Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1869-748/2018 pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Būsto valda“ dėl neteisingai priskaičiuotų mokesčių.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilęs dėl daugiabučio gyvenamojo namo buto savininkui priskaičiuotų mokesčių už name atliktus remonto darbus pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovė nurodo, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, kaupiamosios lėšos gali ir turi būti naudojamos darbams, kurie būtini pagal privalomuosius reikalavimus, finansuoti ir tokiais atvejais nėra reikalingas namo bendrasavininkų sutikimas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ne)buvimo

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta. Tačiau visų kategorijų bylose apeliacinės instancijos teismas įpareigotas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, ex officio (savo iniciatyva) patikrinti ar nėra absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Pažymėtina, jog atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė ne dėl visų byloje pareikštų reikalavimų ar sprendimas yra be motyvų, įstatymas pripažįsta absoliučiu pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 ,7 punktai). Nurodytų pagrindų (ne)buvimo ištyrimas yra svarbus šioje byloje, nes apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas ieškinį, atskirai motyvuojamojoje dalyje neaptarė procesinio sprendimo netenkinti ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės 43,13 Eur nepagrįstai priskaičiuotų mokesčių pagal 2014 metų balandžio ir rugsėjo mėnesių sąskaitas, t. y. teismas nenustatė faktų ir nenurodė teisinių argumentų, kurių pagrindu padaryta tokia išvada.

Vertinant išimtai formaliai tai sudarytų absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkto prasme, kadangi pirmosios instancijos teismas neišsprendė visų ieškovo pareikštų reikalavimų. Visgi Civilinio proceso kodekso nuostatas vertinant sistemiškai, o ir atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką (žr. pvz. 2017 m. lapkričio 16 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-859-370/2017 punktą Nr.84), spręstina, kad tai nėra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, o tik visų pareikštų reikalavimų neišsprendimas, pažeidžiant CPK 265 str. 2 dalies nuostatas. Be to šiuos reikalavimus galima atskirai nagrinėti nuo likusio ieškinio.

Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į 9 punkte nurodytas aplinkybes, bei CPK 327 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, numatantį, jog tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali neišspręstų reikalavimų dalyje grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, o kitoje dalyje bylą išspręsti – grąžina bylą dalyje nagrinėti į pirmosios instancijos teismą. Tai motyvuojama ir tuo, jog siekiama užtikrinti ieškovo teisę į apeliaciją ir dalyje dėl galimai nepagrįstai priskaičiuotų mokesčių pagal 2014 metų balandžio ir rugsėjo mėnesių sąskaitas (ne)priteisimo, nes, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas dėl ieškinio reikalavimų dalyje priteisti 43,13 Eur nepagrįstai priskaičiuotų mokesčių motyvuojamojoje dalyje iš esmės nieko nepasisakė. Kitoje dalyje apeliacinės instancijos teismas nenustatė būtinumo bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, todėl likusioje dalyje teismas bylą nagrinėja apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.

Dėl audito ekspertizės skyrimo

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškovo prašymo paskirti atsakovės audito ekspertizę. Nurodoma, kad atlikus ekspertizę būtų galima išsiaiškinti kur panaudojamos namo techninės priežiūros lėšos, kadangi atsakovė dėl jų panaudojimo nepateikė jokių įrodymų, bei ar kokybiškai atlikti elektros instaliacijos keitimo darbai. Atsakovė su tokiais apelianto teiginiais nesutinka ir nurodo, kad savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu paaiškino, kaip priskaitomos techninės priežiūros lėšos ieškovui ir kur jos panaudojamos.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ekspertizę tikslinga skirti tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Ekspertizę skiria teismas, jei tam yra pagrindas – būtinybė išsiaiškinti tam tikrą byloje kilusį klausimą, kai reikalingos specialios mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinios (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad ekspertizės atlikimas yra tikslingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017).

