Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Reginos Pocienės ir Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka (vaizdo konferenciniu būdu per Zoom platformą) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo T. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimo 2 (dvejiems) metams bausme, įpareigojant jį - dešimt mėnesių nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje; visą bausmės vykdymo laiką dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per pirmuosius laisvės apribojimo metus būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi arba lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi, 71 straipsniu, T. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 30 MGL (1 500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į T. T. paskirtą bausmę įskaitytas Airijos Respublikoje ir Lietuvos Respublikoje suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. liepos 27 d. iki 2020 m. rugsėjo 17 d., vieną suėmime išbūtą dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2018 m. gegužės 14 d., apie 10.20 val., (duomenys neskelbtini), su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovu sudarė automobilio nuomos sutartį laikotarpiui nuo 2018 m. gegužės 14 d. iki 2018 m. gegužės 16 d., pagal šią sutartį T. T. gavo automobilį „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurio vertė ne mažesnė nei 16 000 Eur, ir, turėdamas tikslą automobilį pasisavinti, pasibaigus nuomos laikui, automobilio savininkui negrąžino, su išsinuomotu automobiliu išvažiavo į užsienį, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – automobilį „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurio vertė ne mažesnė nei 16 000 Eur.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Nuteistasis T. T. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jam naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Apeliantas nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu jis nepagrįstai buvo nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių bei byloje esančių įrodymų. Jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.2. Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytą pasisavinto turto vertę ir tuo pačiu veikos kvalifikaciją pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pažymi, kad pagal bylos duomenis UAB „(duomenys neskelbtini)“ daužtą automobilį „Toyota Sienna“ įsigijo už 350 JAV dolerių. Bendrovės atstovas N. A. teisme parodė, kad įsigytą automobilį patys suremontavo, tačiau į bylą nepateikė jokių remonto sąnaudas, automobilio 2018 m. gegužės 17 d. balansinę vertę patvirtinančių dokumentų. Nors gynėjas teismo prašė šiuos dokumentus iš bendrovės išreikalauti, tačiau pirmosios instancijos teismas šį prašymą nepagrįstai atmetė. Teismas neįvertino aplinkybės, kad automobilio savininkė yra juridinis asmuo, kuris privalo, laikantis Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) reikalavimų, organizuoti ir tvarkyti savo buhalterinę apskaitą. Pasak apelianto, atsižvelgus į BAĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytus reikalavimus ūkinių operacijų pagrindimui bei jų registravimui apskaitos registruose, nebūtų buvę sudėtinga iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ paminėtus duomenis išreikalauti.

2.3. Civilinio ieškovo atstovas N. A. teisme, be kita ko, parodė, kad automobilis „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vėliau buvo parduotas, tačiau pirkimo-pardavimo sutarties į bylą nepateikė, pirmosios instancijos teismas jos taip pat nepagrįstai neišreikalavo. Esant byloje paminėtai pirkimo-pardavimo sutarčiai, apelianto teigimu, būtų galimybė atlikti turto vertės ekspertizę ir, naudojant retrospektyvinį metodą, nustatyti paminėto automobilio vertę 2018 m. gegužės 17 d.

2.4. Apeliantas nurodo ir tai, kad apygardos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai nesivadovavo Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis taip pat ir turto vertės nustatymo pagrindus, nepagrįstai atmetė prašymą išreikalauti automobilio vertės nustatymui reikšmingus duomenis, kurie atitiktų pirkimo-pardavimo sandorius, turto sukūrimo (atkūrimo) sąnaudas. Tuo tarpu gynybos pateikti duomenys apie 2018 m. sausio – birželio mėnesiais Lietuvos Respublikoje parduotus automobilius „Toyota Sienna“ (2014 m. gamybos) patvirtina, kad vidutinė tokių automobilių kaina (vertė) buvo 7 112,59 Eur.

2.5. Nurodytų argumentų kontekste apeliantas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyti VšĮ „Emprekis“ naudojami turto vidutinės kainos nustatymo pagrindai (kainos internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose) neatitinka jau minėtų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatų. BK 183 straipsnio dispozicija, kaip ir BK 190 straipsnyje pateiktas turto vertės išaiškinimas, taip pat reikalauja nustatyti turto vertę, o ne vidutinę kainą.

2.6. Nagrinėjamoje byloje, jeigu būtų buvę tenkinti gynybos prašymai, būtų galimybė nustatyti automobilio vertę pagal pirkimo-pardavimo sandorį arba pagal atkūrimo kaštus. Abiem atvejais laikotarpis, turintis reikšmės turto kainai, nebuvo ilgas ir reikšmingas, taip pat abiem atvejais buvo galima atlikti ekspertizę ir, panaudojant įvairią metodiką, nustatyti faktinę turto vertę nusikalstamos veikos padarymo metu. Šioje byloje nebuvo pagrindo turto vertę nustatinėti, atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą. Jeigu teisėjų kolegija manytų kitaip, minėta, kad byloje pateikti VĮ „Regitra“ duomenys apie Lietuvos Respublikoje realiai įvykusius sandorius, kurių metu buvo parduoti analogiški automobiliai, vidutinė jų vertė buvo 7 112,59 Eur, t. y. nesiekė 250 MGL dydžio sumos. Pateikti VĮ „Regitra“ duomenys grindžiami sandoriais, kurie nėra nuginčyti, jie teisėtai sudaryti ir turi įstatymo galią (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis).

2.7. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog pagal VĮ „Regitra“ duomenis automobilis „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) iš viešojo registro buvo išregistruotas ne pardavimo tikslu, kas, pasak apelianto, reiškia, jog automobilis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ žinioje ir galima nustatyti jo vertę. Tuo atveju, jeigu automobilis kažkokiu būdu perleistas tretiesiems asmenims, aktualus ir teisiškai reikšmingas yra sandorio laikas. Nenustačius paminėto sandorio laiko, kyla abejonė, ar automobilis, dėl kurio pasisavinimo jis yra nuteistas, po (duomenys neskelbtini) priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri nagrinėjamoje byloje buvo pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove.

2.8. Taigi, byloje nesant neginčijamų duomenų, kad automobilio „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 2018 m. gegužės 17 d. buvo didesnė nei 250 MGL, ir esant duomenims, kad vidutinė paminėto automobilio vertė pagal realiai vykusius sandorius yra 7 112,59 Eur, apelianto teigimu, veika galėjo būti kvalifikuota tik pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Nepaisant pirmiau aptartų argumentų, susijusių su turto verte, byloje surinktais įrodymais jo veiksmuose nenustatyti BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji sudėties požymiai.

2.9. Apygardos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikoje suformuotais išaiškinimais dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo, sudarant sutartis dėl materialinių vertybių. Nagrinėjamoje byloje dar 2018 m. liepos 2 d. nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimas byloje buvo teisingai išspręstas, tačiau vėliau prokuratūros pozicija nepagrįstai pasikeitė. Civilinės teisės normos reglamentuoja sutartinius šalių santykius tais atvejais, kai daiktas nėra grąžinamas nuomotojui. Tokiu atveju nuomininkas turi atlyginti nuomininkui to daikto vertę, taip pat sumokėti nuomos mokestį bei atlyginti kitus nuomotojo patirtus nuostolius (CK 6.499 straipsnio 3 dalis). UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio automobilio „Toyota Sienna“ pasisavinimu šiuo atveju pripažintas automobilio negrąžinimas nuomos bendrovei laiku, tačiau to nepakanka padaryti išvadai, kad šis turtas buvo pasisavintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2013, 2K-451/2014 ir kt.). UAB „(duomenys neskelbtini)“ net nebandė savo pažeistų teisių ginti civilinio proceso tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, kad toks procesas būtų apsunkintas, paremti prielaidomis ir spėjimais.

