kratos aplinkybių yra išsamiai pasisakyta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. nuosprendyje ir konstatuota, kad krata atlikta teisėtai, o kratos metu rasti alkoholiniai gėrimai yra pagaminti ir laikomi neteisėtai; ir tik dėl senaties termino suėjimo nespręstas klausimas dėl administracinės atsakomybės taikymo ieškovės atžvilgiu. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė jau yra bausta tiek baudžiamąja, tiek administracine tvarka už neteisėtą stiprių alkoholinių gėrimų ar jų mišinių (skiedinių) laikymą, o asmuo, baustas už nusikaltimo padarymą, negali tikėtis, jog jo reputacija visuomenėje išliks tokia pati, kaip ir teisėtai besielgiančių asmenų, todėl ieškovės teiginys dėl jos reputacijos pablogėjimo būtent dėl minimo ikiteisminio tyrimo yra nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad medicininiuose dokumentuose nėra nurodyta, jog ieškovės sveikatos galimą pablogėjimą galėjo sukelti atliekamas ikiteisminis tyrimas. Be to, ieškovė jokiais rašytiniais dokumentais nepagrindė 20000 Lt neturtinės žalos padarymo. Kadangi teismas nenustatė neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo veiksmų ieškovės atžvilgiu, todėl nesant civilinės teisės pažeidimo (delikto) sudėties, todėl laiko, kad prievolė atlyginti ieškovui žalą pagal CK 6.272 str. 1 d. negali atsirasti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį tenkinti; be to, atsakovams nepriteisti bylinėjimosi išlaidų. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
pirmosios instancijos teismas neobjektyviai vertino įrodymus: vertino juos atsakovų naudai ir neteisingai išaiškino CK 6.272 str. 1 d. bei 6.250 str. įtvirtintą žalos sampratą. Ieškovės teigimu, sankcionuotai kratai buvo pateikti melagingi duomenys. Prokuroras, ruošęs medžiagą teismui dėl leidimo atlikti kratą, nesiaiškino svarbių aplinkybių, ar galima tikėti Rudaminos policijos raštu, kuriame nėra jokių faktų, tikslių žmonių pavardžių, leidžiančių teigti, kad mirusi V. K. pas ieškovę pirko alkoholį. Tokio turinio pranešimą įtakojo ieškovei kerštaujantis policijos viršininkas. Tuo tarpu BPK 145 str. nurodyti pagrindai kratai atlikti – turi būti faktiniai duomenys, visada realūs ir pagrįsti. Faktiniu kratos pagrindu negali būti pirminė informacija, kurią pareigūnas gauna vykdydamas operatyvinę veiklą.Kratos metu ieškovei nebuvo įteikta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis, ieškovė jos negalėjo apskųsti apeliacine tvarka, ieškovė nedalyvavo atliekant kratą. Be to, jai buvo daromas psichologinis spaudimas, grasinama; kratos metu buvo paimtos cigaretės, kurios nebuvo grąžintos.Patyrus stresą kratos metu, ieškovei pablogėjo sveikata, ji gyveno nežinioje, buvo nuolat stebima policijos pareigūnų, kviečiama atvykti pas tyrėją dėl įtarimo pateikimo. Išraše iš apeliantės ligos istorijos yra nurodyta, kad jos būklė labai pablogėjo, padažnėjo hipertenzinė krizė, būklė blogėja iki sąmonės netekimo, manoma, kad stresinė situacija pablogėjo iki insulto.Ieškovės apklausa atlikta Rudaminos policijoje nutraukta dėl didelio kraujospūdžio ir atlikta tik 2010-10-29, t.y. tyrimo procesas užtruko nuo 2009 metų, ikiteisminio tyrimo pareigūnai savo veiksmais blogino ieškovės sveikatą. Tuo tarpu BPK 44 str. 5 d. asmens teisę į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką.Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškovė buvo sunki ligonė ir anksčiau. 2009 m. ieškovė patyrė insultą, taigi jos sveikata pablogėjo, o tą įtakojo be pagrindo atlikta krata. Valstybės civilinė atsakomybė už padarytą žalą gali kilti ir nustačius netiesioginį priežastinį ryšį. Konstatavus, kad teisėsaugos institucijų pareigūnai nepakankamai rūpestingai ir atsakingai organizavo baudžiamąjį procesą ir taip pažeidė ieškovės teisę, nevykdė per trumpiausią laiką baudžiamojo kaltinimo klausimo išsprendimo, kas įtakojo ieškovės sveikatos pablogėjimą, turi būti atlyginama žala. Išteisinus ieškovę, kaip nepadarius nusikalstamos veikos, yra pakankamas pagrindas pripažinti jos teisę į baudžiamojo proceso metu turėtas išlaidas.Vien kardomosios priemonės paskyrimas ir draudimas išvykti iš gyvenamosios vietos ieškovę paveikė neigiamai, ieškovė buvo laikoma nusikaltėle. Be to, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepagrindė rašytiniais įrodymais prašomos neturtinės žalos priteisimo – byloje pateikti medicininiai dokumentai, įrodantys ieškovės sveikatos pablogėjimą, lankymąsi pas gydytojus, o vadovaujantis CK 6.250 str. 2 d. neturtinės žalos atlyginimą, jos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės atsakovams, neįvertino pagrindo atleisti ją nuo bylinėjimosi išlaidų – ieškovė yra invalidė, neteisėtai apkaltina, turėjo teisę ginti save teisme.