Ekspertizės skyrimas, nepagrindus tikėtinumo jos metu nustatyti byloje reikšmingus duomenis, prieštarauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui (CPK 7 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010). Tokiu atveju, kai prašymas skirti byloje ekspertizę grindžiamas tik spėlionėmis ir abejonėmis, o ne pagrįstu įsitikinimu, kad tam tikrų byloje kilusių klausimų išsiaiškinimui yra būtinos specialios žinios, teismas turi pagrindą prašymo skirti ekspertizę netenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-576/2013; 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2014).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepaskyrė audito ekspertizės, nelemia išvados, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas apibrėžia ieškinio ribos, kurios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Nagrinėjamu atveju apeliantas ieškinyje nurodė, kad reikalauja iš atsakovės priteisti 83,84 Eur nepagrįstai priskaičiuotų mokesčių (ieškinio dalykas) ir nurodė aplinkybes, kuriomis šį reikalavimą grindė, bei pateikė tai patvirtinančius įrodymus (faktinis ieškinio pagrindas). Taigi, ieškovas aiškiai nustatė ginčo ribas. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos skirti ekspertizę iš esmės visai atsakovės veiklai tirti vien todėl, kad ieškovas turi abejonių dėl savo suformuluotų reikalavimų dydžio ir mano, jog vėliau galėtų juos tikslinti. Aplinkybė, kad atsakovė nepateikė ieškovui tam tikrų dokumentų, susijusių su daugiabučiame name atliktais darbais, taip pat nesudaro pagrindo ekspertizei skirti. Atsakovei nepateikus reikalautų dokumentų, o tiksliau sakant nepagrindus savo atsikirtimų – jai turi tekti pasekmės, kylančios neįvykdžius įrodinėjimo pareigos. Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamoje byloje nekilo klausimų, kurių teismas negalėjo pats išsiaiškinti ir dėl to reikėtų eksperto išvados. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai buvo pakankami įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti ir tinkamai išnagrinėti bylą.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, apeliacinio skundo argumentais ir įvertinęs įrodymų visumą, sprendžia, jog byloje surinktų duomenų pakako išvadoms dėl ginčo esmės padaryti, todėl, vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos principais, audito ekspertizės skyrimas byloje netikslingas ir nebūtinas tam, kad teismas galėtų tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti bylą (CPK 212 straipsnis).

Dėl nepagrįstai priskaičiuotų mokesčių už laikotarpį nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2016 m. gruodžio mėn.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo ieškinį tenkino tik iš dalies, neteisingai išsprendė klausimą dėl namo kaupiamųjų lėšų panaudojimo, kadangi dėl šių piniginių lėšų panaudojimo turi būti namo daugiabučių butų savininkų pritarimas.

Pagal CK 4.82 straipsnio 3 ir 4 dalis butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus.

CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimtas butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų ir tokios išlaidos nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Taigi CK 4.83 straipsnio 4 dalies nuostata papildo CK 4.82 straipsnio 3 dalį ir pabrėžia butų ir kitų patalpų savininkų pareigą padengti būtinąsias (privalomąsias) turto išlaikymo sąnaudas, dėl kurių sudėties ir dydžio sprendžiama pagal teisės aktuose nustatytus statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Toks reglamentavimas reiškia, kad CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytų išimčių taikymas galimas tik tada, kai išlaidos yra nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais.

Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatuose (patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 831; toliau – Nuostatai) nurodyta, kad: 1) už bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbus, atliktus pagal ilgalaikį planą, apmokama iš kaupiamųjų lėšų sąskaitos pagal šių darbų pirkimo sutartyje nustatytą darbų kainą ir darbų priėmimo ir perdavimo aktus (11 punktas); 2) už ilgalaikiame plane nenumatytus darbus, kurie būtini pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus (bendrųjų konstrukcijų nenumatytiems defektams ir deformacijoms, inžinerinių sistemų sutrikimams ir gedimams šalinti, įskaitant šių sistemų avarijoms lokalizuoti ir likviduoti reikalingus darbus, medžiagas ir įrenginius, kurie neįskaičiuoti į namo ir jo inžinerinių sistemų priežiūros (eksploatavimo) tarifus), apmokama iš kaupiamųjų lėšų sąskaitos pagal šių darbų faktines išlaidas ir atitinkamus mokestinius dokumentus (12 punktas).

