Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“, atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1253-798/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais ab initio arba išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „Orlen Lietuva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“, prašydamas pripažinti AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2009 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. 2-5360, 2010 m. sausio 20 d. raštu Nr. 2-297, 2010 m. sausio 25 d. raštu Nr. 2-366 ir 2010 m. vasario 9 d. raštu Nr. 2-643 pareikštus įskaitymus niekiniais ir negaliojančiais ab initio arba įpareigoti AB „Lietuvos geležinkeliai“ anuliuoti 2009 m. gruodžio 29 d. kreditines sąskaitas FAC1 Nr. 046598 ir Nr. 046599 su priedais ir išrašyti kreditinę PVM sąskaitą - faktūrą AB „Orlen Lietuva“ už suteiktas paslaugas 2007 m. sausio 1 d. – 2008 m. kovo 31 d. laikotarpiu tokiu būdu, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ suteiktų AB „Orlen Lietuva“ paslaugų kaina būtų sumažinta 64 352 000 Lt suma, neįskaičiuojant į šią sumą PVM, arba priteisti AB „Orlen Lietuva“ naudai iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ 8 328 435,84 Lt. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad ad hoc arbitražo teismas 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimu priteisė AB „Orlen Lietuva“ naudai iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ 64 352 000 Lt permoką už 2007 m. ir 2008 m. ieškovo teiktas produktų vežimo paslaugas kartu su 6 proc. metinėmis procesinėmis palūkanomis. Atsakovas 2009 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. 2-5360, 2010 m. sausio 20 d. raštu Nr. 2-297, 2010 m. sausio 25 d. raštu Nr. 2-366 ir 2010 m. vasario 9 d. raštu Nr. 2-643 informavo ieškovą, kad vienašališkai įskaito šalių priešpriešinius reikalavimus, t.y. įskaitė arbitražo sprendimu priteistą ieškovui permoką už 2007 m. ir 2008 m. Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ savo 2009 m. gruodžio 30 d. pranešimo 4 p. visiškai nepagrįstai nurodė, kad į jo mokėtiną ir ieškovui priteistą permokos sumą PVM įskaitytas. Be to, arbitražo sprendimu ieškovui priteistą permoką atsakovas nusprendė grąžinti tokiu būdu: (i) perskaičiavo atsirinktas savo nuožiūra 2007 m. sausio 1 d. – 2008 m. gegužės 31 d. laikotarpiu išrašytas sąskaitas už suteiktas ieškovo paslaugas, (ii) savo nuožiūra sumažino ne tik suteiktos paslaugos kainą, bet ir tai paslaugos kainos daliai priskirtą pridėtinės vertės mokestį, (iii) 2009 m. gruodžio 29 d. išrašė kreditines sąskaitas FAC1 Nr. 046598 ir Nr. 046599. Tarp šalių vykusioje arbitražo byloje AB „Orlen Lietuva“ reikalavimas buvo grindžiamas AB „Lietuvos geležinkeliai“ padarytu tarpusavio 1999 m. spalio 28 d. sutarties dėl pervežimo geležinkeliu tarifų 4.3 (ii) str. pažeidimu. Permokėjęs už atsakovo suteiktas paslaugas, ieškovas patyrė daugiau išlaidų nei turėtų. Turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) yra asmens žala. Atsakovo padarytas Sutarties 4.3 (ii) str. pažeidimas yra tyčinis, nes jis sąmoningai nuslėpė nuo ieškovo informaciją apie tretiesiems asmenims pritaikytas nuolaidas ir nepritaikė tokių pačių nuolaidų ieškovui. Tuo atsakovas siekė taikyti didesnius negu turėtų įkainius ieškovui ir gauti daugiau pajamų, nors pagal Sutartį buvo įsipareigojęs tokiose situacijose daryti nuolaidų. Dėl to, kad savo tyčiniais veiksmais sukėlė nuostolius ieškovui, atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ neturi įskaitymo teisės pagal CK 6.134 str. 2 d.

Ieškovas nurodė ir tai, kad draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie yra ginčijami teisme (CK 6.134 str. 1 d. 1 p.). Ieškovas ginčijo Šiaulių apygardos teisme atsakovo reikalaujamą sumą, o tuo metu, kai ieškovas pranešė apie 2010 m. sausio 20 d. įskaitymą, Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-76-40/2010 dar nebuvo pabaigta, todėl atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ pažeidė imperatyvų CK 6.134 str. 1 d. 1 p. draudimą įskaityti teisme ginčijamus reikalavimus. Nurodė, kad atsakovas 2010 m. vasario 9 d. įskaitė savo delspinigių reikalavimus prieš ieškovą už tariamą 2008 m. rugsėjo mėnesio skolą. Nuo teisės reikalauti tokių delspinigių atsiradimo momento iki įskaitymo momento buvo praėję 490 dienų. Pagal CK 1.125 str. 5 d. 1 p. nuostatas, reikalavimams dėl delspinigių taikytinas 6 mėn. ieškinio senaties terminas, todėl toks atsakovo reikalavimas ginčijamo įskaitymo metu buvo negaliojantis. Nurodė, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ nusprendė ne sumokėti priteistą sumą, o ją įskaityti su priešpriešiniais savo reikalavimais ir kartu su pirmuoju 2009 m. gruodžio 30 d. įskaitymu ieškovui priklausančią sumą netinkamai suskirstė į paslaugos kainą ir PVM. Pasirinkus tokį įvykdymo būdą, AB „Lietuvos geležinkeliai“ ne tik nesumažino paslaugos kainos tiek, kiek reikalavo Sutarties 4.3 (ii) str. nuostatos, bet ir sau pasiliko dalį ieškovo AB „Orlen Lietuva“ priklausančio PVM. Nurodė, kad jeigu teismas manytų, kad atsakovas turėjo teisę ieškovo naudai priteistą 64 352 000 Lt sumą grąžinti įskaitymo būdu ir nėra galimybių įpareigoti atsakovą tai atlikti tinkamai, tuomet ieškovo naudai iš atsakovo turėtų būti priteista 8 328 425,84 Lt suma. Ši suma laikytina susijusiomis su permokos grąžinimu ieškovo išlaidomis, kurias ji priversta patirti vien dėl to, kad atsakovas vienašališkai pasirinko tokį prievolės įvykdymo būdą.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašė atmesti ieškinį ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 144-162).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 28 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo AB „Orlen Lietuva“ atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai 5 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš ieškovo AB „Orlen Lietuva“ į valstybės biudžetą 11,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Bylos medžiaga teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teisme civilinė byla, kurioje atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ siekė prisiteisti iš AB „Orlen Lietuva“ 23 464 270,91 Lt sumą, buvo inicijuota 2008 m. rugsėjo 9 d., o 2010 m. sausio 12 d. nutartimi ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu (t. 1, b.l. 212-213). Tuo tarpu antrasis įskaitymas 18 074 655,20 Lt sumai buvo įvykdytas tik 2010 m. sausio 20 d. Ieškovo teigimu, dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. sausio 12 d. nutarties buvo pateiktas atskirasis skundas, kurį Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo tik 2010 m. balandžio 1 d. (civilinė byla Nr. 2-533/2010). Tačiau bylos medžiaga nustatyta, kad atskirasis skundas buvo paduotas tik dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (t. 2, b.l. 17-19). Taigi antrasis įskaitymas buvo atliktas tuo metu, kai teisme nebebuvo ginčo dėl įskaitymo objekto. Dėl nurodyto teismas sprendė, kad antrasis įskaitymas atliktas teisėtai, nes civilinė byla iš esmės dėl ginčo objekto buvo užbaigta anksčiau, nei įvykdytas antrasis įskaitymas. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog atliktu įskaitymu atsakovas pažeidė CK 6.134 str. 1 d. 1 p. reikalavimą.

Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“ sąmoningais veiksmais sukėlė žalą ar sąmoningai jai leido kilti. Pagal byloje esantį 2009 m. lapkričio 10 d. arbitražo sprendimą teismas nustatė, kad nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje sprendimo dalyje teismas žalos sąvokos nevartojo, civilinės atsakomybės sąlygų nenustatinėjo ir priteistos sumos nekvalifikavo kaip ieškovo patirtos žalos. Priešingai, arbitražo teismas sprendime konstatavo, jog AB „Orlen Lietuva“ nepakankamai pagrindė civilinės atsakomybės instituto taikymą. Be to, arbitražo sprendime konstatuota, jog ir pats AB „Orlen Lietuva“ prisidėjo prie jo naudai priteistos permokos susidarymo (arbitražo sprendimo 246 p., 249-250 p.).

Ieškiniu AB „Orlen Lietuva“ ginčija dalį atsakovo atlikto ketvirto įskaitymo, nurodydamas, jog atsakovas įskaitė delspinigius, nuo kurių skaičiavimo pradžios buvo praėję 490 dienų, tuo tarpu pagal CK 1.125 str. 5 d. 1 p. nuostatas, reikalavimams dėl delspinigių yra taikytinas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas. Teismas pažymėjo, jog tai, kad reikalavimams dėl delspinigių pateikti galėjo būti suėjęs ieškinio senaties terminas, jokiu būdu nedaro pačio reikalavimo negaliojančio. Lietuvos teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, jog suėjus ieškinio senaties terminui neišnyksta skolininko pareiga įvykdyti prievolės (įskaitant ir prievolę mokėti delspinigius). Išnyksta tik asmens teisė valstybės pagalba apginti savo pažeistą teisę teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1036/2003).

Teismas nustatė, kad arbitražo teismui 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimu priteisus ieškovui AB „Orlen Lietuva“ 64 352 000 Lt permoką, atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2009 m. gruodžio 29 d. išrašė kreditines PVM sąskaitas faktūras Nr. 046598 ir Nr. 046599 (b.l. 63, 65). Teismas konstatavo, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 str. 1 d. nuostatą, AB „Lietuvos geležinkeliai“ privalėjo tokią sąskaitą išrašyti, todėl, priešingai nei nurodė ieškovas, AB „Orlen Lietuva“ sutikimo tokių sąskaitų išrašymui nereikėjo.

Teismas pažymėjo ir tai, kad PVM yra sudėtinė ir neatskiriama mokėtinos paslaugų kainos dalis. Ieškovas AB „Orlen Lietuva“, apmokėdamas atsakovui už suteiktas paslaugas, kartu mokėdavo ir PVM mokestį. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad arbitražo teismui konstatavus ieškovo permoką už atsakovo suteiktas paslaugas, atsakovo grąžinama suma taip pat apėmė PVM. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad nepagrįstas ieškovo argumentas, jog išrašant kreditines sąskaitas 64 352 000 Lt sumai, į šią sumą neturėjo būti įskaitytas PVM, taip pat atmetė reikalavimus dėl 8 328 435,84 Lt sumos priteisimo.

Ieškovas, prašydamas priteisti jam 8 328 435,84 Lt, remiasi CK 6.57 str., numatančiu, kad skolininkas turi apmokėti su prievolės įvykdymu susijusias išlaidas. Kaip minėta, PVM mokestis yra sudėtinė prievolės dalis ir negali būti laikomas prievolės vykdymo išlaidomis. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas sprendė, jog PVM mokestis negali būti laikomas ieškovo AB „Orlen Lietuva“ išlaidomis CK 6.57 str. prasme, todėl nėra jokio pagrindo priteisti iš atsakovo 8 328 435,84 Lt.

Teismas nustatė, kad atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ išlaidos, susijusios su advokato pagalba, nagrinėjamoje byloje sudarė 103 261,42 Lt (t. 2, b.l. 121-139). Teismas vertino, kad šios atsakovo išlaidos neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) maksimalius dydžius, todėl šią sumą pirmosios instancijos teismas sumažino iki 5 000 Lt.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo pakeisti iš dalies Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą priteisiant iš AB „Orlen Lietuva“ atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai 103 261,42 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš UAB „Orlen Lietuva“ visas šioje byloje AB „Lietuvos geležinkeliai“ patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Byla yra išskirtinai sudėtinga. Byloje ieškovas ginčijo keturis atsakovo atliktus įskaitymo aktus. Visiems įskaitymams ginčyti ieškovas vadovaujasi įvairiais skirtingais CK numatytais pagrindais. Bendra ginčijamų įskaitymų suma viršija net 64 milijonus litų. Ginčo objektas neapsiribojo teisiniais klausimais. Byloje buvo sprendžiami sudėtingi mokestiniai klausimai, kurių analizė reikalavo didelių šalių pastangų bei specializuotų konsultantų įvertinimų.Byloje svarstomais klausimais didžiąja dalimi nebuvo suformuotos teismų praktikos. Nagrinėjamu atveju buvo reikalinga gilintis į užsienio teisės aktus bei teismų praktiką.Byloje nagrinėti klausimai, susiję su dviejų ad hoc arbitražo teismų sprendimų tinkamu įvykdymu. Minėtuose arbitražo procesuose bendrai (atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų proporciją) ieškovo naudai iš atsakovo buvo priteista 0,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, o atsakovo naudai iš ieškovo – 411 940 Lt bylinėjimosi išlaidų. Šie skaičiai atskleidžia, kokia yra tikroji tokių didelių ūkio subjektų dalyvavimo teisminiuose tarpusavio ginčuose kaina. Šalys atskirame ginče jau kartą dalyvavo dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio. Šiaulių apygardos teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2-76-40/2010, kuria priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 43 599,28 Lt išlaidų advokatų teisinei pagalbai. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutartimi nusprendė iš atsakovo ieškovo naudai priteistą išlaidų sumą advokatų ir advokatų padėjėjų pagalbai apmokėti sumažinti iki 15 000 Lt. Šiuo atveju skundžiamas sprendimas buvo priimtas byloje, kuri ženkliai sudėtingesnė ir proceso požiūriu labiau pažengusi nei byla, kurioje priimta nutartis.

AB „Orlen Lietuva“ apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą prašo skirti bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti ieškinį; atmesti AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą; perskirstyti pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas ir priteisti ieškovo naudai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Teismas netinkamai nustatė ir suprato ginčui svarbius faktus. Be to, pažeidė procesines įrodymų vertinimo teisės normas, kas sąlygojo neteisingą bylos išsprendimą iš esmės (CPK 329 str. 1 ir 2 d.). Atsakovas iškreipė pirmojo arbirtražo sprendimo prasmę, nes vietoj to, kad grąžintų priteistą ieškovi naudai permoką, ėmėsi neteisingai koreguoti praeities sąskaitas. Taisydami sąskaitas jas perrašė retroaktyviai pritaikydami tarifą, kuriam taikyti nebuvo teisinio pagrindo. Netinkamai taikytas CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas tuo atveju, kai civilinė byla, kurioje ieškinio reikalavimu buvo įskaitoma suma, nėra baigta nagrinėti. Šalys nesutarė dėl teisingo pirmojo arbitražo sprendimo vykdymo, o net nesibaigus Šiaulių apygardos teismo bylai, atsakovas vienašališkai paskaičiavo tariamą įsiskolinimą už 2008 m. rugsėjo paslaugas ir jį antruoju įskaitymu 2010 m. sausio 20 d. įskaitė. Tai, kad Šiaulių apygardos teismo bylos nagrinėjimas tęsėsi apeliacijoje tik dėl bylinėjimosi išlaidų klausimo, visiškai neatleidžia atsakovo nuo pareigos laikytis CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto draudimo įskaityti tokį reikalavimą, nes tuo metu civilinio proceso taisyklės nenumatė dalinio sprendimo įsiteisėjimo.Teismas neteisingai sprendė, kad atsakovas nėra padaręs žalos ieškovui ir dėl to įskaitymais galėjo nepaisyti draudimo įskaityti savo tyčiniais veiksmais padarytą žalą (CK 6.134 straipsnio 2 dalis). Visą sutarties galiojimo laiką atsakovas netinkamai taikė sutartį, kadangi jis pats žinojo, kada suteikia nuolaidų kitiems savo klientams. Atsakovas tokios informacijos neatskleisdavo. Jei ieškovas būtų žinojęs, būtų pareikalavęs vietoje pagrindinio tarifo taikyti nuolaidinį. Taigi teismas nepagrįstai ginčijamame sprendime šios permokos nekvalifikavo žala ir netaikė CK 6.134 straipsnio 2 dalyje nustatyto draudimo įskaityti tokią žalą. Netinkamai aiškinta apelianto, kuris nesutinka su atsakovo priskaičiuotais ir įskaitytais delspinigiais, teisė ginčyti delspinigius ir remtis ieškinio senaties terminu. Teismas neteisingai nustatė faktinę aplinkybę, kad ieškovo naudai arbitražu buvo priteista permokėta už paslaugas kaina, apimanti pridėtinės vertės mokestį. Atitinkamai, teismas padarė neteisingą išvadą, kad atsakovas turėjo teisę dalį prievolės sumos, kurią turėjo sumokėti ieškovui, kvalifikuoti kaip PVM. Patys ieškovo permokos skaičiavimais atlikę ekspertai UAB „Deloitte Lietuva“ patvirtino, kad jie visus skaičiavimus atliko taikydami tą patį tarifą ir neatsižvelgdami ir nevertindami PVM. Priteisdamas permoką, pirmojo arbitražo teismas vadovavosi UAB „Deloitte Lietuva“ ataskaitoje atliktais paskaičiavimais. Atitinkamai atsakovas negalėjo visuose ginčijamų įskaitymų pranešimuose teisingai jos išskaidyti į paslaugos kainą ir PVM ir dar už laikotarpį iki 2008 m. gegužės 31 d. PVM sumą atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ įgytų teisę iš valstybės susigrąžinti, o ieškovas AB „Orlen Lietuva“ turėtų pareigą tokią sumą atiduoti valstybei. Taigi vykdydama Pirmojo arbitražo sprendimą AB „Lietuvos geležinkeliai“ sukuria ieškovui AB „Orlen Lietuva“ prievolę grąžinti valstybei PVM, kas reiškia, kad ieškovas AB „Orlen Lietuva“ gaus daug mažesnę realią permokos sumą nei nurodyta arbitražo sprendimu. Ieškovo bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme siekė 36 000 Lt, kai tuo tarpu atsakovas pateikė prašymą priteisti virš 103 000 Lt išlaidas advokatams. Šiaulių apygardos teismo byloje Nr. 2-76-40/2010 ieškovo naudai buvo priteista 15 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Tačiau šioje byloje atsakovas bent kelis kartus tikslino ieškinį, nepagrįstai visų instancijų teismuose kėlė bylos sustabdymo neteisėtumo ginčą, paties atsakovo prašymu prieš ieškovą nepagrįstai taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurias Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. gruodžio 4 d. nutartimi panaikino (civilinės bylos Nr. 2-889/2008).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti visiškai, sprendimą, kiek jis ginčijamas AB „Orlen Lietuva“ apeliaciniu skundu, palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo visas šioje byloje atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, prašo spręsti dėl baudos ieškovui skyrimo, baudos dydį prašo parinkti teismo, pusę baudos sumos priteisti atsakovui.

Atsakovas, vykdydamas antrąjį įskaitymą, vadovavosi pirmojo arbitražo sprendimu ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi. Šie abu dokumentai patvirtino ieškovo pareigą atsiskaityti su atsakovu už 2008 m. rugsėjo mėnesį atliktus pervežimus.Antruoju arbitražo sprendimu ieškovo naudai jau yra priteista 12 680 000 Lt suma kaip permoka dėl pagrindinės sutarties 4.3 (iii) straipsnio pažeidimo laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Ieškovas nei šalių tarpusavio korespondencijoje, nei pasitarimų metu, nei šioje civilinėje byloje nepagrindė ir neįrodė, kad atsakovas perskaičiavimą atliko neteisingai. Kiekviena šalis turi įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, o ieškovas šiuo aspektu to nepadarė (CPK 178 str.).Byloje ieškovas įrodinėja, neva pirmasis įskaitymas buvo neteisėtas, nes atsakovas remdamasis pirmojo arbitražo sprendimu įgyvendino įskaitymą paskaičiuodamas sąskaitas už visus 2008 metus, nors turėjo paskaičiuoti tik už pirmus tris mėnesius, Tačiau atsakovas pažymi, kad pirmojo arbitražo teismo sprendime buvo vienareikšmiškai nurodyta, jog ieškovo naudai 64 352 000 Lt suma yra priteista kaip permoka už 2007 ir 2008 metus (neišskiriant kažkurių mėnesių), suteiktas krovinių vežimo paslaugas. Taigi pirmąjį arbitražo teismo sprendimą atsakovas įvykdė išskirtinai pagal paties pirmojo arbitražo teismo suformuluotas nuostatas ir laikydamasis įstatyminių (inter Alia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 str.) imperatyvų. Atsakovas neįskaitė jokių reikalavimų, dėl kurių įskaitymo metu būtų tebevykęs ginčas civilinėje byloje. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. sausio 12 d. nutartyje konstatavo, kad iš minėto teismo sprendimo (pirmojo arbitražo teismo sprendimo) yra akivaizdu, kad atsakovas (t. y. Orlen) turi prievolę sumokėti įsiskolinimą už suteiktas krovinių vežimo paslaugas, tai pat palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Kadangi ginčas tarp šalių yra išspręstas, dėl jo yra priimtas Arbitražo sprendimas, kuris yra galutinis ir šalims privalomas, todėl ieškovo prašymą tenkino – ieškinį paliko nenagrinėtu. AB Lietuvos geležinkeliai atskiruoju skundu skundė Šiaulių apygardos teismo 2010 m. sausio 12 d. nutarties dalį, kuria atsakovui AB „Orlen Lietuva“ priteistos 43 599,28 Lt bylinėjimosi išlaidos, bet 2010 m. balandžio 1 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas nutarė pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. sausio 12 d. nutarties dalį dėl AB „Orlen Lietuva“ išlaidų advokatų ir advokatų padėjėjų pagalbai pamokėti. Po tokių Šiaulių apygardos teismo nutarčių atsakovui nebuvo jokio pagrindo abejoti vykdytino antrojo įskaitymo teisėtumu ir pagrįstumu. Jei reikalavimams dėl delspinigių pateikti galėtų būti suėjęs ieškinio senaties terminas ir nebūtų pagrindo jo atnaujinti, tai jokių būdu nedaro paties reikalavimo negaliojančio. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama. Jog suėjus ieškinio senaties terminui neišnyksta skolininko pareiga įvykdyti prievolę. Išnyksta tik asmens teisė valstybės pagalba apginti savo pažeistą teisę teisme. Arbitražo procese išsiaiškinta, kad ieškovui apmokėjus atsakovui išrašytas sąskaitas-faktūras, ieškovas žalos nepatyrė. Ieškovas, piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis 2010 m. kovo 20 d. pirmojo arbitražo teismui pateikė pakartotinį prašymą išaiškinti pirmojo arbitražo sprendimą (išaiškinti, ar sprendimu ieškovo naudai priteista suma (64 352 000 Lt) traktuotina kaip žala CK prasme. 2010 m. balandžio 6 d. Pirmojo arbitražo teismas priėmė nutartį, kuria pasisakė dėl ieškovo prašymo. Teismas, paneigdamas galimybę ieškovo naudai priteistą sumą traktuoti žala CK prasme, vienprasmiškai ir kategoriškai nurodė, jog tiek pagrindinėje sutartyje buvo naudojama „permokos“ sąvoka, tiek rašytiniuose paaiškinimuose ieškovas savo reikalavimus pagal pagrindinę sutartį grindė terminu „permoka“. Nei motyvacinėje, nei revoliucinėje Pirmojo arbitražo sprendimo dalyje teismas sąvokos „žala“ nevartojo, civilinės atsakomybės sąlygų nenustatinėjo ir priteistos sumos nekvalifikavo kaip ieškovo patirtos žalos. Tik pagrindinės sutarties aiškumo trūkumas, o ne atsakovo tyčiniai veiksmai lėmė tai, kad sutarties galiojimo laikotarpiu už dalį atsakovo paslaugų ieškovas sumokėjo per didelę kainą. Taigi ieškovo naudai priteista permoka neatsirado dėl atsakovo veiksmų.PVM mokestis buvo sudėtinė ir neatskiriama ieškovo mokėtinos atsakovui paslaugų kainos dalis: ieškovas neturėjo teisės PVM nesumokėti, sumokėti šį mokestį vėliau, sumokėti tik jo dalį ir pan. Atitinkamai ir atvirkščiai: nustačius ieškovo permokėtos sumos faktą, atsakovas neturėjo pasirinkimo teisės – grąžinti PVM, ar ne. Būtent dėl šių priežasčių pirmojo arbitražo teismas, priteisdamas ieškovo naudai permokos grąžinimą, į sprendimą įtraukė absoliučiai visą ieškovo permokėtą sumą, t. y. tiek paslaugos sumą, tiek PVM mokestį. Ieškovas kartą jau kreipėsi į Pirmojo arbitražo teismą, prašydamas pateikti išaiškinimą, ar ieškovo naudai pirmojo arbitražo sprendimu priteista 64 350 000 Lt neapima PVM. Teismas tokios ieškovo pozicijos nepalaikė ir atsisakė pateikti išaiškinimą.Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalies nuostatas ginčo klausimu yra vienareikšmės, iš kurių akivaizdu, kad atsakovas privalėjo išrašyti kreditinę sąskaitą faktūrą.Įskaitymai nesukėlė ieškovui papildomų išlaidų. Pirmasis arbitražo teismas ieškovo naudai pagal pagrindinę sutartį priteisė galutinę ir neginčijamą permokos sumą – 64 352 000 Lt. Arbitražo teismas nepateikė jokių tiesioginių ar netiesioginių reikalavimų papildomai ieškovo naudai sumokėti PVM mokestį nuo visos ar dalies priteistos sumos. Pirmojo arbitražo teismui konstatavus ieškovo permoką už atsakovo suteiktas paslaugas, atsakovas grąžino permokėtą sumą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo mokėjimai atsakovui apimdavo PVM, atsakovo grąžinama suma taip pat apėmė PVM.Neįvardindamas tikslios mokestinės bazės ir tikslaus taikytino Pridėtinės vertės įstatyme numatyto PVM tarifo, t.y. neįrodydamas savo tariamų nuostolių sumos, ir taip tinkamai neįgyvendindamas savo įrodinėjimo pareigos (CPK 178 str.) ieškovas aiškiai neturi jokio pagrindo teismo reikalauti patenkinti ieškinį ir atitinkamai keisti ginčijamą sprendimą.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios šiuo atveju nėra nustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, išsamiai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Arbitražo teismas 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimu priteisė ieškovui AB „Orlen Lietuva“ iš atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 64 352 000 Lt kaip permoką už 2007 ir 2008 metais teiktas krovinių vežimo paslaugas pagal Sutarties 4.3 (ii) straipsnį, o iš ieškovo AB „Orlen Lietuva“ priteisė atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai 39 799 656,50 Lt nepriemoką už krovinių vežimo geležinkeliu paslaugas, suteiktas laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. (t. 1, b. l. 5-61).

Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ atliko keturis atskirus įskaitymus: 2009 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. 2-5360 (t. 1, b. l. 62); 2010 m. sausio 20 d. raštu Nr. 2-297 (t. 1, b. l. 67-68); 2010 m. sausio 25 d. raštu Nr. 2-366 (t. 1, b. l. 72); 2010 m. vasario 9 d. raštu Nr. 2-643 (t. 1, b. l. 74-75).

Byloje kilo ginčas ar pagrįstai ir teisėtai atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ atliko minėtus įskaitymus. Apeliantas siekia, kad atlikti įskaitymai būtų pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ab initio arba įpareigoti atsakovą anuliuoti 2009 m. gruodžio 29 d. kreditines sąskaitas arba priteisti 8 328 435,84 Lt. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atsakovui atmetė konstatuodamas, kad atliekant įskaitymus nebuvo CK 6.134 str. 1 d. 1 p. ir 2 d., CK 1.125 str. 5 d. 1p. reikalavimų pažeidimo, t.y. kad antrasis įskaitymas atliktas teisėtai, nes Šiaulių apygardos teisme iškeltoje civilinėje byloje nebebuvo ginčo dėl įskaitymo objekto; kad arbitražo teisme ieškovo naudai priteista suma negali būti laikoma ieškovo patirta žala; kad atsakovo atliktas ketvirtasis įskaitymas atliktas teisėtai, kadangi skolininko pareiga įvykdyti prievolę neišnyko; kad atsakovas, vadovaudamasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 str. 1 d. nuostatomis, pagrįstai išrašė kreditines sąskaitas-faktūras AB „Orlen Lietuva“.

