- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-23
- Bylos Nr.
- 2A-117-252/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14926-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Danguolė Smetonienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Gatvių statyba“, AB „Panevėžio statybos trestas“
- Ieškovas
- J. K., A. K.
31. Žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumo, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos civilinę atsakomybę šalinančios aplinkybės (CK 6.266 straipsnio 1 dalis). Statinių savininko (valdytojo) deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nenustatinėjama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis, 6.266 straipsnio 1 dalis). Šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto statinio, kuris turėjo trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą, kuris laikomas ir neteisėtais veiksmais, ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjama valdytojo kaltė.
32. Atsakovė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal 2014-04-07 sutartį (duomenys neskelbtini) gatvės, (duomenys neskelbtini) valdymas rangovei – UAB „Gatvių statyba“ nebuvo perduotas, tvirtina, kad skirtingai nei vertino teismas, sutarties 4.3.5 punktu nustatyta, kad rangovas nuo sutarties pasirašymo dienos iki sutarties galiojimo pabaigos yra laikomas gatvių ir kiemų dangos Vilniaus miesto šiaurinės dalies valdytoju pagal CK 6.266 straipsnį ir privalo atlyginti užsakovei ar tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės.
33. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje valdytoju CK 6.266 straipsnio prasme laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolių teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2016-04-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-105-687/2016 yra pasisakiusi, kad taikant CK 6.266 straipsnio 2 dalį, asmuo, viešame registre nurodytas kaip statinio savininkas (valdytojas) ir siekiantis paneigti statinio valdymo prezumpciją, turi įrodyti, kad kitas asmuo savarankiškai įgyvendina statinio valdymą, ir tuo atveju atsakomybė taikoma ne jam, o kitam asmeniui. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką statinio valdytoju nelaikomas asmuo, kuriam perduota tik statinio techninės priežiūros funkcija, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kad statinys perduodamas kitam asmeniui savarankiškai valdyti (LAT 2017-02-03 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017). Statinio valdymas gali atsirasti tiek įstatymo, tiek sutarties pagrindu. Kai statinio valdymas perleidžiamas sutartimi, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti tokio susitarimo turinį (LAT 2015-04-03, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015, 2018-05-18 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).
34. Apeliantės Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Gatvių statyba“ viešųjų pirkimų pagrindu sudarytos 2014-04-07 sutarties objektas yra susijęs ne su Vilniaus miesto šiaurinės dalies gatvių valdymo teisės perdavimu, o su šios miesto dalies gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbais pagal užsakovės – Vilniaus miesto savivaldybės nurodymus. Kita vertus, tarp šalių buvo sudaryta ne valdymo teisės perdavimo, o rangos sutartis. Tokio pobūdžio sutartims nėra būdingas daikto, kurio atžvilgiu atliekami darbai, valdymo teisės perdavimas.
35. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis, kad rangovė – UAB „Gatvių statyba“ neturėjo teisės veikti savarankiškai, kaip prižiūrimo turto valdytojas. Akivaizdu, kad UAB „Gatvių statyba“, kaip rangovė, Sutarties pagrindu privalėjo veikti pagal Vilniaus miesto savivaldybės nurodymus bei laikydamasi jos nustatytų taisyklių, o ne savo nuožiūra. Skundžiamame sprendime dėstoma sutartimi rangovės ir užsakovės prisiimtų įsipareigojimų analizė paneigia apeliantės subjektyvų sutarties nuostatų vertinimą, kad UAB „Gatvių statyba“ šia sutartimi laisva valia prisiėmė gatvių valdytojo pagal CK 6.266 straipsnį statusą.
36. Skirtingai nei vertina apeliantė, nei vienoje iš sutarties sąlygų neaptartas Vilniaus miesto šiaurinės dalies gatvių valdymo teisės perdavimas rangovei UAB „Gatvių statyba“. Sutartyje aptariamas tik techninės priežiūros pobūdžio darbų atlikimas, t. y. gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbai, kuriuos rangovas atlieka ne savo nuožiūra ir iniciatyva, kaip tvirtina apeliantė, o pagal savivaldybės užsakymą. Savivaldybei, kuriai pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį nuosavybės teise priklauso vietinės reikšmės keliai ir gatvės, sprendžiant dėl darbų kiekių ir jų atlikimo terminų, akivaizdu, kad rangovė veikė tik pagal užsakovės nurodymus.
37. Apeliantės akcentuojamos sutarties nuostatos, įtvirtintos 4.3.5 punkte, jog UAB „Gatvių statyba“ įsipareigoja nuolat vesti jai perduodamų eksploatuoti gatvių ir kiemų dangos stebėseną, defektus, kurie kelia grėsmę eismo dalyvių, transporto priemonių ir pan. saugumui, nedelsiant pažymėti gairelėmis, aptverti ir nedelsiant šalinti (taisyti) bei apie šią aplinkybę informuoti savivaldybę iš esmės nekeičia sutarties dalyko, o tik nustato papildomus įsipareigojimus rangovei. Tai patvirtina ir šio susitarimo nuostata, kad tuo atveju, jei tretieji asmenys dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės, patirtų nuostolių, kuriuos teismas priteistų iš užsakovės (Vilniaus miesto savivaldybės), užsakovė savo pasirinkimu turi teisę mažinti mokėjimus rangovei už pagal šią sutartį atliktus darbus suma, lygia priteistiems nuostoliams, arba reikalauti, kad rangovė per 30 kalendorinių dienų nuo pareikalavimo užsakovei sumokėtų kompensaciją, lygią priteistiems nuostoliams.