Butų ir kitų patalpų savininkų lėšų, skiriamų namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo ir sukauptų lėšų apsaugos tvarkos apraše (patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 390; toliau – Aprašas) taip pat nustatyta, kad sukauptos kaupiamosios lėšos naudojamos ilgalaikiame plane numatytiems ir nenumatytiems darbams, kurie būtini pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, finansuoti (14 punktas). Lėšų panaudojimas turi būti pagrįstas rangos darbų ar paslaugų pirkimo sutartimis ir atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktais, ūkio būdu atliktų darbų priėmimo aktais ir atitinkamais mokestiniais dokumentais (15 punktas).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2016 m. birželio 13 d. gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), komisijos posėdyje iš pateiktų komercinių pasiūlymų dėl elektros tinklo remonto darbų buvo išrinktas vienas pasiūlymas ir nutarta administruojančios įmonės direktoriui pasiūlyti su pasiūlymą pateikusia įmone sudaryti sutartį. Iš 2016 m. rugsėjo 6 d. gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu balsų skaičiavimo komisijos posėdžio protokolo matyti, kad posėdžio metu buvo suskaičiuoti iš gyventojų gauti biuleteniai dėl elektros instaliacijos remonto. Posėdžio metu nustatyta, kad didesnė dalis gyventojų (55 proc.) pritarė elektros tinklo bei laiptinių ir rūsio apšvietimo remontui (2016 m. rugsėjo 6 d. balsų skaičiavimo komisijos protokolas Nr. 227; el. b. 1 T., b. l. 166). Be to, gyventojai balsavimu taip pat pritarė pasiūlymams, kad mokestis už elektros tinklo remontą bus paskirstytas butų/patalpų savininkams proporcingai jų valdomam patalpų plotui, o už laiptinių ir rūsio apšvietimo remonto darbus bus apmokama iš namo sukauptų lėšų. Byloje esantys atliktų darbų aktai Nr. KE1-24-1155 ir Nr. KE1-16-1098 (el. b. 1 T., b. l. 14, 86–88, 163–164, 167) patvirtina, kad minėti darbai buvo atlikti 2016 m. lapkričio mėnesį. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 19,87 Eur už elektros instaliacijos darbus, nurodyti apeliantui pateiktoje sąskaitoje už 2016 m. lapkričio mėnesį (el. b. 1 T., b. l. 16), pagrįstai atsakovės išskaičiuoti iš apelianto kaupiamųjų lėšų.

