- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-25
- Bylos Nr.
- e2A-503-413/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-19-3-01082-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Albina Rimdeikaitė, Gintautas Koriaginas
- Ieškovas
- J. B.
- Atsakovas
- A. B.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyriui
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-463-523/2020 pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovei A. B., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyriui dėl kelio servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. B. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti neatlygintiną kelio servitutą (teisę važiuoti transporto priemonėmis, įskaitant žemės ūkio techniką, naudotis pėsčiųjų taku ir varyti galvijus) atsakovės A. B. žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame . (duomenys neskelbtini), servituto schemoje pažymėtą indeksu „S1“, skirtą ieškovės žemės sklypui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam . (duomenys neskelbtini) (viešpataujantis daiktas) naudoti pagal paskirtį pagal MB „Geoaksis“ 2019 m. rugsėjo 2 d. parengtą servituto schemą.
2. Ieškovė nurodė, kad prieš įsigyjant jai žemės sklypą, sklypo pardavėja informavo, kad patekimas į šį žemės sklypą yra keliuku, kuris buvo įtrauktas į atsakovės žemės sklypą. Šis privažiavimas (kelio servitutas) į ieškovės žemės sklypą buvo nustatytas ir aprašytas 2005-2006 metais formuojant atsakovės žemės sklypą ir atliekant kadastrinius matavimus, tačiau dėl galimai neteisėtų veiksmų jis buvo panaikintas, atlikus akivaizdžius dokumentų taisymus korektoriumi. Panaikinus kelio servitutą ir ištrynus jį iš įvairių dokumentų, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, reglamentuojantys servitutų panaikinimą ir pasibaigimą. Dėl minėtų pažeidimų ieškovė neturi galimybės privažiuoti prie savo žemės sklypo ir juo naudotis pagal paskirtį.
Atsiliepimas
3. Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jos žemės sklype niekada nebuvo jokio žemės servituto, susitarimo ar leidimo naudotis sklypu, niekas jokiu įvažiavimu nesinaudojo.
4. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyrius prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, kadangi atsakovei priklausančiame žemės sklype žemės servitutas niekada nebuvo įregistruotas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės J. B. atsakovei A. B. 450 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 27,53 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
6. Teismas nustatė, kad ieškovė 2006 m. birželio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. RP-2807 pagrindu įgijo 0,22 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o ieškovės motina R. D. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. RP-2805 įgijo 0,14 ha namų valdos žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Šie žemės sklypai yra vienas šalia kito ir turi bendrą ribą. Atsakovei priklausantis 0,16 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ribojosi su jos sutuoktinio A. B. 0,24 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Iš 2009 m. rugsėjo 8 d. žemės sklypo ribų nustatymo ir paženklinimo akto (abriso) teismas nustatė, kad žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atvaizduotas kelio servitutas ir pažymėta raidė „S“. Bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojas L. D., tuo metu dirbęs Valstybės žemės fonde ir vykdęs ženklinimo ir projektavimo darbus, susipažinęs su byloje pateiktais dokumentais parodė, kad jis buvo 2005 metais A. B. formuojamo sklypo projekto autorius ir tais metais abrise (lauko ženklinimo brėžinyje), rengiant projektą, jis pažymėjo „S“ raidę, nes buvo paliktas pravažiavimas atsakovei A. B. į sutuoktinio A. B. sklypą. Atsakovės sutuoktinis A. B. 2005 m. sausio 13 d. mirė, todėl atsakovė paveldėjo mirusiojo vyro turtą pagal įstatymą, tame skaičiuje ir 0,24 ha žemės sklypą. Kadangi abiejų žemės sklypų (0,16 ha namų valdos žemės sklypo ir 0,24 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo) savininke tapo atsakovė, žemės servitutas tapo nereikalingas. Todėl ir buvo atlikti taisymai kadastrinių matavimų byloje.
7. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 4.130 straipsnio 1 dalies 2 punktą servitutas baigiasi tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančio, ir tarnaujančio daikto savininku. CK 4.124 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. Teismo vertinimu, į bylą nebuvo pateikta duomenų iš kurių matytųsi, kad servitutas buvo įregistruotas Valstybės įmonėje Registrų centras. Kaip nurodė ieškovės atstovas, buvę ieškovės žemės sklypo savininkai anksčiau į savo sklypą patekdavo per atsakovės žemės sklype esantį keliuką, kurį atsakovė panaikino ir šiuo metu naudotis neleidžia.
8. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog servitutas per atsakovės žemės sklypą yra būtinas ir kad tai vienintelis būdas patekti į savo sklypą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė turi galimybę patekti į savo žemės sklypą per tėvų namų valdos žemės sklypą, tačiau tokios galimybės nesvarstė ir teismui jokių dokumentų nepateikė. Šiuo atveju servituto nustatymas reikštų nepagrįstą kito savininko, t. y. atsakovės A. B. nuosavybės teisių ribojimą, kas prieštarautų tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų pusiausvyros principui. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu ieškovė sklypu nesinaudoja, gyvena Vokietijoje, o panaudos sutarties pagrindu sklypu naudojasi ieškovės tėvas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė J. B. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Apeliantė visą laiką akcentavo, kad ji neįrodinėja ir nesiekia įrodyti fakto, jog atsakovės žemės sklype buvęs kelio servitutas buvo skirtas patekti į apeliantės žemės sklypą. Apeliantė šia aplinkybe tik siekė parodyti, kad ji šiuo metu prašo nustatyti kelio servitutą ten, kur jis kažkada buvo, t. y. kad ši atsakovės žemės sklypo dalis buvo ir šiuo metu yra naudojama kaip kelias, dėl ko atsakovės nuosavybės teisės, nustačius kelio servitutą, būtų mažiau suvaržytos nei tokį kelio servitutą nustačius kitur.
9.2. Vien ta aplinkybė, kad apeliantės žemės sklypas ribojasi su jos tėvų namų valdos žemės sklypu nereiškia, kad apeliantės žemės sklypui nėra reikalingas atskiras privažiavimas, o apeliantė į savo žemės sklypą gali nevaržomai patekti per tėvų namų valdos žemės sklypą. Apeliantė ir jos tėvai yra skirtingi fiziniai asmenys, todėl tai, kad apeliantės žemės sklypas ribojasi su asmenų, kurie yra jos tėvai, namų valdos žemės sklypu neturi teisinės reikšmės sprendžiant servituto nustatymo klausimą.
9.3. Apeliantės įsitikinimu, teismas, konstatuodamas, kad ji turi galimybę patekti į savo žemės sklypą per tėvų namų valdos žemės sklypą, pažeidė įstatyme įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, kadangi tokių įrodymų nei viena iš šalių nepateikė. Teismas neturi teisės pripažinti įrodytu tam tikrą faktą, jeigu jis grindžiamas tik suinteresuotos šalies prielaida.
9.4. Bylose dėl kelio servituto nustatymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja analogiško pobūdžio praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių, t. y. atsakovas teigdamas, kad kelio servitutą tikslingiau nustatyti kitur, turi pateikti šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).
9.5. Kelio servituto nustatymas per apeliantės tėvų namų valdos žemės sklypą suvaržytų jų nuosavybės teises ir sukeltų neproporcingai didesnius nepatogumus, lyginant su kelio servituto nustatymu atsakovės žemės sklype, nes: 1) apeliantės tėvų namų valdos žemės sklype niekada nebuvo jokio pravažiavimo (atsakovės žemės sklype pravažiavimas buvo ir šiuo metu yra, juo naudojasi atsakovė patekimui į savo žemės sklypą, esantį šalia apeliantės žemės sklypo); 2) apeliantės tėvų namų valdos žemės sklypas tankiai apsodintas medžiais, potencialioje pravažiavimo vietoje yra griovys, elektros stulpas ir jo apsaugos zona (atsakovės žemės sklypo dalyje, kur prašoma nustatyti kelio servitutą, jokių trukdžių nėra, nes pati atsakovė šią žemės sklypo dalį naudoja kaip kelią patekimui į kitą savo žemės sklypą); 3) apeliantės tėvai neturi šalia jokio kito žemės sklypo, todėl kelio servitutu jie nesinaudotų, priešingai nei atsakovė, kuri, kaip minėta, turi kitą žemės sklypą už savo sodybos, todėl nustatytu kelio servitutu jos žemės sklype naudotųsi įprastai.
