Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-175-885/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-03-08
Bylos Nr.: 1A-175-885/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-55956-2015-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Aušra Bielskė
Nuteistasis: I. Š., D. Ž.
Advokatai: Daiva Dereškevičienė, Stanislovas Nalivaika

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-175-885/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55956-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; (S) 1.2.23.2.1; 1.1.4.5.1; 1.1.4.4.3; 2.4.6.1

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Bielskės ir Nijolės Žimkienės,

sekretoriaujant Beatai Rutkauskaitei,dalyvaujant prokurorei Aušrai Poškutei,nuteistajam I. Š., jo gynėjai advokatei Daivai Dereškevičienei,

nuteistojo D. Ž. gynėjui advokatui Stanislovui Nalivaikai (naudojantis vaizdo konferencijų programa „Zoom“),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. Š. ir D. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo I. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal: Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (2015 m. spalio 8 d. veika), laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams; BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 2 dalį (2015 m. lapkričio 28 d. veika), laisvės atėmimu 8 metams; BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (2015 m. gruodžio 14 d. veika), laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, laisvės atėmimu 8 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 9 dalimi, bausmę subendrinus su Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, galutine subendrinta bausme – laisvės atėmimu 9 metams. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendį, ir juo įskaityti laikotarpiai. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

D. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal: BK 260 straipsnio 2 dalį (2015 m. lapkričio 28 d. veika), ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, laisvės atėmimu 3 metams; BK 260 straipsnio 1 dalį (2015 m. gruodžio 14 d. veika), laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, laisvės atėmimu 3 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, bausmę subendrinus su Vilniaus miesto apylinkės 2019 m. spalio 25 d. teismo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, galutine subendrinta bausme - laisvės atėmimu 3 metams 8 mėnesiams. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės 2019 m. spalio 25 d. teismo nuosprendį. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Šiuo nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2 veikos), 259 straipsnio 1 dalį (2 veikos), J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi), L. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK259 straipsnio 1 dalį, V. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, J. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalyje (vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi), D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskundžiama.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. I. Š. nuteistas už tai, kad jis atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose, (duomenys neskelbtini), 2015 metų rudenį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, kartu su J. K. organizavo neteisėtą psichotropinių medžiagų įgijimą ir platinimą, t. y. koordinavo ir vadovavo laisvėje esantiems asmenims – D. V., A. K., tai yra jis (I. Š.) ir J. K., naudodamasis ikiteisminio tyrimo metu nustatytu mobiliojo ryšio telefonu, kurio Nr. +(duomenys neskelbtini), betarpiškai bendravo su laisvėje esančiais D. V. ir A. K., t. y. 2015 m. spalio 8 d., 14.47 val., davė nurodymus A. K. psichotropinę medžiagą – ne mažiau kaip 1,723 g metamfetamino perduoti D. V., o D. V. nurodė nuvykti prie degalinės „Lukoil“, (duomenys neskelbtini), susitikti su A. K. ir paimti psichotropinę medžiagą. A. K., vykdydamas nusikalstamos veikos planą, 2015 m. spalio 5 d. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 1,723 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurią 2015 m. spalio 8 d., apie 17.00 val., degalinėje „Lukoil“, (duomenys neskelbtini), perdavė D. V., kuris, vykdydamas nusikalstamos veikos planą, supakavo psichotropinę medžiagą, padarydamas apvalios formos kamuoliuką, turėdamas tikslą perduoti minėtą psichotropinę medžiagą I. Š. ir J. K., gabeno ją nieko nežinančio apie daromą nusikalstamą veiką K. G. vairuojamu automobiliu Škoda Superb, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus gatvėmis link Vilniaus pataisos namų, ketino šauti minėtą apvyniotą kamuoliuką su psichotropine medžiaga į pataisos namų teritoriją, tačiau pasirodžius Vilniaus pataisos namų pareigūnams, jį išmetė, o psichotropinę medžiagą – ne mažiau 1,723 g metamfetamino rado ir paėmė Vilniaus pataisos namų pareigūnai.

Taip pat I. Š. nuteistas už tai, kad jis atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose, (duomenys neskelbtini), 2015 m. rudenį organizavo neteisėtą didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą ir platinimą, t. y. koordinavo ir vadovavo laisvėje esantiems asmenims – D. Ž., V. L. bei nenustatytam asmeniui, t. y. davė nurodymą D. Ž. įgyti magnetolą, narkotines medžiagas iš V. L., jas paslėpti magnetoloje ir perduoti V. L., nurodė V. L. įgyti narkotines medžiagas iš kito asmens ir perduoti D. Ž., jis (I. Š.), naudodamasis ikiteisminio tyrimo metu nustatytu mobiliojo ryšio telefonu, kurio Nr. +(duomenys neskelbtini), betarpiškai bendravo su laisvėje esančiais D. Ž., V. L., nenustatytu asmeniu, t. y. jis (I. Š.) V. L. davė nurodymus įgyti didelį kiekį narkotinių medžiagų – ne mažiau kaip 1,257 g narkotinės medžiagos – metadono iš kito asmens ir perduoti D. Ž., o mobiliojo ryšio telefonu skambindamas ir rašydamas SMS žinutes, nurodė D. Ž. įgyti magnetolą, į ją paslėpti narkotines medžiagas ir perduoti V. L.. D. Ž., vykdydamas nusikalstamos veikos planą, 2015 m. lapkričio 10 d., apie 15.30 val., prie parduotuvės IKI Lazdynuose, Vilniuje neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo iš V. L. ne mažiau kaip 1,257 g narkotinės medžiagos – metadono, po to jis, siekdamas perduoti minėtą narkotinę medžiagą I. Š., vykdydamas I. Š. nurodymus, supakavo ją į magnetolą „Blaupunkt“ ir perdavė minėtą magnetolą, kurioje buvo šios narkotinės medžiagos, nieko nežinančiai apie daromą nusikalstamą veiką V. L., kuri 2015 m. lapkričio 28 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, atgabeno magnetolą „Blaupunkt“ su narkotine medžiaga į Vilniaus pataisos namus, Vilniuje, Rasų g. 8, tačiau narkotinę medžiagą – ne mažiau kaip 1,257 g metadono rado ir paėmė Vilniaus pataisos namų pareigūnai.

Taip pat I. Š. nuteistas už tai, kad jis atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose, (duomenys neskelbtini), 2015 metų gruodžio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, organizavo neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą ir platinimą, t. y., koordinavo ir vadovavo laisvėje esantiems asmenims – D. Ž., J. P. bei nenustatytam asmeniui, t. y. jis (I. Š.) 2015 m. gruodžio m. 12 ir 13 dienomis naudodamasis mobiliojo ryšio telefonu, kurio Nr. +(duomenys neskelbtini), betarpiškai bendravo su laisvėje esančiu D. Ž., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu kitu asmeniu, t. y. davė nurodymą D. Ž. iš kito asmens įgyti psichotropines medžiagas – ne mažiau kaip 0,219 g metamfetamino ir atgabenti į degalinę „Alauša“ (duomenys neskelbtini). J. P., netiesiogiai, per kartu atliekantį bausmę A. P., nieko nežinantį apie daromą nusikalstamą veiką, kuris 2015 m. gruodžio 13 d. telefoninio pokalbio metu nurodė J. P. paimti „paketą“ degalinėje „Alauša“, adresu (duomenys neskelbtini) nuo kolonėlės Nr. 1. D. Ž., vykdydamas nusikalstamos veikos planą, 2015 m. gruodžio 13 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, nuvyko į Metalo gatvę, Vilniuje, kur iš nenustatyto kito asmens už 30 Eur įgijo ne mažiau kaip 0,219 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurią 2015 m. gruodžio 14 d., apie 00.12 val., apvyniojęs lipnia juosta, paliko degalinėje „Alauša“, (duomenys neskelbtini), ant kolonėlės Nr. 1, ir kurią 2015 m. gruodžio 14 d., 10.08 val., paėmė J. P., turėdamas tikslą perduoti minėtą psichotropinę medžiagą kitam nenustatytam asmeniui, ir gabeno iki buto, esančio (duomenys neskelbtini), kol 2015 m. gruodžio 14 d., 18.50 val., kratos metu bute psichotropinę medžiagą – 0,219 g metamfetamino rado ir paėmė policijos pareigūnai.

2. D. Ž. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, veikdamas grupėje su I. Š. ir V. L., vykdydamas I. Š. nurodymus, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku iš parduotuvės atsiėmė iš anksto I. Š. jo (D. Ž.) vardu užsakytą magnetolą „Blaupunkt“, po to 2015 m. lapkričio 10 d., apie 15.30 val., I. Š. nurodymu nuvyko prie parduotuvės IKI, esančios Lazdynuose, kur susitiko su V. L., kuris I. Š. nurodymu perdavė jam ne mažiau kaip 1,257 g narkotinės medžiagos – metadono, tokiu būdu neteisėtai įsigijo narkotinę medžiagą, kurią supakavo į prieš tai įgytą magnetolą „Blaupunkt“, po to magnetolą su narkotine medžiaga 2015 m. lapkričio 18 d., apie 21 val., perdavė nieko apie nusikalstamą veiką nežinančiai V. L., kuri 2015 m. lapkričio 28 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, atgabeno magnetolą „Blaupunkt“ su narkotine medžiaga į Vilniaus pataisos namus, (duomenys neskelbtini), perduoti I. Š., tačiau didelį kiekį narkotinės medžiagos – ne mažiau kaip 1,257 g metadono rado ir paėmė Vilniaus pataisos namų pareigūnai.

Taip pat D. Ž. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, veikdamas grupėje su I. Š. ir J. P., vykdydamas I. Š. nurodymus, vykdydamas nusikalstamos veikos planą, 2015 m. gruodžio 13 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku nuvyko į Metalo gatvę, Vilniuje, kur iš nenustatyto kito asmens už 30 Eur įgijo ne mažiau kaip 0,219 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurią 2015 m. gruodžio 14 d., apie 00.12 val., apvyniojęs lipnia juosta paliko degalinėje „Alauša“, (duomenys neskelbtini), ant kolonėlės Nr. 1, kurią 2015 m. gruodžio 14 d., 10.08 val., paėmė J. P., turėdamas tikslą perduoti minėtą psichotropinę medžiagą kitam nenustatytam asmeniui, ir gabeno iki buto, esančio (duomenys neskelbtini), kol 2015 m. gruodžio 14 d., 18.50 val., kratos metu bute adresu (duomenys neskelbtini), psichotropinę medžiagą – 0,219 g metamfetamino rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinių skundų bei proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde D. Ž. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. nuosprendį; panaikinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe ir sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę; įskaityti į paskirtą laisvės atėmimo bausmę laiką, kurio metu, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pagal kitą nuosprendį, 2015 m. padarė šiuos nusikaltimus. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis nuo pirmos sulaikymo dienos davė išsamius parodymus, savo kaltę pilnai pripažino, aktyviai dalyvavo nagrinėjant bylą teisme. Apelianto teigimu, skiriant bausmę, taip pat turėjo būti atsižvelgta, kad šis baudžiamasis procesas užsitęsė nepateisinamai ilgai, 5 metus, o nei vienas teismo posėdis nebuvo atidėtas dėl jo kaltės. Todėl mano, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė turėjo būti trumpinama, atsižvelgiant į užsitęsusį baudžiamąjį procesą. Atkreipė dėmesį, kad jis, perduodamas magnetolą I. Š. žmonai V. L., apie paslėptus narkotikus visiškai nieko nežinojo, todėl daro išvadą, kad byloje nėra įrodymų, kad jis turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas, veikdamas grupėje su I. Š. ir V. L.. Pasak apelianto, šis epizodas turi būti naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis jo atžvilgiu. Apelianto teigimu, teismas neanalizavo jokių bylos duomenų, apsiribojo tik gauta informacija iš policijos, todėl mano, kad teismas netinkamai individualizavo bausmę ir jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

4. Apeliaciniame skunde I. Š. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. nuosprendį ir perkvalifikuoti veikas: iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 260 straipsnio 1 dalies (2015 m. spalio 8 d. veika) į BK 24 straipsnio 4 dalį, 259 straipsnio 1 dalį; iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 260 straipsnio 2 dalies (2015 m. lapkričio 28 d. veika) į BK 24 straipsnio 4 dalį, 259 straipsnio 1 dalį; iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 260 straipsnio 1 dalies (2015 m. gruodžio 14 d. veika) į BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 259 straipsnio 1 dalį. Paskirti atitinkamai mažesnes bausmes už kiekvieną epizodą, galiausiai tinkamai subendrinus bausmes paskirti švelnesnę galutinę bausmę.

4.1. Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos pagrįstos prielaidomis bei niekuo su nusikalstamu įvykiu, nusikalstamos veikos sudėtimi, jo kaltumu nesusijusiais procesiniais dokumentais, tuo iš esmės paneigiant nekaltumo prezumpcijos principo galiojimą jo atžvilgiu bei teisę į teisingą teismo nuosprendį. Todėl šioje byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

4.2. Bylą nagrinėjant teisme kaltu prisipažino. Dalyje dėl narkotinių medžiagų įsigijimo, gabenimo su tikslu platinti teismui nurodė, jog sutinka su tuo, kad įsigijo kaltinime nurodytas narkotines medžiagas per nurodytus kaltinime asmenis, tačiau kategoriškai nesutinka, kad narkotines medžiagas įsigijo turėdamas tikslą jas platinti, kadangi jau daug metų vartoja narkotines medžiagas, turi stiprią priklausomybę ir visais įmanomais būdais bandė įsigyti sau vartojimui. Apelianto manymu, išnagrinėjus bylą pasitvirtino aplinkybė, kad jis organizavo narkotinių medžiagų įgijimą ir gabenimą, tačiau aplinkybė, kad turėjo tikslą tas medžiagas išplatinti nepasitvirtino. Teisme apklausti kiti kaltinamieji, tiek J. K., tiek D. V., nurodė, kad apeliantą pažįsta jau seniai ir žino, kad yra narkomanas, o tai patvirtina ir tai, kad būdamas Vilniaus pataisos namuose šios priklausomybės neišsigydė. D. V. nurodė, kad jis apeliantui padėjo įsigyti narkotines medžiagas, kaip draugui, kuriam reikėjo pagalbos. O J. K. nurodė, kad jis kartu su apeliantu siekė įsigyti narkotinių medžiagų, nes jam pačiam reikėjo dozių ir jis žinojo per ką galima būtų įsigyti. Apeliantas, paminėjęs specialistų išvadas, teigia, kad tris kartus įvairiomis aplinkybėmis ketino įgyti ir disponuoti savo asmeninėms reikmėms mažais kiekiais – 0,4 g, 1,3 g, tai pat 1,3 g bei galiausiai 0,2 g narkotinių medžiagų. Kas rodo ypatingai aiškų tikslą – įgyti narkotines medžiagas savo reikmėms (vartojimui).

4.3. Apelianto teigimu, teismas, pritardamas prokurorės pozicijai, ne tik išsako savo šališką pritarimą valstybės kaltintojos teorinei pozicijai, prieštaraujančiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, bet atskleidžia savo nemotyvuotą ir tendencingą poziciją vertinti jo veiksmus būtinai pagal griežtesnį teisinį vertinimą. Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrame bylos kontekste. Teismų praktikoje viena iš aplinkybių, rodančių tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas nebuvimą, gali būti medžiagų kiekiai. Šiuo atveju akivaizdu, kad jie sutampa su vieno asmens poreikiu. Ir nors teisine prasme viename iš epizodų kiekis yra laikomas dideliu, apeliantui, kaip vartojančiam daug metų narkotines medžiagas tai yra tik keletas dozių. Kitas kriterijus galėtų būti, faktai apie tai, ar pats kaltininkas vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas. Iš nuosprendžio analizuojamų I. Š. parodymų aiškiai matyti, kad jis pats vartoja narkotines medžiagas ir pripažįsta, kad yra narkomanas.

4.4. Atkreipė dėmesį, kad jų tarpusavio ryšiai yra sąlygoti ne jų pačių asmeniniu apsisprendimu ar valia, bet valstybės jų atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu ir pasiunčiant juos į tą pačią įstaigą atlikti bausmę. Tokiomis aplinkybėmis veiksmų bendrumo suderinamumo lygį vienasmeniai jų valiai priskirti neįmanoma, kadangi bendras buvimas, bendravimas buvo sąlygotas laisvės atėmimo vietos taisyklėmis. Taip pat sutapo, kad jie abu, narkotinių medžiagų vartotojai nusprendė įsigyti narkotinių medžiagų savo vartojimui, tačiau laisvės atėmimo vietoje tai labai sudėtinga, todėl įsigijo lygiaverčiais pagrindais, kaip bendravykdytojai, kiekvienas sau ir nederindami išankstinių išplatinimo variantų. O kiekis narkotinių medžiagų būdavo toks, kokį pavykdavo gauti. Tuo tik patvirtina, kad tikslo platinti narkotines medžiagas negalima patvirtinti jokiais byloje esančiais įrodymais, o juo labiau išplatinimo nors vienu išplatinimo faktu. Be to, J. K. nurodė, kad taip pat narkotines medžiagas siekė įsigyti savo vartojimui.

4.5. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. Š. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis), tačiau, apelianto manymu, nesivadovavo teisingumo principu (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), tad pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindų reikalavimus, todėl yra pagrindas keisti teismo nuosprendžio dalį, susijusią su bausmės paskyrimu dėl veikos perkvalifikavimu iš BK 260 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio 2 dalie į BK 259 straipsnio 1 dalį. Pasak apelianto, pirmos instancijos teismas net nevertino galimybės taikyti I. Š. BK 62 straipsnio, 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl nenustatė pagrindo skirti švelnesnę negu įstatymo nurodytą bausmę, neteisingai konstatavo, kad įstatyme nustatyta bausmė tariamai atitinka I. Š. padarytos veikos pavojingumą ir jo asmenybę. Anot apelianto, dėl to I. Š. net nesudaroma galimybė pakeisti savo gyvenimo būdą, gydytis nuo priklausomybės, integruotis į visuomenę, nes nuosprendžiai vis bendrinami ir bendrinami, neatsižvelgiant ir neatkreipiant dėmesio į tai, kad veikos, už kurias šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, yra įvykdytos dar 2015 metais, o tai jau prieš 5 metus. Todėl, tinkamai neįvertinęs kaltinamojo asmenybės, jo priklausomybės nuo narkotinių medžiagų, ir tariamai nesant pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnio 3 dalyje ar BK 62 straipsnyje, netinkamai kvalifikavus I. Š. veikas, teismas netinkamai vertino ir už sunkių nusikaltimų padarymą (BK 260 straipsnio 1, 2 dalys), vietoj BK 259 straipsnio 1 dalies, paskyrė I. Š. pagal sankcijos ribas nustatytą labai griežtą laisvės atėmimo bausmę.

