- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2015-02-09
- Bylos Nr.
- 2S-409-264/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00398-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aušra Baubienė
- Ieškovas
- A. Ž.
- Atsakovas
- A. Ž.
- Trečiasis asmuo
- Valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialui, L. Ž.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. Ž. atskirąjį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4-308/2015 pagal ieškovo A. Ž. ieškinį dėl nuosavybės teisės pažeidimų pašalinimo, teisinės registracijos panaikinimo ir asmeninės nuosavybės pripažinimo bei kompensacijos priteisimo atsakovui A. Ž., trečiajam asmeniui Valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialui ir pagal atsakovo A. Ž. priešieškinį atsakovui A. Ž., trečiajam asmeniui L. Ž.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas A. Ž. pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė: panaikinti VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro įrašą dėl nuosavybės teisės į vienbutį individualų gyvenamąjį namą (unikalus NR. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kuria man atsakovui, A. Ž. ir ieškovui A. Ž., priklauso lygiomis dalimis po ½ gyvenamjo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nustatyti dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje į vienbutį individualų gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), tokiomis dalimis: man A. Ž. į 1/50 namo dalis, A. Ž. 49/50 dalys gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); atidalinti A. Ž. iš bendrosios dalinės nuosavybės į vienbutį individualų gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), A. Ž. sumokant 4050 Lt kompensaciją; išieškoti iš A. Ž. 43 628 Lt sumą nepanaudotą namo statybai, kurią jis pasisavino iš A. Ž.; priverstinai iškeldinti mane, atsakovą A. Ž. iš ieškovui A. Ž. nuosavybės teise priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini).
Atsakovas A. Ž. pateikė priešieškinį, kuriame prašė nustatyti dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje į vienbutį individualų gyvenamąjį namą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) iš viso 276,56 kv. m. bendro ploto, esantį (duomenys neskelbtini), tokiomis dalimis: man A. Ž. a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti nuosavybės teisę į 68/100 namo dalis, ieškovui A. Ž. a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti nuosavybės teisę – į 32/100 dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), taip pat prašo nustatyti naudojimosi tvarką atsakovo ir ieškovo statybos būdu įgytu turtu: gyvenamuoju namu, bendras plotas 276.56 kv. m. pažymėtas plane: 12A1m, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 196 000 litų , esančiu (duomenys neskelbtini). Iš ieškovo priteisti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas – žyminio mokesčio, advokato teisinei pagalbai pagal pateiktus kvitus.
Atsakovas A. Ž. pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriame prašė įpareigoti ieškovą A. Ž. per tris savaites grąžinti į buvusią vietą nukeltas kambario duris, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsyje, bei įpareigoti ieškovą A. Ž. negadinti gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), įrangos, apdailos, baldų, nekeisti jų buvimo vietos, išskyrus atvejus kai tai būtina dėl gedimo ar būtino remonto ar bendru bendraturčių sutarimu. Prašyme nurodė, kad ieškovas ėmėsi nepagrįstų veiksmų, darydamas žalą turtui, t. y., 2014-09-11 nuėmė nuo vieno kambario rūsyje duris, jas nukėlė ir nunešė į kitą kambarį, kur užsirakino (atėmė galimybę jomis naudotis). 2013 metais atvykęs į namą savavališkai nukėlė radiatorių, dėl ko vanduo sugadino elektros skydinę, jis taip pat sugadino dviejų durų spynas, kurias teko taisyti. Ieškovas savo veiksmais daro žalą atsakovui ir ieškovui priklausančiam turtui, gali sumažėti dalijamo turto vertė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Varėnos rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 8 d. nutartimi prašymą tenkino ir nutarė įpareigoti A. Ž. per 3 savaites nuo šios nutarties įteikimo jam dienos įpareigoti A. Ž. negadinti gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) mechaninės, elektros, techninės ir kt. įrangos, namo apdailos, išskyrus atvejus, kai tai būtina dėl gedimo ar būtino remonto ar bendru bendraturčių sutarimu. Nurodė, kad A. Ž. turi vykdyti laikinąsias apsaugos priemones arba jas priverstinai (atsakovo kreipimusi) vykdys jo pasirinktas antstolis, o vykdymo veiksmus turės apmokėti atsakingas asmuo.
Teismas nutartyje nurodė, kad aplinkybė, jog laikinųjų apsaugos priemonių iniciatorius A. Ž. tikėtinai pagrindžia savo reikalavimus egzistuoja, nes Nekilnojamojo turto registro duomenimis gyvenamasis namas priklauso tiek ieškovui, tiek atsakovui po ½ dalį, nėra teismo ar notarine tvarka patvirtintos naudojimosi šiuo turtu tvarkos, todėl atsakovas pagrįstai turi teisę kreiptis su tokiais, kaip pateikti priešieškinyje, reikalavimais į teismą ir juos tikėtinai pagrindžia.
