Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Algirdas Švedavičius Procesinio sprendimo kategorija

2.4.6.; 2.1.15.3.2.; 2.4.6.3.4.

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Algirdo Gapučio, Evaldo Vanago, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Činčikienei, nuteistajam A. L., gynėjui advokatui Andriui Gudžinskui, nukentėjusiesiems A. B., T. B., nukentėjusiųjų atstovams advokatams Raimundui Kurkliečiui, Antanui Cemnolonskui, civiliniam atsakovui V. M., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. ir civilinio atsakovo V. M. apeliacinius skundus dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008-05-30 nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 5 d. ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš A. L. už advokatų pagalbą priteista 220 Lt valstybei ir 2700 Lt nukentėjusiajam T. B.. Iš civilinio atsakovo – V. M. individualios įmonės (duomenys neskelbtini), priteista nukentėjusiajai A. B. 4980 Lt turtinei ir 23 273,60 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat nukentėjusiajam T. B. – 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. L. nuteistas už tai, kad 2005 m. lapkričio 18 d. apie 13.30 val., jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 p., 172 p. ir 173 p. reikalavimus, dėl kurių įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, t.y. vairuodamas individualios V. M. įmonės (duomenys neskelbtini) balninį vilkiką Iveco 190-36, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe, kelio A-10 (Panevėžys – Pasvalys – Ryga) 31 kilometre Pasvalio rajone, (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, neatsižvelgė į tai, kad artėja prie tiesiogiai vykdomų kelio darbų vietos, prieš kurią stovėjo kelio ženklas Nr. 147 (Posūkio kryptis į kairę), viršijo kelio ženklu Nr. 329 (Ribotas greitis) nustatytą maksimalų leistiną 50 km/h važiavimo greitį, pažeidė kelio ženklo Nr. 325 (Lenkti draudžiama) reikalavimus, kirto važiuojamosios dalies ženklinimo liniją 1.6, įspėjančią, kad artėjama prie ištisinės ženklinimo linijos 1.1, bei ištisinę ženklinimo liniją 1.1., lenkė ta pačia kryptimi priekyje jo mažesniu nei 30 km/h greičiu važiavusį traktorių Jumz EO-2621, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamą A. Ž., ir lenkimo metu kliudė priekinį traktoriaus skydą, dėl ko po susidūrimo su traktoriumi jo vairuojamas balninis vilkikas su puspriekabe nuvažiavo į dešinį kelkraštį bei virsdamas prispaudė ir mirtinai sužalojo greta kelio važiuojamosios dalies dirbusį AB (duomenys neskelbtini) darbininką M. B..

Apeliaciniais skundais, juose nurodydami iš esmės tokius pat motyvus, nuteistasis A. L. ir civilinis atsakovas V. M. prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008-05-30 nuosprendį dalyje dėl vieno A. L. pripažinimo kaltu ir civilinių ieškinių priteisimo iš A. L. ir V. M. įmonės panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu surašytas kaltinamasis aktas, iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 str. reikalavimų, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą. Abu apeliantai skunduose tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir turi būti keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių. Teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog būtent A. L., vairuodamas vilkiką, kliudė lenkiamą lėtai važiuojantį traktorių, vairuojamą A. Ž.. Byloje esantys duomenys rodo kitaip, t.y. būtent traktoriaus vairuotojas A. Ž. netikėtai išsuko į kairę kelio juostą ir savo priekiniu skydu kliudė A. L. vairuojamą vilkiką, po ko šis virto ir mirtinai prispaudė nukentėjusį M. B.. Teisme, apeliantų nuomone, buvo įrodyta ir traktorių vairavusio A. Ž. kaltė dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo M. B., kilimo, tačiau byloje buvo nuteistas vienas A. L., o į neteisėtus A. Ž. veiksmus pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tik A. L. skirdamas bausmę, kas nėra teisinga. A. Ž. kaltė dėl eismo įvykio kilimo yra akivaizdi, todėl apeliantai mano, kad prokuroras nepateikęs kaltinimo ir A. Ž., iš esmės surašė BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą. Apeliantai taip pat nesutinka ir su priteistais civiliniais ieškiniais bei jų dydžiais. Nurodo, kad esant nuteistam ir A. Ž., pusę iš nuteistojo A. L. ir jo darbdavio priteistų sumų būtų priteista ir A. Ž. bei jo darbdaviui. Teigia, kad nukentėjusiajai A. B. laidojimo išlaidas apmokėjo vyro darbovietė, kuri jai neskolinga, o Sodra sumokėjo du žuvusiojo mėnesinius atlyginimus ir tų pinigų turėjo užtekti ne tik gedulingiems pietums, bet ir likti paminklo pastatymui ir kapo sutvarkymui. Todėl apeliantai mano, kad teismas nepagrįstai priteisė A. B. atlyginti žalą už paminklo pastatymą ir gedulingų pietų surengimą bei kitas laidojimo išlaidas. Skunduose nurodo, kad nukentėjusiajai A. B. neturtinė žala taip pat yra atlyginta pilnai, nes Sodra jai išmokėjo 53273,60 Lt, o draudimo kompanijos dėl vyro žūties jai išmokėjo 108000 Lt ir 1700 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas nukentėjusiajam T. B. priteisė 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti visai neatsižvelgęs į tai, kad jis aštuonis metus iki tėvo žūties su juo negyveno, paskutinius keturis metus M. B. sūnaus nebeišlaikė, nes šis buvo pilnametis, kas rodo, jog nukentėjusiojo santykiai su tėvu buvo nutrūkę. Be to, apeliantai atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis iš Sodros gavo 27000 Lt, o į draudimo kompanijas dėl pinigų, mirus jo tėvui, išmokėjimo net nesikreipė. Nurodo, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė, jog nuteistasis A. L. augina vaikus ir savo darbu išlaiko šeimą, kad iš darbdavio – V. M. įmonės priteistas sumas regreso tvarka privalės sumokėti darbdaviui, kas taps jo šeimai nepakeliama našta. Teismas neįvertino ir A. L. kaltės, jo turtinės padėties bei nukentėjusiems jau atlygintos žalos dydžio, taip pat kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (kad įrodyta teisme ne tik A. L., bet ir A. Ž. kaltė, iš kurio nepriteista atlyginti nei cento atstovavimo išlaidų) ir nesivadovavo sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinių skundų ribose (LR BPK 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai A. L. pripažino kaltu pagal BK 281 str. 5 d. ir paskyrė jam bausmę. Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. B. klausimą, todėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008-05-30 nuosprendis šioje dalyje keistinas (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 4 p.).

Apeliantai iš esmės nesutinka su kai kurių bylos aplinkybių vertinimu teigdami, kad teismas padarė nepagrįstą, priešingą byloje esantiems duomenims išvadą, jog būtent A. L., vairuodamas vilkiką, kliudė lenkiamą lėtai važiuojantį traktorių, vairuojamą A. Ž.. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ar bylos duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. LR BPK 20 str. 5 d. reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjo vidinis įsitikinimas susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Reikalavimas vadovautis įstatymu reiškia, kad vidinis įsitikinimas turi formuotis neignoruojant procesinių taisyklių bei materialiųjų teisės normų. Šio reikalavimo laikymasis turi užtikrinti, kad sprendimą baudžiamojoje byloje nulemtų tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kurie įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys turi reikšmės bylai teisingai išspręsti ir laikomi įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, taip pat atlikęs papildomą įrodymų tyrimą konstatuoja, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl A. L. kaltės. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, o pačių apeliantų neigiama nuomonė dėl vieno ar kito byloje esančio įrodymo vertinimo nepaneigia šių teismo išvadų.

Apeliantų skundų argumentai dėl ir A. Ž. veiksmuose esančios kaltės laikomi nepagrįstais. BK 281 straipsnio 5 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam asmeniui, kuris vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šios teisės normos dispozicija yra blanketinė, jos turinį atskleidžia Kelių eismo taisyklės (toliau vadinamos – KET). Kadangi BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, veikos kvalifikavimui pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą) ir padarinius (žuvo žmogus), bet ir priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir žmogaus mirties. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamame eismo įvykyje dalyvavo du vairuotojai – balninio vilkiko (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe vairuotojas A. L. ir traktoriaus JUMZ EO – 2621, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas A. Ž.. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą konstatavo, kad A. L. įvykdyta veika prieštaravo KET 53, 172, 173 p. p. reikalavimams ir techniniu požiūriu buvo nepriimtina bei buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu, tuo pačiu ir padarinių – M. B. žūties sąlyga. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo konstatuota ir tai, kad byloje surinktų įrodymų visuma rodo, kad traktoriaus vairuotojo A. Ž. veiksmai, - išvažiavimas lėtai važiuojant į priešingos krypties eismo juostą apvažiuojant kelio darbų vietą, neduodant kelio jį lenkiančiam A. L. vairuojamam automobiliui, taip pat buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu ir eismo įvykis nebūtų įvykęs, jei traktoriaus vairuotojas A. Ž. būtų vykdęs visus saugaus eismo reikalavimus, t. y. pasukdamas į kairę remontuojamos kelio dalies apvažiavimui būtų įsitikinęs, kad pasukti bus saugu ir nesukliudęs (davęs kelią) jį lenkiančiai transporto priemonei, šiuo atveju, A. L. vairuojamam automobiliui. Kaip matyti A. Ž. kaltės klausimas byloje sprendžiamas nebuvo, nes jam nebuvo pateiktas kaltinimas, ką iš esmės apeliantai ir skundžia. Teismų praktikoje jau suformuluota ir seniai taikoma taisyklė, kad tokiu atveju, kuomet autoįvykio kilimą tiesiogiai sąlygojo kelių vairuotojų veiksmai, būtina nustatyti ar tarp šių vairuotojų veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšis. Išvadą apie jo buvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus – būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšys yra dėsningas ( būtinasis) ar atsitiktinis. Padaryta veika ( kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, kai tokioje pat situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų. Kadangi įvykio loginė schema rodo, jog įvykio kilimo priežastis buvo staigi ir netikėta, todėl būtina įvertinti ir tai, kuris iš eismo dalyvių elgėsi nerūpestingai ar lengvabūdiškai, kuris numatė ar nenumatė, kad dėl savo veikimo ar neveikimo gali sukelti pavojingus padarinius, nes eismo saugumo taisyklių privalu laikytis visiems eismo dalyviams.

Liudytojas A. Ž. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2005-11-18 apie 13 val. 30 min. traktoriumi JUMZ – EO 2621, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) važiavo keliu A – 10, Panevėžys – Pasvalys – Ryga. Kelyje vyko remonto darbai, buvo pastatyti kelio ženklai draudžiantys lenkti, ribojantys greitį, todėl važiavo labai lėtai. Artėdamas prie jo kryptimi važiavimo juostoje dirbančių kelio darbininkų ir pastebėjęs kelio ženklą – apvažiuoti iš kairės ir maždaug iki jo likus apie 50 m., įjungė kairio posūkio signalą įspėdamas apie persirikiavimo manevrą. Tik pradėjęs manevrą, norėdamas įsitikinti ar jo niekas nelenkia, atsisuko pasižiūrėti atgal ir matė iš paskos, maždaug 100-120 m. atstumu ta pačia eismo juosta važiuojantį krovininį automobilį. Dar pasižiūrėjęs pro šoninius veidrodėlius ir įsitikinęs, kad jo niekas nelenkia, mažindamas iki 15 km/h greitį tolygiai artėjo link ašinės linijos. Pasiekęs kelio vidurio ištisinę ženklinimo liniją, traktoriaus skydui jau būnant išsikišus keletai centrimetrų į priešpriešinę eismo juostą, pamatė, kad jį lenkia krovininis automobilis ir tuo pačiu metu pajuto smūgį. Nuteistasis A. L. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad priekyje važiavusį traktorių lenkė dėl to, kad jis važiavo labai lėtai. Lenkimo manevrą pradėjo likus iki traktoriaus 80 metrų. Lenkdamas traktorių važiavo apie 50 km/h greičiu. Nepastebėjo, kad traktorininkas būtų rodęs kairio posūkio signalą. Matė, kad prieš remontuojamą kelio atkarpą buvo sustatyti ženklai „darbai“, „lenkti draudžiama“, „ribotas 50 km/h greitis“ ir kiti. Jam susigretinus su lenkiamu traktoriumi, šis staiga pasuko į kairę ir skydu kliudė priekinį ratą, po ko automobilis tapo nevaldomu ir nuvažiavo į dešinę pusę nuo kelio sankasos ir virsdamas į griovį mirtinai prispaudė ten dirbusį kelio darbininką. Tokius A. L. duotus parodymus patvirtino liudytojas L. B., kuris teigia važiavęs krovininiam automobiliui su puspriekabe iš paskos ir matė, kaip automobiliui lenkiant traktorių, šis pasuko į kairę ir kliudė jį lenkiantį automobilį. Nors minėtame kelio ruože buvo ženklas lenkti draudžiama, mano, kad lenkdamas traktorių krovininio automobilio vairuotojas kelių eismo taisyklių nepažeidė, nes traktorius važiavo lėtai. 2006-03-30 specialisto išvadoje Nr. 11-859(06) nurodyta, kad susidariusioje prieš eismo įvykį kelio ir eismo situacijoje traktoriaus JUMZ EO – 2621 vairuotojo A. Ž. veiksmai, - priartėjęs prie kelio atkarpos, kurioje jo važiavimo krypties kelio pusėje (dešiniajame kelkraštyje) vyko kelio darbai ir jo eismo juostos dešinėje pusėje prieš kelio darbų vietą stovėjo kelio ženklas 147 „Posūkio kryptis į kairę“, lėtai apvažiuodamas kelio darbų vietą iš kairės ir įvažiuodamas į priešingos krypties eismo juostą, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių ir nedavė kelio jį lenkiančiam A. L. vairuojamam automobiliui – vilkikui Iveco 190-36 su puspriekabe ir su juo susidūrė, - o taip pat automobilio – balninio vilkiko Iveco 190-36, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su pakrauta grūdais puspriekabe vairuotojo A. L. veiksmai, - važiuodamas kelio atkarpa, kur vyko kelio darbai, apie 60 km/h greičiu, viršijančiu leistiną šioje kelio atkarpoje maksimalų greitį 50 km/h, neatsižvelgdamas į esamus kelio ženklus 106 „Darbai“, 122 „Pavojingas kelkraštis“, 124 „Važiuojamosios dalies susiaurėjimas iš dešinės“, 325 „lenkti draudžiama“, važiuojamosios dalies ištisinę ženklinimo liniją 1.1, skiriančių priešingų krypčių transporto srautus, ir prieš ją esančią ženklinimo liniją 1.6, įspėjančią, kad artėjama prie ištisinės ženklinimo linijos 1.1, ir tai, kad artėjo prie tiesiogiai vykdomų kelio darbų vietos, prieš kurią stovėjo kelio ženklas 147 „Posūkio kryptis į kairę“, nesulėtino greičio ir lenkė ta pačia kryptimi priekyje jo važiavusį A. Ž. vairuojamą ir lėtai važiavusį traktorių JUMZ EO – 2621, - techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu ir sąlygojo jo kilimą. Traktoriaus JUMZ EO – 2621 vairuotojas A. Ž. prieš pakeisdamas važiavimo kryptį į kairę tiesiogiai vykdomų kelio darbų vietos apvažiavimui, privalėjo imtis visų būtinų atsargumo priemonių, laiku, tik įsitikinęs, kad jo niekas nelenkia, įjungti kairiojo posūkio signalą, o prieš pat pasukdamas kairėn į priešingos krypties eismo juostą, privalėjo įsitikinti, kad tai daryti bus saugu, ir reikalui esant, duoti kelią priešinga kryptimi artėjančioms ir iš paskos važiuojančioms ir ji lenkiančioms transporto priemonėms, šiuo konkrečiu atveju jį lenkiančiam automobiliui – balniniam vilkikui Iveco 190-36 su puspriekabe. A. L. šiame kelio ruože privalėjo sulėtinti greitį ir nelenkti traktoriaus, nors pastarasis ir važiavo lėčiau kaip 30 km/h, važiuoti dešiniau artėjimo linijos 1.6 ir ištisinės ženklinimo linijos 1.1 pradžios (T. 1, b. l. 129-137). Šią specialisto išvadą patvirtina ir 2007-09-10 ekspertizės aktas N. 11-1411(07), kuriame iš esmės pateikiama tokia pat išvada, kad susidariusiomis prieš įvykį aplinkybėmis tiek traktoriaus JUMZ EO – 2621 vairuojamo A. Ž., tiek ir balninio vilkiko Iveco 190-36, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su pakrauta grūdais puspriekabe vairuojamo A. L. veiksmai techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu (T. 2, 61-66). Sutinkamai su teismo posėdyje apklausto eksperto I. Gransko parodymais, esminių prieštaravimų tarp specialisto išvados ir ekspertizės akto nėra, tyrimų esmė ir rezultatas nesikeičia ( T. 3, b. l. 17). Tačiau be virš paminėtų išvadų, specialisto išvadoje ir ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad nustatyti, kurio iš vairuotojų nurodyti veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė priežastis kilti šiam eismo įvykiui, negalima, nes tam reikalinga įvertinti visą baudžiamojoje byloje surinktą medžiagą, tame tarpe ir subjektyvius eismo įvykio dalyvių ir liudytojų parodymus, kas yra teisėsaugos institucijų ir teismų prerogatyva. Kaip matyti iš bylos medžiagos, prokuroras A. Navickas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad dėl M. B. žūties kaltas tik automobilio – balninio vilkiko Iveco 190-36, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas A. L. ir tik vienam jam pareiškė kaltinimus. Pirmosios instancijos teismas pritarė tokiai prokuroro pozicijai ir įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, konstatavo vieno A. L. kaltę, su kuo apeliantai nesutinka. Tačiau teisėjų kolegija įvertinusi virš nurodytas aplinkybes, t. y. liudytojo A. Ž. parodymus, kad jis persirikiavimo manevrą darė įsitikinęs, kad jo niekas nelenkia, tuo labiau, žinodamas, kad minėtame kelio ruože dėl vykstančių kelio darbų stovi ženklas „lenkti draudžiama“, bei nuteistojo parodymus, kad jis kelio ruože, kuriame buvo sustatyti kelio ženklai įspėjantys apie kelyje vykstančius remonto darbus bei kelio ženklas, draudžiantis lenkti, lenkė lėtai važiavusį traktorių. Taip pat įvertinęs, kad A. L. lenkdamas traktorių įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą kirtęs ištisinę skiriamąją liniją, kurios kirtimas yra draudžiamas, bei važiavo 60 km/greičiu, viršijančiu šioje kelio atkarpoje maksimalų 50 km/h greitį, specialistų išvadas ir ekspertizės akto duomenis konstatuoja, kad A. L. didelis neatsargumas ir neatsakingumas nulėmė tokią įvykių eigą ir jo veika buvo ne tik būtina kilusių pasekmių sąlyga, bet ir šių pasekmių priežastis. Taip pat pažymėtina, kad nustatant, ar kaltininko padarytas KET saugumo ar transporto priemonių eksplotavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, teismų praktikoje taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. 2009-12-11 specialisto išvadoje Nr. 11-2998 (06) konstatuota, kad nurodytomis sąlygomis automobilio – balninio vilkiko Iveco 190-36, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas A. L., važiuodamas leistinu šiame kelio ruože maksimaliu greičiu 50 km/h, sąlygomis, kada jis pradėjo priekyje ta pačia kryptimi važiavusio traktoriaus JUMZ EO- 2621, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), lenkimą, kuomet iki susidūrimo vietos su traktoriumi buvo 153 m atstumas, o atstumas tarp lenkiamo traktoriaus JUMZ EO – 2621 ir automobilio – balninio vilkiko Iveco 190-36 tuo metu buvo 85 m, turėjo techninę galimybę iki tiesioginio suartėjimo su juo momento sulėtinti greitį iki traktoriaus važiavimo greičio 25-20 km/h ir taip išvengti susidūrimo su juo. Toje pačioje išvadoje konstatuojama ir tai, kad jei balninio vilkiko Iveco 190-36, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas A. L. važiavo nustatytu apie 60 km/h greičiu, sulėtinęs greitį iki traktoriaus važiavimo greičio 25-20 km/h, taip pat galėjo išvengti susidūrimo su juo (T. 1, b. l. 142-144). Iš to darytina išvada, kad susidariusioje eismo situacijoje, tuo atveju, jeigu A. L. būtų laikęsis KET reikalavimų, būtų išvengta susidūrimo, o A. Ž. veiksmai, nors ir neatitikę KET reikalavimų, patys savaimę nebūtų sukėlę kokių nors pasekmių, jeigu KET nebūtų pažeidęs A. L.. Todėl teisėjų kolegija mano, kad tik A. L. padaryti KET pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais – M. B. mirtimi. Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino priežastinio ryšio buvimą tarp A. L. padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių ir padarė teisingas teisines išvadas dėl A. L. kaltės.

Tuo pačiu atmestini ir apeliacinių skundų argumentai, kad ikiteisminio tyrimo metu surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 str. reikalavimų. Apeliantai netinkamą kaltinamojo akto surašymą grindžia tuo, kad kaltinimas nebuvo pareikštas ir A. Ž., kuris taip pat, jų manymu, yra kaltas dėl eismo įvykio kilimo. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinamajame akte pateiktas A. L. nusikalstamos veikos, už kurią jis buvo nuteistas, aprašymas, atitinka BK normos, pagal kurią ši veika buvo kvalifikuota dispoziciją. Pateiktas kaltinimas yra pakankamai konkretus ir nepažeidžia kaltinamojo teisių į gynybą. Teismas negali įpareigoti prokurorą perduoti teisti dar vieną asmenį teismui, jei prokuroras yra kitos nuomonės. O tai, kad kaltinimas nebuvo pareikštas ir A. Ž., nėra pagrindo pripažinti, jog surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. reikalavimų.

Nuteistasis A. L. ir civilinis atsakovas V. M. apeliaciniais skundais nesutinka su priteistomis neturtinėmis žalomis nukentėjusiesiems, nurodydami, kad žalos jau yra atlygintos jiems išmokant dideles draudimo išmokas. Apeliantai taip pat nurodo aplinkybes, į kurias, jų manymu, neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Tačiau teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl neturtinių žalų nukentėjusiesiems priteisimo teisėtumą, konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti teismo nustatytais neturtinės žalos dydžiais. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, vadovavosi kriterijais, nurodytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, atskleidė jų turinį ir motyvavo konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Pagrindo keisti nuosprendžio dalį dėl neturtinių žalų priteisimo ir jų dydžių nėra, tuo labiau, kad V. M. nepateikė įrodymų apie įmonės finansinę padėtį, o civiliniai ieškiniai dėl neturtinių žalų buvo tenkinti tik iš dalies.

