- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2022-05-05
- Bylos Nr.
- 1A-14-616/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-2-00091-2020-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- M. Z., A. A.
- Advokatai
- Ramūnas Dobrovolskis, Gediminas Gudeliauskas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų N. M., E. M. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Virginijos Žindulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Z. ir nuteistojo A. A. gynėjo advokato Gedimino Gudeliausko apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje, ir skirtos bausmės:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams,
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė A. A. skirta – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams.
Ši bausmė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 11 d. nuosprendžiu, ir galutinė bausmė A. A. skirta – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmę A. A. įskaitytas bausmės, atliktos pagal Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 11 d. nuosprendį, laikas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 3 dalimi, A. A. iš dalies atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, nustatant, jog po nuosprendžio įsiteisėjimo turi būti nedelsiant atlikta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, likusios 3 (trejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 5 val., jeigu tai nesusiję su darbu, bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Realiai atliekamos laisvės atėmimo bausmės pradžia A. A. nustatyta skaičiuoti nuo sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, dienos; likusios laisvės atėmimo bausmės atidėjimo terminas A. A. nustatytas skaičiuoti nuo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, atlikus nedelsiant atliekamą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį, dienos.
M. Z. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, ir skirta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 3 dalimi, M. Z. iš dalies atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, nustatant, jog po nuosprendžio įsiteisėjimo turi būti nedelsiant atlikta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, likusios 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 5 val., jeigu tai nesusiję su darbu, bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Realiai atliekamos laisvės atėmimo bausmės pradžia M. Z. nustatyta skaičiuoti nuo sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, dienos; likusios laisvės atėmimo bausmės atidėjimo terminas M. Z. nustatytas skaičiuoti nuo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, atlikus nedelsiant atliekamą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį, dienos.
Civilinis ieškinys patenkintas ir iš A. A. ir M. Z. solidariai draudimo bendrovei (duomenys neskelbtini)“, veikiančiai per filialą Lietuvoje, priteista 13 528,80 eurų (trylika tūkstančių penki šimtai dvidešimt aštuoni eurai 80 centų) turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. A. ir M. Z. nuteisti už tai, kad jie veikdami bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 2 d. nutartimi baudžiamoji byla nutraukta jam mirus – M. D., iš anksto susitarę, apgaulės būdu įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: A. A., būdamas (duomenys neskelbtini) vadovu, 2018 metais, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2018 m. balandžio 15 d., pasiūlė M. Z. imituoti (duomenys neskelbtini) priklausančio automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apdrausto nuo vagysčių draudimo bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, vagystę, siekiant apgaulės būdu gauti draudimo išmoką MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, ir M. Z. su pasiūlymu sutikus, jie susitarė, kada ir iš kur turės būti paimtas automobilis bei kur jis turės būti nuvarytas, po ko, M. Z. pasiūlius nusikalstamoje veikoje dalyvauti M. D., kurio atžvilgiu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 2 d. nutartimi baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, paaiškindamas, kad bus įvykdyta automobilio vagystės imitacija, siekiant gauti draudimo išmoką, ir, M. D. dalyvauti sutikus, M. Z., veikiant pagal sutartą nusikalstamos veikos planą, nenustatytomis aplinkybėmis iš A. A. perėmus automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) užvedimo raktelį, 2018 m. balandžio 15 d. nuvežus M. D. į A. A. nurodytą automobilio stovėjimo vietą ir perdavus automobilio užvedimo raktelį, tuomet, M. D. 2018 m. balandžio 15 d. laikotarpiu nuo 20.17 val. iki 22.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, pasinaudojus jam perduotu automobilio užvedimo rakteliu, nuvarius nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), stovėjusį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir juo nuvykus į M. Z. nurodytą vietą (duomenys neskelbtini), tuomet automobilį bei užvedimo raktelį perdavus M. Z., o pastarajam automobilį ir užvedimo raktelį perdavus A. A., kuris automobilį nuvarė į nenustatytą vietą, po ko, A. A. 2018 m. balandžio 15 d. melagingai informavo teisėsaugos institucijas apie neva įvykdytą automobilio vagystę ir 2018 m. balandžio 15 d. apie neva įvykusią vagystę melagingai pranešė draudimo bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, ko pasėkoje, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaulės įtakoje „(duomenys neskelbtini)“ išmokėjo 13 528,80 eurų draudimo išmoką, tokiu būdu A. A., M. D. ir M. Z. apgaule (duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo svetimą – draudimo bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ – priklausantį turtą – 13 528,80 eurų.
2. Be to, A. A. nuteistas už tai, kad jis melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, o būtent: 2018 metų balandžio 15 d. 22.03 val. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato budėtojui telefonu melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, tai yra, kad 2018 m. balandžio 15 d. laikotarpiu nuo 20.17 val. iki 22.00 val., (duomenys neskelbtini), buvo pavogtas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), priklausantis automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 15 000 eurų vertės, po ko, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju davė melagingus parodymus apie UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), priklausančio automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vagystės aplinkybes.
II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. Z. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. liepos 30 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti. Civilinį ieškinį prašo palikti nenagrinėtą.
3.1. Skunde apeliantas nurodo, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-158-882/2019 jis buvo kaltinamas tuo, jog su M. D. veikdami bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu dar vienu asmeniu pagrobė svetimą didelės vertės turtą, o būtent: 2018 m. balandžio 15 d. laikotarpiu nuo 20.17 val. iki 22.00 val, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pagrobė nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), priešais (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėtu pastatu, (duomenys neskelbtini), stovėjusį, įmonei (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), priklausantį mikroautobusą „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), mėlynos spalvos, 15 000 eurų vertės bei jame buvusius, A. A. priklausančius daiktus: USB jungtį „SanDisk“ 20 eurų vertės, mobilaus ryšio telefono Huawei pakrovėją 23 eurų vertės, gesintuvą 20 eurų vertės, pakelėj ą 65 eurų vertės, raudonos 10 vnt. po 5 eurų vertės ir juodos spalvos trosus su įtempėjais 8 vnt. po 10 eurų vertės bendros 130 eurų vertės, elektroninę pompą pripūsti padangoms 90 eurų vertės, klijų balionėlį 10 eurų vertės, geltonos spalvos šviesą atspindinčią liemenę 5 eurų vertės, raktą atsukti ratams (kryžiaus formos) 25 eurų vertės, tempimo trosus 15 eurų vertės, 4 poras kumštinių pirštinių po 2,5 eurų, bendros 10 eurų vertės, langams valyti šepetį 15 eurų vertės, langų grandiklį 5 eurų vertės, atsarginę padangą 120 eurų vertės; tuo padarant UAB (duomenys neskelbtini) 15 000 Eur turtinę žalą, o A. A. 553 Eur turtinę žalą, tai yra buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje. Pažymi, jog Šiaulių apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu jį (M. Z.) kaltinamą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.Teigia, kad 2021 m. liepos 30 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, jog nusikaltimo, kuriuo šioje byloje jis buvo kaltinamas, faktinės aplinkybės, kvalifikavimas skiriasi nuo kaltinimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-158-882/2019, asmuo, kuris nurodytoje byloje buvo laikomas nukentėjusiuoju, yra pripažintas kaltinamuoju, todėl teismas laiko, jog ši byla yra ne dėl tos pačios nusikalstamos veikos, todėl jis (M. Z.) nėra persekiojamas pakartotinai už tą pačią nusikalstamą veiką.
3.2. Apeliantas nesutinka su teismo vertinimu ir pažymi, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato,kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriamįsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimasnutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Pažymi ir tai, kad šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tąpatį nusikaltimą principas (non bis in idem) įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu.
3.3. Pažymi, kad Šiaulių apylinkės teismas jį nuteisdamas nurodo, kad byloje pasikeitė vienas asmuo, t.y. A. A. buvo nukentėjęs, o šiuo metu teisiamas, todėl bylos yra skirtingos. Nesutikdamas su tokiu teismo vertinimu pažymi, kad dvigubo baudimo principas nagrinėjamas tik jo (M. Z.) atžvilgiu, nes nėra svarbu ar pasikeitė kokie asmenys, nes jis buvo kaltinamas padaręs vagystę su M. D. ir nenustatytais kitais asmenimis, o išaiškėjus, jog buvo padaryta ne vagystė, o sukčiavimas, kuriame dalyvavo ankščiau nenustatytas asmuo, t.y. turto savininkas A. A., pasikeitė tik veikos kvalifikacija. Nurodo, kad iš esmės tie patys teisiškai reikšmingi faktai, neatskiriamai susiję tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta,dėl kurių jis buvo išteisintas, nesikeitė. Todėl mano, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti ne pasikeitusius proceso dalyvius, bet teisiškai reikšmingus faktus leidžiančius antrą kartą persekioti jį, buvimą ar nebuvimą. Atkreipia dėmesį į tai, jog jei A. A. nebūtų (duomenys neskelbtini) savininkas, tai jo (M. Z.) veikos kvalifikacija nesikeistų ir tai tik patvirtina, kad jis yra nuteistas iš esmės už tuos pačius veiksmus, už kuriuos buvo išteisintas.
3.4. Apelianto teigimu, kvalifikacijos formuluočių skirtumai nėra pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl vėlesnio proceso atitikimo non bis in idem principui. Nurodo, kad non bis in idem principas turi būti aiškinamas kaip žmogaus persekiojimo ar teisminio proceso dėl antro pažeidimo draudimas, jei jis pradedamas dėl tų pačių arba labai panašių faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta. Teigia, kad net ir kvestionuojant teismo išvadas dėl inkriminuotų nusikaltimų sudėties nebuvimo A. A. veiksmuose, tolesnis jo (M. Z.) baudžiamasis persekiojimas turėtų būti vertinamas kaip pažeidžiantis non bis in idem principą, ir baudžiamasis procesas turėtų būti nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytu pagrindu.
4. Apeliacinius skundu nuteistojo A. A. gynėjas advokatas Gediminas Gudeliauskas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. liepos 30 d. nuosprendį ir A. A. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
4.1. Skunde gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. A. baudžiamosios atsakomybės klausimą ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, sukčiavimo nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą nuteistojo A. A. veiksmuose nustatė tik formaliai. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, įpareigojantį teismą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Gynėjo teigimu, inkriminuodamas nusikalstamos veikos požymius, teismas nevertino įrodymų visumos, jog dėl A. A. kaltumo padarė klaidingas išvadas, kurias grindė hipotetinio pobūdžio teiginiais, prielaidomis, atskiru ir vienpusišku dalies įrodymų vertinimu, nors teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų nepakako A. A. kaltei pagrįsti. Todėl teigia, kad netinkamas įrodymų vertinimas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir A. A. veikos kvalifikavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 236 straipsnio 1 dalį, kadangi byloje nebuvo įrodyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai.
4.2. Nurodo, kad A. A. yra nuteistas už tai, kad jis veikdamas bendrininkų grupėje iš anksto susitaręs, apgaulės būdu įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent imituojant (duomenys neskelbtini) priklausančio automobilio „(duomenys neskelbtini)“, apdrausto nuo vagysčių draudimo bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, vagystę, apgaulėsbūdu (duomenys neskelbtini) naudai įgijo svetimą – draudimo bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini) – priklausantį turtą – 13 528,80 eurų. Gynėjo teigimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja tiek byloje esantiems rašytiniams įrodymams, tiek faktinei situacijai. Esminis pažeidimas ir trūkumas šioje baudžiamojoje byloje, pasak gynėjo, yra tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas tik formaliai. Kaltinamasis aktas buvo surašytas iš esmės pagal kitoje baudžiamojoje byloje surinktusįrodymus. Teigia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog prieš tai Šiaulių apylinkės teisme Šiaulių rūmuose buvo išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-158-882/2019, kurioje M. Z. ir M. D. buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje. Jie buvo kaltinami pagrobę (duomenys neskelbtini) priklausantį mikroautobusą „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi nutarė informuoti prokurorą, kad yra pagrindas spręsti klausimą dėl BK 182 straipsnio 2 dalies numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių galimo buvimo M. Z., M. D. ir A. A. ar kitų asmenų veiksmuose. Tačiau šioje baudžiamojoje byloje, gynėjo teigimu, jokios kitos medžiagos, kuri nebūtų buvusi surinkta bei nagrinėta prieš tai minėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-158-882/2019, praktiškai nėra.
4.3. Gynėjo teigimu, tiek prokuroras ikiteisminio tyrimo stadijoje, tiek vėliau ir bylą nagrinėjantis teismas, turėjo atkreipti dėmesį į A. A. paaiškinimus dėl 2017 metais automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įsigijimo aplinkybių bei jo draudimo sąlygų. Ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu ir baudžiamosios bylos Nr. 1-158-882/2019 nagrinėjimo metu, A. A. nurodė, kad automobilį „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo 2017 metų gruodžio mėnesio pradžioje. Jį pirko savo įmonės reikmėms. Automobilio pirkti ieškojo internetiniuose skelbimuose. Jo paieška truko ilgokai, pradėjo nuo spalio mėnesio. Kiek pamena, skelbimas apie parduodamą automobilį „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdėtas į skelbimų tinklapį (duomenys neskelbtini). Automobilio vyko apžiūrėti į(duomenys neskelbtini). Tai vyko spalio mėnesį, tačiau tiksliai negali nurodyti datos. Jis klausė, ar bus išrašome sąskaita faktūra, kadangi jam reikalinga automobilį pirkti per įmonę. Gavęs atsakymus, kad viskas bus tvarkoje, sutiko atvykti apžiūrėti. Automobilio pirkimo pardavimo sandoris įvyko tik po dviejų mėnesių. Per tą laiką, kol buvo tvarkomi paramos pinigai, jis kelis kartus bendravo su įmonės buhaltere, kuri, kaip suprato,buvo įmonės savininko žmona. Automobilis buvo pirktas už Europos sąjungos paramos lėšas. Už automobilį mokėjo 13 000 Eur, pinigus pervedė per banką. Įgijus automobilį jį iš karto apdraudė „Kasko“ draudimu.
4.4. Nurodo,kad jeigu būtų aiškinamasi dėl baudžiamojoje byloje Nr. 1-158-882/2019 išdėstytų aplinkybių, tai prokuroras būtų sužinojęs, jog (duomenys neskelbtini) 2017-11-10 pasirašė savarankiško užimtumo rėmimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini) (dabartinis pavadinimas (duomenys neskelbtini) tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyrius) Minėtos sutarties pagrindu (duomenys neskelbtini) įsipareigojo įsteigti pardavimo vadybininko darbo vietą (Sutarties 2.1. punktas). Sutartis įpareigojo (duomenys neskelbtini) savo lėšomis apdrausti ilgalaikį materialųjį turtą, kuriam įsigyti steigiant darbo vietą buvo naudota subsidija, maksimaliu turte atkuriamosios vertės draudimu nuo visų galimų rizikos atvejų <...>, ne mažiau kaip 36 mėnesius nuo darbo vietos įsteigimo dienos naudos gavėju nurodydamas darbo biržą ir pateikti darbo biržai draudimą įrodančius dokumentus (Sutarties 2.12. punktas). (duomenys neskelbtini) už darbo biržos subsidiją 2017-12-08 įsigijo „(duomenys neskelbtini)“, kuris 2017-12-12 buvo apdrausta: draudimo bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, veikiančiai per filialą Lietuvoje (toliau – draudimo bendrovė (duomenys neskelbtini)), naudos gavėju nurodant (duomenys neskelbtini) teritorinę darbo biržą.
4.5. Pažymi, kad nurodytos aplinkybės ir byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtina, kad esant turto, t.y.„(duomenys neskelbtini)“ sugadinimo ar vagystės atveju, naudos gavėjas būtų ne MB (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) teritorine darbo birža. Pažymi ir tai, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai: Šiaulių apskrities VPK 2018-06-15 raštas draudimo bendrovei (duomenys neskelbtini), tokias aplinkybes patvirtina. Nurodo, kad A. A. pateikė 2 vnt. transporto priemonės užvedimo raktelius ir registracijos liudijimą (1 t., b.l. 87); Draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys, pareikštas transporto priemonės vagyste kaltinamiems asmenims. Iš jo matyti, kad pagal 2018-10-12 mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėta ne (duomenys neskelbtini), ar A. A., o Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (1 t., b.l. 98–99). Teigia, kad iš draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini) 2018-11-09 rašto matosi, kad draudimo išmoką dėl transporto priemonės vagystės draudikas (duomenys neskelbtini) 2018-10-12 išmokėjo Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (1 t., b.l. 102). Draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini) pranešime apie priimtą sprendimą draudiminio įvykio byloje nurodyta transporto priemonės rinkos vertė 15 032 Eur, išskaita 1503,20 Eur, išmokama suma 13 528,80 Eur, gavėjas Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (1 t., b. l. 103), draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini) mokėjimas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos naudai (1 t., b.l. 104). Šie rašytiniai įrodymai, gynėjo teigimu, tik patvirtina, kad nei (duomenys neskelbtini), nei A. A. negavo ir negalėjo gauti jokios naudos dėl automobilio (duomenys neskelbtini)“ vagystės. Todėl mano, kad priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes A. A. negalėjo įvykdyti tokios veikos, kokia nurodyta kaltinamajame akte, t. y. A. A. negalėjo apgaulės būdu iš draudimo bendrovės BTA įgyti didelės vertės svetimą turtą (duomenys neskelbtini) naudai, nes pagal draudimo sutartį naudos gavėjas yra (duomenys neskelbtini) teritorine darbo birža (dabartinis pavadinimas Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, (duomenys neskelbtini) miesto skyrius). Teigia, kad A. A. neabejotinai žinojo tokias paramos sutarties ir draudimo sąlygas, todėl negalėjo siekti įgyti iš draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini) didelės vertės turto (duomenys neskelbtini)“ naudai. Tačiau tokių sąlygų, pasak gynėjo, tikėtina nežinojo M. Z., kuris tikėtina ir sukūrė versiją dėl automobilio vagystės imitavimo siekiant gauti draudimo išmoką ir tokią versiją pateikė M. D., kurio atžvilgiu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 2 d. nutartimi baudžiamoji byla nutraukta jam mirus.
4.6. Gynėjo teigimu, teismas taip pat neatkreipė dėmesio ir nevertino kitų reikšmingų aplinkybių. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu bene pirmuoju apklaustas liudytojas M. J. 2018 m. balandžio 24 d. apklausoje parodė, kad „maždaug prieš savaitę FB pamačiau pranešimą, kuriuo asmuo kreipėsi prašydamas suteikti informaciją apie pavogtą „ (duomenys neskelbtini)“ mikroautobusą. Aš apie panašų nusikaltimą žinojau, kadangi mano kaimynas M. D. prieš kelias dienas buvo pasakojęs, kad nuvarė mikriuką. M. minėjo, kad šita mikroautobusą jo kažkokie pažįstami sekė kelias dienas. Dar minėjo, kad jam privežė užvedimo raktelius, o jis sutartą vakarą nuvažiavo ir turėtu rakteliu užsikūrė tą mikroautobusą ir jį pavogė. Jis minėjo, kad buvo ne vienas. Taip pat minėjo, kad automobilis yra išvarytas maždaug 150 km nuo (duomenys neskelbtini), kur – neminėjo, kad jis bus ardomas. Vėliau jau sakė, kad automobilis išvarytas į (duomenys neskelbtini) pusę. Būtinai noriu paminėti, kad balandžio 18 d., apie 16.00 val., aš buvau su M. D. kieme, kuomet prie jo privažiavo (duomenys neskelbtini) automobilis, sedano tipo, mėlynos spalvos. Tuo metu mes abu su M. sėdėjome mano automobilyje. Kai privažiavo prie jo tas (duomenys neskelbtini) automobilis, M. išlipo ir nuėjo pasikalbėti. Aš mačiau, kad automobilyje buvo vienas vaikinas, (duomenys neskelbtini). Prisiminiau tą vaikiną, kadangi dar savaite iki to įvykio, tikslaus laiko nežinau, mes su M. D. buvome sutikę prie PC (duomenys neskelbtini). Tuomet jis tiek man, tiek D. siūlė pavairuoti mikroautobusą, tačiau aš nesutikau, D. šis pasiūlymas sudomino. Grįžęs iš jau minėto vaikino vairuojamo (duomenys neskelbtini) automobilio D. man pasakė, kad jam atvežė 350 Eur už nuvarytą mikroautobusą“. Pažymi, jog šis liudytojas ikiteisminiame tyrime ir baudžiamojoje byloje atsirado tik dėl A. A. pastangų, nes po „(duomenys neskelbtini)“ vagystės, jis savo Facebook profilyje patalpino informaciją apie vagystę ir žadėjo atsilyginti už naudingą informaciją. Kaip liudytojas M. J. nurodė, jis pamatė pranešimą apie „(duomenys neskelbtini)“ Facebook paskyroje ir kreipėsi, nes norėjo gauti atlygį. Susitikimas buvo suderintas bendraujant žinutėmis, tačiau į 2018-04-17 susitikimą su liudytoju M. J. nuvyko ne A. A., o jo pusbrolis. Atkreipia dėmesį į tai, kad A. A. 2018-04-17 negalėjo susitikti su liudytoju, nes buvo užsiėmęs ir tai jis patvirtino tiek 2019 metais išnagrinėtoje byloje, tiek šioje baudžiamojoje byloje. Nagrinėjant šią bylą A. A. nurodė, jog negalėjo susitikti su liudytoju, nes dalyvavo teismo posėdyje. Pasak gynėjo, jeigu prokuroras arba pirmosios instancijos teismas būtų tyręs šias aplinkybes, pasak gynėjo, tai būtų nustatę, jog A. A. iš tiesų 2018-04-17 visą dieną dalyvavo Šiaulių apygardos teismo posėdyje nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-5-167/2018 (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismo posėdis vyko nuo 9:30 val. iki 16:45 val., todėl A. A. norėdamas operatyviai reaguoti į asmens galimai turinčio informacijos apie „(duomenys neskelbtini)“ vagystę pranešimą, paprašė į susitikimą nuvykti savo pusbrolio. Apie visas šias aplinkybes A. A. jau sekančią dieną, t.y. 2018-04-18, pranešė tyrėjai (prijungtos baudžiamosios bylos 1 t., b.l. 34–36). Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo gynybos keltų abejonių, jog vykdant planuojamo pavogti automobilio „(duomenys neskelbtini)“ sekimo veiksmus, buvo galima lengvai nustatyti, kur ir kiek jis yra laikomas, kada naudojamas. Taip pat galima nustatyti pasikartojančius veiksmus, jog prie automobilio dažnai yra paliekama tam tikra transporto priemonė. Pažymi, jog automobilis „(duomenys neskelbtini)“ buvo laikomas prie A. A. gyvenamosios ir darbo vietos, o jis tuo metu gyveno pas tėvus. Todėl paliekant darbo automobilį prie darbo vietos, kur yra ir gyvenamoji vieta bei dažnai šalia statant kitiems šeimos nariams (tėvui) savo automobilį, buvo galima šias aplinkybes lengvai nustatyti, vykdant automobilio „(duomenys neskelbtini)“ sekimą. Taip pat buvo lengva nustatyti, jog dažnai prie „(duomenys neskelbtini)“ paliekamas automobilis prie priekinio stiklo turi vaizdo registratorių. Visos šios aplinkybės, pasak gynėjo, labai paprastai nustatomos vykdant paprasto sekimo veiksmus, tačiau aplinkybes apie „(duomenys neskelbtini)“įsigijimą ir draudimą bei draudiminio įvykio naudos gavėją, galėjo būti žinomos tik su dokumentais susipažinusiems asmenims. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino bylai reikšmingų ir gynybos keltų aplinkybių, teismas visapusiškai neišnagrinėjo bylos ir neatskleidė jos esmės, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
4.7. Pažymi, jog pirmieji versiją apie automobilio vagystę siekiant gauti draudimo išmoką pateikė M. Z. ir M. D., kurio atžvilgiu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 2 d. nutartimi baudžiamoji byla nutraukta jam mirus. M. D. apklaustas įtariamuoju ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) parodė, kad „įtarime nurodytą dieną jam į mobilų telefoną paskambino nepažįstamas vaikinas. Iš kur jis gavo jo numerį, negali atsakyti. Jis paklausė, ar jis yra D., jam tai patvirtinus, pasiūlė susitikti. Asmuo pasakė, kad jo numerį davė kartu su juo įkalinimo įstaigoje sėdėjęs asmuo. Pasakė, kad jis atvažiuotų į aikštelę (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“. Vaikinas atvyko vienas „(duomenys neskelbtini)“ automobiliu, pilkos spalvos, valstybinių numerių nežino. Įlipus į tą automobilį, vaikinas pasakė, kad jį rekomendavo kaip gerą vaikį ir pasiūlė pavairuoti automobilį. Jis prisistatė, tačiau nepamena kaip. Jo numerį turi išsaugojęs, tačiau koks kontakto vardas nežino. Jis pasakė, kad turi skolininką, kuris negrąžina didelės skolos, nes neturi pinigų, todėl tas skolininkas jam padavė automobilio užvedimo raktelius bei pasakė, kad pavogtų jo automobilį, tuomet automobilio savininkas iš draudimo bendrovės gaus išmoką ir tokiu būdu bus atsiskaityta už skolą su kaupu. Tas vaikinas pasakė, kad jei vairuojant automobilį sustabdys policija, jam nieko nebus, nes pasakys, kad paprašė pavairuoti. Taip pat vaikinas nurodė, kad turi užvedimo raktelius. Už šį darbą pasiūlė 500 eurų. Sutiko. Suprato, kad vaikinai nori pavogti automobilį ir tokiu būdu įvykdyti draudimo apgaulę. Kad vairuodamas tą automobilį prisidės prie nusikaltimo įvykdymo, suprato“.
4.8. Gynėjo teigimu, iš bylos medžiagos yra aišku, jog tokią versiją M. D. pateikė gavęs informaciją iš M. Z., kuris pasiūlė „pavairuoti“ automobilį. M. Z. nežinojo automobilio „(duomenys neskelbtini)“įsigijimo aplinkybių ir draudimo sąlygų, todėl tikėtina M. D. pateikė versiją, kad automobilis bus nuvarytas su savininko žinia dėl draudimo išmokos pasisavinimo, tik todėl, kad būtų labiau priimtina ir leistų M. D. manyti, jog „pavairuos“ automobilį su jo savininko žinia. Nurodo, kad M. D. yra parodęs, jog jis būtų dalyvavęs bet kokioje nusikalstamoje veikoje, jeigu būtų gavęs pinigų už tai. Pažymi, jog automobilio „duomenys neskelbtini)“ vagystės atveju naudos gavėjas buvo (duomenys neskelbtini) teritorinė darbo birža, todėl jokios naudos nei (duomenys neskelbtini), nei A. A. nebūtų gavęs ir nebūtų galėjęs įvykdyti M. Z. pateiktos versijos dėl neva skolos grąžinimo. Pasak gynėjo, byloje esantys duomenys patvirtina, kad nei (duomenys neskelbtini), nei A. A. nebuvo skolingi ir kreditorių neturėjo.
4.9. Nurodo, kad bylose taip pat liko neišaiškintos ir neatskleistos aplinkybės susijusios su automobilio vagyste. Teigia, kad darant prielaidą apie neva su savininko žinia vykdytą nusikalstamą veiką ir inscenizuotą automobilio vagystę siekiant įgyti draudimo bendrovės išmoką (duomenys neskelbtini) naudai, visiškai nelogiškos kaltinamojo M. Z. nurodytos aplinkybės dėl būtinybės naudoti GPS signalo blokatorių. Gynėjas kelia klausimą, kam reikia naudoti GPS blokatorių, jeigu automobilis „vairuojamas“ su savininko sutikimu? Teigia, jog nėra logiškai paaiškinta, kodėl pas M. Z. pasiliko daiktai, kurie rasti kratos metu ir kurie buvo naudojami automobilio vagystės metu, bet neva gauti iš A. A.. Teigia, jog neįtikinama versija, kad po automobilio nuvarimo ir jo perdavimo su rakteliais M. Z. išsiėmė GPS blokatorių ir pasiliko su savimi, nors neva tai buvo A. A. perduota įranga. Pažymi, jog byloje yra ir daugiau prieštaravimų, kurių pirmosios instancijos teismas neatskleidė, bet priėmė apkaltinamąjį nuosprendį A. A. atžvilgiu ir pripažino jį kaltu. Nurodo, kad baigiamosiose kalbose buvo atkreipiamas dėmesys į Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendyje ir nutartyje padarytą grubią teismo klaidą vertinant įrodymus, dėl ko teismas suabejojo, jog buvo įvykdyta automobilio vagystė. Teismas turėdamas duomenis, kad byloje buvo pateikti abu „(duomenys neskelbtini)“automobilio rakteliai, nurodė, kad paties nukentėjusiojo A. A. teigimu, namuose turėjo 2 vnt. šio automobilio „(duomenys neskelbtini)“ užvedimo raktelius, jų niekam neskolindavo, išskyrus vieną kartą savo tėvui, tačiau prie bylos buvo pateiktas tik 1 vnt. iš šių raktų, vadinasi, kitu be jokių sunkumų ir akivaizdžių įsilaužimo pėdsakų laisvai galėjo pasinaudoti kaltinamieji, į iš anksto sutartą vietą nuvarant minėtą automobilį. Tikėtina, jog teismas 2019 m. lapkričio 25 d. priimdamas sprendimus suklydo dėl „(duomenys neskelbtini)“ raktelio 1 vnt., kuris buvo rastas kratos metu pas M. Z.. Atlikus rasto raktelio (pultelio) tyrimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ salone, buvo nustatyta, kad jis nepriskirtas pavogtam automobiliui „(duomenys neskelbtini)“, tačiau taip pat nurodyta, jog raktelio mikroschemos procesorius turi manipuliavimo ženklų (litavimo požymiai). Pažymi, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo aiškinamasi dėl galimybių su šiuo raktų atrakinti ir užvesti (duomenys neskelbtini) priklaususio automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)
4.10. Teigia, kad baudžiamojoje byloje buvo ir daugiau reikšmingų aplinkybių, kurios nebuvo tinkamai ištirtos ir įvertintos visų byloje esančių įrodymų kontekste. Nurodo, kad nuteistasis M. Z. apklausiamas 2019-02-27 teisiamajame posėdyje nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-158-882/2019 parodė, kad „tarpininkavo A. A. įvykdant sukčiavimą, tikslu gauti draudimo išmoką. Jis 4-5 metus yra pažįstamas su A. A.. Susipažino kažkokiame vakarėlyje. Susitikę pasikalbėdavo, vienas kito telefonų numerių neturėjo. Maždaug likus mėnesiui iki 2018-04-15 jis buvo susitikęs su A. A.. To susitikimo metu A. A. paprašė surasti žmogų, kuris galėtųpavairuoti jo automobilį. Tuo metu smulkmenų nepasakojo, tačiau leido suprasti, kad bus imituotajam priklausančio automobilio vagystė tikslu gauti draudimo išmoką“.
4.11. Gynėjo teigimu, byloje nėra surinkta nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų M. Z. teiginius apie bet kokį bendravimą su A. A., išskyrus paties M. Z. duotus paaiškinimus, ir tik duotus 2019 metais teisminio nagrinėjimo metu po liudytojų ir nukentėjusiųjųapklausos. Pažymi, jog teisme A. A. nurodė, kad M. Z. nepažinojo, o susitiko su juo tikteisminio proceso metu. Tokius A. A. parodymus paneigiančių įrodymų nėra, išskyrus minėtus M. Z. parodymus. Tvirtindamas apie A. A. pažinojimą, M. Z. negalėjo nurodyti nė vieno A. A. kontakto, nors tvirtina, kad esą 5– 6 metus buvo pažįstamas su juo. Pažymi, kad tarnybiniame pranešime dėl išklotinių analizės, taip pat buvo konstatuota, kad išanalizavus A. A. naudojamo judriojo ryšio telefono numerio išklotines, kontaktų su M. Z. naudotais telefono numeriais neužfiksuota. Tačiau M. Z. su kitu kaltinamuoju M. D. bendravimas vyko aktyviai ir tai yrakonstatuota tarnybiniame pranešime dėl išklotinių analizės. Taip pat pažymi, kad 2018-04-27 tarnybiniame pranešime dėl išklotinių analizės yra konstatuota, jog A. A. naudojamasmobiliojo ryšio telefonas pagal išklotines įvykio dieną (2018-04-15) iki 22:17 val. buvo prisijungęs prie mobilaus ryšio bokštelių, veikiančių (duomenys neskelbtini) mieste.
4.12. Gynėjo teigimu, taip pat reikšmingos aplinkybės nagrinėjamai bylai buvo nustatytos ir psichofiziologinio tyrimometu pateikus poligrafo išvadas. Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas praktikoje dėl tyrimo poligrafu vertinimo yra nurodęs, kad tyrimo poligrafu rezultatai, nors ir nėra pripažįstami įrodymu baudžiamosiose bylose, gali turėti tam tikrą reikšmę įrodymų vertinimo procese kaip veiksnys sustiprinantis teismo vidinį įsitikinimą dėl asmenų parodymų objektyvumo ar neobjektyvumo,tai neprieštarauja faktinių aplinkybių nustatymo principams (kasacinė nutartis baudžiamojojebyloje Nr. 2K-81-788/2015). Nurodo, kad nagrinėjant bylą teisme dėl automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vagystės buvo atliktas A. A. ir M. Z. tyrimas poligrafu. Atlikus papildomą tyrimą ir išanalizavus šio tyrimo duomenis buvo pateikta kategoriška poligrafo psichofiziologinio tyrimo išvada, kad M. Z. duoti parodymai vertinti kaip sakant netiesą, o A. A. antro testo metu į jam užduotus klausimus sakė tiesą.
4.13. Nurodo, kad byloje prokuroras kėlė versiją, jog galimai raktelius A. A. galėjo perduoti M. Z. ne tiesiogiai, o kitu būdu – galimai per kokį nors trečiąjį asmenį, ar kitu būdu. Todėl prokuroras tyrimo poligrafu rezultatų siūlė nevertinti, nes tyrimo metu užduoti klausimai neatitiko faktinių bylos aplinkybių. Tačiau aukščiau išvardintų aplinkybių ir įrodymų visuma, gynėjo teigimu, sudaro pagrindą teigti, jog A. A. žinojo, kad automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vagystės atveju nei (duomenys neskelbtini), nei jis pats, jokios naudos iš draudimo bendrovės negaus ir negalės įgyti draudimo išmokos, nes pagal draudimo sutartį naudos gavėjas yra (duomenys neskelbtini) darbo birža. Todėl mano, kad A. A. nebuvo jokio tikslo nei ieškoti, kas galėtų incenizuoti automobilio vagystę, nei prašyti, kad kas ją atliktų, nes automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vagystės atveju jokios naudos negautų, nei (duomenys neskelbtini), nei jis pats. Pasak gynėjo, byloje esantys rašytiniai įrodymai tą ir patvirtina, kad naudos gavėjas buvo (duomenys neskelbtini) darbo birža ir jai išmokėta draudimo išmoka.
4.14. Gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl A. A. veiksmų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, rėmėsi atskirais įrodymais ar jų dalimis, kitų kaltinamųjų parodymais, tačiau nevertino jų visumos. Teigia, jog toks pirmosios instancijos teismo neišsamus byloje surinktų duomenųtyrimas ir vertinimas, pagrindžiant A. A. kaltumą padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Taip pat teigia, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų,patvirtinančių pavojingos veikos požymį, kad A. A. arba (duomenys neskelbtini) įgijo draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini) didelės vertės turtą. Pažymi, jog išdėstyti apeliacinio skundo argumentai patvirtina, kad A. A. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, todėl A. A. turibūti išteisintas.
4.15. Dėl bendrininkavimo gynėjas skunde nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos baudžiamosios teisės doktrina ir įstatymais, bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių, pakaltinamų, baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus sulaukusių, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamąveiką. Todėl būtina ne tik įrodyti patį bendrininkavimą, bet ir nustatyti, koks nusikalstamos schemos dalyvis pripažintinas vykdytoju, koks – padėjėju ar kitos rūšies bendrininku. Teigia, kad išskundžiamo nuosprendžio negalima suprasti, kokį konkretų vaidmenį bendrininkų grupėje A. A., M. Z. ir M. D., vertinant pagal BK 24 straipsnio 2 dalies nuostatas. Taip pat teigia, kad nenurodyti ne tik kiti konkretūs bendrininkų grupės nariai (nurodant, koks procesinis sprendimas jų atžvilgiu yra priimtas), bet ir jų vaidmuo inkriminuotose nusikalstamose veikose. Nuosprendyje nurodyta, kad A. A. ir M. Z. veikdami bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 2 d. nutartimi baudžiamoji byla nutraukta jam mirus – M. D., iš anksto susitarę, apgaulės būdu įgijo didelės vertės draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini) turtą (duomenys neskelbtini) naudai. Teigia, kad nors skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad veikdami bendrininkų grupėje, tačiau nedetalizuotas bendrininkavimas, atlikti vaidmenys. Nurodo, kad byloje esantys įrodymai paneigia A. A. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje ir bendrininkavimą, nes A. A. nepažinojo nei M. Z., nei M. D., nepalaikė su jais jokių kontaktų, nesusitikinėjo. Todėl nepažįstant asmenų, su jais nebendraujant, nesusitikinėjant nėra galimybės bendrininkauti atliekant nusikalstamą veiką.
4.16. Gynėjo įsitikinimu, teismas netinkamai taikė bendrininkavimo instituto nuostatas, nes nuosprendyje nedetalizavo, kaip pasireiškė A. A. ir kitų asmenų tariamas bendrininkavimas sukčiaujant, kokią dalį sukčiavimo realizavo būtent nuteistasis ir kaip pasireiškė bendra tyčia sukčiauti (ar šie buvo pasiskirstę vaidmenimis, kokias funkcijas atliko ir pan.), ir ar šiuos asmenis siejo koks nors ryšys. Teigia, kad nuosprendyje nenurodyta ir kokia bendrininkavimo forma ir rūšimi tariamibendrininkai veikė. Kita vertus, kadangi formalioje veikos kvalifikacijoje A. A. atžvilgiu nėra daroma nuoroda į BK 24 straipsnį, tai vadinasi kaltinamajam inkriminuojami epizodai, kuriuose šis tiesiogiai dalyvavo (kaip vykdytojas). Gynėjo teigimu, tai neatitinka nei bylos medžiagos, nei skundžiamo nuosprendžio. Tai esminis BPK pažeidimas vertinant įrodymus, tiesiogiai lėmęs bendrininkavimo instituto taikymą. Pažymi, jog tiesiogiai nedalyvavusio asmens veiksmus pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką reiktų vertinti darant nuorodą į BK 24 straipsnio atitinkamas dalis, priklausomai nuo vaidmens (organizatorius, kurstytojas, padėjėjas). Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis bendro pobūdžio tezėmis apie tariamą, spėjamą ir nuosprendyje neaprašytą bendrininkavimą ir tai sudaro pagrindo teigti, jog byloje – bendrininkavimas neįrodytas.
4.17. Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį gynėjas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje A. A. skundo melagingumo išaiškinimas neturi apsiriboti vien formaliu konstatavimu, jog A. A., būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, melagingų parodymų davimą, 2018 m. balandžio 15 d. policijos komisariatui pateikė žinomai neteisingus duomenis apie (duomenys neskelbtini) priklausančio automobilio „(duomenys neskelbtini)“ dingimo aplinkybes, po to davė žinomai melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes. Pažymi, kad ta faktinė aplinkybė, jog pagal pateiktą pranešimą apie nusikaltimą ir vėliau pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl vagystės pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjui priėmus nuosprendį ir išteisinus kaltintus asmenis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, nesudaro pagrindo teigti, jog 2018 m. balandžio 15 d. buvo pranešta apie žinomai nebūtą nusikaltimą.
4.18. Gynėjo teigimu, baudžiamojoje byloje turėjo būti nustatyta, kad 2018 m. balandžio 15 d. policijos komisariatui pateikė pranešimą apie žinomai nesančią vagystę, taip pat, kad A. A. taip veikė tyčia, sąmoningai, siekdamas M. Z. ir M. D. baudžiamojo persekiojimo. Nurodo, jog šiuo atveju A. A. pranešimo turinys ir vėliau atlikti aktyvūs veiksmai, liudytojo M. J. suradimas, kuris davė naudingus parodymus, dėl ko buvo surasti įtariamieji M. Z. ir M. D., patvirtina, kad A. A. buvo įsitikinęs, jog yra pavogtas (duomenys neskelbtini) priklausantis turtas, automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir pranešė apie jo vagystę. Pažymi, kad pagal A. A. pranešimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės ir su kaltinamuoju aktu perduotas teismui. Šiaulių miesto apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendyje pasakyta, kad nepakanka įrodymų pripažinti, jog buvo įvykdyta automobilio vagystė. Tačiau valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras nesutiko su nuosprendžiu ir teikė apeliacinį skundą, o apeliacinės instancijos teismui palaikius pirmosios instancijos teismo poziciją dėl įrodymų nepakankamumo, teikė kasacinį skundą. Tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nepriėmus kasacinio skundo buvo apsispręsta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo bei melagingo pranešimo apie nusikaltimą, nors naujai pradėtame ikiteisminiame tyrime praktiškai jokie nauji duomenys nebuvo renkami, o buvo paimti senieji, surinkti išnagrinėtoje byloje, ir valstybės vardu, praktiškai remiantis tais pačiais duomenimis, pateiktas naujas kaltinimas dėl sukčiavimo ir melagingo pranešimo apie nusikaltimą. Gynėjo teigimu, byloje nėra jokių patikimų duomenų, kurie galėtų nulemti buvusio valstybės vardu veikiančios prokuratūros įsitikinimo dėl padarytos vagystės pasikeitimo, kas leistų teigti, jog A. A. pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą.Esant tokioms aplinkybėms, pasak gynėjo, nėra pagrindo daryti išvados, jog nuteistasis A. A. turėjo tiesioginę tyčia pranešti apie nebūtą nusikaltimą, nes iš esmės jis manė ir mano, kad (duomenys neskelbtini) turtas buvo pavogtas. Pažymi, jog aptariamoje situacijoje neproporcingas asmenų persekiojimas baudžiamąja tvarka ir baudimas, nenustačius asmens tiesioginės tyčios padaryti BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, galėtų ateityje atgrasyti nuo savo teisių tinkamo gynimo. Teigia, kad apeliacinio skundo argumentai patvirtina, jog A. A. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 straipsnio 1 dalyje, todėl jis turi būti išteisintas.
4.19. Dėl civilinio ieškinio gynėjas pažymi, kad neįrodyti A. A. atžvilgiu nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl jį išteisinus civilinis ieškinys jo atžvilgiu turi būti paliktas nenagrinėtu.
Šalies argumentai
4.20. Nurodo, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikti dokumentai, kurie yra reikšmingi nagrinėjamai bylai ir teisingam jos išnagrinėjimui bei pagrįsto ir teisingo nuosprendžio priėmimui. Todėl prie skundo gynėjas teikia 2017 m. lapkričio 10 d. savarankiško užimtumo rėmimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei jos įgyvendinimą patvirtinančius dokumentus, patvirtinančius automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), bei naudojimą (duomenys neskelbtini), Sausumos transporto priemonių draudimo Nr. (duomenys neskelbtini) liudijimą/polisą, teisiamojo posėdžio protokolo išrašą, kuris patvirtina 2018-04-17 vykusį teismo posėdį Šiaulių apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-5-167/2018 (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)), jog teismo posėdis vyko nuo 9:30 val. iki 16:45 val.
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo M. Z. ir nuteistojo A. A. gynėjo advokato Gedimino Gudeliausko apeliaciniai skundai tenkinami, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. liepos 30 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
7. Nuteistasis M. Z. apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu apkaltinamuoju nusprendžiu nurodydamas, kad jam inkriminuoti iš esmės tie patys teisiškai reikšmingi faktai, neatskiriamai susiję tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta, dėl kurių jis buvo išteisintas, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė dvigubo baudimo principą. Nuteistojo A. A. gynėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. A. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 236 straipsnio 1 dalį, netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, rėmėsi atskirais įrodymais ar jų dalimis, kitų kaltinamųjų parodymais, tačiau nevertino jų visumos. Nurodo, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių pavojingos veikos požymį, jog A. A. arba (duomenys neskelbtini)įgijo draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini) didelės vertės turtą.
8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir apeliaciniais skundais, įvertinusi pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei apeliacinės instancijos teisme atlikto dalinio įrodymų tyrimo metu gautus duomenis, nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai ir pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, vertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, nesiėmė visų galimų veiksmų patikrinti nuteistojo A. A. nurodytų faktinių aplinkybių, ir nepagrįstai, neištyręs visų esminių bylos aplinkybių, padarė ėsminę klaidą sutikdamas su objektyvioms faktinėms aplinkybėms prieštaraujančia nuteistojo M. Z. bei asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta jam mirus – M. D. iškelta versija, kad automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vagystė buvo imituota siekiant gauti draudimo išmoką ir tuo pagrindu priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.
9. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo), ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, ir užtikrinti, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje būtų įvykdytas teisingumas.
10. Nagrinėjamos bylos ir apeliaciniuose skunduose keliamų klausimų kontekste, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-187-677/2015).
11. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Sprendimą dėl įrodymų tyrimo atlikimo apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas turi priimti įvertinęs jo būtinumą konkrečioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo veiksmai, kurie atliekami tikrinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, tiesiogiai priklauso nuo apeliacinio skundo turinio (ribų) ir šį skundą nagrinėjančios teisėjų kolegijos sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2008, 2K-21/2009, 2K-97/2009, Nr. 2K-109/2009, 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-142/2012, 2K-148/2014).
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje
12. Skundžiamu nuosprendžiu A. A. ir M. Z. nuteisti už tai, kad jie veikdami bendrininkų grupėje kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta jam mirus – M. D., panaudodami apgaulę – imitavus automobilio vagystę ir įtikinus draudimo bendrovę, jog turtą (duomenys neskelbtini) prarado dėl draudiminio įvykio – vagystės, užvaldė draudimo bendrovei priklausantį didelės vertės turtą (duomenys neskelbtini) naudai.
13. Sukčiavimas kaip nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnyje, objektyviai pasireiškia alternatyviomis veikomis: 1) svetimo turto įgijimu; 2) svetimos turtinės teisės įgijimu; 3) turtinės prievolės išvengimu; 4) turtinės prievolės panaikinimu. Šie sukčiavimo objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. Sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą.
14. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą ar A. A. veikdamas bendrininkų grupėje kartu su M. Z. ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, veikė apgaule, teisiškai reikšminga yra tai, ar A. A. pranešimas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto ir rajono policijos komisariato budėtojui dėl automobilio vagystės atitiko tikrovę, ar ne. Siekdamas tai išsiaiškinti, teismas privalo išnagrinėti ir vertinti visus bylos duomenis, galinčius paneigti ar patvirtinti aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam įrodinėtinų faktų nustatymui. Kadangi A. A. be siekimo apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą (duomenys neskelbtini) atžvilgiu (BK 182 straipsnio 2 dalis) nuteistas dar ir vieno tyčinio nusikaltimo padarymu – pranešimu apie žinomai nebūtą nusikaltimą – automobilio vagystę bei melagingų parodymų davimą apie automobilio pagrobimo aplinkybes (BK 236 straipsnio 1 dalis), aukščiau paminėtos aplinkybės nustatymas – ar automobilio vagystės faktas atitinka tikrovę ar ne, turi esminę reikšmę abiejų nusikalstamų veikų kvalifikavimui.
15. Nagrinėjamu atveju iš baudžiamosios bylos duomenų nustatyta, kad A. A. 2018 m. balandžio 15 d. 22.03 val. informavo teisėsaugos institucijas apie jo įmonei (duomenys neskelbtini) priklausančio mikroautobuso „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vagystę. Iš draudimo bendrovės pateikto rašto matyti, kad 2018-10-12 Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išmokėta 13528,80 Eur išmoka (1 t., b. l. 101–104).
Žemesnės instancijos teismas
16. Apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. A. tvirtino, kad draudimo išmoka buvo išmokėta ne jam, ar jo įmonei, o Užimtumo tarnybai. Paaiškino, kad automobilis buvo įgytas Europos Sąjungos projekto lėšomis, jog jis turėjo vykdyti sutartyje numatytus įsipareigojimus, t. y. trejus metus vykdyti veiklą savo lėšomis apdrausti įgytą transporto priemonę ir naudos gavėju nurodyti darbo biržą (šiuo metu tai Užimtumo tarnyba), ir tik po trejų metų, jeigu įvykdomos visos sutarties sąlygos, įgytas turtas palieka įmonei. Šios nuteistojo A. A. nurodytos faktinės aplinkybės, kad draudimo išmoka buvo išmokėta Užimtumo tarnybai, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nebuvo tiriamos ir vertinamos. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas įvertinti nuteistojo A. A. nurodytas aplinkybes teisiamajame posėdyje ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus bei prie apeliacinio skundo pateiktus rašytinius dokumentus, papildomai apklausė nuteistąjį A. A. ir Užimtumo tarnybos (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo departamento atstovę L. U..
17. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas nuteistasis A. A. parodė, kad jis (duomenys neskelbtini) vardu kreipėsi į Užimtumo tarnybą, kad galėtų toliau tęsti projektą ir vėl galėtų įsigyti transporto priemonę, kuri yra darbo įrankis. Jo prašymas buvo svarstomas. Užimtumo tarnyba įvertinusi situaciją, jog dingo transporto priemonė bei tai, kad jis nenutraukė veiklos, toliau vykdė įsipareigojimus, leido jam pratęsti projektą ir vėl išsipirkti automobilį „(duomenys neskelbtini)“ iš Europos Sąjungos lėšų. Nuteistasis A. A. taip pat nurodė, kad po to, kai įvyko vagystė, jis kalbėjo su Užimtumo tarnybos darbuotojomis, su kuriomis bendravo vykdant visą projektą, kas ir kaip dabar bus. Jos tiksliai negalėjo atsakyti kaip viskas vyks, nes pirmą kartą susidūrė su tuo, kad buvo pavogtas už Europos Sąjungos lėšas pirktas turtas, todėl negalėjo pasakyti kas bus ateityje. Kadangi jis nestabdė veiklos ir ją toliau vykdė, t. y. dėl šio jo pasiryžimo, jam buvo leista toliau pratęsti projektą. Taip pat A. A. pažymėjo, kad jam įvykdžius įsipareigojimus ir veiklą vykdžius 36 mėnesius, pavogtas automobilis būtų atitekęs (duomenys neskelbtini). Šiuo metu turimas automobilis jau pilnai priklauso (duomenys neskelbtini), nes 36 mėnesius vykdė aktyvią veiklą, nepažeidė kitų sutartyje numatytų įsipareigojimų, todėl subsidijos lėšomis įgytas turtas, šiuo atveju automobilis „(duomenys neskelbtini)“, atiteko įmonei.
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie aptarti įrodymai patvirtina, kad A. A. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu dėl automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vagystės draudimo išmokos ne tik, kad negalėjo gauti, bet ir jos negavo. Nėra abejonių, kad A. A. žinojo Savarankiško užimtumo rėmimo sutarties ir draudimo sąlygas, todėl negalėjo siekti įgyti iš draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini) didelės vertės turto (duomenys neskelbtini) naudai. Akivaizdu, jog šios aplinkybės nebuvo žinomos nuteistajam M. Z., kuris tikėtina ir sukūrė versiją dėl automobilio vagystės imitavimo siekiant gauti draudimo išmoką ir tokią versiją pateikė M. D.. Be to, liudytojos L. U. nurodytos aplinkybės, kad draudiminės lėšos negalėjo būti panaudotos ne automobiliui įsigyti, paneigia nuteistojo M. Z. nurodytas aplinkybes M. D., kad jis turi skolininką, kuris negrąžina skolos, nes neturi pinigų, todėl tas skolininkas jam padavė automobilio užvedimo raktelius bei pasakė, kad pavogtų jo automobilį, tuomet automobilio savininkas iš draudimo bendrovės gaus išmoką ir tokiu būdu bus atsiskaityta už skolą su kaupu (2 t., b. l. 104–108). Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, nuteistojo M. Z. ir M. D. parodymų dėl draudiminės apgaulės nepatvirtina ir liudytojas M. J.. Apklaustas liudytoju M. J. parodė, kad M. D. jam papasakojo, kad nuvarė mikroautobusą ir apie tai, kad asmenys, kurie prašė nuvaryti tą mikroautobusą, sekė mikroautobusą kelias dienas. Apie tai, kad būtų draudiminės apgaulės atvejis ar tai, kad M. D. būtų su automobilio savininko žinia nuvaręs automobilį, liudytojas M. J. nenurodė nei apklaustas šioje nagrinėjamoje byloje, tokių aplinkybių nenurodė ir apklausiamas baudžiamojoje byloje Nr. 1-158-882/2019.
21. Tai, kad Užimtumo tarnyba 2018-10-23 posėdžio metu priėmė sprendimą Užimtumo tarnybos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktoriui teikti rekomendaciją patenkinti A. A. prašymą ir leisti įsigyti transporto priemonę ir išmokėti draudimo bendrovės pervestą draudimo išmoką, taip pat neduoda pagrindo daryti išvados, kad nuteistasis A. A. veikdamas bendrininkų grupėje su M. Z. ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, apgaule (duomenys neskelbtini) naudai įgijo draudimo išmoką. Kaip nurodė liudytoja L. U., jeigu (duomenys neskelbtini) būtų stabdžiusi veiklą, ar neįvykdžiusi kitų nustatytų sąlygų, t. y. nepateikusi automobilio pirkimo-pardavimo sutarties, sąskaitos-faktūros, įsigyto automobilio draudimą įrodančių dokumentų ir kt., draudiminė išmoka būtų likusi užimtumo tarnybai, o asmuo turėtų grąžinti už subsidiją gautas lėšas Užimtumo tarnybai. Byloje nėra duomenų, kad nuteistajam A. A. dar iki jam inkriminuoto nusikaltimo būtų žinomos tokios aplinkybės, kad Užimtumo tarnybos komisijos posėdžio metu bus priimtas jam palankus sprendimas ir išmokėta draudiminė išmoka kito automobilio įsigijimui. Taip pat byloje nėra duomenų, kad A. A. ar (duomenys neskelbtini) būtų kam nors skolingi, ar turėtų kreditorinių reikalavimų.
23. Duomenų, kad tarp A. A., M. Z. ir asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, būtų buvęs susitarimas bendrais veiksmais apgaule įgyti svetimą turtą, byloje taip pat nėra. Nors nuteistasis M. Z. ir tvirtino, kad su A. A. jis yra pažįstamas apie 4-5 metus, susitikę pasikalbėdavo, jog maždaug likus mėnesiui iki 2018-04-15, jis buvo susitikęs su A. A., kuris paprašė surasti žmogų, kad galėtų pavairuoti jo automobilį, t. y. leido suprasti, kad bus imituota jam priklausančio automobilio vagystė siekiant gauti draudimo išmoką, tačiau nenurodė nei vieno asmens kontaktų, kas patvirtintų šias jo nurodytas aplinkybes. Šių nuteistojo M. Z. nurodytų aplinkybių nepatvirtina ir M. Z. ir A. A. telefoninių pokalbių išklotinių analizė, iš kurių matyti, kad M. Z. ir A. A. tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis jokio kontakto nepalaikė (1 t., b. l. 166–167). A. A. viso proceso metu tvirtino, kad su M. Z., taip pat ir M. D. jis nebuvo pažįstamas, su jais susitikęs nebuvo. M. D., kuriam automobilio vagystės imitavimo aplinkybės buvo žinomos tik iš M. Z., taip pat nepatvirtina, kad A. A. pasiūlė M. Z. imituoti (duomenys neskelbtini) priklausančio automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), apdrausto nuo vagysčių draudimo bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, vagystę, siekiant apgaulės būdu gauti draudimo išmoką (duomenys neskelbtini) naudai. Kitų objektyvių duomenų, kas patvirtintų, jog tarp A. A. ir M. Z. būtų egzistavęs susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką, jog jie būtų veikę kaip bendrininkai kartu su asmeniu kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, byloje nėra.
24. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų įrodymų visuma neduoda pagrindo daryti išvados, kad A. A. ir M. Z. veiksmai šiuo nagrinėjamu atveju atitinka jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos – kvalifikuoto sukčiavimo požymius, nes nenustatyta, jog buvo įgytas didelės vertės svetimas turtas. Todėl esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad A. A. ir M. Z. skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai pripažinti kaltais, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalį.
Dėl veikos kvalifikacijos keitimo
26. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. A. buvo įspėtas dėl galimos veikos kvalifikacijos pakeitimo, kad jo veika gali būti kvalifikuojama kaip didelės vertės automobilio vagystė, nurodant tokias galimai padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes: A. A. ir M. Z., veikdami bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 2 d. nutartimi baudžiamoji byla nutraukta jam mirus – M. D., iš anksto susitarę, M. Z. pasiūlius nusikalstamoje veikoje dalyvauti M. D., kurio atžvilgiu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 2 d. nutartimi baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, ir M. D. dalyvauti sutikus, M. Z., veikiant pagal su A. A. sutartą nusikalstamos veikos planą, nenustatytomis aplinkybėmis iš A. A. perėmus automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), užvedimo raktelį, 2018 m. balandžio 15 d. nuvežus M. D. į A. A. nurodytą automobilio stovėjimo vietą ir perdavus automobilio užvedimo raktelį, tuomet, M. D. 2018 m. balandžio 15 d. laikotarpiu nuo 20.17 val. iki 22.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, pasinaudojus jam perduotu automobilio užvedimo rakteliu, nuvarius nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėtą pastatą, (duomenys neskelbtini), stovėjusį automobilį „duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir juo nuvykus į M. Z. nurodytą vietą (duomenys neskelbtini)rajone, tuomet, automobilį bei užvedimo raktelį perdavus M. Z., o pastarajam automobilį ir užvedimo raktelį perdavus A. A., kuris automobilį nuvarė į nenustatytą vietą, tokiu būdu A. A. ir M. Z. galimai pagrobė didelės vertės svetimą (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – 13 528,80 eurų vertės automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), t. y. galimai padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje.
27. Apeliacinės instancijos teisme A. A. pasisakydamas dėl galimos veikos kvalifikacijos pakeitimo parodė, kad pirmosios instancijos teisme jis davė nuoseklius parodymus, kad M. Z. ir M. D. nepažinojo, jų nebuvo matęs ir su jais nėra bendravęs. Jam patalpinus „Facebook“ informaciją apie automobilio vagystę, atsiliepė liudytojas M. J., kuris nurodė, kad tuos vagis jis žino. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. A. nurodė, kad M. Z. ir M. D. nepažinojo, su jais imituoti automobilio vagystę, siekiant gauti draudimo išmoką, nesitarė, automobilio raktelių ir kitokių daiktų M. Z. neperdavė. 2018 m. balandžio 14 d. jis pastatė automobilį (duomenys neskelbtini) pastatą. Automobilį stovintį toje vietoje dar matė 2018 m. balandžio 15 d. apie 20.12 val., kai važiavo pro šalį savo kitu automobiliu – (duomenys neskelbtini) ir, pamatęs toje aikštelėje einantį savo tėvą, sustojo, pasikalbėjo, po to ir jis, ir tėvas išvažiavo savo reikalais. 2018-04-15 apie 22 val. jam važiuojant su drauge E. B. (duomenys neskelbtini) gatve link (duomenys neskelbtini) pusės, draugė pasakė, kad aikštelėje nebėra mikroautobusiuko. Tada jis iš karto apsisuko ir važiavo patikrinti. Automobilio aikštelėje tikrai nebuvo, jis iš karto paskambino tėvui paklausti gal jis išvažiavo, tėvas patikino, kad nevažiavo ir niekur kitur automobilio neperstatė. Greitai į aikštelę atėjo tėvas, jis dar kartą patikino, kad niekur nevažiavo. Tada jis pagalbos numeriu susisiekė su policija ir pranešė apie įvykį, laukė atvykstančios policijos.
28. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis M. Z. nurodė, kad dėl vagystės organizavimo nieko nenori papildyti, prašo remtis jo duotais parodymais pirmosios instancijos teisme. Pažymėjo, kad jis dėl vagystės yra išteisintas ir dėl kaltės nepasisakys. Duodamas parodymus baudžiamojoje byloje Nr. 1-158-882/2019 teisiamojo posėdžio metu M. Z. parodė, kad likus mėnesiui iki 2018-04-15, jis buvo susitikęs su A. A.. To susitikimo metu A. A. paprašė surasti žmogų, kuris galėtų pavairuoti jo automobilį. Tuo metu smulkmenų nepasakojo, tačiau leido suprasti, kad bus imituota jam priklausančio automobilio vagystė tikslu gauti draudimo išmoką. Vėliau buvo su A. A. susitikę prie „(duomenys neskelbtini)“ ir A. A. jam parodė tą mašiną. A. A. sakė, kad nenori matyti to žmogaus, kuris vairuos. Automobilio užvedimo raktelius ir du blokatorius A. A. jam padavė likus kelioms dienoms iki automobilio nuvarymo, pasakė, kad reikės blokatorių įjungti įsėdus į mašiną. A. A. dar pasakė, kad kitą automobilį pastatys už mikroautobuso galo, kad tame automobilyje esantis vaizdo registratorius užfiksuotų automobilio nuvarymo faktą. Su A. A. susitarė, kad M. D. į sutartą vietą atvarius automobilį, jis iš M. D. perims automobilį ir jį atiduos A. A. taip, kad A. A. nepamatytų M. D., tuomet A. A. jam paduos pinigus. M. D. atvažiavus mikroautobusu, paėmė iš jo automobilio užvedimo raktelį. A. A. jo laukė kiek toliau ir jam perdavė automobilio užvedimo raktelį, blokatorių neatidavė, sakė atiduos vėliau. Buvo jau tamsu, todėl nematė kokia transporto priemone buvo atvažiavęs A. A.. Po to su A. A. nebebendravo. Blokatoriai liko namuose, kratos metu juos policijos pareigūnai rado (2 t., b. l. 179–183).
29. Kaip jau buvo minėta šio nuosprendžio 23 punkte, byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad M. Z. ir A. A. iki automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vagystės buvo pažįstami. Be to, baudžiamosios bylos duomenų nustatyta, kad A. A. 2018 m. balandžio 15 d. 22.03 val. informavo teisėsaugos institucijas apie jo įmonei (duomenys neskelbtini) priklausančio mikroautobuso „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vagystę. Pranešimo metu jis pateikė automobilio registracijos liudijimą bei du automobilio užvedimo raktelius (1 t., b. l. 25–28, 112–116, 119). Būtent aktyviais nuteistojo A. A. veiksmais buvo nustatytas liudytojas M. J., kuris nurodė reikšmingas bylai aplinkybes dėl mikroautobuso „(duomenys neskelbtini)“ vagystės. Šio liudytojo parodymų pagrindu buvo sulaikytas M. D., bei išsiaiškintos aplinkybės dėl M. Z. dalyvavo. Todėl visiškai nelogiška būtų manyti, kad A. A. pats dalyvavęs savo įmonei priklausančio automobilio vagystėje, būtų iš karto po vagystės kreipęsis į teisėsaugos institucijas bei aktyviais veiksmais ieškojęs asmenų, galinčių nurodyti kokias nors su automobilio pagrobimu susijusias aplinkybes ir siūlęs už tai atlygį.
30. Taip pat neįtikima versija, kad A. A. būtų prašęs nepažįstamo asmens surasti asmenį, kuris galėtų imituoti automobilio vagystę ir tam asmeniui perduoti automobilio užvedimo raktelius. M. D. duodamas parodymus nurodė, kad M. Z. jam parodė automobilį, kurį reikės nuvaryti, davė automobilio užvedimo raktelį ir signalo blokatorių. Tai, kad automobilio raktelį M. Z. būtų perdavęs būtent A. A., M. D. nenurodė. Taip pat nenustatyta, kad M. D. buvo perduoti būtent originalūs automobilio „(duomenys neskelbtini)“ rakteliai. Nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ į pateiktą prokuroro paklausimą nurodė, kad „(duomenys neskelbtini)“ markės automobiliuose nuo (duomenys neskelbtini) metų naudojai „smart“ raktai, padaryti papildomą raktą galima arba tik turint fiziškai automobilį, arba fiziškai turint demontuotą elektroninę spyną; turint tik mechaninį raktą automobilio užvesti neįmanoma (5 t., b. l. 39–42), tačiau šios nurodytos aplinkybės iš esmės buvo paneigtos apeliacinės instancijos teisme apklausus IĮ „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus Z. S., K. Š. bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovą V. K..
