- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-09
- Bylos Nr.
- TA-444-438/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00503-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- E. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. kalint Pravieniškių PN-AK nebuvo sudarytos tinkamos ilgalaikių pasimatymų sąlygos, t. y. nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma, vienam asmeniui tekusį plotą mažino baldų užimamas plotas. Akcentavo, jog ilgalaikių pasimatymų metu iš jo buvo atimta galimybė pasivaikščioti gryname ore. Teigė, kad ginčo laikotarpiu atskirais laiko tarpais jis bausmę atliko baudos izoliatoriuje, kur taip pat akivaizdžiai trūko ploto. Pareiškėjo įsitikinimu, jis nepagrįstai kalinimo įstaigos nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, išskyrus tualetinį popierių, kurio išduodavo per mažai. Kalint Pravieniškių PN-AK nebuvo nei viename būryje (išskyrus drausmės būrį) įrengto laisvalaikio kambario, maisto kambario, drabužių ir avalynės džiovinimo kambario. Miegoti tekdavo ant išklerusių, siūbuojančių lovų, kurių eksploatavimas jau seniai buvo negalimas. Pastatai, kuriuose jis gyveno, buvo dengti asbestiniu stogu, todėl kilo pavojus jo sveikatai. Nurodė, jog dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jis jautėsi kankinamas tiek emociškai, tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Prašė netaikyti senaties termino.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad ilgalaikių pasimatymų kambariai įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Teisės aktuose nėra reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma ilgalaikių pasimatymų kambariuose ir reikalavimas įrengti pasivaikščiojimo kiemelius prie ilgalaikių pasimatymų kambarių. Lokaliniuose sektoriuose įrengtais pasivaikščiojimo kiemais gali naudotis visi to sektoriaus nuteistieji. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas nuo 2015 m. kovo 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą; administracinės bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl neaprūpinimo higienos priemonėmis nuo 2015 m. kovo 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. (imtinai) priteisimo nutraukė; kitą skundo dalį atmetė.
6. Teismas pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2015 m. kovo 6 d. taikė trejų metų ieškinio senatį ir dėl to šią pareiškėjo skundo dalį atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, į teismą su skundu kreipėsi tik 2018 m. kovo 6 d.
Žemesnės instancijos teismas
7. Analizuodamas pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2015 m. kovo 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d., teismas nustatė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo ilgalaikiuose pasimatymuose. Be to, bet kokiu atveju teisės aktai nereglamentuoja, koks minimalus plotas turėtų tekti vienam asmeniui, jam būnant ilgalaikių pasimatymų kambaryje. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų išreiškęs pareigūnams norą pasinaudoti pasivaikščiojimo teise, taip sumažindamas savo ilgalaikio pasimatymo trukmę. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl sąlygų baudos izoliatoriuje, nustatęs, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu nuobaudų Pravieniškių PN-AK uždarojoje zonoje neatliko.
8. Teismas nurodė, kad nors atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl pasenusių, nepatogių lovų, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą patenkinti. Teismo vertinimu, nesant asmens prašymo, pareigūnai negali žinoti, kad pareiškėjui skirta lova jam yra nepatogi ir kad ją būtina pakeisti, todėl pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
9. Teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo argumentus dėl laisvalaikio kambario, drabužių ir avalynės džiovyklos, kambario maisto produktams laikyti nebuvimo, kadangi atsakovo atstovas dėl šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepasisakė ir nepateikė su tuo susijusių dokumentų.
10. Teismas nurodė, kad net ir tuo atveju, jei patalpų stogai dengti šiferiu, asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant. Byloje nėra duomenų, kad pataisos įstaigoje buvo vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, taip pat nėra duomenų apie pataisos įstaigoje vertinamuoju laikotarpiu vykdytus remonto darbus, nėra ir jokių konkrečių įrodymų dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl asbestinių stogų.
11. Teismas, nustatęs, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-951-811/2018 jau yra išnagrinėtas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą šioje byloje vertinamu laikotarpiu dėl neaprūpinimo pakankamu higienos priemonių kiekiu bei per mažo kiekio tualetinio popieriaus išdavimo, šią administracinės bylos dalį nutraukė.
12. Nustatęs, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu dėl jo skunde nurodytų pažeidimų į Pravieniškių PN-AK administraciją nesikreipė, teismas sprendė, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl apsiribojo pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.
III.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
14. Pareiškėjas mano, kad teismas neįvertino jam neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Senaties terminas praleistas dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių, todėl teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Nesutikdamas su teismo išvadomis dėl ilgalaikių pasimatymų metu tekusio ploto ir pasivaikščiojimų, pareiškėjas nurodo, kad gyvenamojo ploto norma yra nustatyta neišskiriant vietos, kurioje atliekama laisvės atėmimo bausmė. Pasivaikščioti gryname ore yra pareiškėjo teisė, kurią jis turi be jokių išimčių. Byla buvo sustabdyta, kol bus išnagrinėta analogiška byla, bet teismo sprendimas prieštarauja sprendimui analogiškoje byloje. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas neatliko nuobaudų uždarojoje zonoje. Teismas šališkai rėmėsi atsakovo pateikta informacija ir ja tikėjo, nors tai yra melas. Teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo miegamoji vieta atitiko teisės aktų reikalavimus. Laiku nepakeitus lovos, akivaizdu, kad ji neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pažeistos teisės pripažinimas neužtikrino teisingo teisių apgynimo. Pareiškėjo laikymo sąlygos jį kankino, sukėlė negrįžtamas pasekmes ir yra nemažareikšmiai išgyvenimai, jie yra pareiškėjo šeimos iširimo priežastis. Pareiškėjas taip pat prašo peržiūrėti jo skundo dalį dėl asbesto stoge, kadangi asbesto stogai jau eilę metų yra pripažinti pavojingais sveikatai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš pareiškėjo laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d., atlyginimo.