Apeliantas AB „Orlen Lietuva“, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, visų pirma, įrodinėja, kad atsakovas įskaitė neteisingai paskaičiuotus reikalavimus už laikotarpį 2008 m. rugsėjo 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d. dėl nuolaidinio tarifo taikymo. Šiuo atveju aktualūs du dokumentai, kurie paneigia šiuos apelianto argumentus. Visų pirma, Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta (CPK 179 str. 3 d.), kad Šiaulių apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje 2010 m. sausio 12 d. nutartyje, kuria teismas paliko AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovui AB „ORLEN Lietuva“ dėl įsiskolinimo ir delspinigių priteisimo nenagrinėtą, konstatuota faktinė aplinkybė, kad AB „Orlen Lietuva“ turi prievolę sumokėti įsiskolinimą už suteiktas krovinių vežimo paslaugas, taip pat palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, dėl kurio AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra pareiškęs ieškinį Šiaulių apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-205-40/2009, o kadangi ginčas tarp šalių yra išspręstas ir dėl jo priimtas Arbitražo sprendimas, kuris yra galutinis ir šalims privalomas, ieškinį paliko nenagrinėtu. Aplinkybė, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ atskiruoju skundu apskundė paminėtos Šiaulių apygardos teismo nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, neturi įtakos ginčijamo klausimo išsprendimui, kadangi akivaizdu, kad vėlesniame procese (apeliacinės instancijos teisme) tarp šalių ginčo dėl pagrindinio materialinio reikalavimo (dėl skolos ir palūkanų priteisimo) nebebuvo, juo labiau, pats ieškovas AB „Orlen Lietuva“ dėl minėtos teismo nutarties atskirojo skundo iš viso nebuvo pateikęs. Nepaisant to, ieškovas skunde argumentuoja, kad atsakovo atlikto įskaitymo metu (2010 m. sausio 20 d.) galiojęs CPK nenumatė dalinio procesinio sprendimo įsigaliojimo (CPK 279 straipsnio 1 dalies pakeitimai įsigaliojo 2011 m. spalio 1 d.), todėl pirmosios instancijos teismas neteisėtai vertino reikalavimo neužbaigtoje byloje įskaitymo galimybę neva nepažeidžiant CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Toks apelianto nurodytos normos taikymo praktikoje aiškinimas yra pernelyg formalaus pobūdžio, kadangi tai neigia operatyvų teismo sprendimo dalies, dėl kurios jau apskritai nebevyksta ginčas, vykdymą. Juo labiau, tokią išvadą pagrindžia vėlesnis šios taisyklės įtvirtinimas CPK.

Pirmojo arbitražo sprendimo rezoliucinėje dalyje vienareikšmiškai nurodyta, kad ieškovo AB „Orlen Lietuva“ naudai priteista 64 352 000 Lt suma priteistina kaip permoka už 2007 ir 2008 metais suteiktas krovinių vežimo paslaugas (dėl to, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ nepritaikė AB „Orlen Lietuva“ nuolaidų pagal Sutarties 4.3 (ii) straipsnį (t. 1, b. l. 60). Vadinasi, minėtu arbitražo sprendimu priteista 64 352 000 Lt suma grindžiama būtent 2007 ir 2008 metais vykdytais vežimais. Taigi Arbitražo sprendimu buvo priteista konkreti permokos suma už atitinkamą laikotarpį. Tačiau, kaip teisingai nurodo atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovas AB „Orlen Lietuva“, nesutikdamas su atsakovo skaičiavimais, pats nepateikė galutinių tikslių skaičiavimų, taigi nepaneigė atsakovo atliktų skaičiavimų ir neįrodė, kad atsakovas, atlikdamas įskaitymus, perskaičiavimą atliko neteisingai. Nors, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, ieškovas pateikia itin išsamų tarp šalių susiklosčiusių santykių vertinimą, netgi kvestionuodamas ne tik pirmosios instancijos teismo, bet ir Arbitražo sprendimuose konstatuotas faktines aplinkybes ir išvadas, iš esmės nepateikia įrodymų, leidžiančių konstatuoti buvus netinkamą atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atliktą perskaičiavimą, t. y. kaip pasireiškė neteisinga praeities sąskaitų korekcija. Kaip žinoma, civiliniame procese taikomas rungimosi principas, kuris reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikritimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Šiuo atveju apeliantas neįrodė, kad atsakovas pirmąjį Arbitražo sprendimą įvykdė pažeisdamas šio sprendimo nuostatas.

Apeliaciniame skunde ieškovas AB „Orlen“ įrodinėja, kad pastarasis turi teisę vadovautis ieškinio senaties termino praleidimu, jei atsakovas įskaito vienašališkai neteisingai paskaičiuotus delspinigius, kadangi įskaitymo atveju jo ginčyti vadovaudamasis ieškinio senaties terminu negali. Kitu atveju, jei ieškovas siektų savo reikalavimą patenkinti teismo sprendimu, ieškovas turėtų teisę vadovautis ieškinio senaties institutu. Kaip teisingai nurodoma tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, tiek atsakovo procesiniuose dokumentuose, aplinkybė, kad reikalavimams dėl delspinigių pateikti galėjo būti suėjęs ieškinio senaties terminas, nedaro paties reikalavimo negaliojančiu. Tiek Lietuvos teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad suėjus ieškinio senaties terminui, neišnyksta skolininko pareiga įvykdyti prievolę. Išnyksta tik asmens teisė valstybės pagalba apginti savo pažeistą teisę teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1036). Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl atsakovo atliktų įskaitymų pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais, kadangi nenustatyta aplinkybių, dėl kurių atsakovas ieškovo naudai priteistą 64 352 000 Lt sumą nebūtų galėjęs grąžinti įskaitymo būdu.

