Kauno apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sebona“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“, atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sebona“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“, ieškinį atsakovams Š. G. ir Ž. A. D. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose priimtas nagrinėti ieškovės ieškinys (e. b. l. 1–10) atsakovams dėl žalos atlyginimo priteisimo. Pareikšto ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų pinigines lėšas, esančias atsakovams priklausančiose banko sąskaitose, pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, atsakovų gautinas sumas, turtines teises, nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius daiktus, nekilnojamąjį turtą, priklausantį atsakovams ar esantį pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, 24 755,88 Eur sumai.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 20 d. nutartimi (e. b. l. 68–69) ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų atžvilgiu atmetė. Teismas nustatė tikėtiną ieškinio pagrįstumą, tačiau nurodė, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, o laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė duomenų, jog atsakovai ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, todėl padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu (e. b. l. 78–80) ieškovė prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 20 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas negalėjo visiškai neatsižvelgti į faktą, kad ieškinys yra pareikštas fiziniams asmenims ir ieškinio suma yra tikrai didelė. Siekdamas įrodyti, kad ieškovo pareikštas turtinis reikalavimas nėra didelis ir nesudaro pagrindo teismui taikyti didelės ieškinio sumos prezumpciją, atsakovas turi teikti teismui tą patvirtinančius įrodymus, t. y. rodančius jo gerą turtinę padėtį.Teismas visiškai neįsigilino į ieškinio esmę ir tai, kad ji atskleidžia atsakovų nesąžiningumą. Atsakovams yra pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, nes jie neteisėtais veiksmais padarė įmonei didelę žalą, vengė geranoriškai ir sąžiningai vykdyti savo pareigas. Atsakovai, pažeisdami Įmonių bankroto įstatymo nuostatose įtvirtintą jų pareigą, nesikreipė į teismą dėl savalaikio bankroto iškėlimo esant įmonei nemokiai ir tuo padarė didelę žalą įmonės kreditoriams, be to, iki šiol neperdavė bankrutuojančios įmonės turto. Toks atsakovų neteisėtas ir nesąžiningas elgesys leidžia pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Atsiliepimų į atskirąjį skundą atsakovai nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, 338 straipsniu, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nenustatęs absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų, teismas atskirajame skunde nustatytose ribose toliau tikrina skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti atsakovams laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys, pirma, tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, antra, yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-381-236/2018). Abi paminėtos sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes ieškovė neįrodė antrosios būtinos sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė pareikštą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė didele ieškinio suma (24 755,88 Eur) ir viešuoju interesu, nes ieškinys pareikštas siekiant apginti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė, vertindama ieškinio dydžio reikšmingumą, neatsižvelgė į naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje teikiamus išaiškinimus, jog tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti, o laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017).Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-34-464/2018 yra išaiškinta, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis didesniu ar mažesniu mastu yra suvaržomos asmens teisės, nors teismas dar nėra išsprendęs šalių ginčo ir pasisakęs dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, kas suponuoja šio procesinio instituto taikymo išimtinumą. Be to, sprendžiant dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017 išaiškinta, kad disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė, o jų tikslas – išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, jeigu kyla labiau tikėtina grėsmė, kad jis gali būti perleistas turint siekį išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo. Taigi, nagrinėjamu atveju būtent tokios aplinkybės, kaip objektyviai egzistuojančios ar pagrįstai tikėtinos, suponuotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Teismas pažymi, kad ieškovė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių negrindė aplinkybėmis dėl atsakovų nesąžiningumo. Pažymėtina, kad remiantis aktualia teismine praktika (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-34-464/2018) įrodinėjimo pareiga pirmiausiai tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme reikalavimą ir kartu prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti. Nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Todėl būtent ieškovė privalėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius atsakovų nesąžiningus veiksmus ar ketinimus imtis priemonių, kurios ateityje galėtų apsunkinti ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, tačiau ji tokių įrodymų nepateikė. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė antrosios privalomosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir atskirąjį skundą ieškovė grindžia ir tuo, jog byloje vyrauja viešasis interesas (ieškovė yra bankrutuojanti įmonė). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 144 straipsnio 2 dalies nuostatos, galiojusios iki 2017 m. liepos 1 d., numatė galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kai yra būtina apginti viešąjį interesą, tačiau nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus CPK 144 straipsnio 2 dalies pakeitimams, šioje įstatymo normoje minėto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo nebeliko. Todėl nustačius, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė grėsmės teismo sprendimo tinkama įvykdymui – vienos iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, ieškovės nurodomas viešasis interesas nesudaro savarankiško pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiama Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 20 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas,

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.