- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-02
- Bylos Nr.
- I1-22-505/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00503-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Daina Kukalienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde, atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 2, 50) nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad jam nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. kalint Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nebuvo sudarytos tinkamos ilgalaikių pasimatymų sąlygos, t. y. nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma. Tvirtino, kad vienam asmeniui tekusį plotą atitinkamai mažino baldų užimamas plotas. Akcentavo, jog ilgalaikių pasimatymų metu iš jo buvo atimta galimybė pasivaikščioti gryname ore. Teigė, kad ginčo laikotarpiu atskirais laiko tarpais jis bausmę atliko baudos izoliatoriuje, kur taip pat akivaizdžiai trūko ploto. Pareiškėjo įsitikinimu, jis nepagrįstai kalinimo įstaigos nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, išskyrus tualetinį popierių, kurio išduodavo per mažai. Nurodė, jog dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jis jautėsi kankinamas tiek emociškai, tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Prašė netaikyti senaties termino ir skundą patenkinti.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimuose į skundą (b. l. 27–33, 117–121) nurodė, kad ilgalaikių pasimatymų kambariai įrengti vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, laikantis Lietuvos higienos normų reikalavimų. Pabrėžė, jog galiojančiuose teisės aktuose nėra reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma ilgalaikių pasimatymų kambariuose ir reikalavimas įrengti pasivaikščiojimo kiemelius prie ilgalaikių pasimatymų kambarių. Lokaliniuose sektoriuose įrengtais pasivaikščiojimo kiemais gali naudotis visi to sektoriaus nuteistieji. Akcentavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Psichologinės tarnybos specialistus dėl neigiamų išgyvenimų, psichologinio diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Pažymėjo, kad Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija laikosi teisės aktų reikalavimų, o nustatyti pažeidimai nedelsiant šalinami. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti atlyginimą neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), kuri ilgalaikių pasimatymų kambariuose, baudos izoliatoriuje neužtikrino teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų, t. y. nesuteikė galimybės pasivaikščioti esant ilgalaikiuose pasimatymuose bei neaprūpino higienos priemonėmis, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d.
Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 28–29).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytus bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltus neigiamus padarinius, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo kalinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, t. y. 2012 m. sausio 2 d., nes, patirdamas skunde nurodytų nepatogumų, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nurodo dėl nepriimtinų sąlygų patyręs išgyvenimų, nepatogumų. Jei pareiškėjas realiai patyrė būtent tokių išgyvenimų, kuriuos jis nurodo nagrinėjamoje byloje, tai visiškai akivaizdu, jog jo laikymo pataisos įstaigoje metu jis turėjo galimybę taip pat realiai suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Pareiškėjo nurodyta priežastis, jog jam jau išnagrinėtoje administracinėje byloje neleido teismas patikslinti skundo reikalavimo, nėra priežastis, lemianti senaties termino atnaujinimą. Taigi, pareiškėjas nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2015 m. kovo 6 d. taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, netirtinos bei nevertintinos. Pritaikius trejų metų senaties terminą, laikytina, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo Pravieniškių PN-AK pradžios 2012 m., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. kovo 6 d. (b. l. 15).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad, sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo padarinių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar padarinių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl ploto trūkumo ilgalaikių pasimatymų patalpose bei būnant šiose patalpose galimybės pasivaikščioti jam nesuteikimo.
Nors iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nenustatyta, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu buvo ilgalaikiuose pasimatymuose, tačiau teismas pažymi, kad netgi tuo atveju, jei pareiškėjas ir būtų minėtu laikotarpiu bausmę atlikęs ilgalaikių pasimatymų patalpose, pagal aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr. 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1649-1062/2019) dėl minimalaus asmeniui tenkančio ploto pažeidimo ilgalaikių pasimatymų metu teisėjų kolegija nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja, koks minimalus plotas turėtų tekti vienam asmeniui, jam būnant ilgalaikių pasimatymų kambaryje, taip pat nenustačius, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią ir pranešęs pareigūnams, jog jis norėtų pasinaudoti pasivaikščiojimo teise, kartu taip sumažindamas savo ilgalaikio pasimatymo trukmę, teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atsakovės neteisėtų veiksmų. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai dėl ploto trūkumo ilgalaikių pasimatymų patalpose bei galimybės pasivaikščioti nesuteikimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su ploto trūkumu jam bausmę atliekant baudos izoliatoriuje 2015 m. kovo 25 d. (13 parų), 2015 m. gegužės 26 d. (10 parų), 2015 m. liepos 24 d. (3 paras).
Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. balandžio 26 d. pažyma Nr. 42-6830 patvirtina, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu nuobaudų Pravieniškių PN-AK uždarojoje zonoje neatliko (b. l. 39). Pažymėtina, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas įvardytas nuobaudas atliko Šiaulių tardymo izoliatoriuje (b. l. 36, 78, 79, 80). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šie pareiškėjo argumentai taip pat atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad jam miegoti tekdavo ant išklerusių, siūbuojančių lovų, kurių eksploatavimas jau seniai buvo negalimas.
Nors atsakovės atstovas nepateikia teismui įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentą dėl pasenusių, nepatogių lovų, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą patenkinti. Teismo vertinimu, nesant asmens prašymo, pareigūnai negali žinoti, kad pareiškėjui skirta lova jam yra nepatogi ir kad ją būtina pakeisti, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą nurodė, jog jam kalint Pravieniškių PN-AK nebuvo nei viename būryje (išskyrus drausmės būrį) įrengto laisvalaikio kambario, maisto kambario, drabužių ir avalynės džiovinimo kambario.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2011 m. birželio 19 d. iki 2016 m. sausio 28 d.) 5.8, 5.9 ir 5.10 punktuose numatyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, drabužių ir avalynės džiovykla, kambarys maisto produktams laikyti.
Nors teismas 2019 m. gruodžio 18 d. nutartimi (b. l. 112–113) įpareigojo Pravieniškių PN-AK pateikti atsiliepimą į pareiškėjo 2018 m. liepos 2 d. pateiktą atsikirtimą (b. l. 50), tačiau atsakovės atstovas dėl pareiškėjo įvardytų argumentų nepasisakė ir nepateikė su tuo susijusių dokumentų. Atsižvelgiant į tai, teisės aktų pažeidimas dėl laisvalaikio kambario, drabužių ir avalynės džiovyklos, kambario maisto produktams laikyti laikomas nustatytu.
Pareiškėjas teigia, kad pastatai, kuriuose jis gyveno, buvo dengti asbestiniu stogu, todėl kilo pavojus jo sveikatai.
Nors atsakovės atstovas nepateikia teismui įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentą dėl pastatų asbestinių stogų, tačiau teismas pažymi, kad net ir tuo atveju jei patalpų stogai dengti šiferiu, asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant. Byloje nėra duomenų, kad įstaigoje buvo vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, taip pat nėra duomenų apie pataisos namuose vertinamuoju laikotarpiu vykdytus remonto darbus, nėra ir jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėti argumentai dėl asbestinių stogų vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmestini.
Pareiškėjas skunde teigė, jog jis nebuvo aprūpinamas pakankamu higienos priemonių kiekiu, o vieno tualetinio popieriaus ritinio pateikimas per mėnesį buvo akivaizdžiai per mažas, taip pat citavo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus raštą ir nurodė, kad to (turima omenyje – aprūpinimo higienos priemonėmis) nenumato teisės aktai, tačiau jis vis tiek turėjo būti aprūpinamas higienos priemonėmis. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad buvo diskriminuojamas, kitaip nei moterys bei suimtieji, kadangi šie gauna daugiau higienos priemonių, t. y. moterys gaudavo vienu tualetinio popieriaus ritinėliu daugiau, o suimtieji – dantų šepetėlį, dantų pastą ir vienkartinių skustuvų.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 27–28) teigė, jog pareiškėjas dėl aprūpinimo higienos priemonėmis jau yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, susipažinęs su Pravieniškių PN-AK nurodyta administracine byla, t. y. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-951-811/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03886-2017-8), daro išvadą, jog Pravieniškių PN-AK nurodyta aplinkybė pasitvirtino, nes teismo žinioje jau yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, o Vilniaus apygardos administraciniame teisme pareiškėjas ginčijo aplinkybes, susijusias su higienos priemonių aprūpinimu laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2017 m. spalio 10 d.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punktu, kuriame nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, bei atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-951-811/2018 jau yra išnagrinėtas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą šioje byloje vertinamu laikotarpiu dėl neaprūpinimo pakankamu higienos priemonių kiekiu bei per mažo kiekio tualetinio popieriaus per mėnesį išdavimo, ši administracinės bylos dalis nutraukiama.
Įvertinus pirmiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK vertinamuoju laikotarpiu pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad būriuose (išskyrus drausmės būrį) nebuvo įrengti laisvalaikio, drabužių ir avalynės džiovyklos, maisto produktams laikyti kambariai.
Teismui nekyla abejonių, kad dėl atsakovės atstovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Nagrinėjant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, svarbu nustatyti ne vien tik neteisėtus institucijos veiksmus, bet ir kaip jie lėmė pareiškėjo teisių apimtį.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatęs, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu dėl jo skunde nurodytų pažeidimų į Pravieniškių PN-AK administraciją nesikreipė, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas (ABTĮ 88 str. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 103 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. V. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista E. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Administracinės bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl aprūpinimo higienos priemonėmis pažeidimo nuo 2015 m. kovo 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. (imtinai) priteisimo nutraukti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.