Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Šioje baudžiamojoje byloje surašytas kaltinamasis aktas yra nepilnas. Tiek apeliacinės instancijos teismas 2011 m. gegužės 12 d. nutartyje, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. lapkričio 29 d. nutartyje prokurorą A. Gubistą įpareigojo ištirti draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų judėjimą, pavedimus ir su tuo susijusius asmenis, tačiau šių įpareigojimų prokuroras neįvykdė. Prokuroras ir toliau slepia tokį faktą, kad po to, kai iš „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos buvo atliktas pinigų pervedimas į Latvijoje esantį „Parex“ banką, gana didelė pinigų suma iš tos pačios „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos buvo pervesta į Lietuvoje esančią banko sąskaitą. Jis (A. O.) turi informacijos, patvirtinančios, kad su minėta banko sąskaita Lietuvoje yra susijusios ir su šia byla dirbusios teisingumo įstaigos. Šį faktą patvirtinantys dokumentai yra baudžiamojoje byloje, apie tai žino ir prokuroras, tačiau to sąmoningai netyrė ir šių aplinkybių į kaltinamąjį aktą neįtraukė. Kaltinamajame akte daug asmenų nurodyti kaip jo bendrininkai, bet tie asmenys nenustatyti. Keturi asmenys niekada nebuvo apklausti ir nenustatyta, ar tokie asmenys iš viso egzistuoja. Dėl to nėra pagrindo tokius asmenis vadinti nusikaltimo bendrininkais. Be to, faktiškai nenustatyta ir tų asmenų jam suteikta pagalba, jokios pagalbos iš jų niekada ir nebuvo. Tai, kad jam pagalbą suteikė niekieno nematyti ir galbūt neegzistuojantys asmenys, tėra tik prielaidos, o ne patvirtinti faktai. Nepaisant to, kaltinamajame akte yra nuoroda į BK 24 str. 3 d. Kaltinamasis aktas, kurio ribose buvo nagrinėjama ši byla ir priimtas nuosprendis, yra visiškai toks pats kaip ir ankstesnis, jis papildytas tik tuo, kad jis (A. O.) veikė su nenustatytais asmenimis. Jokio naujo tyrimo praktiškai nebuvo atlikta, prokuroras toliau slepia reikšmingas aplinkybes ir iškraipo faktus, nes pats yra nusikalstamai susijęs su šia byla ir šį aktą surašė vadovaudamasis savo interesais. Šios aplinkybės rodo, kad toks kaltinamasis aktas neatitinka įstatymų reikalavimų.

Nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir dėl to, kad bylą išnagrinėjusi ir nuosprendį surašiusi teisėja D. Kazlauskienė buvo šališka. Tai patvirtina dar iki bylos teisminio nagrinėjimo pradžios, t. y. 2012 m. kovo 2 d., šios teisėjos priimtas sprendimas pratęsti jo suėmimo terminą. Nurodytos dienos nutartyje ši teisėja, sutikdama su prokuroro pozicija, kad jis padarė tyčinį nusikaltimą, aiškiai išreiškė ir savo poziciją dėl vyksiančio teisminio proceso dar iki jos susipažinimo su baudžiamąja byla ir nepradėjus bylos nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kadangi teisėja buvo šališka (BPK 58 straipsnis), jos priimtas nuosprendis yra neteisėtas. Be to, nuosprendis šioje byloje buvo priimtas išsamiai neišnagrinėjus visų bylos aplinkybių, nes į teismo posėdį nebuvo iškviesti ir apklausti visi liudytojai, kuriuos savo nutartyse nurodė aukštesnių instancijų teismai. Kad tie liudytojai yra svarbūs, pripažino ir pats pirmosios instancijos teismas, tačiau surasti juos vis tiek nebuvo stengiamasi. Byloje apklausti tik tie liudytojai, kurie šioje byloje davė kaltinimui palankius parodymus. Nenustačius ir neapklausus svarbių liudytojų, galėjusių apginti jo poziciją ir patvirtinti, kad jis neturėjo tyčios padaryti nusikaltimą, teismo nuosprendis yra laikomas vienpusišku. „Tėvijoje“ jis dirbo ir vykdė firmos savininkų sprendimus, „(duomenys neskelbtini)“ yra privati firma ir jos savininkas turi teisę spręsti, kokius sandorius jis atliks ir kaip leisti firmos pinigus. Valstybė neturi teisės spręsti, kokia apimtimi privati firma gali leisti savo pinigines lėšas. Šios bylos ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas truko labai ilgai, dėl to tapo sudėtinga ar net neįmanoma apklausti liudytojus bei patikrinti su įvykiu susijusius faktus. Galutiniame rezultate buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir jis pripažintas kaltu remiantis prielaidomis ir spėjimais.

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, nurodo, kad teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai, neapklausė liudytojų, kurie galėtų patvirtinti jo nurodomas įvykių aplinkybes, nesiaiškino UADB „(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų judėjimo iš sąskaitų Latvijos „Parex“ banke. Skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas nuosprendį priėmė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, neteisingai išsprendė ir kitus nuosprendžio klausimus, kaltina teismą šališkumu, nurodo, kad byla išnagrinėta pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus.

Kad A. O. nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, patvirtina liudytojų, o iš dalies ir paties nuteistojo parodymai, taip pat teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti rašytiniai įrodymai.

Nuteistasis A. O. kaltu neprisipažino, tačiau dalies nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių neneigė ir jas netgi patvirtino. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad

A. O. pripažino, kad buvo pasirašyta sutartis, kurią jis pasirašė ant tuščio lapo, po to garantinis raštas, kad nesėkmės atveju apmokės „(duomenys neskelbtini)“, tuomet gautas prašymas dėl nuostolių atlyginimo elektroniniu būdu ir pagal jį sumokėti pinigai - 514.000 dolerių, o per tą laiką parduotos akcijos. A. O. patvirtino, jog jis pasirašė pavedimus pervesti pinigus. Tie dokumentai buvo lietuvių kalba, todėl nėra jokios galimybės, kad jis juos būtų ar užpildęs, ar pats supratęs. Buvo prašymas pervesti daugiau kaip pusę milijono dolerių, tačiau jis nesidomėjo, ar įmonė tiek gali sumokėti, ar turi tiek sąskaitoj pinigų, nes jam buvo pasakyta, kad nuostolius reikia padengti. Jam, kaip įmonės vadovui, nekilo klausimas, kad 2 milijonų žala atsirado praėjus tik 10 dienų po to, kai buvo sudaryta sutartis. Jis galvojo, kad draudimo firmose juda labai daug pinigų ir kad rimtai draudimo firmai pusė milijono dolerių nėra dideli pinigai. Jis nesidomėjo, kaip dažnai „(duomenys neskelbtini)“ per savo gyvavimo laikotarpį tokias sumas buvo išmokėjusi. Patvirtino, kad 514.000 JAV dolerių buvo pervesti į Parex banką Rygoje į C. C. sąskaitą, tuo tikslu jis kartu su A. I. ėjo į banką ir ten pervedė pinigus. Kaip paskui tie pinigai judėjo, A. O. nežinojo, šiuo metu tai žino iš bylos medžiagos. Iš tų pusės milijono dolerių A. O. negavo nė vieno cento.