9.6. Nors apeliantės žemės sklypas iš vakarinės pusės ribojasi su valstybine žeme, tačiau ši valstybinė žemė nesiriboja su jokiu keliu, per kurį apeliantė galėtų patekti į šią valstybinę žemę, o po to į savo žemės sklypą. Minima valstybinė žemė yra įsiterpusi tarp privačių žemės sklypų, todėl be kelio servituto į šią valstybinę žemę, o kartu ir į apeliantės žemės sklypą, patekti nėra jokios galimybės.
9.7. Apeliantės įsitikinimu, neturi teisinės reikšmės kaip dažnai apeliantė naudojasi savo žemės sklypu. Bet kuriuo atveju ji privalo turėti teisę laisvai patekti į savo žemės sklypą ir juo naudotis pagal paskirtį, priešingu atveju būtų pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta apeliantės teisė į nuosavybę. Pažymi, kad panaudos sutartis, kuri buvo sudaryta su apeliantės tėvu, yra pasibaigusi 2020 m. sausio 29 d., šią aplinkybę patvirtina VĮ Registrų centro išrašo duomenys.
9.8. Šiuo atveju apeliantė galėtų patekti į savo žemės sklypą nustačius kelio servitutą iš esmės bet kuriame (duomenys neskelbtini) žemės sklype, tačiau įvertinus tai, kad į atsakovės žemės sklypą yra įtrauktas nuo senų laikų naudotas pravažiavimas link apeliantės žemės sklypo; kad šiuo pravažiavimu ilgą laiko tarpą faktiškai naudojosi apeliantė; kad šis pravažiavimas realiai egzistuoja ir šiuo metu, juo naudojasi pati atsakovė tik tam, kad patektų į savo žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį šalia apeliantės žemės sklypo; kad pravažiavimas yra išsidėstęs atokiai nuo atsakovės gyvenamojo namo; kad pravažiavimas yra laisvas (neapstatytas) ir išskirtas atskira tvora atsakovės žemės sklypo viduje; kad yra įrengti varteliai tiek pravažiavimo pradžioje, tiek ir pabaigoje, apeliantė daro išvadą, jog kelio servituto nustatymas atsakovės žemės sklype būtų mažiausiai varžanti priemonė, nei kelio servituto nustatymas bet kuriame kitame žemės sklype.
Atsiliepimas
10. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė A. B. prašo apeliacinį skundą atmesti Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
10.1. Atsakovės žemės sklype niekada nebuvo įregistruotas joks servitutas. Dėl žemės abrise esančių taisymų savo paaiškinimus teisme teikė tiek žemėtvarkos atstovė, tiek specialistas, atlikęs žemės matavimus.
10.2. Apeliantė niekada nesinaudojo atsakovei nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, pati pateikė duomenis, kad ji savo žemės sklypą panaudos pagrindu perleidusi savo tėvams, kurie yra atsakovės kaimynai. Be to, ieškovė niekada neprižiūrėjo nei atsakovės kiemo, nei kitos sklype esančios teritorijos (nepjovė žolės, nelygino duobių ir kt.).
10.3. Iki šiol apeliantės žemės sklypu naudojasi tik jos tėvai, kurie į tą sklypą patenka per savo namų valdą. To neneigė teisme apklausti ir apeliantės tėvai. Į bylą pateikti dokumentai (planai) patvirtina, kad apeliantė turi galimybę patekti į savo sklypą per greta esantį (besiribojantį) tėvų sklypą, kurie praeityje priklausė vienam savininkui.
10.4. Atsakovė nesutinka su apeliantės argumentais dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo. Ieškovė reikalavo nustatyti neatlygintinį servitutą per atsakovės žemės sklypą, nors tam nėra jokių teisinių prielaidų. Atsakovė teikė įrodymus, kad apsigintų nuo ieškinio reikalavimų. Apeliantė net nesvarstė galimybės pasidaryti privažiavimą į savo sklypą per valstybinę žemę ar savo tėvų žemės sklypą, nors atsakovės namų valdos sklypas net nesiriboja su apeliantės žeme. Servitutinis kelias eitų ir per atsakovės namų valdą ir jos dirbamos žemės sklypą. Tuo būtų akivaizdžiai pažeisti teisingumo ir protingumo principai.