Apeliantas skunde siekia įrodyti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė CK 6.134 str. 2 d. normas. Apeliantas teigia, kad jis, permokėjęs atsakovui už suteiktas paslaugas ir dėl to patyręs daugiau išlaidų, patyrė žalą, todėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ neturėjo įskaitymo teisės pagal CK 6.134 str. 2 d. nuostatas. Su šiais apelianto teiginiais nėra teisinio ir faktinio pagrindo sutikti.

CK 6.134 str. 2 d. numatyta, kad skolininkas neturi įskaitymo teisės, jei jis privalo atlyginti savo tyčiniais veiksmais padarytą žalą. Taigi, kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime ir atsakovo procesiniuose dokumentuose, siekiant nuginčyti įskaitymus nurodytu CK 6.134 str. 2 d. pagrindu, būtina nustatyti, kad Arbitražo sprendimu ieškovo naudai priteista suma arbitražo teismo buvo traktuota kaip suma, skirta ieškovo patirtos žalos atlyginimui, bei tai, kad ši žala kilo dėl tyčinių veiksmų. Teisėjų kolegija vertina, kad šis klausimas jau yra išspręstas Arbitražo teisme. Ieškovas AB „Orlen Lietuva“ 2010 m. kovo 20 d. kreipėsi į Arbitražo teismą prašydamas išaiškinti, ar 2009 m. lapkričio 10 d. Arbitražo sprendimo rezoliucinės dalies 558 punkto 6 papunktyje nurodyta priteista suma laikytina AB „Orlen Lietuva“ patirtos žalos dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ padaryto Sutarties 4.3 (ii) straipsnio pažeidimo atlyginimu (t. 1, b. l. 195-198). Tačiau Arbitražinis teismas 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi darė išvadą, kad sąvokos „permoka“ prasmė Arbitražo sprendime yra suprantama atsakovui ir ieškovui, ji kyla iš sutarties nuostatų ir atsakovo paaiškinimų, šioje dalyje Arbitražo sprendime nėra jokių dviprasmybių ar neapibrėžimų, sprendimas yra aiškus, jis turi būti suprantamas taip, kaip surašytas (t. 1, b. l. 209). Teisėjų kolegija vertina ir tai, kad Arbitražo sprendime sąvoka „žala“ nebuvo vartojama, civilinės atsakomybės sąlygos nebuvo nustatinėjamos. Minimame Arbitražiniame sprendime nurodoma, kad atsakovas (AB „Orlen Lietuva“) reikalavimus grindė civilinės atsakomybės institutu, t.y. neteisėtais veiksmais, patirtais nuostoliais, ieškovo kalte (kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ sąskaitas išrašė tyčia, priežastiniu ryšiu (Pirmojo Arbitražo sprendimo 245 punktas, t. 1, b. l. 30). Vis dėlto, Arbitražo teismas įvertino, kad atsakovas nepakankami pagrindė šio instituto taikymą bylos kontekste (Arbitražo sprendimo 246 punktas, t. 1, b. l. 30-31). Vadinasi, šiuo atveju atsakymas į klausimą, ar Arbitražo spendimu priteista suma vertintina kaip žala CK 6.134 str. 2 d. prasme, yra pateiktas minėtame Arbitražiniame sprendime. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija išsamesnės klausimo analizės nepateikia. Darytina išvada, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi Arbitražiniame teisme užfiksuotu AB „Orlen Lietuva“ nuostolių nekvalifikavimu „žala“ bei tinkamai įvertino pačiame arbitražiniame procese konstatuotas faktines aplinkybes, t.y. aplinkybe, kad AB „Orlen Lietuva“ nepakankamai pagrindė civilinės atsakomybės instituto taikymą; aplinkybe, kad ir pats AB „Orlen Lietuva“ prisidėjo prie jo naudai priteistos permokos susidarymo (Arbitražo sprendimo 246 p., 249-250 p.).

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl klausimo, ar Arbitražiniu teismo sprendimu priteista ieškovui AB „Orlen Lietuva“ permoka apėmė PVM, pagrįstai konstatavo, kad AB „Orlen Lietuva“ naudai arbitražu priteista permokėta už paslaugas suma apėmė PVM. Nustatyta, kad ieškovas AB „Orlen Lietuva“ jau kartą kreipėsi į Arbitražo teismą prašydamas išaiškinti, ar į ieškovo naudai Pirmojo arbitražo sprendimu priteistą sumą yra įtrauktas PVM, ar turėtų būti papildomai priskaičiuotas prie priteistinos sumos (t. 1, b. l. 195-198). Arbitražo teismas 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu nurodė, kad sprendimas yra aiškus ir turi būti suprantamas kaip surašytas (t. 1, b. l. 209). Be to, kaip teisingai nurodo atsakovas procesiniuose dokumentuose, net jei ir ieškovo teiginiai dėl neva į Pirmojo Arbitražinio teismo ieškovo AB „Orlen Lietuva“ naudai priteistą sumą neįtraukto PVM būtų bent mažiausiai pagrįsti, tektų daryti išvadą, kad pačiai AB „Orlen Lietuva“, netinkamai suformulavusiai reikalavimus Arbitražiniame teisme, tenka kilusių neigiamų padarinių rizika. Be to, Pirmasis arbitražo teismas ieškovo AB „Orlen Lietuva“ naudai pagal Pagrindinę sutartį priteisė galutinė ir neginčijamą permokos sumą – 64 352 000 Lt sumą, papildomai nenurodydamas tiesioginių ar netiesioginių reikalavimų ieškovo AB „Orlen Lietuva“ naudai sumokėti PVM mokestį nuo visos ar dalies priteistos sumos. Galiausiai, pritardama atsakovo pozicijai, teisėjų kolegija vertina, kad nors Vilniaus apygardos teismas ir yra kompetentingas nagrinėti atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ įskaitymų sąlygų buvimo ar nebuvimo klausimą, tačiau išskirtinai tik Pirmojo arbitražo teismas turi teisę aiškinti savo priimtą sprendimą. Taigi Arbitražiniam teismui atsisakius savo sprendimą išaiškinti kaip visiškai aiškų ir nedviprasmišką, priešingas klausimų, susijusių su Arbitražiniame teisme priteistomis sumomis, aiškinimas būtų tiek arbitražinės išlygos, įtvirtintos Pagrindinėje sutartyje paneigimas, tiek ir neteisėtas galutinio ir neskundžiamo Arbitražinio teismo sprendimo perkvalifikavimas ar pakeitimas.