5. Atsiliepimų į skundą negauta. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis Į. Š., jo gynėja advokatė D. Dereškevičienė, nuteistojo D. Ž. gynėjas advokatas S. Nalivaika prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmetami

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis I. Š., nesutikdamas su jo padarytų veikų kvalifikacija, nurodo, kad jis neturėjo tikslo išplatinti narkotinės ir psichotropinių medžiagų, o tik organizavo jų įgijimą, laikymą ir gabenimą bei jų įgijimą sau vartoti. Nuteistasis D. Ž. nesutinka su jo pripažinimu kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalyje (veika 2015 m. lapkričio 28 d.) numatytą nusikalstamą veiką, veikiant bendrininkų grupe kartu su I. Š. ir V. L.. Pasak apelianto, jis, perduodamas magnetolą I. Š. sutuoktinei V. L., apie paslėptus narkotikus visiškai nieko nežinojo, todėl daro išvadą, kad byloje nėra įrodymų, kad jis (D. Ž.) turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas, veikdamas bendrininkų grupėje. Dėl šios nusikalstamos veikos D. Ž. prašo panaikinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe. Abu nuteistieji prašo sušvelninti jiems paskirtą bausmę.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir savo išvadas, išdėstytas nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize, teisingai kvalifikavo I. Š. ir D. Ž. nusikalstamas veikas, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadomis abejoti neturi pagrindo.

Dėl nuteistojo I. Š. apeliacinio skundo

8. Nesutiktina su I. Š. apeliacinio skundo argumentais, kad jo padarytos veikos atitinka ne BK 260 straipsnio 1, 2 dalyse, bet 259 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius, nes, pasak apelianto, narkotinė ir psichotropinės medžiagos buvo skirtos jo asmeniniam vartojimui.

9. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog I. Š., veikdamas kartu su J. K., atliekančiu bausmę Vilniaus pataisos namuose, bei laisvėje esančiais A. K., D. V., D. Ž. (veikų padarymo metu buvo laisvėje), V. L. bei kitais nenustatytais asmenimis, koordinuodamas ir vadovaudamas jų veiksmams, organizavo psichotropinių medžiagų – ne mažiau 1,723 g (veika 2015 m. spalio 8 d.) ir 0,219 g (veika 2015 m. gruodžio 14 d.) metamfetamino bei didelio kiekio narkotinės medžiagos – ne mažiau kaip 1,257 g metadono (veika 2015 m. lapkričio 28 d.) neteisėtą įgijimą, gabenimą (metamfetamino permetimą ir metadono įpakavimą magnetoloje) į Vilniaus pataisos namus, psichotropinės ir narkotinės medžiagos buvo rastos ir paimtos pareigūnų. Šių aplinkybių I. Š. neginčija. I. Š. ir J. K., būdami laisvės atėmimo vietoje 2015 m. spalio mėnesį mobiliojo ryšio telefonu ar SMS žinutėmis davė A. K. ir D. V. nurodymus; I. Š., būdamas laisvės atėmimo vietoje 2015 m. lapkričio mėnesį mobiliojo ryšio telefonu davė V. L. ir D. Ž., 2015 m. gruodžio mėnesį – D. Ž. nurodymus dėl narkotinės ir psichotropinių medžiagų įgijimo, jų permetimo, įpakavimo ir gabenimo į pataisos namus, derino su A. K. ir D. V.; D. Ž. ir V. L.; D. Ž. visas nusikaltimo padarymo detales (automobilio suradimą, psichotropinių medžiagų – metamfetamino, narkotinės medžiagos – metadono kiekį, įpakavimą į magnetolą ir jos perdavimą I. Š. sutuoktinei, paėmimą degalinėje, permetimo laiką ir pan.). D. V., vykdydamas I. Š. ir J. K. nurodymus, V. L. ir D. Ž., vykdydami I. Š. nurodymus, mobiliojo ryšio telefonu detaliai informuodavo savo veiksmus.

10. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Šio straipsnio dispozicijoje nurodytos veikos – narkotinių ir psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas yra alternatyvios ir, kad atsirastų atsakomybė pagal šį straipsnį, pakanka nustatyti bent vieną iš jų, be to jos yra formalios, todėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas laikomas baigtu nuo bet kurios iš išvardytų veikų atlikimo momento, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkui savo sumanymą įgyvendinti pavyko visiškai ar tik iš dalies. Tai yra veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, ar kaltininkui pavyko iki galo pagaminti ar perdirbti, įgyti, nugabenti ar nusiųsti į paskirties vietą narkotines ar psichotropines medžiagas.

11. Esminis kriterijus, atribojantis baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1, 2 dalyse, yra kaltininko tikslas tokias medžiagas platinti. Pažymėtina, kad šio tikslo turėjimas yra subjektyvusis neteisėtų veikų požymis, kuris reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam asmeniui. Prašymą perkvalifikuoti veiką apeliantas I. Š. grindžia tuo, kad jis neturėjo tikslo platinti kvaišalų, o juos būtų suvartojęs pats. Teismų praktikoje pripažįstama, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai kaltininkas, siekdamas įgyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų asmeniniam vartojimui, panaudoja kitus asmenis (pvz., duoda jiems pinigus, kad šie jam nupirktų narkotinių ar psichotropinių medžiagų; atlieka parengiamuosius veiksmus ir vadovauja tokių medžiagų įgijimui). Sprendžiant, ar tokie kaltininko, panaudojančio kitus asmenis, bei šių asmenų veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip bendrininkavimas neteisėtai disponuojant narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti (BK 260 straipsnio 1 ir 2 dalys), ar ne, atsižvelgtina į tarpusavio susitarimo pobūdį, ryšius, veiksmų bendrumą, suderinamumo lygį, organizuotumo laipsnį, bendrininkų atliktų veiksmų pobūdį ir pan. Paprastai asmuo, atlikęs parengiamuosius veiksmus ir vadovavęs narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimui net ir asmeniniam vartojimui, laikytinas neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti organizatoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. liepos 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014). Byloje nustačius, kad I. Š. savo veiksmais organizavo narkotinės ir psichotropinių medžiagų įgijimą, permetimą ir nurodymų perdavimą šias medžiagas pristatyti jam į pataisos namus (kaip minėta, apeliantas šias aplinkybes pripažįsta, jų neginčija), kaltininko konkretūs ketinimai dėl narkotinės ir psichotropinių medžiagų realizavimo nėra svarbūs. Taigi, net ir pripažinus, kad nuteistasis I. Š. narkotinės ir psichotropinių medžiagų siuntimą inicijavo savo asmeniniam vartojimui, tai nepaneigia, jog būtent I. Š. organizavo, kad D. V., V. L. ir D. Ž. įgytų, laikytų, gabentų ir siųstų narkotinę ir psichotropines medžiagas turint tikslą platinti, t. y. jas siųstų I. Š. į pataisos namus. Teismas teisingai nustatė I. Š. veikose tikslą platinti narkotinę ir psichotropines medžiagas ir nurodė argumentus.

12. Sutiktina su apelianto argumentu, kad tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrajame bylos kontekste. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Pasak apelianto, byloje nustatyti medžiagų kiekiai sutampa su vieno asmens poreikiu.

13. Narkotinės ir psichotropinių medžiagų kiekis nustatytas specialisto išvadomis, remiantis 2003 m. balandžio 23 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 239 patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis (veikų metu galiojusi 2015 m. rugsėjo 26 d. redakcija), pagal kurias 1,723 g ir 0,219 g metamfetamino kiekis viršija nedidelio kiekio (0,2 g) ribą ir nesiekia didelio kiekio (20 g) ribos; narkotinės medžiagos – metadono 1,257 g atitinka didelį kiekį (nuo 1 g), tačiau nesiekia labai didelio kiekio. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kvalifikuojant veiką pagal šį požymį nėra būtina, jog asmuo būtų žinojęs minėtą įsakymą ir jo turinį. Šiuo atveju pakanka to, kad asmuo suvokė, jog neteisėtai disponuoja narkotine medžiaga, bendrais bruožais suvokė ir numanė narkotinių medžiagų savybes ir kiekius (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamose bylose Nr. 2K-13/2011, 2K-610/2012). Atsižvelgiant į tai, kad I. Š. organizavo psichotropinių ir narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą, permetimą į pataisos namų teritoriją ir perdavimą (įpakuojant į magnetolą) sutuoktinei, kuriai nurodė magnetolą pristatyti jam į pataisos namus, bei tai, kad jis vartoja įvairias psichotropines ir narkotines medžiagas, anksčiau yra teistas už įvairių kiekių narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą, turint tikslą platinti bei realizavimą, I. Š. žinojo narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekius, juo labiau, kad pats siekė įgyti tokį kiekį narkotinės ir psichotropinių medžiagų. Todėl darytina išvada, kad nuteistasis I. Š., organizuodamas nusikalstamą veiką, veikė tiesiogine tyčia bei suvokė, jog organizuoja neteisėtą įgijimą, laikymą ir gabenimą ne tik psichotropinės medžiagos – metamfetamino, bet ir didelio kiekio narkotinės medžiagos – metadono, ir norėjo taip veikti. Tai, kad nuteistasis pats vartoja narkotikus, nepaneigia jam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių, o tik parodo, kad šalia platinimo nuteistasis turėjo ir kitą tikslą.

14. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu I. Š. pripažinęs kaltu ir nuteisęs dėl trijų jam pareikštų kaltinimų, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pašalino nuorodą į BK 25 straipsnio 2 dalį, nors iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas nurodė, jog tinkamai nustatyta bendrininkavimo forma – kad visi veikė bendrininkų grupe, ir rūšys, t. y. I. Š. kaip organizatorius, papildomai nurodant BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, o D. Ž. – kaip vykdytojas. Nuoroda į BK 25 straipsnio 2 dalį (bendrininkų grupė) yra perteklinė, todėl pašalinta pagrįstai, skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi.

Dėl nuteistojo D. Ž. apeliacinio skundo

15. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. Ž. nesutinka su atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad jis 2015 m. lapkričio 28 d. veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nustatymu.

16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58-511/2020 pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nurodyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016).

17. Byloje nustatyta, kad I. Š., D. Ž. ir V. L., darydami 2015 m. lapkričio 28 d. jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, buvo pasiskirstę vaidmenimis. I. Š. organizavo narkotinių medžiagų patekimą į pataisos namus: būdamas pataisos namuose nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 28 d. (iš viso 137 pokalbiai; 5 t., b. l. 5-15) telefonu, kalbėdamas šifruotai, nenurodydamas vardų, derino su laisvėje esančiais D. Ž., V. L. ir nenustatytu asmeniu; davė V. L. nurodymus įgyti didelį kiekį narkotinių medžiagų – ne mažiau kaip 1,257 g metadono iš kito asmens ir perduoti D. Ž., po to nurodė D. Ž. įgyti magnetolą, į ją paslėpti narkotines medžiagas ir perduoti jo sutuoktinei V. L.. D. Ž. vykdė I. Š. nurodymus, tai yra, iš parduotuvės atsiėmė iš anksto I. Š. D. Ž. vardu užsakytą magnetolą „Blaupunkt“, vyko prie Lazdynuose esančios parduotuvės „Iki“, susitiko su V. L., kuris jam perdavė narkotinę medžiagą (1,257 g metadono), supakavo į įgytą magnetolą ir ją perdavė V. L.. Šios byloje nustatytos aplinkybės dėl nuteistųjų veiksmų, tyčios, atitinka bendrininkavimo pažymius. D. Ž. neneigia, kad I. Š. nurodymu paėmė magnetolą, iš V. L. medžiagą, skirtą I. Š., šią medžiagą supakavo į magnetolą ir perdavė I. Š. sutuoktinei V. L., įtarė, kad perduota medžiaga yra narkotikai (10 t., b. l. 36-38), tačiau apeliaciniame skunde nurodo, kad apie paslėptus magnetoloje narkotikus nieko nežinojo. V. L. ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme patvirtindamas savo parodymus nurodė, kad atiduodamas D. Ž. narkotikus, jį įspėjo, jog narkotikai stiprios koncentracijos (6 t., b. l. 112-113, 127-129; 9 t., b. l. 190-191). I. Š. ir D. Ž. kalbėdami telefonu taip pat aptarė ir apie perduotų medžiagų poveikį, pats D. Ž. pasakė, kad poveikis yra, kai uostai, kalbėjo ir apie sumanymą permesti narkotines medžiagas, be to, pats D. Ž. pasakė, kad „įdėjo to sunkaus“, „iš to, ką turės perduoti I. Š., pusę pasiims sau“ (109 pokalbis, 5 t., b. l. 13). Be to, D. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek veikos aplinkybes nurodydamas ikiteisminio tyrimo teisėjui, savo kaltę pripažino visiškai, nurodė, kad jam nekilo abejonių, kokio pobūdžio paketą jis turi įdėti į jo vardu nupirktą magnetolą, žinojo, kad narkotikai (6 t., b. l. 27-28, 30-31). Šios aptartos aplinkybės patvirtina, kad D. Ž. suprato, kad būtent narkotinę medžiagą turi perduoti I. Š. į pataisos namus, to norėjo ir siekė. Nekyla abejonių, kad D. Ž. suvokė, jog dalyvauja bendroje nusikalstamoje veikoje, suprato, kad savo sąmoningais veiksmais prisideda prie bendros nusikalstamos veikos padarymo. Nuteistieji bendravo užmaskuotai, užuominomis. Pats pasiruošimas gabenti narkotikus, slėpimas magnetoloje tik patvirtina faktą, kad narkotikai buvo skirti platinimui. Nagrinėjamu atveju D. Ž. inkriminuota veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (2015 m. lapkričio 28 d.). Kaltinimuose D. Ž. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (2015 m. lapkričio 28 d.) ir 260 straipsnio 1 dalį (2015 m. gruodžio 14 d.) nuorodos į BK 24 straipsnio 3 dalį (vykdytojas) ir 25 straipsnio 2 dalį (bendrininkų grupė) buvo perteklinės, todėl apylinkės teismas pagrįstai jas pašalino nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.

18. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistojo D. Ž. atsakomybę sunkinančia aplinkybe veikos padarymą veikiant bendrininkų grupe, BK 60 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė. Bendrininkavimas yra pavojingesnė nusikalstamos veikos padarymo forma, todėl BK atskiras bendrininkavimo formas numato kaip nusikaltimą kvalifikuojančias arba kaip atsakomybę sunkinančias aplinkybes. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nurodyta, kad veikos padarymas veikiant bendrininkų grupe yra kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės sunkinančia. Tai reiškia, kad sprendimas dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo priimamas tik tuo atveju, kai faktinės aplinkybės byloja apie realizuotų nusikalstamų veiksmų ir paties nuteistojo didesnį pavojingumą. Kaip pirmiau minėta, nuteistasis D. Ž. 2015 m. lapkričio 28 d. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe. Jis aktyviai realizavo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, pripažinti D. Ž. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, yra teisinga ir atitinka baudžiamojo įstatymo prasmę ir teismų praktiką. Kitaip vertinti bylos aplinkybių ir daryti priešingas išvadas nėra pagrindo.

Dėl proceso trukmės

19. Apeliantai savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad baudžiamojo proceso trukmė buvo pernelyg ilga, todėl bausmė jiems turi būti švelninama.

20. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, o to paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2009, 2K-256/2009, 2K-503/2010, 2K-269-719/2019). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas išsamiai pasisakė dėl proceso trukmės, svarstė BK 54 straipsnio 3 dalies pritaikymo visiems nuteistiesiems galimybę. Byloje nustatyta, kaip ir nurodė apylinkės teismas, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2016 m. kovo 13 d. Baudžiamoji byla teisme gauta 2018 m. birželio 4 d. (8 t., b. l. 40). Byloje du kartus keitėsi teismo sudėtis (9 t., b. l. 112, 178), buvo gautas prašymas dėl kaltinimo pakeitimo teisme (9 t., b. l. 180-186), keli posėdžiai buvo atidėti dėl techninių kliūčių, nagrinėjimas užsitęsė ir dėl COVID-19 pandemijos. Kita vertus, procese buvo 9 kaltinamieji, kadangi posėdžių datas reikėjo derinti su 9 gynėjais, buvo gan sudėtinga operatyviai išnagrinėti bylą; be to, buvo ir kitų kliūčių, tokių kaip vieno kaltinamųjų (J. P.) neatvykimas į posėdžius net penkis kartus. Teismas padarė išvadą, kad dėl proceso trukmės skirti švelnesnes bausmes nei įstatymo numatytos straipsnių sankcijose, nėra. Tačiau skirdamas bausmes teismas atsižvelgė į teismo sudėties pasikeitimo skaičių, minėtą pandemijos laikotarpį, tai, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo 5 metai, ir padarė išvadą, kad yra pagrindas, net esant kaltinamųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, skirti mažesnes bausmes. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai.

Dėl bausmių

21. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę pakoreguoti gali tik tada, kai kaltininkui paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

22. Apeliaciniame skunde nuteistasis I. Š. prašo, pakeitus jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikaciją į švelnesnę (perkvalifikavus į BK 259 straipsnio 1 dalį), paskirti atitinkamą bausmę. Tačiau įvertinus tai, kad dėl anksčiau paminėtų aplinkybių konstatuota, jog I. Š. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai, todėl keisti jam paskirtos bausmės tuo pagrindu negalima. Kitų argumentų, kodėl I. Š. turėtų būti keičiama bausmė, jis apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė. Tokių aplinkybių, kurios leistų suabejoti apylinkės teismo skundžiamu nuosprendžiu I. Š. paskirtos bausmės teisingumu, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 260 straipsnio 1 dalis numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo dvejų iki aštuonerių metų, o šio straipsnio 2 dalis numato – nuo aštuonerių iki dešimties metų, todėl teisinio pagrindo skirti bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, nėra.

23. I. Š. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas tinkamai neįvertino jo asmenybės, nevertino galimybės taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio nuostatas (taip pat perkvalifikavus į BK 259 straipsnio 1 dalį). Anot apelianto, dėl to jam net nesudaroma galimybė pakeisti savo gyvenimo būdą, gydytis nuo priklausomybės, integruotis į visuomenę, nes nuosprendžiai vis bendrinami ir bendrinami, neatsižvelgiant ir neatkreipiant dėmesio į tai, kad veikos, už kurias šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, yra įvykdytos dar 2015 metais, o tai jau prieš 5 metus. Apeliantas teigia, kad šioje byloje jam vieninteliam skyrė 9 metų laisvės atėmimo bausmę, o kitiems atidėjo bausmės vykdymą.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad skirdamas bausmę, spręsdamas bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo klausimus, teismas remiasi Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies sankcija ir vadovaujasi Bendrosios dalies normų reikalavimais. Visais atvejais nuosprendžiu skiriama bausmė turi būti individualizuota, tai reiškia, kad bausmė asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, turi būti skiriama individualiai. Taigi, kitiems tuo pačiu nuosprendžiu kaltais pripažintiems asmenims – J. K., V. L., J. P. paskirtos bausmės rūšis – laisvės atėmimas ir jos vykdymo atidėjimas neturi jokios įtakos I. Š. teisinei padėčiai. Šių nuteistųjų asmenybės ir jų vaidmuo nusikalstamų veikų daryme yra skirtingi, todėl skirtingos ir kylančios teisinės pasekmės.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, reiškia tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

26. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad priešingai, negu tvirtina nuteistasis, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir jas įvertino tinkamai, nurodė byloje esančiais duomenimis pagrįstus bausmės rūšies parinkimo ir jos dydžio nustatymo motyvus. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę I. Š., atsižvelgė tiek į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, veikų padarymo motyvus, tiek, kaip minėta anksčiau, į proceso ilgą trukmę ir kaltininko I. Š. asmenybę. Teismas pažymėjo, kad I. Š. nusikalstamas veikas padarė laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, visais atvejais buvo nusikalstamų veikų organizatorius, į nusikalstamas veikas įtraukė beveik visus šios bylos nuteistuosius. Teismų informacinės sistemos LITEKO ir bylos duomenimis nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu buvo teistas 4 kartus, taip pat ir už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nuo to laiko teistas dar du kartus, taip pat už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, abiem atvejais nusikalstamos veikos padarytos neatlikus anksčiau paskirtos bausmės. I. Š. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 13 punktas). Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nors I. Š. nurodė, kad jam nesudaroma galimybė pakeisti savo gyvenimo būdą, gydytis nuo priklausomybės, integruotis į visuomenę, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti bent minimalias jo pastangas atsikratyti priklausomybės ir keisti gyvenimo būdą. Teismas įvertinęs aplinkybes dėl proceso trukmės, už kiekvieną nusikalstamą veiką skyrė artimą minimaliai už padarytas nusikalstamas veikas sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos ir, teisėjų kolegijos įsitikinimu, atitinka bendrosios ir individualiosios prevencijos tikslus bei teisingumo principą. Pirmosios instancijos teismas paskyręs artimas minimalioms bausmes ir jas bendrindamas, pagrįstai jas iš dalies sudėjo (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys). Bei, atsižvelgęs, kad I. Š. nusikalstamas veikas padarė dar iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 25 d. nuosprendžio ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendžio priėmimo, veikos pagal minėtus nuosprendžius padarytos 2016 ir 2018 metais, bausmę bendrino BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių pagrindu (nors rezoliucinėje dalyje nurodyta ir BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, tačiau tai laikytina rašymo apsirikimu, nes bausmių apėmimo teismas netaikė), prie skiriamos bausmės (8 metų 6 mėnesių) pridėjo dalį Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės (6 mėnesius), o į bausmės laiką įskaitė bausmę, atliktą pagal Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendį.

27. Skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę taip pat nėra pagrindo ir galimybės. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, tik nustačius nurodytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, teismas gali taikyti BK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, t. y. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, aplinkybių ir būtinų sąlygų skirti I. Š. švelnesnę bausmę, taikant BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas nėra.

28. Tuo tarpu skirti švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, taip pat nėra pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio taip pat matyti, kaip jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas svarstė BK 54 straipsnio 3 dalies pritaikymo galimybę, atsižvelgus į proceso trukmę, visų nuteistųjų atžvilgiu, tačiau padarė išvadą, kad I. Š. atžvilgiu pagrindų pritaikyti paminėtą BK normą byloje nėra. I. Š. nekeičia savo neteisėto elgesio, jo padarytos nusikalstamos veikos, kaip ir anksčiau padarytos, susijusios su neteisėtu disponavimu kvaišalais, nėra atsitiktinio pobūdžio, todėl švelnesnė bausmė nepasiektų kriminalinei bausmei keliamų tikslų. Kitos aplinkybės, mažinančios aptariamos veikos pavojingumą, nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos. Tokių aplinkybių skunde nenurodė ir pats nuteistasis. Taigi aptartos ir byloje nustatytos nusikalstamų veikų pavojingumą ir nuteistojo I. Š. asmenybę apibūdinančios aplinkybės nelaikytinos pakankamomis, kad būtų galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

29. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. Ž. taip pat prašo jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti; įskaityti į paskirtą laisvės atėmimo bausmę laiką, kurio metu, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pagal kitą nuosprendį, 2015 m. padarė šiuos nusikaltimus.

30. D. Ž. padarytos veikos priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, už šių nusikaltimų padarymą, kaip minėta anksčiau, baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 13 punktas). Byloje nustatyta, kad D. Ž. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo teistas 11 kartų, po nusikalstamų veikų padarymo teistas dar 4 kartus, šiuo metu jo atžvilgiu Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla Nr. 1-152-992/2021 pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (veika 2019 m. gruodžio 21 d.) (6 t., b. l. 52-60; teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Lietuvos probacijos tarnybos Panevėžio reginio skyriaus 2018 m. lapkričio 22 d. pažymos Nr. V-01/4-419 duomenimis, buvo kontroliuojamas nuo 2018 m. rugpjūčio 21 d. kaip lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos. Intensyvios probuojamojo priežiūros metu dienotvarkės pažeidimų nenustatyta. Dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, probacijos metu pažeidimų nepadarė, buvo sumažėjusi pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika, pagal OASys 49 balai, pataisos įstaigoje buvo 72; 2019 m. balandžio 20 d. sudarė santuoką, turi dukrą (10 t., b. l. 15-17). Šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. nuosprendį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio 3 dalimi, atlikus ¾ bausmės pagal ankstesnius nuosprendžius, 2021 m. kovo 1 d. paleistas lygtinai, taikant intensyvią priežiūrą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes D. Ž., įvertinęs tai, kad apeliantas ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino, proceso trukmę, nuosprendžio priėmimo metu atliko laisvės atėmimo bausmę pagal kitą nuosprendį, padarė išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti, BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu jam už BK 260 straipsnio 2 dalyje (2015 m. lapkričio 28 d.) numatytą nusikalstamą veiką paskyrus mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatyta minimali bausmė. Už BK 260 straipsnio 1 dalyje (2015 m. gruodžio 14 d.) numatytą nusikaltimą, teismas paskyrė sankcijoje numatytą minimalią bausmę ir jas bendrindamas, pagrįstai jas iš dalies sudėjo (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys). Bei, atsižvelgęs, kad D. Ž. nuosprendžio priėmimo metu atliko laisvės atėmimo bausmę pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. nuosprendį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, bausmes bendrino su minėtu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, o į bausmės laiką įskaitė bausmę, atliktą pagal 2019 m. spalio 25 d. nuosprendį. Dar labiau švelninti D. Ž. teisinę padėtį šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.

31. Nuteistasis D. Ž. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad į jam paskirtos bausmės laiką turi būti įskaitytas laikas, kurio metu, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pagal kitą nuosprendį, 2015 m. padarė šiuos nusikaltimus. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys, kad šioje byloje jam inkriminuotas nusikalstamas veikas (2015 m. lapkričio 28 d. ir 2015 m. gruodžio 14 d.) jis padarė 2014 m. lapkričio 19 d. atlikęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. nuosprendžiu jam paskirtą 2 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, būdamas laisvėje, teistumui neišnykus (6 t., b. l. 57). Vėlesnes nusikalstamas veikas (2016 m. liepos 16 d., nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., 2017 m. sausio 3 d., 2019 m. kovo 15 d.) nuteistasis padarė po šiame nuosprendyje jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

32. Bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas reglamentuoja BK 63 straipsnis, o bausmės skyrimo, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika, taisyklės nustatytos BK 64 straipsnyje.

33. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO ir baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. nuosprendžiu D. Ž. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (veika 2016 m. liepos 16 d.) nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo D. Ž. (K.) sulaikymo dienos vykdant šį nuosprendį, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d., 1.37 val., iki 2016 m. rugpjūčio 24 d., 16.17 val.; 2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu D. Ž. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (veika laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d.) nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (veika 2016 m. lapkričio 16 d.) – laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo D. Ž. (K.) sulaikymo dienos vykdant šį nuosprendį, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2016 m. lapkričio 16 d., 9.50 val., iki 2016 m. lapkričio 17 d., 13.17 val.; 3) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, D. Ž. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (veika 2017 m. sausio 3 d.) nuteistas laisvės atėmimu 2 metams. Kadangi ši nusikalstama veika padaryta iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. ir 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendžių priėmimo, teismas vadovavosi BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo dalis ankstesniais nuosprendžiais paskirtų bausmių ir galutinę subendrintą bausmę D. Ž. paskyrė laisvės atėmimą 3 metams, o jos pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2017 m. rugsėjo 27 d. (D. Ž. atlikinėjo ankstesniais nuosprendžiais jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę). Į galutinę subendrintą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo metu išbūtas laikas nuo 2017 m. sausio 3 d. iki 2017 m. balandžio 25 d., taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. ir 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendžiais įskaitytas laikinojo sulaikymo, suėmimo ir atliktos bausmės laikas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi patvirtintas Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2018 m. liepos 13 d. nutarimas Nr. 59-138 taikyti nuteistajam D. Ž. lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos taikant intensyvią priežiūrą, 2018 m. rugpjūčio 21 d. buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos; 4) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. D. Ž. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (veika 2019 m. kovo 15 d.) nuteistas laisvės atėmimu 8 mėnesiams, pagal BK 259 straipsnio 2 dalį (veika 2019 m. kovo 15 d.) – areštu 27 paroms. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 mėnesiams. Kadangi šios nusikalstamos veikos padarytos lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, t. y. neatlikus paskirtos bausmės pagal ankstesnį 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį, teismas vadovavosi BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ir prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, neatliktos 1 metų 4 mėnesių ir 11 dienų laisvės atėmimo bausmės pridėjo dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, ir D. Ž. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 10 mėnesių, o jos pradžią skaičiuojant nuo D. Ž. faktinio sulaikymo dienos vykdant šį nuosprendį. Į galutinę subendrintą bausmę įskaitytas šioje byloje laikinojo sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo laikas nuo 2019 m. kovo 15 d. vidurnakčio iki 2019 m. rugsėjo 13 d.

34. Taigi, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, kuri jau buvo subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, paskirtos bausmės neatlikta dalimi. Be to, į bausmės laiką jau buvo įskaityta bausmė, visiškai atlikta pagal ankstesnius, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. ir 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendžius. Dėl to nėra teisinio pagrindo dar kartą iš naujo bendrinti atskirais nuosprendžiais paskirtas bausmes ir jas pakartotinai įskaityti į paskutiniu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nuteistajam D. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2020 m. spalio 16 d.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų I. Š. ir D. Ž. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Arūnas BartkusAušra BielskėNijolė Žimkienė