Nuteistojo, civilinio atsakovo apeliacinių skundų argumentai, kuriais ginčijamas neturtinės žalos priteisimas nukentėjusiajam T. B. tuo, kad jis su tėvu ilgą laiką kartu negyveno ir jų santykiai buvo nutrūkę, taip pat laikomi nepagrįstais. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, teismų praktikoje teisė į gyvybės atėmimu padarytos neturtinės žalos atlyginimą pripažįstama ir asmenims, kurie nebuvo žuvusiųjų išlaikomi, kartu negyveno, tačiau, atsižvelgiant į šių asmenų ir žuvusiojo tarpusavio santykių pobūdį, pripažįstama, kad jiems nukentėjusiojo mirtis sukėlė padarinius, numatytus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Kasacinės instancijos teismo priimtose nutartyse pripažinta, kad CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų ar jiems taikomų kriterijų išvardijimas neturi būti suprantamas kaip kitų (nenurodytų) asmenų teisės į neturtinės žalos atlyginimą apribojimas, nes joje nesuformuluotas aiškus asmenų, nenurodytų šioje normoje, teisės gauti neturtinės žalos atlyginimą ribojimas. Be to, atsižvelgtina į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1975 m. gegužės 15 d. rezoliucijos Nr. (75) 7 19 punkte suformuluotą teisės į neturtinės žalos atlyginimą kriterijų – neturtinės žalos reikalaujančių asmenų santykių pobūdį, kad santykiai turi būti draugiški iki mirties, pasižymėti nuolatiniu pobūdžiu, emociniu tvirtumu, nuoširdumu, artumu (kasacinės nutartys Nr. 2K–151/2006, 3K–3–351/2007, 2K–853/2007, 2K-196/2009). Kaip matyti, nukentėjusysis T. B. savo civiliniame ieškinyje (T. 2, b. l. 119), taip pat duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme ( T. 3, b. l. 12), nurodė aplinkybes, pagrindžiančias jo patirtus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją - su tėvu jie buvo labai artimi, beveik kasdien su juo susitikdavo. Abejoti dėl to, kad nukentėjusysis, netekęs tėvo, patyrė dvasinių išgyvenimų, nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam T. B. priteistos neturtinės žalos atlyginimo suma – 10000 Lt (ieškinį reiškė 100000 Lt sumai) nėra didelė, neprieštarauja teisingumo bei protingumo kriterijams, todėl šioje dalyje naikinti nuosprendį nėra pagrindo.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką civilinėse bylose didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku. Taigi tais atvejais, kai įmonės darbuotojas padaro žalą naudodamas įmonei priklausantį didesnio pavojaus šaltinį, įmonės atsakomybės pagrindas yra CK 6.270 straipsnis (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-682/2006, 3K-3-210/2007,3K-3-255/2007, 3K-3-79/2008). Kita vertus, pagrindą, kodėl už žalą atsako ne darbuotojas, padaręs žalą, bet jo darbdavys, nustato CK 6.264 straipsnis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturtinių žalų atlyginimo klausimus, jas priteisdamas atlyginti iš didesnio pavojaus šaltinio valdytojo V. M. individualios įmonės (duomenys neskelbtini), iš esmės išsprendė teisingai.

Apeliantų skundų argumentai dėl nepagrįstai priteistinos A. B. atlyginti turtinės žalos (paminklo pastatymo ir gedulingų pietų surengimo) yra ne be pagrindo. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.291 straipsnį sudedamoji žalos, padarytos asmens gyvybės atėmimu atveju, dalis yra mirusiojo laidojimo išlaidos. Teisę į laidojimo išlaidų atlyginimą turi mirusiojo įpėdiniai ar kiti asmenys, kurie faktiškai turėjo tokių išlaidų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, apdraustajam mirus, išmokama šimto vidutinių mėnesio draudžiamųjų pajamų, galiojusių tą mėnesį, kai įvyko mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe, laidojimo pašalpa. Lietuvos Respublikos CK 6.291 str. 2 d. nurodyta, kad ši pašalpa įskaitoma į laidojimo išlaidas.