2.10. Apeliantas, aptardamas turto pasisavinimo sudėties požymius bei cituodamas savo proceso eigoje duotus parodymus, teigia, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog jis su automobiliu elgėsi kaip su nuosavu, t. y. bandė jį faktiškai pasisavinti, nėra duomenų, kurie paneigtų jo parodymus. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje teismo pateikti argumentai tėra prielaidos ir spėjimai, kurių nepatvirtina jokie įrodymai. Byloje taip pat neįrodyta, kad jis svetimą turtą neteisėtai pavertė savo turtu, kad jis turėjo tyčią svetimą turtą pasisavinti, t. y. sudarydamas nuomos sutartį turėjo išankstinį ketinimą negrąžinti automobilio. Liudytojas T. V. parodė, kad jis teiravosi dėl galimybės automobilį nuomotis ilgesnį laiką. Nuosprendyje nurodytos nustatytos aplinkybės, pasak apelianto, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes į užsienį jis išvažiavo nepasibaigus nuomos terminui. Be to, nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nenurodytas konkretus turto pasisavinimo laikas, kitos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Bylos medžiaga patvirtina, kad jis automobilio specialiai neslėpė, nepardavė ir neperleido kitiems asmenims, taip pat nepavertė šio turto savo turtu, jis jį paliko iš baimės, tačiau tikėjosi, kad automobilis bus surastas ir grąžintas savininkui.

2.11. Bylos medžiaga kartu su aptartais argumentais, apelianto manymu, patvirtina, kad nagrinėjamu atveju tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai neperaugo į baudžiamuosius teisinius santykius. Susidariusi teisinė situacija turėjo būti vertinama tik kaip civilinis ginčas, o ne kaip veika, atitinkanti BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo T. T. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Apeliantas skunde nesutinka su jam priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, nurodo, kad jo veiksmuose nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų turto pasisavinimo sudėties požymių, tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jo dėl automobilio nuomos susiklosčiusi teisinė situacija vertintina tik kaip civilinis ginčas. Taip pat apeliantas ginčija skundžiamu nuosprendžiu nustatytą pasisavinto turto didelę vertę ir tuo pačiu nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Dėl šių aplinkybių atskirai pasisakoma toliau nutartyje.

5. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti arba pasisavinama turtinė teisė, suteikianti kaltininkui galimybę gauti svetimą turtą arba turtinę naudą tuoj pat arba ateityje, elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Kaltininkas supranta, kad jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą (turtinę teisę) neteisėtai paverčia savo turtu, numato, jog dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-371-648/2017, 2K-21-628/2019). BK 183 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta atsakomybė tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą.

6. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad T. T. 2018 m. gegužės 14 d. apie 10.20 val. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovu bendrovės patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), sudarė automobilio „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį laikotarpiui nuo 2018 m. gegužės 14 d. iki 2018 m. gegužės 16 d. Paminėtas automobilis 2018 m. gegužės 14 d. buvo perduotas T. T. naudotis, tačiau jis sutartyje numatytą nuomos pabaigos dieną – 2018 m. gegužės 16 d., o taip pat ir vėliau, automobilio bendrovei negrąžino. Byloje nėra duomenų, kad jis tą įgaliojo padaryti kitus asmenis, ar informavo bendrovę, kur yra tas automobilis. Priešingai – nurodytu automobiliu nuteistasis išvyko į Italiją, nors rašytinėje nuomos sutartyje, kaip kad reikalauja jos 11 punktas, nebuvo aptarta teisė nuomotu automobiliu vykti į užsienį, jį ten paliko apie tai nepranešęs turto savininkui. Būtent Italijoje automobilis 2018 m. liepos 27 d. šios šalies policijos pareigūnų buvo rastas su kitais valstybiniais numeriais, ir apie jį 2018 m. rugpjūčio 1 d. pranešta automobilio savininkei UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorius automobilį 2018 m. rugsėjo mėnesį parsigabeno į Lietuvą. Šias aplinkybes neabejotinai patvirtina liudytojų N. A., T. V., iš dalies G. B., G. P. parodymai, 2020 m. gegužės 28 d. protokole – pareiškime, 2018 m. gegužės 14 d. automobilio nuomos sutartyje, 2018 m. gegužės 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašyme paskelbti automobilio „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), paiešką, 2018 m. liepos 11 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškime bei jo prieduose, 2020 m. rugsėjo 29 d. objektų apžiūros protokole, policijos sistemos Ieškomos kelių transporto priemonės išrašuose, 2018 m. liepos 3 d. tarnybiniame pranešime, 2018 m. rugsėjo 4 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 2 d. rašte „Dėl pavedimo įvykdymo“, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2018 m. rugpjūčio 9 d. pranešime užfiksuoti duomenys, o taip pat ir paties nuteistojo T. T. proceso eigoje duoti parodymai. Taigi, kolegijos vertinimu, byloje nėra abejonių, kad T. T. nuomos sutarties pagrindu buvo patikėtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantis kaltinime nurodytas automobilis, kuriuo jis turėjo teisę naudotis sutartyje numatytomis sąlygomis, tačiau nuteistasis nei sutartyje nurodytą 2018 m. gegužės 16 d., nei vėliau išsinuomoto automobilio teisėtai jo savininkei negrąžino.

7. Šių, neginčijamų aplinkybių kontekste, nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog jis su išsinuomotu automobiliu elgėsi kaip su nuosavu, t. y. bandė jį faktiškai pasisavinti, nėra duomenų, kurie paneigtų jo apklausų metu nurodytas automobilio palikimo Italijoje aplinkybes. Tačiau šie apelianto argumentai prieštarauja byloje teisėtais būdais surinktų, pirmosios instancijos teismo kruopščiai ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų, įvertintų įrodymų visumai.

8. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išdėstė bei išsamiai įvertino tiek byloje apklaustų liudytojų, tiek ir T. T. viso proceso eigoje duotus parodymus, lygino juos tarpusavyje bei visumoje su kitais byloje esančiais įrodymais, bei susiejęs į vieningą loginę seką, pateikė išvadas dėl atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimo motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo pateiktą versiją dėl automobilio „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtai savininkei negrąžinimo. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus ir teisme ištirtus duomenis, tame tarpe ir apeliacinės instancijos teisme T. T. duotus parodymus, neturi pagrindo nesutikti su apygardos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir daryti kitokias, apelianto lūkesčius atitinkančias, išvadas.

9. Iš byloje užfiksuotų T. T. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotų parodymų matyti, kad nuteistasis nurodydamas automobilio „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), negrąžinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartyje nurodytą dieną (2018 m. gegužės 16 d.), taip pat ir vėliau, priežastis nebuvo iki galo nuoseklus. Be to, jo nurodytas aplinkybes paneigia kiti byloje esantys duomenys.

10. Sprendžiant iš T. T. proceso eigoje duotų parodymų, jis automobilio „Toyota Sienna“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartyje nurodytą dieną, kaip ir vėliau, negrąžino dėl neva nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Nuteistasis parodė, kad kartu su pažįstamais G. ir L. nuvykus į Italiją, šie tą patį vakarą jam pasakė, jog į Italiją jie atvyko ne atostogauti, kaip prieš tai jam buvo nurodyta, o vogti. Jam nurodžius, kad jis nevogs, šie pradėjo grasinti, todėl jis išsigandęs kitos dienos rytą, G. ir L. dar miegant, palikęs automobilį, nuo jų pabėgo. Kartu su savimi pasiėmė dokumentus ir keletą rūbų. Automobilio nepasiėmė, nes bijojo jam grasinusių asmenų. Pasak T. T., baimindamasis, kad kartu su juo atvykę asmenys jo nesurastų, jis ilgai bėgo, bandė valtimi perplaukti ežerą, tačiau užklupus audrai, iš jos iškrito ir parplaukė atgal į krantą, tuo tarpu kartu su savimi turėti daiktai, dokumentai liko valtyje. Vėliau jis keliavo į Milaną, kur kreipėsi pagalbos į Lietuvos ir Prancūzijos ambasadas. Lietuvos ambasadoje jam buvo nurodyta, kad reikės laukti apie septynias dienas, kol jį priims. Todėl jis kreipėsi į Prancūzijos ambasadą, kad padėtų jam nuvykti į Airiją, kur gyvena jo sesuo. Kadangi ambasadose pagalbos nesulaukė, atsitiktinių žmonių bei traukinių darbuotojų pagalbos dėka vasaros pabaigoje nuvyko į Airiją pas seserį. Sesuo jam nurodė, kad jo išsinuomotas automobilis surastas, bendrovė jį susigrąžino, todėl jis nematė tikslo susisiekti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovais. Iki nuvažiavimo pas seserį į Airiją, pasak T. T., jis neturėjo galimybės susisiekti su bendrovės atstovais dėl išsinuomoto automobilio, nes neturėjo telefono (2 t., b. l. 96-97, 101-102; 3 t., b. l. 33-35).

