Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-06-25 · Civilinė byla Nr. 2A-492-440/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-25
Bylos Nr.
2A-492-440/2015
Teisminio proceso Nr.
2-29-3-02520-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė, Vilija Valantienė (pran.)
Atsakovas
A. G.
Ieškovas
I. G.
Kategorijos
  • 75.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 77.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 93.2.22pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 99.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-492-440/2015Teisminio proceso Nr. 2-29-3-02520-2014-2 Procesinio sprendimo kategorija 75.4.1;77.2;78.2.1; 93.2.22, 99.9;114.4; 121.14; 121.21
(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 25 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovo A. G. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-62-215/2015 pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovui A. G. dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo.

Teismas išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. G. kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą su ieškiniu prašydama pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-03-15 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-220-785/2010 ir pripažinti negaliojančiais šiuo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 8 ir 9 punktus, kuriais šalys buvo susitarusios, kad I. G. jai tenkančią 40000,00 Lt kompensaciją, už jai tenkančią mažesnę turto dalį, perleidžia dukrai A. G. jos išlaikymui, vienkartine pinigine išmoka. Nuo 2010-03-25 dukrai A. G. iki pilnametystės lieka 100 mėnesių, tai išeina, kad I. G. teikia po 400,00 Lt per mėnesį. Nepilnametės dukters lėšų tvarkytoju uzufrukto teise skiriamas jos tėvas A. G., bei susitaria, kad įskaito piniginius įsipareigojimus dėl vienas kito. Tai yra A. G. įsipareigojimas sumokėti 40000,00 Lt kompensaciją I. G. ir I. G. įsipareigojimas suteikti nepilnametei dukrai išlaikymą 40000,00 Lt dydžio vienkartine išmoka, kurią I. G. turi sumokėti A. G. kaip nepilnamečio vaiko lėšų tvarkytojui yra vienodi, todėl vienas kitam įskaitomi ir laikoma, kad šalys viena kitai savo įsipareigojimus dėl kompensacijos sumokėjimo ir išlaikymo suteikimo yra įvykdžiusios. Ieškovė nurodė, kad nutraukiant jos santuoką su atsakovu, sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 7 punktu buvo susitarta, jog atsakovas už jam tenkančią didesnę dalį turto sumokės atsakovei 40000,00 Lt kompensaciją, kuri kitu sutarties punktu buvo įskaityta kaip nepilnametės dukros A. G. išlaikymui iš ieškovės mokami pinigai, nes nutraukiant santuoką vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu A. G. iki dukros pilnametystės. Tačiau pasikeitus aplinkybėms šalių nepilnametė dukra apsigyveno su motina ir jau ne ieškovė, o atsakovas turėjo teikti išlaikymą nepilnametei, todėl 2012-09-07 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2435-169/2012 buvo pakeista vaiko gyvenamoji vieta, išlaikymo teikimas bei nustatyta bendravimo tvarka. Nurodė, jog šalys žodžiu buvo susitarusios, jog atsakovas kompensuos už pasidalintą turtą, ir susitartą 40000,00 Lt kompensacijos sumą sumokės mokėdamas kiekvieną mėnesį po 400,00 Lt daugiau virš sutarto išlaikymo dukrai, tačiau to nepadarė. Teigė, jog nereikalauja pakeisti sutartimi nustatyto kompensacijos dydžio ar pakeisti susitartą santuokoje įgyto turto padalijimo būdą, kurie negali būti keičiami, tačiau prašo pripažinti negaliojančiais sutarties punktus, kurie yra susiję su kaip kompensaciją sutartos sumos užskaitymu dėl nepilnametės dukros išlaikymo.

Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nors šalių susitarimu atsakovas ir turėjo sumokėti ieškovei už jai tekusią mažesnę turto dalį 40000,00 Lt dydžio piniginę kompensaciją (Sutarties 7 p.), paskesnių tų pačių šalių susitarimu, kadangi tokią pačią sumą kaip vienkartinę piniginę išmoką ieškovė turėjo sumokėti šalių nepilnametės dukros išlaikymui (Sutarties 8 p.), šalys taip pat susitarė įskaityti viena kitos įsipareigojimus, taip pat konstatuojant, jog minėtus savo tarpusavio įsipareigojimus šalys jau yra įvykdžiusios (Sutarties 9 p.), tačiau pasikeitus aplinkybėms ir nepilnametei dukrai pradėjus gyventi su motina šalys bendru sutarimu kreipėsi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo jam bei bendravimo tvarkos nustatymo. Nurodė, jog šalys, jau nuo 2011 m. birželio mėnesio iškilus ginčui dėl jų nepilnametės dukros gyvenamosios vietos, prieš kreipdamiesi 2012 m. bendru pareiškimu į teismą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-220-785/2010 patvirtintos jų santuokos nutraukimo Sutarties sąlygų pakeitimo tikrovėje buvo tarpusavyje priėmusios kompromisinį, t.y. abi šalis tenkinantį, sprendimą, kuriuo sutarė, kad jų nepilnametė dukra toliau gyvens su ieškove, o pastaroji ateityje nebekels šiame ieškinyje keliamo piniginės kompensacijos klausimo. Šalys dėl jų dukros gyvenamosios vietos pakeitimo iki jiems kreipiantis į teismą 2012 m. rugpjūčio 1 d. bendru pareiškimu galutinai sutarė tik po to, kai ieškovė atsisakė bet kokių pretenzijų į šiame ieškinyje jos minimą piniginę kompensaciją. Tai matyti iš to, kad šalys minėtame bendrame prašyme nebekėlė klausimo dėl atsakovo prievolės sumokėti ieškovei piniginę kompensaciją, tuo akivaizdžiai pabrėždami, jog kompensacijos klausimas yra išspręstas galutinai. Teigė, jog ieškovė nenurodė jokių kitokių po Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimo, kuriuo buvo pakeista šalių nepilnametės dukros gyvenamoji vieta, iš esmės pasikeitusių aplinkybių, kurių pagrindu ji naujai galėtų su ieškiniu kreiptis į teismą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimu patvirtintos šalių Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų pakeitimo ar net atitinkamų šios Sutarties punktų pripažinimo negaliojančiais. Nurodė, kad su ieškove jokių susitarimų dėl kompensacijos grąžinimo nebuvo, pasikeitus vaiko gyvenamajai vietai buvo tik susitarta dėl 400,00 Lt mokėjimo vaiko išlaikymui. Nuo 2012 m. sprendimo jokios aplinkybės nepasikeitė ir ieškovė neturi jokio teisinio pagrindo keisti sutarties sąlygų. Prašė priteisti iš ieškovės atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pripažino negaliojančiais 2010 m. kovo 15 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu patvirtintos pareiškėjų I. G. ir A. G. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 8 ir 9 punktus, nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. Pripažino, kad atsakovas A. G. yra išmokėjęs 11600,00 Lt kompensacijos ieškovei I. G.. Priteisė iš atsakovo A. G. ieškovei I. G. 447,17 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad ieškovė siekia pripažinti negaliojančiomis sutarties sąlygas, kuriomis buvo išspręstas išlaikymo nepilnamečiui vaikui suteikimo klausimas iki vaiko pilnametystės, nes iš esmės pasikeitė aplinkybės dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, o tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau LR CK) 3.53 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai nuostatai. Teismas sprendė, kad nutraukdamos santuoką šalys sutartimi išsprendė visus būtinus, nutraukiant santuoką bendru sutarimu, klausimus tikėdamiesi, kad kai kurios sutarties sąlygos galios tam tikrą laiko tarpą – iki vaiko pilnametystės. Sutartimi atsakovas pripažino, jog jo buvusiai sutuoktinei už jam tekusią didesnę turto dalį priklauso 40000,00 Lt kompensacija. Ieškovė, jai tekusia kompensacija, kompensavo atsakovui vaiko išlaikymui būtinas lėšas iki vaiko pilnametystės. Nagrinėjamos sutarties 8 ir 9 punktais šalys susitarė, jog nepilnametė dukra gyvens su tėvu šimtą mėnesių, o mama tokį pat laikotarpį teiks išlaikymą po 400,00 Lt, kas atitinka kompensacijos sumą. Teismo vertinimu tikrieji šalių ketinimai sudarant sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvo tai, kad šalių dukra iki pilnametystės gyvens su tėvu, o ieškovė jai iš atsakovo tenkančią kompensaciją skiria vaiko išlaikymui, tuo metu atitiko abiejų šalių valią. Teismas pažymėjo, kad 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimu šalims sutariant dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo jam priteisimo iš atsakovo, ankstesniu sprendimu patvirtintos sutarties sąlygos dėl ieškovės teikiamo išlaikymo vaikui nebuvo modifikuotos, tačiau išsprendus dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ginčijamos sutarties sąlygos neteko galios, nes ieškovei neliko pareigos mokėti atsakovui lėšų dukros išlaikymui, todėl jį turi teisę gauti sutartimi sutartą kompensaciją. Teismo vertinimu atsakovo atstovo teiginys, jog po 2012 m. sprendimo jokios aplinkybės nepasikeitė ir ieškovė neturi jokio teisinio pagrindo keisti sutarties sąlygų, laikytinas nepagrįstu, nes ieškovė nesiekia pakeisti sutarties sąlygų, bet prašo išvestines sutarties sąlygas pripažinti negaliojančiomis išnykus jos prievolei. Teismas padarė išvadą, kad nei viena iš šalių jokiais įrodymais negalėjo pagrįsti buvus ar nebuvus šalių žodiniam susitarimui dėl kompensacijos grąžinimo pasikeitus vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo jam teikimo sąlygoms, tačiau tikėtina, kad toks susitarimas tarp šalių galėjo būti ir atsakovas vengė jį vykdyti, nes tik praėjus beveik metams po teismo sprendimo priėmimo, jis vieną kartą pervedė išlaikymui skirtas lėšas į dukros sąskaitą. Teismo manymu susitarimas tarp šalių dėl kompensacijos grąžinimo neturi lemiamos reikšmės pripažįstant ginčijamus sutarties 8 ir 9 punktus nebegaliojančiais, nes šalys pasirašydamos ginčijamas sutarties sąlygas, pilnai suvokė šių sąlygų turinį ir esmę, t. y. jos suvokė, kad patvirtina faktą, jog ieškovei priklauso sutarta kompensacija už jai tekusią mažesnę turto dalį bei tai, jog ieškovė ją skiria dukros išlaikymui už 100 mėnesių, dukrai gyvenant su atsakovu. Po 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimo minimos sutarties sąlygos, išnykus aplinkybėms dėl kurių jos buvo sudarytos, tapo nebegaliojančiomis. Teismas nurodė, kad LR CPK 376 straipsnis numato, jog teismo vaidmuo šeimos bylose yra aktyvus, todėl teismas pasisako dėl dalies kompensacijos įvykdymo. Teismas vertino, kad po 2010-03-15 sprendimo šalių nepilnametė dukra gyveno su tėvu ir tik 2012 -09-07 sprendimu jos gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina. Todėl teismas sprendė, jog ieškovė turėjo prievolę mokėti atsakovui lėšas dukros išlaikymui nuo 2010-03-15 iki 2012-09-07, t.y. 29 mėnesius po 400,00 Lt, kas sudaro 11600,00 Lt. Keičiant sutarties sąlygą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo šalys nesitarė dėl vaiko išlaikymo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, kada faktiškai vaikas gyveno su motina, teismo posėdžio metu patvirtino, jog vaikas gyveno ir pas tėvą, kuris visiškai išlaikė nepilnametę, todėl teismas sprendė, kad atsakovas įgijo prievolę mokėti ieškovei vaiko išlaikymui skirtas lėšas nuo 2012-09-07 teismo sprendimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas A. G. prašo panaikinti 2015 m. sausio 5 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai atmesti. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias buvusių sutuoktinių teisę kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo sutarties sąlygų pakeitimo, iš esmės pasikeitus aplinkybėms (LR CK 3.53 straipsnio 3 dalis), reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles (LR CK 6.193 - 6.195 straipsniai) bei bendruosius teisės ir sutarties laisvės prin­cipus (LR CK 1.5 straipsnis, 6.156 straipsnis). Be to, teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes neteisingai nustatė teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes bei nesilaikė įrodinėjimo ir įrodymų ver­tinimo taisyklių LR CPK 176 straipsnis-178 straipsnis, 185 straipsnis, 260 straipsnis, 263 straipsnis, 265 straipsnis ir kt.). Todėl toks sprendimas neturi būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. LR CK 3.53 straipsnio 3 dalies teisės normos taikymo klausimu kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog nors teismo sprendimas yra galutinis bei nuo jo įsiteisėjimo momento įgyja res judicata galią, kas reiškia, jog, jam įsiteisėjus, tarsi nebegalima iš naujo kelti klausimo dėl sprendimu patvirtintos santuokos pasekmių sutarties sąlygų, iš esmės pasikeitus aplinkybėms, numatytoms LR CK 3.53 straipsnio 3 dalyje sprendimu patvirtintos santuokos pasekmių sutarties sąlygos, anot kasacinio teismo, gali būti keičiamos. Ieškovės šioje byloje nurodytos pasikeitusios aplinkybės, t.y. pasikeitusi šalių nepilnametės dukros A. G. gyvenamoji vieta, iš es­mės pasikeitė dar 2011 m. birželio mėnesį, kada šalių dukra pradėjo gyventi su ieškove ir dėl ko šalys dėl jų nepilnametės dukros gyvenamosios vietos, jos iš­laikymo bei bendravimo su ja pakeitimo kreipėsi į teismą. 2012-09-07 teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2435-169/2012 nepilnametes dukros A. G. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškove, buvo nustatyta, jog apeliantas dukros išlaikymui privalės teikti 400,00 Lt dydžio kasmėnesinį išlaiky­mą, be to nustatyta apelianto bendravimo su dukra tvarka. Nei viena iš šalių nekėlė klausimo dėl 2010-03-15 teismo sprendimu patvirtintos šalių santuokos nutraukimo pasekmių Sutar­ties 8 bei 9 punktų, kuriais, šalys buvo įskaičiusios tarpusavio pinginius įsipareigojimus, pakeitimo ar panaikinimo. Iš to darytina išva­da, jog po 2012-09-07 sprendimo ankstesniu 2010-03-15 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-220-785/2010 patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 8 ir 9 punktų sąlygos neabejotinai įgijo res judicata galią. Šioje byloje ieškovė nenurodė, be to, ir teismas nenustatė jokių po 2012-09-07 sprendimo civi­linėje byloje Nr. 2-2435-169/2012 iš esmės pasikeitusių aplinkybių, kurių pagrindu ieškovė apskritai butų galėjusi kreiptis į teismą dėl patvirtintos šalių Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių kokių nors sąlygų pakeitimo arba atitinkamų šios Sutarties punktų pripažinimo negaliojančiais. Šalys ginčo Sutarties pakeitimo dėl iš esmės pasikeitusių aplin­kybių klausimą teisme jau yra išsprendusios, o po to jokios aplinkybės nepasikeitė. Vadovaujantis LR CPK 279 straipsnio 4 dalimi sprendimui įsiteisėjus šalys nebegali iš naujo pareikšti tų pačių reikala­vimų tuo pačiu pagrindu. Teismas aiškiai nesilaikė nuostatos, jog teismo sprendimas dėl šalių santuokos nutraukimo yra galutinis ir įgyja res judicata galią, be to, jog dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių galima keisti teismo sprendimo dalis, kurios yra susijusios su nepilname­čių vaikų išlaikymu ir jų gyvenamosios vietos nustatymu bei buvusių sutuoktinių tarpusavio iš­laikymu.