38. Vien tik 4.3.5 punkto nuostata, kad UAB „Gatvių statyba“ laikoma gatvių ir kiemų dangos Vilniaus miesto šiaurinės dalies valdytoja pagal CK 6.266 straipsnį ir privalo atlyginti tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės, nepagrindžia šios miesto dalies gatvių ir kiemų perdavimo savarankiškai valdyti pagal šią sutartį atsakovei UAB „Gatvių statyba“.
39. Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad UAB „Gatvių statyba“ ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo (duomenys neskelbtini) gatvės valdytoja, todėl dėl šios gatvės važiuojamosios dalies trūkumų kilusios žalos CK 6.266 straipsnio pagrindu atsako jos savininkė – Vilniaus miesto savivaldybė.
40. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas net ir nustatęs, kad už žalą ieškovams turi atsakyti Vilniaus miesto savivaldybė, turėjo įvertinti, kad žala iš dalies kilo dėl vairuotojos neatidumo kelyje ir dėl to žalos atlyginimą sumažinti arba tokį reikalavimą atmesti.
41. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus faktinėmis bylos aplinkybėmis bei prieštaraujančiais didesnę įrodomąją galią turintiems oficialiems rašytiniams įrodymams (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Iš nutarties 30 punkte nurodyto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2015-11-30 nutarimo, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo teisena matyti, kad nenustatyta, jog įvykio metu J. K. būtų pažeidusi KET reikalavimus. Taip pat nėra nustatyta, kad vairuotoja atsižvelgiant į eismo sąlygas, įvykio laiką, objektyviai turėjo galimybę nesant įspėjamųjų ženklų, išvengti įvažiavimo į važiuojamoje gatvės dalyje esančias pakankamai dideles ir gilias duobes, kurios kaip patvirtina bylos duomenys dėl kritulių buvo apsemtos vandeniu. Į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas V. T. tarnybiniame pranešime užfiksavo, kad buvo gautas pranešimas dėl penkių tokiu pat mechanizmu, t.y. įvažiavus į duobę ginčo vietoje, apgadintų automobilių. Likusių automobilių vairuotojai pasikeitę apgadintus ratus nuvažiavo, o J. K. ir vėliau į pareigūnus besikreipusi vairuotoja A. L. pateikė raštiškus paaiškinimus. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad siekiant išspręsti situaciją buvo iškviesta tarnyba, kad užpiltų duobes. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, o apeliantė nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis CK 6.253 straipsnyje įtvirtintų civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygų bei J. K. veiksmų, kuriuos teismas galėtų vertinti kaip didelį neatsargumą padėjusi žalai atsirasti ar jai padidėti (CK 6.282 straipsnis).
42. Atsakovė nesutinka su ieškovų nurodomu žalos paskaičiavimu, argumentuodama, kad po įvykio nebuvo atlikta nei transporto priemonės apžiūra nei transporto priemonės vertinimas, taip kaip tai numato Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir transporto ministro įsakymais 2000-04-17 Nr. 120/2000-04-17 Nr. 101. Skirtingai nei nurodo apeliantė šio įvykio tyrimo metu buvo sudaryta eismo įvykio schema, apžiūrėti abiejų raštiškus paaiškinimus policijai pateikusių vairuotojų automobiliai bei užfiksuoti jų apgadinimai, kurie sutampa su ieškovų nurodytais ieškinyje automobilio rato apgadinimais.
43. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. (LAT 2018-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018). Tarp šalių ginčo, kad įvažiavus į duobę (duomenys neskelbtini) buvo prakirsta priekinė dešinio rato padanga nėra. Akivaizdu, kad tokios būklės transporto priemonė nepakeitus prakirstos padangos negalėjo būti eksploatuojama. Ieškovai nurodė, kad nerasdami tokio paties protektoriaus rašto padangos jie buvo priversti nusipirkti ir antrą tokią padangą, o panaudoti likusios padangos kaip atsarginės negali, nes ji neįtelpa į atsarginei padangai skirtą vietą automobilio bagažinėje. Ieškovai savo reikalavimui pagrįsti pateikė UAB „Agrotech“ 2015-11-09 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini), kuri patvirtina, kad už dvi firmos Marshal žiemines padangas sumokėta 82,64 Eur, o už dviejų ratų balansavimą ir montavimą 11,57 Eur bei pateiktas šiai sumai tos pačios dienos kvitas.
44. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į transporto priemonėms keliamus saugumo reikalavimus, ieškovų išlaidos padangoms ir jų montavimui bei balansavimui buvo būtinos ir yra pagrįstos rašytiniais įrodymais – PVM sąskaita faktūra ir kvitu. Apeliantė nesutikdama su ieškovų reikalavimais ir būdama susipažinusi su jų patirtas išlaidas įrodančiais rašytiniais įrodymais, turėjo visas galimybes pateikti savo žalos skaičiavimus, kreiptis į teismą dėl ieškovų apgadinto turto nepriklausomo vertinimo pagal jos nurodomą Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir transporto ministro įsakymais 2000-04-17 Nr. 120/2000-04-17 Nr. 101, tačiau šiomis savo procesinėmis teisėmis nepasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, ieškovams padarytos žalos dydį nustatė teisingai, nepažeidžiant CPK reikalavimų, susijusių su įrodymų vertinimu.
45. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktų įrodymų visuma, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas visą ieškovų patirtą žalą iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ir atmesdamas ieškinio reikalavimus kitų atsakovių atžvilgiu, teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 320, 327 straipsniai).
46. Tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį išdėstyti argumentai neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma, nes teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialinės teisės ir procesinės teisės normas, apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo atmeta, o sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą