Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. T. gynėjo Romualdo Mikliušo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo J. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 1 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 149 straipsnio 4 dalį (dėl 2004 m. liepos mėn. veikos) – 10 metų;

pagal BK 149 straipsnio 4 dalį (dėl 2004 m. liepos mėn.–2005 m. gegužės 15 d. veikos) – 10 metų;

pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl 2005 m. gegužės 15 d.–2007 m. liepos 26 d. veikos) – 6 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl 2007 m. liepos 26 d. veikos) – 6 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl 2009 m. sausio 3 d. veikos) – 6 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą – 7 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 14 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš J. T. priteista O. M. 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš J. T. ir J. M. solidariai priteista organizacijai ,,Lietuvos Caritas“ 1 000 Lt už nukentėjusiosios atstovavimą teisme.

Tuo pačiu nuosprendžiu J. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 151 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 151 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. liepos mėn. veikos) – 3 metams;

pagal BK 151 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. liepos mėn.–2005 m. gegužės 15 d. veikos) – 3 metams;

pagal BK 151 straipsnio 2 dalį (dėl 2005 m. gegužės 15 d.–2009 m. sausio 3 d. veikos) – 2 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 151 straipsnio 2 dalį (dėl 2009 m. sausio 3 d. veikos) – 2 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Dėl J. M. apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad išžagino mažametį asmenį, t. y. 2004 m. liepos mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, J. M. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodamas, t. y. suduodamas O. M. į kaklą, liepė jai nerėkti, nes sumuš, po to sudavė į veidą, dėl to ji nugriuvo ant lovos, tada ją nurengė, vėl sudavė ir pasinaudojęs nukentėjusiosios bejėgiškumu dėl mažametystės įkišo savo varpą į jos makštį, taip lytiškai santykiavo su mažamete O. M., gim. (duomenys neskelbtini), prieš jos valią.

Be to, J. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sistemingai žagino mažametę, o būtent: laikotarpiu nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2005 m. gegužės 15 d., tiksliau nenustatytu laiku, J. M. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, mažametei O. M. sistemingai grasindavo panaudoti fizinį smurtą ir panaudodavo prieš ją fizinį smurtą, t. y. delnu mušdavo į veidą ar galvą, šonus, pargriaudavo ant grindų arba lovos, tokiu būdu O. M. sukeldavo fizinį skausmą, nurengdavo jos drabužius, pasinaudodavo nukentėjusiosios bejėgiškumu dėl mažametystės, įkišdavo savo varpą į jos makštį ir lytiškai santykiaudavo su mažamete O. M., gim. (duomenys neskelbtini).

Be to J. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sistemingai žagino nepilnametę, o būtent: laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 15 d. iki 2007 m. liepos 26 d., tiksliau nenustatytu laiku, J. M. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, prieš nepilnametę O. M. sistemingai naudodavo grasinimus, fizinį smurtą, ją delnu mušdavo į veidą ar galvą, šonus, pargriaudavo ant grindų arba lovos, taip O. M. sukeldavo fizinį skausmą, nurengdavo jos drabužius, pasinaudodavo nukentėjusiosios bejėgiškumu, įkišdavo savo varpą į jos makštį ir lytiškai santykiaudavo su nepilnamete O. M., gim. (duomenys neskelbtini), prieš jos valią.

Be to, J. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad išžagino nepilnametį asmenį, t. y. 2007 m. liepos 26 d., tiksliau nenustatytu laiku, miške (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, nepilnametei O. M. grasino panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudojo, t. y. ją delnu mušė į veidą, galvą, šonus, pargriovė ant samanų, tokiu būdu O. M. sukėlė fizinį skausmą, po to nurengė jos drabužius, pasinaudojo nukentėjusiosios bejėgiškumu, įkišo savo varpą į jos makštį ir lytiškai santykiavo su nepilnamete O. M., gim. (duomenys neskelbtini), prieš jos valią.

