Panevėžio apygardos teismo nutartis

M. A. nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 26 d. laikotarpiu nuo 6 val. iki 10 val. iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), slapta pagrobė svetimą R. K. priklausantį turtą bendros 1612,24 Eur vertės – fotoaparatą „Canon“, 80 Eur vertės, fotoaparatą „Samsung“, 579,24 Eur vertės, nešiojamąjį kompiuterį, 260 Eur vertės, bei mobilaus ryšio telefoną „Samsung M910 Note4“, 693 Eur vertės. M. A., S. B. ir S. B. buvo nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupėje, 2015 m. birželio 20 d. laikotarpiu nuo 20 val. iki 2015 m. birželio 21 d. 12.26 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdami neblaivūs, S. B. užrakinant buto duris ir ištraukiant iš durų spynos raktą, taip neleidžiant nukentėjusiajai R. K. išeiti iš buto, tuo neteisėtai atimant R. K. laisvę, S. B. sudaužant R. K. mobilųjį telefoną, M. A. sudavus kumščiu vieną kartą nukentėjusiajai R. K. į veidą, tuo padarant nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą nosies srityje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, S. B. nutempus ir pastūmus R. K. nuo fotelio ant grindų buvusio čiužinio, dėl ko R. K. griuvus ir atsitrenkus pakaušį į grindis bei dešine ranka į radiatorių, tuo padarant R. K. poodines kraujosruvas dešinės plaštakos I-o piršto projekcijoje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, šiais veiksmais palaužiant nukentėjusiosios valią priešintis, S. B. lytiškai santykiavo su R. K. prieš jos valią, t. y. ją išžagino, po to M. A., suėmęs R. K. galvą ir liepiant nukentėjusiajai čiulpti jo varpą, tenkino lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią, po to lytiškai santykiavo su R. K. prieš jos valą, t. y. seksualiai prievartavo ir išžagino R. K., po to S. B. lytiškai santykiavo su R. K. prieš jos valią, t. y. ją išžagino. S. B. buvo nuteistas už tai, kad 2015 m. birželio 20 d. laikotarpiu nuo 20 val. iki 2015 m. birželio 21 d. 8.30 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, pagrobė svetimą R. K. priklausantį turtą bendros 310 Eur vertės – pinigus 300 Eur bei kvepalų buteliuką 10 Eur vertės. M. A. buvo nuteistas už tai, kad visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą, t. y. 2015 m. lapkričio 14 d. apie 16.30 val. tyčia padegė buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno L. P. duris, taip padarydamas nukentėjusiajai L. P. 260 Eur turtinę žalą.Apeliaciniu skundu nuteistasis M. A. prašo : panaikinti apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 1 dalį ir jį dėl šių veikų išteisinti; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš jo nukentėjusiajai R. K. priteista turtinė ir neturtinė žala bei nukentėjusiosios atstovavimo išlaidos organizacijai „Lietuvos Caritas“; nepriteisti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už gynėjo dalyvavimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme; sušvelninti bausmes, paskirtas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį; panaikinti jo atsakomybę pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 1 dalį sunkinančias aplinkybes ir sušvelninti už šias veikas jam paskirtas bausmes.Jis nurodo, kad skundžiamas teismo nuosprendis, kuriuo jis nuteistas pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 2 dalį bei 150 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymus, vadovaujantis prielaidomis bei spėlionėmis, nukrypstant nuo kasacinio teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Jo nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, kuris sukliudė teismui šioje dalyje priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, kadangi teisiamajame posėdyje nebuvo apklausti policijos pareigūnai, pagal iškvietimą vykę į butą, šių pareigūnų parodymai nebuvo pagarsinti, tačiau apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Akcentuoja, kad pagal teismų praktiką, tokiais parodymais galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jie nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Be to, nuteistojo manymu, tai kad teismas neapklausė minėtų pareigūnų, taip pat liudytojų A. A. (kuriai įvykio vakarą skambino R. K.) bei R. V. (su kuriuo jis susitiko po įvykio), rodo teismo šališkumą bei suinteresuotumą greita bylos baigtimi.Nuteistasis skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu nukentėjusiosios R. K. parodymų vertinimu. Jis teigia, kad šiems parodymams teismas teikė esminę reikšmę ir visiškai neatsižvelgė ne tik į jo, bet ir į kitų nuteistųjų, liudytojų A. A., R. Ž. parodymus, negretino jų tarpusavyje ir neįvertino visų byloje surinktų įrodymų visumoje. Jo manymu, apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusiosios R. K. parodymais nėra pagrindo abejoti, yra nepagrįsta, kadangi jos parodymai buvo nenuoseklūs ir akivaizdžiai melagingi. Nuteistasis skunde pabrėžia, kad išgertuvių metu R. K. teigė, jog bijo grįžti į namus girta, nes būtų sumušta buvusio vyro D. K. dėl vaikų nepriežiūros, o daugokai išgėrusi ji pati parodė D. K. padarytus kūno sužalojimus dėl jos piktnaudžiavimo alkoholiu ir vaikų nepriežiūros. Liudytojas D. K. patvirtino, kad jo sutuoktinė mėgsta vartoti alkoholį tiek su pažįstamais, tiek ir su nepažįstamais asmenimis. Nuteistojo teigimu, šios aplinkybės rodo, jog R. K. parodymai apie jos prievartinį laikymą bute, prieš ją panaudotą seksualinę prievartą yra melagingi, kadangi jai reikėjo pateisinti savo poelgį namuose palikus mažamečius vaikus bei dėl prarastų vaikų pinigų (šiuos pinigus vakaro metu pasisavino S. B.). Taip pat jis teigia, kad R. K. turėjo ir dar vieną motyvą jį apkalbėti iš keršto, kadangi jis iki šio įvykio buvo pavogęs jos turtą. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad R. K. tyrimo pradžioje D. K., policijos pareigūnams, medicinos ekspertei nurodė, kad prieš ją smurtavo bei seksualiai išnaudojo visi trys nuteistieji, vėliau ji parodymus pakeitė, tačiau jį (M. A.) ji visada akcentavo kaip smurtavusį prieš ją asmenį. Nukentėjusioji proceso metu parodė, kad į bendro naudojimo tualetą ar koridorių išėjusi nebuvo, vėliau – kad į tualetą ją lydėjo S. B., S. B.. Liudytoja J. K. (G.) parodė, kad bendro naudojimo koridoriuje girdėjo R. K. pokalbį su vyriškiu. Iš to akivaizdu, kad R. K. į bendro naudojimo koridorių buvo išėjusi ne kartą, tačiau to neprisimena dėl girtumo. Tai, kad R. K. meluoja, nuslepia įvykio aplinkybes rodo ir aplinkybė, kad nagrinėjamo įvykio metu ji skambino jo (M. A.) motinai, tačiau pati nukentėjusioji to nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nenurodė. Nuteistojo tvirtinimu, negalima laikyti R. K. parodymų nuosekliais ir dėl to, kad teisiamajame posėdyje ji vengė atsakyti į kai kuriuos jai užduotus klausimus, į daugelį neatsakė, kadangi buvo atmintinai išmokusi tik tyrėjos apklausos protokoluose surašytus parodymus ir baiminosi kažką pasakyti ne taip. Teigia, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu R. K. tik pasirašydavo apklausos protokoluose po tyrėjos atspausdintu tekstu. Nuteistasis skunde akcentuoja, kad teisiamajame posėdyje prokurorui buvo leista užduoti nukentėjusiajai R. K. menamus klausimus, kaip antai: „iš visų vyrų jautėsi agresija“, ir t. t. Pati R. K. tokių aplinkybių nebūtų sugalvojusi, o tai reiškia, jog prokuroras visais įmanomais būdais siekė įrodyti jo kaltę. Ikiteisminio tyrimo metu jis taip pat prašė jį, R. K. patikrinti melo detektoriumi, tačiau šis prašymas nebuvo tenkintas, kad nepaaiškėtų tikrosios įvykio aplinkybės.Nuteistojo manymu, šioje byloje svarbi yra aplinkybė, kad R. K. į butą (duomenys neskelbtini), nebuvo atvesta apgaule ar laikoma bute prieš jos valią. Jai labiau rūpėjo alkoholis, nei namuose palikti vieni vaikai. Pabrėžia, kad R. K., būdama bute, rašinėjosi SMS žinutėmis su D. K., tačiau jam nepranešė, kad bute neva buvo laikoma prievarta. Todėl, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, R. K., atėjusi į butą ir pamačiusi jį (M. A.), neišsigando, o jei ji ir būtų išsigandusi, ji galėjo iš buto tiesiog išeiti, o ne jame pasilikti, ar apie prievartinį jos laikymą bute pasakyti liudytojai R. Ž., kuri tą vakarą taip pat lankėsi bute. Teigia, kad vien jo žodinis prašymas R. K. pasilikti bute negali būti vertinamas kaip nusikalstama veika, kadangi nukentėjusioji bute liko savo noru, niekieno neverčiama toliau su kitais vartojo alkoholį. Tikina, kad liudytojų A. A., R. Ž. ir J. K. (G.) parodymai yra teisingi, jais abejoti nėra pagrindo. Iš liudytojos J. K. (G.) parodymų matyti, kad R. K. iš buto norėjo išeiti namo, tačiau tai sakė neverkdama, ramiu tonu. Tokiu būdu, patvirtinami ir S. B. parodymai, kad R. K. girtos į namus neišleido dėl jos pačios saugumo, savo noru R. K. bute liko po žodinių prašymų neišeiti ir likti švęsti toliau. Pažymi, kad bute pats buvo kaip svečias, todėl šio buto raktų neturėjo. Atkreipia dėmesį, kad jam pareikštame kaltinime yra nurodyta, kas turėjo minėto buto raktus ir užrakino šio buto duris – tai padarė S. B., tačiau ne dėl R. K. laisvės suvaržymo, o dėl kitų priežasčių. Akcentuoja, kad byloje duomenų apie R. K. prievartinį laikymą bute, be jos pačios parodymų, nėra, o liudytojos J. K. (G.) parodymus apylinkės teismas vertino netinkamai, kadangi šie parodymai neatitinka faktinių aplinkybių. Mano, kad liudytojo D. K. parodymai apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes nėra reikšmingi, kadangi jis to vakaro įvykių nematė, o tik perpasakojo tai, ką jam melagingai nurodė R. K.. Dėl šių aplinkybių nuteistasis tvirtina, kad pagal BK 146 straipsnio 1 dalį jis buvo nuteistas nepagrįstai, nesurinkus byloje įtikinamų įrodymų jo kaltei nustatyti.Nuteistasis nurodo, kad nuo pat sulaikymo momento jis ir S. B. neneigė, jog turėjo lytinių santykių su R. K., tačiau pabrėžia, kad jie buvo abipusiu sutikimu, lytinių santykių metu R. K. jokiais veiksmais neišreiškė nepritarimo. Šią aplinkybę patvirtino ir atlikti laboratoriniai tyrimai. Tai, kad R. K. tikrai nebuvo išžaginta, rodo, jog ryte R. K. buvusiam vyrui D. K. SMS žinutėje neparašė, kad buvo išžaginta. Be to, atsikėlusi ryte R. K. supyko tik dėl to, jog savo piniginėje neberado pinigų. Nuteistasis skunde atkreipia dėmesį, jog iš S. B. parodymų matyti, kad jis su R. K. lytinį aktą atliko tris ar keturis kartus, tuo tarpu R. K. parodė, kad S. B. prieš jos valią lytiškai su ja santykiavo tik vieną kartą. Nuteistojo manymu, šios aplinkybės rodo, kad R. K. dėl suvartoto alkoholio neprisimena įvykio aplinkybių, nors pamiršti seksualinę prievartą nėra įmanoma. Nukentėjusiosios R. K. parodymai nesutampa ir dėl vakaro metu suvartoto alkoholio kiekio – ji parodė, kad išgėrė dvi po pusę stiklinės sidro, tačiau maždaug po 10 valandų policijos pareigūnai R. K. nustatė 1,19 promilių girtumą, todėl akivaizdu, kad nukentėjusioji vakaro metu išgėrė kur kas daugiau. Iš to galima spręsti, kad R. K. yra linkusi meluoti bei nepamena lytinių santykių nei su juo, nei su S. B. aplinkybių. Jo manymu, svarbu ir tai, kad moteris, kuri patyrė seksualinę prievartą, nepublikuotų savo iššaukiančių nuotraukų internetiniuose portaluose, kaip pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini). Tačiau, aplinkybė, kad R. K. savo nuotraukas viešina praėjus vos 2 mėnesiams nuo nagrinėjamų įvykių, rodo, jog ji nepatyrė jokios seksualinės prievartos. Nurodo, kad byloje nėra patikimų įrodymų, kad jis R. K. kumščiu trenkė į nosį. Bendro naudojimo koridoriuje prieš R. K. fizinį smurtą naudojo S. B. dėl pačios nukentėjusiosios užgauliojimų iki lytinio akto likus ne mažiau kaip 5 valandoms. Grįžus į butą, vėl visi girtavo, o po maždaug 5 valandų S. B. pasimylėjo su R. K., kiek vėliau – po maždaug valandos laiko, S. B. miegant, su R. K. analiniu ir oraliniu būdu pasimylėjo ir jis (M. A.). Taigi lytinio akto iš karto po S. B. su R. K. nebuvo. Todėl R. K. duoti parodymai prieštarauja ir įvykių sekai. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad seksualinę prievartą patyrusios moterys linkusios atsiminti įvykio detales.Akcentuoja, kad medicinos ekspertė teisiamajame posėdyje paaiškino, kad ant R. K. kūno buvusios kraujosruvos nebūtinai buvo padarytos įvykio metu. Tai, nuteistojo manymu, taip pat suteikia pagrindą abejoti R. K. parodymais dėl jos sumušimo. Be to, pasitvirtino jo bei S. B. parodymai, kad R. K. buvo sumušta iki jai ateinant į butą. Po įvykio atlikus jo bei kitų nuteistųjų apžiūrą, nebuvo nustatyta jokių sužalojimų. Tai taip pat patvirtina, kad lytiniai santykiai su R. K. vyko abipusiu sutarimu. Teigia, kad smurtinių nusikaltimų anksčiau nėra padaręs. Tai, kad jis nėra linkęs smurtauti, patvirtina ir (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus į bylą pateikta jo charakteristika.Nurodo, kad jį kaltinančiu įrodymu negali būti laikoma tai, kad nuteistasis S. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė pozą, kuria R. K. jį (M. A.) lytiškai tenkino, kadangi šios aplinkybės jis pats neneigė, parodymų patikrinimo metu galėjo nurodyti, tačiau jam nebuvo leista vykti į parodymų patikrinimo vietą. Aprašydamas bendrininkavimo požymius nuteistasis skunde teigia, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, kad jis prieš R. K. padarė nusikalstamas veikas, jog tarp jo ir kitų nuteistųjų buvo susitarimas veikti bendrai – atimti laisvę R. K., ją išžaginti ir seksualiai prievartauti, jog jam buvo žinomas S. B. ketinimas mušti R. K.. Atmesdamas liudytojos A. A. ir kitų nuteistųjų parodymus, apylinkės teismas nurodė, kad juos paneigia rašytiniai bylos įrodymai. Nuteistasis teigia, kad padarydamas tokią išvadą, apylinkės teismas konkrečiai nenurodė, kokie įrodymai patvirtina jo kaltę. Nuteistojo manymu, apylinkės teismas, tik remdamasis prielaidomis ir spėjimais, pripažino, kad jis veikė bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais. Pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų viso proceso metu nuoseklius jo parodymus ir patvirtintų jo kaltę padarius nusikalstamas veikas prieš R. K.. Tokiu būdu, nuteistojo tvirtinimu, apylinkės teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 6 dalies, 20 straipsnio 3 dalies nuostatų, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalį bei in dubio pro reo principą, reiškiantį, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl jis dėl šių veikų turi būti išteisintas. Skunde nuteistasis atkreipia dėmesį, kad, nustatydamas jo atsakomybę pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį lengvinančias aplinkybes, apylinkės teismas nenurodė BK 59 straipsnio (jo dalies bei punkto) ir tai sudaro pagrindą švelninti už šias veikas jam paskirtas bausmes. Teigia, kad, paskirdamas bausmes už minėtas veikas, apylinkės teismas taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei neteisingai paskyrė bausmes, kadangi neatsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, esminę reikšmę bausmės individualizavime suteikdamas tik jo teistumui bei jį charakterizuojantiems bylos duomenims.Nurodo, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl jo teisiamajame posėdyje išreikšto prašymo taikyti BK 62 straipsnį. Pabrėžia, kad dėl BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos jis kaltę pripažino, nuoširdžiai gailėjosi, padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, atlygino padarytą turtinę žalą, iki suėmimo išlaikė mažametę dukrą, kurią ir toliau privalo išlaikyti bei rūpintis. Teigia, kad nustatydamas jo atsakomybę pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 2 dalį sunkinančias aplinkybes, apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę, kadangi bendrininkų grupė yra šių nusikalstamų veikų sudėties požymis.Nuteistasis nesutinka ir su jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad BK 146 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Nurodo, kad šios aplinkybės pripažinimui jo atsakomybę sunkinančia turi būti nustatyta, kad jo apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos šių nusikalstamų veikų padarymui. Jo teigimu, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų jo kaltę padarius minėtas nusikalstamas veikas, o tuo labiau, kad vartotas alkoholis turėjo tam kažkokios įtakos. Nurodo, kad apylinkės teismas nuosprendžiu neišsprendė klausimo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš jo priteisimo. Teisiamajame posėdyje jis šių išlaidų prašė nepriteisti, kadangi gynėjas jam (suimtajam) buvo skirtas nepriklausomai nuo jo valios. Tokia yra ir šiuo klausimu susiformavusi kasacinio teismo praktika. Nuteistasis nesutinka su turtinės žalos nukentėjusiajai R. K. priteisimu ir nurodo, kad R. K. į bylą nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių turtinės žalos faktą. Teigia, kad iš byloje esančio kainoraščio nėra aišku, ar ji iš tikrųjų patyrė turtinę žalą dėl mobilaus telefono remonto ar už šį remontą dar nesumokėjo. Nuteistojo manymu, į bylą turi būti pateikta sąskaita, kuri patvirtintų, kad R. K. už telefono remontą iš tikrųjų sumokėjo, tokiu būdu patirdama turtinę žalą. Taip pat nuteistasis atkreipia dėmesį, kad iš byloje esančių nuotraukų matyti, jog telefono ekranas nėra subraižytas, tik nežymiai atplėšta jo ekrano plėvelė. Jo teigimu, svarbu ir tai, kad nukentėjusioji pretenzijas dėl sugadinto telefono turėjo reikšti tyrimo pradžioje, o ne praėjus daugiau nei pusei metų, be to, byloje nėra jokių duomenų, kad telefonas iš tikrųjų buvo sugadintas. Nuteistasis skunde kelia versiją, kad R. K. telefoną sugadino pati, todėl reikšdama byloje civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti siekia tik pasipelnyti, juolab nurodomos reikalingos telefono dalys remontui yra brangiausios. Teigia, kad iš jo nukentėjusiajai R. K. buvo nepagrįstai priteista ir neturtinė žala. Nuteistasis skunde nurodo, kad jis nepadarė BK 146 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, todėl nėra atsakingas ir už nukentėjusiajai R. K. padarytą neturtinę žalą. Cituodamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį, kasacinio teismo nutartis, tvirtina, kad šiuo atveju R. K. turi įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį, tačiau, jo nuomone, R. K. savo ieškinio reikalavimų pilnai nepagrindė ir tokiu būdu siekia pasipelnyti dėl neva prieš ją padarytų neteisėtų veiksmų. Nurodo, kad apylinkės teismas sprendimą iš jo priteisti neturtinę žalą priėmė vadovaudamasis formaliais, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstais nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydžio nustatymo argumentais. Akcentuoja, kad neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą, o tai reiškia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo – visi įstatyme nurodyti kriterijai turi būti išnagrinėti, įvertinant ir kiekvieno iš jų reikšmę neturtinės žalos atlyginimo dydžiui. Šiuo atveju apylinkės teismas, nustatydamas nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė tik į deklaratyvius R. K. teiginius apie jos patirtus dvasinius išgyvenimus, stresą, tačiau visiškai neįvertino tokių žalos dydžio nustatymui reikšmingo kriterijaus kaip sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui, kaltininko ir nukentėjusiosios turtinę padėtį, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Pabrėžia, kad prieš R. K. nebuvo naudota seksualinė prievarta, ji nebuvo laikoma prieš jos pačios valią. Aplinkybę, kad R. K. neturtinės žalos nepatyrė, įrodo ir tai, kad 2015 m. birželio 21 d. pareiškime bei tą pačią dieną duodama parodymus ji nenurodė, jog patyrė neturtinę žalą. Tai, kad R. K. po įvykio vartoja vaistus, nuteistojo teigimu, nepatenka į neturtinės žalos apibrėžimą. Tvirtina, kad R. K. nepateikė jokių įrodymų, kad nagrinėjamas įvykis turėjo įtakos jos sveikatai. Byloje esančiame medicinos siuntime pateikti duomenys apie R. K. nustatytus adaptacijos sutrikimus neįrodo, kad jos sveikata pablogėjo dėl jos pačios išgalvotų įvykių, be to, šie sutrikimai R. K. galėjo atsirasti ir iki vagystės iš jos namų. Nurodo, kad net jei apeliacinės instancijos teismas ir pripažintų, jog dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ir vagystės R. K. patyrė stresą ar baimę, apylinkės teismo priteista 10 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė, niekuo nepagrįsta, todėl turėtų būti ženkliai sumažinta. Nuteistasis taip pat nesutinka su organizacijai „Lietuvos Caritas“ priteista suma už nukentėjusiosios atstovavimą. Jis nurodo, kad organizacija „Lietuvos Caritas“ nėra vyriausybinė organizacija – tai savanoriškais pagrindais įkurta organizacija, kuri padeda nuo nusikalstamų veikų nukentėjusiems asmenims. Organizacijos „Lietuvos Caritas“ darbuotojai dirba neatlygintinai, todėl jiems už nukentėjusiosios R. K. atstovavimą neturi būti priteisiami jokie pinigai. Kitu atveju, teismų praktika būtų ydinga, nes tokia organizacija pelnytųsi iš jai priteisiamų sumų.Apeliaciniu skundu nuteistasis S. B. prašo : panaikinti apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 2 dalį ir jį dėl šių veikų išteisinti; netenkinus šio prašymo, panaikinti jo atsakomybę pagal BK 149 straipsnio 2 dalį sunkinančią aplinkybę ir sumažinti teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą; taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą; sumažinti nukentėjusiajai R. K. priteistos neturtinės žalos dydį. Nuteistasis nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad jis kartu su kitais nuteistaisiais BK 146 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė nukentėjusiąją R. K. į butą įviliodami apgaule – žadant išspręsti jos pagrobto telefono grąžinimo klausimą. Nurodo, kad teismas šią išvadą darė remdamasis išimtinai nukentėjusiosios parodymais, tačiau nuo tyrimo pradžios jis ir kiti nuteistieji teigė, kad R. K. į butą buvo pakviesta dėl kompanijos, kadangi šventė M. A. gimtadienio išvakares, tai patvirtino ir liudytoja A. A.. Mano, kad R. K. parodymai šioje dalyje yra išgalvoti, kadangi tokiu būdu ji siekia pateisinti savo elgesį, t. y. kad namuose paliko tris mažametes dukras ir viena ėjo susitikti su jai visiškai nepažįstamu vyru bei priėmė kvietimą užeiti į jo sesers namus, net nežinodama, ar pastaroji yra namuose. Tai, kad R. K. mėgsta pašvęsti tiek su pažįstamais, tiek ir su nepažįstamas asmenimis, teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytoju apklaustas jos buvęs sutuoktinis D. K.. Teigia, kad nepagrįsta yra ir kita apylinkės teismo išvada, t. y. kad R. K. bandant susisiekti telefonu su artimaisiais, S. B. iš jos atėmė telefoną ir jį sudaužė – tokiu būdu apribojo jos galimybę išsikviesti pagalbą bei pabėgti, kadangi buto durys visada buvo užrakintos, o ji lydima iki tualeto. Nuteistasis skunde pažymi, kad nebuvo jokio motyvo sudaužyti R. K. telefoną, kadangi nežinojo apie jos bandymą susisiekti su artimaisiais. Kadangi jokiu būdu R. K. laisvės nesuvaržė, tai ir nesiekė apriboti jos galimybės išsikviesti pagalbą. Nurodo, kad jei bent vienas iš nuteistųjų ir būtų siekęs apriboti R. K. galimybę išsikviesti pagalbą ir tuo tikslu sudaužęs jos mobiliojo ryšio telefoną, tai ryte jai tikrai nebūtų davę kito telefono. Šiuo atveju R. K. telefonas buvo sulaužytas netyčia, ant jo užlipant S. B., ir, siekiant atlyginti padarytą žalą, ryte jai buvo duotas kitas telefonas, nesibaiminant, kad R. K. bendraus su artimaisiais ar kitais asmenimis.Nuteistojo teigimu, jei nukentėjusiosios R. K. laisvė buvo iš tiesų apribota užrakinus buto duris ir neleidžiant jai išeiti, jos elgesys tampa visiškai nelogiškas į butą apie vidurnaktį užėjus kaimynei R. Ž., kadangi nukentėjusioji pastarajai jokiu būdu neužsiminė, kad jame buvo laikoma prieš savo valią. Be to, liudytoja R. Ž. parodė, kad jai įeinant į butą ir iš jo išeinant, durys buvo nerakintos, bute matė R. K., ji rankoje laikė stiklinę sidro ir stovėdama gėrė bei daugiausia kalbėjosi su M. A., visi bendravo gražiai, konfliktų jokių nebuvo, negirdėjo, kad R. K. prašytųsi išleidžiama.Nurodo, kad R. K. į tualetą buvo lydima tik dėl to, kad ji bute lankėsi pirmą kartą ir nežinojo, kad tualetas yra bendrame koridoriuje ir rakinamas. Tai patvirtino liudytoja A. A., kuri parodė, kad R. K. ir viena buvo išėjusi į koridorių parūkyti – koridoriaus durys atsirakina į jas įmontuojama spyna ir jokio specialaus rakto nėra. Tai, kad R. K. nebuvo per prievartą laikoma bute, o tik įkalbinėjama pasilikti, patvirtina ir liudytojos J. K. (G.) parodymai, kad ji girdėjo tik ramų moters balsą sakant: „Aš noriu išeiti“, tačiau negirdėjo jokio triukšmo ar smurto.Teigia, kad nepagrįsta yra ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. K. valią priešintis neteisėtam laikymui, kviestis pagalbos rėkiant ir taip siekiant atkreipti kaimynų dėmesį ir pan., stipriai susilpnino nuteistųjų prieš ją panaudotas smurtas. Tačiau, kaip matyti iš R. K. parodymų, iki kaimynės R. Ž. atėjimo ji bute neteisėtai buvo laikoma jau apie 3-4 val., o smurtas, pasak jos parodymų, prieš ją buvo pradėtas vartoti tik išėjus R. Ž.. Nuteistojo manymu, iš to matyti, kad pirmosios instancijos teismas tik paviršutiniškai tyrė ir vertino byloje surinktus duomenis, prioritetą teikdamas vien tik nukentėjusiosios R. K. parodymams ir visiškai jų neanalizuodamas su kitais bylos duomenimis.Nurodo, kad apylinkės teismas visiškai nepasisakė dėl jo kaltės formos ir rūšies, nenurodė, kuo remdamasis padarė išvadą apie jo suvokimą ir siekį neteisėtai atimti laisvę R. K.. Pabrėžia, kad R. K. jokiu būdu nedraudė išeiti iš buto, priešingai, kadangi jam patiko R. K. draugija, įkalbinėjo ją pasilikti, siūlė kartu su juo gyventi. Teigia, kad jokiu būdu negalėjo numatyti, kad R. K. įkalbinėjimas dar pasilikti bute, gali būti įvertintas kaip neteisėtas jos laisvės atėmimas. Dėl šio, nuteistasis tvirtina, kad jo veikoje nėra ir tiesioginės tyčios padaryti BK 146 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nurodo, kad pagal BK 146 straipsnio 1 dalį jis nuteistas nepagrįstai ir dėl to, jog R. K. laisvės atėmimas buvo inkriminuotas kaip nukentėjusiosios valios palaužimas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo teigimu, tais atvejais, kai neteisėtas laisvės atėmimas yra sunkesnio nusikaltimo požymis, jis savarankiškai nekvalifikuojamas.Cituodamas skundžiamą teismo nuosprendį, nuteistasis teigia, kad išvadą apie prievartinius lytinius santykius teismas padarė remdamasis išimtinai vien pačios nukentėjusiosios parodymais, nors byloje nėra nustatyta, kad S. B. ir M. A. naudojo fizinį smurtą prieš R. K. ją stumdydami ir tampydami, kad visi trys nuteistieji tyčiojosi iš R. K., kad jis (S. B.) grubiai stūmė nukentėjusiąją ant čiužinio. Šie veiksmai, nuteistojo teigimu, nebuvo inkriminuoti ir kaltinime.Akcentuoja, kad pripažįstant asmenį kaltu dėl išžaginimo turi būti itin kruopščiai patikrinamos ne tik aplinkybės, susijusios su įvykio vieta, laiku, būdu, padariniais, bet ir kitos svarbios aplinkybės, liečiančios kaltinamojo ir nukentėjusiojo ankstesnius tarpusavio santykius, gyvenimo būdą ir pan. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino jo pažinties su R. K. aplinkybių – R. K., namuose palikusi tris mažametes dukras, sutiko susitikti su pirmą kartą jai paskambinusiu nepažįstamu vyru, sutiko su juo viena eiti į jai nežinomą butą susitikti su nepažįstama kompanija, prieš eidama niekam apie tai nepranešė, atėjusi į butą, savo noru vartojo alkoholinius gėrimus. Pažymi, kad apylinkės teismas be pagrindo neįvertino ir buvusio R. K. sutuoktinio liudytojo D. K. parodymų apie „laisvą“ R. K. gyvenimo būdą, neįvertino ir visiškai nešališko liudytojo M. G. parodymų, kad R. K., matydama jį pirmą kartą, prie jo kabinėjosi – iš pradžių įžeidinėjo, paskui pradėjo švelniai glaustytis. Pabrėžia ir tai, kad R. K. su sutuoktiniu D. K. 2008 m. rugpjūčio 1 d. (duomenys neskelbtini) teismo nuosprendžiu buvo nuteisti už nusikaltimų, numatytų BK 307 straipsnyje padarymą (Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos). Nurodo, kad nuo pat tyrimo pradžios neneigė, jog 3 ar 4 kartus turėjo lytinių santykių su R. K., tačiau tvirtina, kad jie buvo abipusiu sutikimu, R. K. laisvės nesuvaržė, prieš ją jokio smurto nenaudojo, lytinių santykių metu R. K. neverkė, nesipriešino ir jokiu kitu būdu neišreiškė savo nesutikimo – priešingai, buvo aktyvi lytinių santykių dalyvė.Aplinkybę, kad R. K. tiek su juo, tiek su M. A. lytiškai santykiavo savo noru, patvirtina ir tai, kad po lytinių santykių ji užmigo ir miegojo iki ryto. Mano, kad fizinę ir seksualinę prievartą iš trijų vyrų patyrusi moteris jokiu būdu po to ramiai nemiegotų šalia savo prievartautojų. Jo teigimu, vienintelis logiškas paaiškinimas, kodėl R. K. apkalba nuteistuosius, yra tai, jog ji ryte piniginėje pasigedo pinigų ir nežinojo, kaip pasiteisinti buvusiam sutuoktiniui dėl per visą naktį be priežiūros paliktų trijų mažamečių dukrų, todėl sugalvojo versiją apie neva neteisėtą jos laisvės atėmimą bei prieš ją panaudotą seksualinę prievartą. Vėliau, šiuos nukentėjusiosios motyvus sustiprino galimybė pasipelnyti iš civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti.Nurodo, kad, atmesdamas nuteistųjų versiją patvirtinančius liudytojos A. A. parodymus kaip suinteresuotos bylos baigtimi, apylinkės teismas tokius pačius parodymų vertinimo kriterijus turėjo taikyti ir nukentėjusiosios R. K. parodymams, nes ji taip pat suinteresuota bylos baigtimi, kadangi ji pareiškė byloje civilinį ieškinį, kuris buvo iš dalies patenkintas. Nuteistasis nesutinka su nustatyta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad BK 149 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir nurodo, kad apylinkės teismas jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Apylinkės teismas ne tik nepagrįstai nustatė šią jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jos visiškai nemotyvavo, tačiau teisiamajame posėdyje nesiaiškino jo neblaivumo įtakos to vakaro įvykiams. Akcentuoja, kad asmens neblaivumas pripažįstamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe tik tuo atveju, kai jis turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teigia, kad jo elgesiui ir santykių su R. K. pobūdžio suvokimui šiuo atveju alkoholis jokio įtakos neturėjo. Nuteistojo manymu, nukentėjusiajai R. K. priteista 10 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė, neprotinga, neteisinga ir nesąžininga. Nurodo, kad nukentėjusioji nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jos ilgalaikius išgyvenimus, prilygstančius šiai sumai.Apeliaciniu skundu nuteistasis S. B. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 1 dalį ir jį dėl šių veikų išteisinti; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš jo nukentėjusiajai R. K. priteista neturtinė žala.Skunde jis teigia, kad apylinkės teismas išnagrinėjo bylą paviršutiniškai, netinkamai vertino liudytojų parodymus bei kitus byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į teismų praktiką, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Nurodo, kad nuo pat tyrimo pradžios jis tvirtino, jog su R. K. jokių lytinių santykių neturėjo. Tai patvirtino ir bute buvę kiti asmenys, tarp kurių buvo ir jo nėščia sugyventinė, juolab pati nukentėjusioji R. K. viso proceso metu teigė, jog ji tik galimai su juo turėjo lytinius santykius, tačiau tuo nebuvo įsitikinusi. Teigia, kad apylinkės teismas, nuteisdamas jį už R. K. išžaginimą, rėmėsi tik ta aplinkybe, kad, atlikus autosominių STR lokusų tyrimą, gautas mišrus daugiau nei dviejų asmenų DNR profilis. Jo manymu, šie duomenys nėra pakankami jo kaltei pripažinti, kadangi R. K., prieš atvykdama į butą, galėjo turėti lytinių santykių su kitais asmenimis, savo vaikinu. Nuteistasis teigia, kad nukentėjusiosios R. K. laisvės nesuvaržė ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Nurodo, kad nukentėjusioji R. K. į butą atvyko savo noru, jis nenaudojo jokio smurto prieš ją, nelaikė jos užrakinęs bute, juolab tokios galimybės jis ir neturėjo, kadangi butas buvo ne jo. Teigia, kad su R. K. bendravo draugiškai, ji neprašė jos išleisti iš buto. Kai R. K. paprašė duoti jai paskambinti, jis davė jai savo telefoną, į kurį R. K. įsidėjo savo SIM kortelę ir su kažkuo bendravo. Nuteistasis teigia, kad tyčia nepasisavino R. K. pinigų, kadangi pati nukentėjusioji jo paprašė pasaugoti šiuos pinigus, baimindamasi, kad M. A. gali šiuos pinigus iš jos atimti dėl prieš tai tarp jų buvusių nesutarimų. Dėl susiklosčiusių aplinkybių jis laiku nespėjo grąžinti R. K. šių pinigų, tačiau policijos pareigūnų apklausiamas apie pinigus iš karto nurodė, kur jie yra laikomi. Pareigūnai šiuos pinigus surado ir paėmė, šių pinigų jis nebuvo išleidęs, nes jie jam buvo duoti pasaugojimui. Nuteistasis mano, kad R. K. aplinkybę, jog jis pasisavino jos pinigus, nurodė dėl streso ar alkoholio įtakos bei užmaršumo.Nurodo, kad jis prieš R. K. jokios nusikalstamos veikos nepadarė, nesukėlė jai nei moralinės, nei turtinės žalos, todėl jam yra nesuprantamas teismo sprendimas iš jo solidariai su kitais nuteistaisiais priteisti nukentėjusiajai neturtinę žalą. Teigia ir tai, kad nukentėjusiosios reikalavimas priteisti neturtinę žalą neatitinka faktinių aplinkybių, todėl yra siekis iš jo pasipelnyti. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. Nuteistojo M. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistųjų S. B. ir S. B. apeliaciniai skundai atmetami.Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavė visi nuteistieji. Iš apeliacinių skundų turinio, juose suformuluotų prašymų matyti, kad nuteistieji iš esmės analogiškais motyvais ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas tas pačias faktines bylos aplinkybes, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, nusikalstamų veikų kvalifikavimu, baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymo taikymu. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniuose skunduose suformuluotus prašymus, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto motyvuotas išvadas dėl visų šių apeliacinių skundų esmės jų atskirai nekartodamas.

Nuteistieji M. A., S. B. ir S. B. apeliaciniuose skunduose neigia bet kokių prievartinių veiksmų atlikimą prieš nukentėjusiąją R. K., nesutinka su byloje pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu dėl tos nuosprendžio dalies, kuria jie buvo pripažinti kaltais neteisėtai atėmę laisvę nukentėjusiajai bei ją išžaginę, o M. A. – dar ir seksualiai ją prievartavęs. Esminiai nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai yra tie, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi nukentėjusiosios R. K. parodymais, kadangi šie parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi; tikėtina, kad ji turėjo pagrindą nuteistuosius apkalbėti; kad įvykio metu ji turėjo galimybę pasišalinti iš buto bei kreiptis pagalbos į kitus asmenis, tačiau to nepadarė. Nesutikdami su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus, nuteistieji ypač daug dėmesio skiria nukentėjusiosios R. K. kaip asmenybės neigiamam apibūdinimui, akcentuoja tą dalį jos parodymų, kai ši apie įvykio aplinkybes davė skirtingus parodymus. Visi nuteistieji mano, kad esminiais įrodymais turėtų būti tik juos teisinantys ar jų keliamas versijas patvirtinantys bylos duomenys, tokie kaip liudytojų A. A., R. Ž. parodymai. O be nukentėjusiosios parodymų kitų jų kaltę patvirtinančių patikimų įrodymų byloje nėra surinkta. Kolegija, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą – papildomai apklaususi nukentėjusiąją R. K., liudytojus S. P., V. M., dar kartą įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisminio nagrinėjimo bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, sprendžia, kad apeliantų argumentai dėl pažeisto BPK 20 straipsnio ir dėl to netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti, todėl kolegija juos atmeta. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė faktinius duomenis, kuriuos laikė įrodymais, įvertino jų patikimumą juos išsamiai išanalizavęs, nurodė priežastis, kodėl vienus įrodymus laiko patikimais, patvirtinančiais nuteistųjų kaltę, bei kodėl kritiškai vertina kitus įrodymus. Teismo išvados dėl to motyvuotos, pakankamai išsamios, logiškos, pagrįstos byloje nustatytomis aplinkybėmis, todėl kolegija neturi pagrindo su jomis nesutikti. Taip pat kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nuteistieji nurodo savo skunduose, įvertino byloje esančių įrodymų visetą, nukentėjusiosios parodymus laikė patikimais ne fragmentiškai, t. y. įvertindamas jų tam tikras dalis, o atsižvelgdamas į parodymų visumą ir kitus įrodymus, lygindamas kiek kiti teisme ištirti duomenys juos patvirtina, todėl skundų argumentai dėl nenustatyto įrodymų patikimumo, leistinumo bei argumentai dėl to, kad nuteistųjų kaltė pagrįsta išimtinai tik nukentėjusiosios prieštaringais parodymais, taip pat nepagrįsti. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino nuteistuosius M. A., S. B. ir S. B. kaltais dėl nukentėjusiosios R. K. neteisėto laisvės atėmimo, jos išžaginimo bendrininkų grupe, o M. A. – dar ir dėl seksualinio jos prievartavimo, padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistųjų kaltė padarius šias jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta ne tik nukentėjusiosios R. K., bet ir jos parodymus patvirtinančiais liudytojų D. K., J. K. parodymais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada dėl nukentėjusiosios sužalojimų, kurią teismo medicinos ekspertė patvirtino ir teisme, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada, policijos pareigūnų S. P., V. M. tarnybiniais pranešimais, nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolu, daiktų, dokumentų paėmimo ir apžiūros protokolais bei kitais daiktais ir dokumentais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Nėra pagrindo nesutikti ir su apylinkės teismo vertinimu, kad nuteistųjų, juos gerai pažįstančios S. B. sugyventinės bei S. B. sesers A. A. parodymai abejotini, prieštarauja byloje esančių duomenų visetui, todėl teismas pagrįstai jais suabejojo ir atmetė. Daryti priešingas išvadas, kaip kad to norėtų apeliantai, kolegija nemato jokio pagrindo. Prieš pateikiant išsamesnius vertinimus ir motyvus kolegija visų pirma pažymi, kad nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylų specifika yra ta, kad paprastai tokių veiksmų liudytojų nebūna arba jų nebūna daug. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose būna nukentėjusiojo asmens parodymai, teismo medicinos specialistų, psichiatrijos, psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), ir išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su nukentėjusiuoju ir kuriems nukentėjusysis pasakojo apie tokio pobūdžio veiksmus, parodymai. Todėl vien tik formalus nukentėjusio asmens parodymų atmetimas, suradus juose neesminių prieštaravimų, tokio pobūdžio (seksualinio) baudžiamosiose bylose negali būti pateisinamas. Siekiant nustatyti tokių parodymų patikimumą ir objektyvumą, būtina juos įvertinti atidžiai, lyginant juos tiek tarpusavyje, tiek ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje, o kai kurie prieštaravimai, netikslumai ar nesutapimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos asmens parodymuose, galėtų būti ir turėtų būti aiškinami parodymų subjektų specifiškumu dėl patirto šoko, streso, gėdos ir kitų aplinkybių. Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad tai jokiu būdu nėra pakankamas pagrindas visais atvejais netikėti seksualinę prievartą patyrusio asmens parodymais. Šioje byloje nukentėjusioji R. K. dėl įvykio, kuris buvo naktį iš 2015 m. birželio 20 į 21 dieną, aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta 2015 m. birželio 21 ir 23 dienomis (2 t., 143 – 144, 148 – 150 b. l.), pirmosios instancijos teisme – 2016 m. kovo 29 d. ir 2017 m. balandžio 24 d. (6 t., 162 – 165 b. l.; 9 t., 180 – 181 b. l.). Taip pat, siekiant patikslinti kai kuriuos duomenis, ji buvo apklausta ir apeliacinės instancijos teisme 2017 m. lapkričio 2 d. ir gruodžio 22 d. (11 t., 83 – 86, 122 b. l.). Kaip matyti iš jos apklausos protokolų tyrimo metu ir teisme galima tvirtinti, kad apklausiama pirmosios instancijos 2017 m. balandžio 24 d. teismo posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme R. K. iš tiesų kažkiek skirtingai nurodė atskiras įvykio detales, nei apklausiama ikiteisminiame tyrime bei pirmame 2016 m. kovo 29 d. teismo posėdyje. O būtent, vėlesnėse apklausose ji teigė tiksliai neprisimenanti, ar nuteistasis S. B. ją žagino, parodė skirtingą lytinių aktų kiekį su atskirais nuteistaisiais bei jų eiliškumą, ir pan. Tačiau, pažymėtina, kad pirminiuose savo parodymuose ji pakankamai aiškiai ir smulkiai nurodė įvykio seką, esmines aplinkybes ir nuteistųjų prieš ją atliktus veiksmus. Ji visuomet tvirtino savo parodymus, jų nekeitė ir teismo prašė jais remtis (2 t., 143 – 144 b. l.). Nukentėjusioji vėlesnėse tyrimo stadijose ir teisme pakankamai logiškai ir įtikinamai aiškino, jog šiuo metu daug ko nebeatsimena, ne kartą pakartojo, kad įvykio nebenori prisiminti, tuo labiau apie jį pasakoti, ir tai yra suprantama – paskutiniai jos parodymai apylinkės teisme buvo duoti praėjus beveik dviem metams po įvykio, o apeliacinės instancijos teisme ji apklausiama buvo praėjus daugiau nei dviem su puse metų. Nežiūrint į tai, R. K. dėl šio įvykio iš esmės visuomet nuosekliai tvirtino, kad jos laisvė buvo suvaržyta neteisėtai, kad įvykio metu ji buvo mušama ir dėl šių priežasčių ji nuteistųjų bijojo, kad ji buvo žaginama ir seksualiai prievartaujama prieš jos valią, o ne atliko tai savanoriškai, kad šio įvykio metu iš jos buvo pagrobti pinigai ir kvepalai. Savo pozicijos dėl šių esminių įvykio aplinkybių ji nekeitė niekada. Dėl to kolegija neturi jokio pagrindo nukentėjusiosios parodymus laikyti abejotinais, pripažinti juos nepatikimais ir dėl to juos visiškai atmesti. Pagal pirminius nukentėjusiosios parodymus, 2015 m. birželio 20 d. M. A. jai paskambino ir pasiūlė susitikti. Jis norėjo atsiprašyti už pavogtą telefoną ir jį grąžinti. Ji negalėjo susitikti, nesileido į kalbas ir padėjo ragelį. Tada nepažįstami vyriškiai jai pradėjo skambinti dėl minėto telefono grąžinimo. Ji sutiko su vienu iš jų susitikti. Kai susitiko, vyriškis prisistatė S. vardu ir pasakė, kad yra M. draugas. Jis pakvietė ją pas save į namus, pasakė, kad telefonas ten yra saugiai padėtas ir jai grąžins. Minėjo, kad ji nebijotų, nes namuose bus ir jo sesuo. Nieko blogo neįtardama, ji nuėjo su S. B. į bendrabutį, kur kambaryje, ant sofos, gulėjo besilaukianti S. B. sesuo A. A., taip pat bute buvo S. B. bei ant čiužinio gulėjo M. A.. Kambaryje buvo geriama degtinė, sidras. Tik atėjus į butą S. B. pasakė, kad atėjo „ožka, kuri rašo pareiškimus“. Jau tuo metu S. B. užrakino buto duris ir įsidėjo raktą į kišenę. Ji išsigando, norėjo išeiti iš buto, tačiau nuteistieji pradėjo prašyti, kad ji pabūtų, jos prašymų neklausė ir į juos nereagavo. Jiems girtaujant, S. B. atrakino duris, įsileido kaimynę R. Ž., kuri su A. A. gėrė sidrą. R. Ž. išėjus iš buto, nuteistieji pradėjo ją stumdyti, S. B. tempė jai už rankos. Nuteistieji ėmė ją įžeidinėti, vadino „žiurke“, atrodė supykę. Priėjusi prie durų, ji pradėjo šaukti, kad ją laiko užrakinę ir gelbėtų. Tada prie jos priėjo M. A., nutempė nuo durų bei sudavė jai kumščiu į nosį, pradėjo bėgti kraujas. Ji neberėkė. S. B. tuo metu ją irgi tampė už rankos sakydamas „ko čia rėkauji“. M. A. paėmė jos rankinuką ir numetė prie durų. Ji norėjo paskambinti telefonu policijai, tačiau S. B. paėmė telefoną ir metė jį į žemę, telefonas sudužo. Ji išėmė iš telefono kortelę. Nors koridoriuje buvo bendro naudojimo tualetas, jos niekas iš kambario neišleido, liepė gamtinius reikalus atlikti į kibirą. Vėliau S. B. ją lydėjo iki bendro tualeto. Ji drauge su kitais girtavo, išgėrė keletą stiklinių sidro, girta nesijautė. Po kiek laiko S. B. pasakė jai, kad nori su ja santykiauti, pradėjo tempti ją ant čiužinio, nurenginėti. Jis stūmė ją ant čiužinio, krisdama trenkėsi į radiatorių, užsigavo rankos piršto nykštį. Pradėjo verkti, prašė paleisti, tačiau į tai niekas nereagavo, liepė jai tylėti. S. B. ją per prievartą nurengė, nusirengė pats, ant čiužinio atliko natūralų lytinį aktą, po to atsisėdo ant lovos. Rengiant ją, ji dar priešinosi, o paties lytinio akto metu nebesipriešino, bijojo. Visi buvo tame pačiame kambaryje ir viską matė. A. A. nieko nesakė. Tuo metu ji verkė, bijojo, nes jie kalbėjo agresyviai, vadino ją „žiurke“, „kurva“. Tada prie jos priėjo M. A. ir pasakė „dabar čiulpsi“. Jis nusimovė kelnes, ją pasodino, paėmė už galvos, įkišo savo lytinį organą jai į burną. Po to M. A. atliko lytinį aktą į makštį. Po M. A. lytinį aktą į makštį atliko S. B.. Ji buvo išsigandusi, verkė, tačiau vyriškiai gėrė, visaip ją vadino, įžeidinėjo. Ji išleisti nebeprašė, verkė ir tylėjo. Vėliau ji užmigo. Atsibudo ryte, prieš 8 val. Pradėjo ieškoti savo kelnaičių, norėjo jas apsimauti. Ji sakė, kad nori eiti namo. S. B. pasakė, kad kai bus 8 val., ją išleis. M. A. miegojo ant fotelio prie televizoriaus. S. B. miegojo su A. A., o šalia gulėjo S. B.. Ji apsirengė, klausė, kur yra jos telefonas, rankinukas. S. B. atnešė jai sudaužytą telefoną iš koridoriaus. Tada ji pasakė, kad kito telefono neturi. Ji pakartojo, kad nori eiti namo, tačiau jai sakė pabūti, neišleido. S. B. jai davė kitą telefoną. Į šį telefoną ji įdėjo savo SIM kortelę. S. B. ją palydėjo iki tualeto, tuo metu ji įsidėmėjo buto numerį. Iš telefono ji parašė SMS žinutę vyrui, kad M. A. laiko ją užrakinęs. Vyras ir iškvietė policiją. S. B. per langą pamatė policijos automobilį. Tada M. A. ir S. B. išėjo pro duris, jie pabėgo. S. B. ir A. A. pasiliko kambaryje. Po kiek laiko į duris pradėjo belsti policijos pareigūnai. Moteris liepė jai tylėti, S. B. kišo jai pirštus į burną ir tildė, liepė tylėti. Ji vis tiek pradėjo šaukti, kad laikoma užrakinta. Įėję policijos pareigūnai pamatė, kad ji sužalota, iškvietė greitąją. Policininkams pasakė, kad buvo išprievartauta. Savo parodymus nukentėjusioji R. K. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu 2015 m. rugpjūčio 21 d. Iš nukentėjusiosios R. K. 2015 m. rugpjūčio 21 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad parodymų patikrinimo vietoje metu R. K., patvirtindama savo parodymus, parodė vietas, susijusias su padarytų prieš ją nusikaltimų aplinkybėmis: vietą, kur susitiko su nuteistuoju S. B.; vietą, kur bute M. A. trenkė jai kumščiu į veidą bei S. B. metė jos telefoną į žemę; vietą, kur gulėjo čiužinys, ant kurio ją seksualiai išnaudojo M. A., S. B. ir S. B. (2 t., 171 – 176 b. l.). Apklausta apie šį įvykį 2017 m. balandžio 24 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje ir vėliau apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusioji R. K. kiek kitaip parodė apie kai kurias įvykio aplinkybes – minėta, kad ji negalėjo tiksliai prisiminti, kokia eilės tvarka ją žagino nuteistieji, kiek kartų su ja prievartinį lytinį aktą atliko S. B., kada tiksliai ji buvo sužalota, kada tiksliai pasigedo pinigų, ir pan. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog dar pirmosios instancijos teismo posėdyje ji paminėjo, kad apie įvykio aplinkybes parodymus ji norėtų duoti vieną kartą, nes nori kaip galima greičiau pamiršti įvykį. Apklausiant ją apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo aiškiai matyti, kad ji tos nakties įvykių prisiminti nebenorėjo, dėl jų ji išgyvena ir jai dėl šio įvykio dar yra sunku ir skaudu. Nukentėjusioji nors kažkiek ir bandė atsiminti tos nakties įvykius bei apie juos duoti parodymus, tačiau ji vis kartojo, kad jų nebeprisimena ir prašė remtis jos pirminiais parodymais. Būtina įvertinti, kad, kaip jau minėta, nuo šio įvykio praėjo daugiau nei 2 metai 7 mėnesiai, įvykio metu ji buvo neblaivi, prieš ją buvo smurtaujama, pats įvykis truko pakankamai ilgą laiko tarpą, prieš nukentėjusiąją buvo atlikti kiti neteisėti veiksmai – jai buvo neteisėtai atimta laisvė, jai nustatyti adaptacijos sutrikimai (6 t., 101 b. l.). Visos šios aplinkybės pateisina ir daro suprantamą aplinkybę, kad nukentėjusioji R. K. ilgainiui kai kurių nagrinėjamo įvykio aplinkybių nebeprisiminė ar aiškino jas kiek kitaip. Sunku tikėtis, jog nuo grupės asmenų prievartą patyręs asmuo labai tiksliai ir išsamiai papasakotų visų prievartautojų veiksmus ir nesusipainiotų arba nepamirštų kai kurių detalių. Todėl šiuo atveju kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai nukentėjusiosios parodymus pripažinti pakankamu ir teisėtu įrodymu, pagrindžiančiu nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Juolab, kas jau taip pat buvo minėta šioje nutartyje, jos parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Nukentėjusiosios parodymus pripažinus tinkamu nuteistųjų kaltę patvirtinančiu įrodymu, atmetami nuteistųjų skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai jų kaltę grindė nukentėjusiosios R. K. parodymais. Kolegija atkreipia dėmesį, jog įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai bei išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Teismų praktikoje šiuo aspektu pažymima, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Šioje byloje tokiais įrodymais yra liudytojų D. K., J. K. parodymai, policijos pareigūnų S. P. ir V. M. tarnybiniai pranešimai bei jų parodymai teisme, nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolas, specialisto išvados, teismo medicinos ekspertės paaiškinimai teisme bei kiti bylos įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išnagrinėjo bei pagrįstai įvertino kaip nukentėjusiosios R. K. parodymus patvirtinančius bei savo ruožtu ir nuteistųjų kaltę patvirtinančius bylos įrodymus. Nuteistojo M. A. skunde atkreipiamas dėmesys į teismo medicinos ekspertės paaiškinimus teisiamajame posėdyje. Jo teigimu, ekspertė paaiškino, kad apžiūros metu ant R. K. kūno buvusios kraujosruvos nebūtinai buvo padarytos įvykio metu. Tačiau tokie nuteistojo teiginiai neatitinka tikrovės. Kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, teismo medicinos ekspertė S. Mažeikienė pilnai patvirtino savo išvadą dėl nukentėjusiosios sužalojimų posėdyje nurodydama, kad prieštaraujančių duomenų, jog nukentėjusiosios kūno sužalojimai buvo padaryti užduotyje nurodytu laiku, nebuvo nustatyta (10 t., 8 – 9 b. l.). Taigi, ekspertė nepaneigė savo išvados, o atvirkščiai, ją patvirtino. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti specialisto išvada. Iš jos matyti, kad R. K. buvo nustatyta poodinės kraujosruvos nosies srityje, dešinės plaštakos I-o piršto projekcijoje, krūtinės ląstos srityje, kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairės mentės srityje, juosmens kairėje pusėje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai suduodant kumščiu, po suduotų smūgių nukritus ir atsitrenkus į kietą pagrindą ar panašiai. Poodinės kraujosruvos kairio žasto, kairio dilbio, dešinės plaštakos srityje galėjo būti padarytos savigynos metu. Mažai tikėtina, kad nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti pačiai R. K. griūnant, tam prieštarauja sužalojimų pobūdis ir lokalizacija (2 t., 197 – 198 b. l.). Taigi, priešingai nuteistojo teigimui, specialisto išvada patvirtina nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes dėl prieš ją naudoto smurto bei prievartos. Beje, ekspertė S. Mažeikienė papildomai paaiškino, kad nukentėjusioji apžiūros metu nurodė, kad visi trys ją stumdė, ji buvo seksualiai prievartauta, kelis kartus buvo pargriuvusi, į radiatorių užsigavo dešinę ranką, o į veidą jai trenkė M. Pagal liudytojos J. K. parodymus, tą naktį iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), apie 2 val. ji girdėjo, kaip moteris keletą kartų prašė ją išleisti. Nuteistasis M. A. skunde akcentuoja, kad pagal šios liudytojos parodymus, nukentėjusiosios R. K. balsas buvo ramus. Ir nors ši liudytoja apie įvykį parodė labai nedaug ir tik labai smulkią detalę, tačiau šie jos parodymai vienareikšmiai rodo, jog nukentėjusioji R. K. prašėsi išleidžiama iš buto, tačiau į šį jos prašymą niekas nekreipė dėmesio. Visiškai akivaizdu, kad bute būdama su keturiais mažai pažįstamais žmonėmis, iš kurių trys prieš ją smurtavo, laikė bute užrakinę, ji šūkauti garsiai neturėjo jokios prasmės, nes būtų susilaukusi dar didesnės prievartos. Nagrinėjamu atveju svarbūs ir asmenų, bendravusių su nukentėjusiąja R. K. iš karto po įvykio, parodymai. Iš policijos pareigūnų S. P. ir V. M. tarnybinių pranešimų matyti, kad jiems nuvykus į butą duris jie rado užrakintas, pabeldus jiems durų niekas iš karto neatidarė, tačiau iš buto jie girdėjo moters pagalbos šauksmą ir verksmą. Tik griežtai pareikalavus atidaryti duris, po kelių minučių jas atidarė moteris, kuri prisistatė A. A.. Bute taip pat buvo S. B. ir išsigandusi bei verkianti moteris, kuri prisistatė R. K.. Pastaroji paaiškino, kad šiame bute ji buvo laikoma per prievartą, bute ji buvo mušama, seksualiai prievartaujama. R. K. nurodė, kad ją seksualiai prievartavo S. B. ir bute buvę dar du vyrai. S. B. nurodė, kad bute buvo S. B. bei asmuo vardu M. (3 t., 45 – 46 b. l.). Pirmosios instancijos teismas šių policijos pareigūnų teisiamajame posėdyje neapklausė. Tačiau apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje šie liudytojai patvirtino jų tarnybiniuose pranešimuose išdėstytas aplinkybes, ir kiek prisiminė parodė, jog pokalbio su nukentėjusiąja R. K. metu ši pasakė, kad buvo prievarta laikoma bute, negalėjo išeiti, nes raktai buvo paslėpti, kad bute ji buvo seksualiai prievartauta. Liudytojai parodė, kad nukentėjusioji buvo su drabužiais, neatrodė akivaizdžiai sužalota, tačiau verkė, atrodė išsigandusi (11 t., 107 – 108, 121 b. l.).Liudytojas D. K. taip pat patvirtino nukentėjusiosios R. K. nurodytas aplinkybes, kad 2015 m. birželio 20 d. gavo iš jos SMS žinutę, kad ją užrakino bute, (duomenys neskelbtini), tačiau į tai nekreipė dėmesio, nes nieko blogo neįtarė. Po to jis jai skambino, tačiau jos telefonas buvo išjungtas. Nukentėjusioji tą naktį namo negrįžo. Kitą dieną jis iš nukentėjusiosios vėl gavo SMS žinutę, kad ją M. uždarė (duomenys neskelbtini), ji prašė kviesti policiją. Tada jis paskambino pagalbos telefonu. Vėliau jis nukentėjusiąją parsivežė iš policijos komisariato. Ji jam papasakojo, kad iš vakaro jai skambino kažkokie M. A. draugai, siūlė grąžinti iš jos pavogtą telefoną. Ji susitiko su vienu iš jų, tačiau jis su savimi neturėjo telefono ir pasiūlė jai nueiti į (duomenys neskelbtini) esantį bendrabutį, kur neva telefonas buvo laikomas. Pasak nukentėjusiosios, tame bute ji buvo sumušta, seksualiai prievartauta M. A. ir dviejų jo draugų, nes jie norėjo jai atkeršyti už tai, kad ji parašė pareiškimą dėl vagystės. Liudytojas parodė, kad nukentėjusioji jam pasirodė prislėgta, nuskriausta, jos veidas buvo sumuštas, matėsi mėlynės (8 t., 66 – 69 b. l.). Tai, kad prieš nukentėjusiąją buvo atlikti nusikalstami veiksmai, patvirtina ir jos rašytų žinučių liudytojui D. K. prašant pagalbos turinys (3 t., 43 b. l.). Apibendrinant šiuos duomenis pasakytina, kad visi jie kartu su nukentėjusiosios R. K. parodymais sudaro logišką ir pakankamai įtikinamą įrodymų visetą bei leidžia spręsti, kad nukentėjusiosios pirminiai parodymai apie šį įvykį yra pakankamai įtikinami. Pagal BK 146 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių. Šio nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad žmogų prieš jo valią perkelia į kitą vietą arba laiko jį esamoje ir to kaltininkas nori. Taigi šio nusikaltimo tyčios turinį sudaro tai, kad kaltininkas supranta, jog dėl jo veiksmų nukentėjusysis negali laisvai pasirinkti buvimo vietos, o konkrečioje vietoje yra laikomas prieš jo valią. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji R. K. į butą (duomenys neskelbtini) atėjo 2015 m. birželio 20 d. apie 20 val., o iš ten ji su policijos pareigūnų pagalba išėjo tik kitą dieną apie 12.26 val. Nuteistieji nesutinka, kad jie neleido R. K. išeiti iš buto, tvirtina, kad ji nebuvo laikoma prievarta, kad ji bet kada galėjo laisvai butą palikti, kad nukentėjusioji pati to nenorėjo, ji galėjo prašyti pagalbos iš kitų asmenų. Kolegija atmeta tokius nuteistųjų argumentus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusioji R. K. į butą buvo atviliota apgaule, žadant jai grąžinti iš jos iki šio įvykio M. A. pavogtą telefoną, ir šiame bute buvo laikoma iki tol, kol policijos pareigūnai jos neišlaisvino, o būdama bute nukentėjusioji aktyviai neprašė pagalbos dėl to, kad buvo įbauginta dėl prieš ją panaudoto fizinio ir psichinio smurto. Vertinant nuteistųjų ir nukentėjusiosios parodymus apie jos patekimo į butą (duomenys neskelbtini) aplinkybes, yra nustatyta labai svarbi aplinkybė – šio įvykio metu nei nuteistasis M. A., nei kiti nuteistieji realiai neturėjo iš nukentėjusiosios R. K. 2015 m. balandžio 26 d. M. A. pagrobto telefono „Samsung M910 Note 4“ – pagal liudytojo D. M. parodymus, jis šį telefoną iš M. A. už 100 Eur įsigijo dar 2015 m. balandžio mėnesį. Nuteistasis M. A. teisiamajame posėdyje to iš esmės ir neneigė. Tad nuteistųjų M. A. ir S. B. pažadas 2015 m. birželio 20 d. nukentėjusiajai padėti išspręsti šio telefono jai grąžinimo klausimą buvo ne kas kita, o jų apgaulė siekiant, kad R. K. sutiktų ateiti į butą. Nukentėjusioji R. K. viso proceso metu vienodai nuosekliai parodė, kad tik jai įėjus į butą, S. B. užrakino buto duris, ištraukė raktą ir pasakė, kad atėjo „ožka, kuri rašo pareiškimus“. Nors ji iš karto ir prašė ją išleisti iš buto, tačiau nuteistieji jos neklausė. Nukentėjusioji taip pat ne kartą tvirtino, kad į šį butą ji tikrai nebūtų ėjusi, jei būtų žinojusi, jog jame bus M. A., nes jo ji vengė dėl to, kad šis prieš tai buvo ją apvogęs. Iš nukentėjusiosios R. K. nuoseklių parodymų taip pat matyti, kad ji visą laiką buvo vienoje erdvėje su nuteistaisiais, net į tualetą, kuris buvo bendrame koridoriuje, ji buvo lydima S. B.. Nukentėjusioji neneigė, kad S. B. vedant ją į bendrą tualetą, jie sutiko kaimyną, kad į butą trumpam buvo atėjusi ir jų kaimynė R. Ž., kuri gėrė su nuteistaisiais ir A. A.. Čia iš dalies galima sutikti su apeliantais, kad nukentėjusioji labai aiškiai ir demonstratyviai nešaukė ir neprašė jos pagalbos, tačiau įvertinus faktą, kad R. Ž. buvo A. A. kaimynė, įvykio vakare su ja išgėrinėjo – taigi, palaikė gerus santykius, galima manyti, kad realios pagalbos ji nukentėjusiajai negalėjo suteikti. Be to, akivaizdu, kad R. K. turėjo pagrindą bijoti ir jaustis nesaugiai, nes prieš tai ji jau bute jau buvo laikoma prievarta, nes buvo parašiusi pareiškimą apie M. A. vagystę. Vėliau, kai nukentėjusioji bandė išeiti, šauktis pagalbos, nuteistasis M. A. kumščiu sudavė jai į nosį, o S. B. iš jos atėmė telefoną ir jį sudaužė, tačiau ji jau buvo spėjusi vyrui D. K. išsiųsti SMS žinutę, kurioje nurodė, kad ją užrakino bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Pagal nukentėjusiosios parodymus, nuteistieji ją stumdė, vadino necenzūriniais žodžiais. Šie duomenys rodo, kad dėl prieš nukentėjusiąją ilgą laiką naudotų neteisėtų veiksmų visumos jos aktyvesnis pasipriešinimas buvo palaužtas, po to ji tik verkė ir prašė ją išleisti, tačiau į jos prašymus niekas dėmesio nekreipė. Pažymėtina, kad 2015 m. birželio 21 d. ryte nuteistasis S. B. nukentėjusiajai davė kitą telefoną, ji iš karto įsidėjo savo SIM kortelę ir parašė savo vyrui SMS žinutes, nurodydama kuriame bute ją laikė prievarta užrakintą ir prašė iškviesti policiją. Kad butas buvo užrakintas ir nukentėjusioji iš jo nebuvo išleista, patvirtina ir liudytojų S. P. bei V. M. parodymai, jų tarnybiniai pranešimai. Be to, butas, kuriame nukentėjusioji buvo laikoma, buvo penktame aukšte, šio buto durys buvo visada užrakintos, tad ir pabėgti iš buto nukentėjusioji R. K. realiai neturėjo jokios galimybės. Įvertinusi aukščiau išdėstytą, kolegija pripažįsta, kad M. A. turėjo pakankamą motyvą kerštauti nukentėjusiajai už tai, kad ji kreipėsi į policiją dėl jos turto vagystės 2015 m. balandžio 26 d., ir dėl to buvo sugalvotas planas nukentėjusiąją apgaule įsivilioti į butą ir iš jos vėliau pasityčioti. Nuteistieji užrakino ją minėtame bute, ištraukė durų raktą, o nukentėjusiajai R. K. prašant ją išleisti, jos neišleido, todėl jie suprato, kad R. K. bute laiko prieš jos valią ir to norėjo. Dėl tokių nuteistųjų veiksmų nukentėjusioji R. K. negalėjo laisvai pasirinkti buvimo vietos, o minėtame bute buvo laikoma prieš savo valią. Todėl, kolegijos vertinimu, šie M. A., S. B. ir S. B. veiksmai pilnai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 146 straipsnio 1 dalyje, požymius ir sudėtį, jie dėl šios veikos buvo nuteisti visiškai pagrįstai ir teisingai. Todėl atmestini nuteistųjų apeliacinių skundų reikalavimai išteisinti juos pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, nes tam pagrindo nėra. Šioje byloje nuteistieji M. A. ir S. B. neneigė, kad lytiškai santykiavo su R. K., tačiau, pasak jų, nukentėjusioji tai darė laisva valia ir to norėdama. Tuo tarpu nuteistasis S. B. tvirtino, kad su R. K. jis išvis neturėjo jokių lytinių santykių. Pirmosios instancijos teismas tokius nuteistųjų teiginius atmetė ir pripažino, kad visi jie santykiavo su nukentėjusiąja R. K. ir tai darė prieš jos valią, t. y. prievarta. Kolegija su tokiu nuteistųjų veiksmų vertinimu taip pat sutinka. Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ar 150 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas lytiškai santykiavo ar tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Esminis išžaginimo ar seksualinio prievartavimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie asmens lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį, arba kitais būdais. Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle ar lytinių santykių siekia keli kaltininkai, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas arba kaltininkai turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią. Lytinis santykiavimas kitaip atimant galimybę priešintis yra tada, kai nukentėjusiojo asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja būdus, kurių neapima terminai „fizinio smurto panaudojimas“ ar „grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą“, ar „pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle“, tačiau jais palaužiama nukentėjusiojo asmens valia priešintis ir pažeidžiama jo seksualinė laisvė, dėl to lytinis santykiavimas įvyksta prieš nukentėjusiojo valią. Tai gali būti nukentėjusiojo surišimas (jei tam nenaudojamas smurtas), migdomųjų ar kitokių valią paralyžiuojančių vaistų, narkotinių arba psichotropinių medžiagų sugirdymas nukentėjusiajam be jo žinios ar apgaule arba kitaip prieš jo valią, netrikdančių sveikatos dujų papurškimas, melagingas kokios nors reikšmingos nukentėjusiojo apsisprendimui žinios pranešimas, uždarymas į izoliuotą patalpą atimant laisvę ir kt.Nuteistieji, ginčydami savo kaltę, apeliaciniuose skunduose nurodo tokius esminius argumentus : 1) nukentėjusioji R. K. nešaukė ir neišreiškė nesutikimo lytiškai santykiauti garsais ar aiškiu pasipriešinimu; 2) nuteistiesiems nebuvo nustatyti jokie kūno sužalojimai, o nukentėjusiajai nebuvo nustatyti tokie sužalojimai, kurie paprastai būdingi prievartiniam lytiniam aktui; 3) nukentėjusiosios elgesys po lytinio santykiavimo – kad ji užmigo, taip pat liudytojos A. A. parodymai rodo, kad jokios prievartos prieš nukentėjusiąją nebuvo. Tokius jų argumentus pirmosios instancijos teismas motyvuotai paneigė nuosprendyje nurodęs, kad nuteistiesiems jokių sužalojimų nebuvo padaryta, nes nukentėjusioji, būdama įbauginta, bijojo aktyviai priešintis. Toks nukentėjusiosios R. K. elgesys kolegijai yra suprantamas ir visiškai pateisinamas dėl jau aukščiau aptartų įvykio aplinkybių. Be to, prievartinių lytinių santykių metu panaudotas fizinis smurtas ant nukentėjusiosios kūno gali ir nepalikti smurto žymių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-463/2006). Pagal šios bylos aplinkybes, nuteistieji prieš nukentėjusiąją nuo pat jos uždarymo bute momento naudojo tiek fizinį, tiek psichinį smurtą : M. A. ją sumušė, nuteistieji iš jos šaipėsi, pravardžiavo, grasino, sudaužė jos telefoną, naudojo kitokį fizinį smurtą – ją stumdė. Akivaizdu, kad dėl tokių nuteistųjų veiksmų nukentėjusioji R. K. juto ne tik fizinį skausmą, bet ir pagal savo fizines galimybes ji negalėjo apsiginti nuo trijų suaugusių agresyviai nusiteikusių vyrų. Tuo pasinaudodami, nuteistieji prieš ją panaudojo prievartą – S. B. ją pastūmė ant čiužinio, ant kurio krisdama ji į radiatorių susitrenkė pirštą ir galva trenkėsi į žemę. Tada S. B. ją nurengė ir atliko lytinį aktą į makštį. Po to iš karto prieš nukentėjusiąją prievartą naudojo M. A. – jis jai liepė tenkinti jį oraliniu būdu, o po to atliko lytinį aktą į makštį. Po to su nukentėjusiąja lytinį aktą į makštį atliko ir nuteistasis S. B.. Pagal nukentėjusiosios R. K. parodymus, kuriais, kaip minėta, nėra pagrindo netikėti, ji šių prievartinių lytinių aktų metu verkė, prašė ją paleisti. Dėl iš eilės prieš ją atliktų prievartinių lytinių santykių akivaizdu, kad jos pasipriešinimas vis silpnėjo. Būtent prieš nukentėjusiąją panaudotas smurtas, baimė jį toliau patirti ir buvo lemiamas veiksnys aktyviai nesipriešinti nuteistųjų neteisėtiems veiksmams. Atsižvelgdama į tai, kolegija sprendžia, kad aplinkybės, jog ant nuteistųjų kūno jokių sužalojimų, pasipriešinimo žymių nerasta, nepaneigia, jog jie įvykdė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, o M. A. – ir pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, bei nepaneigia nukentėjusiosios R. K. parodymų dėl šių asmenų nusikalstamų veiksmų, kurie, kaip minėta, patvirtinami ir kitais pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirtais ir tinkamai įvertintais bylos įrodymais, jų visuma.Nepagrįsti, todėl atmestini apeliacinių skundų argumentai, jog nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą parodo ir tai, kad nors ji parodė, jog verkė, prašė ją paleisti, tačiau vėliau, po lytinių aktų, ji užmigo, ryte jokių pretenzijų dėl prieš ją panaudoto smurto ji neišreiškė, neparodė jokių veiksmų, kuriais norėtų išsigelbėti. Kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad ji nesiprašė pagalbos, kai galimai ir galėjo, jos elgesys po prieš ją panaudotos prievartos nepaneigia nukentėjusiosios parodymų, jog ji verkė ir priešinosi, kai buvo prievartaujama, prašė to nedaryti. Be to, kolegija pažymi, kad šiuo atveju svarbu įvertinti visą situaciją, t. y. tai, kad ji buvo uždaryta bute, iš kurio neturėjo jokios galimybės pabėgti, su ja visą laiką buvo visi trys nuteistieji ar keli iš jų, ji jau buvo išžaginta, buvo vartojusi alkoholio, prieš ją nusikaltimus padarė trys asmenys, todėl natūralu, jog tokioje situacijoje nukentėjusioji buvo pasimetusi ir nesusivokė, ką jai daryti, bei buvo tiesiog palaužta. Kad nukentėjusioji buvo kaip nesava, verkė, buvo strese patvirtino jos vyras D. K., policijos pareigūnai S. P., V. M.. Be to, nukentėjusiosios parodymai dėl konkrečių seksualinio prievartavimo aplinkybių buvo nuoseklūs ir išsamūs.Nuteistasis S. B. skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patikimu jo kaltės įrodymu laikė specialisto išvadą, jog ant nukentėjusiosios R. K. apatinių kelnaičių ir tamprių buvo rasti daugiau nei dviejų asmenų sperma ir sperminis skystis, kadangi iki atėjimo į butą nukentėjusioji galėjo turėti lytinių santykių ir su kitais vyrais. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio, šį įrodymą teismas vertino kitų bylos įrodymų kontekste ir nesuteikė jam jokios prioritetinės reikšmės, tuo labiau tai nėra vienintelis nuteistojo S. B. kaltės įrodymas. Pagal nukentėjusiosios R. K. parodymus, iki atėjimo į butą, ji neturėjo jokių lytinių santykių su nuteistaisiais ar kitais asmenimis. Daugiau nei dviejų asmenų sperma ir sperminis skystis (tiksliai nustatyta, kad du asmenys juos palikę buvo M. A. ir S. B.) buvo rasti įvairiose vietose, o būtent ant nukentėjusiosios rūbų – apatinių kelnaičių ir tamprių. Pati nukentėjusioji iš esmės nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai davė parodymus, kad be kitų nuteistųjų ir S. B. su ja lytiškai santykiavo natūraliu būdu, ji pakankamai tiksliai nurodė, kada buvo šis prievartinis lytinis aktas, t. y. S. B. ją išžagino po to, kai tai padarė M. A.. Tokiais jos parodymais nesuabejojo pirmosios instancijos teismas, neturi jais pakankamo pagrindo abejoti ir apeliacinės instancijos teismas. Be to, kaip jau minėta šioje nutartyje, iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams, savo vyrui D. K. nukentėjusioji taip pat pasakojo, jog ji bute buvo laikoma prievarta ir žaginama visų jame buvusių asmenų, t. y. visų trijų nuteistųjų. Kolegija daro išvadą, kad visų šių duomenų pakanka pripažinti, kad ir S. B. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, t. y. ją išžagino. Apeliantai siūlo nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip nepatikimus ir dėl to, kad net liudytojas D. K. (jos vyras) nukentėjusiąją charakterizavo neigiamai – anot liudytojo, ji mėgdavo išgėrinėti, pašvęsti ir su jai nepažįstamais asmenimis. Be to, ji buvo teista, namuose paliko vienus savo vaikus ir išėjo susitikti su jai visiškai nepažįstamu vyriškiu (S. B.) ir pan. Savaime suprantama, kad tokie duomenys apie nukentėjusiąją ją galėtų apibūdinti ne iš gerosios pusės. Tačiau, viena vertus, dėl vieno ar kito proceso dalyvio parodymų patikimumo sprendžiama ne vien tik pagal jo asmenybę. Kita vertus, teismų praktika analogiškose bylose jau suformavo visiškai aiškią išvadą, jog net ir labiausiai neigiamai apibūdinama moteris turi garantuojamą teisę į savanorišką apsisprendimą į jos seksualinę laisvę, į galimybę laisvai pasirinkti savo seksualinį partnerį. Taigi, nukentėjusiąją charakterizuojančios bylos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad prieš ją nuteistieji turėjo teisę smurtauti ir ją žaginti ar seksualiai prievartauti. Esminę reikšmę čia turi tai, ar nukentėjusiosios parodymai atitinka kitais bylos duomenimis nustatytas aplinkybes, o šioje byloje, kaip jau aptarta aukščiau, R. K. ne tik davė nuoseklius parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau ji savo parodymus, esmines aplinkybes dėl nusikalstamų veikų epizodų, konkrečių nuteistųjų veiksmų patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Be to, jos parodymais tikėti davė pagrindą ir tos aplinkybės, kad juos iš dalies patvirtino liudytojų D. K., S. P., V. M. parodymai apie tai, kaip nukentėjusioji atrodė po nagrinėjamo įvykio, ką pasakojo. Kaip minėta, nei vienas iš šių liudytojų nebuvo tiesioginis įvykio liudytojas, tačiau visų jų parodymai rodė, jog R. K. po įvykio jautėsi blogai, buvo sutrikusi, pasakojo, jog ją išprievartavo visi bute buvę asmenys, t. y. visi trys nuteistieji. Dėl šių aplinkybių kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, kurie davė pagrindą tikėti nukentėjusiosios parodymais ir toks jų vertinimas pagrįstas bylos duomenų analize, todėl priešingai nei apeliantai nurodo skunduose, jų akcentuojamos nukentėjusiosios asmeninės savybės niekaip nepaneigia jų kaltės. Be to, nukentėjusioji nedelsdama kreipėsi į teisėsaugos instituciją su pareiškimu dėl nusikalstamų veikų padarymo, jos išvaizda po įvykio (verkė, buvo išsigandusi) ir ant jos kūno rasti sužalojimai taip pat rodė apie atliktus prieš ją neteisėtus veiksmus. Kolegija pažymi, kad buvimas kompanijoje ir bendravimas su nuteistaisiais, alkoholio vartojimas ar kiti veiksmai savaime nereiškia, kad nukentėjusioji sutiko lytiškai santykiauti su nuteistaisiais. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad R. K. lytinių santykių su nuteistaisiais nenorėjo, priešinosi, jos valia buvo palaužta visų nuteistųjų bendrais veiksmais ir tai jie suvokė. Todėl nukentėjusiosios elgesys prieš įvykį, kaip antai, alkoholio vartojimas, nuteistųjų kaltės nepaneigia.Apeliantai teigia, kad nukentėjusioji tiesiog bijojo savo vyro reakcijos, nes ji nakčiai paliko savo vaikus vienus namuose ir visą naktį praleido su jai nepažįstamais vyrais, su jais gėrė, todėl kaltindama juos ji bando pateisinti savo elgesį. Pats D. K. parodė, jog pasitaikydavo ir anksčiau, kad nukentėjusioji nenakvodavo namuose ir kažkur gerdavo, todėl ir šiuo atveju, gavęs iš nukentėjusiosios SMS žinutę, kad ji užrakinta bute, jis iš pat pradžių nieko blogo neįtarė. Tačiau, 2015 m. birželio 21 d. gavęs SMS su pagalbos prašymu, jis sureagavo, nedelsiant kreipėsi į policiją. Tai paneigia nuteistųjų versiją, kad nakties įvykius nukentėjusioji R. K. neva tai išgalvojo, jog pateisintų savo elgesį. Kita vertus, čia būtina pažymėti ir tai, kad iš karto po įvykio, t. y. 2015 m. birželio 21 d. ryte atvykus policijai M. A. ir S. B. per langą juos pamatę prie bendrabučio iš buto pabėgo. Tokio savo netikėto ir nemotyvuoto elgesio nuteistieji teisiamajame posėdyje suprantamai ir daugiau mažiau logiškai paaiškinti nesugebėjo. Akivaizdu, jog jausdamiesi teisūs, būdami įsitikinę, kad nukentėjusioji jiems jokių pretenzijų neturi ir nereikš, nes viskas bute vyko geranoriškai, jie neturėjo jokio reikalo taip elgtis. Galima daryti išvadą, jog jie tiesiog išsigando ir pabėgo, siekdami išvengti gresiančios atsakomybės.M. A. skunde nurodo, kad prieštaringi nukentėjusiosios R. K. parodymai ir dėl jos neblaivumo įvykio metu. Kolegija čia pažymi, kad nukentėjusioji R. K. iš esmės ir neneigė, jog į butą atėjo būdama išgėrusi šampano, kad girtavo ir bute drauge su nuteistaisiais ir A. Tačiau jos kažkiek skirtingi parodymai dėl suvartoto alkoholio kiekio nepaneigia jos parodymų dėl esminių faktinių bylos aplinkybių ir nesudaro pagrindo jais netikėti visumoje. Minėta, kad apie esmines analizuojamo įvykio aplinkybes, o būtent tai, kad ji buvo laikoma uždaryta bute, išžaginta ir seksualiai prievartauta, nukentėjusioji parodė ir praėjus kelioms dienoms po įvykio. Tai rodo, kad nukentėjusiosios girtumas konkrečiu atveju suvokti prieš ją atliekamų smurtinių veiksmų prasmę realios įtakos neturėjo ir ji reikšmingas įvykio detales iš tikrųjų atsimena. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai atmetė liudytojos A. A. parodymus, kur ji patvirtino, kad prieš nukentėjusiąją R. K. nuteistieji prievartos nenaudojo, nukentėjusioji su M. A. ir S. B. santykiavo savo noru, o su S. B. ji išvis jokių lytinių santykių neturėjo. Ta aplinkybė, kad A. A. yra nuteistojo S. B. sesuo bei tuomet dar buvo ir nuteistojo S. B. sugyventinė bei galimai laukėsi jo kūdikio, leidžia jos parodymus vertinti itin atsargiai. Pritartina apylinkės teismui, kad liudytojos A. A. parodymai prieštarauja bylos įrodymų visumai, todėl jos parodymų davimas nuteistiesiems palankia linkme yra akivaizdžiai paaiškinamas siekiu padėti jiems išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nors pagal nukentėjusiosios R. K. parodymus, bute A. A. visada buvo šalia ir turėjo matyti prieš ją panaudotą seksualinę prievartą, bet ji nieko visą laiką nesakė ir tylėjo, tačiau šiuo atveju A. A. abejingumas R. K. padėčiai nepaneigia prieš nukentėjusiąją atliktų nusikalstamų veiksmų. Dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti skundų argumentai, jog teismas turėjo atkreipti dėmesį ir vertinti liudytojos A. A. parodymus kaip labiau patikimus nei nukentėjusiosios R. K.. Nuteistojo M. A. apeliaciniame skunde ginčijamas ir bendrininkų grupės požymis nuteistųjų veikoje. Čia kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal nukentėjusiosios R. K. parodymus, nuteistieji, prieš tai panaudoję prieš nukentėjusiąją fizinį ir psichinį smurtą, ją seksualiai išnaudojo vienas po kito, o būtent : iš pradžių ją išžagino S. B., tada M. A. ji tenkino oraliniu būdu, o po to pastarasis atliko lytinį aktą jai į makštį, galiausiai S. B. atliko lytinį aktą jai į makštį. Pagal teismų praktiką, esant tokioms faktinės aplinkybėms ir kartu nustačius visus bendrininkų grupės požymius, kaltininkų veika atitinkamai kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 2 dalį arba 150 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupe, kadangi sutartinai, panaudodami apgaulę, atsivedė R. K. į įvykio vietą – butą, kur ją izoliavo penkto aukšto kambaryje, užrakindami duris ir paslėpdami raktą, atėmė telefoną, jį sudaužė bei taip apribojo nukentėjusiosios galimybę pabėgti, kviestis pagalbos. Taip nuteistieji akivaizdžiai tyčia sudarė situaciją, kurioje nukentėjusioji neturėjo galimybės pabėgti, prisišaukti pagalbos, pasinaudodami šia prievarta, bendrais veiksmais jie palaužė nukentėjusiosios valią priešintis ir vienas paskui kitą ją seksualiai išnaudojo. Nuteistieji, būdami įvykio vietoje, vienoje erdvėje, bendraudami vienas su kitu ir matydami, kada paeiliui nukentėjusioji buvo seksualiai išnaudojama, suvokdami, kad nukentėjusioji buvo apsiverkusi, girdėdami jos prašymą liautis, akivaizdžiai žinojo, jog su nukentėjusiąja lytiškai santykiaujama, lytinė aistra tenkinama prieš jos valią, ir patys norėjo taip veikti. Tuo metu nuteistieji savo buvimu sukūrė bauginančią, keliančią grėsmę ir nerimą nukentėjusiajai R. K. situaciją, vienas kito nesustabdė, nesudraudė, t. y. pritarė tokiems savo veiksmams. Teismų praktikoje panašiose situacijose net ir tais atvejais, kai kaltininkas pats psichinės ir fizinės prievartos nenaudoja, o darydamas nusikaltimą bendrininkų grupe lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą su nukentėjusiąja iš karto po to, kai aukos valia būna palaužta kitų bendrininkų, pripažįstamas išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, kurių būtinas kvalifikavimo požymis yra fizinė ar psichinė prievarta, vykdytoju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-522/2008). Taigi, šioje byloje tokią bendrininkavimo rūšį patvirtina nuteistųjų kryptingi ir suderinti veiksmai, kurie buvo nukreipti bendrai nusikalstamai veikai, suvokimas, kad jie dalyvauja bendrai darant nusikaltimus R. K. seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, ir jų noras taip veikti.Priešingai nuteistojo M. A. įsitikinimui, kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Šio principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš šalių. Tai reiškia, kad teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šališku teismas visada turėtų būti pripažįstamas ir tada, kai bylą nagrinėjęs teisėjas negalėjo dalyvauti procese BPK 58 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šioje byloje tokių pagrindų nenustatyta. Nešališkumo principo pažeidimas – besąlygiškas pagrindas panaikinti priimtą teismo sprendimą, tačiau šiam pažeidimui konstatuoti nepakanka vienos bylos šalies nuomonės. Turi būti pateikiami duomenys, patvirtinantys buvus pirmiau nurodytas aplinkybes ir leidžiantys kelti pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Nuteistojo M. A. apeliaciniame skunde tokių duomenų nepateikiama, bylos duomenys taip pat nepatvirtina egzistavus tokias aplinkybes. Skunde teismo šališkumą M. A. sieja su tuo, jog teismas neapklausė kai kurių liudytojų, neatliko kitų veiksmų, neteisingai vertino įrodymus ir padarė nepalankias nuteistiesiems išvadas. Tokie argumentai nėra pagrindas konstatuoti teismo šališkumą. Tai, kad bylą išnagrinėjęs teismas įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo apeliantai, nėra teisinis pagrindas teigti, jog teismas buvo šališkas. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymus vertina teismas, tai yra jo teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Tai, kad nuteistieji ir jų gynėjai bei teismas skirtingai įvertino įrodymus, nėra pagrindas keisti teismo nuosprendį, jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Priešingai, nei nurodyta nuteistojo skunde, skundžiamame teismo nuosprendyje tokie motyvai yra.Kolegija neįžvelgė nuteistojo M. A. apeliaciniame skunde minimo in dubio pro reo (visi netikslumai ir neaiškumai aiškinami kaltininko naudai) bendrojo teisės principo pažeidimo. Abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamoje byloje kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nėra jokių abejonių dėl M. A., S. B. ir S. B. kaltės, todėl nėra ir pagrindo teigti, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas ne įrodymais, bet prielaidomis. Taigi nepagrįstas aptariamas apeliacinio skundo argumentas, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas pažeidė iš nekaltumo prezumpcijos principo kylančią sąlygą, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, bei BPK 20 straipsnyje nurodytus reikalavimus įrodymų vertinimui.Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vertindamas byloje surinktus įrodymus pašalino prieštaravimus ir nurodė argumentus, kuriais grindė savo išvadas apie tai, kad M. A., S. B. ir S. B., veikdami bendrininkų grupe, išžaginio R. K., o M. A. – ją dar ir seksualiai prievartavo. Jų veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, o M. A. – dar ir pagal BK 150 straipsnio 1 dalį. Daryti kitokias išvadas dėl šių nusikaltimų, už kuriuos M. A., S. B. ir S. B. buvo nuteisti, įrodytumo apeliacinių skundų ribose kolegija neturi pagrindo. Baudžiamasis įstatymas nuteistiesiems pagal byloje nustatytas ir nuosprendyje nurodytas aplinkybes buvo pritaikytas tinkamai.