Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Žerlausko, Aušros Maškevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų L. S., R. V., Z. Z. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. S., R. V., Z. Z. pareiškimą suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Turto bankui, Šilalės rajono savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

10. Pareiškėjai apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus: Klaipėdos regiono valstybės archyvo Tauragės filialo 2018-04-06 raštą dėl Girdiškės žemės ūkio įmonės likvidavimo Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos Šilalės rajono valdybos 1993-03-29 potvarkį Nr. 86-v, Klaipėdos regiono valstybės archyvo Tauragės filialo 2018-04-06 raštą dėl daržinės privatizacijos Nr. (duomenys neskelbtini), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilalės skyriaus 2018-04-06 pažymą dėl statinio įteisinimo Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad šie dokumentai buvo gauti po teismo sprendimo priėmimo, todėl turėtų būti pridėti prie bylos.

11. Teismas pažymi, kad CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui.

12. CPK 306 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016). Apeliantai su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kurie iš esmės galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teisme, tačiau atsižvelgdama į aktyvų teismo vaidmenį šios kategorijos bylose bei vertindama aplinkybę, jog naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, teisėjų kolegija, siekdama visapusiškai bei išsamiai ištirti ir įvertinti bylos aplinkybes, apeliantų pateiktus naujus įrodymus priima ir vertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl apeliacinio skundo dalyko

13. Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, pagrįstumo ir teisėtumo.

14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pastatas – daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nėra registruotas viešame registre. Pareiškėjai nurodo, kad 1996 m. iširus Šilalės rajono Girdiškės žemės ūkio bendrovei, buvę šios bendrovės nariai L. S., R. V., Z. Z., pradėjo valdyti, naudoti, prižiūrėti pastatą – daržinę, jį remontavo, naudojasi iki pat šiol. Šilalės rajono savivaldybės administracija nurodė, jog minėtas pastatas nėra įtrauktas į Šilalės rajono savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitą, savivaldybė nėra pradėjusi jokių procesų dėl šio statinio perdavimo jai nuosavybės teise, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra priėmusi šio statinio iš Šilalės rajono Girdiškės žemės ūkio bendrovės.

15. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pirma, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; antra, daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 d.); trečia, asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.); ketvirta, visą valdymo laiką daiktas turi būti valdomas teisėtai. Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; penkta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; šešta, daiktas valdomas nepertraukiamai; septinta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); aštunta, valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2016).

16. Tais atvejais, kai prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektais, tokiu atveju laikoma, kad nėra visų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016).

17. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu. Tuo metu galiojusioje Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 307 ir šiuo įsakymu patvirtintoje Leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkoje buvo nustatyta, kad leidimus statyti ar rekonstruoti pastatus statytojams galėjo išduoti Respublikinio pavaldumo miestų vykdomųjų komitetų statybos ir architektūros valdybų (skyrių) statybos kontrolės inžinieriai, miestų vyriausieji architektai (architektai) ir rajonų architektai inspektoriai; leidimai galėjo būti išduoti statytojui pateikus, be kitų dokumentų, taip pat ir žemės sklypo skyrimo ir perdavimo naudotis dokumentus, nustatyta tvarka parengtą, suderintą ir patvirtintą techninį projektą ir darbo brėžinius bei sąmatą. Ši tvarka galiojo iki Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių patvirtinimo Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 249. Tuo metu galiojusiojoje Teisinio pastatų registravimo instrukcijoje, patvirtintoje Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2, buvo nustatyta, kad registracijos objektas yra visas pastatas su priklausančiais pagalbiniais statiniais, kurie registruojami pateikus įstatymo nustatyta tvarka gautus nuosavybės dokumentus. Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 buvo patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, kurioje nustatyta, kad savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai neregistruojami. Šią instrukciją pakeitė 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1011 patvirtinta Teisinio statinių registravimo laikinoji tvarka, kurioje nustatytos tokios pačios objektų registravimo nuostatos. Taigi tiek statinio statybos metu, nurodytu pareiškėjų pateiktoje Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje, t. y. 1992 m., tiek vėliau pastatų ir jų priklausinių (kitų statinių) sukūrimo ir įteisinimo tvarka buvo griežtai reglamentuota.

18. Byloje jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių statinio statybos teisėtumą, nėra. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad statinys, į kurį pareiškėjai siekia įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu, buvo pastatytas teisėtai. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybę, kad statinys nebuvo pastatytas teisėtai, patvirtina ir tai, kad ne tik pareiškėjai, bet ir suinteresuotas asmuo Šilalės rajono savivaldybės administracija neturi duomenų, kurie galėtų pagrįsti statybos teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog nesant jokių pirminių pastato – daržinės sukūrimo dokumentų (statybos leidimo, projekto ir pan.), nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ginčo objektas buvo sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, o neatitinkant šių reikalavimų, konstatuotina, jog pastatas – daržinė nėra privačios nuosavybės teisės objektas.