Nors teisme nuteistasis parodė, jog nei B., nei Č. nepažinojo, tačiau apklausiamas ikiteisminiame tyrime 2004-05-05 d. (134-136 b.l., t. 5.) A. O. parodė, kad 2000 metais Estijoje, Taline jis susipažino su asmeniu vardu A. B., kuris pasakė, kad nori pasiūlyti gerą darbą Lietuvoje, Vilniuje. A. O. tą asmenį pažinojo nuo 1999 metų, jis pasakė, kad A. O. turi vadovavimo patirties ir nori jį paskirti generaliniu direktoriumi draudimo bendrovėje, kurios turėjo kontrolinį akcijų paketą. A. B. kontrolinį akcijų paketą turėjo kartu su kitu asmeniu pavarde Č., šio žmogaus nėra matęs. Perskaičiuos šiuos parodymus teisiamajame posėdyje, A. O. parodė, jog šito nėra sakęs, apklausiamas buvo rusiškai be vertėjo. Kad būtent B. pasiūlė jam užimti pareigas, yra netiesa ir apie tai jis parodė 2009 metais apygardos teisme.

L. R. M. teisme parodė, kad jis įsteigė UADB “(duomenys neskelbtini)” ir su P. Š. turėjo po 50 proc. akcijų. 1998 metais jie akcijas pardavė Estijos saugos firmai “ESS”. Nauji savininkai paskyrė vadovu S. V. T., o vėliau buvo paskirtas kitas generalinis direktorius A. O.. Jį paskyrė pagrindinis bendrovės akcininkas “(duomenys neskelbtini)”, kurios atstovas buvo A. S.. 2004-04-24 jam į mobilaus ryšio telefoną paskambino A. S. ir panešė, kad į Lietuvą daugiau neatvyks, nes bendrovės direktorius A. O. padarė blogą draudiminę sutartį ir UADB “(duomenys neskelbtini)” dėl to prarado visus pinigus. A. O. lietuvių kalbos nemokėjo, kalbėjo tik estiškai, rusų kalbą žinojo prastai, buvo tylus, ramus. Nei A. O., nei A. S. ir A. I. draudimo srityje nesusigaudė.

L. R. P. Š. teisme parodė apie tokias pačias aplinkybes kaip R. M.. Papildomai parodė, kad jis A. O. vadovavimo metu turėjo 10 proc. akcijų, kitos priklausė estų firmai, tačiau su juo, kaip akcininku, niekas nesiskaitė. Įmonės padėtis buvo sunki. Jis dalyvavo akcininkų susirinkime, kai A. O. buvo paskirtas nauju direktoriumi. R. P. Š. taip pat parodė, jog, jo nuomone, bendrovei vadovaujant A. O., faktiškai jai vadovavo A. S.. A. O. nieko nesprendė, tik pasirašinėjo dokumentus, su juo niekas nesiskaitė.

L. S. V. T. teisme parodė, kad 1998 m. jis dirbo Estijos kompanijos “ESS” padalinyje Lietuvoje. Tuo metu minėta Estijos kompanija iš buvusių akcininkų R. M. ir P. Š. nupirko 90 procentų UADB “(duomenys neskelbtini)” akcijų ir paskyrė jį generaliniu direktoriumi. 1998 metais prasidėjus finansų krizei Estijos akcininkai užsiminė, kad jie ketina UADB “(duomenys neskelbtini)” parduoti. 2000 m. kovo mėnesį jam iš Estijos paskambino T. K. ir pasakė, kad atvyks žmonės, kurie domisi UADB “(duomenys neskelbtini)” pirkimu. Netrukus atvyko du asmenys, vienas iš kurių buvo A. S.. Jis jiems davė bendro pobūdžio informaciją apie bendrovę, ir jie išvyko. 2000-03-28 buvo numatytas visuotinis akcininkų susirinkimas. Išvakarėse jis paskambino į Estiją dėl susirinkimo ir sužinojo, bendrovė jau parduota ir į susirinkimą atvyks nauji akcininkai. 2000-03-28 pas jį į kabinetą Pylimo g. 21 atvyko du asmenys, vienas iš kurių buvo A. S.. Jie parodė akcijų pirkimo sutartį ir pateikė naujojo akcininko - firmos “K. T. I. I.” įgaliojimą A. S. atstovauti jiems, kaip 90 procentų UADB “(duomenys neskelbtini)” akcijų savininkui. Sutarties kopijos pasidaryti neleido, įgaliojimo kopija buvo padaryta. Naujieji akcijų savininkai pageidavo įtraukti dar vieną klausimą į susirinkimo dienotvarkę, t.y. “administracijos vadovo keitimas”. P. Š. sutikus šis klausimas buvo įtrauktas ir buvo priimtas sprendimas nuo 2000-04-01 jį atleisti iš pareigų ir paskirti kitą generalinį direktorių A. O.. Jis naujam vadovui perdavė vadovavimą, o pats iš bendrovės išėjo. Jokių klausimų, išskyrus susijusių su reikalų perdavimu, jis nebesprendė.

Liudytojas D. K., AB FMĮ “(duomenys neskelbtini)” finansų makleris, teisme parodė, kad “(duomenys neskelbtini)” buvo sudariusi sutartį su UADB “(duomenys neskelbtini)” dėl finansų maklerio veiklos. Jų įmonė tvarkė UADB “(duomenys neskelbtini)” vertybinius popierius. 2000-04-12 jų įmonė gavo UADB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. O. pasirašytus pavedimus parduoti Vyriausybės vertybinius popierius ir “Vilniaus banko” akcijas, o 2000-04-17 buvo gautas pavedimas parduoti AB „(duomenys neskelbtini)” akcijas. Pavedimai buvo įvykdyti, o gautos lėšos -1 671 123,63 Lt buvo pervestos į UADB “(duomenys neskelbtini)” sąskaitą AB ”Hansabankas” Lietuvoje.

Iš bylos matosi, kad prokuroro 2012 m. sausio 19 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas A. B. ir V. Č. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, o A. S., A. I., R. M. ir A. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį buvo nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Nustatyti A. B., V. Č. ir A. M. buvimo vietas ir juos apklausti šioje byloje, išnaudojus visas galimybes, nepavyko. Tuo tarpu A. S. ir A. I., dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, buvo apklausti liudytojais teisme ir jų parodymai, duoti pirmiau teismo posėdžio metu, buvo perkaityti BPK 276 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka.

Teisme apklaustas liudytoju A. S. parodė, kad jis su A. B. susipažino važiuojant iš Peterburgo į Taliną traukiniu. A. B. pasiūlė padėti dirbti draudimo firmoje Lietuvoje, susipažinti su draudimo bizniu Lietuvoje, padėti organizaciniam darbui firmos ofise. A. S. turėjo spręsti einamuosius darbo klausimus firmoje: skambinti skolininkams, tartis dėl reklamos užsakymo, planuotis kitus darbus. Jis atstovavo pagrindinį akcininką „(duomenys neskelbtini)“, bet nevadovavo, vadovavo direktorius A. O.. A. S. nežino, kaip O. tapo firmos direktoriumi, nes jis jau turėjo reikalų su akcininkais, savininkais. A. S. nebuvo susijęs su draudimo polisu Nr. (duomenys neskelbtini), kurį laidavo kreditoriai „(duomenys neskelbtini)“, jis net nežinojo, kad toks draudimas buvo. Pamena, kad A. O. domėjosi, klausinėjo darbuotojų, ar yra tokios draudimo poliso formos, bet A. S. į tai nesigilino. Jis A. O. neliepė sudaryti draudimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), jis pats jam sakė, kad „aš esu direktorius, tu nelįsk, užsiiminėk darbu ofise“.

A. S. parodė, kad nesudarinėjo draudimo sutarčių, jis su tuo nėra susijęs. Jis nevadovavo, niekam nurodymų nedavė, neliepė A. O. pasirašyti kur reikia. A. O. pats sprendė, kokius reikalus reikia spręsti, kokias sutartis sudarinėti, pats bendravo su akcininkais. Oficialiai jis firmoje niekuo nedirbo ir nesiūlė prieš tai buvusį direktorių V. T. pakeisti į A. O.. Akcininkus UADB „(duomenys neskelbtini)“ susirinkimo metu atstovavo A. O.. Nepamena, kas pasiūlė nušalinti nuo pareigų V. T. ir paskirti direktoriumi A. O.. Kas atstovavo naujus akcininkus, jis nepamena. Perskaičius liudytojos S. B. parodymus, A. S. paaiškino, jog jis visų įmonės reikalų netvarkė, įmonei nevadovavo, vadovavo A. O., kuris kalbėjo rusiškai su akcentu, bet visi įmonėje suprato, ką jis kalba. Jis nepamena, ar domėjosi, kiek pinigų yra įmonės kasoje. Jis nedingo staiga (balandžio 21 d.), kai visi pinigai buvo perversti pagal draudimo polisą Nr. (duomenys neskelbtini). Tiesiog kiekvieną savaitės sekmadienį jie išvažiuodavo iš Talino į Vilnių, kad galėtų pirmadienį laiku būti darbe. Sekmadienį, dienos metu, jis susiskambindavo su A. O., po to susitikdavo, kad galėtų kartu važiuoti. A. O. pasakė, kad „dabar važiuoti nereikia“, jis jo paklausė kodėl, šis atsakė „dabar važiuoti nereikia, kai reikės, paskambins, pasakys. Jis yra direktorius ir žino, kaip, kada ir ką reikia daryti, kur važiuoti“. Jis pats estiškai nelabai gerai moka kalbėti. Nebuvo taip, kaip nurodo liudytoja S. B., kad A. O. nekalbėjo nei rusiškai, nei lietuviškai, jog jis nesuprato, ką daro, kad jam atnešus pasirašyti darbo žiniaraščius, jis iš karto kreipdavos į A. S.. Jis nedavė nurodymų paimti iš kasos 41 tūkst. litų ir nunešti juos į banką. Su finansais susijusių reikalų jis netvarkė. Vertybinių popierių pardavime nedalyvavo. Nepamena, ar turėjo įgaliojimą atstovauti naujiems akcininkams UADB „(duomenys neskelbtini)“. Iki darbo UADB „(duomenys neskelbtini)“ nepažinojo ir A. I., kuris dirbo finansų direktoriumi, o už tai gavo atlyginimą. „(duomenys neskelbtini)“ akcijų paketas priklausė firmai „K. T. I. I.“, kurios vadovas buvo A. B.. A. B. buvo tos firmos vadovas, jis ir įgaliojo A. S. atstovauti jo interesus bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“. R. M. nepažįsta.

Teisme apklaustas liudytoju A. I. parodė, kad 2000 metais jis dirbo UADB “(duomenys neskelbtini)” finansų direktoriumi ir pasirašė banko pavedimus, kuriais A. O. pervedė pinigus iš UADB “(duomenys neskelbtini)” sąskaitų į užsienį. Pareigas jam pasiūlė užimti A. B.. Nežino, kodėl jo nėra darbuotojų sąrašuose, nes buvo išverstas į lietuvių kalbą jo technikumo diplomas tam, kad galėtų įforminti darbo dokumentus ir oficialiai dirbti. Jis pasirašydavo finansinius dokumentus. Banke kartu su A. O. darė banko pavedimus. Jis pats tų dokumentų teksto nesurašydavo, neduodavo nurodymų buhalterei juos užpildyti. Pats finansinių dokumentų nepildė, netvarkė, jis dirbo įmonėje kiek daugiau kaip vieną mėnesį. Per šį laiką suspėjo susipažinti su bendrovės kolektyvu, su jos atstovais, taip pat su kai kuriais darbais, tačiau suprato, kad yra prastas specialistas. Buvo nepatogumas, nes nemokėjo lietuvių kalbos, o visi bendrovės dokumentai buvo parašyti lietuvių kalba. 2000 04 21 d. jam paskambino A. B. ir pasakė, kad ruošiasi pardavinėti bendrovę, todėl prašė kažkurį tai laiką nevažiuoti ir jis spręs, ką daryti su šia firma. Po to jis dingo.

A. I. parodė, kad pasirašinėjo finansinius dokumentus. Dėl banko pavedimų nurodymus jam davė A. O., nes jis buvo bendrovės direktorius. A. S. įmonėje dirbo ūkvedžiu. Pamena, kad vyresnioji buhalterė jam išmokėjo pinigus už darbą, dėl to jis galvojo, kad įmonėje dirbo oficialiai, nors suprato, kad tai patvirtinančių dokumentų nėra. Nepamena tokio fakto, kad A. O. būtų paėmęs 41 tūkst. litų, nešęs juos į banką, 35 tūkst. įnešęs į banko sąskaitą, o 6 tūkst. litų pasiėmęs sau ir iš jų 3 tūkst. litų atidavęs jam. Kai buvo pasirašyta draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir po to pinigai buvo pervedami įmonėms, buvo sudaryta draudimo sutartis su Estijos įmone „(duomenys neskelbtini)“, už kurią laidavo Latvijos įmonė „(duomenys neskelbtini)“ ir po to buvo pervesti pinigai. A. I. tikrino dokumentus, t.y. patikrino draudimo polisą, surašytą lietuvių kalba, kuris buvo sudarytas su firma. Kažkas iš darbuotojų jam atvežė šį polisą, išverstą į rusų kalbą, taip pat buvo išversti dar kažkokie dokumentai į rusų kalbą, tačiau tiksliai kokie, jis negali pasakyti. Atskiro posėdžio dėl sutarties sudarymo, po ko buvo nurašyti 400 tūkst. dolerių, nebuvo. Pamena, kad buvo trumpas laiko tarpas tarp draudimo sutarties sudarymo, kuri buvo sudaryta balandžio 7 d., ir pinigų pervedimo balandžio 21 d. A. O. jam davė nurodymą pasirašyti dokumentus ir patvirtino, kad yra žalos faktas ir reikės atlyginti žalą. Kas iš Estijos A. O. duodavo tokius nurodymus, jis nežino.

Nuteistojo A. O. dalyvavimą didelės vertės svetimo turto iššvaistyme patvirtina ir teisiamajame posėdyje išnagrinėti rašytiniai įrodymai.

Iš UADB “(duomenys neskelbtini)” akcininkų susirinkimų protokolo matyti, jog S. V. T. nuo 2000-04-01 atšaukiamas iš direktoriaus pareigų, o jo pareigas pavedama eiti A. O..

UADB „(duomenys neskelbtini)“ 2000 04 06 raštu Nr. 189 informavo Valstybinę draudimo priežiūros tarnybą prie Finansų ministerijos, kad nuo 2000 03 27 pasikeitė UADB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai, nuo 2000 04 02 UADB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi paskirtas A. O..

2000-04-05 UADB “(duomenys neskelbtini)” visuotinio akcininkų susirinkimo protokole yra nurodytas sprendimas paskirti 6 500 Lt mėnesinį atlyginimą generaliniam direktoriui A. O.. Jokio sprendimo priimti į darbą ar skirti atlyginimą A. I. nėra.

Iš bylos dokumentų matyti, jog pagal 2000 04 07 R. M. pasirašytą prašymą 2000-04-07 buvo išduotas laidavimo raštas Nr. 001 firmai “(duomenys neskelbtini)“ laiduojant už firmos “(duomenys neskelbtini)” prekes 2 074 634 Lt sumai, kurį pasirašė A. O..

Iš Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos 2000-04-26 rašto matyti, jog UADB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama generalinio direktoriaus A. O., 2000 04 07 pagal draudėjo prievolių įvykdymo savanoriško draudimo taisykles Nr. 011 sudarė draudimo sutartį (poliso Nr. (duomenys neskelbtini)) su įmone „(duomenys neskelbtini)“, kuria laiduoja atsiskaityti kontrahentui (kreditoriui) „C. C. LTD“, jeigu skolininkas („(duomenys neskelbtini)“) neįvykdys nurodytos prievolės ar jos dalies.

UADB „(duomenys neskelbtini)“ laiduoja, kad įmonė „(duomenys neskelbtini)“ sumokės įmonei „C. C. LTD“ už prekes pagal tarp šių įmonių 2000 04 05 sudarytos sutarties sąlygas. Pagal sutartį tarp šių įmonių „C. C. LTD“ pateikia dalį produkcijos iki 2000 04 14, o „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigoja apmokėti už visą prekių partiją iki 2000 04 17. Draudimo suma iki 2 074 634 Lt ( 514 920 USD) išmokama pagal įmonės „C. C. LTD“ pretenzinį raštą, jei draudėjas („(duomenys neskelbtini)“) neatsiskaito už produkciją iki sutartos datos.

Pagal UADB „(duomenys neskelbtini)“ draudėjo prievolių įvykdymo savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 011 (b.l. 109-113 1 t.) punktą 2.3. draudimo objektas negali būti susijęs su bet kokios rūšies kreditu ar paskola, arba jų grąžinimu, todėl tokios draudimo sutarties įmonė sudaryti negalėjo. Todėl įmonės direktoriaus A. O. veiksmai sudarant šią sutartį traktuotini kaip neteisėti, nes pažeistas minėtų taisyklių 2.3. punktas bei Draudimo įstatymo 24 ir 40 str.

2000-04-19 UADB „(duomenys neskelbtini)“ elektroniniu paštu gavo laišką iš „(duomenys neskelbtini)“, kuriame nurodoma, kad „(duomenys neskelbtini)“ neįvykdė sutarties sąlygų, bei prašoma pervesti draudimo išmoką į „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą.

Remiantis šiuo elektroniniu paštu atsiųstu laišku ir buvo išmokėti pinigai, nors šis laiškas negali būti laikomas dokumentu, pakankamu tam, kad už draudiminį įvykį būtų išmokėti pinigai. Draudimo įstatymas reikalauja, kad draudimo įmonė ar jos įgalioti asmenys turi surašyti draudimo įvykio aktą, turi būti ekspertų išvados. Tokių dokumentų nebuvo, todėl A. O. veiksmai pervedant pinigus buvo neteisėti.

2000-10-13 poėmio metu iš AB „(duomenys neskelbtini)“ finansų maklerio liudytojo D. K. buvo paimti ir pridėti prie bylos A. O. pasirašytų pavedimų originalai (1 t., b.l. 102-106). A. O. teismo posėdžio metu patvirtino, jog šiuos pavedimus pasirašė jis.

Iš AB ”Hansabankas” ir AB “Vilniaus bankas” buvo paimti finansinių operacijų originalūs dokumentai ( 4 t., b.l. 111-124). Iš šių dokumentų, 2000 05 10 patikrinimo akto (b.l. 1 b.l. 118 -133) matyti, jog pinigų judėjimas iš UADB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų vyko tokia seka:

2000-04-13 buvo parduoti visi turėti VVP už 1 301 806 Lt, nors jų išpirkimo laikas dar nebuvo atėjęs. Nuo 2000-04-12 iki 2000-04-18 buvo parduotos visos turėtos AB „(duomenys neskelbtini)“ akcijos už 22 589 Lt. Nuo 2000-04-12 iki 2000-04-14 buvo parduotos visos turėtos AB „Vilniaus bankas“ akcijos už 74 729 Lt. Nuo 2000-04-19 FMĮ „(duomenys neskelbtini)“ pervedė pinigų likutį už visus parduotus vertybinius popierius (1 671 123 Lt). 2000-04-21 1955 104 Lt buvo konvertuoti į JAV dolerius. 2000-04-21 buvo padaryti 3 tarptautiniai pavedimai: 122 093,33 USD (488 373,32 Lt) buvo pervesti iš UADB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr.(duomenys neskelbtini) Vilniaus banke į (duomenys neskelbtini) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) Parex banke, Rygoje; Mokėjimo pagrindas – contract No:T0001, invoice No 001.2000; 392 826,5 USD (1 571 306 Lt) buvo pervesti iš UADB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr.(duomenys neskelbtini) AB banke Hansabankas į (duomenys neskelbtini) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) Parex banke, Rygoje; Mokėjimo pagrindas – contract No:T0001, invoice No 001.2000; 30 500 USD (122 000 Lt) buvo pervesti iš UADB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB banke Hansabankas Į OU TEE KUUP sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) Hansabanke, Taline. Mokėjimo pagrindas – contracting agreement, invoice No (duomenys neskelbtini).

Tarptautiniai mokėjimo pavedimai, padaryti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomosios sąskaitos AB „HANSABANKAS“, pasirašyti gen. direktoriaus A. O. ir A. I..

Iš viso estų firmoms buvo pervesta 545 419,83 USD (2 181 679,32 Lt).

Iš revizijos akto, 2000 metų balandžio mėn. darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščio matyti, jog asmuo pavarde A. I. bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo. Šiuos teiginius patvirtina revizijos akto priedai.

Iš 2000-04-25 ir 2000-04-27 UADB „(duomenys neskelbtini)“ laikinojo administratoriaus R. M. raštų matyti, jog 2000-04-25 UADB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinio akcininko „K. T. I. I..“ (90 % akcijų) atstovas A. S. telefonu pranešė, kad atsisako savo įsipareigojimų, susijusių su UADB „(duomenys neskelbtini)“ veikla. Taip pat buvo pranešta, jog UADB „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius A. O. atsisako vykdyti savo pareigas ir neplanuoja atvykti į Lietuvą.

Iš 2000-05-04 UADB ‘(duomenys neskelbtini)“ rašto Nr. 234 matyti, jog 2000-04-01 UADB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo 2320 vnt. galiojančių draudimo sutarčių ir pagal šias sutartis draudimo suma siekė 131 348 477 Lt.

Po visų aukščiau išdėstytų operacijų UADB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomosiose sąskaitose bankuose ir kasoje 2000-04-21 liko 290 261 Lt grynųjų pinigų. Tačiau įmonė nebeturi jokių investicijų į VVP, terminuotus indėlius ar kitas akcijas.

2000-05-10 Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos patikrinimo akte Nr. 7 yra nurodyta, kad UAB “(duomenys neskelbtini)” generalinis direktorius A. O. neturėjo Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos valdybos pritarimo eiti šias pareigas, buvo sudaryta kredito draudimo sutartis, kurios UADB “(duomenys neskelbtini)” neturėjo teisės sudaryti, draudiminė išmoka pagal kredito sutartį išmokėta neištyrus visų draudiminio įvykio aplinkybių ir nenustačius nuostolio dydžio, nors to reikalavo UADB “(duomenys neskelbtini)” Draudėjo prievolių įvykdymo savanoriško įvykdymo draudimo taisyklių Nr. 0011 12.4 punktas.

Specialistė A. Š., Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos vyr. ekonomistė, teisme parodė, kad UADB ” (duomenys neskelbtini)” neturėjo leidimo verstis kredito draudimu (UADB “(duomenys neskelbtini)” turėjo tik 2 mln. litų įstatinį kapitalą, o užsiimti tokia veikla gali tik tos draudimo bendrovės, kurios turi ne mažesnį kaip 7 mln. litų įstatinį kapitalą). UADB “(duomenys neskelbtini)” vadovas A. O. neturėjo teisės sudaryti draudimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kuria apdraudė prekinį kreditą. UADB “(duomenys neskelbtini) “ 2000-04-06 dieną buvo raštu išaiškinta, kad jie negali užsiimti tokia kredito draudimo veikla. 2000-04-19 UADB “(duomenys neskelbtini)” elektroniniu paštu gavo laišką iš “(duomenys neskelbtini).” apie neva įvykusį draudiminį įvykį. Pagal draudimo įmonės draudimo taisykles toks elektroninis laiškas yra nepakankamas pagrindas išmokėti draudimo išmoką, nes tai nebuvo joks oficialus dokumentas ir pagal jį daryti išmokas nebuvo galima. Turi būti dokumentų originalai su parašais. Visi A. O. atlikti veiksmai sudarant sutartį, parduodant vertybinius popierius ir pervedant pinigus į užsienį, nesant pagrindo, yra neteisėti.

Iš 2002-04-05 revizijos akto matyti, jog nuo 2000-04-04 UADB „(duomenys neskelbtini)” generaliniu direktoriumi tapo A. O., kuris dirbo bendrovėje neturėdamas Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos pritarimo šioms pareigoms užimti. 2000-04-07 A. O. pagal R. M. prašymą išdavė laidavimo raštą Nr. 001 firmai „(duomenys neskelbtini)“ laiduojant už firmos “(duomenys neskelbtini)” prekes 2 074 634 Lt sumai. 2000-04-19 UADB “(duomenys neskelbtini)” elektroniniu paštu gavo firmos “(duomenys neskelbtini)” pranešimą apie draudiminį įvykį ir 2000-04-21 remiantis tik šiuo elektroniniu raštu, t.y. faktiškai neturėdama dokumentų, įrodančių draudiminį įvykį, nepagrįstai apmokėjo firmai “(duomenys neskelbtini)” 514 920 JAV dolerių arba 2 059 680 Lt.

Iš Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijų buvo gautas atsakymas, kad 2000-04-10 “Parex” banke Rygoje buvo atidaryta koduota atsiskaitomoji sąskaita juridiniam asmeniui-nerezidentui “(duomenys neskelbtini)”, valdoma koduoto įrenginio pagalba. 2000-04-25 į šią sąskaitą buvo pervesta 122 093, 33 JAV doleriai iš UADB “(duomenys neskelbtini)” ir 2000-04-25 pervesta 392 826, 67 JAV doleriai iš UADB “(duomenys neskelbtini)“.

Visi šie išdėstyti įrodymai, t. y. nuteistojo ir liudytojų parodymai bei bylos dokumentai buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, išsamiai išdėstyti, aptarti ir įvertinti skundžiamame nuosprendyje. Išnagrinėtus įrodymus teismas įvertino išsamiai ir nešališkai, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes.

Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 “Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ išaiškinta, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto pasisavinimas skiriasi nuo iššvaistymo tuo, kad turtas iššvaistomas jo nepasisavinus, t. y. neužvaldžius bent trumpam laikui. Patikėtas turtas - tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo užimamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai ar asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už tą turtą. Iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto perdavimo trečiajam asmeniui momento. Patikėto ar esančio kaltininko žinioje svetimo turto iššvaistymas gali būti padaromas esant ne tik tiesioginei, bet ir netiesioginei kaltininko tyčiai.

Nagrinėjant bylas dėl turto pasisavinimo arba iššvaistymo vadovaujamasi ir jau vėliau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėmis nutartimis įtvirtinta teismine praktika. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-388/2007 dar kartą išaiškinta, kad turtas iššvaistomas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais. BK 184 straipsnio 2 dalies prasme atsakomybei už kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja suteiktais įgaliojimais tam turtui. Kvalifikuojant iššvaistymą, nėra svarbu, ar veika padaryta dėl savanaudiškų, ar dėl kitokių motyvų. Kaltininkas, taip veikdamas, gali ir nepasipelnyti. Svarbu tai, kad kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje turtas visuomet yra neteisėtai ir neatlygintinai perleidžiamas tretiesiems asmenims. Turto iššvaistymas yra tyčinis nusikaltimas, todėl šio nusikaltimo subjektyviam požymiui – kaltei – būdinga tyčia. Ji gali būti ne tik tiesioginė, bet ir netiesioginė. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą arba jo žinioje esantį turtą ir taip pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori. Netiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo tyčine veika nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-192/2011 irgi išaiškinta, kad BK 184 straipsnyje nustatyti specialaus subjekto požymiai: už svetimo turto pasisavinimą atsako tik toks asmuo, kuriam svetimas turtas yra patikėtas arba yra jo žinioje. Labai svarbus turto iššvaistymo požymis yra atliktų veiksmų neteisėtumas, kuris reiškiasi tuo, kad kaltininkas neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais. BK 184 straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis jos požymis yra turtinės žalos padarymas. BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatytas veiką kvalifikuojantis požymis – didelės vertės turto išvaistymas. Pagal BK 190 straipsnį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL.

Skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje jau išdėstyti įrodymai patvirtina A. O. kaltę dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo, nes yra įrodyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Paties nuteistojo ir liudytojų parodymai bei rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nuteistasis A. O. kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo paskirtas UADB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi ir dėl šių užimamų pareigų bendrovės turtas buvo nuteistojo žinioje. Būdamas bendrovės generaliniu direktoriumi ir dėl užimamų pareigų turėdamas teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl to turto panaudojimo, A. O. atitiko specialius nusikalstamos veikos (turto iššvaistymo) subjekto požymius. Taip pat įrodyta, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu A. O., būdamas UADB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi, pasirašydamas A. S. pateiktą neužpildytą draudimo polisą, sudarė kaltinime nurodytą draudimo sutartį, pasirašė laidavimo raštą, jo pasirašytų pavedimų pagrindu buvo parduoti UADB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantys vertybiniai popieriai ir akcijos, gautos piniginės lėšos pervestos į banką ir konvertuotos į JAV dolerius. Be to, nuteistasis, gavęs kaltinime nurodytos bendrovės elektroninį raštą, nesant draudiminio įvykio, kartu su A. S. ir A. I., pervedė pinigus iš UADB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos į kitos bendrovės sąskaitą Latvijos „Parex“ banke. Tokiu būdu nuteistasis perleido jo žinioje esantį UADB „(duomenys neskelbtini)“ turtą tretiesiems asmenims. Byloje nustatyta, kad nuteistasis jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims perleido neatlygintinai ir neteisėtai, nesilaikant turto perleidimo tvarkos, nustatytos norminiais aktais. Tai patvirtina Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos raštai, patikrinimo ir revizijos aktai bei kiti dokumentai. Apie tai, kokie konkrečiai norminiai aktai buvo pažeisti perleidžiant UADB „(duomenys neskelbtini)“ turtą tretiesiems asmenims, išsamiai išdėstyta skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Nustatyta, kad iš viso tretiesiems asmenims buvo neteisėtai perleistas UADB „(duomenys neskelbtini)“ turtas, kurio vertė 2 059 679, 30 Lt.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matosi, kad nors apeliantas prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, tačiau didžiosios dalies nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių jis neginčija nei apeliaciniame skunde, nei savo parodymuose. Teisme A. O. patvirtino, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu tikrai dirbo UADB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi ir pasirašinėjo bendrovės dokumentus, taip pat ir tuos, kurie jam buvo parodyti teisiamojo posėdžio metu. Nuteistasis parodė, kad kartais pasirašinėdavo dokumentus, kurių tekstas nebūdavo atspausdintas, taip pat dokumentus, surašytus lietuvių kalba, kurios jis nemokėjo ir nesuprato. Tuos dokumentus jam pasirašyti duodavo A. S., kuris buvo bendrovės akcininkų atstovas ir kuriuo nepasitikėti neturėjo pagrindo. Jam patardavo ir A. I., kuris bendrovėje dirbo finansininku. Nuteistasis teisme parodė ir apie tai, kad kartu su A. S. pardavė bendrovės vertybinius popierius ir akcijas, nors akcijų rinka nesidomėjo, gauti pinigai buvo pervesti į bankų sąskaitas. Nors A. O. teisme aiškino, kad lietuvių kalbos nemoka, šia kalba parašytų dokumentų turinio nesuprato ir pasirašinėjo visus dokumentus, kuriuos jam pateikdavo A. S., nuteistasis nepaneigė, kad tikrai pasirašė ir dokumentus, kurių pagrindu iš UADB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos kitai bendrovei buvo pervesta daugiau negu pusė milijono JAV dolerių. Dėl to jis parodė, kad manė, jog UADB „(duomenys neskelbtini)“, kaip draudimo bendrovė turi padengti nuostolius ir kad rimtai draudimo bendrovei „pusė milijono dolerių nėra dideli pinigai“. Tokiu būdu, iš paties A. O. parodymų matosi, kad jis faktiškai pripažįsta ir kitais įrodymais nustatytas UADB „(duomenys neskelbtini)“ turto neteisėto perleidimo tretiesiems asmenims aplinkybes, taip pat ir to turto vertę. Ir apklausos teisme metu, ir apeliaciniame skunde nuteistasis A. O. nurodo, kad jam pačiam joks tretiesiems asmenims UADB „(duomenys neskelbtini)“ perleistas turtas neatiteko, dėl to jis neturėjo jokios turtinės naudos. Be to, apelianto nuomone, šiuo atveju iš viso nebuvo jokio turto iššvaistymo, nes UADB „(duomenys neskelbtini)“ buvo ne valstybinė, o privati įmonė, šios įmonės savininkas turėjo teisę sudarinėti dėl įmonės turto bet kokius sandorius, o jis (A. O.), dirbdamas UADB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi, tik vykdė šios bendrovės savininko nurodymus. Šiuos apelianto argumentus teisėjų kolegija atmeta. A. O. pripažintas kaltu ir nuteistas ne už svetimo turto pasisavinimą, o iššvaistymą, kuris nuo pasisavinimo kaip tik ir skiriasi tuo, kad svetimas turtas neteisėtai perleidžiamas tretiesiems asmenims jo nepasisavinant, t.y. nepaverčiant jo savo turtu. Kvalifikuojant turto iššvaistymą, kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, nėra svarbu, ar ši nusikalstama veika padaryta dėl savanaudiškų, ar dėl kitokių motyvų. Kaltininkas, taip veikdamas, gali ir nepasipelnyti. Svarbu tai, kad kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje turtas yra neteisėtai ir neatlygintinai perleidžiamas tretiesiems asmenims. Taigi ta aplinkybė, kad A. O., neteisėtai perleisdamas UADB „(duomenys neskelbtini)“ turtą tretiesiems asmenims, pats dėl to nepasipelnė, jo atsakomybės nešalina. Apelianto argumentai, kad šiuo atveju iš viso nebuvo jokio svetimo turto iššvaistymo, nes privačios įmonės savininkai tariamai galėjo sudaryti bet kokius sandorius savo nuožiūra, irgi nepagrįsti. Akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas ir akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais. Šiuo atveju UADB „(duomenys neskelbtini)“ turtas priklausė būtent šiai bendrovei, o šios bendrovės turtas buvo svetimas ir pačiam nuteistajam A. O., ir apelianto nurodomiems bendrovės savininkams, t. y. šios akcinės bendrovės akcijų turėtojams. Pažymėtina dar ir tai, kad duodamas parodymus teisme, pats A. O. nieko negalėjo parodyti ir apie akcininkus, kurių nurodymus vykdydavo dirbdamas UADB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi. Teisme A. O. parodė, kad šį darbą jam pasiūlė jo draugo brolis, kurio jokių duomenų negali nurodyti. 2000 m. balandžio mėn. jam atvykus į Vilnių, kur jį pasitiko A. S. ir A. I., pirmasis iš jų prisistatė įmonės akcininkų ir savininkų atstovu, o A. I. pasakė, kad jis yra įmonės finansų direktorius. A. S. laikė savo viršininku, nors kokių nors dokumentų, patvirtinančių A. S. ir A. I. pareigas, nematė. A. O. teisme parodė, kad nors jis vykdė A. S. nurodymus, kas iš tikrųjų „Tėvijoje“ priiminėjo sprendimus, jis nežino. A. B., V. Č. nėra matęs, R. M., A. M. irgi nepažįsta, apie juos išgirdo tik bylą jau nagrinėjant teisme.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nuosprendis grindžiamas tik jį apkaltinančiais liudytojų parodymais, tačiau nebuvo surasti ir apklausti liudytojai, kurių parodymai jam būtų naudingi. Nebuvo įvykdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutarčių įpareigojimai nustatyti tokius liudytojus, taip pat ištirti draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų judėjimą ir su tuo susijusius asmenis. Šiuos apelianto argumentus dėl neišsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo teisėjų kolegija irgi atmeta. Iš bylos matosi, kad Vilniaus apygardos teisme 2009 m. spalio 28 d. pirmą kartą priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi šį nuosprendį panaikino ir perdavė bylą prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo metu iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo. Šioje nutartyje buvo nurodyta apie tai, kad jau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog ikiteisminis tyrimas atliktas nekokybiškai, yra prielaidų, kad byloje yra galimybių nustatyti, kas UADB „(duomenys neskelbtini)“ turtą pasisavino. Be to, bylos duomenys rodo, kad nors A. O. nuteistas už svetimo turto iššvaistymą, tačiau jis vienas padaryti nusikaltimų negalėjo be bendrininkų paramos, nes neturėjo nei reikiamo patyrimo specifiniame draudimo darbe, nei atitinkamo išsilavinimo. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodyta, kad bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad visą pinigų užvaldymo schemą sumanė ir vykdymą organizavo ne A. O., o kiti asmenys, tuo tarpu A. O. buvo tik vienas iš vykdytojų, kurio vaidmuo nebuvo pagrindinis. Byloje yra asmens, paėmusio grynuosius pinigus iš „Parex“ banko – A. M. duomenys, tačiau jis nebuvo surastas ir apklaustas. Be to, iš nuteistojo A. O., liudytojų A. S., A. I. parodymų galima daryti išvadą, kad visų pinigų užvaldymo schemą organizavo A. B. ir V. Č. arba kiti asmenys, tačiau šie asmenys irgi nebuvo surasti ir apklausti. Toje pačioje apeliacinėje nutartyje, teismas nurodė, kad net ir nesuradus šių asmenų, jų veikos turi būti teisiškai įvertintos. Naujai surašytame kaltinamajame akte turi būti teisingai aprašyta ir kvalifikuota nusikalstama veika, nurodyti visi galimi nusikaltimo subjektai ir teisiškai įvertinta kiekvieno jų veika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. lapkričio 29 d. kasacine nutartimi prokuroro kasacinį skundą atmetė ir pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu surašytas kaltinamasis aktas iš tikrųjų neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir kad šis pažeidimas trukdo nagrinėti bylą. A. O. padaryti nusikalstami veiksmai kaltinamajame akte aprašyti taip, tarsi jis vienas ir be bendrininkų pagalbos būtų iššvaistęs ir pasisavinęs draudimo bendrovei priklausantį turtą. Tačiau kasacinėje nutartyje taip pat nurodyta, kad bylos perdavimas prokurorui pirmiausia grindžiamas ne būtinumu pareikšti kaltinimus kitiems asmenims, bet tinkamai surašyti kaltinamąjį aktą, iš kurio būtų galima spręsti apie realiai atliktus kaltinamojo ir kitų asmenų veiksmus, jo tikrąjį vaidmenį pasisavinant ar iššvaistant svetimą turtą, tyčios turinį, bendrininkavimo formą, atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą, priteistinos žalos dydį ir kitus esminius klausimus. Šį tikslą galima pasiekti net jeigu kaltinimų pareiškimas kitiems asmenims procesiškai nebūtų įmanomas (dėl suėjusios senaties, nenustatymo ir pan.).

Ikiteisminio tyrimo metu A. O. buvo parodęs, kad dirbti UADB ,,(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi jam pasiūlė A. B.. Su juo jis pažįstamas nuo 1999 m., o susitikus 2000 m. A. B. jam pasakė, jog žino, kad jis (A. O.) turi vadovaujamo darbo patirties, todėl nori pasiūlyti jam gerai apmokamą darbą Lietuvoje – dirbti UADB ,,(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi, pasakė, kad turi šios draudimo bendrovės kontrolinį akcijų paketą. Būtent A. B. pasiūlymu jis ir atvyko į Vilnių. Be to, 2000 m. balandžio mėn. pabaigoje, išeiginėmis dienomis grįžus į Estiją, tas pats A. B. pasakė jam ir apie tai, kad daugiau vykti į Lietuvą jam jau nereikia ir kad jo įgaliojimai sustabdyti. Tačiau teisme A. O. parodymus pakeitė, parodė, kad jokio A. B. iš viso nėra matęs ir kad dirbti Lietuvoje, UADB ,,(duomenys neskelbtini)“ Estijoje jam pasiūlė jo draugo brolis, kurį jis matė tik vieną kartą ir kurio jokių duomenų nežino. Teisme duoti nuteistojo A. O. parodymai jau buvo išdėstyti. Apelianto argumentus apie tai, kad šioje byloje nebuvo ieškoma ir nebuvo siekiama apklausti kai kurių liudytojų, bylos duomenys visiškai paneigia. Iš bylos 1 ir 2 tomuose esančių dokumentų matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu Latvijos ir Estijos teisėsaugos institucijoms buvo išsiųsta net keletas prašymų dėl teisinės pagalbos prašant ne tik pateikti šios bylos tyrimui svarbius dokumentus, bet ir nustatyti, surasti ir apklausti liudytojus. Kai kurie liudytojai buvo surasti ir apklausti, A. S. ir A. I. šioje byloje buvo apklausti liudytojais ir teisiamajame posėdyje. Tačiau kitų liudytojų (A. B., R. M., V. Č.) gyvenamųjų vietų nustatyti ir juos apklausti nepavyko. Iš Estijos gautų teisėsaugos institucijų pranešimų matosi, kad R. M. yra asocialus asmuo ir iš viso neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyti ir apklausti kai kuriuos papildomus liudytojus teismas irgi išnaudojo visas galimybes. Teismas dar kartą įpareigojo prokurorą nustatyti liudytojų A. B., A. Č., A. M., J. K. gyvenamąsias vietas (9 t., 181 b. l.). Prokuroras pateikė teismui pažymą, iš kurios matosi, kad A. B. ir V. Č. gyvenamųjų vietų nustatyti nepavyko, nustatyti ir teismui pateikti duomenys apie A. I., A. S., A. M., J. K. gyvenamąsias vietas (10 t., 4 b. l.). Teismas šiuos asmenis į teismo posėdžius kvietė keletą kartų, tačiau jie į teismą neatvyko, teismo šaukimai grįždavo neįteikti. Įvertinus tai, kad išvardinti asmenys gyvena ne Lietuvoje, o užsienio valstybėse, teismas, kolegijos nuomone, išnaudojo visas galimybes apklausti tuos asmenis liudytojais, o nepavykus to padaryti, pagrįstai pabaigė įrodymų tyrimą. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistajam A. O. ir jo gynėjai protokoline nutartimi pasiūlė pateikti teismui konkrečius prašymus dėl įrodymų tyrimo atlikimo (10 t., 223 b. l.), tačiau raštu pateiktame prašyme nuteistasis jokių naujų bylos duomenų, kuriuos reikėtų tirti, taip pat ir duomenų konkrečių asmenų, kuriuos teismas galėtų apklausti, nenurodė (10 t., 227, 228 b. l.). Kokių asmenų parodymai būtų palengvinę jo padėtį, apeliaciniame skunde nenurodo ir pats nuteistasis.

Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog nebuvo paneigti A. O. parodymai, kad nei A. B., nei V. Č. jis nepažinojo, A. B. nebuvo surastas ir apklaustas, todėl aplinkybė, kad UABD ,,(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus pareigas A. O. ėjo akcininko A. B. iniciatyva, iš kaltinimo šalinama. Kadangi A. B., V. Č., R. M. ir A. M. nebuvo surasti ir apklausti, teismas taip pat pripažino neįrodytomis aplinkybes, kad A. O. vykdė būtent A. B. ir V. Č. nurodymus ir kad būtent jie buvo nusikaltimo sumanytojai ir organizatoriai, o R. M. ir A. M. padėjėjai. Šias aplinkybes iš kaltinimo teismas irgi pašalino. Pakeitęs kaltinimą teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodė tik apie tai, kad A. O. UADB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą iššvaistė vykdydamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų nusikaltimo sumanytojų ir organizatorių nurodymus, padedant šios draudimo bendrovės pagrindinių akcininkų įgaliotam atstovui A. S. ir finansų direktoriui A. I..

Kad būdamas UADB ,,(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi, sprendimus priimdavo vykdydamas A. S. ir A. I. nurodymus, pasirašinėjo A. S. jam pateikiamus, taip pat ir neužpildytus dokumentus, teisme pripažino ir parodė pats nuteistasis A. O.. Tačiau nuosprendyje teismas nenustatė, kad nusikalstamą veiką A. O. padarė veikdamas bendrininkų grupe arba kad bendrininkavo su kitais asmenimis kokia nors kitokia BK 25 str. nurodyta forma. Tai nebuvo pripažinta ir nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Be to, nors nuteistojo A. O. nusikalstamą veiką teismas ir įvertino bei kvalifikavo kaip nusikaltimo vykdytojo, nes iššvaistytas svetimas turtas buvo būtent jo žinioje, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matosi, kad teismas A. O. vaidmenį nusikaltimo padaryme nepripažino pagrindiniu, padaręs išvadą, kad nuteistasis tik vykdė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų nusikaltimo sumanytojų ir organizatorių nurodymus.

Apie tai, kad teismas šioje byloje nustatė visus A. O. padarytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, t. y. pačius neteisėtus A. O. veiksmus, kilusius padarinius ir priežastinį ryšį tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių, šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Iš nuteistojo apeliacinio skundo matosi, kad apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad jis svetimą turtą iššvaistė tyčia. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta apie tai, kad A. O. tyčiniais veiksmais pažeidė UADB ,,(duomenys neskelbtini)“ Draudimo taisyklių, Draudimo įstatymo, taip pat Akcinių bendrovių įstatymo atitinkamų straipsnių ir punktų reikalavimus. Tačiau spręsdamas A. O. kaltės klausimą, teismas nepasisakė apie nuteistojo psichinį santykį ne tik su jo daroma veika, bet ir su tos veikos padariniais. Nuosprendyje nenurodyta ir apie tai, ar turto iššvaistymas buvo padarytas tiesiogine, ar netiesiogine tyčia. Nepaisant to, teismo išvada apie tai, kad nuteistasis svetimą turtą iššvaistė tyčia, kolegijos nuomone, yra pagrįsta.