Atsiliepimas
LR Generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą, grindžia šiomis aplinkybėmis:
priešingai nei teigia apeliantė, prašymui dėl kratos atlikimo pagrįsti pakanka pareigūno, turinčio pirminės informacijos apie veikai reikšmingų duomenų buvimo vietą, surašyto tarnybinio pranešimo. Kratos rezultatas patvirtino jos skyrimo pagrįstumą ir pagrindo jai atlikti buvimą. Krata buvo atlikta nepažeidžiant BPK nustatytos tvarkos, teisėtai. Ant nutarties dėl kratos yra įrašas, jog kratos nutartis buvo paskelbta, jos kopija ieškovei įteikta, ji nuo parašo ir parodymų atsisakė.Teismas ieškovę išteisino, tačiau nekonstatavo esminių baudžiamojo proceso pažeidimų ir nepripažino atitinkamų pareigūnų ar prokuroro veiksmų ar neveikimo neteisėtais. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai pripažino, kad krata atlikta teisėtai, o kratos metu rasti alkoholiniai gėrimai yra pagaminti ir laikomi neteisėtai. Ir tik dėl senaties termino suėjimo nespręstas klausimas dėl administracinės atsakomybės taikymo ieškovės atžvilgiu. Teismo pripažintas kaip ieškovei priklausęs ir kitas alkoholis buvo konfiskuoti kaip neteisėtai įgytas turtas. Vien išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nėra pagrindas atlyginti neturtinę žalą.Ieškovei buvo pritaikyta tik švelniausia kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Ieškovė nenurodo ir byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė būtų prašiusi prokuroro ar teismo leidimo išvykti gydytis į Lenkiją, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovei buvo suvaržyta jos laisvė. Kardomoji priemonė paskirta teisėtai ir pagrįstai.Nepagrįsti apeliantės teiginiai dėl ilgos proceso trukmės – pranešimas apie įtarimą ir įtariamojo apklausa ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti tik vieną kartą, su ja tyrėjai neatliko kitų procesinių veiksmų. Tai, kad ji buvo ne kartą kviečiama atvykti pas tyrėją, tačiau nenuvyko bei pati kreipėsi su skundais dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo, nėra pagrindas vertinti pareigūnų veiksmus neteisėtais ar tyrimą laikyti ilgu, su tuo sieti sveikatos pablogėjimą, stresą, pažeminimą ir neturtinę žalą.Dokumentai, pateikti su ieškiniu, liudijantys ieškovės kreipimąsi pas gydytojus nuo 2009-12-10 iki 2012-04-24, nepatvirtina, kad toks gydymasis buvo sąlygotas vykusio baudžiamojo proceso. Jau 2007 m. epikrizės lape nurodyta, kad ieškovė serga pirmine arterine hipertenzija apie 5 metus, dažnai kartojasi hipertenzinės krizės, susilpninta rankų bei kojų raumenų jėga.Ieškovės siekis bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka paneigia jos teiginius apie blogą sveikatą. Be to, ieškovė savo veiksmais įtakojo jos nurodomos žalos kilimą, jos neteisėtus veiksmus patvirtino ir baudžiamąją bei civilinę bylą nagrinėję teismai.
