Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1431-1041/2017 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovei J. A. dėl įsiskolinimo už suteiktą šilumos energiją priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl pareigos mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

2010 m. rugpjūčio 24 d. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) butų savininkų nutarimu buvo nutarta neskaičiuoti BNP šildymo mokesčio nuo namo centrinio šildymo sistemos atsijungusiam namo 30 butui, kuris priklauso atsakovei. Šis nutarimas yra galiojantis ir iš esmės reiškia tai, kad pareigą mokėti atsakovei tenkančią mokėjimo už BNP šildymą dalį šiuo sprendimu prisiėmė kiti namo patalpų bendraturčiai. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas nėra nuginčytas teisme. Vien tik aplinkybė, kad butų savininkai atleido tik atsakovę nuo mokesčio už bendro naudojimo patalpų šildymą, kurios butas yra oficialiai ir teisėtai atjungtas nuo centralizuoto šildymo, tačiau tokio sprendimo 2010 m. nepriėmė UAB „Arsanta“ valdomų patalpų, kurios nėra iki šiol oficialiai ir teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo, atžvilgiu, nėra pagrindas patenkinti ieškovės ieškinį, nes toks butų savininkų sprendimas yra jų teisė, o ne pareiga, todėl butų savininkai turi teisę savo nuožiūra nuo tam tikrų mokesčių atleisti vienus butus, o kitų ne.

Pirmos instancijos teismas skundžiamą sprendimą motyvuoja Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. gruodžio 9 d. ir Valstybinės energetikos inspekcijos 2010 m. gruodžio 14 d. į bylą pateiktomis rašytinėmis nuomonėmis. Nors minėtų institucijų nuomone šilumos tiekėjas neprivalo vykdyti tokio butų ir kitų patalpų savininkų sprendimo, tačiau tokias išvadas minėtos institucijos pateikė viršydamos joms suteiktus įgaliojimus.

Byloje nėra jokių įrodymų, jog UAB „Arsanta“ valdomose patalpose buvo teisėtai atlikti šildymo būdo pakeitimo darbai, taip pat į bylą nėra pateiktas šių patalpų savininko pranešimas šilumos tiekėjui apie sutarties nutraukimą nuo šildymo būdo pakeitimo, kuris apskritai iki šiol nėra net išviešintas Nekilnojamojo turto registre. Todėl laikytina, kad UAB „Arsanta“ patalpose šildymo būdas nėra iki šiol pakeistas, o teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad toks UAB „Arsanta“ valdomose patalpose šildymo būdo pakeitimas buvo teisėtas, taip pat nebuvo pagrindo konstatuoti, kad UAB „Arsanta“ patalpose nėra centralizuoto šildymo, nes galiojantys Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad šios patalpos iki šiol yra šildomos centralizuotai, o šie duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Teismas sprendimą priėmė nesiremdamas byloje jokiais šilumos energijos paskirstymo skaičiavimais, nes tokių ieškovė apskritai nepateikė, todėl sprendimas yra nemotyvuotas, nes neįmanoma nustatyti, kaip ieškovas apskaičiavimo ieškinio ginčo sumą. Centralizuotos šilumos tiekimo sutartyje nėra nustatytas suvartotinos energijos kiekis, todėl vartotojai privalo apmokėti tik už faktiškai gautą šilumos energijos kiekį. Ieškovė neįrodė, kad faktiškai (o ne juridiškai) perdavė atsakovei centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo apmokėjimo pagal šilumos paskirstymą. Ieškovė apskritai į bylą nėra pateikusi jokių šilumos paskirstymo skaičiavimų ir pirminių duomenų, kad teismas galėtų įvertinti paskirstymo pagrįstumą ir teisėtumą. Pats teismas šių įrodymų taip pat nesurinko.