19. Nors apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo pastatas – daržinė yra valstybės nuosavybė, yra neparemta jokiais įrodymais ir visiškai nepagrįsta, kadangi pastatą – daržinę privatizavo Girdiškės žemės ūkio bendrovė, kurią sudarė fizinių asmenų grupė, kuri ją įgijo iš Girdiškės valstybinės įmonės, kai buvo nutraukta šios įmonės veikla, o vėliau privati žemės ūkio bendrovė jai priklausantį pastatą – daržinę pardavė pareiškėjams už 4 000 Lt, tačiau nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčo pastatas teisės aktų nustatyta tvarka buvo privatizuotas Girdiškės žemės ūkio bendrovės. Priešingai, pareiškėjai kartu su apeliaciniu skundu pateikė Klaipėdos regiono valstybės archyvo Tauragės filialo 2018-04-06 raštą dėl Girdiškės žemės ūkio įmonės likvidavimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos Šilalės rajono valdybos 1993-03-29 potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pirmame punkte nurodyta, jog Girdiškės žemės ūkio įmonės veikla nutraukta, o 3.1 punktu apylinkių agrarinės reformos tarnybos vadovai įpareigoti atlikti neprivatizuoto žemės ūkio įmonių turto perėmimą iki 1993-04-09 apylinkių agrarinės reformos tarnybų žinion, surašant priėmimo–perdavimo aktus ir užtikrinant jų apsaugą bei apskaitą. Taip pat pateiktas Klaipėdos regiono valstybės archyvo Tauragės filialo 2018-04-06 raštas dėl daržinės privatizacijos Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patvirtina, kad žinių apie daržinės, esančios (duomenys neskelbtini), privatizaciją nerasta. Taip pat apeliantai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų teiginį, kad ginčo pastatą – daržinę jie nusipirko už 4000 Lt iš Girdiškės žemės ūkio bendrovės. Nors pareiškėjai teisėtą pastato valdymą kildina iš pirkimo–pardavimo sutarties, tačiau tokia sutartis nebuvo nei sudaryta raštu, nei tuo labiau įregistruota įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto registre nesant duomenų apie ginčo pastato įregistravimą po jo sukūrimo momento, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad lieka neaišku, kas buvo minėto pastato statytojas ir kieno lėšomis (valstybės, žemės ūkio bendrovės ar jos narių) šis nekilnojamojo turto objektas buvo statomas. Taip pat pareiškėjai nepateikė įrodymų, kokiu pagrindu ir kas jiems suteikė teisę naudotis nurodytu turtu.

20. Atsižvelgiant į tai, kad teismui nebuvo pateikta duomenų, jog ginčo pastatas buvo privatizuotas, į tai kad, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog viešosios nuosavybės perleidimas į privačiąją nuosavybę vykdytas tik 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka ir kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas bei CK 4.69 straipsnio 3 dalį konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačiosios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis bylos Nr. 3K-3-41/2011). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo statinys buvo valstybės nuosavybė, kai susidarė situacija, kai valstybės turtas – ginčo pastatas – daržinė, kuriuo disponuoja pareiškėjai, nebuvo privatizuotas, tačiau ir nebuvo perleistas/įtrauktas į Šilalės rajono savivaldybės buhalterinę apskaitą (CPK 12, 178, 197 straipsniai). Jau minėta, kad kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų pateikta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilalės skyriaus 2018-04-06 pažyma dėl statinio įteisinimo Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat patvirtina, kad ginčo statinys stovi nesuformuotame valstybiniame žemės sklype.

21. Pažymėtina, kad ginčo statinys – daržinė, į kurią apeliantai prašo nustatyti nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas, t. y. neegzistuoja kaip nekilnojamojo turto objektas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog ši aplinkybė yra atskiras ir savarankiškas pagrindas pareiškėjų pareiškimą atmesti, nes nesant nuosavybės teisių objekto negali būti nustatytos ir daiktinės teisės į jį, taip pat ir nuosavybės teisių įgijimo įgyjamąja senatimi faktas. Iš esmės teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, neturi teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju, remiantis byloje pateiktais duomenimis, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių įrodymų, padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje pateiktų ir pirmosios instancijos teismo objektyviai įvertintų įrodymų, taip pat apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nenustatė tokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, iš esmės siekė, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė teismas, tačiau nepateikė jokių pagristų argumentų, suteikiančių pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

22. Apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka ir netirdamas faktinių bylos aplinkybių iš esmės neatskleidė ginčo turinio ir pažeidė procesines teisės normas, atmestinas kaip nepagrįstas.

23. Bylos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nagrinėjimą teismo posėdyje, jo tvarką ir teismo veiksmus reglamentuoja CPK 532–533 straipsniai. Pasirengimo nagrinėti teisme metu, tačiau ne vėliau kaip per trisdešimt dienų iki teismo posėdžio, specialiame interneto tinklalapyje skelbiamas pranešimas apie bylos nagrinėjimą. Pranešime turi būti nurodyta: bylą nagrinėjantis teismas; pareiškėjo vardas, pavardė ir gyvenamoji vieta; daiktas, kuriam prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą; pasiūlymas ne vėliau kaip per keturiolika dienų suinteresuotiems asmenims kreiptis su pareiškimais į teismą dėl jų įtraukimo dalyvauti procese; bylos nagrinėjimo data, laikas ir vieta. Jeigu iki teismo posėdžio dienos nėra ginčijamas valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas ir nepertraukiamumas, teismas pareiškimą nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Jeigu 533 straipsnyje nurodytos sąlygos yra ginčijamos, teismas nagrinėja bylą žodinio nagrinėjimo tvarka. Taigi visiškai nepagrįstai apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso normas, nes bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Kadangi iki teismo posėdžio dienos nebuvo ginčijamas valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas ir nepertraukiamumas, pirmosios instancijos teismas pareiškimą pagrįstai išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad įstatymas nenumato imperatyviai pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl bylos procesinės baigties

24. Remdamasi išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą