Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. 2A-1239-459/2014

NUTARTIS

2014 m. spalio 1 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės K. A.-R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. A.-R. ieškinį atsakovui L. R., institucija, teikianti išvadą - Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo, esant sutuoktinio kaltei, neturtinės žalos priteisimo, sutuoktinės išlaikymo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir jo išlaikymo bei atsakovo L. R. priešieškinį K. A.-R. dėl santuokos nutraukimo, esant sutuoktinės kaltei, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, santuokinio turto padalijimo ir kitų klausimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2014-04-17 sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė ieškovės ir atsakovo santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatė su motina ir priteisė iš atsakovo sūnaus išlaikymui po 500 Lt per mėnesį, taip pat iš atsakovo ieškovės išlaikymui priteisė po 500 Lt per mėnesį nuo 2013-10-21 iki 2014-10-21; nustatė atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką: nustatė vaiko tėvui šešių mėnesių pereinamąjį bendravimo su sūnumi terminą, lankant vaiką K. A. gyvenamojoje vietoje ne mažiau nei tris valandas, laiką suderinus (telefonu, raštu ar kitomis priemonėmis) prieš 2-3 dienas; praėjus šešių mėnesių pereinamajam laikotarpiui, atsižvelgus į sūnaus sveikatą, poreikius ir interesus, iš anksto, t. y. prieš savaitę suderinus visas galimas aplinkybes su K. A., suteikė L. R. teisę pirmą ir trečią kiekvieno mėnesio šeštadienį nuo 9.00 val. paimti sūnų iš motinos gyvenamosios vietos ir grąžinti vaiką iki 17.00 val. sekmadienį; prieš mėnesį pranešus K. A., pasiimti sūnų vasarą dviem savaitėms vaiko tėvo atostogų metu, nevaržomai vykti su sūnumi N. A. į kitą miestą; bendrauti su sūnumi visomis ryšio priemonėmis; pasiimti vaiką per vieną iš didžiųjų metų švenčių (Šv. Kalėdas ar Šv. Velykas) pasirinktinai, taip pat iš anksto, prieš mėnesį pranešus ieškovei - kitų švenčių dienomis; lankytis sūnaus ugdymo įstaigose ir domėtis jo lavinimo ir mokymosi procesu, o vaiko motiną įpareigojo berniuko tėvui teikti informaciją apie vaiką – apie sūnaus sveikatą, lavinimą, gyvenamosios vietos ar papildomo ugdymo pasikeitimus; teismas taip pat nurodė, kad šalims išlieka galimybė gera valia pakeisti teismo nustatytą bendravimo su vaiku tvarką. Ieškovė ginčija šį pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei.

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. CK 3.61 straipsnyje įtvirtinta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, jog santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (1 dalis); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis). Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas CK normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo įstatyme apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų, nustatytų CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose, pažeidimas iš esmės. Kasacinis teismas savo praktikoje suformulavęs lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitų įstatyme nustatytų sutuoktinių pareigų vykdymo vertinimo taisykles, kuriomis turi vadovautis ginčą sprendžiantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2012). Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį (ieškovas), jeigu kito sutuoktinio kaltė nepreziumuojama (CK 3.60 straipsnio 3 dalis), privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2012). CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos aplinkybės (sutuoktinio nuteisimas už tyčinį nusikaltimą; neištikimybė; žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais; palikimas šeimos ir visiškas nesirūpinimas ja daugiau kaip vienerius metus), kurioms (ar kuriai iš jų) esant taikoma sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011). Tačiau CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos – kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejamos santuokos iširimo kaltės prezumpcijos), bet dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010).