Atsiliepimas
Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą, grindžia šiomis aplinkybėmis:
ieškovė jokiais rašytiniais dokumentais nepagrindė 20 000 Lt neturtinės žalos padarymo, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, atmesdamas ieškovės ieškinį. Be to, remiantis CPK 93 str. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisia teismas iš antrosios šalis, todėl teismas tinkamai taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir nepriteisė ieškovei iš atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Atsiliepimas
LR Teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą, grindžia šiomis aplinkybėmis:
teismas yra nustatęs, kad krata apeliantės gyvenamojoje vietoje buvo atlikta teisėtai, todėl jokia kita išvada yra negalima. Be to, apeliantė neteisi, teigdama, kad ji nedalyvavo vykdant kratą, o nutartis nebuvo įteikta – baudžiamojoje byloje yra įrašas, patvirtinantis kad apeliantė atsisakė nutartį dėl kratos priimti, o ant kratos protokolo yra jos parašas. Teiginiai apie psichologinį spaudimą, grasinimą yra subjektyvūs ir nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad išteisinamasis nuosprendis savaime nereiškia prezumpcijos, kad visas baudžiamasis procesas, taip pat ir konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminiame tyrime yra neteisėti.Nei Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 17 d. nuosprendyje, nei Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 21 d. nutartyje nekonstatavo neteisėtų valstybės institucijų veiksmų. Ieškovė išteisinta tik todėl, kad nepavyko įrodyti, jog visas jos gyvenamosiose patalpose rastas alkoholis priklauso jai. Be to, teismas pripažino, kad ieškovė padarė veiką, kuri gali būti pripažinta administraciniu teisės pažeidimu. Be to, nusprendė konfiskuoti rastus skiedinius (mišinius) ir juos sunaikinti, nes jie buvo pripažinti įgyti neteisėtu būdu.Ieškovės sveikata yra pakankamai prasta ilgą laikotarpį ir tai nėra susiję su valstybės institucijų atliktais veiksmais. Be to, medicininiuose dokumentuose nėra nurodyta, kad ieškovės sveikatos galimą pablogėjimą galėjo sukelti atliekamas ikiteisminis tyrimas.Lietuvos Aukščiausias Teismas yra konstatavęs, kad nustatant, ar buvo padaryta neturtinė žala, turėtų būti vertinamos ne žmonių reakcijos į išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus ir kt., o patys padariniai, jų laipsnis, galimos pasekmės ateityje. Ieškovė neįrodė, kad ikiteisminio tyrimo metu patyrė sunkias ir negrįžtamas pasekmes.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų.
Remiantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliantė, prašydama bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodo jokių motyvų, kodėl skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde ieškovė kitokių, nei nustatyta, faktinio pobūdžio aplinkybių nenurodo, tik įrodinėja, kad buvusios aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo neteisingai įvertintos, o šiuo aspektu apeliantės argumentai yra išdėstyti apeliaciniame skunde. Įvertinus visa tai, teisėjų kolegijai neįžvelgiant būtinybės nagrinėti skundo žodinio proceso tvarka, apeliacinis skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka.
CPK 185 str. 1 d. nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-350/2008). Be to, teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo, kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 177 str., 180 str., 182 str.). Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neobjektyviai įvertinus faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija atmeta tokius apeliantės argumentus kaip nepagrįstus. Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš teismo sprendimo, teismas ištyrė ir įvertino visus šalių į bylą pateiktus įrodymus, juos visumoje įvertino ir padarė atitinkamas išvadas. Be to, bylos duomenimis nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų šališkas, nepagrįstai palaikytų tik atsakovo poziciją, vertintų įrodymus tik jo naudai ar atliktų kitus veiksmus, kurių pagrindų galima būtų spręsti dėl teismo išankstinio nusistatymo prieš ieškovę.
Apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl neturtinės žalos ir valstybės deliktinės civilinės atsakomybės dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, ieškovės gyvenamojoje patalpose atliekant kratą, pateikiant jai įtarimus ir organizuojant baudžiamąjį procesą bei paskiriant ieškovei kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės. Taigi ieškovė, reikalaudama atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau ji neatleidžiama nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t.y. jai tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).
Byloje nustatyta, kad 2009-02-13 ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 201 str. 3 d. dėl neteisėto naminės degtinės pagaminimo ir laikymo, neturint tikslo realizuoti. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 24 d. nutarties pagrindu 2009-04-24 ieškovės gyvenamojoje vietoje atlikta krata, kurios metu rasta 28,48 l denatūruoto etilo alkoholio mišinio ir naminės degtinės (baudžiamoji byla, t.1, b.l.33-35; 1-3; 41; 43-46). Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroras kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, prašydamas pripažinti ieškovę kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 201 str. 3 d., tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 17 d. nuosprendžiu ieškovę dėl minėto kaltinimo išteisino, nenustatęs baudžiamojo nusižengimo požymių (b.l. t. 1, 19-22). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 21 d. nutartimi šį nuosprendį paliko nepakeistą (b.l. 16-17).