11. Nurodytų nuteistojo parodymų kontekste, visų pirma pažymėtina tai, kad paties T. T., liudytojo T. V. parodymais, taip pat automobilio „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sekimo įrenginio duomenimis neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis dar nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu – 2018 m. gegužės 15 d. apie 17 val., nurodytu automobiliu išvyko iš Lietuvos, o į Italiją atvyko 2018 m. gegužės 17 d. apie 13 val., t. y. jau pasibaigus automobilio nuomos terminui (1 t., b. l. 39-42, 78-79; 2 t., b. l. 96-97; 3 t., b. l. 11-13, 33-35). Taigi, sprendžiant iš nuteistojo 2020 m. rugpjūčio 19 d. apklausos metu, o taip pat ir teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų akivaizdu, jog jau sutarties pasirašymo metu jis tiksliai žinojo, kad sutartyje nurodytą dieną, tai yra gegužės 16 d., automobilio bendrovei negrąžins. Nuteistasis teigė, kad vadybininko teiravosi dėl automobilio nuomos ilgesniam laikui galimybių, tačiau byloje liudytoju apklaustas T. T. aptariamą automobilį išnuomojęs vadybininkas T. V. patvirtino, kad nors ir nuteistasis sutarties pasirašymo dieną užsiminė apie „Toyota Sienna“ automobilio nuomą ilgesniam laikui, tačiau liudytojas parodė, kad atsižvelgus į tai, jog dėl to paties automobilio nuomos teiravosi kitas bendrovės klientas, T. T. automobilis buvo išnuomotas tik trims dienoms ir susitarta, kad dėl tolimesnės to paties ar kito automobilio nuomos galimybių bus sprendžiama kai jis atvyks paskutinę nuomos dieną. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad T. T., žinodamas apie nuomos sutartyje nurodytą automobilio nuomos pabaigos laiką, taip pat susitarimą su bendrovės vadybininku apie automobilio nuomos pratęsimo galimybes, dar iki neva jam išsakytų bendrakeleivių grasinimų turėjo visas galimybes susisiekti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovu, informuoti jį apie tai, kad išsinuomotu ir laiku negrąžintu automobiliu išvyko į užsienį, ir aptarti tolimesnes automobilio nuomos sąlygas, tačiau to nepadarė.

12. Kartu pažymėtina ir tai, kad T. T. pažeidė ir kitą 2018 m. gegužės 14 d. automobilio nuomos sutartyje numatytą sąlygą. Be bendrovės atstovų leidimo išsinuomotu automobiliu išvyko į užsienį. Nors nuteistasis apklausiamas parodė, kad dėl galimybės išvykti išsinuomotu automobiliu į užsienį taip pat domėjosi nuomos sutarties pasirašymo metu, liudytojas T. V. šių T. T. nurodytų aplinkybių negalėjo patvirtinti, ir kategoriškai parodė, kad toks leidimas nuteistajam nebuvo suteiktas. Liudytojo teigimu, tai patvirtina tiek pasirašytos nuomos sutarties sąlygos, tiek T. T. perduotos transporto priemonės dokumentų kopijos. Tiek liudytojas T. V., tiek ir liudytojas N. A. apklausiami parodė, jog klientams išnuomojant automobilius duodamos tik transporto priemonių dokumentų kopijos, kad jie negalėtų išvykti į užsienį. Be to, nuomos sutartyje yra numatytas atskiras punktas dėl vykimo į užsienį, kuris pasirašant sutartį yra užpildomas. Liudytojo N. A. teigimu, į užsienį bendrovė leidžia vykti tik patikimiems klientams, tuo tarpu T. T. buvo duotos tik automobilio registracijos dokumentų kopijos (1 t., b. l. 69-70, 72, 81-82; 3 t., b. l. 11-13, 29-31). Apie tai, kad išsinuomojant automobilį „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pateiktos tik automobilio dokumentų kopijos apklausiamas patvirtino ir pats nuteistasis (2 t., b. l. 101-102; 3 t., b. l. 33-35). Be to, ir iš byloje esančios 2018 m. gegužės 14 d. automobilio nuomos sutarties pagrindinių sąlygų matyti, kad pasirašant sutartį buvo sulygta, jog automobilis bus eksploatuojamas tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ši sąlyga sutartyje buvo atskirai išskirta ir dėl jos susitarta, pažymint rankraštiniu ženklu – „varnele“ – skiltį „Taip“ šalia įrašo „Automobilis bus eksploatuojamas tik Lietuvos Respublikos ribose“, bei nenurodant jokių įrašų skiltyje „Automobilį leidžiame eksploatuoti šiose šalyse:“ (1 t., b. l. 118-120). Išdėstytos aplinkybėms leidžia konstatuoti, kad T. T. puikiai žinojo ne tik automobilio nuomos sutarties galiojimo terminus, bet taip pat ir tai, kad su išsinuomotu automobiliu jis negali išvykti iš Lietuvos. Nepaisant to, iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis jau sutarties pasirašymo metu buvo nusprendęs nesilaikyti paminėtų sutartyje numatytų sąlygų, t. y. nepaisant sutartyje įtvirtinto aiškaus šalių susitarimo, nutarė elgtis su išsinuomotu automobiliu kaip su nuosavu.

13. Nors apeliantas apklausų metu nurodė, kad išsinuomotą automobilį Italijoje paliko įbaugintas savo bendrakeleivių, verčiamas šioje šalyje daryti nusikalstamas veikas, teisėjų kolegijos vertinimu, tikėti šia nuteistojo pateikta versija nėra pagrindo. Pažymėtina tai, kad T. T. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog 2018 m. gegužės 14 ar 15 d., po pietų G. ir L. pasiėmė sutartoje vietoje prie (duomenys neskelbtini), po ko iš karto išvyko iš Lietuvos. Kita vertus, iš byloje pateiktų „Toyota Sienna“ automobilio sekimo įrangos duomenų matyti, kad 2018 m. gegužės 15 d. iš Vilniaus nuteistasis išvyko apie 10 val. ryte, po ko vyko į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (nurodytam kaime T. T. deklaravęs savo gyvenamąją vietą, taip pat ten gyvena ir nuteistojo motina), buvo užsukęs į Kauną, iš kur link Lenkijos pasienio išvyko po 15 val. (1 t., b. l. 39-42).

14. Vertinant T. T. duotų parodymų patikimumą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors nuteistasis ir nuosekliai apklausų metu nurodė, jog kartu su juo į Italiją vykę G. ir L. po atsisakymo vogti jam grasino, tačiau skirtingų apklausų metu skirtingai nurodė apie išsakytų grasinimų turinį. Apklausiamas 2020 m. rugpjūčio 19 d. T. T. parodė, kad jam buvo grasinama fiziniu smurtu, pasakyta, jog jis nebevaikščios, jie visur jį suras (1 t., b. l. 96-97). Tuo tarpu apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nuteistasis jau parodė, kad buvo grasinama susidoroti su jo šeima, sužlugdyti motinos verslą, pakenkti seseriai ir t. t. Nors T. T. nurodė, kad kartu su juo vykusiems vyrams buvo žinoma daug informacijos apie jo šeimą, motiną, seserį, svainį, tačiau negalėjo nurodyti, iš kur jiems tokia informacija žinoma (3 t., b. l. 33-35). Nurodytų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad apklausiamas jau minėtos ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu, T. T. parodė, jog su G. ir L. susipažino 2018 m. gegužės mėnesio pradžioje viename iš Vilniaus barų, kuomet nurodyti asmenys jam ir pasiūlė važiuoti į Italiją kartu atostogauti. Iš aptartų aplinkybių, jas vertinant kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad atsitiktinai bare sutikti, anksčiau apelianto nepažinoję asmenys, su kuriais jis galimai vos po keleto dienų išsinuomotu automobiliu išvyko į Italiją, negalėjo turėti ir neturėjo jokios informacijos apie T. T. šeimą, kaip ir nelogiška, kad pažinties dieną siūlė vykti į Italiją atostogauti, iš tikrųjų turėdami tikslą ten jį išnaudoti nusikalstamų veikų darymui.