2. Teismo sprendime buvo pripažinta, jog šalys neva buvo sudarę žodinį susitarimą dėl kom­pensacijos grąžinimo pasikeitus jų nepilnametės dukros gyvenamajai vietai, ir apeliantas esą vengia jį vykdyti. Turėtų būti žinoma, jog sutarčių aiškinimo taisyklės yra reglamentuotos LR CK 6.193 -6.195 straipsniuose, jos taip pat nuosekliai formuluojamos ir kasacinio teismo praktikoje. Jeigu šalys skirtingai aiš­kina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų sutarties aiškini­mo būdą, teismas prioritetą turi teikti pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviau­siai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Ieškovė kreipdamasi į teismą dėl dukros gyvenamosios vietos pakeitimo net nekėlė klausimo dėl minėtu 2010-03-15 teismo sprendimu patvirtintos jų santuokos nutraukimo pasekmių Sutarties 8 bei 9 punktų pakeitimo. Todėl iš šių ap­linkybių turėjo neabejotinai matytis, kad šalys tarpusavyje buvo priėmusios kompromisinį, abi šalis tenkinantį, sprendimą, kuriuo buvo sutaru­sios, kad jų nepilnametė dukra galės gyventi su ieškove, o pastaroji nebekels piniginės kompen­sacijos už jai atitekusią mažesnę santuokoje įgyto turto dalį klausimo. Apeliantas teismui buvo paaiškinęs, kad jis su ieškove dėl jų dukros gyvenamosios vie­tos pakeitimo iki jiems kreipiantis j teismą 2012-08-01 bendru pareiškimu galutinai buvo sutarę tik po to, kai ieškovė atsisakė bet kokių pretenzijų į šiame ieškinyje jos minimą pini­ginę kompensaciją. Šių aplinkybių ieškovė jokiais įrodymais nepaneigė. Ginčo atveju šalių susitarimas, kuriame šalys nebekėlė minėtos piniginės kompensacijos klausimo, buvo abiejų šalių valios ir iniciatyvos išraiška. Šiuo atveju turėtų būti akivaizdu, jog pats teismas skundžiamame sprendime pa­žeidė sutarčių aiškinimo taisykles.

3. Teismas bylos aplinkybes ir įrodymus tyrė visiškai paviršutiniškai ir neišsamiai, nesilaikė įrodinėjimo taisyklių, dėl ko ir teismo atliktas bylos įrodymų vertinimas nebuvo teisingas ir pagrįstas. Teismas savo sprendimą iš esmės tenkinti ieškinį grindė tuo, jog 2012-09-07 teismo sprendimu pakeitus šalių nepilnametės dukros gyvenamąją vietą, ieškovės ginčijamos 2010-03-15 sprendimu patvirtintos jų santuokos nutraukimo Sutar­ties sąlygos dėl ieškovės pareigos mokėti dukrai išlaikymą bei šalių tapačių tarpusavio reikala­vimų įskaitymo (Sutarties 8 ir 9 p.p.) nebeteko galios, be to, jog net nesant jokių įrodymų teis­mas iš esmės sprendė, kad buvo sudarytas šalių žodinis susitarimas dėl kompensacijos grąži­nimo pasikeitus jų nepilnametės dukros gyvenamajai vietai, ir apeliantas esą vengia jį vykdyti. Ieškovė nepateikė jokių įro­dymų, kad su apeliantu ji buvo žodžiu sutarusi dėl kompensacijos mokėjimo pasikeitus jų nepil­nametės dukros gyvenamajai vietai. Teismas neaišku kokiu pagrindu patikėjo tik ieškovės teisme išsakyta pozicija, tačiau apelianto teiginiai ir nurodyti teisiniai argumentai igno­ruoti ir net neaptarti. Jei teismas šioje by­loje būtų teisingai vertinęs faktines bylos aplinkybes, ieškinys neabejotinai būtų buvęs atmestas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apelianto skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliaciniame skunde nepagrįstai remiamasi tuo argumentu, jog sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo bei patvirtintos Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-03-15 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-220-785/2010 8 ir 9 punktai, įgijo res judicata galią po 2012-09-07 sprendimo civilinėje byloje Nr.2-2435-169/2012. Nurodė, kad 2012-09-07 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-2435-169/2012 buvo patvirtintas abiejų šalių bendras pareiškimas, kuriuo dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su motina, nustatytas tėvo teiktinas išlaikymas vaikui bei tėvo bendravimo su vaiku tvarka. Kiti klausimai (apie numatytą motinos teiktiną dukrai išlaikymą bei šio užskaitą kaip kompensaciją už pasidalintą turtą) nebuvo sprendžiami. Tačiau įstatymas nenumato įpareigojimo vienu metu pakeisti visas įmanomas (ar numanomas būsiant ateityje pažeistas) sąlygas dėl vienų iš esmės pasikeitusių aplinkybių, taip pat nenumato tam specialaus senaties termino. Ieškovė nurodė, kad 2011 metais dukrai apsigyvenus su ja bei tą aplinkybę įteisinus 2012-09-07 sprendimu, jai atsakovas buvo pažadėjęs išmokėti kompensaciją, kartu su įsipareigota 400,00 Lt išlaikymo dukrai suma kiekvieną mėnesį mokėdamas dar papildomai 400,00 Lt, tokiu būdu iki dukros pilnametystės būtų visą kompensacijos sumą ir išmokėjęs. Tačiau atsakovas to nedarė ir ilgą laiką vengė teikti dukrai net ir įsipareigotą 400,00 Lt išlaikymą, nes po daugkartinių ieškovės prašymų skirti dukrai lėšų, atsakovas 20 mėnesių išlaikymo sumą (20000 Norvegijos kronų, kas atitinka 8000,00 Lt) į ieškovės sąskaitą pervedė tik 2013-08-19. Ieškovė nesulaukusi kompensacijos buvo priversta kreiptis į teismą. Kadangi Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-03-15 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-220-785/2010 patvirtintos Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 8 ir 9 punktai nebegalėjo toliau būti vykdomi nuo 2012-09-07 sprendimo priėmimo, įteisinus vaiko gyvenamąją vietą su motina ir tėvo pareigą teikti dukrai išlaikymą, ir nors iš esmės aplinkybės pasikeitė dar 2011 m. birželio mėn., dėl šių punktų ir juose nustatytų teisinių faktų nei anksčiau, nei civilinėje byloje Nr. 2-2435-169/2012 nebuvo spręsta, todėl ieškovė teisėtai ir pagrįstai pateikė ieškinį, prašydama teismo šiuos sutarties punktus laikyti negaliojančiais, nes ieškovei neliko pareigos mokėti atsakovui lėšų dukros išlaikymui, todėl ji turi teisę gauti sutartimi sutartą kompensaciją.