Be to, J. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad išžagino nepilnametį asmenį, t. y. 2009 m. sausio 3 d. 9–10 val., tiksliau nenustatytu laiku, J. M. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, panaudojo fizinį smurtą, t. y. sudavė iš nugaros pusės O. M. į kaklą ir šoną, dėl to ji nugriuvo, tokiu būdu O. M. sukėlė fizinį skausmą ir atėmė galimybę priešintis, po to įkišo savo varpą į jos makštį ir lytiškai santykiavo su nepilnamete O. M., gim. (duomenys neskelbtini), prieš jos valią.

Be to, J. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sunkiai susargdino mažametę, t. y. nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2009 m. sausio 3 d., tiksliau nenustatytu laiku, J. M. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), tęstiniais nusikalstamais veiksmais sistemingai žagindamas nuo 2004 m. liepos mėnesio mažametę, o nuo 2005 m. gegužės 15 d. nepilnametę O. M., gim. (duomenys neskelbtini), jai sunkiai sutrikdė sveikatą, nes nukentėjusiajai diagnozuotas užsitęsęs potrauminio streso sutrikimas, depresinis elgesio sutrikimas, seksualinė prievarta, enurezė, kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su patirta seksualine prievarta 2004 metų–2009 metų sausio mėn. laikotarpiu ir jai padarytais sužalojimais, tai vertinama kaip susargdinimas ilgai trunkančia liga, stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką.

J. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad privertė lytiškai santykiauti savo mažametę dukterį, t. y. 2004 m. liepos mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, panaudodamas psichinę prievartą, pasinaudodamas savo dukters O. M., gim. (duomenys neskelbtini), priklausomumu bei bejėgiškumu dėl mažametystės, privertė ją lytiškai santykiauti su J. T. prieš jos valią.

Be to, J. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad privertė lytiškai santykiauti savo mažametę dukterį, t. y. laikotarpiu nuo 2004 m. liepos mėn. iki 2005 m. gegužės 15 d., tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, panaudodamas psichinę prievartą, pasinaudodamas savo dukters O. M., gim. (duomenys neskelbtini), priklausomumu bei bejėgiškumu dėl mažametystės, privertė ją lytiškai santykiauti su J. T. prieš jos valią.

Be to, J. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad privertė lytiškai santykiauti savo nepilnametę dukterį, t. y. laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 15 d. iki 2009 m. sausio 3 d., tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, panaudodamas psichinę prievartą, pasinaudodamas savo dukters O. M., gim. (duomenys neskelbtini), priklausomumu, privertė ją lytiškai santykiauti su J. T. prieš jos valią.

Be to, J. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad privertė lytiškai santykiauti savo nepilnametę dukterį, t. y. 2009 m. sausio 3 d. 9–10 val., tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, panaudodamas psichinę prievartą, pasinaudodamas savo dukters O. M., gim. (duomenys neskelbtini), priklausomumu, privertė ją lytiškai santykiauti su J. T. prieš jos valią.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. T. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo

Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių apie staigų ir vis naujos tyčios kilimą kiekvienu išžaginimo atveju.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visos šios aplinkybės rodo, jog nusikalstamas veikas, padarytas tiek prieš mažametę, tiek prieš nepilnametę nukentėjusiąją, jungė vienas sumanymas ir vieninga tyčia, nes, lytiškai santykiaudamas su nukentėjusiąja prieš jos valią pirmą kartą, nuteistasis suvokė, kad tai darys ir ateityje.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistajam J. T. inkriminuotos dvi išžaginimo veikos, padarytos O. M. esant mažametei (laikotarpiu nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2005 m. gegužės 15 d.), ir dvi išžaginimo veikos, padarytos O. M. esant nepilnametei (laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 15 d. iki 2007 m. liepos 26 d.), turi būti vertinamos ir kvalifikuojamos pagal BK 149 straipsnio 4 ir 3 dalis, atsižvelgus į jų atlikimo metu buvusį nukentėjusiosios amžių, kaip dvi tęstinės nusikalstamos veikos, nes atitinka tęstinės nusikalstamos veikos požymius, o ne kaip keturių nusikaltimų daugetas.