10.5. Neatitinka tikrovės apeliantės argumentai, kad prie jos sklypo esanti valstybinė žemė nesiriboja su jokiu keliu, per kurį apeliantė galėtų patekti į valstybinę ir savo žemę. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad tokia galimybė yra (palei upę yra valstybinė žemė, kuri yra prie kelio). Be to, pati apeliantė nurodo, kad galėtų patekti į savo žemės sklypą nustačius kelio servitutą iš esmės bet kuriame (duomenys neskelbtini) žemės sklype, nors pasirinko būtent atsakovės žemės sklypą. Esant nurodytoms sąlygoms, ieškovė galėjo prašyti tik atlygintino servituto, tačiau to nedarė. Todėl teismas negalėjo tenkinti jos ieškinio, nes neatlygintinam servitutui nėra teisinio pagrindo.
11. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimo spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
13. Byloje kilo ginčas dėl kelio servituto nustatymo.
14. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutas gali būti nustatytas įstatymais, sandoriais, teismo sprendimu ir administraciniais aktais. Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.
15. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018, 23 punktas).
16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą. Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019, 18 punktas).
17. Apibendrinant aukščiau aptartą teisinį servituto nustatymo mechanizmą ir tuo klausimu formuojamą kasacinio teismo praktiką, galima daryti išvadą, kad teismas, (ne)nustatydamas servitutą, turėtų įvertinti tokias pagrindines jo nustatymo sąlygas: pirma, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kito savininko teisių ir interesų; antra, įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį ir įvertinti daikto savininko faktinius šio daikto naudojimo poreikius (būtinybę).
18. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2006 m. birželio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo 0,22 ha dydžio žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau Nr. 606). Ieškovės šiaurinė žemės sklypo dalis ribojosi su jos tėvų R. ir S. D. 0,14 ha dydžio namų valdos žemės sklypo pietine dalimi, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau Nr. 616). Rytinė ieškovės žemės sklypo dalis ribojasi su atsakovės 0,24 ha dydžio žemės ūkio paskirties žemės sklypo vakarine dalimi. Atsakovės 0,1574 ha dydžio namų valdos žemės sklypo, per kurį ir prašoma nustatyti kelio servitutą, vakarinė dalis, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau Nr. 645), ribojasi su ieškovės tėvų pietine namų valdos žemės sklypo Nr. 616 dalimi (t. 1, b. l. 65-66, 53, 57-58; t.2, b. l. 8, 9).
19. Byloje nėra ginčo, kad CK 4.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (įstatymais, sandoriais, teismo sprendimu ir administraciniais aktais) anksčiau per atsakovės namų valdos žemės sklypą servitutas nebuvo nustatytas. Ieškovė servituto nustatymo būtinybę atsakovės žemės sklype (t. 1, b. l. 65-66) kildina remdamasi istoriniais faktais, kurie, anot apeliantės, būtent ir patvirtina aplinkybę, kad atsakovės namų valdos žemės sklype keliukas buvo įrengtas dar iki 2006 metų, kuomet ieškovė įsigijo savo žemės sklypą. Ieškovės nuomone, būtent tokia susiformavusi keliuko įrengimo ir jo naudojimosi tvarka suteikia ieškovei teisę į neatlygintinį kelio servituto nustatymą atsakovei priklausančio namų valdos žemės sklypo vakarinėje dalyje.
20. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Sutiktina su apeliante, kad dalis bylos įrodymų (žemės abrisas, išrašai iš Nekilnojamojo turto registro duomenų) iš tikrųjų patvirtina faktą, kad iki 2010 m. balandžio 28 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, atsakovės žemės sklype Nr. 645 buvo pažymėtas kelias (t. 1, b. l. 32-33, 45-47). Tačiau po minėtos sutarties sudarymo nei pačioje sutartyje, nei išrašuose iš Nekilnojamojo turto registro, kituose žemėnaudos dokumentuose nei kelias, nei servitutas paminėtame atsakovės žemės sklype Nr. 645 nėra atvaizduoti (t. 1, b. l. 53, 54-56). Apklaustas byloje liudytoju žemės plano (abriso) autorius L. D. patvirtino, kad kelias atsakovės žemės sklype buvo pažymėtas tam, kad su atsakovės žemės sklypu besiribojančio žemės sklypo kitas savininkas A. B. (nepriklausomai nuo to, kad jis buvo atsakovės sutuoktinis) galėtų patekti į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Į bylą pateiktos fotonuotraukos, priešingai nei teigia apeliantė, leidžia daryti išvadą, kad šiuo metu jokio pravažiavimui skirto ir įrengto kelio atsakovės žemės sklype Nr. 645 nėra (t. 1, b. l. 81-83). Dar daugiau, ieškovės pateiktos nuotraukos (2020.11.09 DOK-38775 priedas) neleidžia daryti išvados, kad tokio servituto įrengimas nebūtų galimas ieškovės tėvų žemės sklype Nr. 616. Tokią išvadą suponuoja ir sustiprina byloje nustatytos kitos faktinės aplinkybės, t. y. kad ieškovės tėvai panaudos pagrindu iki 2020 metų naudojosi ieškovės, kaip žemės ūkio paskirties žemės, žemės sklypu. Be to, aptariamam kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir kitą faktinę bylos aplinkybę, iš kurios seka, kad faktinį suinteresuotumą ieškovės prašomu nustatyti kelio servitutu pirmoji išreiškė ne ieškovė, bet jos motina R. D. (t. 1, b. l. 59). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė savo žemės sklypu faktiškai nesinaudojo (byloje nėra ginčo, kad žemės sklypas buvo naudojamas ieškovės tėvų pagal žemės sklypo panaudos sutartį, o ieškovė buvo išvykusi į užsienį), darytina išvada, kad tikrasis asmuo, kuris yra suinteresuotas servituto nustatymu, yra ne ieškovė, bet jos tėvai.
21. Šios nutarties 17 ir 20 punktuose aptartos servituto nustatymo sąlygos ir faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, jog ji išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad jos nuosavybės teisę prašomu būdu būtų galima įgyvendinti neapribojus kito savininko (atsakovės) teisių bei interesų, taip pat neįrodė ir neįrodinėjo faktinio savo žemės sklypo naudojimo poreikio (būtinybės).
22. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad ieškovė nagrinėjamu atveju galėjo prašyti nustatyti tik atlygintinį kelio servitutą.
23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo bylose nurodyta, kad šiems teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas. Tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitą šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012). Kasacinis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad galioja servituto atlygintinumo prezumpcija, t. y. tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuoti dėl servituto patirti netekimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011; 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2014; kt.) Tai, kokiu pagrindu buvo nustatytas servitutas (įstatymu, sandoriu, teismo sprendimu, administraciniu aktu), neturi jokios įtakos viešpataujančiojo daikto savininko prievolei kompensuoti tarnaujančiojo daikto savininko dėl nustatyto servituto patiriamus netekimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011; 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2013).
24. Taigi, pagal kasacinio teismo praktiką galioja servituto atlygintinumo prezumpcija. Šią prezumpciją tenka pareiga paneigti prašančiam nustatyti servitutą asmeniui. Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama nustatyti neatlygintinį servitutą, apsiribojo formalaus pobūdžio teiginiais, kad ieškovės prašomas nustatyti kelio servitutas yra buvusio kelio servituto vietoje, kad atsakovė, įsigydama žemės sklypą, žinojo apie faktiškai egzistuojantį kelią (kelio servitutą), kad kelias yra ir šiuo metu, kurie buvo paneigti šios nutarties 20 punkte aptartomis aplinkybės.
25. Nors bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas dėl šių ieškovės argumentų nepasisakė, tačiau panaikinti teismo sprendimą nurodytu pagrindu, kai byla iš esmės yra išspręsta teisingai, teisėjų kolegija neturi pagrindo (CPK 328 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties
26. Apibendrinant tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamam ginčui spręsti pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinės teisės normų, nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia galutinio teismo sprendimo rezultato. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
28. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, o atsakovei nepareiškus prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, patirtų apeliacinės instancijos teisme, šis klausimas nespręstinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.