2. Apelianto argumentas, kad 2012 m. LR CK 3.53 straipsnio 3 dalies pagrindu kreipdamiesi į teismą nė viena iš šalių nekėlė klausimo dėl 2010 m. kovo 15 d. teismo sprendimu patvirtintos šalių santuokos nutraukimo pasekmių Sutarties 8 bei 9 punktų pakeitimo ar panaikinimo, neturi jokios teisinės prasmės, kadangi atsakovui šį klausimą kelti buvo nenaudinga, o ieškovei tuo metu buvo svarbu teisiškai įforminti faktinę dukros gyvenamąją vietą bei jai teiktiną išlaikymą, tėvo bendravimo su dukra tvarką. Be to, ieškovė nėra teisininkė, jos interesų gynimas visiškai priklausė nuo tuo metu ją atstovavusio teisininko įžvalgumo. Apeliantas nurodo, kad jis teismui buvo paaiškinęs, kad su ieškove dėl jų dukros gyvenamosios vietos pakeitimo iki jiems kreipiantis į teismą 2012 m. rugpjūčio 1 d. bendru pareiškimu galutinai buvo sutarę tik po to, kai ieškovė atsisakė bet kokių pretenzijų į šiame ieškinyje jos minimą piniginę kompensaciją. Ieškovės vertinimu toks šalių susitarimas būtų neteisėtas, nes pirmiausiai pažeistų sutuoktinių sugyvento turto dalijimosi lygių dalių principą, būtų pažeisti nepilnamečio vaiko interesai laisvai apsisprendžiant pasirinkti gyvenamąją vietą su motina, nes gilinantis į atsakovo teiginius galima daryti prielaidą kad ieškovei nesutikus atsisakyti kompensacijos sumos, jis nebūtų leidęs dukrai gyventi su ieškove. Ieškovė paneigė buvus bet kokį piniginį susitarimą dėl vaiko gyvenamosios vietos. Apelianto nurodomas tariamas sandoris, jei toks ir būtų buvęs sudarytas, kaip neteisėtas ir prieštaraujantis gerai moralei, būtų buvęs niekinis ir negaliojantis, o atsakovo teiginiai buvus tokį susitarimą tiek teismo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde vertintini kaip nesąžiningi, siekiantys pažeisti kito asmens (ieškovės) teises, prieštaraujantys gerai moralei. Be to, atsakovui tvirtinant buvus tokį susitarimą, jis turėjo pateikti rašytinius tokio susitarimo įrodymus. Dėl apelianto argumentų, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad su apeliantu ji buvo žodžiu sutarusi dėl kompensacijos mokėjimo pasikeitus jų nepilnametės dukros gyvenamajai vietai, kad teismas patikėjo tik ieškovės teisme išsakyta pozicija, pažymėjo, kad ieškovės nurodomos aplinkybės, kad atsakovas jai pažadėjo išmokėti likusią kompensacijos dalį dalimis, kas mėnesį mokėdamas po 400,00 Lt papildomai prie susitarto išlaikymo dukrai, taip pat neturi lemiamos reikšmės ginčijamus 8 ir 9 punktus pripažįstant nebegaliojančiais - ar ieškovė su atsakovu būtų dėl to susitarę, ar nebūtų, jos teisė į kompensaciją išlieka, o jos pareiga teikti dukrai išlaikymą yra pasibaigusi, todėl šie punktai yra netekę galios. Apie jos ir atsakovo susitarimą dėl kompensacijos mokėjimo jai dalimis ieškovė tik užsiminė, nurodydama aplinkybes, kodėl būtent dabar kreipėsi į teismą ir kodėl iš viso reikėjo kreiptis į teismą.

3. Pirmosios instancijos teismas šalių paaiškinimus, įrodymus vertino nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimų, todėl tiek dėl materialinės, tiek dėl procesinės teisės normų teisingo ir tinkamo taikymo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau tekste LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimu patvirtintų susitarimo dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų pasikeitus aplinkybėms panaikinimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

LR CK 3.53 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių. Nors sutuoktinių sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių yra jų tarpusavio suderintos valios išraiška, reiškianti, kad nėra sutuoktinių ginčo, teismas, prieš tvirtindamas tokią sutartį, turi pareigą patikrinti, ar ši sutartis yra teisėta ir nepažeidžia kieno nors teisių. Tai reiškia, kad teismas turi ne tik patikrinti, ar sutartyje sutuoktiniai aptarė visus klausimus, kurie pagal LR CK 3.53 straipsnio 3 dalį turi būti aptarti, bet ir įvertinti, ar sutarties sąlygos neprieštarauja viešajai tvarkai, ar iš esmės nepažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų. Sutarties turinys įtraukiamas į teismo sprendimą. LR CK 3.53 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių prieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės pažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teises ir teisėtus interesus, teismas sutarties netvirtina. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje ir LR CK 3.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės kyla iš tėvų prigimtinės prievolės būti atsakingiems už vaikų padėtį iki jiems sulaukiant pilnametystės. Tėvų pareiga išlaikyti vaikus yra absoliuti, todėl šios prievolės jie negali atsisakyti vykdyti arba perkelti vykdyti kitiems asmenims, taip pat ir vienam iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas. Tais atvejais, kai bendru tėvų susitarimu nutraukiama santuoka, sutartyje tėvai privalo numatyti, kokiu būdu ir tvarka jie vykdys savo pareigas, susijusias su vaikų išlaikymu, numatyti išlaikymo dydį ( LR CK 3.192 straipsnio 2 dalis), formą (LR CK 3.196 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai), nurodyti ar mokės periodinėmis išmokomis, ar konkrečia pinigų suma, ar priteisiant tam tikrą turtą. Numatyti mokėjimo terminus, pinigų pervedimo, atsiskaitymo už išlaikymo panaudojimą tvarką ir kita. Teismas turi pareigą patikrinti ar sutarties sąlygos nepažeidžia vaiko interesų, ar išlaikymo mokėjimas nesiejamas su tam tikromis sąlygomis, ar nepažeidžia vieno iš sutuoktinio interesų, ar realiai užtikrina vaiko teisę į išlaikymą ir kita. LR CK normose, reglamentuojančiose santuokos nutraukimą, taip pat įtvirtinta taisyklė, kad nutraukiant santuoką toje pačioje byloje kartu būtina išspręsti ir visus kitus klausimus, susijusius su jos nutraukimu (LR CPK 385 straipsnio 1 dalis). Nutraukiant santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutarimu privalo būti išspręstas ir turto padalijimo klausimas ( LR CK 3.51 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3.52 straipsnio 2 dalis). Teismas prieš tai patikrinęs jos sąlygų teisėtumą, šalių susitarimą patvirtina sprendimu, kuriuo nutraukia santuoką, sutarties turinys įtraukiamas į teismo sprendimą ( LR CK 3.53 straipsnio 3 dalis). Teismo sprendimas yra galutinis ir įgyja res judicata galią. Įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys negali iš naujo kelti klausimo dėl sprendimu patvirtintos santuokos pasekmių sutarties sąlygų, išskyrus šios taisyklės išimtį – jei iš esmės pasikeičia aplinkybės (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.). Šioje teisės normoje paminėtos esminės aplinkybės duoda pagrindą aiškinti, kad įstatyme iš esmės kalbama apie trunkamuosius teisinius santykius (nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, jų išlaikymą, sutuoktinio išlaikymą ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad LR CK 3.53 straipsnio 3 dalies normoje nustatyta iš teismo sprendimo res judicata taisyklės išimtis, todėl ji neturėtų būti aiškinama plečiamai. Dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių galima keisti tik tas sutarties ir teismo sprendimo dalis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios susijusios su nepilnamečių vaikų išlaikymu ir jų gyvenamosios vietos nustatymu bei buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymu. Taip pat pažymėtina, kad atsižvelgiant į įstatymo LR CPK 279 straipsnio 5 dalies nuostatas, kurios numato, kad jeigu įsiteisėjus sprendimui, nutarčiai ar nutarimui, kuriais iš atsakovo priteistos periodinės išmokos, iš esmės pasikeičia aplinkybės, turinčios įtakos išmokų dydžiui nustatyti ar jų trukmei, tai kiekviena šalis turi teisę, pareikšdama naują ieškinį, reikalauti pakeisti išmokų dydį bei terminus, teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo neįgyja res judicata galios.

