Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Reginos Gaudutienės, Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį bei nubaustas:

pagal BK 184 straipsnio 2 dalį 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme,pagal BK 183 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme,pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu, o po to dalinio sudėjimo būdu ir A. V. paskyrė galutinę subendrintą – 1 (vienerių) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, sutikimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. vasario 5 d. dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotoje (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pasirašęs 2011 m. rugpjūčio 2 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį bei žinodamas, kad yra visiškai materialiai atsakingas už įmonės materialinių vertybių saugumą, laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekių: sušaldytų jautienos kepenų, sušaldytų jautienos liežuvių, sušaldytų jautienos širdžių, sušaldytų kiaulienos karkų, sušaldytų kiaulienos inkstų, sušaldytos kiaulienos šoninės, sušaldytų kiaulienos kepenų, sušaldytų kiaulienos nugaros lašinių su oda, sušaldytų kiaulienos liežuvių, šaldytos kiaulienos nuopjovos, sušaldytos kiaulienos pažandės, sušaldytų kiaulienos šonkaulių, sušaldytų vištų kumpelių, sušaldytų vištų uodegų, mechaniškai atskirtos sušaldytos vištienos, viso už 99 480,19 Lt (28 811,45 Eur), neužpildė pardavimą bei pinigų gavimą patvirtinančių dokumentų, gautų pinigų neįnešė į įmonės kasą ar sąskaitą, tokiu būdu išvaistė jo žinioje buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą ir padarė įmonei 99 480,19 Lt (28 811,45 Eur) žalą.

A. V. nuteistas ir už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą, o būtent: jis nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. vasario 5 d. dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotoje (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pasirašęs 2011 m. rugpjūčio 2 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį bei žinodamas, kad yra visiškai materialiai atsakingas už įmonės materialinių vertybių saugumą, laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. privalėdamas įnešti į bendrovės atskaitomąją sąskaitą banke iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pagal 10 Kasos išlaidų orderių gavo 22 790,88 Lt (6 600,70 Eur), o už parduotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekes pagal pinigų priėmimo kvitus gavo dar 173 165, 56 Lt (50 152,21 Eur), viso 195 956,44 Lt (56 752,91 Eur), tačiau į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ įnešė 175 460 Lt (50 816, 73 Eur), likusių 20 496,44 Lt (5 936,18 Eur) neįnešė nei į įmonės kasą, nei į sąskaitą banke, tokiu būdu pasisavino jo žinioje buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – pingines lėšas ir padarė įmonei 20 496,44 Lt (5 936,18 Eur) žalą.

A. V. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti juridinio asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nes nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. vasario 5 d. dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotoje (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą bei siekdamas nuslėpti neteisėtus veiksmus iššvaistant 99 480,19 Lt (28 811,45 Eur) bei pasisavinant 20 496,44 Lt (5 936,18 Eur) jo žinioje buvusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto – pažeidė:

- 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau - Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, nurodantį, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“;

- Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 (2009 m. liepos 22 d. nutarimo Nr. 766 redakcija) (toliau - Nutarimas) patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 10 punkto reikalavimą, kad „atsakingiems asmenims nustatyta prievolė atsiskaityti už jiems išmokėtas pingines lėšas, taip pat ir iš fizinių asmenų arba ūkio subjektų gautas pinigų įplaukas, ne rečiau kaip kartą per mėnesį“, o būtent:

laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekių: sušaldytų jautienos kepenų, sušaldytų jautienos liežuvių, sušaldytų jautienos širdžių, sušaldytų kiaulienos karkų, sušaldytų kiaulienos inkstų, sušaldytos kiaulienos šoninės, sušaldytų kiaulienos kepenų, sušaldytų kiaulienos nugaros lašinių su oda, sušaldytų kiaulienos liežuvių, šaldytos kiaulienos nuopjovos, sušaldytos kiaulienos pažandės, sušaldytų kiaulienos šonkaulių, sušaldytų vištų kumpelių, sušaldytų vištų uodegų, mechaniškai atskirtos sušaldytos vištienos, viso už 99 480,19 Lt (28 811,45 Eur), neužpildė pardavimą bei pinigų gavimą patvirtinančių dokumentų, gautų pinigų neįnešė į įmonės kasą ar sąskaitą, tokiu būdu išvaistė jo žinioje buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą ir padarė įmonei 99 480,19 Lt (28 811,45 Eur) žalą,

laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. privalėdamas įnešti į bendrovės atskaitomąją sąskaita banke iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pagal 10 Kasos išlaidų orderių gavo 22 790,88 Lt (6 600,70 Eur), o už parduotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekes pagal pinigų priėmimo kvitus gavo dar 173 165,56 Lt (50 152,21 Eur), viso 195 956,44 Lt (56 752,91 Eur), tačiau į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ įnešė 173 165, 56 Lt (50 816,73 Eur), likusių 20 496,44 Lt (5 936,18 Eur) neįnešė nei į įmonės kasą, nei į sąskaitą banke, tokiu būdu pasisavino jo žinioje buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – pinigines lėšas ir padarė įmonei 20 496,44 Lt (5 936,18 Eur) žalą. Dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tokiu būdu A. V. apgaulingai organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą.

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nurodė, jog 2012 m. gruodžio 31 d. padarė įmonei prekių (82 215,03 Lt) ir pinigų (5 654 Lt) trūkumą, bendra trūkumo suma 87 869,03 Lt (24 448,63 Eur), tačiau tokius savo veiksmus prašo laikyti civiliniu deliktu, remiantis represijos ekonomijos principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys Nr. 2K-123/2007, Nr. 2K-7-388/2007, Nr. 2K-47/2010, Nr. 2K-584/2010, Nr. 2K-192/2011, Nr. 2K-255/2011, Nr. 2K-191/2012, Nr. 2K-210/2012 ir kt.). Argumentuoja ir tuo, jog nenustačius asmens kaltės yra civilinis deliktas pagal generalinio delikto teoriją, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 2 dalyje. Įrodinėdamas minėtą teoriją apeliantas pripažįsta, jog nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, todėl neužtikrino jo vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto apsaugos. Be to, trūkumo nustatymo dieną, verčiant įmonės įgaliotam asmeniui V. N., išdavė neprotestuotiną vekselį 122 136 Lt sumai motininės įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Taigi tokiais savo veiksmais niekaip neapsunkino skolos išieškojimo civiline tvarka ir pats pagal turimas galimybes nuolat dengė padarytą žalą. Iš liudytojo V. N. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotų parodymų matyti, kad vekselis iš jo buvo išreikalautas. Iš jo pagal vekselį buvo išieškota 21 396,76 Lt (6 196,93 Eur) suma, kuri buvo neteisėtai perleista V. N., tačiau tai ne A. V. kaltė. Atkreipia dėmesį į tai, kad dėl tokių neteisėtų veiksmų kreipėsi baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, tačiau nutraukus ikiteisminį tyrimą Nr. 13-1-00700-13, jam pačiam buvo iškelta baudžiamoji byla, o civiliniam ieškovui bankroto byla. Pažymi, kad dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir V. N. neteisėtų veiksmų padarinių pašalinimo kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismas civilinio proceso tvarka (civ. byla Nr. e2-1259-728/2016). Apeliantas nurodo, jog iki atleidimo iš darbo padengė 15 421,24 Lt (4 466,30 Eur) skolos, įmonė jam buvo skolinga 819,20 Lt, todėl šioje dalyje jam skolą sumažino. Nuteistasis pažymi, kad jau vykstant baudžiamajai bylai, jis su civiliniu ieškovu sudarė taikos sutartį ir pilnai atlygino savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą įmonei. Dėl šios priežasties civilinis ieškovas atsisakė reikalavimo priteisti žalą. Remiantis išdėstytu, laikantis lygiateisiškumo principu bei vadovaujantis represijos ekonomijos principu, prašo išteisinti.

Apeliantas nurodo, kad kaltinimai turto pasisavinimu ir apgaulingu apskaitos tvarkymu yra nepagrįsti byloje surinktais įrodymais. Jis teigia, kad iš esmės kaltinimas pasisavinimu remiasi 2012 m. gruodžio 31 d. jo rašytu pasiaiškinimu buhalterei, kuris buvo išgautas prieš jį panaudojus prievartą. Apie prieš jį panaudotą prievartą įrodo VšĮ Respublikinės Vilniaus Universiteto ligoninės išrašyti dokumentai, jo 2013 m. kovo 1 d. rašytas skundas policijai. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir neapklausė netiesioginius jo sumušimą galinčius patvirtinti liudytojus, t. y. buvusią jo sutuoktinę bei jo tėvus. Nuteistasis nurodo, kad 2012 m. gruodžio 31 d. inventorizacijoje buvę liudytojai K. Š., A. K., V. A. ir jis pats nepatvirtino, jog tuo metu būtų rašęs pasiaiškinimą. Kelia abejones ir dėl buhalterės V. A. ir realaus įmonės vadovo V. N. parodymų, jog šis dokumentas buvo surašytas jiems dalyvaujant. Teigia, kad minėtų asmenų parašų nematyti ant inventorizacijos rezultatų, kurie buvo baigta 16.55 val. V. A. surašė nurodymą, jog A. V. parašytų paaiškinimą dėl 82 215,03 Lt prekių ir 5 654 Lt trūkumo. Be to, V. A. ir A. K. teigė, kad V. N. ragino rašyti pasiaiškinimą, bet A. V. atsisakė. Nuteistasis kelia versiją, kad V. N. galėjo paimti minėtus daiktus ir pinigus, nes turėjo raktus nuo jo vadovaujamos įmonės patalų, žinojo signalizacijos kodus, todėl galėjo patekti į patalpas, kuriose buvo sukrautos prekės, seifas su grynaisiais pinigais ir dokumentais. Įžvelgia ir V. N. siekį išvengti atsakomybės dėl neapskaityto UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai A. V. išrašyto vekselio. Kitų tiesioginių įrodymų, jog jis tyčia padarė iššvaistymą ir turto pasisavinimą, nėra.

Nuteistasis nesutinka ir su jam kaltinime nurodyta bendra trūkumo suma, t. y. 87 869,03 Lt (24 448,63 Eur). Teigia, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, jog jis iki atleidimo iš darbo padengė 15 421,24 Lt (4 466,30 Eur), todėl jo padengta skola turėjo būti atimta iš 2012 m. gruodžio 31 d. užfiksuotos prekių ir pinigų sumos. Ir nepadengtos žalos dydis turėjo sudaryti ne 87 869,03 Lt (24 448,63 Eur), o 72 447,79 Lt (20 982,33 Eur). Atkreipia dėmesį ir į UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. birželio 8 d. įsakymą, kuriame nustatytas 1 mėnesio terminas asmenims, atliekantiems pinigines operacijas, atsiskaityti su įmone. Iš to seka, kad 2012 m. gruodžio 31 d. A. V. neįneštų į įmonės sąskaitą piniginių lėšų trūkumas buvo tik 5 654 Lt, o jis įmonei bankiniais pavedimais ir užskaitomis iki 2013 m. sausio 31 d. sumokėjo 12 884,49 Lt (3 731,61 Eur), todėl visas pinigų trūkumas buvo padengtas. Įmonės buhalterija tendencingai pateikė ikiteisminiam tyrimui duomenis, kuriuose atsispindėjo didesnė A. V. neįneštų grynųjų pinigų suma, nei užfiksuota 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsakymuose.

Nuteistasis pažymi, kad specialisto išvada yra nepatikima, kadangi jis vertino ne visus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinius dokumentus. Atkreipia dėmesį, kad į minėtų įmonių buhalterinę apskaitą nebuvo įtrauktas 2012 m. gruodžio 31 d. išrašytas vekselis 122 136 Lt sumai. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ paaiškinimo matyti, kad ekspertui nebuvo pateikta eilė kasos dokumentų už 2012 m. spalio mėnesį. Tai, kad specialistui buvo nepateikti visi dokumentai, patvirtina ir tai, jog 2013 m. vasario 5 d., nepaisant A. V. sumokėtų 15 421,24 Lt, neįneštų pinigų suma lygiai tokia pati kaip ir 2012 m. gruodžio 31 d. aktu ir įsakymais nustatytam neįneštų pinigų likučiui. Dėl šių priežasčių specialisto išvados negalima vertinti kaip įrodymo. Be to, per 1 mėnesį nuo inventorizacijos atlikimo padengė visą grynųjų pinigų trūkumą, vadinasi, už prekes atsiskaitė pilnai, kaip to reikalavo 2012 m. birželio 8 d, įsakymas, todėl jam nepagrįstai inkriminuojami BK 183 straipsnio 1 dalis ir pagal sutaptį BK 222 straipsnio 2 dalis, todėl turi būti išteisintinas.

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. V. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo nusikalstamas veikas. Nuteistojo A. V. kaltę įrodo byloje surinkti, teisme tiesiogiai ištirti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai, t. y. liudytojų parodymai, bylos rašytiniai įrodymai. Nuosprendyje išdėstytos motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistojo A. V. kaltė dėl to, kad jis būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, išvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą, turtą, pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą bei apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti minėtos bendrovė veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, įrodyta.

Turto iššvaistymas BK 184 straipsnio prasme – tai kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto savininkui arba teisėtam valdytojui. Toks neteisėtas perleidimas yra tada, kai tai atliekant nesilaikoma nustatytos turto patikėjimo ar disponavimo tvarkos, paprastai nustatomos norminiais aktais arba sutartinių santykių atveju – bendru susitarimu, buvo pažeistos esminės turto patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto savininko (valdytojo) interesai ir taip jam padaryta žala. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą perleidžia, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą (turtinę teisę) nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai (LAT nutartys Nr.2K-526/2010, Nr. 2K-411/2012, Nr. 2K-373/2013, Nr. 2K-75-677/2016). Teismų praktikoje išaiškinta, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas, į kurį kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Kaltininko žinioje esantis turtas tai toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas patikėtas, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla asmeniui, kuris iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Svetimo turto iššvaistymas gali būti padaromas tyčia (tiesiogine ar netiesiogine).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. V. pripažino kaltu ir dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių piniginių lėšų pasisavinimo. Teismas teisingai nurodė, jog pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą arba jo žinioje buvusį svetimą turtą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto pavertimu savo turtu, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ar neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juokais su nuosavu ir taip padaro žalos turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir juo naudotis ar disponuoti savo nuožiūra (LAT nutartys Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-7-84/2012, Nr. 2K-13-693/2013). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovas pagal kasos išlaidų orderius gauna bendrovei priklausančias pinigines lėšas ir panaudoja pinigus neaiškiems tikslams ir, nesilaikydamas buhalterinės apskaitos taisyklių nepateikia išlaidas pagrindžiančių dokumentų, tokie veiksmai vertintini kaip patikėto ar žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas arba iššvaistymas. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis A. V. pagal kasos išlaidų orderius bei pinigų priėmimo kvitus gavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias pingines lėšas, jas panaudojo neaiškiems tikslams ir, nesilaikydamas buhalterinės apskaitos taisyklių nepateikė išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl šie A. V. veiksmai buvo įvertinti kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto pasisavinimas, nes jis siekdamas naudos bendrovės sąskaita, jo žinioje buvusį šiai bendrovei priklausantį turtą neteisėtai ir neatlygintinai pavertė savo turtu ir tokiu būdu vadovaujamai bendrovei padarė 5 936,18 Eur turtinę žalą.

Nuteistasis A. V. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde pripažįsta, kad jis nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas ir neginčija, kad padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ žalą parduodamas mėsos gaminius nenustatytiems asmenims ir neįnešdamas į bendrovės kasą gautų pinigų, o taip pat negrąžinęs pinigų gautų pagal kasos išlaidų orderius bei pinigų priėmimo kvitus, bendrovei 87 869,03 Lt, tačiau mano, jog tarp trūkumo padarymo ir nusikaltimų, už kuriuos nuteistas, negalima dėti lygybės ženklo, nes trūkumo padarymas, nenustačius asmens kaltės, yra civilinis deliktas (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).

Šie jo apeliacinio skundo argumentai paneigiami byloje esančiais ir teismo ištirtais bei įvertintais įrodymais, t. y. paties A. V., liudytojų V. A., K. Š., K. Ž. parodymais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Darbo sutartimi (t. 1, b. l. 29-30, t. 2, b. l. 48-49), UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentais nustatyta, kad A. V. nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. vasario 5 d. dirbo šios bendrovės direktoriaus pareigose, o taip pat faktiškai buvo šios bendrovės kasininkas. 2011 m. rugpjūčio 2 d. su juo buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (t. 1, b. l. 16, t. 2, b. l. 50), pagal kurią jis prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtų materialinių vertybių saugumą ir įsipareigojo tausoti saugojimui ar kitiems reikalams jam perduotas materialines vertybes ir imtis priemonių, užkertančių žalą, laiku pranešti UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijai apie visas aplinkybes, gresiančias jam patikėtų vertybių saugumui, tvarkyti jam patikėtų vertybių apskaitą ir ryšium su tuo nustatyta tvarka ruošti ir teikti prekines-pinigines ir kitas ataskaitas. Tačiau jis pažeisdamas šias savo pareigas laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pardavė nenustatytiems asmenims bendrovei priklausančią sušaldytą mėsos produkciją už 99 480,19 Lt (28 811,45 Eur), neužpildė pardavimo bei pinigų gavimo patvirtinančių dokumentų, pinigų neįnešė į bendrovės kasą ar sąskaitą.

2012 m. gruodžio 31 d. inventorizacijos aktu nustatytas prekių trūkumas bendrai 82 215,03 Lt sumai be PVM (t. 1, b. l. 215-216). Vyr. buhalterė V. A. 2012 m. gruodžio 31 d. materialiai už sandėlį atsakingam asmeniui A. V. nurodė paaiškinti dėl kokių priežasčių atsirado šis trūkumas (t. 1, b. l. 217). A. V. rašte adresuotame V. A. nurodė: „Aš A. V., per 2012 m. eilei pirkėjų pardaviau produkciją ir dėl šios priežasties susidarė piniginis trūkumas, kuris aptiktas atlikus inventorizaciją 2012 m. gruodžio 31 d. Šiuos pinigus aš (A. V.) pasisavinau. Šį pinigų trūkumą aš grąžinsiu ir ieškosiu būdų kaip tai padaryti pačiu artimiausiu metu (skolinantis, imant paskolą ar kitais būdais).“ (t. 1, b. l. 218). Apeliantas teigia, jog šis raštas, o vėliau ir vekselis buvo išgauti prievarta, tačiau tai taip pat paneigiama byloje ištirtais įrodymais.

Liudytoja V. A. parodė, kad ji nuo 2011 m. antro pusmečio pagal sutartį tvarkė bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Ji paaiškino, jog A. V. pats tvarkydavo visus dokumentus susijusius su pardavimu, tik vėliau jai pateikdavo atspausdintus ir pasirašytus dokumentus. Jis taip pat atlikdavo operacijas su grynaisiais pinigais, t. y. priimdavo grynuosius pinigus iš pirkėjų, išrašydavo pinigų priėmimo kvitus. A. V. taip pat tvarkė sandėlį, kuris buvo (duomenys neskelbtini), ten pat buvo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofisas. Po Lietuvą prekės būdavo išvežiojamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobiliu, kadangi buvo sudaryta sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl automobilio nuomos, vairuotojas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas A. K., prieš tai buvo K. Ž., kurie šiuo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebedirba. Kartais būdavo, kad pirkėjai atvažiuodavo pasiimti produkcijos su savo transportu. 2012 m. birželio 8 d. buvo atlikta eilinė UAB „(duomenys neskelbtini)“ inventorizacija. Aktas parodė, kad beveik visi likučiai sutapo, buvo tik nedidelis kai kurių prekių trūkumas ar perteklius, tačiau jie nebuvo traktuojami kaip pažeidimas, tai galėjo susidaryti dėl oro sąlygų ar paklaidos. 2012 m. pabaigoje derino su debitoriais likučius ir pagal turimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinius dokumentus, kuriuos gaudavo iš A. V. (visą pirminę apskaitą gaudavo tik iš jo, o pati tik darydavo pagrindines ataskaitas, balansus, PVM deklaracijas) nustatė, jog V. P. gamybos įmonė buvo skolinga, tačiau susisiekus su jais paaiškėjo, kad ši įmonė yra atsiskaičiusi ir atsiuntė kopiją pinigų priėmimo kvito su A. V. parašu. Tada ir paaiškėjo, kad A. V. gavo atsiskaitymą, bet jo neparodė dokumentuose. Tik išrašęs pinigų priėmimo kvitą jis turėjo jį įvesti į apskaitą, kad ji galėtų matyti kiek pinigų jis turi, tačiau jis to nepadarė ir taip pasisavino įmonės pinigus. Apie tai ji informavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių. Kadangi kas pusę metų pas juos yra atliekamos inventorizacijos, 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ taip pat buvo atlikta inventorizacija, kurioje dalyvavo ir ji, taip pat K. Š., A. K. ir A. V., o taip pat akcininkų atstovas V. N.. Inventorizacija buvo atliekama realiai, tai yra pagal A. V. į buhalterinę apskaitą suvestas užpajamuotas prekes, pardavimus. Inventorizacijos metu buvo sveriami mėsos likučiai, visi komisijos nariai susirašė rezultatus, po to skaičiavo ir tik po to pats aktas buvo pasirašytas komisijos narių. Bebaigiant daryti inventorizaciją, A. V. pats priėjęs pasakė, kad bus trūkumas maždaug apie 100 000 Lt. Po inventorizacijos ofise A. V. parašė pasiaiškinimą, tuo metu dalyvavo visi inventorizacijos komisijos nariai ir V. N.. Pasiaiškinime A. V. pilnai pripažino inventorizacijos metu nustatytą trūkumą (inventorizacijoje nurodyta suma yra be PVM mokesčio, kuris sudaro 21 procentą). Jokia prievarta rašant pasiaiškinimą prieš jį naudojama nebuvo. Ar tuo metu jis pasirašė nustatytai sumai vekselį, nežino, nes to nematė. Vėliau jis kažkokią pinigų sumą įnešė į įmonės sąskaitą, bet kokią, dabar nežino, nes neprisimena. A. V. nepasakė kam jis pardavė mėsą (t. 3, b. l. 63-66).