15. T. T. apklausų metu, be kita ko, parodė, kad pabėgdamas Italijoje nuo jam grasinusių asmenų, paliko automobilį, nes jų bijojo, tačiau iš jo paties teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad G. ir L. pasiūlė jam kartu vykti į Italiją atostogauti, nes neturėjo automobilio, be to, nei vienas iš jų automobilio nevairavo (2 t., b. l. 96-97; 3 t., b. l. 33-35). Taigi, iš šių paties apelianto nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad palikti automobilį asmenims, kurie juo nemoka naudotis, nebuvo jokios prasmės. Juolab, kad su automobiliu pabėgti nuo neva jam grasinusių asmenų buvo kur kas didesnės galimybės nei pėsčiomis ar plaukiant valtimi ežeru. Nurodytų aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2018 m. gegužės 17 d. vakarą paskutinį kartą automobilio koordinatės buvo užfiksuotos (duomenys neskelbtini) miestelyje, tuo tarpu Italijos policijos pareigūnai automobilį 2018 m. birželio 27 d. aptiko (duomenys neskelbtini), kuris nuo (duomenys neskelbtini) nutolęs tik 5 km atstumu (1 t., b. l. 39-42; 2 t., b. l. 51). Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad automobiliu „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir po 2018 m. gegužės 17 d. niekas kitas, kaip tik pats nuteistasis, nesinaudojo. Šią išvadą tik patvirtina liudytojo T. V. parodymai apie tai, kad jam 2018 m. gegužės 26 d. pavykus susisiekti su T. T., šis nurodė, kad bandys sugrįžti į Lietuvą, kadangi pametė automobilio raktelius, ir kada grįš nežino (1 t., b. l. 72; 3 t., b. l. 11-13). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis 2018 m. gegužės 28 d. (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnų, t. y. vietos, kurioje ir buvo vėliau pareigūnų aptiktas pasisavintas automobilis, buvo pristatytas į policijos įstaigą dėl nesumokėjimo už viešbučio ir restoranų suteiktas paslaugas (2 t., b. l. 49). Taigi, nurodytos aplinkybės paneigia apelianto nurodytas aplinkybes, kad po 2018 m. gegužės 17 d. jis išsinuomotu automobiliu nedisponavo ir neturėjo jokių galimybių dėl jo priimti sprendimus.

16. Be pirmiau aptartų aplinkybių, apelianto paminėtą versiją laikyti patikima neleidžia ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. T. T. teigimu, jis po pabėgimo nuo neva jam grasinusių asmenų, kreipėsi ne į vieną ambasadą. Taip pat tiek iš nuteistojo parodymų, tiek iš kitos bylos medžiagos matyti, kad T. T. po 2018 m. gegužės 17 d. ne kartą buvo sulaikytas Italijos pareigūnų (3 t., b. l. 33-35; 2 t., b. l. 49, 51). Nepaisant to, byloje nėra duomenų apie tai, kad bent vienai iš nurodytų institucijų T. T. būtų užsiminęs apie jam išsakytus kartu atkeliavusių asmenų grasinimus, taip pat vertimą daryti nusikalstamas veikas. Apie tai, kad šias aplinkybes būtų nurodęs Italijos policijos pareigūnams, ambasadų darbuotojams, apklausų metu nenurodė ir pats nuteistasis. Sprendžiant iš liudytojo T. V. parodymų, šia informacija, kurios kaip teisingai pažymėtina skundžiamame nuosprendyje, neturėjo pagrindo slėpti nuo teisėto automobilio savininko (juolab, kad pažeidė transporto priemonės nuomos sutarties terminus ir sąlygas), T. T. 2018 m. gegužės 26 d. nenurodė ir su juo susisiekusiam UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkui (1 t., b. l. 72, 76, 77-78, 81-82; 3 t., b. l. 11-13). Tuo tarpu 2018 m. gegužės 20 d., t. y. per savo gimtadienį, paskambinęs motinai G. P., nuteistasis patvirtino, jog jam viskas gerai, jis yra Italijoje, (duomenys neskelbtini) miestelyje (t. y. tame pačiame, į kurį 2018 m. gegužės 17 d. T. T. ir atvyko) ir greitai atvažiuos į Lietuvą. Ši liudytoja apklausiama, be kita ko, nurodė, kad paminėto pokalbio su sūnumi metu, jai nekilo jokių įtarimų, kad jam gali būti kažkas negerai (1 t., b. l. 153-154; 2 t., b. l. 47; 3 t., b. l. 13). Iš liudytojo G. B. byloje duotų parodymų taip pat matyti, kad T. T. šiam liudytojui apie Italijoje sulauktus grasinimus, vertimą šioje šalyje daryti nusikalstamas veikas nieko nepasakojo. Priešingai, liudytojui pasiteiravus, kur jis buvo dingęs, kodėl nuomos bendrovei negrąžino išsinuomoto automobilio, T. T. jam atsakė, kad buvo Italijoje, po to nukeliavo į Airiją, automobilio negrąžino, nes išsigando, kad paskaičiuota didelė nuomos kaina, todėl nusprendė palikti automobilį ir viskas (3 t., b. l. 28-29).

17. Nuteistasis, siekdamas įtikinti savo pateikiamos versijos realumu, be kita ko parodė apie, neva, bėgant nuo jam grasinusių asmenų bandymą perplaukti ežerą surasta valtimi, iškritimą iš jos bei daiktų ir dokumentų praradimą. Byloje Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateikti duomenys iš tikrųjų patvirtina, kad 2018 m. birželio 6 d. Italijos policija (duomenys neskelbtini) krante rado paliktą valtį, kurioje buvo drabužiai, asmens tapatybės dokumentas, išduotas T. T. vardu ir dokumentai apie automobilio „Toyota“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuomą, tačiau, Italijos policijos įtarimu, T. T. tokiu būdu siekė imituoti savo mirtį. 2018 m. birželio 17 d. T. T. sulaikius (duomenys neskelbtini) policijai dėl alkoholio vagystės iš parduotuvės, jis buvo pristatytas į ligoninę, patikrinta jo sveikatos būklė ir nustatyta, kad jis sveikas. Šio sulaikymo metu T. T. pareigūnams teigė, kad dieną prieš šį įvykį, kalbėjo su savo motina ir patvirtino jai, kad jaučiasi gerai. Nurodytų aplinkybių kontekste pakartotinai atkreiptinas dėmesys, kad pateiktoje informacijoje nėra duomenų, jog T. T. jį sulaikiusiems Italijos pareigūnams būtų nurodęs kokias nors su šioje byloje jo keliama versija susijusias aplinkybes (2 t., b. l. 51).

18. Aptartos aplinkybės, kartu su skundžiamame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis apie T. T. buvimo vietas tame pačiame Italijos regione 100 km spinduliu mėnesį laiko, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui leido padaryti neabejotinas išvadas apie objektyviųjų ir subjektyviųjų turto pasisavino požymių apelianto veiksmuose buvimą. Byloje nurodytų aplinkybių analizė neginčijamai patvirtina, kad T. T. jam 2018 m. gegužės 14 d. nuomos sutarties pagrindu patikėto UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto - automobilio „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pasibaigus sutartyje nurodytam jo nuomos laikui - 2018 m. gegužės 16 d., negrąžino, taip pat šio jam svetimo turto jis negrąžino ir vėliau. Dar sutarties galiojimo laiku, sąmoningai pažeisdamas sutartyje sulygtas sąlygas, be turto savininko leidimo nuteistasis išvyko į užsienio valstybę, kur su jam svetimu turtu elgėsi kaip su savu. Galiausiai, nieko apie tai neinformavęs, išsinuomotą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį paliko Italijoje, o pats išvyko į kitą užsienio valstybę – Airiją.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų akivaizdu, jog nuteistasis T. T. veikė tiesiogine tyčia, nes sąmoningai negrąžindamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio automobilio, suprato, jog veikia nusikalstamai - neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą bei taip pažeidžia savininko interesus, ir numatė, kad dėl tokių jo veiksmų bendrovė neteks turto, patirs turtinės žalos, ir tokių pasekmių norėjo. Tokia išvada daroma ir dėl to, nes subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, tačiau kaltės forma, rūšis bei jos turinys nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegijai akivaizdu, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, o jo keliamos versijos yra tik siekis išvengti atsakomybės.

Dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo

20. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nuteistojo 2018 m. gegužės 14 d. automobilio nuomos sutarties pagrindu susiklostę civilinei teisiniai santykiai neperaugo į baudžiamuosius teisinius santykius, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikoje suformuotais išaiškinimais dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo, sudarant sutartis dėl materialinių vertybių.

21. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2012, 2K-210/2012). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas, neperspektyvus, pvz., be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė, trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įsipareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-93/2013). Kartu pažymėtina ir tai, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas nėra esminis kriterijus sprendžiant dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už turto pasisavinimą. Sprendžiant dėl BK 183 straipsnio taikymo į šį kriterijų gali būti atsižvelgiama, tačiau jis negali paneigti būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų turto pasisavinimo požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150-628/2018, 2K-280-648/2018, 2K-132-511/2019).

22. Pirmiau šiame procesiniame sprendime jau aptartomis aplinkybėmis neginčijamai nustatyta, kad T. T. veiksmuose yra tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji turto pasisavinimo sudėties požymiai. Kartu pažymėtina ir tai, kad byloje esančių įrodymų visumos pagrindu nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju tarp T. T. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos automobilio „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties vykdymas sąmoningais nuteistojo veiksmais buvo objektyviai pasunkintas, bendrovei buvo užkirstas kelias civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises.

23. Byloje nustatyta, kad T. T. dar sutarties galiojimo laikotarpiu pažeidė joje numatytas sąlygas ir, neturėdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ leidimo, šiai priklausančiu automobiliu išvyko iš Lietuvos į Italiją. Nuteistasis, pasibaigus sutarties galiojimo laikotarpiui, turėdamas galimybę, su automobilį išnuomojusios bendrovės atstovu, kaip buvo sutarta sutarties pasirašymo metu, nesusisiekė, apie automobilio buvimo vietą neinformavo, dėl automobilio nuomos pratęsimo nesusitarė. Priešingai, po automobilio negrąžinimo bendrovės atstovui T. V. bandant su T. T. susisiekti telefonu, šis arba telefono ragelio nekėlė, arba telefonas buvo išjungtas. T. V. su T. T. pavykus telefonu susisiekti tik 2018 m. gegužės 26 d. vakare, pastarasis paaiškino, jog bandys sugrįžti į Lietuvą, bet kada tiksliai sugrįš nežino, taip pat nurodė, kad pametė išsinuomoto automobilio raktus.

24. Liudytojų N. A., T. V. parodymai, taip pat byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ kartu su 2018 m. liepos 11 d. pareiškimu pateikti automobilio sekimo įrenginio duomenys patvirtina, kad T. T. išsinuomotame automobilyje „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sumontuotas sekimo įrenginys, be kita ko, siunčiantis duomenis apie automobilio buvimo vietą realiu laiku. Nurodyti liudytojai apklausiami parodė, kad apie automobiliuose sumontuotą sekimo įrangą automobilius išsinuomojantiems klientams jie niekada nesako, T. T. apie tai taip pat nebuvo informuotas. Liudytojas T. V. taip pat patvirtino, kad automobilio sekimo įrenginio siunčiamas signalas apie nuteistajam išnuomoto automobilio buvimo vietą 2018 m. gegužės 25 d. 14.21 val. išsijungė, nurodytu laiku buvo gautos paskutinės transporto priemonės buvimo vietos koordinatės. Kartu šis liudytojas parodė, kad sekimo įrangos maitinimas yra prijungtas prie automobilio akumuliatoriaus, todėl maitinimas negalėjo išsekti, liudytojo manymu, sekimo įranga buvo arba išjungta, arba išmontuota. Iš liudytojo T. V. parodymų matyti ir tai, kad siekdamas gauti informacijos apie išnuomoto automobilio ir jį išsinuomojusio T. T. buvimo vietą, jis kontaktavo ir su T. T. pažįstamu, bendrovės nuolatiniu klientu G. B., kuris ir pasiūlė nuteistajam automobilį išsinuomoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas G. B.), tačiau reikšmingų duomenų nebuvo gauta. Be to svarbu ir tai, kad jau vėliau, radus automobilį Italijoje, ant jo buvo uždėti vokiški automobilio registracijos numeriai.

25. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis neturėjo galimybės. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai be teisėsaugos institucijų įsikišimo negalėjo nustatyti, kur yra įmonei priklausantis automobilis „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (Italijos pareigūnai automobilį su pakeistais vokiškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) surado 2018 m. liepos 27 d.), kaip ir negalėjo išsiaiškinti T. T. buvimo vietos, kuri pareigūnų dėka paaiškėjo tik praėjus beveik dvejiems metams po nagrinėjamų įvykių, kai nuteistasis buvo surastas kitoje nei išsinuomotas automobilis užsienio valstybėje – Airijoje. Esant nurodytoms aplinkybėms, sutikti su apelianto argumentais, kad tarp jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. gegužės 14 d. automobilio „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties pagrindu susiklostę santykiai neperžengė civilinių teisinių santykių ribos, nėra pagrindo. Juo labiau, kaip kad nurodyta šioje nutartyje, jau pasiimdamas automobilį nuteistasis turėjo tikslą pažeisti sutarties sąlygas ir išvykti į užsienį, kas rodo, jog nuo pat sutarties sudarymo momento jis net nesiruošė sąžiningai vykdyti iš sutarties kylančių prievolių, o priešingai – sutarties sudarymas jam buvo tik galimybė pasisavinti jam nepriklausantį daiktą – automobilį, bei elgtis su juo kaip nuosavu. Tokiais atvejais, kuomet kaltininkas net nesiruošė vykdyti prievolių, kylančių iš sutarties, o jai pasibaigus toliau su automobiliu elgėsi kaip su nuosavu, ir nerodė jokių pastangų bei noro susisiekti su teisėtu daikto savininku – spręstina, kad tai jau nebe civilinė atsakomybė. Kolegijos vertinimu, T. T. jam patikėtą svetimą bendrovės turtą neteisėtai pavertė savo turtu, pažeisdamas turto patikėjimo sąlygas, t. y. ėmė elgtis su juo kaip su nuosavu, ir padarė žalą turto savininkui (UAB „(duomenys neskelbtini)“), todėl tokie jo atlikti neteisėti veiksmai šiuo atveju pagrįstai buvo pripažinti nusikalstamais BK 183 straipsnio prasme ir jam taikyta baudžiamoji, o ne civilinė atsakomybė.

Dėl turto vertės ir veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį

26. Apeliantas, be kita ko, nesutinka ir su skundžiamu nuosprendžiu nustatyta pasisavinto automobilio „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), verte, o tuo pačiu veikos kvalifikacija pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas automobilio vertę, pasak apelianto, nepagrįstai vadovavosi VšĮ „Emprekis“ pateikiamais duomenimis apie vidutinę automobilių „Toyota Sienna“, pagamintų 2014 m., kainą Lietuvoje nusikalstamos veikos padarymo metu.

27. Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką baudžiamosiose bylose, turto, kaip nusikaltimo dalyko, vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Šaltiniai, pagal kuriuos nustatoma turto vertė, gali būti skirtingi ir jų pasirinkimas priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Tai gali būti daroma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo sąnaudas ir pan. Kai tokių duomenų byloje nėra, turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2015, 2K-147-511/2016, 2K-282-788/2018, 2K-103-788/2020 ir kt.). Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apelianto pasisavinto automobilio „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę, vadovavosi pirmiau išdėstytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais.