Konkrečiu atveju bylos duomenimis 2010 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-220-785/2010 nutraukta ieškovės ir atsakovo santuoka, sudaryta (duomenys neskelbtini), Mažeikių rajono civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) bei buvo patvirtinta jų sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Sutarties 6, 7, 8, 9 punktais buvo susitarta : 6. Nepilnametės dukters A. G., gim. (duomenys neskelbtini) nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma jos tėvo A. G. gyvenamojoje vietoje iki dukters pilnametystės; 7. Šalys susitaria, kad A. G. sumokės I. G. už jam tenkančią didesnę turto dalį – 40000,00 Lt; 8. Šalys susitaria, kad I. G. jai tenkančią kompensaciją 40000,00 Lt už jai tenkančią mažesnę turto dalį perleidžia dukrai A. G. jos išlaikymui, vienkartine pinigine išmoka. Nuo 2010-03-25 dukrai A. G. iki pilnametystės lieka 100 mėnesių, tai išeina, kad I. G. teikia po 400,00 Lt per mėnesį (40000,00 Lt : 100 mėn. = 400,00 Lt tenka vaikui per mėnesį). Nepilnametės dukters lėšų tvarkytoju uzufrukto teise skiriamas jos tėvas A. G.; 9. Šalys susitaria, kad įskaito piniginius įsipareigojimus dėl vienas kito. Tai yra A. G. įsipareigojimas sumokėti 40000,00 Lt kompensaciją I. G. ir I. G. įsipareigojimas suteikti nepilnametei dukrai išlaikymą 40000,00 Lt dydžio vienkartine išmoka, kurią I. G. turi sumokėti A. G. kaip nepilnamečio vaiko lėšų tvarkytojui yra vienodi, todėl vienas kitam įskaitomi ir laikoma, kad šalys viena kitai savo įsipareigojimus dėl kompensacijos sumokėjimo ir išlaikymo suteikimo yra įvykdžiusios.

LR CK 3.201 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Pagrindas reikalauti keisti nustatytą išlaikymo dydį yra svarbios aplinkybės, patvirtinančios tėvų turtinės padėties pablogėjimą ar pagerėjimą arba vaiko poreikių pasikeitimą, kurie turi būti esminiai. Pagal LR CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (LR CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Atsižvelgiant į LR CK 3.201 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendžiant dėl priteisto išlaikymo dydžio padidinimo pareiga įrodyti aplinkybes, kad po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis, konkrečiu atveju tenka ieškovei.

Bylos duomenimis ieškovė I. G. nurodė, kad nutraukiant santuoką jų nepilnametės dukros gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu, nes vaikas norėjo baigti ketvirtą klasę Lietuvoje. Vėliau pasikeitė aplinkybės ir nepilnametė dukra apsigyveno su ja Norvegijoje, o su atsakovu buvo sutarta, jog jis mokės išlaikymą nepilnamečiui vaikui, t.y. perves kiekvieną mėnesį po 2000 Norvegijos kronų tai yra 800,00 Lt, kol sumokės visą sutartą kompensaciją. Atsakovas vaikui skirtus pinigus ir kompensacijos dalį turėjo pervesti į dukros vardu atidarytą sąskaitą banke, tačiau dukros išlaikymui pinigų nemokėjo, tik maždaug po metų vieną kartą sumokėjo vaiko išlaikymui 20000 Norvegijos kronų, kas sudaro apie 8000,00 Lt. Bylos duomenys patvirtina, kad 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimu buvo tenkintas pareiškėjų prašymas ir pakeista Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-03-15 sprendimo civilinėje byloje ir juo patvirtintos 2010-03-03 sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių tarp I. G. ir A. G., dalis nustatant – dukters A. G., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatoma su jos motina I. G.. Nepilnametei dukrai A. G. priteistas išlaikymas iš tėvo A. G., periodinėmis išmokomis po 400,00 Lt kas mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki dukters pilnametystės. Pateiktas į bylą 2013-08-19 mokėjimo kvitas patvirtina, kad A. G. pervedė A. G. 20000,00 Norvegijos kronų (24-25 b. l.). Iš minėto teismo sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjai nurodė, kad jų dukra A. G. nuo 2011 m. birželio mėnesio gyvena su motina todėl prašo pakeisti 2010-03-03 sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių ir 2010-03-15 teismo sprendimo dalis dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo teikimo ir bendravimo tvarkos nustatymo. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis LR CK 3.53 straipsniu dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių yra pagrindas pakeisti sutarties ir teismo sprendimo dalis dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo teikimo ir bendravimo tvarkos nustatymo. Iš priimto sprendimo turinio apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo spręsti, kad buvo svarstomas klausimas dėl 2010 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-220-785/2010 patvirtintos šalių sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 7 punkto pakeitimo, kuriuo šalys susitarė, kad A. G. sumokės I. G. už jam tenkančią didesnę turto dalį – 40000,00 Lt bei 8 punkto pakeitimo, kad I. G. jai tenkančią kompensaciją 40000,00 Lt už jai tenkančią mažesnę turto dalį perleidžia dukrai A. G. jos išlaikymui, vienkartine pinigine išmoka, skaičiuojant po 400,00 Lt per mėnesį, ar 9 punkto pakeitimo dėl kompensacijos sumokėjimo ir išlaikymo suteikimo įsipareigojimų įskaitymo ir įsipareigojimų įvykdymo.

Apeliantas nurodė, kad nepilnametės dukros A. G. gyvenamoji vieta, iš es­mės pasikeitė dar 2011 m. birželio mėnesį, kada šalių dukra pradėjo gyventi su ieškove ir dėl ko šalys dėl jų nepilnametės dukros gyvenamosios vietos, jos iš­laikymo bei bendravimo su ja pakeitimo kreipėsi į teismą. Priimant teismui 2012-09-07 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2435-169/2012 nei viena iš šalių nekėlė klausimo dėl 2010-03-15 teismo sprendimu patvirtintos šalių santuokos nutraukimo pasekmių Sutar­ties 8 bei 9 punktų, kuriais, šalys buvo įskaičiusios tarpusavio pinginius įsipareigojimus, pakeitimo ar panaikinimo. Todėl sąlygos po 2012-09-07 sprendimo priėmimo įgijo res judicata galią, šalys ginčo Sutarties pakeitimo dėl iš esmės pasikeitusių aplin­kybių klausimą teisme jau yra išsprendusios, o po to jokios aplinkybės nepasikeitė. Vadovaujantis LR CPK 279 straipsnio 4 dalimi sprendimui įsiteisėjus šalys nebegali iš naujo pareikšti tų pačių reikala­vimų tuo pačiu pagrindu. Teismas aiškiai nesilaikė nuostatos, jog teismo sprendimas dėl šalių santuokos nutraukimo yra galutinis ir įgyja res judicata galią.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovė nurodė, kad sprendimo dalis dėl šalių turto pasidalijimo nutraukiant santuoką nerevizuojama. Šalys sutarties sąlygomis buvo susitarusios dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo kol vaikas gyvens pas atsakovą, tačiau nuo 2011 m. birželio mėnesio pasikeitus aplinkybėms ir vaikui toliau gyvenant su ieškove, ji nebeturi pareigos mokėti atsakovui vaiko išlaikymui skirtų lėšų. Ieškovės prievolės teikti išlaikymą vaikui neliko, tačiau vis dar išlikusi atsakovo prievolė sumokėti ieškovei kompensaciją už jai tekusią mažesnę turto dalį. Todėl nesulaukusi iš atsakovo mokėjimų ieškovė kreipėsi į teismą dėl sutarties punktų, kuriais buvo susitarta dėl kompensacijos kaip išlaikymo nepilnamečiui vaikui įskaitymo, pripažinimo negaliojančiais. Apeliaciniame skunde, ieškovė nesutikdama su apelianto argumentais nurodė, kad 2012-09-07 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-2435-169/2012 kiti klausimai apie numatytą motinos teiktiną dukrai išlaikymą bei šio užskaitą kaip kompensaciją už pasidalintą turtą nebuvo sprendžiami. Ieškovės vertinimu įstatymas nenumato įpareigojimo vienu metu pakeisti visas įmanomas, ar numanomas būsiant ateityje pažeistas sąlygas dėl vienų iš esmės pasikeitusių aplinkybių, taip pat nenumato tam specialaus senaties termino. Ieškovė nurodė, kad atsakovas vengė mokėti dukrai išlaikymą bei jai skirtą kompensaciją ir tik 2013-08-19, po daugkartinių ieškovės prašymų skirti dukrai lėšų, atsakovas 20 mėnesių išlaikymo sumą -20000 Norvegijos kronų, kas atitinka 8000,00 Lt, pervedė į ieškovės sąskaitą. Kadangi minėti Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 8 ir 9 punktai nebegalėjo toliau būti vykdomi nuo 2012-09-07 sprendimo priėmimo, ir nors dėl jų nebuvo spręsta, ieškovė teisėtai ir pagrįstai pateikė ieškinį, prašydama teismo šiuos sutarties punktus laikyti negaliojančiais, nes ieškovei neliko pareigos mokėti atsakovui lėšų dukros išlaikymui, todėl ji turi teisę gauti sutartimi sutartą kompensaciją. Taip pat ieškovė nurodė, kad ji nereikalauja pakeisti nustatyto kompensacijos dydžio ar pakeisti susitartą santuokoje įgyto turto padalijimo būdą, t. y. tos teismo sprendimo dalies, kuri turi res judicata galią ir kuri negali būti keičiama, tačiau prašo keisti tuos sutarties punktus, kuriuose kalbama apie jai numatytą teikti dukrai išlaikymą ir 40000,00 Lt dydžio kompensacijos užskaitymą 100 mėnesių dukros išlaikymui, t.y. apie tuos, kuriuose aptariami trunkamieji teisiniai santykiai ir kurie, esant LR CK 3.53 straipsnio 3 dalyje įtvirtintoms sąlygoms gali būti keičiami.

Iš esmės atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės argumentais nurodytais atsiliepime į apeliacinį skundą ir vertina, kad apelianto argumentai įvertinus faktines aplinkybes bei atsižvelgus į anksčiau minėtas įstatymo nuostatas nepagrįsti. Apeliantas taip pat nurodė, kad įvertinus tai, kad ieškovė kreipdamasi į teismą dėl dukros gyvenamosios vietos pakeitimo net nekėlė klausimo dėl minėtu 2010-03-15 teismo sprendimu patvirtintos jų santuokos nutraukimo pasekmių Sutarties 8 bei 9 p. pakeitimo, todėl vertina, kad šalys tarpusavyje buvo priėmusios kompromisinį, abi šalis tenkinantį, sprendimą, kuriuo buvo sutaru­sios, kad jų nepilnametė dukra galės gyventi su ieškove, o pastaroji nebekels piniginės kompen­sacijos už jai atitekusią mažesnę santuokoje įgyto turto dalį klausimo. Apeliantas nurodė, kad buvo paaiškinęs, kad jis su ieškove dėl jų dukros gyvenamosios vie­tos pakeitimo iki jiems kreipiantis j teismą 2012-08-01 bendru pareiškimu galutinai buvo sutarę tik po to, kai ieškovė atsisakė bet kokių pretenzijų į šiame ieškinyje jos minimą pini­ginę kompensaciją. Atsakovo vertinimu ginčo atveju šalių susitarimas, kuriame šalys nebekėlė minėtos piniginės kompensacijos klausimo, buvo abiejų šalių valios ir iniciatyvos išraiška.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sutartims dėl santuokos nutraukimo pasekmių taikytinos bendrosios sutarčių teisės normos (LR CK 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.155 straipsnio 1 dalis), taip pat sutarčių aiškinimo taisyklės, išdėstytos LR CK 6.193-6.195 straipsniuose. 2010 m. kovo 15 d. sprendimu patvirtintos sutarties tikslas buvo pasidalyti turtą, esantį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei nustatyti išlaikymo nepilnamečiui vaikui mokėjimo tvarką ir jo gyvenamąją vietą. Teismas analizuodamas minėtas sutarties sąlygas vertino, kad ieškovė siekia pripažinti negaliojančiomis sutarties sąlygas, kuriomis buvo išspręstas išlaikymo nepilnamečiui vaikui suteikimo klausimas iki vaiko pilnametystės, nes iš esmės pasikeitė aplinkybės dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, ir tai neprieštarauja CK 3.53 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai nuostatai. Teismas nurodė, kad nutraukdamos santuoką šalys sutartimi išsprendė visus būtinus, nutraukiant santuoką bendru sutarimu, klausimus tikėdamos, kad kai kurios sutarties sąlygos galios tam tikrą laiko tarpą – iki vaiko pilnametystės. Sutartimi atsakovas pripažino, jog jo buvusiai sutuoktinei už jam tekusią didesnę turto dalį priklauso 40000,00 Lt kompensacija. Teismo vertinimu tikrieji šalių ketinimai sudarant sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvo tai, kad šalių dukra iki pilnametystės gyvens su tėvu, o ieškovė jai iš atsakovo tenkančią kompensaciją skiria vaiko išlaikymui. Teismas sprendė, kad ginčijami sutarties punktai yra išvestiniai iš sutarties 6 punkto, kuriuo buvo nustatyta dukros gyvenamoji vieta su tėvu, ir 7 punkto, kuriuo šalys susitarė dėl kompensacijos. Atsakovas neginčijo, jog toks susitarimas tuo metu atitiko abiejų šalių valią. Teismas padarė išvadą, kad 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimu šalims sutariant dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo jam priteisimo iš atsakovo, ankstesniu sprendimu patvirtintos sutarties sąlygos dėl ieškovės teikiamo išlaikymo vaikui nebuvo modifikuotos, tačiau išsprendus dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ginčijamos sutarties sąlygos neteko galios, nes ieškovei neliko pareigos mokėti atsakovui lėšų dukros išlaikymui, todėl jį turi teisę gauti sutartimi sutartą kompensaciją. Atsakovo teiginį, jog po 2012 m. sprendimo jokios aplinkybės nepasikeitė ir ieškovė neturi jokio teisinio pagrindo keisti sutarties sąlygų, teismas laikė nepagrįstu, nes ieškovė nesiekia pakeisti sutarties sąlygų, bet prašo išvestines sutarties sąlygas pripažinti negaliojančiomis išnykus jos prievolei. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nei viena iš šalių jokiais įrodymais negalėjo pagrįsti buvus ar nebuvus šalių žodiniam susitarimui dėl kompensacijos grąžinimo pasikeitus vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo jam teikimo sąlygoms, ir nurodė, kad tikėtina, kad toks susitarimas tarp šalių galėjo būti ir atsakovas vengė jį vykdyti, nes tik praėjus beveik metams po teismo sprendimo priėmimo, jis vieną kartą pervedė išlaikymui skirtas lėšas į dukros sąskaitą. Teismo manymu, susitarimas tarp šalių dėl kompensacijos grąžinimo neturi lemiamos reikšmės pripažįstant ginčijamus sutarties 8 ir 9 punktus nebegaliojančiais, nes šalys pasirašydamos ginčijamas sutarties sąlygas, pilnai suvokė šių sąlygų turinį ir esmę, t. y. jos suvokė, kad patvirtina faktą, jog ieškovei priklauso sutarta kompensacija už jai tekusią mažesnę turto dalį bei tai, jog ieškovė ją skiria dukros išlaikymui už 100 mėnesių, dukrai gyvenant su atsakovu. Po 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimo minimos sutarties sąlygos, išnykus aplinkybėms dėl kurių jos buvo sudarytos, tapo nebegaliojančiomis.

Apeliantas nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime pa­žeidė sutarčių aiškinimo taisykles, be to, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nesivadovavo pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, kaip objektyviausiai atspindinčiu tikrąją šalių valią dėl pri­siimtų įsipareigojimų turinio. Nurodė, kad neegzistuoja joks įstatymas, kuris imperatyviai nu­statytų pareigą šalims sprendžiant dėl jų nepilnametės dukros gyvenamosios vietos ir jos išlai­kymo sąlygų pakeitimo privalomai spręsti ir kitus klausimus, pvz. nepaisant ankstesnio susitari­mo dėl įskaitymo, vėl numatyti apelianto pareigą mokėti ieškovei piniginę kompensaciją už jai atitekusią esą mažesnę santuokoje įgyto turto dalį. Ginčo atveju šalių susitarimas, kuriame šalys nebekėlė minėtos piniginės kompensacijos klausimo, buvo abiejų šalių valios ir iniciatyvos išraiška. Apelianto vertinimu atsakovas ieškovei jokių sąlygų neprimetė - priešingai, sutartį ir bendrą šalių pareiškimą teismui ruošė būtent jos advokatė. Todėl teismui tikrai nebuvo jokio pagrindo laikyti, kad ieškovės ginčijamos 2010-03-15 sprendimu patvirtintos šalių santuokos nutraukimo Sutarties sąlygos dėl ieškovės pareigos mokėti dukrai išlaikymą bei šalių tapačių tarpusavio reikalavimų įskaitymo, Sutarties 8 ir 9 punktai nebeteko galios, bei, jog ieš­kovė kokiu nors pagrindu esą yra įgijusi teisę gauti iš apelianto Sutartimi sutartą piniginę kom­pensaciją.

Ieškovė nurodė, kad ji nėra teisininkė, jos interesų gynimas visiškai priklausė nuo tuo metu ją atstovavusio teisininko įžvalgumo. Apelianto aiškinimą, kad dėl jų dukros gyvenamosios vietos pakeitimo su ieškove galutinai buvo sutarę tik po to, kai ieškovė atsisakė bet kokių pretenzijų į šiame ieškinyje jos minimą piniginę kompensaciją, ieškovė paneigė buvus bet kokį piniginį susitarimą dėl vaiko gyvenamosios vietos. Ieškovės vertinimu toks šalių susitarimas būtų neteisėtas, nes pirmiausiai pažeistų sutuoktinių sugyvento turto dalijimosi lygių dalių principą, būtų pažeisti nepilnamečio vaiko interesai laisvai apsisprendžiant pasirinkti gyvenamąją vietą su motina. Ieškovės vertinimu, apelianto nurodomas tariamas sandoris, jei toks ir būtų buvęs sudarytas, kaip neteisėtas ir prieštaraujantis gerai moralei, būtų buvęs niekinis ir negaliojantis, o atsakovo teiginiai buvus tokį susitarimą tiek teismo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde vertintini kaip nesąžiningi, siekiantys pažeisti kito asmens (ieškovės) teises, prieštaraujantys gerai moralei. Be to, atsakovui tvirtinant buvus tokį susitarimą, jis turėjo pateikti rašytinius tokio susitarimo įrodymus. Ieškovė dėl atsakovo argumentų, kad šalys buvo susitarusios žodžiu dėl kompensacijos mokėjimo pasikeitus jų nepilnametės dukros gyvenamajai vietai, nurodė, kad šie argumentai taip pat neturi lemiamos reikšmės ginčijamus 8 ir 9 punktus pripažįstant nebegaliojančiais. Ieškovės vertinimu ar ieškovė su atsakovu būtų dėl to susitarę, ar nebūtų, jos teisė į kompensaciją išlieka, o jos pareiga teikti dukrai išlaikymą yra pasibaigusi, todėl šie punktai yra netekę galios. Taip pat ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo, kad apie jos ir atsakovo susitarimą dėl kompensacijos mokėjimo jai dalimis ieškovė tik užsiminė, nurodydama aplinkybes, kodėl būtent dabar kreipėsi į teismą ir kodėl iš viso reikėjo kreiptis į teismą.

Apeliacinio teismo vertinimu bylos aplinkybės patvirtina, kad ginčo tarp šalių dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių nekyla. Nekilo ginčo dėl dukters gyvenamosios vietos nustatymo, pasikeitus aplinkybėms dėl tėvo pareigos teikti dukrai išlaikymą, dėl išlaikymo dydžio, iš esmės ginčas kilo dėl atsakovo pareigos 2010 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-220-785/2010 patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 8,9 punkto susitarimų. Šalys nekėlė klausimo dėl įsiteisėjusiu sprendimu patvirtinto 7 punkto, šalių susitarimo, kad A. G. sumokės I. G. už jam tenkančią didesnę turto dalį – 40000,00 Lt. Iš Sutarties 8 ir 9 punktų yra pagrindo spręsti, kad 7 punkte numatytos sąlygos įvykdymas susijęs su esminėmis faktinėmis aplinkybėmis, vaiko A. G. gyvenamąja vieta pas tėvą ir jai motinos skirto išlaikymo dydžiu iki vaiko pilnametystės.

Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis Nr. 3K-3-35/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011, Lietuvos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011)

Apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, kad pa­žeidė sutarčių aiškinimo taisykles. Apeliacinis teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir išvadomis, taip pat sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais ir atmeta apelianto argumentus kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Teisėjų kolegijai nėra teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą. Nėra pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino byloje esančių duomenų, kad nepagrindė padarytų išvadų, ar netinkamai taikė teisės normas ar nesivadovavo protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais ir to pasėkoje priėmė nepagrįstą sprendimą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog išlaikymo santykiai yra tęstinio pobūdžio ir teismo sprendimas, kuriuo yra priteistas atitinkamo dydžio išlaikymas, šalims res judicata galios neįgyja. Pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ar paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios gali sudaryti pagrindą peržiūrėti teismo sprendimą, kiekvienas suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti teismo sprendimu nustatytą išlaikymą. Remiantis LR CK 3.201 straipsnio 1 dalimi teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Tiek tėvų galimybės teikti išlaikymą, tiek vaikų poreikiai per tam tikrą laikotarpį gali pakisti, todėl įstatyme nustatyta galimybė pakeisti teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydį (formą) nepriklausomai nuo to, ar teismas pats nustatė iš vieno iš tėvų priteistiną išlaikymo dydį, ar patvirtino vaiko tėvų susitarimą dėl išlaikymo dydžio, nes teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo neįgyja res judicata galios (LR CPK 279 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad konkretūs susitarimai priimant 2010 m. kovo 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-220-785/2010 dėl lėšų įskaitymo atitiko vaiko interesus, tačiau pasikeitus aplinkybėms, pasikeitus dukros gyvenamajai vietai ir pradėjus dukrai gyventi pas motiną, tokia sutartyje šalių patvirtinta nuostata dėl kompensacijos įskaitymo ir atsakovo atsisakymas sumokėti ieškovei kompensaciją iš esmės pažeidžia tiek ieškovės tiek nepilnametės interesus bei prieštarauja protingumo, teisingumo, sąžiningumo principui. Kaip minėta LR CK 3.53 str. 3 d. pagrindu pagal nurodytas aplinkybes ir teisinius argumentus turto padalijimo klausimu santuokos nutraukimo pasekmių sutartis negali būti keičiama. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra pagrindo išvadai , kad ieškiniu ieškovė reikalauja iš naujo spręsti turto padalijimo klausimą, kompensacijos dydžio klausimą, kuris išspręstas. Tai, kad pasikeitus aplinkybėms 2012-09-07 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-2435-169/2012 buvo išspręstas vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimo klausimas ir vaiko išlaikymo klausimas, ir nors buvo nustatytos pasikeitusios aplinkybės bet liko neišspręsti klausimai dėl minėtų Sutarties 8 ir 9 punktų ir ieškovei neliko pareigos teikti išlaikymo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu šios aplinkybės nepašalina atsakovo pareigos sumokėti ieškovei kompensaciją dėl kurios šalys susitarė Sutarties 7 punkte. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu ieškovė pasikeitus dukros gyvenamajai vietai, atsiradus kitoms svarbioms objektyvioms aplinkybėms, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl sprendimo peržiūrėjimo ir nėra pagrindo vertinti, kad ieškovė yra atsisakiusi jai priklausančios kompensacijos, ar po 2012-09-07 sprendimo civilinėje byloje Nr.2-2435-169/2012 priėmimo teisę šį klausimą spręsti prarado.

Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis LR CPK 376 straipsniu nurodė, kad teismo vaidmuo šeimos bylose yra aktyvus, todėl teismas pasisako dėl dalies kompensacijos įvykdymo. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų teismo posėdžio metu, po 2010 m. kovo 15 d. sprendimo šalių nepilnametė dukra gyveno su tėvu ir tik 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimu jos gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina. Todėl teismas spendžia, jog ieškovė turėjo prievolę mokėti atsakovui lėšas dukros išlaikymui nuo 2010-03-15 iki 2012-09-07, t.y. 29 mėnesius po 400,00 Lt, kas sudaro 11600,00 Lt. Keičiant sutarties sąlygą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo šalys nesitarė dėl vaiko išlaikymo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, kada faktiškai vaikas gyveno su motina, teismo posėdžio metu patvirtino, jog vaikas gyveno ir pas tėvą, kuris visiškai išlaikė nepilnametę, todėl sprendė, kad atsakovas įgijo prievolę mokėti ieškovei vaiko išlaikymui skirtas lėšas nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. teismo sprendimo. Apeliacinis teismas atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes bei į įstatymo nuostatas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.

Pažymėtina, kad 2010 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje, 3K-3-443/2010, nors faktinėmis aplinkybėmis ji skiriasi nuo konkrečiu atveju nagrinėjamos bylos, iš esmės yra akcentavęs, kad reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Nors atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes jei šalys, kaip nurodė ieškovė per neatidumą ir neišsprendė klausimo dėl kompensacijos kreipdamiesi į teismą, o teismas prieš priimdamas sprendimą galimai nepasiūlė šalims patikslinti prašymo, šių aplinkybių buvimas neužkirto kelio ieškovei kreiptis dėl minėtos sąlygos pakeitimo. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2014 m. kovo 19 d. nutartyje Nr. 3K-3-147/2014 konstatavo, kad Konstitucinio Teismo praktikoje pažymima, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata lemia ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

Pagal suformuotą praktiką, apeliacinės instancijos teismas atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją bei tarp šalių susiklosčiusias faktines aplinkybes tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, padarė pagrįstas išvadas, nepažeidė procesinių teisės normų ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgė ir įvertino visus apelianto argumentus, pasisakė dėl esminių argumentų, tačiau iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu detaliau dėl nurodytų apelianto apeliaciniame skunde argumentų nepasisako nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, ir kaip minėta apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, remdamasis išdėstytais motyvais, įstatymo nuostatomis, kasacinio teismo praktika, įvertinęs, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino visus pateiktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, daro išvadą, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus apelianto apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos dėl skundo apeliantui

neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 500,00 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų (69,70 b.l.). Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (iki 2015-03-20 galiojusi redakcija). Teismas atsižvelgė į Rekomendacijų 8.11. punkto nuostatas, į tai, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekė 1,5 minimalios mėnesinės algos, į pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad ieškovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba neviršija rekomendacijose nustatyto advokato teikiamų teisinių paslaugų maksimalaus dydžio, yra pagrįstos ir teisėtos. Remiantis išdėstytu iš atsakovo ieškovei priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-62-215/2015 palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei I. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) atstovavimo išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.

Teisėjai Vilija ValantienėRasa BartašienėEgidijus Mockevičius