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t.y. išteisinamojo nuosprendžio priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007; kt.). Vadinasi, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002).
Iš bylos medžiagos matyti, kad krata ieškovės gyvenamojoje vietoje atlikta remiantis Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartimi (baudž.b.l. 33). Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad ji minėtos nutarties skųsti apeliacine tvarka negalėjo, o nutartis jai nebuvo įteikta – iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliantė nutartį dėl kratos pasirašyti atsisakė, o kratos protokole yra jos, kaip dalyvavusio asmens, parašas (baudž.b.l. 33-35). Duomenų, kad apeliantė buvo psichologiškai veikiama, verčiama pasirašyti ar jai buvo grasinama, byloje nėra, tokių savo teiginių apeliantė taip pat nepagrindė. Apeliantės argumentai, kad krata buvo atlikta kerštaujant pareigūnams, taip pat nepagrįsti jokia byloje esančia medžiaga. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 17 d. nuosprendyje analizavo J. K. argumentus dėl kratos teisėtumo ir įsiteisėjusiu nusprendžiu konstatavo, kad krata J. K. atžvilgiu buvo atlikta teisėtai. Kratos metu rasti alkoholiniai gėrimai buvo konfiskuoti, kaip neteisėtai įgytas turtas, remiantis BPK 94 str. 1 d. 1 p., ir tik dėl senaties termino nespręstas klausimas dėl ieškovės administracinės atsakomybės.
Šalies argumentai
Apeliantė teigia, kad ikiteisminis tyrimas tęsėsi nepagrįstai ilgai, dėl ko ypač pablogėjo jos sveikata. Pažymėtina, kad asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą suponuoja atitinkamų valstybės institucijų ir jų pareigūnų pareigą veikti atsakingai, stropiai ir operatyviai, kad procesas vyktų be nereikalingo delsimo. Įpareigojant atitinkamas valstybės institucijas, jų pareigūnus išnagrinėti bylą per įmanomai trumpiausią laiką, siekiama apsaugoti proceso šalis nuo proceso vilkinimo, kuris lemia ilgesnį negu tai neišvengiama asmens netikrumą dėl savo likimo, kiek tai susiję su proceso baigtimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. 302/05). Kartu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; kt.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pranešimas apie įtarimą bei ieškovės apklausa buvo atlikti tik vieną kartą, jos namuose, dalyvaujant jos gynėjai ir gydytojui, todėl sutiktina su atsakovais, kad apeliantės dalyvavimas ikiteisminiame tyrime buvo minimalus, įvertinus jos sveikatos būklę, kad atliekami procesiniai veiksmai kuo mažiau įtakotų apeliantės būseną ir sukeltų jai neigiamus išgyvenimus. Be to, pripažintina, kad ikiteisminio tyrimo trukmę lėmė ne ikiteisminio tyrimo pareigūnų neveikimas, jų pasyvumas ar delsimas, tačiau ieškovės sveikata, dėl kurios ilgiau nei metus nebuvo galima atlikti apeliantės apklausos ir tolimesnių baudžiamojo proceso veiksmų bei apeliantės skundai (baudž.b.l. 73-136). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad baudžiamojo proceso metu ieškovei buvo pritaikyta pati švelniausia kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, t.y. draudimas pasišalinti iš gyvenamosios vietos be prokuroro ar teismo leidimo, siejamas su laikinu ar pastoviu išvykimu į kitą gyvenamąją vietą. Nei baudžiamosios bylos, nei nagrinėjamos bylos medžiagoje nėra duomenų, kad ieškovė būtų patyrusi realių judėjimo laisvės suvaržymo padarinių, t.y. kad ji būtų realiai planavusi ir negalėjusi išvykti į suplanuotą kelionę, gydytis į kitą valstybę ar pan. Pažymėtina, kad ieškovė, esant pagrindui, turėjo visas galimybes bei teisę kreiptis į teismą ar prokurorą dėl leidimo laikinai išvykti gydytis, duomenų, kad ji šia teise būtų bandžiusi pasinaudoti nėra, todėl nėra pagrindo laikyti, kad tokiu būdu buvo apribota ieškovės judėjimo laisvė. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismų veiksmų ieškovės atžvilgiu organizuojant baudžiamąjį procesą, pareiškiant jai įtarimus ar atliekant kratą jos gyvenamosiose patalpose.