Šalys kaltina viena kitą netinkamu elgesiu, šeimos santykių negerbimu. Ieškovė kaltina atsakovą neištikimybe, taip pat nurodo, kad atsakovas vengė rūpintis šeima. Tuo tarpu atsakovas nurodo, kad santuoka iširo ir dėl ieškovės kaltės, nes ji pati išėjo iš namų ir po to atsakovas nebegalėjo su ja susisiekti, jam nebuvo suteikta informacija apie sūnaus gimimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; kt.). Ieškovė jokių duomenų, įrodančių, jog atsakovas buvo neištikimas, nepateikė. Atsakovas priešieškinyje nurodo, jog jų santykiai pradėjo keistis po 2013-06-25 įvykusio incidento, po kurio ieškovė išvyko iš namų ir su atsakovu nebebendravo. Ieškovė teigia, jog įvykiai, vykę po 2013-06-25, buvo sąlygoti prieš tai buvusių nesutarimų. Jos teigimu, atsakovas nuo pat santuokos sudarymo nesirūpino šeima, melavo, apgaudinėjo, neprisidėjo prie bendro biudžeto. Pirmosios instancijos teismas iš faktinių bylos aplinkybių nustatė, jog sutuoktiniai nebegyvena santuokinio gyvenimo ir nebeveda bendro šeimos ūkio nuo 2013 m. birželio 25 dienos, ir šalys pačios pripažįsta, kad šeima faktiškai nuo to laiko yra iširusi, nebėra bendrų reikalų, o toliau būti santuokoje nėra prasmės, nes tai sukelia papildomus kiekvieno, kaip asmenybės, apsunkinimus. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės teiginiai, jog jos ir atsakovo santuoka iširo išskirtinai tik dėl atsakovo charakterio bruožų, vengimo atlikti sutuoktinio pareigas, nesirūpinimo šeima ir jos gerove, liko iš dalies neįrodyti. Sutuoktiniai dėl santuokos iširimo kaltina vienas kitą, tačiau akivaizdu, jog abu nedėjo pakankamai pastangų, siekiant išsaugoti santuoką, nebuvo vienas kitam lojalūs, dėl ko sutriko jų bendravimas, abi šalys iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinių, pareigas, bendro gyvenimo taisykles. Įvertinus šalių nurodytas aplinkybes bei kitus bylos duomenis, konstatuotina, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas nerado abiem priimtino kompromiso, nesugebėjo išspręsti bendrų šeimos klausimų, todėl ir klausimų, susijusių su santuokos pasibaigimu, tas pačias aplinkybes ir duomenis vertino skirtingai ir ginčijosi. Šią išvadą pagrindžia ir tas faktas, jog abu kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo dėl vienas kito kaltės. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

CK 3.70 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos iširimo sutuoktinio neturtinės žalos atlyginimo. Ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pripažinus, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ieškovės reikalavimas priteisti jai neturtinę žalą atmestinas kaip neturintis teisinio pagrindo (CPK 185 str., CK 3.70 str.).

Dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo.

Šeimos, kaip socialinio ir teisės instituto, svarba didina viešąjį interesą ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus ir lemia tam tikrus šių bylų nagrinėjimo ypatumus, t. y. reikšmingas kai kurių pagrindinių civilinio proceso principų išimtis. Prie tokių ypatumų pirmiausia priskirtinas aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose. Siekdamas ne tik formaliuoju, bet ir materialiuoju aspektu priimti teisingą sprendimą, įstatymų leidėjas šeimos bylą nagrinėjančiam teismui suteikia galimybę veikti aktyviai, savo iniciatyva rinkti įrodymus, jei to reikia bylai teisingai išspręsti. Taip pat teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu, ar taikyti alternatyvų subjektinių teisių arba teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 3, 4 dalys).

Šeimos bylose ypatingas dėmesys skiriamas vaiko interesų apsaugai, įvardijant tai kaip viešąjį interesą, kurį turi ginti valstybė (CPK 49 straipsnis). Visų pirma, tai susiję su didesniu vaiko pažeidžiamumu ir priklausymu nuo suaugusiųjų valios, taip pat būtina sėkminga vaiko raida, užtikrinančia geresnę visos visuomenės ateitį. Viešojo intereso, taigi ir vaiko interesų, apsauga apima teisės aktuose įtvirtintas prevencines priemones bei jų įgyvendinimą, siekiant išsaugoti esamas socialiai reikšmingų vaiko poreikių tenkinimo galimybes, sudaryti sąlygas tolesnei plėtotei ir užkirsti kelią vaiko interesų pažeidimams.

Nors ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė tokią bendravimo tvarką, kuri neatitinka šalių valios, tačiau tokio pobūdžio šeimos bylose teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir siekdamas apginti nepilnamečio vaiko interesus, turi teisę išeiti už ieškinio reikalavimo ribų ir priimti, teismo nuomone, geriausiai vaiko, taigi ir viešąjį, interesą atitinkantį sprendimą. Visgi pabrėžtina, jog už ieškinio reikalavimo ribų teismas turėtų išeiti tik nustatęs tam rimtą pagrindą, t. y. kad vaiko interesai ir poreikiai pagal šalių reikalavimus užtikrinti nebus ir tik išeidamas už ieškinio ribų teismas gali užtikrinti vaiko teisių bei teisėtų interesų apsaugą.

CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuo atveju, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes, kaip pažymėta pirmiau, vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, o jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma.

Nagrinėjamu atveju ieškovė nereiškė reikalavimo nustatyti atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, o atsakovas išreiškė norą bendrauti su sūnumi sekmadieniais nuo 13 iki 18 val. vaiko gyvenamojoje vietoje, dalyvaujant atsakingam asmeniui iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos. Pirmosios instancijos teismas nustatė tokią atsakovo bendravimo su vaiku tvarką: nustatė vaiko tėvui šešių mėnesių pereinamąjį bendravimo su sūnumi terminą, lankant vaiką K. A. gyvenamojoje vietoje ne mažiau nei tris valandas, laiką suderinus (telefonu, raštu ar kitomis priemonėmis) prieš 2-3 dienas; praėjus šešių mėnesių pereinamajam laikotarpiui, atsižvelgus į sūnaus sveikatą, poreikius ir interesus, iš anksto, t. y. prieš savaitę suderinus visas galimas aplinkybes su K. A., suteikė L. R. teisę pirmą ir trečią kiekvieno mėnesio šeštadienį nuo 9.00 val. paimti sūnų iš motinos gyvenamosios vietos ir grąžinti vaiką iki 17.00 val. sekmadienį; prieš mėnesį pranešus K. A., pasiimti sūnų vasarą dviem savaitėms vaiko tėvo atostogų metu, nevaržomai vykti su sūnumi N. A. į kitą miestą; bendrauti su sūnumi visomis ryšio priemonėmis; pasiimti vaiką per vieną iš didžiųjų metų švenčių (šv. Kalėdas ar šv. Velykas) pasirinktinai, taip pat iš anksto, prieš mėnesį pranešus ieškovei - kitų švenčių dienomis; lankytis sūnaus ugdymo įstaigose ir domėtis jo lavinimo ir mokymosi procesu, o vaiko motina privalo berniuko tėvui teikti informaciją apie vaiką – apie sūnaus sveikatą, lavinimą, gyvenamosios vietos ar papildomo ugdymo pasikeitimus. Kolegija nesutinka, jog ši teismo nustatyta bendravimo tvarka maksimaliai užtikrina nepilnamečio vaiko interesus ir atitinka jo poreikius.

Kolegijos nuomone, šiuo atveju svarbu tinkamai atsižvelgti į vaiko amžių, jo ryšį su motina, santykį su tėvu, tėvo rodomą iniciatyvą dalyvauti vaiko auklėjime ir su juo bendrauti. Nepilnametis sūnus, bendravimo su kuriuo tvarką nustatė pirmosios instancijos teismas, yra gimęs 2013-07-20, taigi šiuo metu yra vienerių metų amžiaus. Atsakovas, kreipdamasis į teismą pripažino, jog nuo gimimo sūnaus nebuvo matęs, tačiau nenustatyta, jog jis būtų dėjęs pastangas susitikti ir bendrauti su nepilnamečiu sūnumi. Iki kreipdamasis į teismą atsakovas per advokatę kreipėsi į ieškovę, prašydamas suteikti informaciją apie sūnų. Atsakyme į prašymą ieškovė nurodė, jog vaiko tėvas iš anksto suderintu laiku gali bendrauti ir matytis su vaiku, tačiau atsakovas vis tiek 2013-08-13 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio vienas iš reikalavimų buvo nustatyti bendravimo su sūnumi tvarką. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenų pagrindu padarė išvadą, jog atsakovas nesąžiningas teigdamas, jog jam neleidžiama bendrauti su sūnumi. Įrodymų ar duomenų dėl savo noro ir iniciatyvos bendrauti su sūnumi, išskyrus tą faktą, jog buvo kartu su motina nuvykęs pas ieškovės tėvus, atsakovas nepateikė. Žinodamas žmonos ir sūnaus buvimo vietą, nurodė savo advokatei išsireikalauti oficialius duomenis apie tai. Duomenų, jog atsakovas būtų pasinaudojęs oficialiu ieškovės pasiūlymu iš anksto suderinus su ieškove bendrauti su vaiku, nėra. Taigi darytina išvada, jog atsakovo požiūris į dalyvavimą sūnaus gyvenime, jo auklėjime, laiko su juo leidimą pasyvus, apsiribojantis formaliu reikalavimo dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo pareiškimu teisme. Be to, šalių sūnus dar labai mažas, auga tik su mama, kuri žino ir tenkina sūnaus poreikius, tėvo nėra matęs, tėvas didelės iniciatyvos bendrauti su vaiku nereiškia, neturi buvimo su juo patirties, nežino jo poreikių ir nemoka jų tenkinti. Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta tėvo bendravimo su vaiku tvarka neatitinka nepilnamečio vaiko saugios ir stabilios emocinės aplinkos poreikių. Nors tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje, tačiau tėvų, šiuo atveju atsakovo, išreikštos pozicijos dėl bendravimo su vaiku nepaisymas gali sukurti prielaidas tolesniems šalių tarpusavio konfliktams, todėl vaikui nebūtų užtikrinta saugi aplinka, būtina stabiliam fiziniam augimui ir emociniam tobulėjimui. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo keistina, iš dalies tenkinant atsakovo reikalavimą ir nustatant, jog jis gali bendrauti su sūnumi kiekvieną sekmadienį 5 valandas iš anksto suderintu laiku vaiko gyvenamojoje vietoje. Pažymėtina, jog konkrečios bendravimo valandos nenustatomos dėl to, jog teismui nežinomas tokio amžiaus vaiko mitybos ir poilsio režimas, jo dienotvarkė, todėl šalims paliekama galimybė susitarti dėl optimaliai vaiko interesus atitinkančio bendravimo su juo laiko.

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui ir ieškovei.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo nepilnamečio vaiko išlaikymui po 500 Lt per mėnesį, mokant periodinėmis išlaidomis nuo 2013-07-20 iki vaiko pilnametystės. Ieškovė ginčija priteisto išlaikymo dydį.

CK 3.192 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti sąlygas, būtinas vaikui vystytis. Būtinoms vaiko vystymuisi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinami poreikiai maistui, aprangai, sveikatai, būstui, saviveiklai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. CK 6.461 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA), kuri šiuo metu yra 1000 Lt. Šis kriterijus turi būti taikomas ir sprendžiant dėl vaikų išlaikymo. Teismas turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris nepažeistų tėvų turtinės padėties ir nepilnamečių vaikų poreikių proporcingumo. Vaikų poreikiai apibūdinami ne tik kaip bendrieji, bet ir individualūs, atspindintys konkretaus vaiko raidos ir ugdymo specifiką bei tarnaujantys šiems tikslams. Sprendžiant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio klausimą, privalu remtis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, kuris, be kita ko, reiškia, kad abejonės dėl išlaikymo dydžio turi būti vertinamos vaiko interesais. Be to, jeigu tėvų turtinė padėtis leidžia teikti vaikui tokio dydžio išlaikymą, kad būtų užtikrinti ne tik minimalūs vaiko poreikiai, bet garantuota geresnė nei vidutinė gyvenimo sąlygų kokybė, tai teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas nukrypti nuo orientacinio 1 MMA kriterijaus, turėtų atsižvelgti ir į šią aplinkybę. Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus yra lygi, tačiau turtinės galimybės išlaikyti vaikus gali būti nevienodos.

Ieškovė prašė priteisti 1000 Lt per mėnesį dydžio išlaikymą vaikui. Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ieškovė pagal 2008-12-02 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. K1ES-1919, yra įgijusi 2 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Butas nuo 2009-03-30 yra įregistruotas K. A. asmenines nuosavybės teise (tomas I, b. l. 20-21), atsakovas nekilnojamojo turto neturi (tomas I, b. l. 22). VĮ „Regitra“ duomenimis šalys iki santuokos sudarymo yra įregistravę kilnojamąjį turtą - dvi transporto priemones: keleivinį automobilį FORD FIESTA ieškovės K. A. vardu ir 2004 metų gamybos transporto priemonę – motociklą SUZUKI, GSX-R 1000, atsakovo L. R. vardu (tomas I, b. l. 23-25). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus pažymoje nurodyta, kad ieškovei K. A. R. nuo 2013-05-31 iki 2013-07-31 išmokėta nedarbo draudimo išmoka (tomas I, b. l. 26). Šiaulių teritorinės darbo biržos Šiaulių skyrius patvirtino ieškovės teiginius, jog ji nuo 2011-06-07 įregistruota į eilę ieškantiems darbo biržoje (tomas I, b. l. 27). Apie atsakovo L. R. įsidarbinimą nuo 2012-11-01 iki 2013-11-30 Sodra duomenų neturi. Nuo 2013-03-28 atsakovas įsiregistravo kaip savarankiškai dirbantis asmuo nuo 2009 metų, bet duomenų apie gaunamą darbo užmokestį nepateikta (tomas I, b. l. 45). Pažymėtina, jog tiek vaiko tėvas, tiek motina turi dėti visas įmanomas pastangas, kad išlaikytų vaiką ir užtikrintų jo kasdienių poreikių patenkinimą. Tai, kad ieškovė augina vaiką, neatleidžia jos nuo prievolės išlaikyti vaiką ir nesudaro pagrindo visą išlaikymo prievolę perkelti atsakovui. Ne tik atsakovas, bet ir ieškovė, būdama darbingo amžiaus, nors ir augindama vaiką, turi imtis visų įmanomų priemonių, kad užtikrintų vaikui stabilias ir finansiškai saugias gyvenimo sąlygas. Ieškovė teigia, jog iki vaiko gimimo atsakovo įkalbėta nustojo užsiimti pajamas teikiančia veikla, tačiau atsižvelgiant į ieškovės veiklos pobūdį – ji teikė kosmetines paslaugas – darytina išvada, jog ieškovė galėtų darbo grafiką taikyti prie vaiko dienos režimo, dirbti ne visą darbo dieną ir taip, derindama vaiko poreikį būti su motina bei siekį užtikrinti sąlygas, būtinas vaikui vystytis, užtikrinti sūnaus išlaikymą. Be to, kolegijos nuomone, ieškovė neįrodė, jog vaiko poreikių tenkinimui būtina 1174,44-1248,60 Lt per mėnesį suma. Ieškovės nurodytos sumos atskiriems vaiko poreikiams tenkinti yra pernelyg abstrakčios, nepagrįstos rašytiniais įrodymais, kad vaikas turėtų specialiųjų poreikių nenustatyta, todėl laikytina, jog ieškovė neįrodė sąlygų nukrypti nuo orientacinio 1 MMA dydžio išlaikymo kriterijaus, o pirmosios instancijos teismo priteistas pusės šios orientacinės sumos dydžio išlaikymas, įvertinus tai, jog vaiką išlaikyti turi abu tėvai, yra pagrįstas ir proporcingas.

Ieškovei išaiškintina, kad paaugus vaikui, padidėjus vaiko poreikiams ar pasikeitus šalių turtinei padėčiai, ji turi teisę kreiptis į teismą dėl priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo (CK 3.201 str.).

Pirmosios instancijos teismas sprendimu taip pat priteisė ieškovei iš atsakovo 500 Lt dydžio išlaikymą nuo 2013-10-21 iki 2014-10-21. Ieškovė ginčija šią teismo sprendimo dalį, motyvuodama tuo, jog išlaikymas turi būti priteistas iki sūnui sueis 3 metai, o priteista suma per maža, kad iš jos būtų galima išgyventi. Civilinio kodekso 3.72 straipsnyje numatytos buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymo sąlygos ir tvarka. Straipsnio 5 dalyje numatyta, jog teismas, spręsdamas išlaikymo priteisimo ir jo dydžio klausimus, privalo atsižvelgti į santuokos trukmę, išlaikymo reikalingumą, abiejų buvusių sutuoktinių turtinę padėtį, jų sveikatos būklę, amžių, taip pat į jų darbingumą, nedirbančio sutuoktinio įsidarbinimo galimybes bei kitas svarbias aplinkybes. Taigi, nors sprendžiant išlaikymo dydžio klausimą taikytinas 1 MMA orientacinis kriterijus, tačiau teismas, priteisdamas išlaikymą, turi įvertinti faktinių aplinkybių, susijusių su sutuoktinių asmenimis ir jų gyvenimo sąlygomis, visumą ir esant pagrindui priteisti mažesnio ar didesnio dydžio išlaikymą. Pirmosios instancijos teismo sprendimu išlaikymas ieškovei buvo priteistas iki 2014-10-21, t.y. iki kol vaikui sukaks 15 mėnesių. Byloje nėra duomenų apie konkrečias atsakovo gaunamas pajamas, jis pats nurodo, jog uždirba apie 800 Lt. Kaip jau minėta, atsakovo vardu nėra registruota jokio nekilnojamojo turto, o ieškovės vardu registruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Teismo sprendimu iš atsakovo šioje byloje priteistas 500 Lt dydžio per mėnesį išlaikymas nepilnamečiam sūnui. Ieškovė, nors ir augina mažametį vaiką, yra darbingo amžiaus, sveikatos problemų, kurios ribotų galimybes dirbti neturi, jos įsidarbinimo galimybės buvo aptartos anksčiau. Ieškovės ir atsakovo santuoka iki jų kreipimosi į teismą truko trumpiau nei vienerius metus. Ieškovė prašė priteisti išlaikymą iki vaikui sukaks treji metai, tačiau vaikas, įvertinus jo psichoemocinę ir fizinę raidą, darželį galėtų pradėti lankyti anksčiau nei jam sukaks treji metai. Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl išlaikymo ieškovei priteisimo tiek dydžio, tiek trukmės aspektu pagrįsta ir atitinkanti faktines bylos aplinkybes bei finansinę sutuoktinių padėtį.