Atsakovė visiškai įrodė, kad per ginčo laikotarpį nevartojo ieškovės tiekiamos šilumos energijos, o butų ir kitų patalpų savininkų 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu buvo atleista nuo mokesčių už BNP šildymą. Vartotojas turi pareigą apmokėti tik už gautą prekę ar paslaugą. Kadangi vartojimas buvo nutrauktas, tai iš buvusio abonento negali būti išieškomas mokestis už nesuvartotą šilumos energiją.

Tiek atsakovės namo gyventojų balsavimas raštu, tiek balsavimo raštu priimtas sprendimas numato neskaičiuoti mokesčio už BNP šildymą tik vienam teisėtai nuo šildymo sistemos atjungtam objektui, t. y. atsakovės butui, nepareiškiant nuomonės dėl to mokesčio (ne) skaičiavimo kitoms teisėtai atjungtoms patalpoms (pastate yra du teisėtai atjungti butai, vienas iš jų atsakovės).

Ieškovė negali be bendraturčių sutikimo pradėti taikyti visam pastatui koeficientą lygų 0, nes tokiu atveju ir ta šilumos BNP šildyti dalis, kuri priskiriama atjungtoms UAB „Arnasta“ patalpoms, būtų perskirstoma visiems centralizuotai šildomiems objektams, o tokius veiksmus be jų pritarimo butų (patalpų) savininkai galėtų traktuoti kaip aiškų jų teisių pažeidimą.

Ieškovė nekvestionuoja gyventojų teisės taikyti vieno iš trijų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinto metodo Nr. 5 pateikiamų šilumos kiekio dalies BNP šildymui nustatymo būdų, tačiau nustatytas šilumos kiekio dalies vartotojų BNP šildymui priskyrimo koeficientas turi būti taikomas vienodas visiems pastate atsijungusiems vartotojams, o ne tik atsakovei.

Tai, kad pagal byloje pateiktus NTR duomenis šiuo metu UAB „Arsanta“ patalpos rekonstruotos, nepaneigia fakto, jog 1994 m. dalis patalpos vis vien yra atjungta nuo centralizuoto šildymo, t. y. šildymo būdas nepakeistas, ką patvirtina ir adresu (duomenys neskelbtini), mokėtojui UAB „Arsanta“ išrašomos sąskaitos, kuriose matoma, jog, dalis patalpos yra šildoma ir apmokestinama centralizuoto šildymo pagrindu, dalis – tik už BNP.

Name yra įrengtas šilumos suvartojimo apskaitos prietaisas, pagal kurio rodmenis yra apskaičiuojama, koks kiekis šilumos yra sunaudojamas individualiai patalpų savininkų ir koks kiekis – bendroms patalpoms šildyti. Ieškovė turi teisę į apmokėjimą už namo bendroms patalpoms vamzdynais tiektą šilumos energiją, nes pareiga išlaikyti name esančias BNP ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendro šildymo sistemos ir kai BNP nėra radiatorių, tačiau, šilumos energiją tiekiant namo vamzdynu, yra šildomos namo konstrukcijos (CK 4.76 straipsnis, 4.83 straipsnio 3 dalis, Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų (CPK 320 straipsnis)

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, 329 straipsnis).

