- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-10
- Bylos Nr.
- 2A-83-739/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-37-3-01471-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė, Birutė Valiulienė, Dalia Pranckienė
- Atsakovas
- D. K.
- Ieškovas
- V. K., A. K.
- Kategorijos
- 2.4.1.3Valdymo pabaiga
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja), Laimutės Sankauskaitės ir Birutės Valiulienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-405-233/2020 pagal ieškovų V. K. ir A. K. patikslintą ieškinį atsakovei D. K., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, dėl įpareigojimo atsakovę pašalinti malkines, trukdančias ieškovams naudotis nekilnojamuoju turtu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai V. K. ir A. K. (toliau – ir ieškovai) patikslintu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę D. K. (toliau – ir atsakovė) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti trukdančias naudotis ieškovų turimu nekilnojamuoju turtu, t.y. pastatu-sandėliu 3 Fl\p, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), dvi lentines malkines, pastatytas prie ieškovams priklausančių sandėlio dalių, pažymėtų Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos pastato 3Fl\p plane indeksais 1-4 ir 1-3; priteisti valstybei ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovai paaiškino, kad jiems priklauso 78/100 dalys pastato-sandėlio 3F1/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pažymėto Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos plane (toliau - planas) indeksais 1-2, 24,53 kv. m., 1-3, 23,65 kv. m. ir 1-4, 18,27 kv. m., likusios 22/100 pastato dalys, plane pažymėtos indeksu 1-1,18,88 kv. m., priklauso atsakovei D. K.. Ieškovai jiems nuosavybės teise priklausančią pastato – sandėlio dalį 2016 m. pirko iš savivaldybės aukcione. Taip pat jie yra nusipirkę ir nuosavybės teisę įregistravę į žemės sklypą, esantį po jiems priklausančiomis pastato-sandėlio dalimis. Žemės sklypas, esantis šalia pastato-sandėlio, ir namo kiemo žemė yra valstybės nuosavybė, kurią kaip namo ir sandėlio bendraturčiai, ieškovai ir atsakovė nuomoja iš valstybės, o naudojimosi šiuo sklypu tvarka tarp bylos šalių nėra nustatyta. Ieškovai nurodė, kad prie ieškovams priklausančios pastato dalies, pažymėtos indeksu 1-4, per visą sieną yra pristatyta atsakovės medinė malkinė, taip pat malkinė pristatyta prie išilginės pastato sienos jiems priklausančių pastato dalių, pažymėtų indeksais 1-4 ir 1-3, kuri uždengia visą patalpos 1-4 langą.
3. Ieškovai teigė, kad jiems priklausančio pastato daliai būtinas stogo remontas, kurį atlikti trukdo atsakovei priklausančios malkinės, be to, dėl uždengto atsakovės malkine lango patalpoje 1-4 nėra ventiliacijos, esantys joje daiktai pelija, dėl drėkstančių sienų negalima sutvarkyti elektros instaliacijos, nėra galimybių atlikti jiems priklausančios pastato dalies sienų tinkavimo darbų, įrengti aplink pastato pamatus vandens nutekėjimo nuogrindų. Ieškovų paaiškinimais, atsakovė nebuvo gavusi pastato bendraturčių sutikimo priestatų (malkinių), pristatytų prie pagrindinio pastato, statymui. Be to, atsakovei priklausančios malkinės buvo pastatytos ant valstybinės žemės, o atitinkamos valdžios institucijos nebuvo išdavusios leidimo tokius statinius statyti.
Atsiliepimas
4. Atsakovė D. K. atsiliepime į ieškinį su juo nesutiko ir nurodė, kad dvi malkines ji, gavusi žodinį tuometinio Vykdomojo komiteto sutikimą, yra pasistačiusi 1979 m., kadangi jai gyvenant bute nuo 1975 m. nebuvo kur laikyti malkų. Ieškovė teigė, kad 1999 m. birželio 10 d. suderintame su VĮ Registrų centras K.T. įmonės parengtame žemės sklypo plane 1979 m. statytos malkinės yra pažymėtos, tačiau pripažino, kad malkinės nėra įteisintos. Nurodė, kad, kai 2007 m. statėsi malkinę prie pastato, kurio dalis šiuo metu priklauso ieškovams, ieškovė savivaldybėje aiškinosi dėl projekto ar leidimo reikalingumo ir jai buvo paaiškinta, jog nei projekto, nei leidimo nereikia. Atsakovė tvirtino, kad buvo gavusi savivaldybės darbuotojo žodinį leidimą malkinės statybai. Jos statytoms malkinėms, kaip nesudėtingiems statiniams, pagal STR 1.01.03:2017 ir STR 1.05.01:2017 statybos leidimas nebuvo reikalingas. Be to, atsakovė teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) nuostatas yra suėjęs senaties terminas, kuris taikytinas sprendžiant ginčą.
5. Atsakovė teigė, kad ieškovams perkant iš valstybės pastato dalį, prie šios pastato jau buvo pristatytos malkinės, ieškovams tai buvo žinoma, dėl to jie pretenzijų nereiškė. Nurodė, kad jos pastatytos malkinės netrukdo ieškovams atlikti stogo remonto darbų, nes yra galimas priėjimas iš kitos pastato pusės, be to, galimas priėjimas ir virš malkinės padarius sutvirtinimą-atramą.
6. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė Žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, pateiktame atsiliepime prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra ir nurodė, kad pagal Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 30.7 papunktį, išnuomotuose žemės sklypuose statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus galima tik tuo atveju, jeigu tai numatyta nuomos sutartyje ir tokia statyba ar rekonstrukcija neprieštarauja nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui. Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės tvarkymo byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė kreipėsi į Rokiškio skyrių dėl leidimo ar sutikimo statyti malkinę valstybinės žemės sklype. Taip pat nėra žinoma, ar atsakovė kreipėsi į pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturčius dėl sutikimo statyti malkines (ar malkinę).
7. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, pateiktame atsiliepime nurodė, kad 2018 m. spalio 30 d. atlikto patikrinimo metu nustatyta, jog adresu (duomenys neskelbtini), esančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra pastatyta lentų malkinė (nauja statyba, ilgis - 4,5 m., plotis 2,0, aukštis apie 1,80 m., užstatytas plotas 9 m²), statinys priskiriamas I nesudėtingų statinių kategorijai, o pagal statybos techninio reglamentą STR 1.05.01:2017 ,,Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878, statybos leidimas statyti I grupės nesudėtingąjį statinį, kokį pastatė atsakovė žemės sklype, neprivalomas. Statybos įstatymo 14 straipsnio, nustatančio statytojo (užsakovo) pareigas ir teises, 1 dalies 13 punkte nustatyta, kad kai statinio statybai nereikia statybą leidžiančio dokumento, statytojas (užsakovas) privalo iki statybos pradžios gauti žemės sklypo bendraturčių rašytinius sutikimus (susitarimus) arba besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinius sutikimus, jeigu tokie sutikimai (susitarimai) privalomi pagal teisės aktų reikalavimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai 2020 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino – įpareigojo atsakovę D. K. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti dvi lentines malkines, pastatytas prie ieškovams V. K. ir A. K. priklausančių pastato-sandėlio 3 Fl\p , unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), 78/100 dalių, pažymėtų Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos pastato 3Fl\p plane indeksais 1-4 ir 1-3; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
9. Teismas nustatė, kad ieškovai teisme pareiškė ieškinį, vadovaudamiesi CK 4.98 straipsnyje įtvirtinta savininko teise reikalauti pašalinti bet kuriuos jų teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.
10. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovės nurodytu jos statytų malkinių prie šiuo metu ieškovams nuosavybės teise priklausančios pastato dalies metu (1979 m. ir 2007 m.) galiojo teisinė nuostata, kad statytoju galėjo būti tik asmuo, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka buvo suteiktas žemės sklypas pageidaujamo statyti statinio statybai. Pastatų statybą kaimo vietovėje iki 1983 m. rugpjūčio 31 d. reglamentavo Individualios statybos kaimo gyvenvietėse nuostatai, patvirtinti Lietuvos Ministrų tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228. Nurodytų Nuostatų 3 punkte buvo numatyta, kad gyvenamojo namo, ūkinio pastato bei kitų įrenginių statyba gali būti pradėta tik tam reikalui skirtame sklype, turint nustatytąja tvarka suderintą ir patvirtintą statybos techninę dokumentaciją, sutartį dėl sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui ir leidimą statybai; statant gyvenamąjį namą iš anksčiau turimame sklype, be šių dokumentų, dar reikalingas atitinkamas miesto (miesto tipo gyvenvietės) vykdomojo komiteto sprendimas, leidžiantis gyvenamąjį namą statyti šiame sklype. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad žemės sklypą (jo dalį), malkinės statybos metu – 1979 m., valdė nuosavybės teise ar kitais Lietuvos Respublikos įstatymų pagrindais.
11. Teismas konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) Valstybinės žemės nuomos sutarties duomenimis, atsakovei D. K. buvo išnuomota tik 203/995 žemės sklypo, todėl tik tokia žemės sklypo dalimi kaip nuomininkė atsakovė galėjo naudotis 2007 m. statydama jos nurodytą malkinę, juo labiau, kad nuosavybės teisę į 22/100 pastato atsakovė D. K. įgijo tik 2016 m. vasario 9 d. teismo sprendimo pagrindu. Teismas sprendė, kad aplinkybės, jog atsakovė D. K. buvo išsinuomojusi tik 203/995 dalis žemės sklypo, kurio naudojimosi tvarka nebuvo nustatyta, o atsakovė buvo tik faktinė pastato dalies valdytoja, neįteisinusi pastato dalies valdymo nustatyta tvarka, reiškia, jog 2007 m. malkinę prie Rokiškio rajono savivaldybei priklausančios pastato dalies, kuri vėliau buvo parduota ieškovams, atsakovė pasistatė neturėdama pastato bendraturtės Rokiškio rajono savivaldybės rašytinio sutikimo, todėl tokių statybos darbų negalėjo atlikti. Teismas priėjo prie išvados, kad, statydama malkinę žemės sklype, kuris valdomas (priklauso) keliems naudotojams (savininkams), ir neturėdama kitų šio žemės sklypo naudotojų (savininkų) sutikimo, atsakovė pažeidė ne tik Statybos įstatyme reglamentuotą statytojo pareigą be šiame įstatyme nustatytų reikalavimų laikytis kitų įstatymų, CK nuostatų, bet ir CK 4.75 straipsnio nuostatą, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasis ir disponuojama bendraturčių sutikimu.
12. Įvertinęs visumą teisminio nagrinėjimo metu surinktų įrodymų, teismas sprendė, kad atsakovė, 1979 ir 2007 metais pastatydama malkines prie kitam pastato bendraturčiui priklausančios pastato dalies be šio bendraturčio sutikimo, 1979 metais nesant jai teisės aktų nustatyta tvarka suteikto žemės sklypo statybai, o 2007 metais neturėdama kitų to paties žemės sklypo naudotojų (savininkų) rašytinio sutikimo, pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl, pagal CK 4.103 straipsnio nuostatas, asmenys, kurių teisės ir interesai pažeidžiami, teisę reikalauti, kad teismas įpareigotų statytoją nugriauti statinį.
13. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovams įsigyjant pastato dalį, jiems jau buvo žinoma, jog malkinės yra pastatytos, o prašymą taikyti ieškinio senatį laikė nepagrįstu. Nurodė, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teisei reikšti negatorinį ieškinį ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną. Jeigu nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, tada neturi reikšmės, kada nuosavybės teisės pažeidimas prasidėjo, svarbu nustatyti, kad pažeidimas tebesitęsia ieškinio pareiškimo dieną. Teismas sprendė, kad ieškovai, aukcione įsigydami 78/100 dalis pastato ir 0,0403 ha žemės sklypą ir tokiu būdu įgydami į šį nekilnojamą turtą nuosavybės teisę, turėjo pagrįstą pagrindą manyti, kad jiems priklausančia nuosavybe turės teisę nepriklausomai disponuoti, ją valdyti, nepažeidžiant kito bendraturčio teisių.