28. Nagrinėjamoje byloje liudytojų N. A., T. V. parodymais, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktais automobilio „Toyota Sienna“, (duomenys neskelbtini), įsigijimo dokumentais nustatyta, kad apelianto pasisavintas automobilis, pagamintas 2014 m., 2017 m. rugsėjo 3 d. buvo įsigytas Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – JAV). UAB „(duomenys neskelbtini)“ šį apgadintą automobilį įsigijo už 350 JAV dolerių, kurio pargabenimas į Lietuvą kainavo 650 JAV dolerių, t. y. bendrai bendrovei automobilio įsigijimas ir pargabenimas kainavo 1 000 JAV dolerių (1 t., b. l. 32-38, 69-70, 78-79; 3 t., b. l. 11-13, 29-31). Ši paminėto automobilio įsigijimo kaina (1 000 JAV dolerių) yra užfiksuota ir VĮ „Regitra“ tvarkomoje Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenų bazėje (t. 3, b. l. 38-40). Nors byloje ir yra nurodyti duomenys apie pasisavinto turto įsigijimo kainą ir šio turto įsigijimo laikas nėra itin reikšmingai nutolęs nuo jo pasisavinimo laiko (apie 8 mėnesiai), teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju būtent šios įsigijimo kainos pagrindu nustatinėti T. T. pasisavinto automobilio vertę nėra pagrindo. Sprendžiant iš liudytojų N. A., T. V. parodymų, nurodytas automobilis, pargabenus jį iš JAV į Lietuvą, pačios bendrovės darbuotojų kelis mėnesius buvo remontuojamas, kad būtų tinkamas eksploatuoti ir galėtų dalyvauti viešajame eisme. Bendrovė automobilį nuomoti pradėjo tik 2018 m. kovo mėnesį. Netikėti šiais liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Byloje esančioje 2017 m. rugsėjo 3 d. sąskaitoje – faktūroje (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad automobilis „Toyota Sienna“ įsigytas apgadintas (1 t., b. l. 32, 38). Tai, logiškai vertinant, atsispindi ir automobilio įsigijimo kainoje, nes tokios klasės techniškai tvarkingo ir neapgadinto, vos trejų metų senumo automobilio kaina negali būti tik 350 JAV dolerių. Nuteistasis T. T. apklausiamas proceso eigoje, tame tarpe ir apeliacinės instancijos teisme, patvirtino, kad išsinuomodamas automobilį, jis jį apžiūrėjo. Jam nuomojantis automobilis jau buvo techniškai tvarkingas, be jokių išorinių defektų. Techninė automobilio apžiūra buvo atlikta, jį eksploatuojant jis jokių defektų nepastebėjo (t. 2, b. l. 96-97, t. 3, b. l. 33-35). Iš byloje esančio transporto priemonės registracijos liudijimo matyti, kad automobilis „Toyota Sienna“, (duomenys neskelbtini), pirmą kartą Lietuvos Respublikoje registruotas - 2018 m. vasario 14 d., t. y. praėjus daugiau nei penkiems mėnesiams po automobilio įsigijimo (1 t., b. l. 125). Tai, kad automobilis „Toyota Sienna“ nuomos sutarties pasirašymo ir jo perdavimo nuteistajam dieną nebebuvo tokios vertės, už kurią jis bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsigytas Amerikoje, ir kad automobilis buvo techniškai tvarkingas, tinkamas eksploatuoti, jau aptartų aplinkybių kontekste, leidžia teigti ir byloje nustatytos aplinkybės apie T. T. naudojimąsi automobiliu ne tik Lietuvoje, bet ir kelias dienas juo trukusią kelionę iš Lietuvos per kelias valstybes į Italiją. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, pasisavinto turto vertės nusikalstamos veikos padarymo metu nustatymas pagal automobilio įsigijimo kainą šiuo atveju nėra tinkamas. Iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad automobilio „Toyota Sienna“ įsigijimo kaina neatitiko šio automobilio vertės, kai jis nuomos sutarties pagrindu buvo perleistas nuteistajam T. T..

29. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad automobilio „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė nusikalstamos veikos padarymo metu šiuo atveju galėjo būti nustatyta pagal jo atkūrimo kaštus, automobilio 2018 m. gegužės 17 d. balansinę vertę, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė šiuos duomenis iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ išreikalauti. Sutikti su šiais apelianto argumentais nėra pagrindo. Sprendžiant iš 2021 m. vasario 17 d. teisiamojo posėdžio protokolo, gynybai pateikus prašymą išreikalauti iš bendrovės paminėtus duomenis, pirmosios instancijos teismas aiškinosi tokių duomenų pateikimo galimybes. To paties teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius N. A., kuris ir atsakingas už bendrovėje tvarkomą buhalterinę apskaitą, parodė, kad jų įmonės balanse nurodoma tokia automobilio vertė, už kokią kainą tas automobilis buvo įsigytas. Tuo tarpu išlaidos konkretaus automobilio remontui bendrovės apskaitoje nėra išskiriamos. Kadangi visus automobilių remonto darbus atlieka patys, bendrovės darbuotojams už darbą yra mokamas atlyginimas, o automobilių remontui įsigytos detalės, medžiagos apskaitoje parodomos bendrai. Pavyzdžiui, jeigu mėnesio laikotarpyje yra remontuojama dešimt automobilių ir jų visų remontui išleidžiama 50 000 Eur, šios bendros išlaidos ir parodomos apskaitoje. Kiek iš tos sumos yra išleista remontuojant konkretų automobilį, nėra išskiriama. Remonto išlaidos yra sumuojamos tarkime kovo mėnesio automobiliams, balandžio mėnesio automobiliams ir t. t. (3 t., b. l. 27, 28-35). Atsižvelgęs į tokius bendrovės direktoriaus parodymus, pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, pagrįstai nusprendė gynybos prašomų duomenų apie automobilio „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), balansinę vertę, jo remonto sąnaudas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nereikalauti, kadangi duomenys, kokią konkrečią sąnaudų dalį įmonė patyrė remontuodama būtent šį automobilį, bendrovės buhalterinėje apskaitoje neužfiksuoti.

30. Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto argumentais, kad nagrinėjamu atveju kaltinime nurodyto automobilio vertę veikos padarymo metu būtų galima nustatyti pagal po veikos padarymo sudaryto šio automobilio pirkimo - pardavimo sandorio kainą. Aiškinantis galimybes pasisavinto turto vertę nustatyti paminėtu būdu, liudytojas N. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad bendrovė automobilį „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė maždaug 2019 m. pradžioje, tačiau iki to laiko jo vertė labai pasikeitė – automobilis iš Italijos buvo parsigabentas apgadintas, supelijusiu salonu, nebuvo automobilio raktelių. Automobilis buvo iš dalies remontuojamas, bet dalis remonto darbų net ir nebuvo atliekama. Vėliau automobilis Lietuvoje pateko į autoįvykį, atsirado defektas ir buvo nuspręsta jį parduoti (3 t., b. l. 29-33). Aplinkybę, kad automobilis po pargabenimo iš Italijos buvo remontuojamas, patvirtina ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kartu su civiliniu ieškiniu pateiktas 2018 m. spalio 12 d. atliktų darbų aktas (1 t., b. l. 55, 57). Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino gynybos prašymo išreikalauti paminėtą automobilio pirkimo – pardavimo sutartį. Byloje esant duomenims apie automobilio būklės esminį pasikeitimą, lyginant su jo būkle, buvusia nusikalstamos veikos padarymo metu, neįmanoma automobilio vertę nustatyti pagal apelianto minimą vėlesnę automobilio pirkimo – pardavimo sutarties kainą, bei prilyginti šią vertę automobilio vertei, buvusiai nusikalstamos veikos padarymo metu.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje esant duomenims apie „Toyota Sienna“ įsigijimo kainą, kuri neatitinka realios automobilio vertės veikos padarymo metu, ir nesant galimybės automobilio vertę veikos padarymo metu nustatyti pagal automobilio atkūrimo sąnaudas, priešingai nei teigia apeliantas, pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu pasisavinto turto vertė veikos padarymo metu buvo nustatyta atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi byloje esančiais VšĮ „Emprekis“ duomenimis apie transporto priemonės Toyota (USA) Sienna SE, pagamintos 2014 m., vidutinę kainą Lietuvoje 2018 m. gegužės mėnesį - 13 480 Eur be PVM, 16 310 Eur su PVM (1 t., b. l. 53). Iš byloje esančio VšĮ „Emprekis“ duomenų bazės išrašo matyti, kad nustatant nagrinėjamai bylai aktualiu laiku buvusią automobilio „Toyota Sienna“ vidutinę kainą, užklausoje, be jau paminėtų automobilio pagaminimo metų, buvo nurodyti ir kiti kriterijai - kuras – benzinas, variklio darbinis tūris – 3 500 cm³, variklio galia – 196 kW/266 AG, kurie iš esmės atitinka T. T. pasisavinto automobilio registracijos liudijime nurodytus automobilio techninius duomenis (1 t., b. l. 53, 125). Kartu pažymėtina ir tai, kad VšĮ „Emprekis“ sistemoje vidutinės transporto priemonių kainos, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nustatomos įvertinant kainas internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose, kas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neprieštarauja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatoms.

32. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje apibrėžtą sąvoką turto vertė - turto naudingumo tam tikru metu matas, nustatytas pagal atitinkamą turto vertinimo metodą, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje. To paties straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad turto vertinimas - turto vertės nustatymas pagal atitinkamą turto vertinimo metodą, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos (toliau – Metodika) 54 punkte tarp kitų turto vertinimo metodų yra numatytas lyginamasis turto vertinimo metodas. Šios metodikos 56 punkte numatyta, kad lyginamuoju metodu nustatoma turto rinkos vertė. Lyginamojo metodo esmė – vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui (Metodikos 57 punktas). Taikant lyginamąjį metodą, be kita ko, surenkama informacija apie ne mažiau kaip 3 per paskutinius trisdešimt šešis mėnesius įvykusių analogiško arba panašaus turto sandorių kainas, prioriteto tvarka naudojant artimiausius vertinimo datai įvykusius sandorius (Metodikos 58.1 punktas). Jeigu nėra informacijos apie šios Metodikos 58.1 punkte nustatytų sandorių kainas, naudojama informacija apie analogiško arba panašaus turto pasiūlos kainas, turto vertinimo ataskaitoje nurodant naudojamos informacijos šaltinius (Metodikos 61 punktas). Be to, iš Metodikos 63 punkto nuostatų matyti, kad taikant lyginamąjį turto vertinimo metodą informacija apie analogiško arba panašaus turto pasiūlos kainas naudojama ir tuo atveju kai analogiško arba panašaus turto sandorių kainos reikšmingai svyruoja.

33. Nurodytų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad pirmiau paminėtą VšĮ „Emprekis“ duomenimis nustatytą 2018 m. gegužės mėn. automobilio „Toyota Sienna“ vidutinę kainą pirmosios instancijos teismas lygino ir su kitais byloje esančiais duomenimis apie pasisavinto automobilio vertę. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad 2018 m. gegužės 14 d. nuomos sutartyje, pasirašytoje tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir T. T., automobilis „Toyota Sienna“ buvo įvertintas 18 000 Eur, t. y. suma, kuri ženkliai nesiskiria nuo VšĮ „Emprekis“ nustatytos tokių pat transporto priemonių vidutinės kainos 2018 m. gegužės mėnesį. Taip pat atsižvelgė į liudytojų N. A., T. V. parodymus, kurie nurodė tokią pat automobilio vertę, kokia buvo nurodyta su nuteistuoju pasirašytoje nuomos sutartyje. Liudytojas N. A. parodė, kad nuomos sutartyje automobilio kaina buvo nurodyta pagal rinkos vertę. Sprendžiant iš T. T. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų, nuteistajam, išsinuomojant kaltinime nurodytą automobilį, jo vertė buvo puikiai žinoma. Sudarydamas nuomos sutartį jokių pastabų ar pretenzijų dėl sutartyje nurodytos automobilio vertės nuteistasis nereiškė, neprašė bendrovės vadybininko išnuomoti jam mažesnės vertės automobilį, ar sumažinti nuomojamo automobilio kainą. Apie tai apklausiamas proceso eigoje nenurodė ir liudytojas T. V.. Apeliacinės instancijos teisme taip pat T. T. patvirtino, kad paimdamas sutartyje nurodytos vertės automobilį suprato, jog bendrovei reikės grąžinti tokios pačios vertės automobilį. Jeigu kas nors su automobiliu atsitiktų, jis privalėtų kompensuoti jo vertę. Nurodytos aplinkybės leidžia tvirtinti, kad nuteistasis, pasirašydamas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilio „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, sutiko su visomis sutartyje numatytomis sąlygomis, tame tarpe ir joje nurodyta išsinuomojamo automobilio verte. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, vertindamas aptartus įrodymus apeliantui palankia linkme, pagrįstai nustatė, kad jo pasisavinto automobilio vertė nusikalstamos veikos padarymo metu buvo ne mažesnė nei 16 000 Eur, kas viršija BK 190 straipsnyje numatytą 250 MGL dydžio sumą (250 MGL veikos padarymo metu atitiko 12 500 Eur sumą).

34. Kartu teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nustatant automobilio „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę nusikalstamos veikos padarymo metu, nėra pagrindo vadovautis nuteistojo gynėjo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateiktais VĮ „Regitra“ duomenimis apie 2018 m. sausio – birželio mėnesiais parduotų kelių transporto priemonių Toyota Sienna, gamybos metai – 2014, degalų tipas – benzinas, pardavimo kainas, pateiktų dešimties sandorių kainų aritmetinį vidurkį laikyti identiško ar tos pačios kategorijos daikto analogo vidutine rinkos kaina. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėta, kad byloje pateikti VĮ „Regitra“ duomenys atspindi ne konkrečios rūšies automobilių rinkos kainą, o konkrečių automobilių vertę. Pažymėtina ir tai, kad iš valstybinės įmonės pateiktų duomenų nėra galimybės spręsti apie fiksuotų sandorių objektų konkrečius techninius parametrus - variklio darbinį tūrį, variklio galią ir pan., tuo tarpu sprendžiant iš atskirų sandorių kainų skirtumų, akivaizdu, kad nurodyta konkretaus automobilio kaina buvo nulemta automobilio techninės būklės sandorio metu. Tai neabejotinai patvirtina tarp pateiktų dešimties sandorių esantys duomenys apie nagrinėjamos nusikalstamos veikos dalyką – automobilį „Toyota Sienna“, (duomenys neskelbtini), kurio nurodyta sandorio kaina (sandorio data - 2018 m. vasario 14 d.) 1 000, t. y. kaina, kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo įsigydama šį automobilį JAV, ir kurią bendrovė, pateikdama byloje esančią 2017 m. rugsėjo 3 d. sąskaitą – faktūrą (duomenys neskelbtini), nurodė 2018 m. vasario 14 d. registruodama įsigytą automobilį VĮ „Regitra“.

35. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog pagal VĮ „Regitra“ duomenis automobilis „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) iš viešojo registro buvo išregistruotas ne pardavimo tikslu, kas, apelianto teigimu, reiškia, jog automobilis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ žinioje ir galima nustatyti jo vertę. Šiuos apelianto argumentus paneigia pirmiau aptarti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus N. A. parodymai, kuriais atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visumą, nėra pagrindo abejoti. Liudytojas N. A. patvirtino, kad automobilis „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. pradžioje buvo parduotas, be to, nuo nusikalstamos veikos padarymo iki jo pardavimo reikšmingai pakito jo būklė. Kartu pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 92 punkte vienas iš numatytų transporto priemonės išregistravimo atvejų yra transporto priemonės vagystė, pagrobimas ar kitoks neteisėtas užvaldymas (92.15. punktas). Byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, pasisavinant bendrovei priklausantį automobilį, į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą kreipėsi (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) prašymu bendrovės atstovas prašė paskelbti automobilio „Toyota Sienna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), paiešką, kadangi nuo 2018 m. gegužės 25 d. automobilio buvimo vieta nėra žinoma (1 t., b. l. 29, 46). Tą pačią dieną ((duomenys neskelbtini)) nurodyto automobilio paieška ir buvo paskelbta (t. 1, b. l. 47). Taigi, iš aptartų aplinkybių galima spręsti, kad nurodytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantis automobilis iš viešojo registro buvo išregistruotas būtent paminėtu tikslu. Byloje nustatytų aplinkybių kontekste teigti, kad automobilis vis dar yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ žinioje, nėra pagrindo. Kaip ir nėra pagrindo abejoti, kad ši transporto priemonė po (duomenys neskelbtini) iki jos pardavimo 2019 m. pradžioje priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi įrašai viešame registre atlieka tik išviešinimo, bet ne nuosavybės teisės nustatymo funkciją.