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė turėjo vykdyti 2010 m. rugpjūčio 24 d. patalpų savininkų sprendimą ir neskaičiuoti jai BNP mokesčio nepriklausomai nuo to, kad toks sprendimas nebuvo priimtas UAB „Arsanta“ valdomų patalpų atžvilgiu, kuri jos nuomone, nėra teisėtai atjungusi savo patalpų nuo centralizuoto šildymo. Apeliantė teigia, kad teismas be pagrindo rėmėsi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. gruodžio 9 d. ir Valstybinės energetikos inspekcijos 2010 m. gruodžio 14 d. į bylą pateiktomis rašytinėmis nuomonėmis, nes jos duotos viršijant kompetenciją. Apeliantė taip pat mano, kad ieškovė neįrodė, jog faktiškai (o ne juridiškai) perdavė atsakovei centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo apmokėjimo pagal šilumos paskirstymą, o atsakovė visiškai įrodė, kad per ginčo laikotarpį nevartojo ieškovės tiekiamos šilumos energijos, o butų ir kitų patalpų savininkų 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu buvo atleista nuo mokesčių už BNP šildymą. Su tokiomis apeliantės išvadomis apeliacinės instancijos teismas neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo sutikti. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtas sprendimas ­- Patalpų savininkų balsų skaičiavimo komisijos protokolas Nr. 24 ­- buvo priimtas ne 2010 m. rugpjūčio 24 d., o 2010 m. spalio 8 d.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo išvadai, kad gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame yra atsakovei nuosavybės teise priklausantis butas Nr. 30, nuo centralizuoto šildymo, be ieškovės valdomo, buvo atjungtas dar vienas objektas. Pažymėtina, kad apeliantė apeliaciniame skunde šiuo aspektu nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių ir įrodymų, kurių nenagrinėjo ir neįvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamo teismo sprendimo 7.4 punkte. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti šiame sprendimo punkte aptartas aplinkybes, todėl tik pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

Papildomai nurodytina, kad į bylą ieškovė pateikė to paties laikotarpio ir dar iki 2010 m. spalio 8 d. patalpų savininkų sprendimo, UAB „Arsanta“ ir atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras (Pvz. 2007 m. gruodžio, sausio mėn.), iš kurių matyti, kad abiems abonentams buvo skaičiuojamas ir atskirai nurodomas BNP mokestis. Kadangi UAB Arsanta“ vienas objektas buvo neatjungtas nuo centralizuoto šildymo sistemos, tai jai pateiktose sąskaitose buvo nurodyti mokėjimai atskirai pagal kiekvieną objektą. Byloje taip pat yra ieškovės 2010 m. spalio 20 d. UAB „Panemunės butų ūkis“ siųstas raštas Nr. 20-4493, kuriame nurodyta, kad nuo centralizuoto šildymo yra dvi atsijungusios patalpos – ieškovės ir UAB „Arsanta“. Ieškovės atstovė 2017 m. sausio 23 d. teismo posėdyje paaiškino, kad šio asmens naudojamos patalpos nuo centralizuoto šildymo buvo atjungtos prieš daugiau kaip 20 m., todėl jo atjungimo dokumentų saugojimo laikas (10 m.) jau pasibaigęs. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pagal byloje pateiktus NTR duomenis šiuo metu UAB „Arsanta“ patalpos rekonstruotos, tačiau ieškovė neturi duomenų, kad vienoje iš sujungtų patalpų yra pakeistas šildymo būdas, todėl neturi pagrindo šį abonmentą priskirti prie centralizuoto šildymo ir tai nepaneigia fakto, jog 1994 m. dalis šio abonento patalpų yra atjungta nuo centralizuoto šildymo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šių aplinkybių nepaneigia ir atsakovės atstovės argumentai dėl 2017 m. sausio 23 d. NTR Centrinio duomenų banko išrašo, kuriame apie negyvenamąsias patalpas Nr. 33 nurodyta, kad po rekonstrukcijos nėra pateikta priėmimo naudoti dokumentų.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad atsakovės gyvenamojo namo patalpų savininkų balsų skaičiavimo komisijos 2010 m. spalio 8 d. protokolu Nr. 24 buvo nutarta neskaičiuoti mokesčio už BNP šildymą atsakovės butui, tačiau byloje nėra duomenų, jog tokį pat sprendimą patalpų savininkai priėmė ir kito patalpų naudotojo UAB „Arsanta“, kurio patalpos taip pat buvo teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo, atžvilgiu. Byloje yra apeliantės kvestionuojami Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau Komisija) 2010 m. gruodžio 9 d. ir Valstybinės energetikos inspekcijos 2010 m. gruodžio 14 d. raštai. Komisijos rašte nurodyta, kad jos išaiškinimai yra neoficialūs. Tačiau abiejuose raštuose nurodyti argumentai dėl 2005 m. liepos 22 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. O3-41 patvirtinto „Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5“ taikymo nuostatų yra teisingi. Pagal šio metodo nuostatas nėra jokio pagrindo nustatyti, kad kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu, koeficientas Xpš bn galėtų būti taikomas ne vienodas visiems pastate esantiems atsijungusiems vartotojams. Apeliantė, turėdama patalpų savininkų susitarimą, tačiau priimtą tik jos vienos atžvilgiu, savo apeliacinio skundo šio metodo nuostatomis nepagrindė, t. t. nenurodė kokios šio metodo nuostatos paminėtų institucijų raštuose buvo aiškinamos ne taip, kaip yra reglamentuojamos Komisijos nutarime.

