- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-12
- Bylos Nr.
- I1-4753-609/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01165-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Eglė Kiaurakytė (pirm.)
- Pareiškėjas
- Ž. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, jam priteisti 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Skunde, atsikirtime į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos atsiliepimą, prašyme ir pareiškime (b. l. (b. l. 2-3, 44-45, 51, 59) nurodo, jog laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 10 d. iki iki 2020 m. balandžio 27 d. jis buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir atsakovės atstovas; Pravieniškių PN), pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui turintį tekti minimalų kameros plotą, nes 14 būrio kameroje Nr. 17 jis buvo dviese su kitu nuteistuoju. Teigia, kad kameroje Nr. 17 yra dviejų aukštų lova, jis turi nuolat turi gulėti, dėl ko skauda visą kūną. Dėl sveikatos būklės ji turi nuolat judėti, tačiau tam nesudarytos sąlygos. Pažymi, kad tualete nėra vėdinimo sistemos, jaučiasi smarvė. Kameroje yra daug atvirų vandentiekio vamzdžių, kuriais garsiai teka vanduo, dėl ko sunku užmigti, langas visiškai neatsidaro, nes trukdo dviejų aukštų lova.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė nepatogumus, patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Tvirtina, kad dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų jis atsisakė maisto davinio ir badavo, kreipėsi į psichologą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 16-19) nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 10 d. iki 2020 m. balandžio 27 d. pareiškėjas atliko nuobaudas ir buvo patalpintas į Pravieniškių PN Antrojo sektoriaus uždarosios zonos kamerų tipo patalpą Nr. 17, kurioje buvo užtikrinta teisės aktais nustatyta vienam asmeniui turinti tekti minimali gyvenamųjų patalpų ploto norma. Pažymi, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos minimalaus gyvenamosios patalpos ploto skaičiavimui, todėl skaičiuojant vienam asmeniui turintį tekti minimalų kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Teigia, kad kameroje Nr. 17 veikia mechaninė vėdinimo sistema, esant poreikiui galimas kameros vėdinimas per langą. Pažymi, kad kameros Nr. 17 gyvenamojoje dalyje atvirų vandentiekio vamzdžių nėra. Antrojo sektoriaus 14 būrio sanitarinių mazgų patalpose vamzdynai įrengti, vadovaujantis vamzdynų ir santechnikos prietaisų montavimą reglamentuojančiais teisės aktais. Sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas sienomis nuo lubų iki grindų su varstomomis durimis. Teigia, kad vandens tekėjimas vamzdžiais nekelia didelio triukšmo.
Pažymi, kad nuo 2020 m. balandžio 8 d. iki 2020 m. balandžio 14 d. pareiškėjas badavo. Jam buvo duoti patarimai bei informacija apie badavimo žalą. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjo sveikatos pablogėjimas kilo ne dėl atsakovo kaltės, o dėl paties pareiškėjo elgesio, t. y. badavimo.
Teigia, kad ginčo laikotarpiu dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinamos sąlygos, pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus nesikreipė.
Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) jam padarė žalą, todėl skundas nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo Pravieniškių PN sąlygų laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 10 d. iki 2020 m. balandžio 27 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ji jautė nepatogumus, patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) savo praktikoje (LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. LVAT yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus, be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos žmogaus teisių teismas (toliau - ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98).
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.
Vertinant asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui, į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį, pragyvenimo lygį (LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, LVAT priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui nustatymo“ (su vėlesniais pakeitimais), 2.1 papunktis nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m (2.2 papunktis).
LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą, tame tarpe sanitarinio mazgo plotą, turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi LVAT formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018).
Byloje esančios pažymos (b. l. 27, 29) patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN Antrojo sektoriaus uždarosios zonos 14 būrio kameroje Nr. 17, kurioje yra įrengtos 2 miegamosios vietos, bendras kameros Nr. 17 plotas – 7,22 kv. m.
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad be pareiškėjo kameroje Nr. 17 buvo dar vienas asmuo, todėl vertinant kameroje Nr. 17 vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos minimalų plotą, bendras kameros plotas dalintinas iš dviejų. Kadangi ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 17 kiekvienam asmeniui tenkantis minimalus plotas sudarė 3,61 kv. m., darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į nustatytą vienam asmeniui turintį tekti minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista.
Pataisos namų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), pagal kurios 17 punktą, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (su vėlesniais pakeitimais) 16.6 papunktį, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras vamzdynai, santechnikos prietaisai montuojami paslėptu būdu. Pagal šių taisyklių 16.10 papunktį, kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros gali būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.
Pravieniškių PN Turto valdymo skyriaus 2020 m. gegužės 25 d. pažymoje Nr. 77-917 (b. l. 29) nurodyta, kad kameroje Nr. 17 veikia mechaninė vėdinimo sistema, esant poreikiui, patalpa gali būti vėdinama per langą, kameroje atvirų vandentiekio vamzdžių nėra.
Kadangi kameroje Nr. 17 veikia mechaninė vėdinimo sistema, pareiškėjo argumentas, kad kamera nėra vėdinama dėl kameroje nepilnai atsidarančio lango, laikytinas nepagrįstu.
Nors pareiškėjas teigia, kad jam sunku užmigti dėl kameroje esančių atvirų vandentiekio vamzdžių, kuriais garsiai teka vanduo, atsiliepime į skundą nurodyta, kad kameros Nr. 17 gyvenamojoje dalyje atvirų vandentiekio vamzdžių nėra. Antrojo sektoriaus 14 būrio sanitarinių mazgų patalpose vamzdynai įrengti, vadovaujantis vamzdynų ir santechnikos prietaisų montavimą reglamentuojančiais teisės aktais. Kadangi pareiškėjas tokias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, jo argumentai dėl vamzdžių įrengimo atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.
Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautė nepatogumus, patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Tvirtino, kad dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų buvo priverstas badauti, kreipėsi į psichologą.
Bylos duomenimis (b. l. 8-10) patvirtinta, kad pareiškėjas badavo dar prieš jį patalpinant į kamerą Nr. 17. Nors pareiškėjas teigia, kad kreipėsi į psichologus, iš byloje esančios pažymos (b.l. 28) matyti kad tačiau iš į bylą pateiktų duomenų apie pareiškėjo sveikatą matyti (b. l. 28), kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į psichologus nesikreipė, tik 2020 m. balandžio 14 d. buvo konsultuotas, jam paskelbus bado akciją (b. l. 47).
Nėra pagrindo byloje esančius duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę (b. l. 30-33) susieti su netinkamomis kalinimo sąlygomis ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 17. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo konstatavimui, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai.
Likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nenustačius atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teisinio pagrindo viešajai civilinei atsakomybei kilti nėra, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo Ž. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.