Liudytoja K. Š., dirbusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ importo vadybininke, parodė, ji pati jokių buhalterinių dokumentų nepildė, jokių atsiskaitymų nevykdė, tik tiekėjams persiųsdavo dokumentą patvirtinantį, kad atliktas mokėjimas. Atsiskaitymų už parduotą produkciją nepriimdavo. Visus atsiskaitymus tvarkydavo pats direktorius A. V.. Ji matė, kaip vairuotojas atveždavo ir atiduodavo jam pinigus arba, jei atvykdavo klientai į vietą, atsiskaitymus priimdavo A. V. ir į banką veždavo jis pats. Ji dalyvavo 2012 m. birželio mėnesį vykusioje inventorizacijoje. Prieš 2012 m. gruodžio 31 d. inventorizaciją A. V. pasakė, kad nenustebtų, jei bus nustatytas didelis mėsos trūkumas. Inventorizacijos metu buhalterė visiems davė lapus iš buhalterinės programos, kuriuose buvo nurodytas mėsos kiekis, kuris turi būti pagal dokumentus. Toliau buvo pasverta visa sandėlyje buvusi mėsa, inventorizacijos komisija užsirašinėjo sveriamą mėsą. Inventorizacijos metu paaiškėjo, kaip buvo sakęs A. V., kad sandėlyje yra didelis mėsos trūkumas. Visi pasirašė, kas vyko toliau nežino, nes nematė. Kol įmonėje dirbo A. V., jis pats išrašydavo sąskaitas faktūras ir pinigų priėmimo kvitus, paimdavo pinigus pats ar perduodavo atvežęs vairuotojas. Kodėl susidarė toks didelis trūkumas, ji nežino, tik gali spėti, kad A. V. greičiausiai pardavė mėsą be dokumentų, o pinigus pasiėmė sau. Ji net nežinodavo koks kiekis mėsos yra sandėlyje, kadangi jai tai nepriklausė (t. 3, b. l. 66-67).

Liudytojas K. Ž. parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo vairuotoju nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2012 m. gegužės 28 d. Darbo sutartį pasirašė su UAB „(duomenys neskelbtini)“, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo maždaug nuo 2012 m. pavasario. Rytais jis atvykdavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), ten pat buvo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofisas. Jie kartu su direktorium A. V. pasverdavo mėsos produktus, kuriuos tą dieną reikėdavo išvežioti užsakovams. Direktorius duodavo išrašytas sąskaitas faktūras, pagal kurias jis išvežiodavo produkciją, šaldytus mėsos produktus. Tada jis sandėlyje esančiu pakrovėju pakraudavo mėsos produktus į automobilį. Užsakymų būdavo nedaug, per savaitę kartą ar du. Taip pat, jis turėdavo kasos pajamų orderius, kuriuose užpildydavo pagal kokią sąskaitą faktūrą mokami pinigai ir kokia suma. Parvežtus grynuosius pinigus už produkciją atiduodavo A. V., taip pat ir kasos pajamų orderio kvitą. Kartais A. V. paprašydavo, kad gautus pinigus nuvežtų į banką ir įneštų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. Jis nuveždavo pinigus, o gautus kvitus atveždavo A. V.. Pinigus už atvežtą produkciją sumokėdavo kai kurios įmonės, o kitos darydavo pavedimus. Mažesnės įmonės mokėdavo grynais, didesnės pavedimais. Atvežtos mėsos svoris visada atitikdavo, nebūdavo, kad nuvežto užsakymo svoris neatitiktų. Niekada nebūdavo, kad mėsą vežtų užsakovams be jokių sąskaitų faktūrų ar gautų pinigus už mėsą be jokių kasos pajamų orderių. Raktus nuo sandėlio turėjo tik A. V.. Visada mėsos produktus veždavo užsakovams tik pastarojo nurodymu, niekada nėra buvę, kad mėsos produktus vežtų V. N. nurodymu (t. 3, b. l. 79-81).

Liudytojas A. K. parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo dirbti 2012 m. gegužės 28 d. vairuotoju. Dirbo maždaug iki 2013 m. pradžios, sausio ar vasario mėn. Darbo sutartį pasirašė su UAB „(duomenys neskelbtini)“, o dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jis davė analogiškus parodymus kaip ir liudytojas K. Ž., be to papildomai nurodė, kad kartais būdavo, kad nuvežtas kiekis neatitinka užsakymo kiekio, kartais pasitaikydavo mažiau, kartais daugiau. Tokiu atveju visada skambindavo A. V. ir jis aiškindavosi su užsakovais. Kartais būdavo, kad A. V. pasverdavo mėsos, kurią veždavo užsakovams be jokių sąskaitų faktūrų ir parveždavo pinigus už šią mėsą be jokių kasos pajamų orderių. Pinigus atiduodavo A. V.. Jis duodavo lapelį, kuriame nurodytas vežamos mėsos kiekis ir pinigų suma, kurią turi parvežti. Jis nežino, kodėl A. V. neduodavo nei sąskaitos faktūros, nei kasos pajamų orderių, gal būt, jis dokumentus sutvarkydavo asmeniškai su tais užsakovais, jis to nežino, niekada nesiaiškino. Jis atlikdavo savo darbą, t. y. nuveždavo užsakovams ir parveždavo pinigus. Veždavo į kelias vietas, kur, dabar jau nebeprisimena, įmonėms ar fiziniams asmenims vežė, nežino, adresų nurodyti negali, nes neprisimena, adresus nurodydavo A. V.. Visada mėsos produktus veždavo užsakovams tik A. V. nurodymu. Dalyvavo 2012 m. gruodžio 31 d. vykusioje inventorizacijoje, kadangi tik jis su pakrovėju vežiojo mėsos produktus. Jis atveždavo mėsą, kurią sveriant dalyvavo buhalterė V., K. Š., A. V., V. N.. Žino, kad šios inventorizacijos metu buvo nustatytas didelis mėsos trūkumas. Jis dalyvavo tik tiek, kol buvo reikalinga atvežti pasverti mėsą ir nuvežti atgal į sandėlį. Po to jis kartu su K. Š. išėjo, o kiti inventorizacijoje dalyvavę asmenys liko aiškintis. Žino, kad buvo pasirašyti dokumentai. Apie tai, kad prieš A. V. buvo naudojamas smurtas, nežino, nes nedalyvavo (t. 3, b. l. 67-68).

Liudytojas V. N. parodė, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo vienintelė bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė. Jis buvo šios bendrovės įgaliotas asmuo. 2012 m. gruodžio 17 d. buhalterė A. A. nustatė buhalterinėje apskaitoje 9 000 Lt neatitikimą pateiktiems dokumentams, todėl 2012 m. gruodžio pabaigoje buvo nuspręsta daryti inventorizaciją. A. V. paaiškino, kad yra klaida ir jis viską sutvarkys, įneš šią sumą. 2012 m. gruodžio 31 d. atlikus inventorizaciją, buvo nustatytas apie 82 000 Lt trūkumas. Buhalterė pasakė, kad trūkumas gali viršyti 100 000 Lt. A. V. pripažino trūkumą, parašė pasiaiškinimą, nurodė, kad mėsą pardavė, o pinigus pasisavino, pasižadėjo juos grąžinti. 2012 m. gruodžio 31 d. pastarasis pasirašė vekselį 122 136 Lt su PVM sumai. Pinigus įnešinėjo 2013 m. iki jo atleidimo iš direktoriaus pareigų, t. y. iki 2013 m. vasario 5 d. Vekselį pasirašė be prievartos, niekas jo nemušė (t. 3, b. l. 81-84).

Liudytoju V. I. parodė, kad 2013 m. kovo 18 d. jis parašė pareiškimą į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo A. V. atžvilgiu. Jam yra žinoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ šaldytos mėsos sandėlyje buvo nustatytas trūkumas. Tuo metu, kai 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyko inventorizacija, jis buvo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Reikalus dėl vekselio tvarkė buhalterė, A. V. ir V. N..

Tokiu būdu, liudytojo A. K. parodymais nustatyta, kad A. V. nurodymu bei jo pasakomais adresais veždavo mėsos produktus užsakovams be jokių sąskaitų faktūrų ir parveždavo pinigus už šią mėsą be jokių kasos pajamų orderių. Pinigus atiduodavo A. V.. Jis duodavo lapelį, kuriame nurodytas vežamos mėsos kiekis ir pinigų suma, kurią turi parvežti. Taip pat, jau pirmiau aptartų liudytojų parodymais nustatyta, jog A. V. raštą (pripažinimą) dėl mėsos produktų pardavimo, trūkumo susidarymo ir būsimo žalos atlyginimo būdo bei vekselį surašė savarankiškai, prieš jį nebuvo vartojama nei fizinė, nei psichinė prievarta. Tai patvirtinama ir byloje esančiu Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės 2014 m. sausio 16 d. nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl to, kad 2012 m. gruodžio 31 d. apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini), V. N., panaudodamas fizinę prievartą A. V. atžvilgiu, pastarajam liepė pasirašyti vekselį 122 000 Lt dydžio sumai, kadangi nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymių (t. 2, b. l. 67-72). Šis nutarimas nepanaikintas ir yra galiojantis (t. 2, b. l.100-102). Nuteistasis neneigia surašęs pirmiau aptartą raštą bei vekselį. Analogiškas aplinkybes jis pripažino ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui rašytame 2018 m gruodžio 18 d. pasiaiškinime dėl grynųjų pinigų trūkumo (t. 1, b. l. 25). Tuo labiau, kad A. V. 2013 m. vasario 5 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui pateikė prašymą, kuriame nurodė: „prašau priskaičiuotą darbo užmokestį už 2013 m. sausio mėn. (suma 1 015,29 Lt), vasario mėn. bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas (suma 1 521,46 Lt) sudengti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ skola (t. 1, b. l. 219). Tai ir buvo padaryta pagal 2013 m. vasario 5 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymą (t. 1, b. l. 220).

Nuteistojo A. V. kaltė tiek dėl UAM „(duomenys neskelbtini)“ turto – mėsos produktų išvaistymo, tiek dėl grynųjų pinigų pasisavinimo įrodyta ir 2014 m. balandžio 28 d. specialisto išvada Nr. 5-1/59 (t. 1, b. l. 177-183-220), specialisto duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 105-106; 108-109) bei pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 91-92). Specialisto išvadoje nurodoma, kad pagal tyrimui pateiktus dokumentus UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. birželio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu iš viso gavo 1 056 502,19 Lt piniginių lėšų, iš jų: į atsiskaitomąją sąskaitą banke – 850 614,95 Lt, į kasą – 32 721,68 Lt, pagal pinigų priėmimo kvitus – 173 165,56 Lt (1 priedas).

Pinigų priėmimo kvituose nurodytos piniginės lėšos (173 165,56 Lt) neužpajamuotos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ kasoje. Minėtu laikotarpiu pinigų priėmimo kvitų pinigų gavėjo eilutėje nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. V. pavardė bei yra parašai.

Pagal tyrimui pateiktus AB „Swedbank“ bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašus 2012 m. birželio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. V. į bendrovės sąskaitą įnešė 144 180 Lt kaip sąskaitos papildymą, tačiau neaišku kokios tai piniginės lėšos (1 priedo 7-15 puslapiai). Pagal 10 kasos išlaidų orderių iš bendrovės kasos direktoriui A. V. minėtu laikotarpiu išduota 22 790,88 Lt su nuoroda įnešti į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą banke (2 priedas). Be to, pagal pinigų priėmimo kvitus bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. V. gavo dar 173 165,56 Lt arba iš viso 195 956,44 Lt (22 790,88 Lt+173 165,56 Lt), tačiau į bendrovės sąskaitą įnešė 144 180,00 Lt. Tokiu būdu, bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. V. liko skolingas bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 51 776,44 Lt (195 956,44 Lt-144 180 Lt). Vėliau specialistas savo parodymuose patikslino, kad A. V. galutinė skola įmonei dėl grynųjų pinigų trūkumo, pagal tyrėjos papildomai pateiktus dokumentus, yra 20 496 Lt. Apygardos teismas įvertino papildomai gautus dokumentus ir nurodė, jog susipažinus su UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. spalio mėn. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išklotine, nustatyta, kad A. V. 2012 m. spalio 2 d. įnešė 8 250 Lt, 2012 m. spalio 11 d. – 2 700 Lt, 2012 m. spalio 18 d. – 8 250 Lt, 2012 m. spalio 22 d. – 5 080 Lt, 2012 m. spalio 26 d. – 7 000 Lt, bendra suma 31 280 Lt. Todėl bendra A. V. skola įmonei yra 20 496,44 Lt (specialisto išvadoje nurodyta skola 51 776,44 Lt-31 280 Lt =20 496,44 Lt).

Dėl 2012 m. gruodžio 31 d. inventorizacijos metu nustatyto prekių trūkumo 82 215, 03 Lt sumai specialistas nurodė, kad tyrimui nebuvo pateikti dokumentai patvirtinantys, kokiems fiziniams ar juridiniams asmenims buvo parduota mėsa, todėl nėra galimybės nustatyti, ar buvo atsiskaityta už minėtas prekes.

Taigi, įvertinus visus pirmiau aptartus įrodymus, apygardos teismas A. V. nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl grynųjų pinigų pasisavinimo ir pagal BK 184 straipsnio 1 dalį dėl jo žinioje buvusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto – mėsos produktų išvaistymo.

Apelianto nurodomas CK 6.263 straipsnis reglamentuoja pareigą atlyginti padarytą žalą kilusią iš delikto. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymo numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Generalinio delikto koncepcija, nustatanti, kad žmogaus elgesys, sukėlęs žalos kitam asmeniui, įpareigoja tą, dėl kurio kaltės žala atsirado, ją atlyginti. Generalinio delikto principas iš esmės reiškia, kad kiekvienas asmuo turi elgtis atidžiai ir rūpestingai, nepažeisti galiojančių įstatymų (plačiąja prasme), o jei taip nesielgia ir dėl to atsiranda žala tretiesiems asmenims, atidumo ir rūpestingumo pareigą pažeidęs asmuo privalo šią žalą atlyginti, t. y. jam kyla civilinė deliktinė atsakomybė. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo. Taigi taikant generalinio delikto taisyklę, iš esmės yra tik trys civilinės atsakomybės sąlygos: asmens kaltė, kuri apima ir neteisėtus veiksmus, taip pat žala bei neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinis ryšys. Nustačius, kad asmuo pažeidė bendro pobūdžio atsargumo ir rūpestingumo pareigą, to pakanka kaltei ir neteisėtiems veiksmams, kaip civilinės atsakomybės sąlygoms, konstatuoti. Be abejo, be šių, turi būti nustatytos ir kitos sąlygos – žala bei priežastinis ryšys (LAT nutartis Nr. 3K-3-539/2012). Visos šios sąlygos ir buvo nustatytos nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje.

Nustatyta, jog šias nusikalstamas veikas nuteistasis padarė veikdamas tyčia. Tyčine kalte laikomas toks asmens elgesys, kai sąmoningai siekiama padaryti žalos arba sąmoningai leidžiama jai atsirasti. Tai – subjektyvios kaltės principas, vienas iš nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių. Esminis tyčios požymis – sąmoningas psichinis ryšys tarp kaltininko valios ir jo veiksmų, suvokimas, kad jo veiksmai turi nusikalstamos veikos pobūdį, gali sukelti baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, ir jų norint. Taigi, esant kaltės pasireiškimui tyčia, taikytinas subjektyvios kaltės principas ir, tokiu atveju, spręstinas asmens ne civilinės, o baudžiamosios atsakomybės klausimas.

Visi vėlesni nuteistojo A. V. veiksmai – vekselio išrašymas, prašymas žalos atlyginimą išskaičiuoti iš jam priklausančių išmokų, taikos sutarties sudarymas (t. 3, b. l. 88-89) yra tik žalos, kilusios iš neteisėtų nusikalstamų veikų, atlyginimas.

Nuteistasis A. V. nepagrįstai ginčija ir jo pripažinimą kaltu padarius nusikaltimą numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamoje byloje aktuali veika –apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas. Apygardos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė, kada kyla baudžiamoji atsakomybė už šią nusikalstamą veiką. BK straipsnyje numatytas apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų ,reglamentuojančių jos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai yra nustatyti šiame BK straipsnyje numatyti padariniai – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (LAT nutartys Nr. 2K-233/2014, Nr. 2K-422-303/2015, Nr. 2K-508-976/2015). Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos išsaugojimą. Nors pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsniuose apgaulingas apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistais), tačiau pagal teismų praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl, jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, tada jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (LAT nutartys Nr. 2K-569/2012, Nr. 2K-430/2013, Nr. 2K-7-176/2015, Nr. 2K-437-303/2015).

Apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiek veikiant tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Veika laikoma padaryta tyčia, kai asmuo, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai netinkamai juos vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (LAT nutartys Nr. 2K-170/2012, Nr. 2K-564/2014). Kaltės turinį sudaro psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais, situacija, kuriai esant padaryta nusikalstama veika. Kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais apie jo suvokimą darant pavojingą visuomenei veiką, bet ir objektyviaisiais bylos duomenimis.

Kaip nurodyta pirmiau aptartoje specialisto išvadoje, A. V. veiksmai apgaulingai tvarkant teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą pasireiškė tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. tyčia, siekdamas iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, nepagrindė apskaitos dokumentais parduotų nenustatytiems asmenims sušaldytos mėsos prekių už 28 811,45 Eur, neužpildė pardavimą bei pinigų gavimą patvirtinančių dokumentų, gautų pinigų neįnešė į įmonės kasą ar sąskaitą, taip pat į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ neįnešė gautų 20 496,44 Lt (5 936,18 Eur), dėl to kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, t. y. negalima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Taip buvo pažeista: 2001 m. birželio 6 d. Nr. IX-574 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numatanti, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 (2009-07-22 nutarimo Nr. 766 redakcija) patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 10 punkto reikalavimai, kad „atskaitingiems asmenims nustatyta prievolė atsiskaityti už jiems išmokėtas pinigines lėšas, taip pat ir iš fizinių asmenų arba ūkio subjektų gautas pinigų įplaukas, ne rečiau kaip kartą per mėnesį”. Esant tokiai padėčiai iš dalies nėra galimybės nustatyti UAB „Meat Lt“ turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

Skirdamas bausmę A. V., teismas vadovavosi BK 41 ir 54 straipsnių nuostatomis, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį – jis padarė tris nusikaltimus: vieną sunkų, vieną apysunkį vieną nesunkų, jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes – praeityje neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, vedęs, augina du nepilnamečius vaikus, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis atlygino padarytą žalą. Po nusikalstamų veikų padarymo A. V. laikėsi visuomenėje priimtų etikos ir moralės normų, nepažeidinėjo įstatymų, nedarė naujų nusikalstamų veikų ar kitokių teisės pažeidimų, todėl jo asmenybės pavojingumas nėra toks, kad jis turėtų būti izoliuota nuo visuomenės ir šeimos. Įvertinęs visas aplinkybes apygardos teismas pagrįstai nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir atidedant bausmės vykdymą. LAT yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas, numatydamas galimybę taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir asmenims nuteistiems už sunkius nusikaltimus, kartu įtvirtino baudžiamosios atsakomybės švelninimo prielaidą, nes tiesiogiai įpareigojo teismus neatimti laisvės teisiamiesiems, kai tai įmanoma (LAT nutartis Nr. 2K-7-27-746/2015). Taigi laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas taikytinas ir tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta iki BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijos įsigaliojimo, t. y. iki 2015 m. kovo 24 d.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.