14. Teismas konstatavo, kad ieškovų nurodytos aplinkybės, jog atsakovės pastatyta malkinė uždengia ieškovams priklausančios pastato dalies langą, kurių neginčijo ir atsakovė, o taip pat ieškovų nurodytos aplinkybės, kad dėl atsakovės prie ieškovų pastato dalies pristatytų malkinių, jie dalies patalpų negali naudoti pagal paskirtį, nes nėra pakankamos ventiliacijos, tinkamo apšvietimo negali atlikti stogo remonto darbų, dėl ko drėksta pastato sienos, negali sutvarkyti elektros instaliacijos, rodo, jog atsakovės pastatytos malkinės, kurias ieškovai prašo pašalinti, trukdo ieškovams naudotis jiems priklausančiu turtu, todėl ieškovai turi teisėtą pagrindą reikalauti, kad atsakovės pastatytos malkinės prie jiems priklausančių pastato dalių sienų būtų pašalintos. Teismas sutiko su ieškovų argumentais, kad pastolių montavimas, tam, kad būtų galima patekti ant ieškovams priklausančios pastato dalies stogo, reikštų papildomų išlaidų ieškovams atsiradimą, kas pažeistų jų teisę netrukdomai disponuoti jiems priklausančiu turtu.
15. Be to, teismas rėmėsi liudytojo V. K. parodymais, kuris teigė, kad šalių valdomas žemės sklypo plotas užstatytas pastatais daugiau nei leistinas maksimalus sklypo užstatymo procentas, o atsakovės malkinėmis užstatyta sklypo dalis, pastatų eksploatavimui tenkančią žemės sklypo dalį dar labiau sumažina, tuo pažeidžiant bendraturčių teisę netrukdomai disponuoti jiems priklausančiais pastatais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Apeliaciniu skundu atsakovė D. K. prašo Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų V. K. ir A. K. patikslintą ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16.1. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė pažeidė teisės aktų reikalavimus, nes tuometinių teisės aktų nustatyta tvarka atsakovei nebuvo suteiktas žemės sklypas malkinės statybai. Nurodo, kad 1991 metų pabaigoje, pasikeitus valstybės ekonominiams ir teisiniams santykiams, tokio reikalavimo išvis nebeliko, todėl minėtas reikalavimas negali būti taikomas dabartyje susiklosčiusiems teisiniams santykiams. Tvirtina, kad, pagal dabar galiojantį Statybos įstatymą, tokio tipo statiniams nėra reikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Statybos teisės normos yra viešosios teisės normos, dėl viešojo intereso varžančios savininko galimybes įgyvendinti savo teises. Jei tokie suvaržymai ir žmogaus teisių į nuosavybę ribojimai yra pašalinami, jie nebegali būti taikomi vertinant statybos teisėtumą. Kitaip tariant, viešosios teisės apribojimų, pavyzdžiui, statybos reikalavimų, sušvelninimai galioja atgal. Apeliantės nuomone, būtų neteisinga griauti jau pastatytus statinius, remiantis nebegaliojančiais teisės aktų reikalavimais, kai tokius pat naujus statinius galima statyti be statybos leidimo.
16.2. Mano, kad nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, jog atsakovė, 2007 m. statydama malkinę žemės sklype, kuris valdomas (priklauso) kitiems naudotojams (savininkams), ir neturėdama kitų šio žemės sklypo naudotojų (savininkų) sutikimo, pažeidė teisės aktų nuostatas. Pirma, tokio reikalavimo nenumato Statybos įstatymas ir kiti teisės aktai. Antra, iš bylos aplinkybių matyti, kad kai atsakovė statėsi malkinę, prie sandėlio, kurio dalis šiuo metu priklauso ieškovams, ji Rokiškio miesto savivaldybėje aiškinosi ar reikalingas tokio statinio projektas ar statybos leidimas ir jai buvo paaiškinta, jog leidimo nereikia. Be to, Rokiškio miesto savivaldybės darbuotojas atsakovei davė žodinį sutikimą malkinės statybai. Remdamasi Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, apeliantė teigia, kad svarbu ir tai, jog ji 2007 m. vykusių malkinės statybų metu jau buvo sudariusi valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, todėl turėjo teisę statyti malkinę.
16.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 1979 m. pastatyta atsakovei priklausanti malkinė toje pačioje vietoje stovi jau daugiau nei 40 metų, o 2007 m. pastatyta malkinė – 13 metų ir abi malkinės yra atsakovės nuolatos naudojamos. Visą nurodytą laikotarpį, iki ieškovams pareiškiant ieškinį teisme, niekas atsakovei nereiškė jokių pretenzijų dėl pastatytų malkinių, o tuometiniai žemės sklypo savininkai, buvę sandėlio bendraturčiai, malkinių statybos teisėtumo neginčijo, nesikreipė į teismą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.
16.4. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškovai turi teisę reikalauti teismą įpareigoti atsakovę nugriauti malkines, yra visiškai nepagrįsti ir pažeidžia proporcingumo principą . Ieškovai 2016 m. gegužės 27 d. įsigydami sandėlio dalį žinojo (turėjo žinoti), kad prie sandėlio dalies yra pastatytos atsakovei nuosavybės teise priklausančios malkinės, sutiko su jau sandėlio dalies įsigijimo metu egzistavusiais suvaržymais, ginčo dėl minėtų statinių statybos teisėtumo ar savavališkos statybos padarinių pašalinimo nekėlė, neginčija, kad atsakovei priklausančios medinės malkinės yra pastatytos teisėtai. CK 4.48 straipsnio 2 dalis numato, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Todėl ieškovai, įsigiję sandėlio dalį, negalėjo įgyti daugiau teisių ir pareigų į sandėlio dalį nei buvęs daikto (turto) savininkas.
16.5. Mano, kad nepagrįsti ir pirmosios instancijos argumentai, jog valstybinės žemės sklypo, kurio dalis yra išnuomota atsakovei bei kitiems žemės sklypo naudotojams, naudojimosi tvarka nebuvo nustatyta, kas reiškia, kad nebuvo nustatyta konkreti žemės sklypo dalis, kuria naudotųsi kiekvienas šio žemės sklypo žemės naudotojas (savininkas). Pabrėžia, kad ginčo šalys yra minėto žemės sklypo nuomininkai, o ne bendraturčiai. Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso ne ginčo šalims, o Lietuvos Respublikai. Sudarant valstybinės žemės nuomos sutartį, atsakovei (bei kitiems žemės sklypo nuomininkams) buvo nustatytos teisės naudotis žemės sklypu ir nebuvo ribojamos ieškovės teisės naudoti žemės sklypu pagal paskirtį – gyvenamiesiems objektams statyti ir eksploatuoti (Žemės nuomos sutarties 3 p ), o Žemės nuomos sutarties 4 punkte tiesiogiai nurodyta nuomininko teisė statyti naujus statinius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais.
Atsiliepimas
16.6. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CK 4.75 straipsnio nuostatas valstybinės žemės sklypo nuomos kontekste. Atsakovė nepažeidė CK 4.75 straipsnio nuostatos, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutikimu, nes tiek atsakovė, tiek ieškovai yra valstybinės žemės sklypo dalies nuomininkai, o ne bendraturčiai. Buvimas statinio bendraturčiais nereikalauja gauti kitų bendraturčių sutikimo tais atvejais, kai statybos darbai atliekami ne bendrąja daline nuosavybe priklausančiame statinyje, bet už jo ribų. Nagrinėjamu atveju, atsakovei priklausančių malkinių statyba vyko už sandėlio ribų, t. y. išnuomotame valstybinės žemės sklype. Taigi, atsakovė turėjo teisę statyti minėtas malkines be kitų sandėlio bendraturčių sutikimo.
16.7. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismo išvados, kad nepagrįstai pažeidžiamos ieškovų teisės teismo turi būti ginamos, taikytinos ir atsakovės atžvilgiu, nes ieškovai, reikalaudami nugriauti atsakovei priklausančias malkines, siekė sutrukdyti atsakovei naudoti pagal paskirtį jai priklausančius daiktus. Atsakovės malkinių nugriovimas būtų visiškai neproporcingas jos teisių paneigimas – jos turto sunaikinimas. Po tokio sunaikinimo atsakovė paprasčiausiai nebeturėtų kur laikyti malkų, kurios būtinos kūrenti jai priklausančias patalpas.
16.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas sprendime iš pradžių rėmėsi CK 4.98 straipsniu, kuriuo įtvirtinama savininko teisė reikalauti pašalinti bet kuriuos jų teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (reiškiamas negatorinis ieškinys), tačiau vėliau rėmėsi visai kitomis CK nuostatomis bei teisių gynimo būdu, numatytu CK 4.103 straipsnio 2 dalyje, t. y. taikė kitokias teisės normas nei patys ieškovai, grįsdami ieškinio reikalavimą. Todėl, šiuo aspektu, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo materialųjį teisinį santykį ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.
16.9. Atsakovės vertinimu, teismas, nepagrįstai taikydamas CK 4.103 straipsnį bei jame numatytą teisių gynimo būdą, priėmė visiškai neproporcingą sprendimą nugriauti atsakovei priklausančias medines malkines. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė grubų materialinės teisės normų pažeidimą, paneigiantį atsakovės konstitucines nuosavybės teises, o nurodęs, jog atsakovė neįrodė jai priklausančių malkinių statybos teisėtumo, pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles (CPK 178 straipsnis). Pažymi, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos patvirtino, jog atsakovei nuosavybės teise priklausančios malkinės nepriklauso savavališkai pastatytų statinių kategorijai, nes yra priskirtinos nesudėtingiems statiniams, kurių statymui leidimai bei kita techninė dokumentacija nėra reikalingi.
17. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai V. K. ir A. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, nurodo, kad nuo 2016 m. negali naudotis įsigyta nuosavybe dėl atsakovės pastatytų pašiūrių, dėl kurių sunku prieiti prie ieškovams priklausančių pastato dalių, jas suremontuoti.
18. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba), prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą priimti savo nuožiūra.
18.1. Pažymi, kad apeliaciniame skunde akcentuojamas kasacinio teismo išaiškinimas, priimtas 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-380- 611/2019, tačiau ginčas šioje byloje tarp ieškovų ir atsakovės kilęs ne dėl naudojimosi žemės sklypu klausimų, t. y. bendrosios nuosavybės teisės objekto – žemės sklypo – naudojimosi tvarkos nustatymo. Toje pačioje nurodytoje kasacinio teismo nutartyje dėl teisės statyti statinius valstybinės žemės sklype, kuris išnuomotas keliems nuomininkams neindividualizavus jiems naudoti tenkančių sklypo dalių, pasakyta, kad tokiu atveju, kai statyba vykdoma ne privačiame, o valstybinės žemės sklype, kuris, be kita ko, išnuomotas ne tik statytojai (ieškovei), bet ir kitiems nuomininkams, neišskiriant jiems individualiai naudotis tenkančių sklypo dalių, tokios statybos neteisėtumą lemia būtent sklypo savininkės (valstybės) ir bendranuomininkų teisių ir interesų pažeidimas (54 punktas).
18.2. Taip pat teigia, kad su atsakove 2002 m. sudarytoje valstybinės žemės nuomos sutarties 4 punkte nurodyta sąlyga dėl naujų pastatų ar statinių statybos – vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais ir nutarimais, o pagal tuo metu galiojusius įstatymus, Nacionalinės žemės tarnybos vertinimu, statinių statybai atsakovė turėjo gauti nuomotojo, valstybinės žemės patikėtinio, sutikimą, tačiau byloje nėra duomenų, kad toks sutikimas buvo duotas. Remdamasi prieš tai nurodyta kasacinio teismo nutartimi, Nacionalinė žemės tarnyba nurodo, jog, pagal bylos aplinkybes, nuomos sutartyje buvo įtvirtinta galimybė statyti naujus statinius, tačiau teismas darė išvadą, kad šiuo atveju teisiškai reikšminga aplinkybė, sprendžiant dėl statinių griovimo, yra tai, kad sklypas išnuomotas keliems nuomininkams, neišskiriant jiems individualiai naudotis tenkančių sklypo dalių. Tokiu atveju aktualus CK 6.489 straipsnis, reglamentuojantis nuomininko naudojimąsi išsinuomotu daiktu. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad nuomininkas privalo išsinuomotu daiktu naudotis taip, kad netrukdytų juo naudotis kitiems teisėtiems to daikto naudotojams.
18.3. Nacionalinės žemės tarnybos vertinimu, teisė statyti statinius valstybinės žemės sklype nėra absoliuti ir nesuteikia teisės piktnaudžiauti. Tai, kad malkinės, kaip statiniai, savaime negali būti laikomos neteisėtais statiniais ar tokiais, kuriuos draudžia statyti valstybinės žemės nuomos sutartis, kad joms statyti nereikia statybą leidžiančio dokumento, nesuponuoja išvados, kad jos gali būti statomos bet kurioje valstybinės žemės sklypo vietoje, ribojant galimybę pastatų bendraturčiams naudotis savo turtu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
20. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovų ieškinys ir atsakovė įpareigota pašalinti ieškovų nuosavybės valdymo pažeidimus – pašalinti dvi lentines malkines, pastatytas prie ieškovams V. K. ir A. K. priklausančių pastato-sandėlio dalių, teisėtumas ir pagrįstumas.
21. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas, visų pirma, yra išplėtotos bei detalizuotos CK normose.
22. Nuosavybės teisė – tai teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Savininko daiktinių teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 4.95 – 4.99 straipsniuose. Jeigu savininko teisių pažeidimas nesusijęs su valdymo netekimu, pagal CK 4.98 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą savininkas gali pažeistas teises ginti reikšdamas negatorinį ieškinį. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-355-701/2018).
23. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas ir 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013).
24. Nagrinėjamoje byloje, ką pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, ieškovų reikalavimas atitinka negatorinio ieškinio sampratą, todėl, remiantis anksčiau nurodytu teisiniu reglamentavimu bei vadovaujantis šį reglamentavimą aiškinančia kasacinio teismo praktika, ieškovai turėjo įrodyti, kad yra daikto, prie kurio pastatyti atsakovės statiniai, savininkai ir kad minėtų daiktų buvimas prie jiems priklausančio daikto pažeidžia savininkų teises ir saugomus interesus (CPK 178 straipsnis).
25. Byloje ieškinys yra pareikštas trukdymo ieškovams įgyvendinti savo nuosavybės teisę į 78/100 dalių pastato-sandėlio 3 Fl\p, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad ieškovai yra nekilnojamojo turto, tai yra ginčo pastato – sandėlio, dėl kurio valdymo pažeidimų kreipėsi į teismą, bendraturčiai bei, kad ieškovai naudojasi pastato dalimis, kurios pažymėtos Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos plane indeksais 1-2, 24,53 kv. m., 1-3, 23,65 kv. m. ir 1-4 , 18,27 kv. m., o atsakovė yra 22/100 ginčo pastato dalių bendraturtė, kuri naudojasi pastato dalimi, plane pažymėta indeksu 1-1,18,88 kv. m. (2 t., 28‑88 b. l., Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenys).
26. Pasisakydamas dėl antrosios sąlygos – savininko teisių pažeidimo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad savininko teisių pažeidimas dėl aplinkybių, nesusijusių su valdymo netekimu, gali pasireikšti kaip galimybės naudotis daiktu pagal jo paskirtį visiškai ar iš dalies praradimas, apribojimas ar kitoks apsunkinimas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; kt.). Nagrinėjamoje byloje būtent dėl šios sąlygos taikymo kyla esminis ginčas. Byloje pareikštu negatoriniu ieškiniu siekiama apginti pastato – sandėlio bendraturčių teisę nuo pažeidimų, kurie apsunkina naudojimąsi pastatu pagal paskirtį. Ieškovai įrodinėjo, kad dėl to, jog prie jiems priklausančios sandėlio dalies išorinių sienų yra pastatyti atsakovės statiniai (malkinės), ieškovai negali tinkamai naudotis savo nuosavybe, t. y. dėl atsakovės pristatytų malkinių drėksta ieškovams priklausančios pastato - sandėlio dalies patalpų sienos, nėra galimybės atidaryti lango, negalima suremontuoti sienų, stogo ir kt. Taigi, esminę reikšmę bylai teisingai išspręsti turi ieškovų teisių pažeidimo, susijusio su naudojimusi pastatu, kuris priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise tiek ieškovams, tiek atsakovei, konstatavimas.
27. Byloje surinktų įrodymu visuma patvirtino, kad prie ieškovų naudojamos pastato-sandėlio dalies patalpų išorinių sienų yra pristatyti atsakovės statiniai, kuriuos pati atsakovė įvardija malkinėmis. Šios aplinkybės atsakovė byloje neginčijo. Ieškovams teisme pareiškus negatorinį ieškinį ir reikalaujant, kad atsakovė malkines pašalintų, atsakovė turėjo įrodyti, kad jos elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia atsakovė apeliaciniame skunde, aplinkybes, kad atsakovė turėjo teisę valstybinėje žemėje statyti statinius, kad turėjo teisę prie jai nepriklausančios pastato dalies išorinių sienų pristatyti malkines, kad statinių statyba atitiko statybų metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, bei, kad ieškovai turi visas galimybes naudotis savo turtu pagal paskirtį, tai yra, kad jų naudojimuisi turtu netrukdo atsakovės pristatyti statiniai – malkinės, turėjo įrodyti būtent atsakovė.
28. Savininko teisė naudotis daiktu, be kita ko, reiškia jo galimybę gauti naudos iš daikto naudingų vartojamųjų savybių. Tai pasiekiama daiktą netrukdomai naudojant pagal paskirtį. Atitinkamai jeigu savininkui yra trukdoma ar kitaip suvaržoma daiktą pagal paskirtį naudoti, yra pagrindas spręsti, kad savininko teisės pažeidžiamos ir jos teismo turi būti ginamos. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu įvykdyto savininko teisių suvaržymo, apsunkinimo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei. Išvadai, kad savininko teisės yra pažeistos, daryti reikia nustatyti aplinkybes, kad asmuo be teisinio pagrindo atliko veiksmus ar kitaip sudarė sąlygas, dėl kurių daikto savininkas neturi galimybės daiktu naudotis pagal paskirtį arba naudojimasis nuosavybės teise yra kitu būdu suvaržytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019, 30, 33 punktai). Šie kasacinio teismo išaiškinimai paneigia atsakovės apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendė dėl atsakovės statinių teisėtumo.
29. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog nesant duomenų, kad tuometinių teisės aktų nustatyta tvarka atsakovei buvo suteiktas žemės sklypas ginčo malkinių statybai, atsakovė, pastatydama malkines, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Apeliantės teigimu, statybos reikalavimų sušvelninimai galioja atgal ir būtų absoliučiai absurdiška griauti jau pastatytus statinius, remiantis nebegaliojančiais reikalavimais, kai tokius pat naujus statinius galima statyti be statybos leidimo.
30. Atmetant šį atsakovės apeliacinio skundą argumentą, teisėjų kolegija vadovaujasi kasacinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos teismas ginčui išspręsti turi taikyti ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, o jeigu norminiuose teisės aktuose nėra tiesioginės teisės normos, reguliuojančios ginčo teisinį santykį, teismas privalo taikyti to paties teisės instituto, tos pačios teisės šakos įstatymo, kitų norminių teisės aktų normas, reguliuojančias panašų santykį. Taikytinas ginčui išspręsti teisės normas teismas parenka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes ir teisės normose įtvirtintus jų reguliavimo dalyką bei taikymo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-701/2020). Taigi, nagrinėdamas ginčą, kilusį dėl trukdymo ieškovams naudoti pagal paskirtį jiems nuosavybės teise priklausančią pastato-sandėlio dalį dėl to, kad ieškovų naudojamos patalpos yra apstatytos atsakovės malkinėmis, kurių statybos metai, kaip nustatyta byloje, yra 1979 m. ir 2007 m., pirmosios instancijos teismas privalėjo remtis būtent malkinių statybos metu galiojusiais teisės aktais.
31. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nėra ir nebuvo reikalavimo gauti kitų žemės sklypo savininkų (naudotojų) sutikimus prieš statant naujus statinius, juo labiau, kad atsakovė 2007 m. jau buvo sudariusi žemės sklypo nuomos sutartį, ir ši, pasak atsakovės, leido jai statyti malkines, šie atsakovės apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Visų pirma, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Individualinės statybos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse nuostatų, patvirtintų Lietuvos Ministrų tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228, 3 punkte nurodyta, kad gyvenamojo namo, ūkinio pastato bei kitų įrenginių statyba gali būti pradėta tik tam reikalui skirtame sklype, turint nustatytąja tvarka suderintą ir patvirtintą statybos techninę dokumentaciją, sutartį dėl sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui ir leidimą statybai.
32. Nors atsakovė teigia, kad 2007 m., kai buvo statoma antroji malkinė, ji jau buvo sudariusi žemės sklypo nuomos sutartį su valstybe, todėl sutikimo dėl malkinių statybos jai nereikėjo, tačiau 2002 m. gruodžio 23 d. valstybinės žemės nuomos sutartyje nurodyta, kad naujų statinių statyba gali būti vykdoma pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir nutarimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2007 m. galiojusios redakcijos 30.7 punkte buvo numatyta, kad išnuomotuose žemės sklypuose statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus galima tik tuo atveju, jeigu tai numatyta nuomos sutartyje, arba gavus nuomotojo sutikimą, ir jeigu tokia statyba ar rekonstrukcija neprieštarauja nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui. Kadangi atsakovės su valstybe sudarytoje žemės nuomos sutartyje naujų statinių statyba nebuvo konkrečiai reglamentuota, atsakovė privalėjo gauti žemės nuomotojo sutikimą dėl statinio statybos. Be to, nors byloje ir nustatyta, kad iki 2016 m. atsakovė buvo faktinė ginčo pastato vienos iš dalių valdytoja (nuosavybės teisę į 22/100 pastato atsakovė įgijo 2016 m. vasario 9 d. teismo sprendimu, patvirtinus įgyjamosios senaties faktą), byloje nėra duomenų, kad 2007 m. statydama malkines prie kitam pastato bendraturčiui priklausančios pastato dalies sienos, ji turėjo bendraturčio sutikimą, kaip to reikalavo tuo metu galiojęs CK 4.75 straipsnis, nustatęs, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu.
33. Be to, šiuo atveju sutiktina ir su trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad, pagal kasacinio teismo išaiškinimus dėl teisės statyti statinius valstybinės žemės sklype, kuris išnuomotas keliems nuomininkams neindividualizavus jiems naudoti tenkančių sklypo dalių, naujų statinių bendrai keliems nuomininkams išnuomotame valstybinės žemės sklype statyba negalima individualiai konkrečiam nuomininkui (statytojui) nepriskirtoje teritorijoje, nesant tam nuomotojo ir kitų nuomininkų sutikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-611/2019, žr. 57 p.). Bylos duomenys patvirtina, kad 2007 m. atsakovei statant malkinę, žemės sklypas 2002 m. nuomos sutartimi buvo išnuomotas ne tik atsakovei (1 t., 79 b. l.), tačiau nei kito valstybinės žemės sklypo nuomininko, nei nuomotojo sutikimų atsakovė statydama malkinę neturėjo.
34. Bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad atsakovei 1979 m. nebuvo nei suteiktas žemės sklypas, nei duotas leidimas malkinių statybai, kad atsakovė nei žemės sklypo savininko, nei pastato bendraturčio sutikimų dėl 2007 m. statomo statinio neturėjo, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad atsakovė malkinių statybos metu pažeidė statybą reglamentavusius teisės aktus, todėl malkinių statybos teisingai bei pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintos neteisėtomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė byloje neįrodė, kad jos veiksmai tiek 1979 metais, tiek 2007 metais statant malkines atitiko teisės aktų reikalavimus ir nepažeidė tuo metu buvusio pastato savininko, o vėliau ir ieškovų, nuosavybės teisės.
35. Be to, nors apeliantė teigia, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog, kai atsakovė statėsi malkinę Rokiškio miesto savivaldybėje ji aiškinosi dėl tokio statinio projekto ar statybos leidimo reikalingumo ir jai buvo paaiškinta, kad pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, tokio leidimo nereikia bei kad Rokiškio miesto savivaldybės darbuotojas jai davė žodinį sutikimą malkinės statybai, tačiau jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių atsakovės teiginius apie pastato ir žemės sklypo tuometinio savininko sutikimą dėl malkinių statybos, byloje nėra.
36. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad prie ieškovams priklausančios pastato dalies sienos iš lauko pusės yra pristatyti atsakovei priklausantys statiniai, kurie visiškai uždengia pastato-sandėlio dalies, kuria naudojasi ieškovai, langą, pažymėtą Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos plane, ir tokiu būdu yra trukdoma ieškovams naudotis jiems priskirtoje patalpoje esančiu langu pagal jo paskirtį, tai yra patalpos vėdinimui ir apšvietimui, savo nuožiūra remontuoti malkinėmis uždengtas sienas ir sandėlio stogą, aplink užstatytus pamatus įrengti vandens nutekėjimo nuogrindas ir kt. Byloje liudytoju apklaustas V. K. tvirtino, kad suremontuoti pastato stogą galima ir nepašalinus malkinių, tačiau nei atsakovė, nei jos kviestas liudytojas nepaneigė, jog naudotis langu, suremontuoti pastato išorines sienas ar įrengti vandens nutekėjimo nuogrindas taip pat galima nepašalinus atsakovei priklausančių statinių.
37. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl atsakovės pristatytų statinių iš esmės yra ribojama ir ieškovų kaip žemės sklypo bendraturčių teisė nevaržomai naudotis savo turtu, kadangi ginčo žemės sklypo plotas užstatytas pastatais daugiau nei leistinas maksimalus sklypo užstatymo procentas (1 t., 113 b. l.). Taigi, iš esmės atsakovės statinių (malkinių) statyba prieštarauja ir nustatytam teritorijos tvarkymo režimui, tuo pačiu pažeidžiant, ribojant ir žemės sklypo bendraturčių ar teisėtų naudotojų teises į nevaržomą žemės sklypo disponavimą ir/ar naudojimą.
38. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, kaip savininko teisių pažeidimas (trukdymas naudoti daiktą), kurį būtų pagrindas pašalinti, turi būti suprantamos tokios aplinkybės ir (ar) veiksmai, kurie mažina naudojimosi daiktu naudą, daro žalą, didina išlaidas ar kitu būdu konkrečiai neigiamai paveikia savininko teises ar teisėtus interesus. Priklausomai nuo nustatytų aplinkybių gali būti sprendžiama, kokios priemonės konkrečiu atveju pakankamos ir proporcingos pažeidimams pašalinti. Teismas sprendžia, ar visi ieškinio reikalavimuose nurodyti veiksmai (ar jų uždraudimas) yra būtini ginant savininko teises, ir atitinkamai tik šį reikalavimą atitinkantys prašymai tenkinami, taikant proporcingas savininko teisių gynimo priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019, 36–37 punktai). Nors atsakovė byloje teigė, kad ieškovai patekti ant stogo ir jį suremontuoti gali pasistatę pastolius, ką iš esmės patvirtino ir liudytojas V. K., tačiau visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl to ieškovai turėtų papildomų išlaidų, kas taip pat reiškia savininko teisių pažeidimą.
39. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, peržengdamas ieškinio ribas, taikė CK 4.103 straipsnyje įtvirtintas materialinės teisės normas. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, teismas, identifikavęs ieškovų materialiuosius reikalavimus kaip negatorinį ieškinį ir jam spręsti taikydamas CK 4.98 straipsnio nuostatas, skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje papildomai nurodė ir materialinės teisės normą, reglamentuojančią neteisėtos statybos padarinių pašalinimą, tai yra CK 4.103 straipsnį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog negatorinis ieškinys ir ieškinys dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo yra savarankiški ir kartu skirtingi pažeistų teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-695/2019). Nagrinėjamoje byloje ieškovų ieškinys buvo aiškiai suformuluotas kaip negatorinis ieškinys, įrodinėjant dvi sąlygas, t. y., kad ieškovai yra pastato dalies savininkai, ir kad atsakovės statiniai pažeidžia ieškovų teises. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo, nustatė, kad atsakovės pastatyti statiniai riboja (pažeidžia) ieškovų kaip savininkų (bendraturčių) teisės nevaržomai naudotis savo turtu, tai yra iš esmės konstatavo negatorinio ieškinio sąlygų buvimą bei sprendė, kad ieškovai turi teisę į ieškinio patenkinimą CK 4.98 straipsnio pagrindu. Taigi, iš esmės, priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas ieškinio ribų neperžengė. Tačiau teismas kaip ieškinio tenkinimo papildomą pagrindą nurodė ir CK 4.103 straipsnį. Šio papildomo teisinio pagrindo nurodymas sprendime nesuponuoja išvados, kad dėl to byla buvo išspręsta neteisingai, o padaryta klaida gali būti ištaisoma apeliacinės instancijos teismo. Todėl apeliacinės instancijos teismas šalina iš sprendimo pirmosios instancijos teismo motyvus dėl CK 4.103 straipsnio taikymo (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
40. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nusprendus atsakovę įpareigoti pašalinti nuo 1979 m. (2007 m.) naudojamus statinius, pažeidžiami proporcingumo ir interesų pusiausvyros principai. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, tokiu atveju aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnis (nuosavybės apsauga) ir jį aiškinanti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika. Dėl interesų derinimo poreikio nuosavybės apsaugos kontekste EŽTT yra nurodęs, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas turi nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą. Reikalautina pusiausvyra nebus nustatyta, jei dėl pritaikyto ribojimo asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Kitaip tariant, turi būti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo įgyvendinti tikslo (žr. EŽTT 2003 m. rugsėjo 24 d. sprendimo byloje Allard prieš Švediją, peticijos Nr. 35179/97, par. 54). Taikant proporcingumo principą svarbu atsakyti į klausimą: ar priemonė tinkama pageidaujamam tikslui pasiekti; ar ji tokia reikalinga; ar per daug nesuvaržo asmenų, palyginus su pageidaujamo tikslo pasiekimu. Vadovaujantis šiais kriterijais reikalaujama, kad siekiant teisėtų tikslų taikomos priemonės būtų būtinos. Elgtis nepažeidžiant proporcingumo principo reiškia elgtis protingai (CK 1.5 straipsnis). Proporcingumo principas reikalauja, kad, siekiant teisėtų tikslų, būtų taikomos ir tinkamos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-701/2020).
41. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė, atsakyme ieškovams į jų pretenziją, pati nurodė, jog sutiktų perkelti malkines ieškovų sąskaita prieš tai suderinus perkėlimo vietą su atsakove. Be to, nors būtent atsakovė šioje byloje turėjo įrodyti, kad ji nepažeidžia ieškovų teisių, to byloje neįrodinėjo, deklaratyviai teigdama, kad malkinių pašalinimas būtų neproporcingas, nes jomis atsakovė naudojasi nuo 1979 metų, o kitos vietos laikyti malkoms neturi. Nagrinėjamoje byloje atsakovė neteikė teismui leistinų įrodymų apie tai, kad yra neįmanoma sandėliuoti malkų kitose atsakovei priklausančiose patalpose. Teismo posėdyje pati atsakovė paaiškino, kad jai priklauso ne tik prie pastato-sandėlio 3 Fl\p pristatytos malkinės, bet ir kitos malkinės, patenkančios į kaimyninį žemės sklypą, dėl kurių, kaip teigė atsakovė, ji turinti kaimyninio žemės sklypo savininko sutikimą. Taigi, atsakovė neįrodinėjo, kad jos malkinių nuo ieškovų naudojamų pastato - sandėlio sienų pašalinimas neproporcingai suvaržys atsakovės teises. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nagrinėjamoje byloje konstatuoti, jog skundžiamu teismo sprendimu yra neproporcingai suvaržomos atsakovės teisės. Atsakovės pozicija, kad ieškovai savo lėšomis galėtų perkelt jos statinius, kai nustatyta, jog tokie statiniai akivaizdžiai pažeidžia ieškovų teisę į nuosavybę, t. y. tinkamą jos valdymą, negali būti laikoma sąžininga ieškovų atžvilgiu. Atsakovė byloje deklaratyviai teigdama, kad prie ieškovams priklausančių pastato dalių sienų pristatytuose statiniuose laiko malkas bei, kad neturės kur kitur jų sandėliuoti, įrodymų, kad visuose statiniuose yra sandėliuojamos malkos, neteikė, o byloje esančios nuotraukos apeliacinės instancijos teismui kelia pagrįstų abejonių apie tikrąją dalies atsakovės statinių paskirtį, kadangi tik vienoje iš teismui pateiktų nuotraukų matyti sandėliuojamos malkos. Be to, malkinių būklė yra prasta, jos apleistos, apgriuvusios, dėl to vargiai ar gali būti naudojamos pagal paskirtį.
42. Aktualu yra ir tai, kad skundžiamu sprendimu atsakovė nėra įpareigota nugriauti malkinių, nes ieškovų reikalavimas patenkintas įpareigojant atsakovę pašalinti malkines. Kokiu būdu atsakovė turėtų pašalinti ieškovų nekilnojamojo turto valdymo pažeidimus, t. y. ar nugriauti pastatytas malkines, ar jas perkelti į kitą vietą, palikta spręsti pačiai atsakovei.
43. Apeliaciniame skunde akcentuojama ir ta aplinkybė, kad prieš ieškovams įsigyjant ginčo pastato atitinkamas dalis, atsakovės statiniai jau buvo pastatyti, taigi ieškovai aiškiai matė ir žinojo apie prie jie jų įsigyjamų pastato dalių sienų esančius statinius. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant, ar ieškovai turi teisę reikšti negatorinį ieškinį reikalaudami atkurti ne iki jų, bet iki ankstesnių pastato dalių savininkų subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį, kadangi savininko (savininkų) subjektinės nuosavybės teisės pažeidimas buvo ne tik iki tol, kol ieškovai įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatą, bet ir po to, kai ieškovai įgijo šią teisę, bei tebesitęsia iki šiol.
44. Apibendrinus tai, kas pasakyta, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog ieškovai įrodė negatorinio ieškinio reikalavimų pagrįstumą, o atsakovė, priešingai, neįrodė, kad jos statiniai nepažeidžia ieškovų teisėtų interesų. Spręstina, kad pirmosios instancijos teismo išvados atitinka faktinius bylos duomenis bei padarytos nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 178 straipsniai). Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso teisės normas, paskirstė šalims įrodinėjimo pareigas, ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalis 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.