Dėl skolos priteisimo.

Ieškovė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde prašė priteisti 3450 Lt skolos pagal teismui pateiktą ranka rašytą sutartį. Pirmosios instancijos teismas šio ieškovės reikalavimo netenkino. Sutartyje, kuria ieškovė grindžia savo reikalavimus numatyta, jog „iš dovanų sąskaitos, gautos kaip dovana kelionėms, pasiimama 1000 (vienas tūkstantis) EU darbo įrankiui-mašinai su ta sąlyga, kad L. R. įsipareigoja per 2 metus (2013-2014) suorganizuoti poilsinę kelionę šeimai šiai sumai“. Teismas, vertindamas šio sutarties pagrindu susiklosčiusius santykius, atkreipia dėmesį, jog iš sutarties teksto neaišku, kam priklauso dovanų sąskaita, iš kurios paimti pinigai, kada ir kieno vardu ji buvo atidaryta. Jeigu jos savininkai abu sutuoktiniai, tai teismas disponavimą joje esančiais pinigais bei su tuo susijusius sutuoktinių susitarimus turėtų vertinti ne kaip paskolos teisinius santykius, o kaip sutuoktinių susitarimą dėl disponavimo bendrąja jungtine nuosavybe. Kita vertus, CK 6.870 straipsnio, reglamentuojančios paskolos sutarties sampratą, 1 dalyje numatyta, jog paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Kolegijos nuomone, šalių susitarimas neatitinka paskolos sutarties sampratos, nes atsakovas įsipareigojo ne grąžinti pasiimtą sumą, o per 2 metus suorganizuoti kelionę šeimai, atsakovo įsipareigojimo įvykdymo terminas dar nėra pasibaigęs, todėl ieškovės reiškiamas reikalavimas priteisti iš atsakovo skolą nelaikytinas pagrįstu ir atitinkančiu tarp šalių susiklosčiusių santykių pobūdį.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog kadangi santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tai jų patirtos bylinėjimosi išlaidos paliekamos kiekvienai iš šalių. Apeliacinės instancijos teismas nekeičia teismo sprendimo dalies dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, todėl šalių patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos neperskirstytinos.

Ieškovė, teikdama apeliacinį skundą, sumokėjo 111 Lt žyminio mokesčio, nuo likusios dalies žyminio mokesčio, t. y. 300 Lt mokėjimo buvo atleista. Kadangi apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, keičiant pirmosios instancijos teismo nustatytą bendravimo tvarką, o šį reikalavimą, teikdama apeliacinį skundą elektroninėmis ryšio priemonėmis, ieškovė apmokėjo 111 Lt žyminiu mokesčiu, ieškovei iš atsakovo priteistina nurodyta žyminio mokesčio suma (tomas II, b. l. 9) (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo dalį, kuria nustatyta atsakovo L. R. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi N. A. tvarka, ir nustatyti tokią atsakovo L. R. bendravimo su sūnumi N. A. tvarką: atsakovas turi teisę bendrauti su sūnumi vaiko gyvenamojoje vietoje kiekvieną sekmadienį po 5 valandas iš anksto su vaiko motina K. A.-R. suderintu laiku, atsižvelgiant į vaiko dienos poilsio ir mitybos režimą.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Ieškovei K. A.-R. iš atsakovo L. R. priteisti 111 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.