Paskutinė nuteistojo veika 2009 m. sausio 3 d. padaryta prieš tą patį asmenį, toje pačioje vietoje ir tokiu pačiu būdu, tačiau tarp šios veikos ir anksčiau atliktų analogiškų veiksmų praėjo beveik pusantrų metų laiko tarpas, kuris yra per ilgas, jog būtų galima konstatuoti, kad nuteistojo vieninga tyčia nebuvo nutrūkusi. Dėl to paskutinę nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino kaip atskirą nusikaltimą.

Dėl šiame nuosprendyje išdėstytų argumentų kito nuteistojo J. M. nusikalstamos veikos, padarytos laikotarpiu nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2009 m. sausio 3 d., pirmosios instancijos teismo kvalifikuotos pagal BK 151 straipsnio 2 dalį kaip trys atskiros nusikalstamos veikos, kvalifikuojamos kaip viena tęstinė nusikalstama veika pagal BK 151 straipsnio 2 dalį dėl nepilnametės O. M. privertimo lytiškai santykiauti, nes jas J. M. padarė irgi veikdamas vieninga tyčia.

Nesant nuteistojo J. M. apeliacinio skundo, teisėjų kolegija neturi pagrindo siaurinti jam inkriminuoto nusikalstamos veikos laikotarpio, nors bylos aplinkybės rodo tęstinę veiką trukus tik iki 2007 m. liepos 26 d.

Atkreipiamas dėmesys, jog BK 151 straipsnio skirtingų dalių dispozicijos neišskiria prieš mažametį asmenį atliekamų veiksmų, todėl skundžiamame nuosprendyje J. M. veikos kvalifikavimas pagal analogiją su išžaginimu, atskirai kvalifikuojant veikas prieš mažametį ir nepilnametį asmenį, neatitinka įstatymo nuostatų.

Dėl mažametės ir nepilnametės išžaginimo

Nuteistasis J. T. neigia žaginęs mažametę, o vėliau nepilnametę O. M., tačiau jo kaltę įrodo byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų visetas.

Atkreipiamas dėmesys, kad J. T. ne visada neigė savo kaltę dėl nusikalstamo elgesio su nukentėjusiąja O. M.

Netrukus po paskutinės inkriminuotos veikos pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis, jis pripažino turėjęs tris lytinius aktus su O. M. ir vieną bandymą atlikti lytinį aktą. Pirmas lytinis aktas buvo 2004 m. rudenį, antras – maždaug po metų vasarą, trečias – 2007 m. liepos 26 d. Paskutinį kartą bandė atlikti lytinį aktą 2009 m. po Naujųjų metų šeštadienį. Tiesa, jis teigė visus lytinius santykius buvus abipusiu sutikimu (1 t., 104–105 b. l.).

Šie nuteistojo parodymai BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka perskaityti apeliacinės instancijos teisme, jais patikrinti kiti įrodymai ir teisėjų kolegija jais remiasi, nes nėra pagrindo daryti išvados, jog J. T. save apkalbėjo.

Apklausiamas vėliau ikiteisminio tyrimo metu bei abiejų instancijų teismuose apeliantas neigė turėjęs lytinių santykių su O. M. ir aiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė priešingus parodymus, nes kriminalistai jį mušė ir liepė prisipažinti.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tokį nuteistojo teiginį.

Pareigūnų paaiškinimas teisės normos, jog prisipažinimas gali palengvinti kaltininko padėtį, nevertinamas kaip smurto naudojimas ir vertimas prisipažinti.

Dėl to teisėjų kolegija atmeta nuteistojo J. T. abiejų instancijų teismuose duotus parodymus ir remiasi ikiteisminio tyrimo metu duotais pirminiais parodymais, nes jie atitinka įrodymų visetą.

Nepilnametės nukentėjusiosios O. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai (1 t., 13–15 b. l.), kuriuos ji patvirtino pirmosios instancijos teisme, pakankamai išsamiai išdėstyti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nekartoja.

Nepagrįstas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas negalėjo remtis ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais nukentėjusiosios O. M. parodymais, nes šie duomenys gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

BPK 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Tam, kad duomenys būtų pripažinti įrodymais, BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Nepilnametė O. M. apklausta nepažeidžiant BPK 184 ir 186 straipsnių reikalavimų, ją apklausiant dalyvavo valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovė bei psichologė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo nepilnametės O. M. apklausos aplinkybes, peržiūrėjo vaizdo įrašą. Tai, kad garso ir vaizdo įrašo turinys, įvertinus nukentėjusiosios individualias psichologines ypatybes, skiriasi nuo apklausos protokolo turinio, nėra pagrindas pripažinti apklausos protokolą netinkamu įrodymų šaltiniu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą garso ir vaizdo įraše užfiksuojama visa iš apklausiamojo asmens gauta informacija, tačiau nereikalaujama pažodžiui protokoluoti apklausiamo asmens parodymų, protokole fiksuojamos tik esminės apklausos aplinkybės.

Dėl to visi gynėjo skundo teiginiai, susiję su apklausos protokolo ir vaizdo įrašo turinio skirtumais, atmetami kaip nepagrįsti.

Nepagrįstas ir gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog psichologė pažeidė BPK nustatytą draudimą užduoti nukentėjusiajai atsakymą menančius klausimus.

BPK 183, 185 straipsnių nuostatos iš tiesų draudžia užduoti liudytojui, nukentėjusiajam atsakymą menančius klausimus.

Bylos duomenys nepatvirtina nuteistojo gynėjo teiginių psichologę pažeidus BPK nustatytą draudimą užduoti nukentėjusiajam atsakymą menančius klausimus. Nors nukentėjusiajai pateikti klausimai neįrašyti į apklausos protokolą, tačiau iš garso ir vaizdo įrašo, kuris buvo pakartotinai peržiūrėtas apeliacinės instancijos teisme, turinio apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali daryti išvados, jog jai buvo užduodami atsakymą menantys klausimai. Psichologė suformulavo klausimus nukentėjusiajai, atsižvelgdama į jos socialinę ir psichologinę brandą. Juo labiau kad iš garso ir vaizdo įrašo matyti, jog O. M. apklausti buvo sudėtinga – ji kalba mažai ir tyliai, į klausimus atsakinėja trumpai. Tačiau tai nekelia abejonių dėl gautų duomenų patikimumo.

Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaip šios įstatymo nuostatos pažeidimą nuteistojo gynėjas nurodo aplinkybę, kad nukentėjusioji neapklausta teisme, todėl ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais jos parodymais teismas negalėjo remtis.

Toks gynėjo apeliacinio skundo argumentas prieštarauja pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turiniui, iš kurio matyti, jog nukentėjusioji O. M. teisme davė parodymus, teisė užduoti jai klausimus nebuvo atimta ar suvaržyta, ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti jos parodymai perskaityti. Esminių prieštaravimų parodymuose teismas nenustatė. Jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

Dėl teisiamojo posėdžio protokolo turinio nei J. T., nei jo gynėjas įstatymo nustatyta tvarka nepareiškė pastabų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios parodymų trumpumą sąlygojo jau minėtos jos individualios psichologinės ypatybės. Juo labiau negalima neatkreipti dėmesio, jog ekspertai nerekomendavo O. M. dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, apklausose bei teismo posėdžiuose, nes tai gali pabloginti jos psichikos sveikatos būseną (1 t., 69–72 b. l.).

Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios O. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai yra neteisėtais būdais gauti faktiniai duomenys, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais ir įvertinti kartu su kitais įrodymais, nustatant J. T. kaltę.

Gynėjas apeliaciniame skunde ginčija nukentėjusiosios O. M. parodymų patikimumą motyvuodamas, jog jie prieštarauja liudytojų D. M. ir V. M. parodymams.

Tai, kad liudytojos D. M. ir V. M. teisme teigė O. M. joms nepasakojus apie J. T. nusikalstamus veiksmus, nedaro nukentėjusiosios parodymų nepatikimais.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog liudytojų D. M. ir V. M. teisme duoti parodymai nėra patikimi, nes jos yra suinteresuotos byloje švelninti vyro bei tėvo J. M. teisinę padėtį, o jo nusikalstama veika siejasi su J. T. veiksmais, dėl kurių pastarasis pripažintas kaltu.

Gynėjas kritikuoja nukentėjusiosios parodymus motyvuodamas, kad jam uždavus klausimą, ar ji nė karto nebuvo sulaikyta už vagystes, ši atsakė neigiamai, o tai rodo, jog O. M. linkusi slėpti tiesą.

Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tokį gynėjo apeliacinio skundo teiginį. Apeliacinės instancijos teismui gynėjas jų taip pat nepateikė.

Gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusioji suinteresuota bylos baigtimi, prieštarauja faktiniams bylos duomenims.

Atkreipiamas dėmesys, jog į teisėsaugos institucijas buvo kreiptasi ne O. M., bet (duomenys neskelbtini) amatų mokyklos, kurioje ji mokėsi, socialinės pedagogės L. R. iniciatyva. Būtent ji pastebėjo, kad O. M. galėjo būti seksualiai išnaudojama. Byloje nėra duomenų, jog ši liudytoja suinteresuota nepagrįstai J. T. apkaltinti.

Kita vertus, nukentėjusysis paprastai būna suinteresuotas, kad prieš jį atlikęs nusikalstamus veiksmus asmuo būtų nubaustas, tačiau to negalima vertinti kaip suinteresuotumo gynėjo nurodytu aspektu.

Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kaip ir skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, neturi pagrindo netikėti ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios O. M. parodymais, juo labiau kad nukentėjusiąją tyrusios bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 103MS-15 surašiusios teismo ekspertės O. M. nenustatė psichikos negalios ar padidinto polinkio fantazuoti (1 t., 69–72 b. l.).

Be to, nuteistojo kaltė grindžiama ne vien nukentėjusiosios O. M., bet ir liudytojos L. R. parodymais, asmens atpažinti pagal nuotrauką protokolo duomenimis, ekspertizių aktų išvadomis bei kitais byloje esančiais duomenimis. Šie įrodymai aptarti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl išsamiai nekartojami.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde abejoja liudytojos L. R. parodymais motyvuodamas, jog jie yra išvestiniai įrodymai.

Atkreipiamas dėmesys, kad įrodymu gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas.

Liudytoja L. R. nuosekliai papasakojo tai, ką išgirdo iš nukentėjusiosios O. M. Jos parodymai atitinka nukentėjusiosios parodymus.

Įstatymas neteikia pirmenybės nė vienai įrodymų grupei pagal jų klasifikavimą (pirminiai ir išvestiniai, tiesioginiai ir netiesioginiai, etc.). Visi įrodymai įvertinami, pagal jų visumą daromos atitinkamos išvados.

Nukentėjusiosios O. M. parodymus, be jau minėtos liudytojos, patvirtina aptarti paties nuteistojo J. T. pirminiai parodymai.

Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog byloje pažeistas rungimosi principas, nes teismas atmetė jo prašymą į teismo posėdį iškviesti liudytojus, neva galinčius patvirtinti, kad nukentėjusioji turėdavo lytinių santykių su kitais vyrais.

Pirmosios instancijos teismas, išklausęs kitų proceso dalyvių nuomonės dėl nuteistojo gynėjo pareikšto prašymo, šį prašymą motyvuotai atmetė nurodęs, jog byloje gynėjo prašomų apklausti liudytojų parodymai neturi įrodomosios reikšmės. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės ar ryšio su byla. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus patenkinti, ar juos atmesti, galutinai sprendžia tik teismas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas gynėjo prašymą apklausti su byloje nagrinėjamais įvykiais nesusijusius liudytojus, rungimosi principo nepažeidė. Tas pat pasakytina dėl apeliacinės instancijos teisme pakartoto analogiško gynėjo prašymo.

Taigi visos pirmosios instancijos teismo nustatytos ir aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad teismas tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, įrodančią, jog J. T. sistemingai žagino nukentėjusiąją, lytiškai santykiaudamas su ja prieš jos valią, grasindamas tuojau panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodamas bei pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle. Sistemiškumas nenustatytas tik įvertinant 2009 m. sausio 3 d. veiką.

Nuteistojo veiksmai, atsižvelgus į jų atlikimo metu buvusį nukentėjusiosios amžių, teisingai kvalifikuoti pagal BK 149 straipsnio 4 bei 3 dalis kaip mažamečio ir nepilnamečio asmens išžaginimas.

Dėl mažametės sunkaus sveikatos sutrikdymo

Nuteistasis J. T. dar pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sistemingai žagindamas mažametę nukentėjusiąją O. M. padarė jai sunkų sveikatos sutrikdymą.

Iš 2009 m. birželio 18 d.–2009 m. liepos 2 d. atliktos ambulatorinės kompleksinės papildomos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-25 duomenų matyti, jog nukentėjusiajai O. M. diagnozuotas užsitęsęs potrauminio streso sutrikimas, depresinis elgesio sutrikimas (atitinka sunkios depresijos epizodą be psichozės), seksualinė prievarta, enurezė (naktinis šlapimo nelaikymas), kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su patirta seksualine prievarta 2004 m.–2009 m. sausio mėn. laikotarpiu bei jai padarytais sužalojimais ir atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą – susargdinimą ilgai trunkančia liga, stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką (1 t., 82–86 b. l.).

Nuteistojo gynėjas, ginčydamas O. M. sveikatos sutrikdymo mastą ir jį sukėlusias priežastis, apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė 2010 m. gruodžio 22 d. medicinos mokslų daktaro P. Petreikio surašytą teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą Nr. 0003/10, kurioje nurodyta, kad O. M. nustatyta enurezė negali būti vertinama kaip sveikatos sutrikdymo mastas (susargdinimas ilgai trunkančia liga), nes jai enurezė (naktinis šlapimo nelaikymas) nustatyta anksčiau, nei minimi prievartiniai lytiniai santykiai 2004 m. (3 t., 51–56 b. l.).

Išdėstyti ambulatorinės kompleksinės papildomos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte ir teismo medicinos konsultacinėje specialisto išvadoje esantys duomenys dėl O. M. sveikatos sutrikdymo (susargdinimo ilgai trunkančia liga), jo masto bei jį sukėlusių priežasčių yra prieštaringi.

Siekdamas pašalinti aptartus prieštaravimus ir patikrinti ekspertizės akto Nr. 103MS-25, kuriuo pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis J. T. dėl O. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo, pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas paskyrė naują kompleksinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę.

Teismo ekspertai – trys psichiatrai ir psichologė – įvertino prieštaringą ekspertizės aktą Nr. 103MS-25, surašydami ekspertizės aktą Nr. 82 TPK-16/2011 (3 t., 103–113 b. l.).

Atsižvelgdami į teisėjų kolegijai abejonių sukėlusio ekspertizės akto duomenis, remdamiesi bylos medžiaga ir ekspertizei daryti teismo pateiktais papildomais medicininiais dokumentais, ištyrę nukentėjusiąją ekspertai nustatė, jog Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. nuosprendžiu konstatuoti prieš O. M. panaudotos prievartos veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu sąlygojo jai potrauminio streso sutrikimo atsiradimą. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintas ,,Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles“ O. M. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus, nes po byloje nagrinėjamų įvykių jos sveikata (pagal objektyvius duomenis) buvo sutrikdyta ilgiau nei dešimčiai dienų.

Ekspertai konstatavo, kad nėra priežastinio ryšio tarp Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. nuosprendžiu konstatuotos prieš O. M. panaudotos prievartos ir atsiradusio naktinio šlapimo nelaikymo, nes O. M. enurezė (naktinis šlapimo nelaikymas) buvo nustatyta anksčiau, nei minimi prievartiniai lytiniai santykiai 2004 m., todėl enurezė negali būti vertinama kaip sutrikdžiusi sveikatą, o diferencijuotai pagrįsti O. M. iki aštuoniolikos metų neišnykusio naktinio šlapimo nelaikymo priežastinio ryšio su patirta seksualine prievarta nėra galimybės.

Taigi naujos ekspertizės akto Nr. 82 TPK-16/2011 duomenys įrodo, jog nukentėjusiajai O. M. dėl išžaginimo metu panaudoto fizinio smurto padarytas tik nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto duomenimis, nes ekspertizę padarė labai didelį ekspertinio darbo stažą (13 m., 14 m., 19 m. ir 23 m.) turinčių ekspertų komisija.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 7 punkte teismams išaiškinta, kad jei dėl išžaginimo ar seksualinio prievartavimo metu panaudoto fizinio smurto nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar nežymus sveikatos sutrikdymas arba sukeliamas fizinis skausmas, padaryta veika papildomai pagal BK 138, 139 ar 140 straipsnius nekvalifikuojama.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visetą, konstatuoja, jog nuteistasis J. T. nepadarė veikos, turinčios sunkaus sveikatos sutrikdymo požymių, todėl turi būti išteisintas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Dėl bausmės

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuteistajam J. T. bausmės dydį dėl mažametės ir nepilnametės O. M. išžaginimo nustato, remdamasi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, su kuriais sutinka, todėl jų nekartoja, su tomis išlygomis, kad laikotarpiu nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2007 m. liepos 26 d. nuteistasis tyčia padarė ne keturis atskirus, bet du tęstinius – labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir sunkų (BK 11 straipsnio 5 dalis) – nusikaltimus, o dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajai padarytas ne sunkus, bet nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija už mažametės (BK 149 straipsnio 4 dalis) ir nepilnametės (BK 149 straipsnio 3 dalis) išžaginimą J. T. skiria vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmes.

Skundžiamu nuosprendžiu už nepilnametės išžaginimą 2009 m. sausio 3 d. J. T. paskirta bausmė, atsižvelgiant į mažesnę veikos apimtį, lyginant su kitomis veikomis, bei vadovaujantis proporcingumo kriterijumi, mažinama iki 4 metų ir 6 mėnesių.

Bausmės subendrinamos jas iš dalies sudedant, nes nėra sąlygų, numatytų BK 63 straipsnio 5 dalyje, leidžiančių taikyti bausmių subendrinimo būdą jas apimant.

Remiantis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais su ta išlyga, jog laikotarpiu nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2009 m. sausio 3 d. J. M. padarė ne tris atskirus, bet vieną tęstinį apysunkį nusikaltimą, už nepilnametės privertimą lytiškai santykiauti jam skiriama truputį didesnė nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Byloje pareikšti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo: nukentėjusiajai O. M. prašyta priteisti iš J. T. 150 000 Lt, o iš J. M. – 100 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas prašomą neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažino ir iš J. T. priteisė 60 000 Lt, o iš J. M. – 30 000 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, nustatytų bylai reikšmingų aplinkybių visumą, priteistas pinigų sumas dar sumažina.

Neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, siekia tik sudaryti materialias prielaidas kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai niekas negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydį, kurio ribų įstatymai nenustato.

Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus veiklai, gyvenimui ir pan. Žalą padariusio asmens kaltė, jos forma (tyčia ar neatsargumas) taip pat yra vienas iš kriterijų, į kurį privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Tyčia pažeidus labiausiai teisės ginamas vertybes, tokias kaip žmogaus gyvybė, sveikata ir kt., neturtinės žalos pasekmių bei ją padariusio asmens kaltės kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais kitiems, tokiems kaip padarytos turtinės žalos dydis, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar pan.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimų sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai O. M. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo J. T. veiksmais. Be abejonės, dėl padarytų nusikaltimų nukentėjusioji O. M. patyrė skausmą, dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nustatydama neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei jomis padarytos žalos pasekmes (šiuo nuosprendžiu nustatyta, jog dėl J. T. nusikalstamų veiksmų O. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas), kaltininko turtinę padėtį.

Dėl išdėstytų argumentų, siekiant nukentėjusiosios bei nuteistojo interesų pusiausvyros, teisingumo ir protingumo principų įgyvendinimo, sumažinamas skundžiamu nuosprendžiu iš J. T. O. M. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis iki 15 000 Lt.

Dėl šiame nuosprendyje jau minėtos priežasties keičiama nuosprendžio dalis ir dėl iš kito nuteistojo J. M. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio – jis sumažinamas iki 1 000 Lt.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas šioje byloje atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.

Dėl atstovavimo išlaidų

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė išieškoti iš kaltininkų organizacijos ,,Lietuvos Caritas“ turėtas išlaidas, advokatei atstovaujant nukentėjusiajai O. M. teisme, tačiau neteisingai jas priteisė iš abiejų nuteistųjų solidariai, kadangi tai nėra kelių asmenų bendrai padaryta žala (CK 6.279 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, organizacijos ,,Lietuvos Caritas“ turėtos išlaidos už nukentėjusiosios atstovavimą teisme iš abiejų nuteistųjų išieškotinos po lygiai.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį dėl J. T. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

J. T. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

J. T., pripažinto kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį dėl dviejų nusikalstamų veikų (dėl mažametės išžaginimo 2004 m. liepos mėnesį ir laikotarpiu nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2005 m. gegužės 15 d.), veiką kvalifikuoti kaip tęstinę pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 10 metų;

J. T., pripažinto kaltu pagal BK 149 straipsnio 3 dalį dėl dviejų nusikalstamų veikų (dėl nepilnametės išžaginimo laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 15 d. iki 2007 m. liepos 26 d. ir 2007 m. liepos 26 d.), veiką kvalifikuoti kaip tęstinę pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 6 metams ir 6 mėnesiams;

J. T. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl nepilnametės išžaginimo 2009 m. sausio 3 d.) laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 4 metų ir 6 mėnesių;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę J. T. paskirti laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

J. M., pripažinto kaltu pagal BK 151 straipsnio 2 dalį dėl trijų nusikalstamų veikų (dėl nepilnametės privertimo lytiškai santykiauti 2004 m. liepos mėnesį, laikotarpiu nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2005 m. gegužės 15 d. ir laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 15 d. iki 2009 m. sausio 3 d.), veiką kvalifikuoti kaip tęstinę pagal BK 151 straipsnio 2 dalį ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 151 straipsnio 2 dalį (dėl nepilnametės privertimo lytiškai santykiauti 2009 m. sausio 3 d.) jas iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę J. M. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš J. T. priteistą nukentėjusiajai O. M. neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 15 000 (penkiolikos tūkstančių) litų.

Iš J. M. priteistą nukentėjusiajai O. M. neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 1 000 (vieno tūkstančio) litų.

Iš J. T. ir J. M. išieškoti organizacijai ,,Lietuvos Caritas“ po 500 (penkis šimtus) litų iš kiekvieno už nukentėjusiosios O. M. atstovavimą teisme.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.