36. Tuo pačiu, atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo netinkamas civilinis ieškovas byloje. Iš byloje esančių rašytinių dokumentų aiškiai matyti, kad būtent šiai bendrovei priklausė automobilis, kuomet jis buvo pasisavintas, ir būtent jai dėl to buvo padaryta žala. Todėl ji ir turėjo teisę reikšti ieškinį dėl nusikaltimo padarymu patirtos žalos atlyginimo, nežiūrint, kad vėliau šis automobilis buvo perleistas kitiems asmenims. Tas faktas galėtų lemti tik atlygintinos žalos dydį, tačiau šioje byloje jis nebuvo nustatinėjamas bei priteistas iš nuteistojo, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“, naudodamasi jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis, atsiėmė ieškinį.

Dėl kaltinime (ne)nurodytų aplinkybių

37. Nuteistojo apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nenurodytas konkretus turto pasisavinimo laikas, kitos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Nuosprendyje nurodytos nustatytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes į užsienį jis išvažiavo nepasibaigus nuomos terminui. Sutikti su šiais apelianto argumentais nėra pagrindo.

38. Tiek kaltinamajame akte aprašytos, tiek ir skundžiamame nuosprendyje nustatytos tokios T. T. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, kokios jos buvo nustatytos byloje surinktų ir teisme ištirtų duomenų visuma. Priešingai nei teigia apeliantas, skundžiamu nuosprendžiu nustatytos (kaip ir kaltinamajame akte aprašytos) nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės atitinka visus nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nurodytos visos veikos kvalifikavimui būtinos aplinkybės. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad turto pasisavinimo laikas yra susietas su automobilio nuomos sutarties sudarymo bei galiojimo datomis, t. y. 2018 m. gegužės 14 - 16 d. Taip pat kaltinime nurodytos kitos veikos aplinkybės – svetimo turto patikėjimo pagrindas, jo pasisavinimo būdas, turto vertė ir kitos reikšmingos aplinkybės. Nors nuteistasis teisingai nurodo, kad jis į užsienį išvažiavo dar nepasibaigus sutartyje nurodytam automobilio nuomos terminui, tačiau jo veiksmai sudarius sutartį, o būtent: sąmoningas sutartyje numatytų sąlygų pažeidimas išvykstant automobiliu į užsienį, ir, kaip parodė tolimesnė veika, automobilio naudojimas kaip nuosavo pasibaigus sutarties terminui, tyčinis kontaktų vengimas su bendrove bei automobilio palikimas likimo valiai, akivaizdžiai įrodo, kaip jau ir minėta šioje nutartyje, jo tiesioginę tyčią pasisavinti šį automobilį bei naudotis juo kaip savu. Todėl, kolegijos vertinimu, atsižvelgus į nuteistojo tyčios turinį, bei į tai, kad dar net nepasibaigus sutartyje nurodytam nuomos terminui nuteistasis jau iš esmės pažeidė jos sąlygas išvykdamas į užsienį, spręstina, kad sutarties sudarymas iš nuteistojo pusės buvo ne noras sukurti ir sąžiningai vykdyti savo prievoles pagal sutartį, o tik galimybė gauti automobilį, kurį planavo panaudoti kaip nuosavą vykstant į užsienį, neturint jokio realaus noro jį vėliau grąžinti teisėtam savininkui. Todėl spręstina, jog nuosprendyje yra nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, kuris šiuo atveju teisingai siejamas su automobilio nuomos sutarties galiojimo terminu, nes būtent dar jam nepasibaigus, nuteistasis, be nuomotojo leidimo, išvyko automobiliu į užsienį pradėdamas elgtis su jam svetimu automobiliu kaip nuosavu, t. y. jį pasisavindamas ir būtent tada padarydamas baigtą nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

39. Įvertinusi aukščiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje T. T. pripažindamas kaltu ir nuteisdamas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apelianto skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

40. Apeliantas neskundžia pirmosios instancijos teismo už padarytą veiką jam paskirtos bausmės, tačiau esant plačiausiam paduoto apeliacinio skundo pagrindui, kuomet nuteistasis ginčija tiek kaltę, tiek veikos kvalifikavimą, tiek įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas patikrina nuosprendį ir paskirtosios bausmės aspektu. Pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai paskyrė nuteistajam švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą su įpareigojimais, taip pat baudžiamojo poveikio priemonę. Pirmosios instancijos teismo parinkta laisvės apribojimo bausmė ir įpareigojimai, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė iš esmės dera su teisingumo principo įgyvendinimu.

41. Taip pat teisėjų kolegija, kaip jau minėta, esant plačiausiam paduoto apeliacinio skundo pagrindui, o ir skundu ginčijant automobilio vertę, tuo pačiu peržiūri nuosprendį dalyje ir dėl civilinio ieškinio. Šioje byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pareiškusi nuteistajam civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, tačiau šios bendrovės atstovas 2021 m. vasario 17 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu pareiškė, jog su juo nuteistasis atsiskaitė ir jis pretenzijų neturi. Pirmosios instancijos teismas išaiškino jam ieškinio atsiėmimo ir atsisakymo institutų nuo ieškinio esmę, po ko civilinio ieškovo atstovas vis tik nurodė, jog jis atsiima ieškinį, o ne atsisako jo, nors ir iš byloje esančio rašytinio dokumento matyti, kad tas pats civilinio ieškovo atstovas N. A. bendrovės vardu buvo patvirtinęs, kad įmonė pretenzijų T. T. neturi, žalą jis atlygino (1 t., b. l. 66). Be to, sprendimą dėl ieškinio atsiėmimo, bet ne dėl atsisakymo, civilinio ieškovo atstovas pasirinko teismui nurodęs, kad jį erzina tokie klientai, kurie tyčia ar netyčia įvelia bendrovę į tokius reikalus, bei išsireiškė, kad „jei teismas pasikreiptų nenumatyta vaga, noriu pasilikti gynybai kozirį“ (3 t., b. l. 31). Taigi, akivaizdu, kad nors ir civilinis ieškovas pripažino, jog dėl nusikalstamos veikos jam padaryta žala atlyginta, jis vis tiek pageidavo išlaikyti teisę reikšti ieškinį nuteistajam dar kartą dėl žalos atlyginimo, kas įmanoma ieškinį atsiimant, bet neįmanoma nuo jo atsisakant.

42. Pirmosios instancijos teismas, neįvertindamas aukščiau nurodytų aplinkybių bei žalos atlyginimo fakto, paliko civilinį ieškinį nenagrinėtu. Toks sprendimas akivaizdžiai pažeidžia nuteistojo teises. Civilinio ieškinio atsiėmimas, nors ir pačiam civiliniam ieškovui patvirtinus, kad žala atlyginta, palieka jam teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo (Civilinio proceso kodekso 139 straipsnio 1 dalis, 296 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 297 straipsnio 2 dalis). Tai prieštarauja ne tik teisingumo principui, bet ir Baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms. BPK 115 straipsnis, reglamentuojantis civilinio ieškinio išsprendimą, nustato vienintelį atvejį, kai civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, t. y. jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Šiuo atveju byloje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o be to, kaip jau minėta, pats civilinis ieškovas patvirtino, kad jam žala yra atlyginta ir byloje yra tą patvirtinantys rašytiniai duomenys. Todėl teismas privalėjo vadovautis BPK 115 straipsnio 1 dalimi ir civilinį ieškinį atmesti. Tokią teisės aiškinimo taisyklę, kad turi būti atmetamas civilinis ieškinys, o ne paliekamas nenagrinėtu, kuomet žala civiliniam ieškovui jau atlyginta, formuoja ir kasacinis teismas (žr. pvz. LAT 2017 m. spalio 17 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-303/2017). Pirmosios instancijos teismui neteisingai pritaikius procesinę teisės normą dėl civilinio ieškinio, šioje dalyje nuosprendis keičiamas, o civilinis ieškinys atmetamas. Toks nuosprendžio pakeitimas nepažeis apelianto (nuteistojo) teisių, nes šis sprendimas jam yra palankesnis.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. T. skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 27 d. nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį atmesti.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.