Jau buvo nurodyta apie tai, kad turto iššvaistymas gali būti padarytas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymo atveju, esant kaltininko tiesioginei tyčiai, kaltininkas supranta, kad neteisėtai neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas neteks turto ir to nori. Tuo tarpu esant netiesioginei tyčiai, suvokdamas tokį veikos pavojingumą ir numatydamas turtinę žalą, kaltininkas, nors ir nenori žalos atsiradimo, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (kasacinė nutartis Nr. 2K-192/2011). Apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį. Pagal teismų praktiką nustatant kaltę būtina atsižvelgti ne tik į kaltininko parodymus, tačiau įvertinti ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-76/2007, 2K-455/2012). Nuteistasis A. O. kaltu neprisipažino, parodė, kad vykdė A. I., o pirmiausia – A. S. nurodymus, nes neturėjo pagrindo jais nepasitikėti, taip pat parodė, kad nesuprato lietuviškai, gerai nemokėjo netgi rusų kalbos. Manė, kad draudimo bendrovė yra rimta įmonė ir kad daugiau negu pusės milijono JAV dolerių draudimo išmokos pervedimas iš bendrovės sąskaitos jam neatrodė įtartinas. Tačiau vertinant šiuos A. O. parodymus, būtina atsižvelgti ir į kitas nustatytas bylos aplinkybes. Byloje nustatyta, kad iki atvykimo į Lietuvą 2000 m. balandžio mėn. pradžioje A. O. su UADB ,,(duomenys neskelbtini)“ nebuvo niekaip susijęs. Remiantis paties A. O. parodymais, iš Estijos į Vilnių jis atvyko asmens, kurį matė vienintelį kartą, pasiūlymu vadovauti draudimo bendrovei, nors ir neturėdamas jokios tokio darbo patirties. Už tai jam buvo pažadėtas didelis atlyginimas. Nustatyta, kad A. O. atvykus į Vilnių, jis iš karto buvo paskirtas UADB ,,(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi ir pasirašinėjo visus A. S. jam pateikiamus dokumentus, dalies jų tekstas tik vėliau būdavo atspausdinamas. Nustatyta, kad per labai trumpą laikotarpį (nuo 2000 m. balandžio 7 d. iki balandžio 21 d.) nuteistojo pasirašytų dokumentų pagrindu tretiesiems asmenims buvo perleistas didelės vertės UADB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtas: parduoti šios bendrovės vertybiniai popieriai, akcijos, gauti pinigai konvertuoti į JAV dolerius. 2000 m. balandžio 21 d. buvo padaryti 3 tarptautiniai pavedimai, pagal kuriuos iš UADB ,,(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitų į trečiųjų asmenų sąskaitas pervesta iš viso 545 419,83 JAV dolerių. Visi šie piniginiai mokėjimai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje. Taip pat nustatyta, kad po šių veiksmų atlikimo A. O., kaip ir kaltinime paminėti A. S. bei A. I., iš Lietuvos išvyko ir į darbą negrįžo. Nuteistasis nurodo, kad jis tik vykdė A. S. bei A. I. nurodymus. Faktiškai jis pats pripažįsta, kad užimdamas draudimo bendrovės generalinio direktoriaus pareigas jis buvo kitų asmenų statytiniu. Tačiau tuo pat metu jis turėjo suprasti ir, kolegijos nuomone, suprato, kad, būdamas kitų asmenų statutiniu, pasirašinėdamas bet kokius dokumentus dėl bendrovės turto perleidimo tretiesiems asmenims, jis atlieka neteisėtus veiksmus vykdydamas tų pačių nenustatytų nusikalstamos veikos organizatorių nurodymus. Vertinant visas abejones nuteistojo naudai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad A. O. ne tik žinojo, kad dėl jo veiksmų draudimo bendrovė neteks turto, bet ir to norėjo, t. y., kad jis veikė tiesiogine tyčia. Tačiau tų pačių jau aptartų bylos aplinkybių visuma, kolegijos nuomone, leidžia padaryti išvadą, kad perleisdamas UADB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą tretiesiems asmenims, A. O. suvokė savo veikos pavojingumą, numatė turtinę žalą ir, nors ir nenorėjo žalos atsiradimo, tačiau sąmoningai leido jai kilti. Tai reiškia, kad jo žinioje esantį svetimą turtą A. O. iššvaistė veikdamas netiesiogine tyčia. Iššvaistyto UADB ,,(duomenys neskelbtini)“ turto vertė 2059079,30 Lt, jo vertė keliolika kartų viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl A. O. nusikalstamą veiką teismas pagrįstai įvertino kaip didelės vertės svetimo turto iššvaistymą ir šią veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 184 str. 2 d. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad kaltinamajame akte jo veika be pagrindo buvo papildomai kvalifikuota dar ir pagal BK 24 str. 3 d. Iš tikrųjų pagal BK 24 str. 3 d. ir 184 str. 2 d. nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikavo ir teismas. BK 24 str. yra išvardintos bendrininkų rūšys, o šio straipsnio 3 dalyje nurodoma, koks asmuo laikomas nusikaltimo vykdytoju. Pagal galiojančią teisminę praktiką nusikaltimo vykdytojo veika paprastai kvalifikuojama tik pagal BK specialiosios dalies straipsnius, tačiau tai, kad šiuo atveju A. O. veika buvo kvalifikuota papildomai nurodant dar ir BK bendrosios dalies normą, t. y. BK 24 str. 3 d., nėra esminis trūkumas ir dėl to skundžiamą nuosprendį keisti nėra pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2000 m. balandžio mėn. ir nuo to laiko jau praėjo daugiau negu 12 metų. Baudžiamosios atsakomybės pagal BK 184 str. 2 d. senaties terminas yra 10 metų, todėl teismas turėjo nutraukti bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės terminui ne tik pagal 183 str. 1 d., bet ir pagal BK 184 str. 2 d. Apeliantas nurodo, kad prokuroro ir teismo išvada, jog jis slapstėsi, taip pat Europos arešto orderis (EAO) yra nepagrįsti. Jam nebuvo taikomos jokios kardomosios priemonės, o į 2005 m. birželio 16 d. vykusį teismo posėdį neatvyko, nes apie jį nežinojo. Tai patvirtina į teismą grįžęs neatplėštas vokas su teismo šaukimu. Jo nuomone, jis nebuvo įpareigotas nepalikti savo gyvenamosios vietos ir galėjo tuo metu išvykti iš namų darbo reikalais į kitą valstybę. Skunde nuteistasis nurodo ir apie tai, kad 2007 m. birželio mėn. dėl šios bylos buvo atvykęs į Vilniaus policijos skyrių, ten buvo trims dienoms sulaikytas ir paleistas paaiškinus, kad jam netaikomos jokios sankcijos.

A. O. buvo kaltinamas dar ir pagal BK 183 str. 1 d. dėl to, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu ir kitomis aprašytomis aplinkybėmis pasisavino jam patikėtą UADB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą – 16 000 Lt. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas išnagrinėjo ir su šiuo kaltinimu susijusias bylos aplinkybes, tačiau A. O. kaltės klausimo nesprendė, jo kaltu nepripažino, o pagal BK 183 str. 1 d., baudžiamąjį procesą A. O. atžvilgiu nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p.). Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti ir priimti jį išteisinantį nuosprendį, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matosi, kad iš tikrųjų apeliantas prašo panaikinti tik nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 24 str. 3 d. ir 184 str. 2 d., tuo tarpu nuosprendžio dalies dėl bylos nutraukimo pagal BK 183 str. 1 d. neginčija, jokių argumentų dėl to skunde neišdėstyta, priešingai, skunde netgi nurodoma, kad byla turėjo būti tuo pačiu pagrindu nutraukta ir dėl kaltinimo pagal BK 24 str. 3 d. ir 184 str. 2 d. Dėl to nuosprendžio dalis, kuria baudžiamasis procesas A. O. atžvilgiu pagal BK 183 str. 1 d. nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui plačiau šioje nutartyje neaptariama, ši nuosprendžio dalis teisėta ir pagrįsta, ją naikinti arba keisti pagrindo nėra.