Byloje taip pat nustatyta, kad apeliantui atsakovės pateiktoje sąskaitoje už 2016 m. liepos mėnesį buvo priskaičiuota 0,74 Eur už šilumos mazge pakeistus įvadinius ventilius ir monometrus (darbų kaina – 68,95 Eur), kurie buvo nuskaičiuoti nuo apelianto kaupiamųjų lėšų sąskaitos (el. b. 1 T., b. l. 20). Sutiktina su atsakove, kad pagal Nuostatų 12 punktą ir Aprašo 14 punktą atsakovė gali kaupiamąsias lėšas naudoti darbams, kurie būtini pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, finansuoti be gyventojų sutikimo. Privalomieji statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimai bei jų įgyvendinimas nustatyti Statybos techniniame reglamente STR 1.12.05:2010 „Privalomieji daugiabučių gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ (patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351; toliau – Reglamentas). Reglamente nurodyta, kad privalomųjų reikalavimų visumą sudaro: 1) reikalavimai išlaikyti daugiabučio gyvenamojo namo, jo dalių savybes, atitinkančias esminius statinių reikalavimus; 2) reikalavimai gyvenamąjį namą ir jo aplinką naudoti, prižiūrėti ir tvarkyti, kad patalpų ir kitų pastato dalių naudojimas atitiktų jų naudojimo paskirtį; nebūtų pažeisti esminiai architektūros, aplinkos, kraštovaizdžio, nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių ir jų teritorijų apsaugos reikalavimai; nebūtų pažeistos trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos (5 punktas). Reglamento 7.1 punkte nustatyta, kad privalomųjų reikalavimų įgyvendinimas užtikrinamas nuolatiniu gyvenamojo namo ir jo aplinkos būklės stebėjimu ir vertinimu, tinkamu, saugos ir techninius reikalavimus atitinkančiu, pagrindinių konstrukcijų ir inžinerinių sistemų eksploatavimu ir technine priežiūra, savalaikiu jų atnaujinimu (remontu) ir kitais prevenciniais darbais, o pagal 8.1 punktą visa tai įgyvendinama nustatant gyvenamojo namo ir jo aplinkos būklę ir įvertinant jos atitiktį privalomiesiems reikalavimams.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakove, kad atliktų darbų akte Nr. KŠ2-14-656 (el. b. 1 T., b. l. 85) nurodyti darbai pagal Reglamentą priskirtini privalomiesiems reikalavimams. Vis dėlto atsakovė nepateikė jokių kitų duomenų, kad minėtame akte atlikti darbai buvo būtini siekiant užtikrinti gyvenamojo namo būklės atitiktį privalomųjų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų visumai, t. y. atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog atliko gyvenamojo namo šilumos mazgo įvadinių ventilių ir monometrų būklės įvertinimą, kurio metu nustatė, kad įrenginių būklė neatitinka privalomųjų reikalavimų. Dėl to vien tai, kad atsakovė turi teisę kaupiamąsias lėšas naudoti atsiskaitant už atliktus darbus, kuriais užtikrinami privalomieji statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimai, nereiškia, jog kaupiamosios lėšos gali būti naudojamos be visiško jų pagrindimo ir nesant būtinumo. Priešingu atveju, nurodant, kad namo administratoriui suteikiama teisė naudoti kaupiamąsias lėšas savo nuožiūra, nepateikiant pagrindimo dėl tokių išlaidų būtinumo, būtų pažeistos gyventojų nuosavybės teisės bei bendrieji teisingumo ir protingumo principai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė neįrodė, jog 2016 m. liepos mėnesį atlikti gyvenamojo namo šilumos mazgo įvadinių ventilių ir monometrų keitimo darbai buvo būtini pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, todėl nepagrįstai 2016 m. liepos mėnesį nuo apelianto kaupiamųjų lėšų sąskaitos nuskaičiavo 0,74 Eur. Dėl to šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir apeliantui priteistini 0,74 Eur nepagrįstai priskaičiuotų mokesčių.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas ieškovui priteisiamą sumą pagal 2015 m. sausio mėnesio (1,64 Eur už santechnikos darbus), 2015 m. gegužės mėnesio (0,13 Eur už kitas paslaugas), 2015 m. liepos mėnesio (0,26 Eur už avarijų likvidavimą), 2015 m. rugpjūčio mėnesio (0,28 Eur už avarijų likvidavimą), 2015 m. spalio mėnesio (0,26 Eur už avarijų likvidavimą), 2016 m. vasario mėnesio (0,26 Eur už kitas suteiktas paslaugas), 2016 m. gegužės mėnesio (9,16 Eur už šildymo sistemos remontą ir 0,59 Eur už kitas suteiktas paslaugas), 2016 m. birželio mėnesio (3,40 Eur už santechnikos darbus), 2016 m. rugpjūčio mėnesio (0,52 Eur už kitas suteiktas paslaugas), 2016 m. rugsėjo mėnesio (1,61 Eur už santechnikos darbus ir 0,82 Eur už kitus remonto darbus) sąskaitas padarė aritmetinę klaidą, t. y. galutinė ieškovui priteisiama suma pagal nurodytas sąskaitas turi būti ne 18,11 Eur, o 18,93 Eur. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas ištaiso šią pirmosios instancijos padarytą aritmetinę klaidą, padidindamas priteistą sumą bei pakeisdamas sprendimą, nurodant jog ieškovui pagal aukščiau nurodytas sąskaitas iš atsakovės priteisiami 18,93 Eur nepagrįstai priskaičiuotų mokesčių.

Dėl bylos baigties ir procesinių klausimų

Atsižvelgdamas į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teismas iš dalies tenkina ieškovo apeliacinį skundą: panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas dėl 43,13 Eur nepagrįstai priskaičiuotų mokesčių pagal 2014 metų balandžio ir rugsėjo mėnesių sąskaitas priteisimo ir šį reikalavimą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, ieškovo reikalavimas priteisti nepagrįstai priskaičiuotus mokesčius tenkintinas iš dalies padidinant ieškovui R. S. iš atsakovės UAB „Būsto valda“ priteistą sumą iki 19,67 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Iš bylos dokumentų matyti, kad apeliantui R. S. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-18-T-1756-6919 yra suteikta valstybės garantuojama antrinė teisė pagalba ir apeliantas 100 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (el. b. 2 T., b. l. 6–7). Byloje pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. liepos 17 d. pažyma Nr. NTP-7-4349 (el. b. 2 T., b. l. 21–24) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų 169 Eur sumai. Atsakovė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė. Byla buvo vedama elektronine tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, nepatyrė.

Vis tik apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas ir kartu su grąžinama bylos dalimi, perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3–4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovo R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) reikalavimas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto valda“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 43,13 Eur nepagrįstai priskaičiuotų mokesčių panaikinti ir šioje dalyje perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto valda“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) priteista 18,11 Eur (aštuoniolika eurų 11 ct) nepagrįstai priskaičiuotų mokesčių pakeisti ir ieškovui R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto valda“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) priteisti 19,67 Eur (devyniolika eurų 67 ct) nepagrįstai priskaičiuotų mokesčių.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.