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovės sveikata yra sunki nuo pat vaikystės. Byloje pateikti medicinos dokumentai patvirtina, kad ieškovės sveikata yra sunki ilgą laiko tarpą: ieškovė vaikystėje sirgo poliomielitu, dėl ko išliko neigiamos sveikatos pasekmės, 2003 m. ieškovei diagnozuota pirminė arterinė hipertenzija, nustatyta didelė rizika, 2006 m – kairiojo skilvelio diastolinė disfunkcija, 2007 m. nustatytas smegenų išemijos priepuolis, koronarinė širdies liga, nerimo sutrikimas, pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimai. Be to, apeliantės ligos istorijoje nustatyta, kad hipertenzinės krizės kartojasi nuo 2007 m. t.y. dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios (t 1. b.l. 14, 6-12; baudž.b.l. 119-122), todėl atmetami ieškovės teiginiai, kad jos sveikata pablogėjo būtent dėl pradėto baudžiamojo proceso. Aplinkybė, kad apeliantei 2009 m. padažnėjo hipertenzinė krizė, taip pat nepatvirtina, kad tokią jos sveikatos būklę sukėlė būtent atliekamas tyrimas. Ieškovės teigimu, dėl ikiteisminio tyrimo ji patyrė stresą, neigiamas emocijas, jos reputacija suprastėjo. Vis dėlto, atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-337/2006). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė yra ne kartą bausta tiek administracine, tiek baudžiamąja tvarka, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji negali tikėtis, jog jos reputacija visuomenėje išliks tokia pati kaip teisėtai besielgiančio asmens, nepablogės, nesukels neigiamų emocijų ar streso. Įvertinusi aukščiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Nenustačius neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, priežastinio ryšio bei padarytos žalos kaip CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo ieškovės prašomos žalos atlyginimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą ir dalyje dėl priteistų 550 Lt bylinėjimosi išlaidų. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas už ieškovės reikalavimus paskaičiavo 600 Lt žyminį mokestį, dėl ko, ieškovę dalinai atleidus nuo šio mokesčio ir jai sumokėjus 50 Lt, ieškinį atmetus, priteisė iš jos likusią 550 Lt sumą bylinėjimosi išlaidų valstybei (t.1, b.l. 1; 23). Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė savo reikalavimus dėl neturtinės žalos kildino iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, procesinių prievartos priemonių – kratos bei paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti. CPK 83 str. 1 d. 6 p. numato, kad nuo žyminio mokesčio atleidžiamos šalys bylose dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, taip pat dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą. Pažymėtina, kad aiškinant šią teisės normą sistemiškai kartu su CPK 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teise kreiptis į teismą teisminės gynybos bei kartu su CPK 6 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu, darytina išvada, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punktu įstatymo leidėjas turėjo tikslą šalis atleisti nuo žyminio mokesčio tose bylose, kur nagrinėjamas ginčas susijęs su Lietuvos valstybės pareiga atlyginti žalą vadovaujantis CK 6.272 str., dėl bet kokių neteisėtų teisėjo ar kitų valstybės pareigūnų veiksmų, atliktų nagrinėjant administracinę, baudžiamąją ar civilinę bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-329/2013, 2011 m. rugpjūčio 11 d. nutartis Nr. 2-1720/2011, 2011 m. rugpjūčio 11 d. civilinėje byloje Nr.2-1720/2011). Ieškovė, reikšdama reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės žalą ir vadovaudamasi CK 6.272 straipsniu, turėjo būti atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl atmetus jos ieškinį, bylinėjimosi išlaidos iš jos nepriteisiamos (CPK 96 str. 1 ir 2 d.). Įvertinus visa tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, sprendimo dalį, kuria iš ieškovės valstybei priteista 550 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidų, panaikinant (CPK 326 str. 1 d. 3 p.) ir įpareigojant valstybę grąžinti ieškovės sumokėtą 50 Lt žyminį mokestį.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš ieškovės J. K. valstybei priteista 550 Lt (penki šimtai penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.
Kitoje dalyje Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti ieškovei J. K. 2012 m. gegužės 14 d. mokėjimo nurodymu Nr.3839715, mokėtojo bankas – AB DNB bankas, sumokėtą 50 Lt žyminį mokestį. Išaiškinti ieškovei, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.