Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,

2024 m. rugsėjo 10 d. viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas tarp proceso šalių kilo dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2024 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. SN-22-946 „Dėl atsakymo į prašymą pateikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. kovo 5 d. Kalėjimo viršininkui pateikė prašymą dėl trumpalaikės išvykos iš pataisos namų. Prašyme pareiškėjas nurodė, jog pageidauja nuo 2024 m. kovo 31 d. 10.00 val. iki 2024 m. balandžio 3 d. 10.00 val. išvykti į savo namus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas.

Kalėjimas susipažinęs su minėtu pareiškėjo prašymu, 2024 m. kovo 15 d. kreipėsi su raštu į Tarnybos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrių. Prašyme atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pateikė prašymą vykti į trumpalaikę trijų parų išvyką pas žmoną Eugeniją Karinauskienę. Paaiškinta, kad pareiškėjas atlieka bausmę už seksualinę prievartą – seksualiai išnaudojo savo mažametę dukrą, kuri šiuo metu gyvena su E. K.. Pareiškėjo žmona yra pateikusi notarinį sutikimą priimti pareiškėjo trumpalaikės išvykos į namus metus.

Vadovaujantis anksčiau minėtu konstatuotina, kad atsakovo atsisakymas tenkinti pareiškėjo 2024 m. kovo 5 d. prašymą grindžiamas aplinkybe, jog pareiškėjas atlieką laisvės atėmimo bausmę už seksualinio pobūdžio nusikaltimą – seksualiai išnaudojo savo mažametę dukrą. Nukentėjusioji gyvena pareiškėjo prašyme suteikti trumpalaikę išvyką nurodytu adresu, todėl Kalėjimo nuomone pareiškėjo susitikimas su nukentėjusiąją gali pažeisti geriausius vaiko interesus – pakartotinai traumuos ir turės kitą žalingą poveikį.

Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje tarp proceso šalių nėra ginčo dėl Sprendime nurodytų faktinių aplinkybių – pareiškėjas neneigia, jog įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu įvykdęs seksualinio pobūdžio nusikaltimą savo dukros atžvilgiu ir nukentėjusiosios gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Kaunas, kuri nurodyta jo prašyme dėl trumpalaikės išvykos.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja BVK (bylai aktuali redakcija galiojusi nuo 2023-05-05 iki 2024-05-14).

BVK 68 straipsnio 1 dalis teigia, kad pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietų lengvojoje grupėje bausmę atliekantys nuteistieji, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus nuteistuosius, turi teisę trims paroms, o dirbantys nuteistieji savo kasmetinių atostogų metu – iki dešimt parų be palydos išvykti iš bausmės atlikimo vietos į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar Lietuvos Respublikos teritorijoje pasimatyti su artimaisiais, jeigu jie atitinka visas šias sąlygas: 1) jų nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba vidutinė ir yra nustatyta pažanga ją mažinant; 2) yra atlikę šio straipsnio 2 dalyje nustatytą minimalią laisvės atėmimo bausmės dalį; 3) neturi drausminių nuobaudų arba neįvykdytų administracinių nuobaudų ar administracinio poveikio priemonių; 4) užsiima pasiūlyta darbine veikla (savarankiškai dirba ne bausmės atlikimo vietoje) šio kodekso 61 straipsnyje nurodytą laiką ne mažiau kaip tris paskutinius bausmės atlikimo mėnesius (ši sąlyga netaikoma nuo dalyvavimo darbinėje veikloje atleistiems nuteistiesiems).

Minimali atliktos laisvės atėmimo bausmės dalis (nuo bausmės atlikimo laisvės atėmimo vietų įstaigoje pradžios), kurią atlikus nuteistiesiems suteikiama trumpalaikė išvyka į namus, yra: 1) šeši mėnesiai – nuteistiesiems, kuriems paskirta bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo, taip pat nepilnamečiams nuteistiesiems; 2) vieni metai – nuteistiesiems, kuriems paskirta bausmė viršija trejus metus, bet neviršija dešimt metų laisvės atėmimo; 3) dveji metai – nuteistiesiems, kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo (BVK 68 straipsnio 2 dalis).

Byloje tarp proceso šalių nėra ginčo, jog pareiškėjas atitinka visas BVK 68 straipsnio 1 bei 2 dalyse nurodytas sąlygas.

Nagrinėjamo ginčo aspektu teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad viena iš bausmės ir bausmių vykdymo proceso funkcijų yra reintegruoti asmenį į visuomenę o viena iš priemonių pasiekti šį tikslą yra sąlygų palaikyti ryšius su asmenimis laisvėje sudarymas tam, jog atlikus bausmę asmeniui su artimųjų pagalba būtų lengviau pasiekti minėtą tikslą. Tačiau pažymima, kad teisė pasimatyti su artimaisiais įstatymų nustatytais atvejais gali būti varžoma, siekiant skatinti nuteistuosius laikytis disciplinos reikalavimų bei užtikrinti gerą elgesį. Be to, turi būti užtikrintas ir visuomenės saugumas (pvz., LVAT 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2112-520/2015; 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-451-520/2018 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pabrėžęs, jog nors sulaikymas savo prigimtimi yra privataus ir šeimos gyvenimo ribojimas, tačiau kalinčio asmens teisės į šeimos gerbimą būtina dalis yra tai, kad kalėjimo administracija padėtų palaikyti veiksmingą bendravimą su artimais šeimos nariais (žr., pvz., 1999 m. liepos 7 d. sprendimą Messina prieš Italiją), tačiau EŽTT taip pat pripažįsta, kad tam tikros kalinčių asmenų bendravimo su išoriniu pasauliu kontrolės priemonės gali būti taikomos ir savaime neprieštarauja Europos Žmogaus teisių konvencijai (žr., pvz., 2003 m. liepos 29 d. sprendimą byloje Aliev prieš Ukrainą).