16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinių skundų ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos.
17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus (nurodytus argumentus (aplinkybes).
18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), spręsdamas tokio pobūdžio kaip kilęs šioje byloje ginčus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų (aplinkybių), kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas apie jo netinkamas kalinimo sąlygas nežinojo ir negalėjo žinoti (suvokti) nuo pat pirmosios dienos, kai tokiomis kalinimo sąlygomis jis pradėjo būti kalinamas Pravieniškių PN-AK. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, tokios išvados irgi neturi pagrindo daryti. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų šiuo aspektu, pripažįsta, kad minėtas teismas pagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir tuo pagrindu šioje byloje nagrinėjo tik ginčo aplinkybes, susijusias pareiškėjo kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d.
19. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.
20. Nors pareiškėjas teigia, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys yra melagingi (ir teismas jais tikėjo), tačiau teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais oficialiais duomenimis apie ginčui reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjas iš esmės nepateikė atsakovo atstovo pateiktus duomenis, be kita ko, užfiksuotus tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, paneigiančių argumentų ar įrodymų, o apsiribojo tik abstrakčiu teiginiu dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų melagingumo. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo išvada, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas neatliko nuobaudų Pravieniškių PN-AK uždarojoje zonoje, nenurodė, kada, jo teigimu, jis atliko nuobaudą (-as) Pravieniškių PN-AK patalpose, o apsiribojo tik abstrakčiu teiginiu. Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas Pravieniškių PN-AK nuobaudų uždarojoje zonoje už drausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus neatliko. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimo dalį priteisti neturtinę žalą dėl sąlygas baudos izoliatoriuje iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK.
21. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su asmeniui tekusiu plotu bei galimybe pasivaikščioti ilgalaikių pasimatymų metu pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja, koks minimalus plotas turėtų tekti vienam asmeniui, jam būnant ilgalaikių pasimatymų kambaryje. Teisė pasivaikščioti gryname ore yra pareiškėjo teisė, kuri jam suteikta pagal Lietuvos respublikos bausmių vykdymo kodeksą, tačiau ilgalaikiai pasimatymai – taip pat, todėl pareiškėjui būnant ilgalaikiuose pasimatymuose (nuo 1 iki 2 parų), teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas turėjo išreikšti savo valią ir pranešti pareigūnams, jog jis norėtų pasinaudoti pasivaikščiojimo teise, kartu taip sumažindamas savo ilgalaikio pasimatymo trukmę. Byloje nėra duomenų, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis šiuo klausimu į Pravieniškių PN-AK pareigūnus ir išreiškęs norą pasivaikščioti ir taip sutrumpinti jam suteiktą ilgalaikį pasimatymą, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja sprendimui analogiškoje byloje. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad pareiškėjas turi omenyje administracinę bylą Nr. I-1084-422/2018, dėl kurios buvo sustabdyta nagrinėjama administracinė byla, ir kurioje, be kita ko, buvo vertinami pareiškėjo nusiskundimai dėl sąlygų ilgalaikių pasimatymų metu (apeliacinės instancijos teisme bylai suteiktas Nr. A-1649-1062/2019). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje minėtoje administracinėje byloje Nr. A-1649-1062/2019 atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl ploto ilgalaikių pasimatymu patalpose ir pasivaikščiojimo teisės ilgalaikių pasimatymų metu. Vienodą administracinių teismų praktiką formuoja LVAT. Pirmosios instancijos teismo motyvai šiais klausimais iš esmės atitinka minėtoje administracinėje byloje Nr. A-1649-1062/2019 LVAT pateiktą vertinimą, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja sprendimui analogiškoje byloje.
23. Dėl pareiškėjo argumento, susijusio su asbestu, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal LVAT formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017). Tai turi būti pagrįsta byloje esančiais duomenimis. Nagrinėjamoje byloje nėra ir pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų ar įrodymų dėl kilusios grėsmės jo sveikatai, savo reikalavimą grindžia deklaratyviais teiginiais dėl asbesto daromos žalos, todėl šis argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
24. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su teismo šališkumu, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą grindžia argumentais, kad teisėja yra nekompetentinga, netinkamai išnagrinėjo bylą, nukrypo nuo teismų praktikos analogiškose bylose, t. y. pareiškėjas teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019). Pareiškėjas nepagrindė teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y., kad teismas turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas), tiek objektyviuoju aspektu (t. y., kad yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teismo šališkumo). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar, kaip teigia pareiškėjas, šališkai vertino byloje pateiktus duomenis.
25. Vertindama pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
26. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę (nuo 2015 m. kovo 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, drabužių ir avalynės džiovykla, kambarys maisto produktams laikyti), atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai bei nepatogumai nebuvo itin intensyvūs, nes ginčo laikotarpiu į pataisos įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių patalpų neįrengimo jis nesikreipė, be to, byloje nėra duomenų, kad dėl nustatytų pažeidimų būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai, įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo bei protingumo principais, daro išvadą, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.