Apeliantas teigia, kad Kreditinėms sąskaitoms galioti buvo reikalinga abiejų šalių suderinta valia. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalį, jei po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba tiekiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėti aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų tiekimą įforminantį dokumentą. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas, vadovaudamasis minėta Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo norma, pagrįstai ir teisėtai išrašė kreditines sąskaitas faktūras AB „Orlen Lietuva“ atžvilgiu, kadangi jis privalėjo tai padaryti. Apeliantas neįrodė, kad atsakovas, nepagrįstai, neteisėtai netinkamai išrašė kreditines sąskaitas faktūras, kad netinkamai buvo įforminti materialinių santykių tarp šalių pakitimai.

Kiti AB „Orlen Lietuva“ apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl nurodyto, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo AB „Orlen Lietuva“ apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1p.).

Pirmosios instancijos teismas priteisė iš ieškovo AB „Orlen Lietuva“ atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai 5 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apeliantas AB „Lietuvos geležinkeliai“, nesutikdamas su jam priteistos bylinėjimosi išlaidų sumos dydžiu, pateikė apeliacinį skundą prašydamas jo naudai priteisti 103 261,42 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovai parengė atsiliepimą į AB „Orlen Lietuva“ ieškinį (koeficientas – 3, t. 1, b. l. 144-162); prašymą pratęsti tripliko terminą (koeficientas – 0,12, t. 2, b. l. 68-86); tripliką (koeficientas 1,75, t. 2, b. l. 68-86); du prašymus (dėl teismo posėdžio atidėjimo) (koeficientas -0,12, t. 2, b. l. 109, 113); dalyvavo dviejuose teismo posėdžiuose, kurių trukmė 8 val. (1 val. koeficientas – 0,15, t. 2, b. l. 168-171, 182-183). Įvertinus visus šiuos atstovų procesinius veiksmus pirmosios instancijos teismo priteista 5 000 Lt suma visiškai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas (toliau – Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) minimalius dydžius. Skirtingai nei teigia apeliantas, šiuo atveju nėra pagrindo dėl bylos sudėtingumo ar šalių specifiškumo nukrypti nuo Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, kadangi tai paneigtų CK 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kuria numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijos dėl užmokesčio dydžio, taikymą.

Atmetus ieškovo AB „Orlen Lietuva“ apeliacinį skundą, šio patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su apeliacinio skundo parengimu, nepriteistinos. Atmetus AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą ieškovui AB „Orlen Lietuva“ priteistinos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į AB „Lietuvos geležinkeliai“ parengimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į atsiliepime į AB „Lietuvos geležinkeliai“ spręsto klausimo sudėtingumą, daro išvadą, kad 500 Lt atstovavimo išlaidų suma už atsiliepimo į AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą parengimą, yra optimali ir atitinkanti realias atstovo darbo laiko sąnaudas.

Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo priteisti iš ieškovo AB „Orlen Lietuva“ atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai 11 528,27 Lt bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyto dydžio išlaidos neatitinka Rekomendacijose numatyto priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, todėl ši suma mažintina. Teisėjų kolegija, įvertindama ginčo pobūdį, bylos sudėtingumą, aplinkybe, kad atsakovo atstovų veiksmai apėmė vienintelio procesinio dokumento (atsiliepimo į apeliacinį skundą) surašymą, daro išvadą, kad 2 000 Lt atstovavimo išlaidų dydis yra optimalus ir atspindintis realų atsakovo atstovų indėlį atstovaujant atsakovą apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovas AB „Orlen Lietuva“ prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (t. 3, b. l. 22-23). Įstatymas nustato, kad tokia tvarka nagrinėjamas apeliacinis skundas bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus žodinio proceso būtinumą (CPK 322 str.). Apeliantas šį prašymą grindžia faktine aplinkybe, byloje yra itin daug aplinkybių, kurios buvo nagrinėtos ir nustatytos tarp šalių vykusių arbitražo procesų metu, kurias pirmosios instancijos teismas netiksliai suprato ir vertino, be to, byloje daug reikšmingų faktinių aplinkybių dėl sumų skaičiavimo, įskaitymo detalių ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės per se nelemia žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo. Apeliantas AB „Orlen Lietuva“ yra pateikęs į bylą plačios apimties procesinius dokumentus, dėl šių argumentų yra pasisakyta ir atsakovo procesiniuose dokumentuose, atsiliepime į apeliacinį skundą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad kitokių faktinio pobūdžio aplinkybių apeliantai nenurodo, tik įrodinėja, kad buvusios faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo neteisingai įvertintos arba neįvertintos, o šiuo aspektu apelianto argumentai yra išdėstyti apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija nenustatė būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (t. 3, b. l. 49). Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010, 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-346/2012, kt.). Nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindų pripažinti, jog ieškovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ir skirti jam baudą, todėl šis prašymas atmestinas.

Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, taip pat nesant CPK 320 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, šalių apeliaciniai skundai atmestini, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ (j.a.k. 166451720) atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ (j.a.k. 110053842) naudai 2 000 Lt (du tūkstančiai litų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ (j.a.k. 110053842) ieškovo akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ (j.a.k. 166451720) naudai 500 Lt (penki šimtai litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.