Ginčo kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime išaiškino, jog diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais atskiroms subjektų grupėms įstatymu galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Iš esmės diskriminacijos sampratą analogiškai aiškina ir EŽTT (žr., pvz., 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06)).

LVAT yra išaiškinęs, kad nuteistųjų teisė į trumpalaikę išvyką į namus, net ir atsižvelgiant į siekį reintegruoti šiuos asmenis į visuomenę, nėra absoliuti, o tai, be kita ko, pagrindžia ir Europos Tarybos M. K. Rekomendacija Nr. R (82) 16 „Dėl trumpalaikių išvykų (atostogų) kaliniams“, kurioje ne tik rekomenduojama valstybėms – Europos Tarybos narėms, suteikti kaliniams atostogas dėl medicininių, mokymosi (švietimo), darbo (profesijos), šeimos ir kitų socialinių priežasčių (1 punktas), tačiau ir, suteikiant tokias atostogas, atsižvelgti į nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, paskirtos bausmės trukmę, į tai, koks įkalinimo periodo laikotarpis jau atliktas (užbaigtas), kalinio asmenybę ir elgesį bei pavojų (riziką), jei tokia yra, kurį jis gali sukelti visuomenei, kalinio šeimos ir socialinę padėtį, kuri galėjo pasikeisti įkalinimo metu, atostogų tikslą, jo trukmę ir sąlygas (2 punktas) (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-451-520/2018; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-211-624/2021; 2024 m. kovo 27 d, nutartį administracinėje byloje Nr. TA-16-520/2024).

Įvertinus anksčiau minėta konstatuotina, jog pataisos įstaigos administracija, spręsdama ar nuteistasis turi teisę į trumpalaikę išvyką į namus, privalo nustatyti ar jis atitinka visas BVK 68 straipsnyje nustatytas sąlygas. Vis dėlto net ir nustačius, kad remiantis BVK 68 straipsnio nuostatomis nuteistasis turi teisę į trumpalaikę išvyką į namus, tokia teisė nėra absoliuti, kadangi pataisos įstaigos administracija prieš priimdama sprendimą taip pat turi diskreciją atsižvelgti į nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį bei sunkumą, kalinio asmenybę, elgesį ir pavojų, kurį jis gali sukelti visuomenei, jo šeimos ir socialinę padėtį ir t.t.

Kaip ir anksčiau minėta, Kalėjimas Sprendimą motyvavo aplinkybe, jog siekia apsaugoti pareiškėjo mažametę dukrą nuo galimo žalingo poveikio, pakartotinio traumavimo ar kitokio jos interesų pažeidimo.

Pažymėtina, kad VTAPĮ 4 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, jog tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis geriausių vaiko interesų prioriteto principu – priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Šis principas taikomas remiantis konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus specialius vaiko poreikius. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą. Akivaizdu, jog Kalėjimas, kaip valstybės institucija, priimdama sprendimą susijusi su vaiku, privalėjo prioritetą teikti pareiškėjo mažametės dukros interesams.

Teisėjų kolegijos vertinimu atsakovas priimdamas Sprendimą neperžengė jo turimos direkcijos ribų, pagrįstai prioritetą suteikė pareiškėjo mažametės dukros geriausiems interesams, o ne pareiškėjo teisei į trumpalaikę išvyką į namus. Kaip ir anksčiau nurodyta, Kalėjimas prieš priimdamas Sprendimą, kreipėsi tarnybinės pagalbos į už vaikų teisių ir laisvių gynimą bei apsaugą atsakingą instituciją. Pabrėžtina, jog tiek Tarnyba, tiek Centras savo raštuose rekomendavo nesudaryti galimybės pareiškėjui vykti į nukentėjusios mažametės gyvenamąją vietą. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes sutiktina su Tarnybos bei Centro pozicija, kad mažamečiui nukentėjusiajam tokio susitikimo žalos tikimybė yra gerokai didesnė nei nauda, todėl Kalėjimas, atsižvelgdamas į pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei sunkumą, jo šeimos situaciją, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas); administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

LVAT aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiam tikslui; šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, įvertinta pareiškėjo individuali situacija). Taip pat nustatyta, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo teisiniam santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą individualų administracinį aktą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Vadovaujantis minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2024 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. SN-22-946 „Dėl atsakymo į prašymą pateikimo“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo D. K. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo jo naudai iš Lietuvos kalėjimų tarnybos priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad pareiškėjo skundo reikalavimas yra nepagrįstas ir jis atmetamas. Akivaizdu, jog ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai, todėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.