Nukentėjusioji A. B. buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 4013 Lt jai likusios neatlygintos turtinės žalos (gedulingų pietų ir paminklo pastatymo) (T. 2, b. l. 106-107). Teismas nukentėjusiosios pareikštą ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo patenkino pilnai ir iš civilinio atsakovo V. M. individualios įmonės (duomenys neskelbtini) jos naudai priteisė atlyginti 4980 Lt turtinės žalos. Dėl apylinkės teismo priteistos ne tokio dydžio turtinės žalos, kolegija atskirai nepasisako dėl sekančių motyvų. Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokos, apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio – tai vienkartinė ir periodinė draudimo išmokos (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 11 straipsnio 2, 3 dalys) (2K-322/2009). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad M. B. buvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 2005-11-18 įvykusį eismo įvykį, dėl kurio darbo metu buvo mirtinai sužalotas M. B. pripažino draudiminiu įvykiu ir šio sprendimo pagrindu jo šeimos nariams, t. y. žmonai A. B., sūnui T. B. ir tėvams – J. ir R. B. išmokėjo 108 400,00 Lt vienkartinę draudimo išmoką, t. y. kiekvienam po 27 100 Lt, taip pat sūnui T. B. paskyrė iki 2011-12-22 mokamą periodinę draudimo išmoką (T. 2, b. l. 110). Spręsdamas turtinės žalos atlyginimo klausimą pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė, nors teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji A. B. patvirtino, kad dėl sutuoktinio žūties iš Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos gavo socialinio draudimo išmoką, kitas išlaidas jai padengė vyro darbovietė, kuri jai neskolinga, o ir pats teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad turtinė žala atlygintina tiek, kiek ji liko pilnai neatlyginta. Pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 55 punkte, pagal kurį socialinio draudimo išmokos, laidojimo pašalpos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Remiantis virš išdėstytu, pripažintina, kad nukentėjusiajai A. B. išmokėta vienkartinė periodinė draudimo išmoka – 27 100 Lt apdraustajam mirus, kaip ir teisės aktų nustatytais atvejais valstybės mokama laidojimo pašalpa – 700 Lt – (CK 6.291 straipsnio 2 dalis), įskaičiuotinos į eismo įvykio metu žuvus apdraustajam M. B. atsiradusios turtinės žalos dydį ir visiškai padengia dėl laidojimo ir paminklo pastatymo nukentėjusiosios A. B. turėtas išlaidas. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl turtinės žalos – laidojimo išlaidų priteisimo iš civilinio atsakovo V. M. individualios įmonės (duomenys neskelbtini) naikintinas kaip nepagrįstas.

Taip pat kaip nepagrįsti atmestini apeliantų skundų teiginiai ir dėl prokuroro bei teismo šališkumo. BPK 57 str. 2 d. numatyta, kad nušalinimas gali būti pareikštas ir prokurorui, o BPK 58 str. numatyti nušalinimo pagrindai. Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, kurios galėtų liudyti asmeninį kaltinimą palaikiusio prokuroro A. Navicko suinteresuotumą bylos baigtimi, o tokių naujų įrodymų apeliantai nepateikė. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikštas įtarimas apeliantų nuomone kaltam asmeniui – A. Ž., neįrodo prokuroro šališkumo. Taip pat prokuroro šališkumo neįrodo ir tai, kad prokuroras neatsisakė nusišalinti nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme.

Teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. BPK 241 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisiamojo posėdžio pirmininko pareiga imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, o proceso normų pažeidimai, sukliudę teismui tai padaryti, pripažįstami esminiais ( BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui ( BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Užtikrinant teismo nešališkumą, BPK 59 straipsnyje nustatyta teisėjo pareiga nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, kai yra BPK 58 straipsnyje nustatyti pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios galėtų liudyti asmeninį teisėjo suinteresuotumą bylos baigtimi, tokių įrodymų nepateikė ir apeliantai. Pirmosios instancijos teismo posėdžių metu nebuvo pareikšti jokie nušalinimai, be to, nenustatyta aplinkybių, numatytų BPK 58 str., dėl kurių pirmosios instancijos teismas būtų negalėjęs nagrinėti baudžiamosios bylos ir būtų privalėjęs nusišalinti. Byla buvo išnagrinėta viešame teismo posėdyje, kur visi proceso dalyviai turėjo lygias teises, kurias teisėjas išaiškino, nuteistasis ir jo gynėjas procese buvo aktyvūs, reiškė savo nuomonę, teikė įrodymus, jų procesinės teisės nebuvo varžomos. Įstatymas suteikia teisėjui teisę vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BK 20 str. 5 d.), o tai, kad teismo vertinimas nesutapo su apeliantų nuomone, negali būti laikoma teismo šališkumu. Taip pat negali būti pagrindu pripažinti teismą buvus šališku ir dėl to, kad buvo atmesti nuteistojo ir jo gynėjo prašymai nušalinti prokurorą nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. L. ir civilinio atsakovo V. M. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008-05-30 nuosprendį pakeisti:

Nuosprendį dalyje dėl 4980 Lt turtinės žalos iš civilinio atsakovo V. M. individualios įmonės (duomenys neskelbtini) priteisimo panaikinti, o nukentėjusiosios A. B. ieškinį dėl 4013 Lt turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.