Aplinkybė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas taip pat egzistuoja, nes kelias realiai žalai atsirasti ar padidėti nėra užkirstas, o tai objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovas siekia, kad dalijamas turtas būtų išsaugotas tinkamos būklės, todėl ieškovui savavališkai, be bendro bendraturčių sutikimo ir dar nepriėmus teismo sprendimo, atliekant veiksmus su turtu yra grėsmė žalai atsirasti. Byloje žinomų aplinkybių visuma yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąją apsaugos priemonę.
Teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė beveik visu atsakovo prašomu mastu, tačiau įpareigojimo nekeisti baldų buvimo vietos neskyrė, nes tai mažai susiję su nekilnojamojo daikto atidalijimu, be to esant situacijai, kad naudojimosi tvarka nenustatyta, toks įpareigojimas turėtų būti skirtas ir atsakovui, kuris ginčijamame name gyvena, o tai būtų perteklinis įpareigojimas. Įpareigojimo negadinti baldų taip pat neskyrė kaip perteklinio, nes nuosavybei ir be šio įpareigojimo galioja teisinė apsauga. Nurodė, kad įpareigojimo negadinti baldų neskyrimas nereiškia, kad teismas ieškovui suteikia teisę juos gadinti. Nuosavybės teisės sudedamosios dalys yra disponavimas, valdymas ir naudojimas savo nuožiūra. Teismas ieškovui nutartyje nurodytu mastu apribojo teisę daryti turtui fizinį bei ūkinį poveikį (iš dalies apribojama valdymo teisė).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovas A. Ž. atskirajame skunde (b. l. 33 – 35) prašo panaikinti 2014-10-08 Varėnos rajono apylinkės teismo nutartį. Apeliantas nurodo šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
1.Nepagrįstas atsakovo teiginys, kuriuo rėmėsi ir teismas, priimdamas nutartį, kad vykstant bylos nagrinėjimui teisme, ieškovas ėmėsi nepagrįstų veiksmų, darydamas žalą šalims priklausančiam turtui bei atsakovui. Nors atsakovas kreipėsi į Varėnos PK dėl ieškovo veiksmų, tačiau ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu nebuvo pradėtas. Atsakovo nurodyti teiginiai, yra tik jo prasimanymai ir kerštas ieškovui A. Ž. už inicijuotą civilinį procesą dėl turto dalybų. Teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių nutarčiai priimti nebuvo pateikti jokie įrodymai, patvirtinantys A. Ž. veiksmus, pastarajam darant žalą nurodytam turtui. Pažymėtina, kad joks radiatorius nuimtas nebuvo ir vanduo tekėti ir apgadinti elektros skydinę negalėjo. Jeigu radiatorius ir buvo kada nuimtas, tai jis buvo nuimtas paties atsakovo ar jo nurodymu trečiųjų asmenų, taip bandant dabar apkaltinti ieškovą. Priešingai negu nurodo atsakovas A. Ž., A. Ž. 2014 m. spalio 3 d. atvykus į aukščiau minėtą namą adresu (duomenys neskelbtini), jis net negalėjo patekti į namo kiemą. Buvo kreiptasi į antstolį ir surašytas 2014-10-03 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 28-156-2014. Pats atsakovas atjungęs vandens tiekimą ir antro aukšto šildymą padarė žalą turtui, nes pradėjo irti namo sienos.
2. Teismas priėmė ginčijamą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių tinkamai neįsigilinęs ir neįvertinęs visų reikšmingų aplinkybių, kadangi faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 28-156-2014 teismui buvo pateiktas tik 2014-11-04.
3. Nesuprantama, kokiu pagrindu ir kuo remiantis teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, jog laikinųjų apsaugos priemonių iniciatorius A. Ž. tikėtinai pagrindžia savo reikalavimus egzistuoja, nes Nekilnojamojo turto registro duomenimis gyvenamasis namas priklauso tiek ieškovui, tiek atsakovui po ½ dalį, nėra teismo ar notarine tvarka patvirtintos naudojimosi šiuo turtu tvarkos, todėl atsakovas pagrįstai turi teisę kreiptis su tokiais, kaip pateikti priešieškinyje, reikalavimais į teismą ir juos tikėtinai pagrindžia. Ieškovo nuomone, teismas, darydamas minėtą išvadą, dalinai sprendė ir priešieškinį, pateiktą atsakovo A. Ž., kas ieškovo nuomone yra absoliučiai neteisėta. Kaip teismas galėjo padaryti minėtą išvadą, neišnagrinėjęs civilinės bylos, neįvertinęs visų įrodymų ir faktinių aplinkybių. Vien tai, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis gyvenamasis namas priklauso tiek ieškovui, tiek atsakovui po ½ dalį, dar savaime nereiškia, kad bylą galima išspręsti priėmus nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, konstatuojant, kad atsakovas savo reikalavimus, pateiktus priešieškinyje tikėtinai juos pagrindžia.
Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti atitinkamų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių teisinio instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d.). Laikinosios apsaugos priemonės, neatitinkančios pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje užtikrinimu, neturi būti taikomos. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo procesinio sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo sprendimo įvykdymą.
Apelianto teigimu, teismas neišnagrinėjęs civilinės bylos, padarė nepagrįstą išvadą, dėl atsakovo A. Ž. priešieškinio pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka, kadangi teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik vertina ar yra tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Pažymėtina, kad ginčas nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011).
Pagal CPK 144 straipsnį konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų (ketinamų pareikšti) reikalavimų ribose ir paprastai tik siekiant užtikrinti būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus priimto teismo sprendimo vykdymą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti materialinio reikalavimo esmę ir būti susijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu. Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi ir 145 straipsnio 2 dalimi, teismas gali taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina būsimo palankaus šaliai teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Viena iš prevencinių laikinųjų apsaugos priemonių yra CPK 145 str. 1 d. 12 p. numatyta laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti. Taip pat prevencinė laikinoji apsaugos priemonė yra ir CPK 145 str. 1 d. 6 p. numatytas draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų. Prevencinių laikinųjų apsaugos priemonių pagrindinis tikslas – užkirsti kelią tolimesniam asmens teisių pažeidimui bei žalos padidėjimui, o tai taip pat ir naujo teisinio ginčo tarp bylos šalių kilimui.
Iš atsakovo priešieškinio turinio ir pareikštų reikalavimų dalyko, matyti, kad atsakovas siekia nustatyti jam didesnę dalį nei jo ½ dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje bei nustatyti tarp šalių naudojimosi tvarką bendru turtu.
Atsakovas A. Ž. prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: įpareigoti ieškovą A. Ž. per tris savaites grąžinti į buvusią vietą nukeltas kambario duris, gyvenamojo namo rūsyje, bei įpareigoti ieškovą negadinti gyvenamajame name, esančios įrangos, apdailos, baldų, nekeisti jų buvimo vietos, išskyrus atvejus kai tai būtina dėl gedimo ar būtino remonto ar bendru bendraturčių sutarimu. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino beveik visu atsakovo prašomu mastu.
Apeliantas nurodo, kad teismas priėmė ginčijamą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių tinkamai neįsigilinęs ir neįvertinęs visų reikšmingų aplinkybių, kadangi faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 28-156-2014 teismui buvo pateiktas tik 2014-11-04. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši aplinkybė nėra lemianti, nes pats apeliantas pripažįsta, kad protokolą pateikė tik 2014-11-04, be to jame užfiksuoti duomenys tik dėl užrakintų kiemo vartų, atjungto vandens ir nešildomo namo antro aukšto ir jame nėra jokių kitų duomenų, paneigiančių atsakovo 2014 10 03 prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išdėstytas aplinkybes dėl 2014 09 11 įvykusio tarp šalių konflikto, dėl ieškovo nuimtų rūsio durų, taip pat nepaneigia, kad atsakovo prašyme nurodytos aplinkybės gali egzistuoti ir iki šiol Pirmos instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nutartyje nurodė, kad byloje žinomų aplinkybių visuma yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąją apsaugos priemonę. Taigi, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apylinkės teismas teisingai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją, atsižvelgė, kad ginčo turtas (kol neįrodyta kitaip) po ½ dalį priklauso tiek ieškovui, tiek atsakovui, kad nėra teismo ar notarine tvarka patvirtintos naudojimosi šiuo turtu tvarkos, todėl skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įpareigojimas užkertantis kelią žalai atsirasti - kaip prevencinio pobūdžio priemonė, nes jomis siekiama užkirsti kelią naujo teisinio ginčo tarp bylos šalių kilimui.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškinio reikalavimams užtikrinti yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones tam, kad dalijamas turtas būtų išsaugotas tinkamos būklės, kad ieškovui savavališkai, be kito bendraturčių sutikimo ir dar nepriėmus teismo sprendimo, atliekant veiksmus su turtu yra grėsmė žalai atsirasti. Tai, kad Varėnos PK nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal atsakovo pareiškimą dėl ieškovo veiksmų nepaneigia, jog tarp šalių vyksta konfliktai dėl ginčo turto dalių nustatymo, naudojimosi tvarkos. Pirmos instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės niekaip neriboja nei vienos iš šalių teisių naudotis ginčo turtu. Pritaikytomis laikinosiomis priemonėmis kaip tik siekiama užkirsti kelią galimam žalos atsiradimui. Todėl apelianto skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė atsakovui nepagrindus prašymo, jog dėl apelianto A. Ž. veiksmų nurodytam turtui egzistuoja reali grėsmė, atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, apelianto atskirajame skunde išdėstytus paaiškinimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Kiti atskirojo skundo teiginiai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos nutarties. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Apelianto atskirajame skunde nurodytais motyvais naikinti nutarties nėra įstatymo pagrindo, atskirasis skundas atmestinas, o Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo momento.