Žemesnės instancijos teismas
31. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas Z. S. parodė, kad jis dirba, užsiima automobilinių ir kitų raktų gamyba. 2018 metais jau galėjo 2014 metų automobiliui „(duomenys neskelbtini)“ pagaminti raktelius. Paaiškino, kad jei yra prarasti automobilio rakteliai, tai kai kuriems modeliams įmanoma pagaminti naujus raktelius. Mano, kad ir automobilio „(duomenys neskelbtini)“ būtų galėję pagaminti raktelius. Tokiu atveju jie važiuoja prie automobilio, nes be jo nepadarytų. Automobilio raktelį kartais greitai pavyksta padaryti, užtrunka 10 minučių, o kartais užtrunka ir iki dvejų valandų. Be nuvažiavimo prie automobilio, pagaminti raktelio negali. Rakto dublikatą, kuris turi centrinį valdymą, rakto sistemą, neužtenka tik rakto, norint padaryti rakto dublikatą. Jei turi raktelio kopiją, tai reikia raktelį „priprogramuoti prie automobilio“. Jei žmogus pateikia raktelius ir nori daugiau vienetų, jie parenka atitinkantį raktelį ir eina prie automobilio.
32. Specialistas K. Š. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis dirba IĮ „(duomenys neskelbtini)“, kuri gamina automobilių raktelius. Paaiškino, kad 2017–2018 m. pagaminti 2014 metų automobilio „(duomenys neskelbtini)“ raktelius iš esmės buvo galima.
33. Specialistas V. K. apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad fiziškai pagaminus raktelio mechaninę dalį, užvesti automobilio nėra galimybės. Mechaninis raktas, kaip atsarginis raktas. Jis nėra skirtas užvedimui, o skirtas atrakinti automobilį, kad būtų galima patekti į automobilį avariniu būdu. Užvesti automobilį su mechaninės dalies kopija arba originalu, neįmanoma. Užsakymas originalaus rakto vyksta tokiu būdu: turi būti pateikti dokumentai, identifikuotas automobilio savininkas ir raktai užsakomi gamintojui pateikus automobilio kėbulo numerį. Po to atsiunčiamas raktas jau paruoštas. Raktai niekada nėra gaminami pateikus fizinį raktą. Yra numatyta taip, kad užsakant raktelius, užsakantysis asmuo turi pateikti įrodančius dokumentus, kad jis yra automobilio savininkas, arba yra savininko įgaliotas asmuo. Tai įrodžius, raktas užsakomas. Kai pagamintas raktelis atkeliauja, atiduodant raktelį, asmuo turi atvaryti ir automobilį. Raktas į rankas neatiduodamas. Yra sutikrinimas automobilio kėbulo numeris, patikrinamas raktelio veikimas ir raktelis perduodamas užsakovui arba savininkui, arba jo įgaliotam asmeniui. Jie, kaip oficialus atstovas, užsako raktelius ir juos gauna iš paties gamintojo. Specialistas taip pat nurodė, kad yra kiti būdai, kitokia rinka, kurios gamina raktelių dublikatus. Kiek jam yra žinoma, kad tokios kartos ir tokių metų automobiliui „(duomenys neskelbtini)“ antrinė rinka turi galimybę pagaminti raktą ir atlikti su juo kažkokias manipuliacijas. Neatmeta galimybės, kad automobiliui „(duomenys neskelbtini)“ rakteliai galėjo būti pagaminti ir antrinėje rinkoje. Gali bendrai pasakyti, kiek yra girdėjęs, kad yra įmanoma, jog paėmus kitą raktą nuo kito automobilio, jį perprogramuoja kitam automobiliui, bet tai liečia ne tik pačio rakto perkodavimą, bet ir tam tikrų blokų, spynos ir kitų dalykų perprogramavimą: variklio, pavarų dėžės, kad tie blokai galėtų atpažinti tą raktą ir leistų užvesti automobilį.
34. Būtent aptartų specialistų nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad M. D. buvo perduotas ne originalus automobilio „(duomenys neskelbtini)“ užvedimo raktelis. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad pranešimo apie automobilio vagystę metu A. A. pateikė du automobilio užvedimo raktelius, kurie, kaip matyti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018-05-30 rašto Nr. (duomenys neskelbtini), atlikus pateiktų elektroninių ir mechaninių raktelių analizę paaiškėjo, kad jie elektroniškai ir mechaniškai atitinka įrašus automobilių dokumentavimo sistemoje ir priklauso automobiliui „(duomenys neskelbtini)“, t. y. pateikti rakteliai yra originalūs. Taip pat minėtame rašte nurodoma, kad iš gamyklos automobilis „(duomenys neskelbtini)“ buvo aprūpintas dviem elektroniniais ir dviem mechaniniais rakteliais, jog neturi įrašų apie papildomai užsakytus ar programuotus raktus minėtam automobiliui (1 t., b. l. 80, 84–85).
35. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad automobilio „(duomenys neskelbtini)“ ir šio automobilio užvedimo raktelių perdavimo metu A. A. buvo (duomenys neskelbtini) rajone. Bylos duomenys patvirtina, kad A. A. 2018 metų balandžio 15 d. 22.03 val. telefonu skambino į BPC ir pranešė, kad iš automobilių stovėjo aikštelės yra pagrobtas (duomenys neskelbtini) priklausantis mikroautobusas „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), jog būtent šio pranešimo metu A. A. buvo įvykio vietoje atvykus policijos pareigūnams (1 t., b. l. 25–28, 112–116).
36. Nors byloje įrodymų visuma nustatyta, kad buvo pagrobtas nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėtą pastatą, (duomenys neskelbtini), stovėjęs automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), tačiau objektyvių duomenų, kad minėto automobilio pagrobime dalyvavo ir A. A., byloje nėra surinkta.
37. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, neturi pagrindo daryti išvadą, kad A. A. veikdamas bendrininkų grupėje pagrobė didelės vertės svetimą (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – 13 528,80 eurų vertės automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje.
Dėl principo non bis in idem taikymo
38. Nors aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad buvo įvykdyta (duomenys neskelbtini) priklausančio automobilio vagystė, tačiau dėl šio kaltinimo M. Z. atžvilgiu yra priimtas įsiteisėjęs išteisinamasis nuosprendis. Pažymima, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra nustatyta, kad asmeniui, kuriam įsiteisėjo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba nutarčiai ar prokuroro nutarimui nutraukti procesą, baudžiamasis procesas laikomas baigtu ir naujas (pakartotinis) baudžiamasis procesas dėl tos pačios nusikalstamos veikos draudžiamas nepriklausomai nuo anksčiau priimto teismo sprendimo rūšies ar proceso nutraukimo pagrindo.
39. Atsižvelgiant į tai, kad 2019 m. lapkričio 25 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-158-882/2019 M. Z. dėl (duomenys neskelbtini ) priklausančio automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vagystės, kaltinant jį pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, šioje susidariusioje situacijoje pradėti pakartotinį baudžiamąjį persekiojimą tam pačiam asmeniui dėl tų pačių veiksmų, t. y. dėl tos pačios veikos, pažeistų non bis in idem principo nuostatas.
Dėl veikos, numatytos BK 236 straipsnio 1 dalyje
40. Šioje byloje A. A. taip pat buvo nuteistas už tai, kad melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, o būtent: 2018 metų balandžio 15 d. 22.03 val. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato budėtojui telefonu melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, tai yra, kad 2018-04-15 d. laiko tarpe nuo 20.17 val. iki 22.00 val. (duomenys neskelbtini) buvo pavogtas (duomenys neskelbtini) priklausantis automobilis „(duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), po ko, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju davė melagingus parodymus apie (duomenys neskelbtini) priklausančio automobilio „(duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vagystės aplinkybes.
41. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra įrodyta, jog A. A. pareiškime, kad 2018 m. balandžio 15 d. nuo 20.17 val. iki 22.00 val. (duomenys neskelbtini) buvo pavogtas (duomenys neskelbtini) priklausantis automobilis „(duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 15 000 eurų vertės bei jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie automobilio vagystės aplinkybes yra akivaizdžiai melagingos, neatitinkančios tikrovės, nes bylos duomenimis nustatyta, jog buvo įvykdyta minėto automobilio vagystė. Todėl nenustačius, kad A. A. pranešė apie nebūtą nusikaltimą taip pat, kad pateikdamas šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo subjektams jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, jog nurodo tikrovės neatitinkančius faktus ir norėjo taip veikti, A. A. dėl BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo išteisintinas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Dėl civilinio ieškinio
42. Kadangi A. A. ir M. Z. šiuo nuosprendžiu yra išteisinami jiems nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, civilinio ieškovo draudimo bendrovės AAS „BTA (duomenys neskelbtini)“, veikiantis per filialą Lietuvoje, civilinis ieškinys dėl 13 528,80 eurų turtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtu.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. liepos 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
A. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
M. Z. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
A. A. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
Civilinio ieškovo draudimo bendrovės AAS „BTA (duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį dėl 13 528,80 eurų turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Daiktinius įrodymus – automobilio „Mercedes (duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimą, nuosprendžiui įsiteisėjus, perduoti liudijimą išdavusiai institucijai; du automobilio užvedimo raktelius, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.