Nesutiktina su apeliante, kad skundžiamu sprendimu buvo paneigtas 2010 m. spalio 8 d. protokolu Nr. 24 priimtas sprendimas neskaičiuoti atsakovei BNP mokesčio. Teismas šio sprendimo nelaikė negaliojančiu, tik akcentavo, kad tokio sprendimo nebuvo priimta kito atsijungusio vartotojo atžvilgiu, todėl priimtas sprendimas negalėjo sukelti atsakovei norimų pasekmių. Apie tai, kad šis sprendimas ieškovei neduoda pagrindo neskaičiuoti atsakovei BNP mokesčio, ji ir UAB „Panemunės butų ūkis“ buvo informuoti tuoj pat po jo priėmimo - 2010 m. spalio 20 d., taip pat 2011 m. gruodžio 20 d. Todėl remiantis tuo, kas išdėstyta, atmetami apeliantės argumentai dėl ginčo atveju netinkamai taikytų metodo Nr. 5 nuostatų. Pažymėtina, kad vien apeliantės nesutikimo su teismo sprendimu pagrindu pripažinti jį neteisėtu ir nepagrįstu negalima.

Apeliantės argumentai, kad ji įrodė, jog nevartojo ieškovės tiekiamos šilumos energijos, nes jos butas teisėtai atjungtas nuo centralizuoto šildymo, atmestini. Kasacinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogišką ginčą, yra pripažinęs, kad ieškovė AB „Kauno energija“ turi teisę į apmokėjimą už namo bendroms patalpoms vamzdynais tiektą šilumos energiją, nes pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendro šildymo sistemos ir kai bendro naudojimo patalpose nėra radiatorių, tačiau, šilumos energiją tiekiant namo vamzdynu, yra šildomos namo konstrukcijos (Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 1, 2 d., CK 4.82 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-553-421/2016).

Apeliantė neneigė, kad name yra įrengtas šilumos suvartojimo apskaitos prietaisas, pagal kurio rodmenis yra apskaičiuojama, koks kiekis šilumos yra sunaudojamas individualiai patalpų savininkų ir koks kiekis – bendroms patalpoms šildyti. Bylos nagrinėjimo metu apeliantė nekvestionavo šio apskaitos skaitiklio duomenų, neprašė ieškovės jų teikti, neprašė skirti ekspertizės, kad nustatytų ar atsakovė faktiškai gavo iš ieškovės ginčo energijos kiekį, kurį ieškovė paskirstė jo tiekiama šilumos energija nešildomoms bendro naudojimo patalpoms, todėl apeliaciniame skunde ji kelia naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (312 straipsnis). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantei pateiktose sąskaitose yra duomenys, kurių pagrindu apskaičiuojamas mokestis, dėl jų pirmosios instancijos teisme apeliantė neteikė jokių argumentų, todėl skundžiamą teismo sprendimą laikyti nemotyvuotu (CPK 270 straipsnio 4 dalis) taip pat nėra pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties

Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs bylą, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.